Civilinė byla Nr. e2A-293-823/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00265-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2088-555/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovui G. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „GKF“,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė AB DNB bankas kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydama priteisti iš atsakovo G. K. 618 944,29 Eur negrąžinto kredito, 3 427,23 Eur nesumokėtų palūkanų ir 13,53 Eur delspinigių pagal 2001 m. sausio 5 d. Kredito linijos sutartį Nr. 1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; 19 144,24 Eur negrąžintos paskolos, 100,24 Eur nesumokėtų palūkanų ir 0,94 Eur delspinigių pagal 2001 m. gegužės 5 d. Paskolos sutartį Nr. 1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2001 m. sausio 5 d. su UAB ,,GKF“ (toliau ir – kredito gavėja) sudarė Kredito linijos sutartį Nr. 1, kuria kredito gavėjai suteikė 300 000 Eur kredito linijos limitą su kintama palūkanų norma iki 2003 m. gruodžio 25 d. Vėliau, sudarius papildomus susitarimus, kredito linijos limitas padidintas iki 1 647 826 Eur, galutinis kredito linijos limito galiojimo ir kredito grąžinimo terminas, kartu nustatant ir tarpinius kredito grąžinimo terminus, nustatytas iki 2017 m. gruodžio 31 d. Taip pat ieškovė 2001 m. gegužės 4 d. su UAB ,,GKF“ sudarė Paskolos sutartį Nr. 1, kuria kredito gavėjai suteikė 100 000 Eur paskolą. Vėliau sudarytais papildomais susitarimais paskolos suma padidinta iki 590 000 Eur, galutinis paskolos grąžinimo terminas, kartu nustatant ir tarpinius paskolos grąžinimo terminus, nustatytas iki 2017 m. gruodžio 31 d. Atsakovas G. K., sudaręs su ieškove 2004 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį Nr. 1713, 2009 m. vasario 4 d. laidavimo sutartį Nr. 3, 2010 m. kovo 29 d. laidavimo sutartį  Nr. 3/3 ir 2011 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartį  Nr. 1/13/L, 2008 m. kovo 21 d. laidavimo sutartį Nr. 1, 2009 m. vasario 4 d. laidavimo sutartį Nr. 2, 2010 m. kovo 29 d. laidavimo sutartį Nr. 2/3 ir 2011 m. gruodžio 16 d. laidavimo sutartį Nr. 1/12/L, įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėja neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles pagal Kredito linijos sutartį ir Paskolos sutartį su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais.
3. Kredito gavėjai Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą, t. y. tinkamai nevykdant Kredito linijos sutarties ir Paskolos sutarties bei neatsiskaičius su ieškove, atsakovas G. K. pagal laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus turi pareigą grąžinti pagal Kredito linijos sutartį ir Paskolos sutartį susidariusią bendrą 641 630,47 Eur skolą (kurią sudaro negrąžintas kreditas, palūkanos ir delspinigiai). Atsakovas atsako ieškovei kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis už kredito gavėjos prievolių pagal Kredito linijos ir Paskolos sutartis su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 4 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką laiduotojas, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008).
4. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino ir iš atsakovo G. K. ieškovės AB DNB banko naudai priteisė 618 944,29 Eur negrąžinto kredito, 3 427,23 Eur palūkanų ir 13,53 Eur delspinigių pagal 2001 m. sausio 5 d. Kredito linijos sutartį Nr. 1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; 19 144,24 Eur negrąžintos paskolos, 100,24 Eur palūkanų ir 0,94 Eur delspinigių pagal 2001 m. gegužės 4 d. Paskolos sutartį Nr. 1 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (641 630,47 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2 840 Eur žyminio mokesčio ir 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Atsakovas G. K. pateikė teismui prieštaravimus, kuriais prašė Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, atsakovo sutuoktinę I. K., priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovas nurodė, kad jis neturi pareigos atsakyti pagal laidavimo sutartis, nes laidavimo sutartys buvo sudarytos be atsakovo sutuoktinės sutikimo, todėl yra negaliojančios kaip prieštaraujančios CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatai. Sutuoktiniai turi bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, todėl, patenkinus ieškovės reikalavimą, turėtų būti atidalintos sutuoktinių turto dalys bendrame turte, o turtas perleistas. Tokiu būdu, nesant sutuoktinio sutikimo/įgaliojimo faktiškai sudarytų laidavimo sutarčių vykdymu pasiekiamas toks pats rezultatas, kaip turto perleidimu.
7. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad visi ieškovės reikalavimai užtikrinti turto hipoteka. Hipoteka įkeisto turto vertė viršija reikalavimą, todėl nėra jokios tikimybės, kad ieškovė neatgaus turto iš kredito gavėjos BUAB ,,GKF“ jos bankroto byloje. Ieškiniu pareikštas reikalavimas fiziniam asmeniui – atsakovui, iš esmės yra nesąžiningas, ieškinio patenkinimas atsakovui ir jo šeimai sukeltų didelius finansinius ir neturtinius sunkumus. Laidavimo sutarčių tikslas buvo asmeninis atsakovo indėlis į UAB ,,GKF“ veiklą, o ne faktiškai įvykdyti prievoles už UAB ,,GKF“. Laidavimo sutarčių turinys prieštarauja faktiškai susiklosčiusiems šalių santykiams, nes šalys siekė nustatyti subsidiarią atsakovo kaip laiduotojo atsakomybę. Vertinant laidavimo sutartis pagal tikrąjį šių sutarčių sudarymo tikslą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo principais, atsakovo atsakomybė pagal sutartis negalima, kol nebus įvykdytas hipoteka ieškovės naudai įkeisto turto išieškojimas BUAB ,,GKF“ bankroto byloje (CK 6.80 straipsnio 2 dalis).

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 26 d. galutiniu sprendimu Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, iš atsakovo G. K. ieškovės AB DNB banko naudai priteisė 384,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybės naudai 4,68 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
9. Teismas nustatė, kad trečiojo asmens UAB „GKF“ įsipareigojimų pagal  2001 m. sausio 5 d. Kredito linijos sutartį Nr. 1 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir 2001 m. gegužės 4 d. Paskolos sutartį Nr. 1 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įvykdymas buvo užtikrintas 2004 m. liepos 19 d. Laidavimo sutartimi Nr. 1713 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei kredito gavėja neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievoles pagal Kredito linijos sutartį ir Paskolos sutartį su vėlesniais jų pakeitimais ir papildymais. Iš viso pagal Kredito linijos sutartį ir Paskolos sutartį skola sudaro 641 630,47 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens (kredito gavėjos) prievolės bankui nebuvo ir nėra tinkamai įvykdytos, atsakovui G. K. turi pareigą įvykdyti laidavimo sutartimi (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovas Laidavimo sutarties pagrindu atsako už visas skolininkės UAB „GKF“ prievoles, kuriomis yra visi Kredito linijos sutartyje ir Paskolos sutartyje numatyti mokėjimai, t. y. kreditų grąžinimas, palūkanų, įsipareigojimo mokesčio, baudų, delspinigių, nuostolių ir kiti mokėjimai.
10. Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, kad laidavimo sutartys yra negaliojančios, nes sudarytos be atsakovo sutuoktinės sutikimo, teismas pažymėjo, kad laidavimo sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau galima ir situacija, kai laidavimo sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių. Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą ir laidavimo asmeninį pobūdį, tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę. Į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtą ar dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas.
11. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsakovo atsakomybė pagal laidavimo sutartį negalima kol neįvyks išieškojimas iš įkeisto turto ir pažymėjo, kad laidavimas ir hipoteka yra savarankiški sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, todėl kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiais būdais ginti savo pažeistas teises, iš kokių asmenų bei kokia apimtimi reikalauti įvykdyti prievolę. Kadangi atsakovo atsakomybė prieš ieškovę kartu su pagrindine skolininke yra solidari, ieškovė turi teisę reikalauti ir pagrįstai reikalauja, kad atsakovas, kaip laiduotojas, įvykdytų savo prievoles.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Atsakovas G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, esant absoliutiems sprendimo negaliojimo pagrindams, arba palikti ieškinį nenagrinėtą dėl nesąžiningo ieškinio pareiškimo, ieškovei piktnaudžiaujant materialiosiomis ir proceso teisėmis, arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki procesinio sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-5002-XX/2017, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovo sutuoktinės sutikimas laidavimo sutarčių sudarymui yra reikalingas, nes bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatytos turto dalys. Vieno sutuoktinio sutikimas laiduoti jam priklausančiu turtu bei jo dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kuri laidavimo metu nėra nustatyta, turi įtakos bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančiam turtui, nes, vykdant laidavimo sutartį, turės būti padalinamas sutuoktinių turtas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnis). Bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio nekilnojamojo turto disponavimo/suvaržymo sandorius turi sudaryti abu sutuoktiniai (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Laidavimo sutartis sudarius tik atsakovui, šios sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, 3.92 straipsnio 1 dalis ir 4 dalis). Tokios sutartys yra akivaizdžiai niekinės ir teismas jas turi pripažinti negaliojančiomis ex officio (liet. pagal pareigas).
2. Atsakovo sutuoktinė I. K. Vilniaus apygardos teismui yra pateikusi ieškinį dėl ieškovės ir atsakovo sudarytų laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-5002-XX/2017). Atsižvelgiant į tai, kad laidavimo sutartis pripažinus negaliojančiomis, ieškinys šioje byloje negalėtų būti patenkintas, yra pagrindas sustabdyti šią bylą iki galutinio sprendimo įsiteisėjimo I. K. ieškinio pagrindu pradėtoje byloje (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 166 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
3. Ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu, nes ieškovė piktnaudžiauja proceso ir materialinėmis teisėmis. Ieškovė jau prieš pateikdama ieškinį žinojo apie galimybes susigrąžinti skolą iš pagrindinės skolininkės BUAB ,,GFK“ jos bankroto byloje, pardavus ieškovei įkeistą turtą. Ieškovės ieškinį palikus nenagrinėtą, jai nekils neigiamų pasekmių. Nepatenkinus ieškovės reikalavimo BUAB „GKF“ bankroto byloje, ieškovė galėtų pareikšti atsakovui reikalavimą teisme iš naujo. Pagal teismų praktiką 3 mėnesių terminas ieškiniui pagal laidavimo sutartį pareikšti nėra taikomas pasibaigus terminuotos prievolės įvykdymo terminui, jeigu laidavimo sutartis numato atsakomybę iki pagrindinės prievolės įvykdymo.
4. Ieškovės reikalavimai bus patenkinti BUAB „GKF“ bankroto byloje, pardavus įkeistą turtą, todėl reikalavimo pareiškimas atsakovui laidavimo sutarties pagrindu yra nesąžiningas bei prieštarauja tikriesiems laidavimo sutarčių šalių ketinimams. Šalys sutartimi siekė nustatyti subsidiarią atsakovo, kaip laiduotojo, atsakomybę. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovė, sudarydama laidavimo sutartis, nenustatė jokių įpareigojimų, susijusių su turto sudėties bei apimties išlaikymu.
5. Nors teismo sprendimas šioje byloje turėtų tiesioginės neigiamos įtakos atsakovo sutuoktinės I. K. teisėms ir pareigoms, nes siekiant įvykdyti sprendimą, turės būti padalintas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, teismas nesprendė atsakovo prašymo įtraukti į bylą V. K. trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Tai yra absoliutus ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
6. Atsakovas nedalyvavo teismo posėdyje, nes suklydo dėl posėdžio datos ir laiko. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neturi atstovo, turėjo atidėti posėdį, o ne priimti galutinį sprendimą. Tokiu būdu teismas nesuteikė atsakovui galimybės tinkamai apginti savo teises ir interesus. Sprendimo priėmimas teismo posėdyje nedalyvavus atsakovui savo esme bei aplinkybėmis taip pat laikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
13. Ieškovė AB DNB bankas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo prašymą stabdyti civilinės bylos nagrinėjimą taip pat atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovo argumentai, kad sudarytos laidavimo sutartys neva prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir dėl to negalioja, yra nepagrįsti. Laidavimo sutarties pagrindu atsirandanti prievolė pagal CK 6.76 straipsnio 1 dalį yra laikoma asmenine ją sudarančio asmens prievole, kuri yra susijusi su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Pagal sudarytą laidavimo sutartį atsako tik pats laidavęs asmuo (sutuoktinis) ir tik savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus sutuoktinio sutikimas kito sutuoktinio, kaip laiduotojo, prievolei atsirasti nėra privalomas ir tokio sutikimo nebuvimas kito sutuoktinio prisiimto laidavimo galiojimui bei jo atsakomybei prieš kreditorių jokios įtakos neturi ir turėti negali (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013).
2. Aplinkybė, kad dalis atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jokios teisinės reikšmės sudarytų laidavimo sutarčių galiojimui ir atsakovo pareigai vykdyti laidavimo sutartimis prisiimtas prievoles neturi, taip pat nedaro ir jokios įtakos atsakovo sutuoktinės teisėms ir jų apimčiai. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovo, išieškojimas, visų pirma, bus nukreipiamas į asmeninį atsakovo turtą, o, nesant pakankamai asmeninio turto, – tik į atsakovui, bet ne jo sutuoktinei, tenkančią turto dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Tai, kad vykdant priverstinį skolos išieškojimą iš atsakovo turto jis galėtų būti nukreipiamas į jam tenkančią turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nereiškia, kad buvo nuspręsta dėl kokių nors atsakovo sutuoktinės materialiųjų teisių ir /ar pareigų.
3. Ieškovės kreipimasis į teismą teisminės gynybos įstatymų nustatyta tvarka nėra ir negali reikšti piktnaudžiavimo teise. Civilinė byla, reiškiant ieškinį dėl skolos priteisimo, inicijuota atsakovui pažeidus savo prievoles pagal laidavimo sutartis ir atsisakius jas vykdyti. Galimybė kreditoriui gauti kokią nors dalį savo reikalavimo patenkinimo iš vienos užtikrinimo priemonės (įkeisto turto) nesaisto kreditoriaus teisės reikalauti visos prievolės įvykdymo iš laiduotojo kaip solidaraus bendraskolio. Todėl nei įkeisto turto vertė, nei galimybė patenkinti dalį reikalavimo iš įkeisto turto neriboja kreditoriaus teisės reikšti ieškinį dėl skolos priteisimo laiduotojui visai skolos sumai, kuri nėra padengta tuo metu, kai yra reiškiamas ieškinys.
4. Laidavimas ir hipoteka yra savarankiški sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai ir kreditorius turi teisę pasirinkti kokiais būdais ginti savo pažeistas teises, iš kokių asmenų bei kokia apimtimi reikalauti įvykdyti prievolę. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Jeigu skolos dydis ieškovei ir pasikeistų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tai neįtakoja nei ieškovės veiksmų, nei teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o skolos išieškojimo mastas dėl galimo skolos pasikeitimo turės būti kontroliuojamas vykdymo procese.
5. Atsakovo argumentai dėl netinkamo laidavimo sutarčių turinio aiškinimo atmestini kaip nepagrįsti. Visose laidavimo sutartyse aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta, kad atsakovo atsakomybė yra solidari. CK 6.81 straipsnyje taip pat numatyta ne subsidiari, bet solidari laiduotojo atsakomybė, todėl dėl subsidiarios atsakomybės turi būti susitariamai atskirai.
6. Atsakovas apie byloje numatytą teismo posėdį buvo informuotas tinkamai, jokio prašymo dėl paskirto posėdžio atidėjimo teismui nepateikė, todėl visos neatvykimo į teismo posėdį pasekmės tenka atsakovui ir nesuponuoja jokio jo teisių pažeidimo.
7. Apelianto sutuoktinė I. K. ieškinį dėl atsakovo sudarytų laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė tik po to, kai buvo priimtas atsakovui nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje. Stabdyti šios bylos nagrinėjimą nėra pagrindo, kadangi atsiliepimo rengimo dieną I. K. ieškinio priėmimo klausimas net nėra išspręstas. Be to, pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-192/2013) apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos, esant situacijai, kai kitoje civilinėje byloje ieškinys dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškiamas tik po šaliai nepalankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo skolos priteisimo byloje priėmimo, nėra stabdomos, kadangi toks bylos sustabdymas neatitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimų, neužtikrintų civilinio proceso intensyvumo ir operatyvumo principų. Tuo atveju, jei kitoje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas, paneigus šiuo metu galiojančią suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl laidavimo galiojimo, vis tik būtų palankus atsakovui, nagrinėjamoje byloje būtų galima spręsti proceso atnaujinimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo

14. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Prieidamas prie išvados, kad bylą būtina stabdyti, teismas turi konstatuoti, jog negali išnagrinėti civilinės bylos dėl to, kad pats negali nustatyti faktų, kurie bus nustatyti kitoje byloje, ir jie sustabdomoje byloje turės prejudicinę arba įrodomąją reikšmę. Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetenciją perkelti kitam teismui ar kitai institucijai.
15. Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo sustabdymas gali turėti įtakos asmens teisei į teismą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, konkrečiai, teisei į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas sustabdyti bylą, turi išsiaiškinti, ar tai pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais, o įstatyme įtvirtintus bylos sustabdymo pagrindus aiškinti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad bylą galima atsisakyti stabdyti ir tada, jei priimtas procesinis sprendimas kitoje byloje gali turėti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, tačiau konkrečiu atveju bylos sustabdymas neatitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimų, neužtikrintų civilinio proceso intensyvumo ir operatyvumo principų, pavyzdžiui, tais atvejais, kai civilinė byla, kurioje priimtas teismo sprendimas gali turėti prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, inicijuojama jau pasibaigus pirmosios instancijos teismo procesui nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-192/2013).
16. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad apelianto sutuoktinė I. K. 2017 m. liepos 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis laidavimo sutartis, iš kurių kildinamas ieškovės reikalavimas nagrinėjamoje byloje. Pagal I. K. ieškinį pradėta civilinė byla šiuo metu dar nėra išnagrinėta, pabaigta pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadija (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-2606-262/2018).
17. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje buvo pareiškęs prašymą pirmosios instancijos teismui įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu jo sutuoktinę, tačiau pati I. K. tokio prašymo nagrinėjamoje byloje nereiškė, į teismą su savarankišku ieškiniu kreipėsi tik jau po ginčijamo sprendimo priėmimo. Civilinėje byloje Nr. e2-2606-262/2018 I. K. pareikšti reikalavimai grindžiami iš esmės tapačiais argumentais, kuriais savo atsikirtimus į ieškinį šioje byloje grindė apeliantas ir kurie buvo analizuojami ir vertinami pirmosios instancijos teismo, priimant ginčijamą sprendimą.
18. Atsižvelgdama į šios nutarties 16-17 punktuose išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliacinio proceso metu tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o ginčijamo sprendimo priėmimo metu I. K. reikalavimas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teisme dar nebuvo pareikštas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos sustabdymas kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-2606-262/2018 neatitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimų, neužtikrintų civilinio proceso intensyvumo ir operatyvumo principų, todėl apelianto prašymą dėl bylos sustabdymo atmeta. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jeigu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje e2-2606-262/2018 būtų priimtas I. K. palankus teismo sprendimas, nagrinėjamoje byloje būtų galima spręsti proceso atnaujinimo klausimą.

Dėl absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų

19. Apelianto teigimu, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis, kadangi byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje nedalyvaujant apeliantui ir neįtraukus į bylą trečiuoju asmeniu apelianto sutuoktinės, kurios teisėms ir pareigoms, apelianto vertinimu, sprendimas turi įtakos. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.
20. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas siejamas ne su byloje dalyvaujančio asmens nedalyvavimu teismo posėdyje, o su byloje dalyvaujančio asmens, nedalyvavusio teismo posėdyje, neinformavimu apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Ši nuostata paaiškinama tuo, kad dalyvavimas teismo posėdyje yra šalių procesinė teisė, o ne pareiga (išskyrus atvejus, kai šalies dalyvavimas teismo posėdyje teismo pripažintas būtinu), todėl byloje dalyvaujantis asmuo turi galimybę savarankiškai spręsti, ar pageidauja asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje ir būti teismo išklausytas žodžiu.
21. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie 2017 m. birželio 6 d. vykusį pirmosios instancijos teismo posėdį (šaukimas įteiktas pačiam apeliantui pasirašytinai 2017 m. gegužės 20 d.). Apeliantas į teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių pirmosios instancijos teismui nenurodė, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą teismui nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nagrinėjo bylą neatvykus apeliantui ir, taip darydamas, proceso teisės normų nepažeidė (CPK 246 straipsnio 2 dalis). Ta aplinkybė, kad apeliantas neturėjo atstovo byloje, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi turėti byloje atstovą yra byloje dalyvaujančio asmens procesinė teisė, o ne pareiga, o teismo teisė pasiūlyti byloje dalyvaujančiam asmeniui pasirūpinti tinkamu atstovavimu procese (CPK 160 straipsnio 1 dalies 7 punktas) negali būti aiškinama kaip teismo procesinė pareiga užtikrinti, kad byloje dalyvaujantis asmuo bylą vestų per atstovą. 
22. Aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas dėl asmenų teisių ir pareigų turėtų būti suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2012; kt.).
23. Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje byloje nuspręsta dėl apelianto, kaip laiduotojo, asmeninės prievolės ieškovei. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nesukūrė jokių savarankiškų prievolių apelianto sutuoktinei (žr. šios nutarties 27 punktą). Taigi, nėra jokio pagrindo spręsti, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
24. Apeliantas ginčijamo sprendimo įtaką jo sutuoktinės teisėms ir pareigoms sieja su tuo, kad, vykdant ginčijamą teismo sprendimą, turės būti padalintas sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininkui priklausančios turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo klausimas sprendžiamas CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka, dalyvaujant kitiems bendraturčiams ir būtent šios procedūros metu yra sprendžiama dėl bendraturčių teisių ir pareigų, susijusių su bendrąja nuosavybe esančiu turtu. Tai, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas gali sudaryti prielaidas CPK 667 straipsnyje numatytos procedūros taikymui, nėra pakankama spręsti jog ginčijamu sprendimu teismas jau pasisakė dėl apelianto sutuoktinės teisių ir pareigų, susijusių su bendrąja nuosavybe esančiu turtu.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė ir kitų absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl toliau pasisakys dėl apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytų šalių argumentų (CPK 320 straipsnis).

Dėl laidavimo sutarčių galiojimo

26. Apelianto teigimu, laidavimo sutartys, iš kurių kildinamas ieškovės reikalavimas, negalioja, kadangi yra sudarytos negavus apelianto sutuoktinės sutikimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip neatitinkančius kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos, todėl teisiškai nepagrįstus.
27. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laidavimo sutarties, kuria prievolės įvykdymas užtikrintas visu laiduotojo santuokoje ir ne santuokoje įgytu ar ateityje įsigytu turtu, galiojimo tuo atveju, kai tokia sutartis sudaroma neturint sutuoktinio sutikimo, yra pažymėjęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio, todėl tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. 3K-3-132/2013).Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, ginčijamos laidavimo sutartys CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidžia, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šias sutartis laikyti niekinėmis ir jomis nesivadovauti.

Dėl solidarios atsakomybės pagal laidavimo sutartį

28. Pagal CK 6.81 straipsnį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, kaip pagrįstai pažymi ieškovė, dėl subsidiarios laiduotojo atsakomybės turi būti susitarta laidavimo sutartyje.
29. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, yra pažymėjęs, kad tai, jog įstatyme neteikiama pirmenybė pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė, nes visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-537-686/2016).
30. Iš į bylą pateiktų laidavimo sutarčių turinio matyti, kad jomis apeliantas aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo atsakyti kreditorei (ieškovei) solidariai su kredito gavėja. Jokių įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad tikrieji šalių ketinimai buvo susitarti dėl subsidiarios laiduotojo atsakomybės, byloje nėra, be to, šie teiginiai prieštarauja laidavimo sutarčių turiniui. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad reikalavimo jam pareiškimas laidavimo sutarties pagrindu yra nesąžiningas bei prieštarauja tikriesiems laidavimo sutarčių šalių ketinimams.

Dėl hipotekos ir laidavimo

31. Apelianto teigimu, ieškovės reikalavimas jam, kaip laiduotojui, negalėjo būti reiškiamas ir teismo tenkinamas, kadangi pagrindinė prievolė, iš kurios kildinamas ieškovės reikalavimas, yra užtikrintas skolininkės BUAB ,,GKF“ turto hipoteka ir galės būti visiškai patenkintas BUAB ,,GKF“ bankroto byloje. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.
32. Sutartinių civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į sutarties pobūdį, savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas ir pan., gali prievolės įvykdymo užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Pritaikius prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų daugetą, jų realizavimo eiliškumo problema spręstina pagal sutartyse ir (arba) kiekvieną iš jų reglamentuojančiose materialinės teisės normose nustatytą teisinį reguliavimą.
33. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laiduotojo atsakomybės kreditoriui tais atvejais, kai pagrindinė prievolė yra užtikrinta skolininko turto hipoteka, yra išaiškinęs, jog kreditorius pirmiausia turi pareikalauti, kad prievolę įvykdytų pagrindinis skolininkas, o laiduotojas turi teisę reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą tik tais atvejais, jei laidavimo sutartyje nustatyta, jog laiduotojo prievolė yra subsidiari (laiduotojas atsako tik jeigu pagrindinis skolininkas neturi turto, kurio sąskaita galima įvykdyti prievolę). Tuo tarpu tais atvejais, kai skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.8 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, tokiu atveju yra saistoma tik jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).
34. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad bylos duomenys nesudaro jokio pagrindo spręsti, jog apeliantas ir ieškovė būtų susitarę dėl subsidiarios apelianto kaip laiduotojo atsakomybės. Apelianto atsakomybei esant solidariai, apeliantas neturi galimybės reikalauti, kad ieškovė susilaikytų nuo reikalavimų jam pareiškimo iki bus realizuotas ieškovei įkeistas turtas BUAB ,,GKF“ bankroto procese. Dėl šios priežasties apelianto argumentai, susiję su ieškovei įkeisto turto verte ir ieškovės galimybėmis savo reikalavimus patenkinti BUAB ,,GKF“ bankroto procese, pripažįstami teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui. Kolegija pažymi, kad, apeliantui įvykdžius prievolę (jos dalį) už pagrindinę skolininkę, jam pereis visos kreditorės (ieškovės) teisės pagal šią prievolę, kurias apeliantas galės realizuoti BUAB ,,GKF“ bankroto procese.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

35. Teiginį, kad ieškovės ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas piktnaudžiaujant teise ir dėl to teismo turėtų būti paliktas nenagrinėtu, apeliantas grindžia tuo, kad ieškovė reikalavimus jam, kaip laiduotojui, pareiškė nepaisydama to, jog turi galimybes patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto vertės. Šia nutartimi jau pasisakyta, kad ieškovės teisė pareikšti reikalavimus apeliantui kaip laiduotojui nėra ribojama ieškovės galimybės gauti savo reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto – solidari apelianto atsakomybė pagal laidavimo sutartis lemia tai, kad ieškovė turi teisę savo nuožiūra reikalauti prievolės (jos dalies) įvykdymo tiek iš apelianto, kaip laiduotojo, tiek iš pagrindinės skolininkės. Kaip pagrįstai pažymi ieškovė, teisėto reikalavimo laiduotojui pareiškimas negali būti pripažintas piktnaudžiavimu teise, todėl su tuo susiję apelianto argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.
37. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 847 Eur advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
38. Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 27 d. nutartimi 2 840 Eur žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą sumokėjimas apeliantui buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą, 2 840 Eur žyminio mokesčio priteisiama iš apelianto valstybės naudai.

     Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

     Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

     Priteisti iš atsakovo G. K. ieškovės AB DNB banko naudai 847 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

     Priteisti iš atsakovo G. K. valstybės naudai 2 840 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Teisėjai                                                                                              Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                    Artūras Driukas

                                                                                    Kazys Kailiūnas