fCivilinė byla Nr. e2A-33-1120/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00353-2016-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.1.3.3.4; 2.6.39.2.13; 3.2.4.11; 3.3.1.14.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1521-614/2018 pagal ieškovų E. K., D. B. firmos „SILMEKA“, A. N., V. P. ir V. M. B. ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas” dėl teisės pripažinimo, draudimo išmokos išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas SNORAS.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. 2016 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovų E. K., D. B. firmos „SILMEKA“, A. N., V. P. ir V. M. B. ieškinys atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui SNORAS (toliau – bankas, trečiasis asmuo) ir valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau ir – atsakovė, draudimo įmonė), kuriuo, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.49, 6.62, 6.315, 6.317, 6.193–6.195, 6.913 straipsniais bei Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (toliau – IĮIDĮ) ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. direktyva 2009/14/EB, iš dalies keičiančia direktyvą 94/19/EB, ieškovai prašė pripažinti jų sumokėtas bankui pinigines lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis indėliu ir įpareigoti atsakovę išmokėti ieškovams draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Bankas atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį, nurodė, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą obligacijos nelaikomos draudimo objektu.
3. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį nesutiko su ieškovų reikalavimais, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal IĮIDĮ draudimo išmoka apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis draudėjo (banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, bankas nėra pateikęs duomenų apie ieškovus ir jiems tariamai priklausančias indėlių draudimo išmokas. Ieškovai negali būti pripažinti indėlininkais IĮIDĮ prasme.
4. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-701/2016. Pagal minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje 2016 m. vasario 25 d. nutartimi dėl prejudicinio sprendimo gavimo ir kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi pateiktus prašymus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2018 m. kovo 22 d. sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 priėmė prejudicinį sprendimą.
5. 2018 m. kovo 28 d. byloje gautas ieškovų procesinis dokumentas, pavadintas patikslintu ieškiniu. Ieškovai nurodė, jog atsižvelgdami į tai, kad ESTT priėmė 2018 m. kovo 22 d. prejudicinį sprendimą, tikslina ieškinio dalyką, papildydami ieškinio dalyką reikalavimu priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, taip pat faktinį ir teisinį pagrindą. Ieškovai taip pat išreiškė valią atsakove laikyti tik VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o banką byloje nurodė trečiuoju asmeniu. Ieškovai prašė: 1) pripažinti jų sumokėtas pinigines lėšas pagal nurodytas obligacijų pasirašymo sutartis indėliu; 2) įpareigoti atsakovę išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš atsakovės ieškovų naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki prievolės visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovės ir iš trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas.
6. Ieškovai nurodė, kad jie su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, už obligacijas pagal sutartis E. K. sumokėta 21 995,78 Lt, D. B. firmos „SILMEKA“ – 49 990,40 Lt, A. N. – 22 993,38 Lt, V. P. – 19 994,24 Eur, V. M. B. – 19 996,14 Lt, obligacijos turėjo įsigalioti 2011 m. lapkričio 5 d. – 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau dėl Lietuvos banko valdybos nutarimu paskelbto moratoriumo bankui ir dėl 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1329 taikyto banko akcijų paėmimo visuomenės poreikiams, taip pat dėl bankui atšauktos banko licencijos ir dėl bankroto bylos iškėlimo, obligacijos nebuvo pervestos į ieškovų vertybinių popierių sąskaitas. Pateikdamas indėlininkų sąrašus bankas neįtraukė ieškovų kaip obligacijų savininkų į šiuos sąrašus, ieškovai nėra gavę draudimo išmokų. Ieškovai nurodė, kad reikalavimo teises į banke esančius pinigus pagal IĮIDĮ nuostatas jie įgijo vėliausiai nuo 2011 m. lapkričio 24 d. d., o bankas įgavo prievolę juos grąžinti, todėl šie pinigai laikytini indėliu IĮIDĮ prasme. Kadangi bankas lėšų negrąžino, lėšos pripažintinos indėliu ir indėlių draudimo objektu, o ieškovams atsakovė turi išmokėti draudimo išmokas bei procesines palūkanas.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 11 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 (buvęs Nr. 3K-3-8-701/2016) priėmė nutartį. Išnykus nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo pagrindui, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.
8. 2018 m. rugsėjo 24 d. atsiliepimu į patikslintą ieškovų ieškinį atsakovė nurodė, kad ginčo dėl draudimo išmokos išmokėjimo tarp ieškovų ir atsakovės nėra. Atsakovė prašė bylą nutraukti ar ieškinio reikalavimus palikti nenagrinėtus, o jei šis prašymas nebūtų patenkintas – ieškinį atmesti, kadangi ginčo dėl draudimo išmokos pripažinimo ir išmokėjimo neliko ir draudimo išmokos ieškovams yra išmokėtos, procesinių palūkanų ieškovams nepriteisti. Nurodė, kad ji nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino ir nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos. Remiantis ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, esamoje situacijoje, kai nacionalinės teisės aktų leidėjas tokių skolinių reikalavimų nepriskyrė nei prie vienos sistemos pagal vieną ar kitą iš šių direktyvų, bylą nagrinėjantis teismas negali pats nuspręsti, kuria sistema gali pasinaudoti minėtų skolinių reikalavimų turėtojai. Tik skolinių reikalavimų turėtojai gali pasirinkti, pagal kurią sistemą pasinaudoti teise į kompensaciją. Ir tik kai asmuo išreiškia valią, kokia apsauga nori pasinaudoti, pradeda egzistuoti atsakovės prievolė išmokėti draudimo išmoką. Atsakovė savarankiškai situacijos negalėjo išsiaiškinti ir neturėjo tam pagrindo. Ieškovams išreiškus valią dėl draudimo sistemos pasirinkimo, draudimo išmokos išmokėtos, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė praleidusi piniginės prievolės įvykdymo terminą.
9. Byloje gautas ieškovų prašymas dėl atsisakymo nuo ieškinio dalyje dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas ir bylos nutraukimo, kadangi atsakovė draudimo išmoką jiems išmokėjo. Ieškovai nurodė, jog palaiko reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ir trečiojo asmens.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu priėmė ieškovų atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl piniginių lėšų pripažinimo indėliu ir draudimo išmokos išmokėjimo ir bylą šioje dalyje nutraukė. Likusioje dalyje ieškinį tenkino visiškai: 1) priteisė iš atsakovės ieškovo E. K. naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 6 370,42 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo; 2) priteisė iš atsakovės ieškovo D. B. firmos „SILMEKA“ naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 14 478,22 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo; 3) priteisė iš atsakovės ieškovo A. N. naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 6 659,34 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo; 4) priteisė iš atsakovės ieškovo V. P. naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 19 994,24 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo; 5) priteisė iš atsakovės ieškovo V. M. B. naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 5 791,29 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo; 6) priteisė lygiomis dalimis iš atsakovės ir iš trečiojo asmens administravimui skirtų lėšų 154 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo E. K. naudai; 7) priteisė lygiomis dalimis iš atsakovės ir iš trečiojo asmens administravimui skirtų lėšų 210,54 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo D. B. firmos „SILMEKA“ naudai; 8) priteisė lygiomis dalimis iš atsakovės ir iš trečiojo asmens administravimui skirtų lėšų 231,11 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. N. naudai; 9) priteisė lygiomis dalimis iš atsakovės ir iš trečiojo asmens administravimui skirtų lėšų 300,08 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo V. P. naudai; 10) priteisė lygiomis dalimis iš atsakovės ir iš trečiojo asmens administravimui skirtų lėšų 140 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo V. M. B. naudai.
11. Byloje nustatyta, kad ieškovai sudarė su trečiuoju asmeniu neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias ieškovai išreiškė valią įsigyti obligacijų iš banko obligacijų emisijos Nr. 11 ir Nr. 12. Obligacijų išpirkimo data sutartyse numatyta 2011 m. gruodžio 3 d., obligacijų apmokėjimo terminas sutartyje nustatytas nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.
12. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti trečiojo asmens veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui trečiajam asmeniui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė trečiajam asmeniui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovų finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties.
13. Pagal Lietuvos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 „Dėl finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių patvirtinimo“ aktualios redakcijos nuostatas, banko obligacijų emisijoms Nr. 11 ir Nr. 12 Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas suteikė ISIN kodus, tačiau šių emisijų registracijos sąskaitos nebuvo atidarytos dėl su banku susijusių įvykių, kai buvo sustabdyta, o vėliau nutraukta banko veikla. Dėl to bankas negalėjo įvykdyti ir neįvykdė obligacijų pasirašymo sutartyse nurodytos pareigos – pervesti ir apskaityti obligacijas ieškovų vertybinių popierių sąskaitoje už ieškovų bankui sumokėtas lėšas. Kadangi ieškovai negavo vertybinių popierių, atitinkami įrašai jų vertybinių popierių sąskaitose nebuvo padaryti. Bankas ieškovų sumokėtas lėšas gavo, nes nurašė lėšas iš sutartyse nurodytų ieškovų sąskaitų ir panaudojo obligacijoms apmokėti, pervesdamas jas į savo surenkamąsias sąskaitas obligacijoms platinti, todėl ieškovų obligacijų sutartys pripažintos pasibaigusiomis draudžiamojo įvykio dieną.
14. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, šioje byloje iš esmės neliko ginčo dėl to, kad ieškovai turi teisę reikalauti draudimo išmokos už neįsigaliojusias obligacijas išmokėjimo. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovams draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas atsakovė išmokėjo bylos nagrinėjimo eigoje: į E. K. sąskaitą 2018 m. rugsėjo 25 d. – 6 370,42 Eur, į D. B. firmos „SILMEKA“ sąskaitą 2018 m. rugsėjo 27 d. – 14 478,22 Eur, į A. N. sąskaitą 2018 m. rugsėjo 18 d. – 6 659,34 Eur, į V. P. sąskaitą 2018 m. spalio 18 d. – 19 994,24 Eur ir į V. M. B. sąskaitą 2018 m. rugsėjo 20 d. – 5 791,29 Eur.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pagal ESTT išaiškinimus, pateiktus 2018 m. kovo 22 d. prejudiciniame sprendime (sujungtose bylose Nr. C-688/15 ir C-109/16), skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, kurios nurašytos iš kredito įstaigoje privačių asmenų turėtų sąskaitų ir pagal sutartį dėl būsimų perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos ta įstaiga turėjo išleisti, pasirašymo, pervestos į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas, kai dėl minėtos įstaigos bankroto šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9/EB nurodytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19/EB nurodytų indėlių garantijų sistemų, ir tuo atveju, kai skoliniai reikalavimai, dėl kurių prašoma kompensacijos, tenkina tiek Direktyvoje 94/19/EB, tiek Direktyvoje 97/9/EB nustatytas sąlygas ir nacionalinėje teisėje nėra taisyklės dėl vienoje ar kitoje direktyvoje įtvirtintos sistemos taikymo tokiems skoliniams reikalavimams, tokioje situacijoje skolinių reikalavimų turėtojai įrodinėdami savo teisę į draudimo išmoką (siekdami pasinaudoti teise į kompensaciją), turi pasirinkti vieną iš nacionalinėje teisėje įgyvendinant minėtas direktyvas įtvirtintų kompensacijų sistemų – arba investuotojų kompensavimo sistemą, arba indėlių garantijų sistemą.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėse bylose Nr. 3K-3-214-701/2018, 3K-3-232-969/2018, 3K-3-233-219/2018, nustatęs, jog byloje yra aiškiai išreikšta ieškovų valia dėl draudimo sistemos pasirinkimo, įpareigojimų ieškovams dar kartą kreiptis į atsakovę nenustatė. Teismas konstatavo, kad neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, lygiai taip pat kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą ir sprendė, kad šiuo atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškovams mokėtinos (sumokėtos) draudimo išmokos sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 4 d.) iki draudimo išmokos kiekvienam ieškovui išmokėjimo dienos.
17. Teismas priteisė visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės ir trečiojo asmens bankroto administravimui skirtų lėšų lygiomis dalimis, motyvuodamas, kad pagrindinis ieškinio reikalavimas atsakovės savanoriškai patenkintas bylos nagrinėjimo metu, todėl negalima daryti išvados, kad teismas priimdamas galutinį sprendimą patenkina ieškinį iš dalies,
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – ieškovų reikalavimų dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie argumentai:
19.1. ESTT savo sprendimu neįsigaliojusių obligacijų ir akcijų turėtojams suteikė galimybę pasinaudoti viena iš sistemų: indėlininkų arba įsipareigojimų investuotojams. Pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta teisė tik patiems klientams.
19.2. Atsakovė teikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018 rašytinius prašymus nagrinėjant neįsigaliojusių obligacijų turėtojų reikalavimų bylas pateikti išaiškinimą, kaip pagal ESTT suformuluotą išaiškinimą, turi būti suprantama asmens galimybė pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, be kita ko, kaip galimybė pasirinkti taikytiną sistemą gali būti įgyvendinama atsižvelgiant į IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 5 metų teisės į draudimo išmoką galiojimo terminą.
19.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 22 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018 pripažino ieškovų, kurie buvo sudarę su banku obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, teisę į indėlių draudimo išmoką. Analogišką sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2018 m. liepos 11 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018 bei 2018 m. rugpjūčio 28 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018. Šiose nutartyse, atsižvelgdamas į atsakovės rašytiniuose prašymuose formuluotą klausimą dėl banko klientų galimybės pasirinkti taikytiną sistemą ar įsipareigojimų investuotojams apsaugos, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamais atvejais ieškovai būtent savo ieškiniuose aiškiai išreiškė valią pasinaudoti teise į kompensaciją pagal indėlių garantijų sistemą, nacionalinėje teisėje įtvirtintą įgyvendinant Direktyvą 94/19/EB. Atsižvelgdama į nurodytus ESTT išaiškinimus, taip pat esant ieškovų išreikštai valiai remtis apsauga, kurią jiems užtikrina Direktyva 94/19/EB bei ją nacionalinę teisę perkeliančios IĮIDĮ nuostatos, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti jiems teisę į draudimo išmoką yra pagrįstas.
19.4. Atsižvelgiant į ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus, atsakovė išmoka draudimo išmokas visiems į atsakovę besikreipusiems banko neįsigaliojusių obligacijų turėtojams, kurie kreipėsi į atsakovę ir išreiškė savo valią dėl sistemos (indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams) pasirinkimo ir nurodo banko sąskaitos, į kurią pageidauja gauti draudimo išmoką, rekvizitus. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje neliko ginčo dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, nes ieškovams draudimo išmokos yra išmokėtos. Ieškovai prašė bylą dalyje dėl šio pagrindinio reikalavimo nutraukti. Teismas tai laikė ieškinio atsisakymu ir bylą dalyje dėl šių reikalavimų nutraukė.
19.5. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas. Šiuo atveju atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino. IĮIDĮ, reglamentuojantis indėlių draudimo išmokų išmokėjimą, kitokio palūkanų dydžio nenustatė. Draudimo apsaugos taikymas asmenims, kurie buvo sudarę su banku obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos vertybiniams popieriams, pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, nebuvo aiškus ir nereglamentuotas IĮIDĮ. Šis klausimas nebuvo aiškus ir šios kategorijos bylas nagrinėjusiems nacionaliniams teismams. Todėl ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilines bylas, kuriose buvo keliami klausimai, ar asmenys, su banku sudarę akcijų ir obligacijų įsigijimo sutartis, pagal kurias lėšos, skirtos šiems vertybiniams popieriams įsigyti, buvo pervestos į banko vardu atidarytas sąskaitas, tačiau dėl jo nemokumo netapę akcijų ar obligacijų savininkais, turi reikalavimo teisę į indėlininkų ar investuotojų draudimo kompensaciją, kreipėsi į ESTT su prašymu dėl išaiškinimo.
19.6. ESTT išnagrinėjęs bylą prejudicinį sprendimą priėmė 2018 m. kovo 22 d. Remdamasis ESTT prejudiciniame sprendime sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16 pateiktais išaiškinimais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamose bylose priėmė sprendimus tik 2018 m. birželio 22 d., 2018 m. liepos 11 d. ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. Minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuota teismų praktika šios kategorijos bylose.
19.7. Atsakovė pati savarankiškai nuspręsti, ar neįsigaliojusios obligacijos yra draudimo objektas, negalėjo ir neturėjo tam pagrindo, nes IĮIDĮ tokios situacijos nereglamentavo. Net teismai netenkindavo ieškovų ieškinių, o atsakovei nesuteikta teisė savo iniciatyva modifikuoti teisinius santykius. IĮIDĮ apskritai nereglamentuoja atvejų, kada kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju asmuo galėtų pasirinkti, kokia draudimo sistema: indėlių ar įsipareigojimų investuotojams, naudotis. Tokią taisyklę suformulavo tik ESTT savo sprendime, pagal kurio išaiškinimą vėliau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartis neįsigaliojusių obligacijų bylose.
19.8. Nagrinėjamu atveju, teismas atsižvelgdamas į ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus privalėjo įvertinti, ar asmuo yra aiškiai išreiškęs valią dėl indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sistemos pasirinkimo, ar išreikšta valia yra galutinė ir nuspręsti, pagal kurią iš sistemų atsakovė turi išmokėti draudimo išmoką. Po ESTT sprendimo priėmimo ir jame pateiktų išaiškinimų, asmuo turėjo teisę pasirinkti norimą sistemą, atitinkamai tikslinti ieškinį jame keičiant pirminę prašytą taikyti apsaugos sistemą.
19.9. ESTT sprendimu banko neįsigaliojusių obligacijų ir akcijų turėtojams suteikė galimybę pasinaudoti viena iš sistemų: indėlininkų arba įsipareigojimų investuotojams. Teisė pasirinkti, kuria iš sistemų pasinaudoti, suteikta tik patiems banko klientams. Atsakovė negali savavališkai nuspręsti, kokią sistemą taikyti.
19.10. Ieškovai galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki spalio 11 d. jiems patiems arba jų atstovui atsiuntus atsakovei prašymą dėl draudimo išmoką už neįsigaliojusias banko obligacijas pervedimo taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą.
19.11. Atsakovė nedelsiant ieškovams išmokėjo draudimo išmokas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra praleidusi indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, atsakovė nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu, teismas nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas.
19.12. IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų nukrypta nuo teisinio reguliavimo, reglamentuojančio draudimo išmokų išmokėjimą kredito įstaigos draudžiamojo įvykio atveju, nes iš teismo priimto sprendimo akivaizdu, kad išmoka išmokama ne pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, bet pagal tai, kokią valią išreiškė asmuo ir kokią draudiminę apsaugą jis pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovė negalėjo mokėti draudimo išmokos anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai suformavę naujas draudimo išmokos
19.13. Vilniaus apygardos teismas, priteisdamas ieškovams procesines palūkanas, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325-684/2017, suformuota praktika ir nurodė, kad bylos nėra skirtingos ir klausimas dėl palūkanų priteisimo yra analogiškas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo išnagrinėtas procesinių palūkanų klausimas indėlio sertifikato turėtojo byloje, kurioje egzistavo kitokios aplinkybės, šioje byloje nagrinėjamas teisės gauti draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas klausimas ir pateikti kitokie tiek ESTT, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad ieškovų sumokėtos sumos už banko indėlių sertifikatus yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje aktualus visai kitas ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuris numato, kad neįsigaliojusių obligacijų turėtojas gali pasinaudoti dviejų sistemų apsauga: indėlių garantijų ar įsipareigojimų investuotojams, pasirinkti, kokia sistema naudotis, gali tik pats banko klientas, ne teismas ar atsakovė nuspręsti už jį.
19.14. Atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokų anksčiau nei buvo pateikti ESTT, o vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformavę IĮIDĮ nereglamentuotas draudimo išmokų mokėjimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nėra praleidusi draudimo išmokos išmokėjimo termino, atsakovė nėra pažeidusi IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ieškovų atžvilgiu, Vilniaus apygardos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas, net ir spręsdamas, kad ieškovams turi būti atlygintos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovams turėjo priteisti ieškovų naudai ne visas jų prašytas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovai atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
20.1. Tai, kad atsakovė nesiėmė veiksmų savo pareigoms pagal įstatymą įvykdyti ir aktyviai bandė vengti mokėjimų ieškovams, keliant teisinį ginčą bei byloje ginčijant ieškovų reikalavimus, neatleidžia jos nuo atsakomybės ir ieškovų patirtų nuostolių atlyginimo, net jei teisinis reglamentavimas, jos manymu, buvo neaiškus. Turint galvoje procesinių palūkanų funkciją – kompensacinę, reikia vertinti, ar šioje byloje egzistuoja priežastys kompensuoti ieškovams jų patirtus nuostolius. Ieškovai ieškinyje teigė, kad atsakovė iki visiško prievolės įvykdymo nepagrįstai naudojosi jų pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės. Šiuo atveju ieškovų nuostoliai pasireiškė tuo, kad jie laiku, per įstatyme konkrečiai nustatytą terminą neatgavo iš atsakovės įstatyme įtvirtintų draudimo išmokų už lėšas, sumokėtas bankui už jo neįsigaliojusias obligacijas, ir ilgą laiką negalėjo naudotis savo pinigais.
20.2. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3-516/2018, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus byloje Nr. e3K-3-325-684/2017, kurioje buvo keliamas klausimas dėl procesinių palūkanų priteisimo indėlio sertifikato turėtojams priteisiant draudimo išmokas ir kuria tokios palūkanos buvo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokos išmokėjimo momento, sutiko su ieškovų argumentais, kad neįsigaliojusias obligacijas įgiję asmenys, kaip indėlių sertifikatų turėtojai, visa apimtimi tenkinus jų reikalavimus dėl teisės į draudimo išmokas pripažinimo, turi teisę į procesinių palūkanų priteisimą, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo mokėtinų draudimo išmokų sumų laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki draudimo išmokų šiems ieškovas išmokėjimo dienos.
20.3. Atsakovė privalo ieškovams mokėti procesines palūkanas skaičiuojant jas kiekvienam ieškovui nuo išmokėtos draudimo išmokos sumos, nuo teisminio proceso pradžios iki draudimo išmokos išmokėjimo momento. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ši pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkintas ieškovų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra nepagrįsta ar neteisėta.
20.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. CK 1.6 straipsnyje numatyta, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas panašius atvejus, yra pažymėjęs, jog aplinkybė, kad ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją.
20.5. Teismas patikslintą ieškinį tenkino visiškai. Aplinkybė, kad ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimo (dėl to, kad atsakovė juos patenkino iki bylos išnagrinėjimo teisme) neįrodo, kad buvo patenkinta tik dalis ieškinio ir teismas turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi. Tai jog pagrindinis ieškinio reikalavimas atsakovės savanoriškai patenkintas bylos nagrinėjimo metu, nereiškia, kad teismas, priimdamas galutinį sprendimą, patenkina ieškinį iš dalies, todėl ieškovams pagrįstai priteistos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovų, pareiškusių reikalavimą dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas pripažinimo pagal neįsigaliojusias obligacijų pasirašymo sutartis, patirtos bylinėjimosi išlaidos nulemtos atsakovės ir trečiojo asmens veiksmų, t. y. atsisakymo tenkinti ieškovų reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovams priteistos procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl procesinių palūkanų
4. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas, kadangi atsakovė nėra praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino. Teigia, kad draudimo apsaugos taikymo tvarka asmenims, kurie buvo sudarę su banku obligacijų įsigijimo sutartis, tačiau dėl banko nemokumo šie asmenys netapo obligacijų savininkais, nebuvo aiški ir nereglamentuota IĮIDĮ. Atsakovė mano, kad negalima teigti, kad ji praleido prievolės įvykdymo terminą, kadangi prievolė konkretaus asmens atžvilgiu išmokėti draudimo išmoką atsiranda tik tada, kai asmuo, atsižvelgdamas į ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, išreiškia atsakovei valią dėl draudimo išmokos sistemos pasirinkimo.
5. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovų reikalavimus ir ieškovų naudai iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo. Atsakovei nesutinkant su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu vertintina, ar nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovės procesines 5 proc. dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki prievolės visiško įvykdymo kiekvienam ieškovui už jam sumokėtą draudimo išmokos sumą, analizuojant šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismų praktiką bei susiklosčiusias faktines aplinkybes.
6. IĮIDĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 18 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d.) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudimo įmonės taryba, esant išskirtinėms aplinkybėms, suderinusi su priežiūros institucija, gali pratęsti šį terminą ne ilgiau kaip 10 darbo dienų. Pagal IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalį, draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką nustato ir paskelbia draudimo įmonės taryba.
7. Nagrinėjamai bylai yra reikšmingi panašioje savo faktine sudėtimi ir keliamais teisiniais klausimais byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai. Šios bylos nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo sustabdytas būtent iki Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bus išnagrinėtas kasacinis skundas kitoje byloje, atsakovės paduotas banko klientų, su kuriais buvo sudarytos neįsigaliojusios obligacijų pasirašymo sutartys, inicijuotoje civilinėje byloje dėl pagal obligacijų pasirašymo sutartis sumokėtų lėšų pripažinimo indėliais, draudimo išmokų išmokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo. Savo kasaciniame skunde atsakovė nurodė iš esmės identiškus nagrinėjamoje byloje paduotam jos apeliaciniam skundui argumentus, teigdama, kad teismai neteisingai nustatė momentą, nuo kurio jai atsirado prievolė mokėti indėlių draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, tvirtino nepraleidusi indėlių draudimo išmokos sumokėjimo termino, taip pat kasacinį skundą grindė ir argumentu, kad draudimo išmokos negalėjo būti išmokėtos anksčiau nei buvo suformuota teismų praktika dėl draudimo išmokų neįsigaliojusių obligacijų turėtojams mokėjimo.
8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020 atsakovės kasacinį skundą atmetė ir nurodė, kad viena iš esminių atsakovės funkcijų yra apskaičiuoti ir sumokėti indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas (IĮIDĮ 38 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Indėlininkai įgyja teisę į indėlių draudimo išmoką nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos, indėlių draudimo išmokos išmokamos per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys). Įvykus draudžiamajam įvykiui atsakovei atsiranda piniginė prievolė, kuri turi būti įvykdyta įstatyme nustatyta tvarka ir terminais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 22 punktą).
9. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad šio teismo ankstesnėje, t. y. 2018 m. birželio 22 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, jau buvo išaiškinta, jog indėlių garantijų sistema, be kita ko, apima reikalavimus, susijusius su lėšomis, nurašytomis iš sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo įstaigoje, ir pervestomis į įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo ši įstaiga, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl įstaigos bankroto, esant skolinių reikalavimų turėtojų (ieškovų) išreikštai valiai remtis viena iš dviejų – indėlių garantijų arba investuotojų kompensavimo sistema (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 27 punktą).
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje padarė išvadą, kad ieškovai, ieškinyje prašydami pripažinti į banko sąskaitą sumokėtas lėšas neįsigaliojusioms obligacijoms pirkti indėliais IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme ir įpareigoti atsakovę sumokėti draudimo išmokas ir procesines palūkanas ieškovams, pasirinko indėlių garantijų sistemą. Teismas taip pat sprendė, kad aplinkybė, jog ieškovai nuo 2018 m. rugsėjo 26 d. iki lapkričio 9 d. atsiuntė atsakovei prašymus pasirinkę indėlių draudimo apsaugą sumokėti draudimo išmokas, o atsakovė, reaguodama į pateiktus prašymus, išmokėjo draudimo išmokas, nereiškia, kad atsakovė neturėjo pareigos sumokėti draudimo išmokas anksčiau, kai ieškovai dar ieškinyje aiškiai suformulavo prašymą sumokėti draudimo išmokas būtent kaip indėlių draudimo apsaugą. Sužinojusi apie ieškovų lėšas banko sąskaitoje, atsakovė nepagrįstai nevykdė draudimo išmokos sumokėjimo procedūrų, nustatytų IĮIDĮ 7 straipsnyje. Teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams. Ieškovai turėjo teisę į indėlių draudimo išmokas, atsakovė praleido mokėjimo terminą, todėl privalo mokėti ieškovams 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos ir priteisiamas už laiku nesumokėtas draudimo išmokų sumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 29, 30, 32, 33 punktus).
11. CK 6.37 straipsnio 2 dalis sieja palūkanų mokėjimo atsiradimo teisinį pagrindą su skolininko skolos mokėjimo termino praleidimu, todėl, sprendžiant ginčą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovė praleido draudimo išmokos mokėjimo terminą, t. y. ar pavėluotai sumokėjo draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 45 punkte išaiškinta, kad privalomumas mokėti kompensuojamąsias palūkanas (jų rūšis yra procesinės palūkanos) už pavėluotą draudimo išmokos išmokėjimą (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai) siejamas su piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimu.
12. ESTT 2018 m. kovo 22 d. priėmė prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-688/15 ir C-109/16, kuriuo išaiškino, kad neįsigaliojusių banko obligacijų ir akcijų turėtojams gali būti taikoma tiek indėlininkų, tiek investuotojų apsauga ir tik patys asmenys gali pasirinkti, kokios rūšies kompensacijos reikalauti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks asmenų, turinčių skolinius reikalavimus, pasirinkimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, kad draudimo įmonė galėtų neklysdama suprasti, kokios kompensavimo sistemos asmuo siekia ir kokio dydžio išmoka jam priklauso. Nuo to momento, kai asmuo pareiškia apie savo pasirinkimą ir apie tai informuoja draudimo bendrovę, šiai kyla pareiga išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatomos aplinkybės, kurios panaikina šią pareigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 25 punktas).
13. Nagrinėjamu atveju, draudžiamasis įvykis įvyko 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas atšaukė banko veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), ieškovai įgijo teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės nepaneigia ir atsakovės argumentai, jog ji negalėjo ieškovam draudimo išmokos išmokėti anksčiau nei ESTT ir kasacinis teismas pateikė išaiškinimus dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės nuostatų taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019, kurios esminės faktinės aplinkybės labai artimos analizuojamai situacijai, suformulavo teisiškai reikšmingą išvadą, kad atsakovė neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmokas ieškovams, o aplinkybė, jog atsakovė nežinojo, pagal kurią apsaugos sistemą – indėlių garantijų ar investuotojų apsaugos – turėjo būti išmokėta draudimo išmoka, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti vykdyti piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-916/2019 24 punktas).
14. Tiek iš pradinio, tiek iš patikslinto ieškinio matyti, kad ieškovai aiškiai išreiškė savo valią pasinaudoti indėlių garantijų sistema, todėl atsakovės argumentas, kad ieškovai galutinę valią dėl apsaugos sistemos pasirinkimo išreiškė laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki spalio 11 d. jiems patiems arba jų atstovui atsiuntus atsakovei prašymą dėl draudimo išmokos už neįsigaliojusias banko obligacijas pervedimo taikant indėlių draudimo apsaugos sistemą, atsakovei tapo aišku dėl ieškovams taikytinos apsaugos sistemos, o to nepadarius, atsakovė esą negalėjo priimti sprendimo dėl draudiminės apsaugos taikymo, laikytinas nepagrįstu. Ieškinyje suformulavus aiškų prašymą sumokėti draudimo išmoką būtent kaip indėlio draudimo apsaugą, atsakovė neturėjo objektyvių kliūčių sumokėti ieškovams draudimo išmoką anksčiau. Tokios pozicijos kasacinis teismas laikėsi ir kitose esminėmis faktinėmis aplinkybėmis panašiose civilinėse bylose, vertindamas atsakovės reiškiamus argumentus dėl ieškovų nepasirinkimo jiems taikytinos kompensacijų sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-969/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214-701/2018, 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).
15. Kasacinio teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015, išaiškinta, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises; teismo sprendimu tokia prievolė ne sukuriama, o tik patvirtinamas jos egzistavimas. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė iki galutinės teismų pozicijos tokiose bylose suformavimo dėl aiškaus reglamentavimo nebuvimo, neturėjo pagrindo mokėti ieškovams draudimo išmokų ir vien dėl šių priežasčių iš atsakovės palūkanos negali būti priteisiamos, negali paneigti atsakovės pareigos procesines palūkanas mokėti, nes prejudiciniais teismų sprendimais buvo tik patvirtintas atsakovės egzistuojančios piniginės prievolės ieškovams faktas, o ne sukurta pati prievolė.
16. Dėl nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškovams mokėtinos (sumokėtos) draudimo išmokos sumos laikotarpiu nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. kovo 4 d.) iki draudimo išmokos kiekvienam ieškovui išmokėjimo dienos.
Dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo
17. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovai atsisakė dalies ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teismas net ir spręsdamas, kad ieškovams turi būti atlygintos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisdamas išlaidų atlyginimą ieškovams turėjo priteisti ieškovų naudai ne visas jų prašytas bylinėjimosi išlaidas.
18. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai dalies ieškinio reikalavimų atsisakė atsakovei ieškinį pripažinus, įvykdžius pagrindinius ieškinio reikalavimus. Ieškovai pirminiu ieškiniu pagal sandorius sumokėtas lėšas prašė pripažinti indėliais būtent siekdami realizuoti savo teisę į draudimo išmokas, kadangi tuo metu atsakovu byloje buvęs bankas neteikė atsakovei duomenų apie draudiminį įvykį. Teismas sprendė, kad esant nustatytoms tokioms bylos aplinkybėms, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš atsakovės ir trečiojo asmens bankroto administravimui skirtų lėšų lygiomis dalimis. Atsakovei nesutinkant su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, vertintina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti iš atsakovės visas ieškovų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
19. CPK 94 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).
20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad faktinis teisinių santykių sureguliavimo rezultatas, kai ieškinio atsisakoma dėl to, jog ieškovo reikalavimai yra patenkinami, pagal pobūdį iš esmės atitinka proceso rezultatą, kuris galėjo atsirasti priėmus analogišką teismo sprendimą. Tokiu atveju galima nustatyti, kas materialiuoju teisiniu atžvilgiu laimėjo bylą, o kas ją pralaimėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2012).
21. Kadangi ieškovai reikalavimo pripažinti iš ieškovų banko sąskaitų nurašytas pinigines lėšas pagal obligacijų pasirašymo sutartis indėliu ir įpareigoti atsakovę išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmoką atsisakė dėl tos priežasties, jog atsakovė patenkino ieškovų reikalavimą – išmokėjo ieškovams draudimo išmoką, laikytina, kad tokiu būdu patenkinti visi ieškinio reikalavimai, t. y. ieškovai materialiąja prasme laimėjo bylą. Todėl atsakovės argumentai dėl netinkamo bylinėjosi išlaidų paskirstymo nepagrįsti.
22. Nagrinėjamu atveju spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ieškovams, kaip bylą laimėjusiai šaliai, priteisimo, teismas šias išlaidas priteisė iš atsakovės bei trečiojo asmens lygiomis dalimis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016, 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016, 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1159-178/2016; 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-26-381/2020 ir kt.), nagrinėjant analogiško arba labai panašaus pobūdžio ginčus, susijusius su atsakovės ir banko veiksmais (neveikimu), yra konstatuojama, kad tokiose bylose ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl bendrų jų veiksmų, atsisakant pripažinti ieškovų pagrįstas pretenzijas ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės ir banko lygiomis dalimis.
23. Pagal IĮIDĮ nuostatas draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė. Draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti (IĮIDĮ 10 straipsnio 6 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovai pirminiu ieškiniu nurašytas lėšas prašė pripažinti indėliais siekdami realizuoti savo teisę į draudimo išmoką, kadangi tuo metu atsakovu byloje buvęs bankas neteikė atsakovei duomenų apie draudiminį įvykį. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė atsiliepime į ieškovų pradinį ieškinį taip pat ginčijo ieškovų teisę į draudimo išmoką, o atsiliepime į patikslintą ieškinį – teigė negalėjusi išmokėti draudimo išmokos anksčiau dėl neaiškaus įstatyminio reglamentavimo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad tiek atsakovės, tiek banko pozicija bei jos sąlygoti veiksmai (neveikimas) lėmė ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atsiradimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovams iš atsakovės bei trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis yra pagrįstas ir teisėtas.
24. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
25. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes ir teisinius argumentus, konstatuotina, kad atsakovė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Ieškovai pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Nurodė, kad D. B. firma „SILMEKA“ patyrė 242 Eur, A. N. – 121 Eur, V. P. – 314,60 Eur, V. M. B. – 121 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Šiame prašyme nenurodyta, kad E. K. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidų. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovų, patyrusių bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šios išlaidos jiems priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, juridinio asmens kodas 110069451, D. B. firmai „SILMEKA“, juridinio asmens kodas 147524815, 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus), A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą), V. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 314,60 Eur (tris šimtus keturiolika eurų ir šešiasdešimt euro centų) ir V. M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė
Vytautas Zelianka