Civilinė byla Nr. e2A-558-794/2019 |
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41583-2017-0 |
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.16; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S) |
|
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. ir atsakovo R. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovui R. G. dėl užslėpto automobilio defekto pašalinimo pardavėjo sąskaita.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas R. R. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo R. G. 3043,15 EUR automobilio defektams pašalinti, 20 EUR išlaidas už užslėpto defekto nustatymą, 6,08 EUR atsakovo gyvenamosios vietos nustatymo išlaidas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, įpareigoti atsakovą įsiteisėjusį teismo sprendimą įvykdyti per 10 dienų.
2. Ieškovas nurodė, kad 2017-09-16 ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas nusipirko iš atsakovo transporto priemonę Mitsubishi Pajero, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Po transporto priemonės įsigijimo, t. y. 2017-10-19, paaiškėjo, jog automobilyje nėra kietųjų dalelių filtro (DPF), o programinė įranga, valdanti šį filtrą, buvo modifikuota. Ieškovo teigimu, tiek iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu atsakovas sąmoningai slėpė šį automobilio defektą, minėta aplinkybė būtų turėjusi esminės reikšmės ieškovo apsisprendimui dėl automobilio pirkimo, atsakovas pažeidė ieškovo teises ir interesus. Pažymėjo, kad atsakovas jokiuose su automobilio įsigijimu susijusiuose dokumentuose nebuvo nurodęs jokių automobilio dujų išmetimo sistemos trūkumų, o tai leido ieškovui pagrįstai tikėti atsakovo žodžiais, jog dujų išmetimo sistema yra tvarkinga, o tai, jog automobilis yra su užslėptu defektu, paaiškėjo tik atlikus specifinius testus autorizuotame servise. Nurodė, kad automobilis buvo apžiūrėtas tik išoriškai, jis nebuvo apžiūrėtas serviso patalpose, o lauke, prie serviso, nes buvo užimti keltuvai. Be to, automobilio patikra servise nepašalina atsakovo pareigos parduoti automobilį be užslėptų defektų. Kietųjų dalelių filtro nebuvimo ir programinės įrangos modifikavimas gali būti nustatytas tik turint specialių žinių ir tik specialia įranga, todėl šie trūkumai priskirtini prie užslėptų defektų kategorijos. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo argumentai dėl kainos pagrindimo yra prieštaringi, kadangi pradinė automobilio kaina buvo 10850 EUR, todėl minusavus galimo remonto kaštus bei kitų nežymių trūkumų vertę, automobilio kaina yra 10500 EUR, kurią ieškovas ir deklaravo teisės aktų nustatyta tvarka. Pirkimo – pardavimo sutartį pildė atsakovas, ieškovui nežinomos priežastys, dėl kurių automobilio kaina sutartyje nurodyta mažesnė. Automobiliui buvo pritaikyta 350 EUR nuolaida, o ne 1550 EUR. Ieškovas yra investavęs į transporto priemonę, todėl esant galimybei pašalinti užslėptą automobilio defektą, prašė teismo priteisti iš atsakovo išlaidas minėtam defektui pašalinti.
3. Atsakovas R. G. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendraudamas su ieškovu dėl transporto priemonės Mitsubishi Pajero, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pardavimo atsakė į visus ieškovo klausimus ir sudarė galimybes ieškovui apžiūrėti minėtą transporto priemonę. Teigė, kad siūlė ieškovui kreiptis į oficialų atstovą, tačiau ieškovas tai daryti atsisakė ir pageidavo automobilio apžiūrą atlikti pas jo pasirinktą meistrą. Nuvykus į autoservisą UAB „Ugrimina“, minėtą transporto priemonę apžiūrėjo keli darbuotojai, atlikta diagnostika, laisvų keltuvų buvo, nes ieškovas buvo užsakęs pilną automobilio patikrą. Pažymėjo, kad po derybų atsakovas transporto priemonę ieškovui pardavė už 9300 EUR, kas yra mažiau, nei vidutinė šio automobilio rinkos kaina. Nurodė, kad automobilio kainą sumažino atsižvelgdamas į automobilio nusidėvėjimą ir pagaminimo metus. Atsakovo teigimu, dujų išmetimo sistemos trūkumai nelaikytini paslėptais, kadangi jie matomi plika akimi ir be specialios įrangos transporto priemonę pakėlus ant keltuvo, ko ieškovas nepageidavo padaryti pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu. Be to, pirkdamas 11 metų naudotą automobilį, ieškovas turėjo būti atidus ir rūpestingas bei imtis priemonių visapusiškai įsitikinti automobilio technine būkle, tačiau pats patvirtino, kad automobilio važiuoklės net nepatikrino, nors jam buvo suteikta galimybė patikrinti automobilį ten, kur tik ieškovas nori. Ieškovas neįrodė, jog atsakovas jį apgavo ar nuslėpė nuo jo esminius automobilio trūkumus, bei nepaneigė aplinkybės, kad šio modelio automobilis turi savaiminio DPF filtro išsivalymo funkciją ir nėra jokio tikslo jį išimti, todėl atsakovas negalėjo žinoti apie neva esamus defektus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš ieškovui atsakovo R. G. 1542 EUR skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1542 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. lapkričio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 294,37 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.
5. Teismas konstatavo, jog pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyti jokie transporto priemonės trūkumai, nors tokie buvo nustatyti apžiūrint transporto priemonę iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Teismo įsitikinimu, mažai tikėtina teismo posėdyje išsakyta atsakovo versija, kad ieškovas, nusipirkęs automobilį, būtų tyčia pašalinęs DPF filtrą ir vėliau kreipęsis į teismą, todėl teismas sprendė, kad automobilio trūkumas – DPF filtro nebuvimas – atsirado iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Vien tai, kad atsakovas pats neapdairiai pirko transporto priemonę jo neapžiūrėjęs neatleidžia nuo pareigos užtikrinti, kad parduodamas daiktas be defektų arba visus defektus atskleisti pirkėjui.
6. Teismas nesutiko ir su atsakovo argumentais, kad atsakovas nėra atsakingas už automobilio defektus, kadangi ieškovui buvo parduotas nenaujas automobilis ir jo kaina buvo žemesnė nei kitų tokio amžiaus automobilių techninę būklę. Atsakovas skelbime deklaravo, kad automobilis yra be defektų, todėl ieškovas tikėjosi įsigyti naudotą automobilį be trūkumų, tačiau praėjus vos kelioms savaitėms po automobilio įsigijimo paaiškėjo, kad automobilyje nėra DPF filtro, t. y. yra atlikti konstrukciniai dujų išmetamosios sistemos pakeitimai, trukdantys transporto priemonę eksploatuoti pagal paskirtį. Toks automobilio trūkumas negali būti laikomi jo natūraliu nusidėvėjimu, o automobilio pardavimo kaina, dėl kurios šalys susitarė, negali būti traktuojama kaip apimanti ir tokio paaiškėjusio trūkumo (kuris pardavėjui turėjo būti žinomas atskleistas pirkėjui) pašalinimo išlaidas. Teismo vertinimu, ieškovas įrodė, kad transporto priemonė turėjo trūkumų ir tie trūkumai atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, o atsakovas tai paneigiančių įrodymų, vykdydamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė. Taigi ieškovas įrodė, kad atsakovas pardavė netinkamos kokybės automobilį su išmetamosios dujų sistemos defektu, tačiau negalima pripažinti, kad defektas buvo paslėptas.
7. Teismo konstatavo, jog jei ieškovas būtų elgęsis kaip apdairus asmuo ir visapusiškai pats ar pasitelkus kitus asmenis apžiūrėjęs perkamą automobilį, neabejotinai būtų pastebėjęs automobilio išmetamosios dujų sistemos konstrukcinius pakeitimus (suvirinimo siūlę). Toks defektas būtų buvęs matomas ir tikrinant servise objektyviai nustatomas. Ieškovas, pirkdamas 10 metų naudotą transporto priemonę, privalėjo pasinaudoti savo teise patikrinti jos techninę būklę (kokybę), tačiau to tinkamai nepadarė. Buvęs automobilio savininkas suteikė ieškovui galimybę pasinaudoti CK 6.328 straipsnyje nustatyta teise patikrinti perkamą daiktą, bet ieškovas, prisiimdamas su tuo susijusią riziką, tokia teise nepasinaudojo. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas turėjo pats įvertinti prekę, konsultuotis su reikiamą informaciją galinčiais suteikti asmenimis, o ne vien vadovautis iš esmės išorine automobilio apžiūra, nors jo pasirinkto serviso darbuotojas jam siūlė vykti kitur ir tinkamai apžiūrėti perkamą automobilį. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, jog prieš sudarant transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas turėjo būti maksimaliai apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę įsitikinti perkamo automobilio būkle ar net atsisakyti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovas pirkimo metu neįsitikinęs perkamos transporto priemonės kokybe, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, veikė savo rizika, todėl neturi teisės pasinaudoti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata.
8. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje tiek ieškovas tinkamai nesinaudojo savo teise apžiūrėti perkamą daiktą ir dėl to prisiėmė tam tikrą riziką, tiek atsakovas tinkamai nevykdė savo pareigos informuoti apie parduodamo daikto defektus. Teismo vertinimu, DPF filtro nebuvimo nėra pagrindo laikyti paslėptu defektu, kadangi ieškovo iniciatyva apklausti liudytojai patvirtino, kad esanti suvirinimo siūlė yra labai ryški ir iš karto duoda pagrindo spręsti, jog galėjo būti daryti tam tikri dujų išmetamosios sistemos konstrukciniai pakeitimai. Teismas taip pat sutiko ir su atsakovo argumentais, kad tuo atveju, jei atsakovas pats būtų išėmęs DPF filtrą ir būtų turėjęs ketinimą tokį trūkumą slėpti, būtų stengęsis, kad suvirinimo siūlė būtų kuo mažiau matoma. Iš įrodymų visumos teismas sprendė, kad transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu automobilis turėjo defektą, apie kurį pardavėjas neinformavo pirkėjo, nors tokią pareigą turėjo pagal įstatymą. Kita vertus, jei pirkėjas nebūtų atsisakęs detalios apžiūros, jis būtų galėjęs pastebėti padarytus konstrukcinius pakeitimus, kadangi suvirinimo siūlė yra akivaizdi ir bet kuris net specialaus išsilavinimo neturintis asmuo tokią suvirinimo siūlę gali pastebėti. Vien tai, kad kompiuterinės diagnostikos tetas dėl prieš tai padarytų programinės įrangos pakeitimų nerodė esant DPF filtrą išimtą, nepatvirtina, kad trūkumas buvo paslėptas. Teismo vertinimu, programinės įrangos pakeitimo darbai buvo atlikti ne siekiant nuslėpti DPF filtro nebuvimą, o siekiant užtikrinti, kad transporto priemonės ir be DPF filtro važiuotų.
9. Įvertinęs šias aukščiau išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, kad dėl susidariusios situacijos kaltos abi šalys – tiek atsakovas, neatskleidęs automobilio defekto – DPF filtro nebuvimo, tiek ir ieškovas – prisiėmęs riziką ir tinkamai neapžiūrėjęs iš neprofesionalaus pardavėjo perkamos naudotos transporto priemonės. Teismo įsitikinimu, teisingumo ir protingumo principą šioje situacijoje labiausiai atitiktų, jei DPF filtro keitimo išlaidos šalys prisiimtų lygiomis dalimis. UAB „Autovytaras“ pateikė pasiūlymą Nr. SPP002067, nurodydami, kad remonto kaštai (medžiagos ir darbai) kainuotų 3043,15 EUR. Nors atsakovas nesutiko su nurodyta defekto šalinimo suma, tačiau jokių įrodymų, kad defektą būtų galima pašalinti mažesnėmis sąnaudomis nepateikė. Dėl nurodytų aplinkybių teismas ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 1/2 dalį išlaidų, reikalingų DPF filtrui nupirkti ir įmontuoti ( t. y. 1522 EUR) ir 20 EUR išlaidų už defekto nustatymą, iš viso 1542 EUR.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
10. Ieškovas R. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovo ieškinys buvo atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo R. R. ieškinį tenkinti visa apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
11. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Automobilio išmetamųjų duju sistemos konstrukciniai pakitimai (netipinė suvirinimo žymė) savaime nesuponuoja, kad kietųjų daleliu filtro (DPF) automobilyje nėra, kadangi tokie pakitimai gali būti sąlygoti ir kitokio fizinio kontakto, kaip pavyzdžiui, užvažiavus ant kokios tai kliūties. Apelianto teigimu, vien tik išorinė automobilio apžiūra negali nei patvirtinti, nei paneigti kietųjų dalelių filtro (ne)buvimo fakto, nes net ir turėjimas specialių žinių savaime negarantuoja, jog jos bus pakankamos galimam defektui nustatyti. Be to, nėra jokių garantijų, jog ginčo automobilio kietųjų dalelių filtro bakelio pakitimai būtų buvę nustatyti, jei automobilis būtų buvęs apžiūrimas ant keltuvo.
11.2. Teismas padarė netinkamą išvadą, jog ieškovas įsigydamas ginčo automobili buvo nepakankamai apdairus ir rūpestingas. Priešingai nei konstatavo teismas, pirkėjas, prieš įsigydamas automobilį elgėsi apdairiai ir rūpestingai, t. y. nustatęs neatitikimų tarp automobilio skelbime pateiktos informacijos, jog automobilis yra be trūkumų (tvarkingas) ir apžiūros metu pastebėtų defektų, įskaitant, bet neapsiribojant ir ant variklio ištekėjusią alyvą, nedelsiant kreipėsi į netoliese buvusį automobilių servisą UAB „Ugrimina“ detalesnei automobilio patikrai. Be to, pirkėjas prieš pirkdamas automobilį ne tik išoriškai apžiūrėjo perkamą automobilį, bet ir atliko bandomąjį juo važiavimą, kurio metu tikrino ne tik automobilio valdymą kelyje, bet ir atskirų jo sistemų darbą, įskaitant, bet neapsiribojant važiuoklės patikrą, todėl nėra aišku, kodėl toks patikros būdas kaip, kad vizuali apžiūra ir realus automobilio išbandymas kelyje yra netinkamas, t. y. neatitinkantis CK 6.328 straipsnio 1 dalies nuostatų.
11.3. Teismas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas automobilio dalis: kietųjų dalelių filtrą ir jo korpusą, kadangi nagrinėjamu atveju esminė žala yra ne bakelis, o jo turinys, t. y. kietųjų dalelių filtras, kurio nebuvimas tiesiogiai sąlygoja gamintojo nustatytų aplinkosaugos (ekologinių) reikalavimų neužtikrinimą.
11.4. Teismas netinkamai vertino aplinkybes, kokiu tikslu keičiama (modifikuojama) programinė įranga išmontavus kietųjų daleliu filtrą, konstatuodamas, jog programinės įrangos pakeitimo darbai buvo atlikti ne siekiant nuslėpti DPF filtro nebuvimą, o siekiant užtikrinti, kad transporto priemonė ir be DPF filtro važiuotų. Apelianto teigimu, negalima sutikti su tokiu aplinkybių aiškinimu, nes priešingu atveju pirkėjui būtų pateikta išsami informacija apie tikrąją automobilio būklę, t. y. tiek automobilio pardavimo skelbime, tiek pirkimo pardavimo sutartyje.
11.5. Teismas netinkamai taikė CK 6.327 straipsnio nuostatas, spręsdamas klausima dėl parduoto daikto trūkumų, kadangi ieškovas neatsisakė papildomai kreiptis į kitą automobilių servisą, kuomet UAB „Ugrimina“ buvo patikrintas ginčo automobilio variklis. Iš karto po UAB „Ugrimina“ atliktos ginčo automobilio patikros buvo kreiptasi į atsakovo rekomenduotą automobilių servisą UAB „Autura“, kuriame pakartotinai buvo tikrinamas automobilio variklis. Jokių siūlymų dėl automobilio pakėlimo ant keltuvo nebuvo. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kietųjų dalelių filtro automobilyje nėra, be to, šie trūkumai automobilio patikros prieš perkant metu nebuvo akivaizdūs ir normaliomis aplinkybėmis pastebimi.
11.6. Teismas nesprendė, ar atsakovo pateiktos atstovavimo išlaidos (1000 EUR) yra realios, būtinos ir pagrįstos, todėl pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas.
2. Atsakovas R. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovo ieškinys buvo patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo R. R. ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
3. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Pirkdamas 11 metų naudotą automobilį, ieškovas turėjo būti pats atidus ir rūpestingas bei imtis priemonių, siekiant visapusiškai įsitikinti automobilio technine būsena. Be to, jeigu transporto priemonė buvo su dujų sistemos trūkumu, tai jis būtų pastebėtas be jokio specialaus tyrimo, t. y. transporto priemonę elementariai pasikėlus ant keltuvo, todėl apelianto pareigos neapima atlyginti už tokių elementarių trūkumų galimą buvimą, nes jie buvo akivaizdūs ir pastebi be jokio specialaus tyrimo.
13.2. Trijų mėnesių terminas nėra laikomas protingu terminu kreiptis dėl atsiradusių trūkumų, ypač įvertinus tai, kad transporto priemonė rida per laikotarpį nuo jos pardavimo buvo palyginti didelė. Apelianto nuomone, asmuo, manydamas, jog apgaulės padarinyje įsigijo nekokybišką daiktą, per protingą ir kuo trumpesnį laiką apie parduoto daikto kokybės trūkumus turėtų pranešti pardavėjui ir imtis priemonių aiškiai ir tiksliai fiksuoti visus tokio daikto trūkumus. Šiuo atveju pateikti duomenys leidžia vienareikšmiškai spręsti, kad ieškovo nurodomi trūkumai ir defektai nepaaiškėjo iškart nusipirkus transporto priemonę, kadangi pagal pateiktus duomenis ieškovo nurodomi trūkumai buvo nustatyti daugiau kaip po 3 mėn., kas su eksploatuoti netinkama transporto priemone būtų neįmanoma.
13.3. Atsakovas netrukdė ir leido atlikti ieškovui visus veiksmus, kurių jis norėjo siekdamas patikrinti transporto priemonę. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog automobilis jo pardavimo metu nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Transporto priemonės pardavimo dieną pats ieškovas važinėjo šiuo automobiliu, nusipirkęs jį naudojosi nuo pat 2017-09-16 iki pat šio momento ir sėkmingai naudosis toliau, nes eksploatuoti transporto priemonę nėra jokių kliūčių. Taigi nėra jokių abejonių, kad pagal paskirtį tiesioginę funkciją naudotas automobilis atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių juo važiuoti, nebuvo.
13.4. Ieškovas melagingai savo ieškinyje nurodo aplinkybes, kad atsakovas žinojo ir sąmoningai nuslėpė automobilio defektą – DPF (kietųjų dalelių suodžių filtro) nebuvimą ir programinės įrangos modifikavimą, kadangi 2016-12-22 atliekant privalomąją automobilio Mitsubishi Pajero valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninę apžiūrą, teigti, kad tuo metu buvo DPF filtras negalima. Taigi atsakovas negalėjo ieškovui pateikti jokių dokumentų apie dujų išmetimo sistemos trūkumus, kadangi viskas buvo tvarkoje. Iš duslintuvo jokie DPF filtro nebuvimo požymiai nesimatė.
13.5. Ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, kadangi reikalauja kompensuoti naujos detalės keitimą, kadangi reikalaujama atlyginti suma siekia 1/3 transporto priemonės vertės, nors yra keičiama tik viena transporto priemonės detalė.
4. Atsiliepimu į atsakovo R. G. apeliacinį skundą ieškovas R. R. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyje, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinys, palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
5. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Apeliantas kaip savo atsakomybę šalinantį pagrindą nurodo, jog parduodamo daikto kokybė neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Tačiau ieškovas su tokiu argumentu nesutinka, kadangi pirkėjui dujų išmetimo sistemos trūkumai nebuvo žinomi. Pardavėjas jų nenurodė nei ginčo automobilio pardavimo skelbime, nei pirkimo pardavimo sutartyje. Priešingai, atsakovas visuomet tvirtino, kad ginčo automobilis yra be trūkumų. Be to, DPF filtro bakelio pažeidimai nėra akivaizdūs ir normaliomis aplinkybėmis pastebimi, kadangi perkamo automobilio dujų išmetimo sistemos defekto jo patikros metu ne tik, kad pirkėjas, bet ir automobilių serviso darbuotojai nepastebėjo. Tai reiškia, jog siekiant nustatyti, ar automobilyje nėra demontuotas kietųjų dalelių filtras, prireikė specialaus tyrimo.
15.2. Priešingai nei teigia apeliantas, pirkėjas, prieš įsigydamas automobilį elgėsi taip kaip ir priklauso - apdairiai ir rūpestingai. Be to, dėl pirkimo-pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumo, kadangi už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Tai reiškia, kad ieškovui nepasirūpinus specialia automobilio patikra savaime neeliminuoja pardavėjo atsakomybės už automobilio paslėptus trūkumus, kadangi pasirūpinti specialia automobilio patikra yra pirkėjo teisė, bet ne pareiga. Atsakovas savo pareigos neįvykdė, t. y. nesuteikė visos būtinos informacijos apie parduodamą transporto priemonę. Priešingai, iš į bylą pateiktų duomenų, matyti, kad pardavėjas apie ginčo automobilio trūkumus nutylėjo sąmoningai, nors tikra automobilio būklė jam turėjo būti žinoma jau vien dėl to, kad pardavėjas yra nekartą turėjęs ir pardavinėjęs visureigius.
15.3. Tai, jog ginčo automobilis pirkimo-pardavimo metu užsivedė ir važiavo, savaime nereiškia, kad jis negalėjo turėti užslėptų trūkumų. Nagrinėjamu atveju lemiamą reikšmę turi ne tai, ar automobilis užsiveda ir važiuoja, o tai, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Ieškovo teigimu, nustatyti ginčo automobilio trūkumai (DPF bakelio pažeidimas, DPF filtro nebuvimas) yra pagrindas automobilį pripažinti techniškai netvarkingu ir uždrausti jo dalyvavimą viešajame eisme.
15.4. Įstatymas neišskiria pardavėjų kategorijų (pvz., profesionalų ir (ar) mėgėjų), kuriems būtų taikomos išimtys iš bendros taisyklės, numatytos CK 6.333 straipsnio. CK 6.333 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad bet kuris asmuo parduodantis daiktus (pardavėjas) privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju apeliantas šios įstatyminės nuostatos nepaisė, t. y. pardavė transporto priemonę, kuri neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Be to, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovo pasirinktas perkamo automobilio patikros būdas atitinka protingumo kriterijų numatytą CK 6.328 straipsnyje, todėl negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad ieškovas prisiėmė riziką, nes automobilį pirko iš neprofesionalaus pardavėjo ir jokios pretenzijos šiuo pagrindu pardavėjui negali būti reiškiamos.
6. Atsiliepimu į ieškovo R. R. apeliacinį skundą atsakovas R. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
7. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirkdamas 11 metų naudotą automobilį, ieškovas turėjo būti pats atidus ir rūpestingas bei imtis priemonių, siekiant visapusiškai įsitikinti automobilio technine būsena. Be to, jeigu transporto priemonė buvo su dujų sistemos trūkumu, tai jis būtų pastebėtas be jokio specialaus tyrimo, transporto priemonę elementariai pasikėlus ant keltuvo, todėl apelianto pareigos neapima atlyginti už tokių elementarių trūkumų galimą buvimą, nes jie buvo akivaizdūs ir pastebi be jokio specialaus tyrimo.
17.2. Byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas aktyviais veiksmais būtų įkalbinėjęs, reikalavęs ar kitaip paveikęs ieškovą sudaryti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį. Priešingai, ieškovui buvo suteiktos galimybės automobilį apžiūrėti ir išbandyti, ieškovas automobiliu pats važinėjo po stovėjimo aikštelę, kartu su atsakovu vyko iki autoserviso, transporto priemonę apžiūrėjo tiek pats, tiek pasitelkdamas specialistus savo pasirinktame autoservise.
17.3. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog automobilis jo pardavimo metu nebuvo tinkamas naudoti pagal paskirtį. Transporto priemonės pardavimo dieną pats ieškovas važinėjo šiuo automobiliu, nusipirkęs jį naudojosi nuo pat 2017-09-16 iki pat šio momento ir sėkmingai naudosis toliau, nes eksploatuoti transporto priemonę nėra jokių kliūčių. Taigi nėra jokių abejonių, kad pagal paskirtį ir tiesioginę funkciją automobilis atliko ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių juo važiuoti, nebuvo.
17.4. Trijų mėnesių terminas nėra laikomas protingu terminu kreiptis dėl atsiradusių trūkumų, ypač įvertinus tai, kad transporto priemonė rida per laikotarpį nuo jos pardavimo buvo palyginti didelė. Asmuo, manydamas, jog apgaulės padarinyje įsigijo nekokybišką daiktą, per protingą ir kuo trumpesnį laiką apie parduoto daikto kokybės trūkumus turėtų pranešti pardavėjui ir imtis priemonių aiškiai ir tiksliai fiksuoti visus tokio daikto trūkumus. Šiuo atveju pateikti duomenys leidžia vienareikšmiškai spręsti, kad ieškovo nurodomi trūkumai ir defektai nepaaiškėjo iškart nusipirkus transporto priemonę, kadangi pagal pateiktus duomenis ieškovo nurodomi trūkumai buvo nustatyti daugiau kaip po 3 mėn., kas su eksploatuoti netinkama transporto priemone būtų neįmanoma.
17.5. Apeliantas melagingai skunde nurodo aplinkybes, kad atsakovas žinojo ir sąmoningai nuslėpė automobilio defektą – DPF (kietųjų dalelių suodžių filtro) nebuvimą ir programinės įrangos modifikavimą, kadangi 2016-12-22 atliekant privalomąją automobilio Mitsubishi Pajero valst. Nr. (duomenys neskelbtini), techninę apžiūrą, teigti, kad tuo metu buvo DPF filtras negalima. Taigi atsakovas negalėjo ieškovui pateikti jokių dokumentų apie dujų išmetimo sistemos trūkumus, kadangi viskas buvo tvarkoje. Iš duslintuvo jokie DPF filtro nebuvimo požymiai nesimatė.
17.6. Apeliantas siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita, kadangi reikalauja kompensuoti naujos detalės keitimą, kadangi reikalaujama atlyginti suma siekia 1/3 transporto priemonės vertės, nors yra keičiama tik viena transporto priemonės detalė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini
Dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
8. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
10. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
11. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
12. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo, kaip pardavėjo, atsakomybės už parduoto daikto (automobilio) kokybę bei pirkėjo teisių, numatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte, įgyvendinimo.
13. Byloje nustatyta, kad šalys 2017 m. rugsėjo 16 d. sudarė transporto priemonės, t. y. automobilio Mitsubishi Pajero v/n (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas perleido automobilio nuosavybės teisę ieškovui. Tiek atsakovo patalpintame skelbime apie parduodamą automobilį, tiek pirkimo – pardavimo sutartyje nebuvo nurodyti jokie automobilio defektai. Po transporto priemonės įsigijimo, t. y. 2017-10-19, paaiškėjo, jog automobilyje nėra kietųjų dalelių filtro (DPF), o programinė įranga, valdanti šį filtrą, buvo modifikuota. UAB „Autovytaras“ nurodė, kad atkūrimo (remonto) kaštai, norint, kad automobilį būtų galima tinkamai eksploatuoti, siekia 3043,15 EUR, t. y. tiek kainuotų medžiagos ir darbai, kurie yra būtini siekiant, jog automobilis būtų vėl pripažintas techniškai tvarkingu ir tinkamu eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Ieškovo teigimu, tiek iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu atsakovas sąmoningai slėpė šį automobilio defektą, tokiu būdu padarydamas ieškovui žalos, siekiančios 3043,15 EUR, kurią ieškovas prašė priteisti iš pardavėjo (atsakovo). Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad dėl susidariusios situacijos kaltos abi šalys – tiek atsakovas, neatskleidęs automobilio defekto – DPF filtro nebuvimo, tiek ir ieškovas – prisiėmęs riziką ir tinkamai neapžiūrėjęs iš neprofesionalaus pardavėjo perkamos naudotos transporto priemonės, teismas sprendė, jog teisingumo ir protingumo principą šioje situacijoje labiausiai atitiktų, jei DPF filtro keitimo išlaidos šalys prisiimtų lygiomis dalimis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo R. G. 1542 EUR skolos, kurią sudaro 1522 EUR dydžio išlaidos, reikalingos DPF filtrui nupirkti ir įmontuoti ir 20 EUR defekto nustatymo išlaidos. Apeliaciniais skundais tiek ieškovas, tiek ir atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Ieškovo teigimu, dujų išmetimo sistemos defektas, kuomet yra išmontuotas gamintojo numatytas kietųjų dalelių filtras (DPF) ir tuo tikslu modifikuojama automobilio programinė įranga nėra laikytinas akivaizdžiu, kad bet koks atidus pirkėjas galėtų juos pastebėti be specialaus tyrimo, todėl apie tokio defekto buvimą vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 2 dalimi pardavėjas privalo informuoti pirkėją, o neinformavus – atlyginti tokio defekto šalinimo kaštus. Be to, ieškovo vertinimu, jo pasirinktas ginčo automobilio patikros būdas atitinka CK 6.328 str. 1 d. numatytą protingumo kriterijų, kadangi perkamą automobilį pirkėjas ne tik išoriškai apžiūrėjo, bet ir jį bandė kelyje bei tikrino automobilių servisuose, t. y. buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl byloje negalima išvada, kad sudarant automobilio pirkimo – pardavimo sutartį ieškovas žinojo ar negalėjo nežinoti, kad parduodamas automobilis neturi kietųjų dalelių filtro. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad negalima daryti išvados, jog pardavėjas pardavė netinkamos kokybės automobilį su išmetamosios dujų sistemos defektu, kadangi turi būti įvertinama, jog pirkdamas 11 metų naudotą automobilį, ieškovas turėjo būti atidus, bei imtis priemonių visapusiškai įsitikinti automobilio technine būsena. Automobilio išmetamosios dujų sistemos konstrukciniai pakitimai negali būti laikomi paslėptais, kadangi jie akivaizdžiai yra matomi transporto priemonę pakėlus ant keltuvo, plika akimi be specialios įrangos. Tokiu būdu, atsakovo nuomone, preziumuojama, jog šiuo atveju ieškovas neįrodė, kad atsakovas jį apgavo ir nuslėpė nuo jo esminius automobilio trūkumus, buvusius jo perdavimo ieškovui metu, kurie būtų trukdę šia transporto priemone naudotis pagal paskirtį, kadangi transporto priemonė nuo pat jos pardavimo iki pat šio momento yra sėkmingai eksploatuojama. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys dėl automobilio defekto pašalinimo pardavėjo sąskaita, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų
14. Apeliantas (ieškovas) kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, nurodo, jog dujų išmetimo sistemos defektas, kuomet yra išmontuotas gamintojo numatytas kietųjų dalelių filtras (DPF) ir tuo tikslu modifikuojama automobilio programinė įranga nėra laikytinas akivaizdžiu, kad bet koks atidus pirkėjas galėtų juos pastebėti be specialaus tyrimo, todėl apie tokio defekto buvimą vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 2 dalimi pardavėjas privalo informuoti pirkėją, o neinformavus – atlyginti tokio defekto šalinimo kaštus. Tačiau su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.
15. Visų pirma pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju šalių ginčo santykiai kvalifikuotini kaip pirkimo–pardavimo sutartiniai santykiai, todėl pagal pirkimo-pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančias CK XXIII skyriaus teisės normas spręstina ir dėl ginčo šalių tarpusavio įsipareigojimų turinio bei jų nevykdymo pasekmių. CK 6.334 straipsnyje numatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
16. Įvertinus ieškinyje pareikštą reikalavimą ir ieškinio turinį, darytina išvada, kad ieškovas R. R. pasirinko teisių gynimo būdą, numatytą CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. kad pardavėjai atlygintų pirkėjos išlaidas daikto (automobilio) trūkumams ištaisyti, kai trūkumus įmanoma pašalinti.
17. Remiantis CK 6.305 straipsnio 1 dalimi pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamą daiktą. Pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), taigi pardavėjas, vykdydamas pareigą perduoti daiktą, turi patvirtinti ir daikto kokybę. Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamo daikto kokybė atitinka nustatytus reikalavimus daiktui, kita vertus, pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais gali būti netaikoma (CK 6.327 straipsnio 2 dalis).
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už pareigą perduoti tinkamą prekę nevykdymo, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tai, jog daiktai neatitinka sutarties ar įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y., kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo – sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).
19. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirkėjas įsigijo vienuolikos metų naudotą automobilį, todėl kaip apdairus ir protingas žmogus taip pat turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe, t. y. automobilio technine būkle. Nors, kaip teisingai ieškovo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą (už parduodamo daikto kokybę atsakingas pardavėjas), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste apelianto (ieškovo) nerūpestingas elgesys reikšmingas sprendžiant parduoto daikto trūkumų įrodytinumo faktą CK 6.327 straipsnio 3 dalies nuostatų kontekste.
20. Įvertinusi ir išanalizavusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija pastebi, jog pats ieškovas teismui pateiktame ieškinyje nurodė, jog atliekant automobilio apžiūrą UAB „Ugrimina“ automobilių servise pageidaujamo įsigyti automobilio važiuoklė nebuvo tikrinta, kadangi tuo metu visi automobilių keltuvai buvo užimti, todėl atsižvelgęs į tai, kad važiuojant norima įsigyti transporto priemone jokie iš važiuoklės pašaliniai garsai nesklido, įvertinęs pardavėjo skelbime nurodytą informaciją nuspendė įsigyti minėtą automobilį, kaip neturintį esminių defektų. Taigi akivaizdu, jog tokie veiksmai negali būti laikomi rūpestingais bei atidžiais, kadangi jeigu apeliantas būtų elgęsis kaip apdairus asmuo ir visapusiškai pats ar pasitelkęs kitus asmenis apžiūrėjęs perkamą automobilį, neabejotinai būtų pastebėjęs automobilio išmetamosios dujų sistemos konstrukcinius pakitimus (suvirinimo siūlę). Teisėjų kolegijos vertinimu tokią išvadą pagrindžia byloje apklaustas liudytojas M. K., kuris (priešingai nei skunde akcentuoja apeliantas) teigė, kad ieškovas jau yra daugiau kaip 5 metus jo klientas ir tą dieną (t. y. 2017-09-15) nurodė apeliantui, kad jis neturi galimybės apžiūrėti transporto priemonės ir primygtinai atkreipė ieškovo dėmesį į tai, kad reikia atlikti patikrą automobilį pakėlus keltuvu ir tai jis rekomenduoja visiems savo klientams (2018-05-02 teismo posėdžio 1 garso įrašo 3 min. 50 s – 18 min. 50 s.) Tačiau apeliantas neatsižvelgė į savo pasirinkto specialisto rekomendacijas tinkamai apžiūrėti perkamą automobilį, o iš esmės vadovavosi tik išorine automobilio apžiūra ir bandomuoju važiavimu, nors kaip matyti iš byloje esančių duomenų, tiek liudytojas M. K., tiek ir liudytojas E. L. vienareikšmiškai tvirtino, kad transporto priemonės apžiūrą pakėlus ją keltuvu būtina atlikti, nes yra įvertinama ir automobilio techninė būklė. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas prieš pirkdamas automobilį, ginčo automobilio techninės būklės pas specialistus pakankamai netikrino, nors tokią galimybę turėjo, todėl tokiu būdu elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Be kita ko, ieškovo apklausti liudytojai taip pat akcentavo, kad esanti suvirinimo siūlė yra labai ryški, jos yra neįmanoma nepastebėti ir tokios siūlės egzistavimas iš karto leidžia spręsti, jog galėjo būti daryti tam tikri dujų išmetamosios sistemos konstrukciniai pakeitimai, bei būtų leidę nustatyti, kad transporto priemonė neturi DPF filtro. Vadinasi, jei ieškovas nebūtų atsisakęs detalios apžiūros, jis būtų galėjęs pastebėti padarytus konstrukcinius pakeitimus, kadangi kaip matyti iš byloje esančių duomenų, esant akivaizdžiai suvirinimo siūlei, net specialaus išsilavinimo neturintis asmuo tokią siūlę galėjo pastebėti, t. y. daikto (automobilio) trūkumai buvo akivaizdūs ir juos pastebėti bei jiems nustatyti nereikėjo tam tikro laiko ir tam tikrų priemonių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, DPF filtro nebuvimas buvo nepastebėtas dėl paties apelianto nerūpestingumo ir neatidumo, todėl jo deklaratyvūs teiginiai, tokie kaip, kad dujų išmetimo sistemos defektas, kuomet yra išmontuotas gamintojo numatytas kietųjų dalelių filtras nėra laikytinas akivaizdžiu, kad bet koks atidus pirkėjas galėtų juos pastebėti be specialaus tyrimo; netipinė suvirinimo žymė gali būti sąlygota kitokio fizinio kontakto; nėra jokių garantijų, kad DPF bakelio pakitimai būtų buvę nustatyti, jei automobilis būtų buvęs pakeltas keltuvu, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
21. Šiame kontekste teisėjų kolegijos vertinimu taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas aktyviais veiksmais būtų įkalbinėjęs, reikalavęs ar kitaip paveikęs apeliantą (ieškovą) sudaryti transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį. Priešingai, kaip matyti iš šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų, ieškovui buvo suteiktos galimybės automobilį apžiūrėti ir išbandyti, ieškovas automobiliu pats važinėjo po stovėjimo aikštelę, kartu su atsakovu vyko iki autoserviso, transporto priemonę apžiūrėjo tiek pats, tiek pasitelkdamas specialistus savo pasirinktame autoservise. Reikšminga ir tai, kad CK 6.328 straipsnis įtvirtina pirkėjo teisę prieš mokant ar prieš priimant daiktą jį patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, elgtis protingai. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Be kita ko, logiška, kad naudotoms prekėms yra taikomos kitokios nuostatos nei naujoms prekėms. Jau vien pats prekės pobūdis – naudotas automobilis – lemia pirkėjo didesnio atidumo reikalavimus. Tokiu atveju pats pirkėjas turi išsiaiškinti, ar perkama prekė jam bus tinkama, o pardavėjas suteikia konsultaciją pagal jam pateiktus duomenis.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, jog ieškovas, kaip pirkėjas, turėjo įvertinti ir suvokti objektyvius veiksnius, kad perka naudotą vienuolikos metų senumo automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo, kad ilgą laiką eksploatuojamas automobilis yra nusidėvėjęs, gali būti remontuotas ir būti atidesniu ir rūpestingesniu bei imtis priemonių siekiant visapusiškai įsitikinti automobilio technine būkle. Akcentuotina, kad šioje situacijoje taip pat yra svarbu tai, kad prieš sudarant naudotos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas turėjo ne tik galimybę įsitikinti perkamo automobilio būkle, bet ir atsisakyti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Taigi darytina išvada, kad atsisakęs galimybės profesionaliai ir visapusiškai įsitikinti automobilio technine būkle ieškovas prisiėmė dalį rizikos, kad perkamas naudotas automobilis gali turėti trūkumų. Kitaip tariant, ieškovui įsigijus 11 metų naudotą automobilį ir neatsižvelgus į savo pasirinkto specialisto rekomendacijas tinkamai apžiūrėti perkamą automobilį, teisėjų kolegijos nuomone toks apelianto elgesys negali būti pripažintas pakankamai apdairiu ir rūpestingu. Manytina, jog atidus ir rūpestingas pirkėjas analogiškoje kaip ši situacijoje būtų kreipęsis į specialistus dėl automobilio būklės įvertinimo, o ne apsiribojęs vien tik išorine automobilio apžiūra ir bandomuoju važiavimu, nors jo pasirinkto serviso darbuotojas jam siūlė vykti kitur ir tinkamai apžiūrėti perkamą automobilį. Be kita ko, paties ieškovo į bylą pateiktas 2017 m. lapkričio 24 d. susirašinėjimas su MITSUBISHI MOTORS oficialiu atstovu Lietuvoje UAB „Autovytaras“, kuriame serviso konsultantas ieškovui nurodė, kad vien iš testavimo protokolo nėra galimybės nustatyti, kad DPF filtras išimtas, tam reikalinga nustatyti, ar spaudžiant akceleratorių, kyla slėgis DPF filtre (2 t., 118-119 b. l.), papildomai tik patvirtina byloje nustatytą ir nenuginčytą faktą, jog išorinė automobilio apžiūra ir bandomasis važiavimas nėra tinkamas pirkėjo teisių įgyvendinimas CK 6.328 straipsnio 1 dalies prasme. Dėl to vertintinas nepagrįstu apelianto skundo argumentas, jog pirkėjas, prieš įsigydamas automobilį elgesį taip, kaip ir priklauso, t. y. apdariai ir rūpestingai.
23. Apeliantas skundą grindžia neišsamiu ir nevisapusišku bylos aplinkybių ištyrimu, įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, šalių rungimosi principo pažeidimu, kadangi teismas visą įrodinėjimo pareigą perkėlė vien apeliantui. Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovas nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, bei visa bylos medžiaga.
24. Nagrinėjamu atveju apeliantui nepaneigus byloje nustatytos aplinkybės, kad automobilio trūkumai (DPF filtro nebuvimas) buvo akivaizdūs ir juos pastebėti bei jiems nustatyti nereikėjo tam tikro laiko ir tam tikrų priemonių, įvertinus tai, jog kiekvienas protingas ir apdairus asmuo, prieš pirkdamas naudotą automobilį turėtų visapusiškai jį patikrinti, įskaitant ir patikrą automobilį pakėlus keltuvu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad byloje esančių įrodymų visuma, vertinant paties ieškovo prisiimtą riziką, leidžia daryti išvadą, kad dujų išmetimo sistemos defektas, kuomet yra išmontuotas gamintojo numatytas kietųjų dalelių filtras (DPF) yra laikytinas akivaizdžiu ir nenuslėptu, kurį bet koks atidus pirkėjas gali pastebėti be specialaus tyrimo. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes kitokio jų įvertinimo nesuponuoja ir apelianto nuorodos į apeliacine tvarka išnagrinėtas civilines bylas Nr. e2A-762/2016 ir Nr. 2A-341-730/2018, kadangi nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečioje byloje nustatytas bylos faktines aplinkybes ir įvertinęs joms pagrįsti pateiktus įrodymus.
25. Dėl apeliacinio skundo, jog teismas nesprendė, ar atsakovo pateiktos atstovavimo išlaidos (1000 EUR) yra realios, būtinos ir pagrįstos, todėl pažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
26. Pagal atsakovo pateiktus įrodymus nustatyta, jog atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1000 EUR advokato atstovavimo išlaidų. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovo atstovas parengė atsiliepimą į ieškinį, rašytinius paaiškinimus dėl 2017-12-21 ieškovo prašymo, tripliką, dalyvavo dvejuose teismo posėdžiuose.
27. Atsakovo faktiškai patirtos išlaidos yra mažesnės nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.2, 8.3, 8.16, 8.19 punktuose nustatyti maksimalūs dydžiai. Maksimalus dydis už minėtų procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą, nagrinėjamu atveju siektų 3988,91 EUR sumą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad 1000 EUR suma, atsakovo sumokėta advokatui, yra nepagrįsta, nes atsakovo atstovas detaliai pagrindė 1000 EUR išlaidų dalis.
28. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015 ir joje nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-248/2016 20 punktą). Remiantis nurodytu, teismas atmeta ieškovo argumentus dėl atsakovo advokatui sumokėtų išlaidų nepagrįstumo.
29. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto (ieškovo) argumentus dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir skundžiamo teismo sprendimo prieštaravimo teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, o padaryta išvada yra įtikinama, pagrįsta leistinais, pakankamais ir patikimais byloje esančiais įrodymais.
31. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK normas, reglamentuojančias daiktų pirkimo-pardavimo teisinius santykius bei CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą. Apelianto skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys, nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų
32. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčija teismo nustatytą aplinkybę, kad automobilis ieškovui buvo parduotas su trūkumais ir kad dėl to kyla pardavėjo (atsakovo) atsakomybė, remiantis CK 6.334 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti apginti savo teises šios normos 1-4 punkte numatytais būdais, nagrinėjamu atveju – kad pardavėjas atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti (6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
33. Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamą daiktą, pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis). Taigi pardavėjas, vykdydamas pareigą perduoti daiktą, turi patvirtinti ir daikto kokybę. Reikalavimai pagal pirkimo–pardavimo sutartį dėl perduodamo daikto kokybės reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 4 dalis). Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos (CK 6.333 straipsnio 3 dalis).
34. Pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau. Tai reiškia, kad pagal šią nuostatą už paslėptus (neakivaizdžius) daikto trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.
35. Taigi parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, todėl pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010).
36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, sprendė, kad įrodymai patvirtina, jog atsakovo parduota transporto priemonė turėjo trūkumų ir tie trūkumai atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo.
37. Vertindama šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, teisėjų kolegija visų pirma atsižvelgia į tai, kad CK 6.4311 straipsnyje, įsigaliojusiame 2015 m. lapkričio 1 d. nustatyti reikalavimai motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarčiai: sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui, pardavėjas pirkimo – pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Privalomų pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąraše, patvirtintame Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2015 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 2B-231, nurodoma, kad sudarant motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį nurodomi šie duomenys: motorinės transporto priemonės gamybinė markė; motorinės transporto priemonės komercinis pavadinimas; motorinės transporto priemonės identifikavimo numeris; motorinės transporto priemonės rida; ar galioja transporto priemonės privalomoji techninė apžiūra; eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas buvo motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visi kiti pardavėjui žinomi eismo ar kiti įvykiai, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Sudarant motorinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį nurodomi šie trūkumai: stabdžių sistemos; vairo mechanizmo ir pakabos elementų; apšvietimo ir šviesos signalizavimo įtaisų; vairuotojų ir keleivių saugos sistemų; dujų išmetimo sistemos. Parduodamos transporto priemonės trūkumus privalo išvardinti pardavėjas.
38. Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, tokius kaip, kad nuotraukas, kuriose matomas dujų išmetimo sistemos įrenginys, ant kurio pastebimos suvirinimo žymės (1 t. 12, 56 b. l.), 2017-10-19 UAB „Autovytaras“ atliktą patikrą, bei papildomos patikros rezultato dokumentus, iš kurių matyti, kad DPF (kietųjų dalelių) filtras automobilyje demontuotas, ant DPF filtro matosi negamyklinės virinimo siūlės (el. b. 1 t., b. l. 83-84, b .l. 179-182), 2018 m. kovo 26 d. antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 28-26-2018K, kuriame konstatuota, kad apžiūrėjus automobilio Mitsubishi Pajero, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini), dujų išmetimo sistemos bakelį, kurio viduje būna kietųjų dalelių filtras, yra matoma, kad bakelis buvo pjautas ir virintas, taip pat, kad bakelis tuščias, jame nėra kietųjų dalelių filtro (el. b. 2 t., b .l. 186, 190-193), bei įvertinęs byloje nustatytą aplinkybę, jog automobilio defektas buvo pastebėtas pakankamai greitai, t. y. praėjus kelioms savaitėms po automobilio įsigijimo, sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad automobilio trūkumas – DPF filtro nebuvimas – atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kadangi kaip teisingai pažymėjo teismas, mažai tikėtina atsakovo išdėstyta versija, kad ieškovas, nusipirkęs automobilį, būtų pats tyčia pašalinęs DPF filtrą ir vėliau kreipęsis į teismą. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų pažeidęs automobilio naudojimo ir eksploatavimo taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad atsakovas pats neapdairiai pirko transporto priemonę jo neapžiūrėjęs neatleidžia nuo pareigos užtikrinti, kad parduodamas daiktas be defektų arba visus defektus atskleisti pirkėjui. Esant įstatyme įtvirtintai pardavėjo pareigai garantuoti parduodamų daiktų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1-2 dalys) neturi reikšmės aplinkybė, ar pardavėjas žinojo apie kokius nors parduodamo daikto trūkumus ar ne, nes CK 6.327 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pardavėjas pagal sutartį ir CK atsako ir už bet kokius daikto kokybės neatitikimus, net jeigu tie neatitikimai paaiškėja vėliau.
39. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys pirkimo – pardavimo sutartį sudarė galiojant aukščiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, įpareigojančiam pardavėją nurodyti transporto priemonės trūkumus. Atsakovui šių veiksmų neatlikus ir nepateikus leistinų įrodymų byloje apie gerą automobilio būklę, o transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nenurodžius trūkumų, sudarant įspūdį, kad transporto priemonė yra be žymesnių trūkumų, laikytina, kad atsakovas elgėsi aplaidžiai ir nesąžiningai.
40. Visų šių aplinkybių visetas leidžia teigti, kad ieškovas įrodė, jog nustatytas automobilio trūkumas (DPF filtro nebuvimas) atsirado iki pirkimo – pardavimo sutarties padarymo (t. y. buvo pardavimo momentu), ieškovas per protingą terminą pranešė pardavėjui apie tai, kad jo įsigyta transporto priemonės neatitinka kokybės reikalavimų ir nurodė trūkumus, o pardavėjui jų nenurodžius pirkimo – pardavimo sutartyje, spręstina, kad atsakovas, kaip pardavėjas, taip pat yra atsakingas už parduoto daikto trūkumus.
41. Pažymėtina, kad apeliantas (atsakovas) neginčija automobilio defekto (DPF filtro nebuvimas) fakto bei jo apimties, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį jam nebuvo žinomi jokie automobilio defektai, o pirkėjas apžiūrėjęs automobilį taip pat jų nepastebėjo, t. y. faktiškai teigia, kad trūkumai galimai atsirado būtent jau ieškovui eksploatuojant automobilį. Tačiau, kaip jau nurodyta, ieškovas įrodė, kad transporto priemonė turėjo trūkumų ir tie trūkumai atsirado iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o atsakovas tai paneigiančių įrodymų, vykdydamas įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nepateikė ir neįrodė, kad nustatyti defektai atsirado po automobilio perdavimo pirkėjui. Esant byloje pateiktiems įrodymams, vien atsakovo paaiškinimų, kad jis parduodamas automobilį nežinojo apie nustatytus defektus, nepakanka, kad pripažinti teismo padarytas išvadas nepagrįstomis.
42. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina apelianto argumentus, jog trijų mėnesių terminas nėra laikomas protingu terminu kreiptis dėl atsiradusių trūkumų, ypač įvertinus tai, kad transporto priemonė rida per laikotarpį nuo jos pardavimo buvo palyginti didelė.
43. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas klaidingai skunde nurodo, jog ginčo automobilio defektai buvo nustatyti tik po 3 mėnesių. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pirmi požymiai apie automobilio defektą (kietųjų dalelių filtro nebuvimą) paaiškėjo praėjus šiek tiek daugiau nei dviem savaitėms, t. y. 2017 m. spalio 9 d. UAB „Ugrimina“ automobilių servisas konstatavo DPF filtro bakelio pažeidimus. 2017 m. spalio 19 d. UAB „AutoVytaras“ pažymėjo, jog automobilis neturi DPF filtro, o lapkričio 28 d. pateikė papildomą medžiagą, patvirtinančią anksčiau konstatuotą faktą. Taigi akivaizdu, jog nuo automobilio 2017-09-16 pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo nepraėjo apelianto nurodytas defektą nustatymo terminas, t. y. daugiau nei 3 mėnesiai.
44. Be kita ko, remiantis CK 6. 327 straipsnio 5 dalimi, pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepranešė pardavėjui ir nenurodė, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Termino atitiktis protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas ir jo vertinimas priklauso nuo tokių aplinkybių kaip daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).
45. Išanalizavęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikotarpį per kurį ieškovas, paaiškėjus automobilio trūkumams, kreipėsi į atsakovą, kadangi pakankamai neilgas terminas (daugiau nei 2 savaitės), per kurį apie paaiškėjusius trūkumus buvo pranešta atsakovui, yra visiškai pagrįstas ir protingas, todėl šiuo atveju yra pagrindas išvadai, kad pirkėjo naudojimasis savo teisėmis atitiko įstatymo reikalavimus, o į pardavėją buvo kreiptasi per protingą terminą. Kitaip tariant, ieškovas negali būti laikomas praradusiu teisę remtis daiktų kokybės neatitikimu CK 6.327 straipsnio 5 dalies pagrindu.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas taip pat nepagrįstai automobilio atitiktį jo tiesioginei paskirčiai sieja tik su automobilio faktiniu važiavimu (judėjimu), teigdamas, jog pagal savo paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko – juo buvo galima važiuoti ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo.
47. Pažymėtina, jog sprendžiant dėl automobilio atitikties jo paskirčiai, yra svarbu ne tik tai, kad automobilis gali realiai važiuoti, bet taip pat ir tai, ar jis atitinka automobiliui keliamus techninius reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 15 punkte įtvirtintas draudimas vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Kaip matyti iš byloje esančios Lietuvos ir Vokietijos UAB “Tuvlita” pažymos (el. b. 1 t., b .l. 177), nustatyti ginčo automobilio trūkumai (DPF filtro nebuvimas) yra pagrindas automobilį pripažinti techniškai netvarkingu ir uždrausti jo dalyvavimą viešajame eisme, kadangi didelė išmetamosiose dujose nuodingųjų medžiagų koncentracija lemia didesnes degalų sąnaudas ir teršia aplinką. Kitaip tariant, kietųjų dalelių filtro nebuvimas sąlygoja gamintojo nustatytų aplinkosaugos reikalavimų neužtikrinimą, nes dujų išmetimo sistema neatlieka išmetamų į aplinką kietųjų dalelių sumažinimo funkcijos. Taigi apelianto rėmimasis automobilio faktiniu važiavimu (judėjimu), kaip patvirtinančiu tinkamą automobilio techninę būklę jo pardavimo metu, savaime neeliminuoja pardavėjo (apelianto) atsakomybės už parduoto netinkamos kokybės automobilį su išmetamosios dujų sistemos defektu, todėl šie apelianto argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog apelianto teiginiai, kad reikalaujama atlyginti suma siekia 1/3 transporto priemonės vertės, nors yra keičiama tik viena transporto priemonės detalė, yra grindžiami tik prielaidomis. Byloje esantis UAB „Autovytaras“ pasiūlymas Nr. SPP002067 patvirtina, jog remonto kaštai (medžiagos ir darbai) kainuotų 3043,15 EUR (1 t., 20 b. l.). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors atsakovas nesutiko su nurodyta defekto šalinimo suma, tačiau jokių įrodymų, kad defektą būtų galima pašalinti mažesnėmis sąnaudomis nepateikė. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, o tik deklaratyviai savo skunde akcentuoja, jog ieškovas siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantis įrodymas (t. y. UAB „Autovytaras“ pasiūlymas) yra susijęs su įrodinėjimo dalyku, yra leistinas, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nelaikyti UAB „Autovytaro“ pateikto pasiūlymo įrodinėjimo priemone ar atsisakyti jį priimti (CPK 184 str. , 180 str.). Dėl nurodytų aplinkybių teismas ieškovo ieškinį tenkinęs iš dalies, pagrįstai iš atsakovo priteisė 1/2 dalį išlaidų, reikalingų DPF filtrui nupirkti ir įmontuoti, t. y. iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 1522 EUR sumą.
49. Pažymėtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-686/2016; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K?3?67/2014; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013; ir kt.).
50. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių rašytinių įrodymų, šalių ir liudytojų parodymų visuma apie defekto pobūdį sudaro pagrindą pripažinti esant labiau tikėtina, jog ieškovo įsigyto automobilio defektas atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki automobilio perdavimo (CK 6.333 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis). Atsakovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas automobilio defekto kilimo priežastis ir patvirtintų, kad pardavėjas pardavė pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu sutartą kokybę atitinkantį automobilį (CPK 178 straipsnis).
51. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
52. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto (atsakovo) argumentus dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir skundžiamo teismo sprendimo prieštaravimo teismų praktikai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, o padaryta išvada yra įtikinama, pagrįsta leistinais, pakankamais ir patikimais byloje esančiais įrodymais.
53. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas, pardavus netinkamos kokybės daiktą, taip pat tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Apelianto skunde nurodytais motyvais naikinti sprendimą dalyje, kuria buvo patenkintas ieškovo ieškinys, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl procesinės bylos baigties
54. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl susidariusios situacijos kaltos abi šalys – tiek atsakovas, neatskleidęs automobilio defekto – DPF filtro nebuvimo, tiek ir ieškovas – prisiėmęs riziką ir tinkamai neapžiūrėjęs iš neprofesionalaus pardavėjo perkamos naudotos transporto priemonės, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teisingumo ir protingumo principą (CK 1.5 str.) šioje situacijoje labiausiai atitiktų, jei DPF filtro keitimo išlaidos šalys prisiimtų lygiomis dalimis. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
55. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
56. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, ieškovas R. R. turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą, o atsakovas R. G. - už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą surašymą.
57. Ieškovas įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
58. Atsakovas R. G. pateikė prašymą priteisti 500,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-28 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti atsakovas taip pat pateikė rašytinius įrodymus: 2018-07-13 sąskaitą už teisines paslaugas ir 2018-09-24 mokėjimo pavedimą.
59. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).
60. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti iš ieškovo R. R. atsakovui R. G. 500,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui R. G. iš ieškovo R. R. 500,00 EUR (penki šimtai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Vaclovas Paulikas
Inga Staknienė