Civilinė byla Nr. e2A-69-302/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02003-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juta jazz kava“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juta jazz kava“ patikslintą ieškinį atsakovėms Valstybės įmonei Lietuvos oro uostai, uždarajai akcinei bendrovei „Amber food“ dėl viešojo konkurso sąlygų pripažinimo neteisėtomis ir konkurso nutraukimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Juta jazz kava“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino ir prašė: pripažinti atsakovės valstybės įmonės (toliau – VĮ) Lietuvos oro uostų paskelbtas VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso sąlygas dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos neteisėtomis ir nutraukti minėto konkurso vykdymą pagal minėtas sąlygas; pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento atsakovės su konkurso laimėtoju sudarytą patalpų nuomos sutartį; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018 m. spalio 22 d. atsakovė VĮ Lietuvos oro uostai savo tinklalapyje viešai paskelbė VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkursą (toliau – Konkursas) dėl valstybei nuosavybės teise priklausančios (patikėjimo teise valdomos VĮ Lietuvos oro uostų) negyvenamosios patalpos – keleivių terminalo, kurios unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), dviejų vidinių dalių (vidinių negyvenamųjų patalpų) (toliau – Patalpos), sudarančių 80 kv. m ir 135 kv. m bendrojo ploto, nuomos, pakoreguotas sąlygas. Sąlygų 5 punkte yra nurodyta, kad Patalpos skirtos registruoto prekės ženklo viešojo maitinimo įstaigoms – picerijoms įrengti ir eksploatuoti, kuriose bus vykdoma viešojo maitinimo veikla.
3. Pažymėjo, kad ieškovė su atsakove yra sudariusi keletą patalpų, esančių Vilniaus oro uosto statiniuose, nuomos sutarčių, pagal kurias iš atsakovo nuomojamose patalpose, esančiose Vilniaus oro uoste, daugelį metų vykdo viešojo maitinimo veiklą, t. y. ieškovė valdo šias viešo maitinimo vietas, esančias Vilniaus oro uoste: „Juta jazz cafe“; „Coffee Republic“ ir „Juta jazz cafe“ powered by Heiniken. Be to, ieškovė papildomai valdo vieną didžiausių restoranų Vilniuje, t. y. restoraną „Grey“, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
4. Ieškovė pateko į dvidešimties didžiausių pagal 2017 m. pajamas Lietuvos viešojo maitinimo įmonių sąrašą ir jo mokamų darbuotojams atlyginimo mediana liepą buvo didžiausia. Verslo žinių pateiktais apibendrintais duomenimis aukščiausia mediana 2018 m. liepą buvo tris maitinimo įstaigas Vilniaus oro uoste ir restoraną „Grey“ sostinės senamiestyje valdančioje UAB „Juta jazz kava“.
5. Taigi ieškovė, ne tik, kad patenka į dvidešimties didžiausių pagal 2017 m. pajamas Lietuvos viešojo maitinimo įmonių sąrašą, tačiau jau net pačiame Vilniaus oro uoste ilgą laiką dirba su tarptautiniu prekės ženklu ir kavinių tinklu „Coffee Republic“ bei tarptautiniu prekės ženklu „Heiniken“, kas tik patvirtina, kad ieškovė yra patikima įmonė, kurios vykdoma viešojo maitinimo veikla atitinka ir tarptautinius standartus, susijusius su viešu maitinimu.
6. Nepaisant to, kad ieškovė turi ilgametę viešo maitinimo ir restoranų patirtį bei ji yra priskiriama prie didžiausių Lietuvoje veikiančių viešojo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių, taip pat nepaisant ieškovės apyvartos, tačiau pagal paskelbtas Sąlygas ieškovė net negali dalyvauti Patalpų nuomos Konkurse bei siūlyti Patalpų nuomos kainos, nes ji formaliai neatitinka atsakovės nustatytų minimalių Konkurso dalyvių kvalifikacinių reikalavimų.
7. Ieškovės vertinimu, Sąlygos ir atsakovės rengiamas Konkursas pažeidžia jos teises ir įstatymu saugomus interesus, nes jie užkerta kelią ieškovei net dalyvauti Konkurse ir pasiūlyti Patalpų nuomos kainą, nors ieškovės vertinimu, jos kvalifikacija, gebėjimai ir veiklos patikimumas yra objektyviai pakankami tam, kad Patalpose įkurti piceriją ir ją eksploatuoti (t. y. iš esmės vykdyti Patalpose viešojo maitinimo veiklą pagal atsakovės nustatytus standartus).
8. Ieškovės teigimu, atsakovės parengtų Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnyje įtvirtintiems principams.
9. Dėl Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktų bei iš to išplaukiančių atsakovės veiksmų yra pažeidžiami ne tik jos teisėti interesai, bet ir apskritai suvaržyta dalyvių konkurencija, pakenkta laisvam ir rinkos ekonomikos principus atitinkančiam šalių varžymuisi. Dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovės galimybių pasiekti geriausią rezultatą, t. y. gauti didžiausią galimą Patalpų nuomos kainą.
10. Ieškovės vertinimu, Sąlygų 7 punkte įvardinti argumentai, kuriais atsakovė bando pagrįsti Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatytus minimalius Konkurso dalyvių kvalifikacinius reikalavimus, nėra objektyviai pagrįsti ir pakankami.
11. Atsakovė, nustatydama Sąlygas ir Konkurso dalyvių kvalifikacinius reikalavimus, privalo nepažeisti Įstatymo principų. Tai reiškia aiškių ir nedviprasmiškų dalyvių kvalifikacijos reikalavimų nustatymą, šių aiškinimą ir taikymą taip, kaip juos suprastų kiekvienas rūpestingas asmuo, taip pat draudimą nustatyti perteklinius, neproporcingus, su konkurso objektu ir kitais teisės aktais nesuderinamus reikalavimus.
12. Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose atsakovės nustatyti konkurso dalyvių „minimalūs“ kvalifikaciniai reikalavimai pažeidžia Įstatyme įtvirtintus principus (visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo) ir reikalavimą užtikrinti lygias galimybes visiems potencialiems atitinkamos, t. y. pakankamos nuomos sutarčiai vykdyti, o ne perteklinės kvalifikacijos dalyviams dalyvauti konkurse, taip pat jie akivaizdžiai riboja konkurenciją tarp galimų dalyvių, o tai užkerta kelią atsakovei gauti didžiausią galimą Patalpų nuomos kainą, nes Konkurse net negali dalyvauti ir varžytis didžioji dalis viešojo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių.
13. Atsakovės interesas ir jo suformuotas Sąlygose poreikis Patalpose įrengti piceriją objektyviai nereikalauja nustatyti konkurso dalyviams tokius kvalifikacinius reikalavimus, kurie yra suformuluoti Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose. Taip pat Sąlygose nustatyti „minimalūs“ kvalifikaciniai reikalavimai dalyviams nėra proporcingi siekiamam tikslui, t. y. Patalpose įrengti piceriją ir gauti nuomos mokestį.
14. Ieškovės vertinimu, bet kuris viešo maitinimo paslaugas teikiantis subjektas, įskaitant ieškovę, o ypatingai ir tie, kurie valdo gerokai aukštesnio lygio ir aptarnavimo standartų viešojo maitinimo vietas nei picerijos, sugebėtų pagaminti, iškepti ir pateikti per Vilniaus oro uostą keliaujantiems keleiviams kokybišką picą, nes tai yra tik valgiaraščio, kuris pateikiamas ir siūlomas viešo maitinimo įstaigos klientams, turinio klausimas, tačiau jis nėra ir negali būti pagrįstas kokybinis kriterijus atsirenkant potencialius Konkurso dalyvius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovės reikalavimą nutraukti atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso vykdymą; kitą ieškovės ieškinio dalį atmetė.
16. Teismas pritarė atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų pozicijai, kad prekės ženklas, kuris yra paplitęs, atpažįstamas ir vertinamas vartotojų, suteikia verslo subjektui konkurencinį pranašumą, sudaro galimybę vartotojui atskirti produktus, suteikia lūkesčius, kad siūlomos prekės ar paslaugos bus kokybiškos, ir kelia pasitikėjimą. Teismas taip pat pritarė atsakovės teiginiui, kad prekės ženklo žinomumas pasiekiamas per jo paplitimą, todėl suprantamas ir rinkodaros prasme yra pagrįstas atsakovės siekis itin aktyvioje oro uosto zonoje (Šengeno ir ne Šengeno oro erdvėse) esančias Patalpas išnuomoti tokiai viešojo maitinimo įstaigai, kuri priklausytų daugeliui keleivių atpažįstamo prekės ženklo tinklui.
17. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl jos galimos pasiūlyti nuomos kainos dydžio konkurencingumo, nagrinėjamu atveju nėra aktualūs. Akivaizdu, kad Konkurso Sąlygų kvalifikaciniuose reikalavimuose nustatytais kriterijais siekiama sudaryti sąlygas konkurse dalyvauti toms įmonėms, kurių naudojamas prekės ženklas yra paplitęs, o kvalifikaciniai reikalavimai nustato minimalius kriterijus, atitikimas kuriems, suponuoja išvadą, jog dalyvio naudojamas prekės ženklas yra pakankamai paplitęs ir žinomas, todėl sulauks didesnio klientų srauto.
18. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad nustatyti reikalavimai Konkurso dalyviams padeda atrinkti dalyvius, kurie galėtų susitvarkyti su dideliu klientų srautu ir sugebėtų pritraukti klientus ir gauti maksimalias pajamas, nuo kurių būtų skaičiuojami ir mokėtini nuompinigiai. Pagrindo teigti, kad nurodyti kvalifikaciniai reikalavimai prieštarauja nustatytiems valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principams ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms, teismo vertinimu, nėra.
19. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad Konkursas pažeidžia jos teises ir įstatymų saugomus interesus, nes jie užkerta kelią ieškovei net dalyvauti Konkurse ir siūlyti Patalpų nuomos kainą.
20. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės parengtų sąlygų 18.1 ir 18.3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintiems principams, dirbtinai riboja konkurenciją ir nurodė, jog įstatymas nedraudžia viešo konkurso sąlygose nustatyti reikalavimus tiesiogiai nenustatytus Apraše, o atsakovė atsižvelgdama į specifinę, nuomojamų patalpų vietą, pageidaujamą naudojamo prekės ženklo paplitimą, žinomumą ir dalyvio patirtį, turėjo teisę nustatyti ginčijamas sąlygas, kurių prieštaravimas įstatymo nuostatoms nenustatytas.
21. Nenustačius imperatyvių teisės normų, kurioms prieštarauja Konkurso sąlygos, pažeidimo, ieškovės reikalavimą pripažinti atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų paskelbtas VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso sąlygas dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos neteisėtomis, teismas atmetė kaip neįrodytą.
22. Kadangi Konkurso sąlygas, teismas laikė teisėtomis, nurodė, kad nėra pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimo dėl Patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia. Kitų pagrindų, galinčių sudaryti pagrindą pripažinti Patalpų nuomos sutartį negaliojančia, teismas taip pat nenustatė.
23. Kadangi Konkursas pasibaigęs, teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas dėl jo nutraukimo laikytinas negalinčiu sukelti teisines pasekmes, todėl laikė jį nenagrinėtinu teisme bei bylą pagal šį ieškovės reikalavimą nutraukė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
24. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Juta jazz kava“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
24.1. Pačiame Konkurso Sąlygų 7 punkte buvo nurodyta, kad didelė dalis Vilniaus oro uosto keleivių yra Vilniaus miesto svečiai ir kitų didmiesčių gyventojai, dažnai keliaujantys. Akivaizdu, kad potencialiems Vilniaus oro uosto keleiviams, kurie, kaip net pati byloje teigė atsakovė, didžiąja dalimi nėra Vilniaus miesto gyventojai, tikrai nebus gerai žinomas prekės ženklas, kuris veikia tik prekybos centre, esančiame Vilniaus mieste, kurio prekybinis (nuomojamas) plotas ne mažesnis kaip 12 000 kv. m. Nagrinėjamu atveju Konkurso laimėtoju buvo paskelbta UAB „Amber Food“, kuri valdo prekės ženklą „Charlie Pizza“.
24.2. Pagal viešai prieinamą informaciją UAB „Amber Food“ valdo tik Lietuvoje veikiančias picerijas, pažymėtas prekės ženklu „Charlie Pizza“. Įvertinus tai, akivaizdu, kad prekės ženklas „Charlie Pizza“ nebus žinomas didelei daliai Vilniaus oro uosto keleivių, kurie yra užsieniečiai ir Vilniaus miesto svečiai, taip pat galima daryti išvadą, kad Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatyti „minimalūs“ kvalifikaciniai reikalavimai dalyviams neužtikrino pakankamos konkurencijos, kuri sudarytų prielaidas valstybei priklausantį turtą naudoti efektyviausiai ir gauti už jo panaudojimą didžiausią galimą naudą. Byloje ieškovė ir kėlė klausimus, kuriais buvo keliamos pagrįstos abejonės, susijusios su Sąlygų teisėtumu.
24.3. Atsakovė VĮ Lietuvos oro uostai į bylą nepateikė jokių neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų jos atsikirtimų teiginius, kad didelis prekės ženklo žinomumas tikrai užtikrina didesnį lankytojų skaičių, o tai kartu lemia ir didesnį atsakovės gaunamų nuompinigių dydį. Ieškovė byloje reiškė ieškinį ir reiškė abejones dėl Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatytų „minimalių“ kvalifikacinių reikalavimų dalyviams ne proporcingumo siekiamam tikslui.
24.4. Ieškovės vertinimu, akivaizdu, kad Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatyti „minimalūs“ kvalifikaciniai reikalavimai dalyviams ir jų valdomiems prekės ženklams, įvertinus atsakovės tikslą, buvo pertekliniai, nes jie akivaizdžiai užkirto kelią daugeliui potencialių dalyvių, kurie valdo plačiai (ir ne tik Lietuvoje) žinomus picų kepimo prekės ženklus ir turi visus reikiamus gebėjimus dirbti intensyvaus srauto sąlygomis, tačiau formaliai neatitinkančius Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktus, net dalyvauti Konkurse ir pateikti savo pasiūlymą.
24.5. Ieškovė byloje neginčija ir nekelia klausimų, jog prekės ženklas, kuris yra paplitęs, atpažįstamas ir vertinamas vartotojų, suteikia verslo subjektui konkurencinį pranašumą ir kad atsakovė potencialiems nuomininkams galėtų kelti reikalavimą naudoti savo veikloje prekės ženklą, tačiau byloje buvo keliamas klausimas, ar Konkurso tikslui buvo objektyviai būtina nustatyti tokius „minimalius“ kvalifikacinius reikalavimus dalyviams ir jų naudojamiems prekės ženklams, kurie buvo nustatyti Sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose.
25. Atsakovė Valstybės įmonė (toliau – VĮ) Lietuvos oro uostai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius pagrindinius atsikirtimus:
25.1. Ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti teiginių, kuriais grindė ieškinį, pagrįstumą ir jau vien dėl šios priežasties sprendimas, kuriame teismas konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti atsakovės nustatytų Sąlygų teisėtumu ir pagrįstumu, laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
25.2. Visuose procesiniuose dokumentuose, ieškovės teiktuose nagrinėjant šią civilinę bylą, tiek ir skunde, ieškovė remiasi klaidinga prielaida ir absoliutina kainos kriterijų valstybinio turto nuomos konkurso nugalėtojui atrinkti.
25.3. Pažymi, kad teisinio pagrindo kvestionuoti papildomus kvalifikacinius reikalavimus nustatančias Konkurso sąlygas per se nėra teisinio pagrindo, nes papildomų reikalavimų, pagal kuriuos atrenkamas valstybinio turto nuomininkas, nustatymas, yra visiškai suderinamas su Valstybinio turto įstatyme įtvirtintais valstybinio turto naudojimo tikslais ir principais.
25.4. Akivaizdu, kad „nauda visuomenei“ nėra ir negali būti suprantama išimtinai kaip didžiausia turto nuomos kaina. Jeigu kaina, kaip teigia ieškovė, būtų pagrindinis kriterijus, pripažįstant viešų nuomos konkursų laimėtojus, tokių konkursų sąlygos prieštarautų verslo principams bei logikai.
25.5. Ieškovės absoliutinamą kainos kriterijų paneigia ir naujausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas dėl viešosios nuosavybės nuomos konkursų, kurią atsakovė jau buvo nurodžiusi atsiliepime į ieškovės ieškinį bei paties ieškovės iškeltoje byloje Nr. 2-809-553/2017 priimtas 2017 m. birželio 22 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas, kuriame buvo konstatuota, jog teisinis reglamentavimas suteikia nuomotojui teisę į konkurso sąlygas įtraukti papildomus reikalavimus.
25.6. Ieškovė visiškai ignoruoja Konkurso sąlygų 7 punkte nurodytus tikslus, kurie ir paaiškina bei pagrindžia Konkurso sąlygų 18 punkte nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Dar daugiau, ieškovės teiginiai, kad kiti subjektai būtų „objektyviai pilnai pajėgūs dirbti intensyvaus klientų srauto sąlygomis“ apskritai negali būti laikomi pagrįstais. Tokios konkurso sąlygos atsakovė į Konkurso sąlygas net negalėtų įtraukti, nes „objektyviai pilnai pajėgus dirbti intensyvaus klientų srauto sąlygomis“ kriterijus turi būti pamatuojamas konkrečiais rodikliais, kuriuos būtų galima iš anksto patikrinti ir / ar pamatuoti. Todėl atsakovė ir nustatė konkrečius, pamatuojamus rodiklius, pagal kuriuos vertino dalyvius.
25.7. Pažymi, kad reikalavimai prekės ženklo žinomumui buvo būtinasis kvalifikacinis reikalavimas tam, kad būtų kuo labiau patenkinti Vilniaus oro uosto (toliau – VNO) paslaugomis besinaudojančių klientų poreikiai. Atsakovės vertinimu, prekės ženklas, kurį visi atpažįsta ir kuris yra vertinamas vartotojų, suteikia verslo subjektui konkurencinį pranašumą, sudaro galimybę vartotojui atskirti produktus, suteikia lūkesčius, kad siūlomos prekės ar paslaugos bus kokybiškos, ir kelia pasitikėjimą. Kadangi prekės ženklo žinomumas pasiekiamas per jo paplitimą, suprantamas ir rinkodaros prasme yra pagrįstas atsakovės siekis itin aktyvioje oro uosto zonoje (Šengeno ir ne Šengeno oro erdvėse) esančias Patalpas išnuomoti tokiai viešojo maitinimo įstaigai, kuri priklausytų daugeliui keleivių atpažįstamo prekės ženklo tinklui.
25.8. Atsakovės vertinimu, būtent prekybos centras ir jo veiklos struktūra iš esmės gali būti prilyginama oro uostams, o maitinimo įstaigos – picerijos – buvimas prekybos centre ne tik indikuoja apie gebėjimą dirbti intensyvaus srauto sąlygomis, bet ir užtikrina to prekės ženklo žinomumą per jo paplitimą. Taigi, ne be pagrindo buvo pasirinktas žinomumas Vilniaus mieste (atitinkamai ir picerijoje, veikiančioje prekybos centre Vilniaus mieste), nes, kaip ir nurodyta Konkurso sąlygų 7 punkte, didžiausią dalį Vilniaus oro uosto lankytojų sudaro būtent Vilniaus miesto gyventojai ar Vilniaus miesto svečiai.
25.9. Be to, didelis prekės ženklo žinomumas, kuris užtikrina didesnį lankytojų skaičių, lemia ir didesnį nuompinigių dydį. Kaip nurodyta Konkurso sąlygų 14 punkte, „Konkurso dalyvio, laimėjusio Konkursą ir pasirašiusio nuomos sutartį, pasiūlytas nuompinigių dydis bus perskaičiuojamas kas mėnesį proporcingai nuomininko gaunamoms pajamoms iš veiklos <...>.“ Taigi, kuo didesnį lankytojų skaičių pritrauks Konkurso nugalėtojas, tuo daugiau nuompinigių gaus atsakovė.
25.10. Atsakovės vertinimu, reikalavimai tiekėjo patirčiai taip pat yra paaiškinami tikslu patenkinti Vilniaus oro uosto keleivių poreikius, nuo kurių priklauso ne tik oro uosto patrauklumas, bet ir gaunamų nuompinigių dydis.
25.11. Atsakovė taip pat pažymi, kad patalpų nuomos sutartis nepripažintina negaliojančia, nes apskritai nėra jokio pagrindo pripažinti negaliojančiomis Konkurso sąlygas.
26. Atsakovė UAB „Amber food“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė visiškai pritaria VĮ Lietuvos oro uostų atsiliepime išdėstytiems argumentams bei prašo jais vadovautis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių
28. Byloje nustatyta, kad 2018 m. spalio 22 d. atsakovė VĮ Lietuvos oro uostai paskelbė VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkursą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos – keleivių terminalo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dviejų vidinių dalių (vidinių negyvenamųjų patalpų), sudarančių 80 kv. m ir 135 kv. m bendrojo ploto, nuomos, pakoreguotas sąlygas.
29. Konkurso laimėtoja pripažinta UAB „Amber food“, su kuria 2018 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta patalpų nuomos sutartis.
30. Ieškovė pareiškusi ieškinį, kurį vėliau patikslino, prašo pripažinti atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų paskelbtas VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso sąlygas dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos neteisėtomis ir nutraukti minėto konkurso vykdymą pagal minėtas sąlygas, taip pat pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento atsakovės su konkurso laimėtoju sudarytą patalpų nuomos sutartį. Ieškovės vertinimu, atsakovės parengtų sąlygų 18.1 ir 18.3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Įstatymas) 9 straipsnyje įtvirtintiems principams; dirbtinai riboja konkurenciją tarp galimų potencialių Konkurso dalyvių, o tai tikėtina užkirto kelią atsakovei gauti didžiausią galimą patalpų nuomos kainą, nes Konkurse galėjo dalyvauti ribotas kiekis dalyvių; Konkurse negalėjo net dalyvauti ir teikti pasiūlymo viešo maitinimo veikla užsiimančios įmonės, kurios būtų objektyviai pajėgios dirbti intensyvaus klientų srauto sąlygomis, kurios turi reikiamos patirties ir kurios būtų sudariusios sutartis dėl žinomų picų gamintojų prekių ženklų naudojimo teisių įsigijimo, kad atitikti atsakovės išreikštą siekį išnuomoti patalpas registruoto prekės ženklo viešojo maitinimo įstaigoms.
31. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmesdamas ieškovės reikalavimus pritarė atsakovės pozicijai, kad prekės ženklas, kuris yra paplitęs, atpažįstamas ir vertinamas vartotojų, suteikia verslo subjektui konkurencinį pranašumą, sudaro galimybę vartotojui atskirti produktus, suteikia lūkesčius, jog siūlomos prekės ar paslaugos bus kokybiškos ir kelia pasitikėjimą. Dėl to, laikė pagrįstu atsakovės ketinimą išnuomoti patalpas tokiai viešojo maitinimo įstaigai, kuri priklausytų daugeliui keleivių atpažįstamam prekės ženklui. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė neatitinka atsakovės nustatytų Konkurso sąlygų, nesudaro pagrindo teigti, jog kvalifikaciniai reikalavimai pažeidžia ieškovės teises ir įstatymu saugomus interesus. Teismas taip pat nesutiko, kad Konkurso sąlygų 18.1 ir 18.3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintiems principams bei dirbtinai riboja konkurenciją.
32. Apeliantė pateikusi apeliacinį skundą jame iš esmės nurodo, kad Konkurso sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatyti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai dalyviams tikrai buvo neproporcingi siekiamam tikslui ir pertekliniai bei tokiais keliamais reikalavimais dalyviams buvo suvaržytos daugelių objektyviai potencialių dalyvių galimybės net dalyvauti Konkurse.
Dėl tiekėjams nustatytų minimalių kvalifikacinių reikalavimų
33. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl viešo valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos konkurso paskelbtų sąlygų, konkrečiai 18.1 ir 18.3 punktuose nustatytų kvalifikacinių reikalavimų. Apeliantės teigimu, jie užkirto kelią jai net dalyvauti Konkurse ir pasiūlyti patalpų nuomos kainą, nors apeliantės vertinimu, jos kvalifikacija, gebėjimai ir veiklos patikimumas yra objektyviai pakankami.
34. Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimus, o tuo pačiu ir šio turto nuomos santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ir kiti teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu. Civilinio kodekso 6.947 straipsnyje nustatyta, kad konkursu pripažįstamas asmens viešas pasižadėjimas suteikti specialią teisę už geriausią tam tikros teisės įgyvendinimo projektą. Viešo konkurso dėl turto nuomos atveju nuomotojas suteikia teisę išsinuomoti konkretų turtą konkurso nugalėtojui už šio pasiūlytas geriausias sąlygas. Vertinant šalių ginčo dėl viešo konkurso aplinkybes, reikia atsižvelgti į viešo konkurso procedūros esmę, paskirtį ir tikslus. Viešo konkurso organizatorius ir rengėjas turi užtikrinti, kad atliekant viešo konkurso procedūras ir nustatant laimėtoją bus laikomasi lygiateisiškumo, dalyvių ir jų pasiūlymų nediskriminavimo, abipusio pripažinimo ir skaidrumo principų. Tinkamai laikantis šių principų galėtų būti išvengta galimų nesąžiningos konkurencijos prielaidų viešo konkurso procedūroje. Išvardytų principų laikymasis yra svarbus siekiant atliekamo viešo konkurso tikslų. Viešųjų konkursų organizavimo ir vykdymo proceso teisinis reglamentavimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, todėl šių normų reikalavimai dažniausiai yra imperatyvaus pobūdžio. Dėl normų imperatyvumo jų turi būti griežtai laikomasi, tokiu būdu sukuriant visiems konkurso dalyviams vienodas ir lygias sąlygas rungtis konkurse ir sudarant realias prielaidas, kad konkursą laimės būtent tas pretendentas, kuris viešuosius interesus tenkinančiai ir konkursą organizuojančiai institucijai pasiūlys sudaryti sandorį naudingiausiomis sąlygomis.
35. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis nustato bendrus tiek valstybės, tiek savivaldybių turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo principus: visuomeninės naudos – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą; efektyvumo – sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei; racionalumo – valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; viešosios teisės – sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais.
36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi, Vyriausybė turi nustatyti viešo nuomos konkurso organizavimo taisykles, kuriose turi būti: numatyta nuomos konkurso taikymo ir organizavimo tvarka; reglamentuotos valstybės turto valdytojo pareigos organizuojant nuomos konkursą; nustatyti nuomos konkurso nutraukimo tvarka ir pagrindai; nustatyti pagrindiniai nuomos sutarties reikalavimai ir patvirtinta pavyzdinė nuomos sutartis. Minėtus reikalavimus detalizuoja Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 (toliau – Aprašas). Aprašo 4 punktas nustato, kad kai turto valdytojas vykdo viešąjį paslaugų, kurioms teikti bus naudojamas valstybės turtas, pirkimą, šis turtas išnuomojamas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nustatyta tvarka vykdomo paslaugų viešojo pirkimo metu.
37. Kasacinio teismo ne kartą konstatuota, kad siekdamos nepažeisti iš VPĮ išplaukiančių imperatyvų, be kita ko, skaidrumo principo, perkančiosios organizacijos, laikydamosi VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatų, privalo nustatyti pirkimo sąlygas taip, kad šiomis būtų neperžengtos joms įstatymo suteiktos diskrecijos ribos, nepagrįstai nebūtų suvaržytos tiekėjų, iš tiesų galinčių tinkamai įvykdyti viešojo pirkimo sutartį, teisės, ūkio subjektų konkurencija; perkančiosios organizacijos turi įvertinti, ar formuojamos pirkimo sąlygos reikalingos ir tikslingos, pernelyg nesuvaržys tiekėjų ar jų nesuklaidins, nelems ginčų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014).
38. Pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai, kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams, nepagrįstai riboja jų konkurenciją. Perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti arba pernelyg specifiniai reikalavimai pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Tai gali būti grindžiama ypatinga perkamo objekto svarba ar sutarties, kuria siekiama įsigyti šį objektą, specifine paskirtimi, arba tuo, kad aukštą ar labai tikslų reikalavimą pateisina viešojo intereso apsauga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011; kt.).
39. Kita vertus, viešojo intereso apsauga – ne besąlygiškai, o kaip viena iš galimų perkančiosios organizacijos teisėtus veiksmus pagrindžiančių aplinkybių, vertintina pagal visus byloje surinktus duomenis; kasacinis teismas plėtoja praktiką dėl viešojo intereso sudėtinių elementų (pirkimo objekto ir tiekėjų varžymosi) konkurencijos, taip pat nuosekliai laikosi pozicijos, kad socialiai jautrių ar visuomenei labai reikalingų viešųjų pirkimų objektų įsigijimo teisėtumas dėl savo svarbos per se (pats savaime) neturi būti vertinamas kitaip nei dėl kitų įsigijimų, o tiekėjų sąžiningas varžymasis dėl to neturi būti vertinamas mažiau palankiai; galimybė viešąjį interesą pirkimo objektu iškelti aukščiau už viešąjį interesą tiekėjų sąžiningu varžymusi turi būti aiškinama ir taikoma siaurai, išimtinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-96-916/2015).
40. Pažymėtina, kad konkurencijos užtikrinimo ir tiekėjų nediskriminavimo imperatyvas gali būti pažeistas tiek expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinant nepagrįstas, perteklines ar kitais būdais konkurenciją ribojančias sąlygas, tiek nustatant VPĮ 37 straipsnio nuostatas formaliai atitinkančius reikalavimus, kurių deriniu (sąlygų grupe) ar jų visuma viešojo pirkimo sąlygos pritaikomos vienam tiekėjui ar gamintojui (ar labai siauram jų ratui). Tokiu atveju, tiekėjams pateikus argumentus, kad jų teises pažeidžia ne (arba ne tik) pavienės pirkimo sąlygos, bet jų derinys, teismas turi įvertinti, ar formaliai teisėtomis techninės specifikacijos sąlygomis nėra sukuriama netiesioginės (paslėptos) diskriminacijos situacija.
41. Nurodytos teismo pareigos nepašalina aplinkybės, kad pirkimo sąlygos suformuluotos nenurodant konkretaus modelio ar šaltinio, konkretaus proceso ar prekės ženklo, kad jos nėra griežtai apibrėžtos (vartojamos tokios sąvokos kaip „ne mažiau“, „ne daugiau“, „iki“ ir pan.), nes jos per se nereiškia tokių sąlygų teisėtumo. Būtina nustatyti, ar sąlygomis apibrėžtų minimalių (maksimalių) reikalavimų visuma nereiškia, kad juos atitinka tik vienas tiekėjas arba ribotas jų skaičius.
42. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje yra pasisakyta dėl tokios netiesioginės diskriminacijos neteisėtumo; konstatuota, kad techninė specifikacija, kurios reikalavimai, nors vertinant atskirai yra teisėti, tačiau kurių visuma lemia, jog juos visus in corpore (visi drauge) atitiktų ir viešąjį pirkimą laimėtų konkretaus gamintojo prekės (kiti gamintojai privalėtų siūlyti aukštesnės klasės ir dėl to brangesnius automobilius), diskriminuoja tiekėjus ir neužtikrina laisvos bei sąžiningos konkurencijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-411-180/2015).
43. Iš pirmiau nurodytų argumentų ir teismų praktikos išaiškinimų darytina išvada, kad tiekėjas, nesutikdamas su techninės specifikacijos reikalavimais, gali reikalauti juos panaikinti tiek ginčydamas tiesiogiai VPĮ nuostatoms ar viešųjų pirkimų principams prieštaraujančias pirkimo sąlygas (pvz., dėl konkrečios nuorodos į konkrečią prekę, neįtvirtintos lygiavertiškumo žymos ar neproporcingumo pirkimo objektui ir pan.), tiek įrodinėdamas, kad kelios kumuliatyviai taikomos pirkimo sąlygos ar jų visuma netiesiogiai diskriminuoja potencialius tiekėjus, tiek savo reikalavimus grįsdamas abiem neteisėtumo pagrindais.
44. Draudimas diskriminuoti tiekėjus – pamatinė viešųjų pirkimų teisės nuostata, todėl jos vertinimas neturi išimtinai priklausyti nuo šalių, nes tokio pobūdžio ginčai išeina už privačių santykių ribų (plačiau žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011).
45. Ginčo Konkurso bendrųjų sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose perkančioji organizacija nustatė tokius minimalius kvalifikacinius reikalavimus: „18.1.1. Konkurso dalyvis naudoja arba pagal nuosavybės, frančizės, jungtinės veiklos ar kitokią teises į prekės ženklą suteikiančią sutartį turi teisę naudoti ar nedelsiant įgis teisę, t. y. pasirašius valstybės materialiojo turto nuomos sutartį nuo veiklos vykdymo išsinuomotose patalpose pradžios turės teisę naudoti įregistruotą, globaliai žinomą, tarptautinį Prekės ženklą, priklausantį viešojo maitinimo įstaigų – picerijų tinklui, kuris dalyvio ar bet kokių trečiųjų asmenų jau yra faktiškai naudojamas ne mažiau kaip 1000 (tūkstantyje) iki Paraiškų teikimo dienos faktiškai veikiančių viešojo maitinimo įstaigų –picerijų, esančių ne mažiau kaip 3 (trijose) skirtingose Europos Ekonominėje Erdvės (EEE), Viduriniųjų Rytų arba Šiaurės Amerikos valstybėse, ir kurių bent 2 (du) veikia skirtinguose tarptautiniuose oro uostuose (iš kurių bent 2 (du) oro uostai per metus aptarnauja daugiau kaip 5 mln. keleivių arba yra šalies oro uostai su didžiausiu keleivių judėjimu), pavadinimuose ir komunikacijos priemonėse, t. y. greito maisto restoranų – picerijų iškabose, ant firminių puodelių ar kito inventoriaus, greito maisto restoranų interjere, ant darbuotojų uniformų, ir pan.“ arba / ir
46. „18.1.2. Konkurso dalyvis naudoja arba pagal nuosavybės, frančizės, jungtinės veiklos ar kitokią teises į prekės ženklą suteikiančią sutartį turi teisę naudoti ar nedelsiant įgis teisę, t. y. pasirašius valstybės materialiojo turto nuomos sutartį nuo veiklos vykdymo išsinuomotose patalpose pradžios turės teisę naudoti Lietuvoje įregistruotą Prekės ženklą, kuris dalyvio ar bet kokių trečiųjų asmenų jau yra faktiškai naudojamas ne mažiau kaip 2 (dviejuose) viešojo maitinimo įstaigose – picerijose, iš kurių bent 1 (viena) veikia Prekybos centre, esančiame Vilniaus mieste, kurio prekybinis (nuomojamas) plotas ne mažesnis kaip 12 000 kv. m, pavadinimuose ir komunikacijos priemonėse, t. y. viešojo maitinimo įstaigų – picerijų iškabose, ant firminių puodelių ar kito inventoriaus, interjere, ant darbuotojų uniformų, ir pan. Taip pat, Lietuvoje įregistruoto Prekės ženklo vardu pavadinta viešojo maitinimo įstaiga –picerija visuotinai atpažįstamos populiarumo vertinimo platformos „Tripadvisor” klasifikacijoje „Restaurant in Vilnius” maisto kategorijoje „Pizza“ yra įvertinta ne mažiau, kaip 50 (penkiasdešimties) klientų (galioja bent vienai Lietuvoje įregistruoto Prekės ženklo viešojo maitinimo įstaigai)“;
47. „Šių konkurso sąlygų apimtyje viešojo maitinimo įstaiga – picerija – vadinama įstaiga, kurioje klientams siūloma ne mažiau kaip 10 skirtingų pavadinimų vietoje gaminamų picų kurių pardavimai sudaro ne mažiau kaip 40 % bendros tos įstaigos apyvartos, bei yra sudaromos sąlygos valgyti prie specialiai įrengtų sėdimų vietų su staliukais. Viešoji maitinimo įstaiga yra įrengta patalpoje, turinčioje plotą ne mažesnį kaip 20 kv. m, visą prekybai ir maisto bei gėrimų ruošimui reikalingą įrangą, ir kurioje klientus gyvai aptarnauja viešojo maitinimo įstaigos personalas“;
48. „Šioje Konkurso sąlygų dalyje naudojama sąvoka Prekybos centras reiškia objektą – suplanuotą, pastatytą ir valdomą prekybinį pastatą, kuriame yra daugiau nei 10 savarankiškų parduotuvių (nuomininkų), ir nuomojamam plotui skirta ne mažiau nei 12 000 kv. m. Aiškumo dėlei pažymėtina, kad Prekės ženklo viešojo maitinimo įstaiga nėra laikoma įstaiga, kurios apipavidalinime (pvz. šalia pavadinimo, ant interjero detalių ar kt. restorano elementų) pagal atskirus susitarimus su gamintojais ar tiekėjais yra naudojamas tik konkretaus gėrimo, maisto produkto ar kt. prekės ženklas, pavyzdžiui „Lavazza“, „CocaCola“, „Carlsberg“ ir pan. Taip pat, Prekės ženklo viešojo maitinimo įstaiga nėra laikoma mobili prekyba, prekyba laikinuose statiniuose, gatvės prekyba, prekyba kioskuose, sezoninė prekyba ar tik specialių renginių metu vykdoma epizodinė prekyba (pavyzdžiui, prekyba sporto arenose renginių metu), įskaitant, bet neapsiribojant, prekybą vykdomą transporto priemonėse ar pardavimo automatuose.“;
49. „18.3. Konkurso dalyvis ne trumpiau kaip pastaruosius 3 (trejus) metus valdė ir Paraiškų teikimo metu faktiškai valdo (tiesiogiai arba per dukterines įmones, kurių 100 proc. akcijų priklauso konkurso dalyviui) ne mažiau kaip 2 (dvi) viešojo maitinimo įstaigas, esančias Europos Ekonominės Erdvės (EEE), Viduriniųjų Rytų arba Šiaurės Amerikos valstybėse / -ėje, kurių: 18.3.1. bendros (abiejų kartu) metinės pardavimo pajamos per paskutinius 1 (vienerius) metus iki paraiškų pateikimo dienos sudarė ne mažiau kaip 1 500 000 (vienas milijonas penki šimtai tūkstančių) eurų be PVM, kurių ne mažiau kaip 40 proc. sudarė momentiniam vartojimui vietoje ar išsinešimui parduodamos picos, 18.3.2. bendras (t. y. abiejų kartu, bet ne daugiau kaip 2 (dviejų) viešojo maitinimo įstaigų) vidutinis aptarnautų klientų skaičius per dieną per paskutinius 1 (vienerius) metus iki paraiškų pateikimo dienos sudarė ne mažiau kaip 380 vnt.“;
50. „Šių konkurso sąlygų apimtyje viešojo maitinimo įstaiga – picerija vadinama įstaiga, kurioje klientams siūlomas ne mažiau kaip 10 skirtingų pavadinimų vietoje gaminamų picų, kurių pardavimai sudaro ne mažiau kaip 40 procentų bendros apyvartos, bei yra sudaromos sąlygos valgyti prie specialiai įrengtų sėdimų vietų su staliukais. Viešoji maitinimo įstaiga yra įrengta patalpoje, turinčioje plotą ne mažesnį kaip 20 kv. m, visą prekybai ir maisto bei gėrimų ruošimui reikalingą įrangą, ir kurioje klientus gyvai aptarnauja viešojo maitinimo įstaigos personalas“.
51. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės, nenustatė imperatyvių teisės normų, kurioms prieštarauja šios Konkurso sąlygos, pažeidimo. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad nustatyti reikalavimai Konkurso dalyviams padeda atrinkti dalyvius, kurie galėtų susitvarkyti su dideliu klientų srautu ir sugebėtų pritraukti klientus, gauti maksimalias pajamas, nuo kurių būtų skaičiuojami ir mokėtini nuompinigiai. Apeliantės teigimu, atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų parengtų sąlygų 18.1 ir 18.3 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintiems principams bei dirbtinai riboja konkurenciją tarp galimų potencialių Konkurso dalyvių, o tai tikėtina užkerta kelią atsakovei gauti didžiausią galimą patalpų nuomos kainą, nes Konkurse galėjo dalyvauti ribotas kiekis dalyvių.
52. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada buvo padaryta tinkamai neįvertinus ginčijamų pirkimo sąlygų reikalavimus bei konstatuoja, jog perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai yra pernelyg aukšti. Taip pat darytina išvada, kad perkančiosios organizacijos tikslai gali būti pasiekti mažiau varžančiomis priemonėmis, todėl pripažįstama, jog atitinkamai tokie reikalavimai iš esmės nėra proporcingi pirkimo objektui bei dirbtinai riboja konkurenciją.
53. Atsakovė kaip „minimalius“ Konkurso dalyvių kvalifikacinius reikalavimus nurodo: „Konkurso dalyvis naudoja įregistruotą, globaliai žinomą, tarptautinį prekės ženklą, priklausantį viešojo maitinimo įstaigų – picerijų tinklui, kuris dalyvio ar bet kokių trečiųjų asmenų jau yra faktiškai naudojamas ne mažiau kaip 1 000 (tūkstantyje) iki Paraiškų teikimo dienos faktiškai veikiančių viešojo maitinimo įstaigų – picerijų, esančių ne mažiau kaip 3 (trijose) skirtingose Europos Ekonominėje Erdvės (EEE), Viduriniųjų Rytų arba Šiaurės Amerikos valstybėse, ir kurių bent 2 (du) veikia skirtinguose tarptautiniuose oro uostuose (iš kurių bent 2 (du) oro uostai per metus aptarnauja daugiau kaip 5 mln. keleivių arba yra šalies oro uostai su didžiausiu keleivių judėjimu), pavadinimuose (18.1.1 punktas); arba Konkurso dalyvis naudoja Lietuvoje įregistruotą prekės ženklą, kuris dalyvio ar bet kokių trečiųjų asmenų jau yra faktiškai naudojamas ne mažiau kaip 2 (dviejuose) viešojo maitinimo įstaigose – picerijose, iš kurių bent 1 (viena) veikia prekybos centre, esančiame Vilniaus mieste, kurio prekybinis (nuomojamas) plotas ne mažesnis kaip 12 000 kv. m, pavadinimuose (18.1.2 punktas).
54. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šiuos reikalavimus nurodė, kad atsakovė juos nustatė atsižvelgdama į tai, kad didelė dalis Vilniaus oro uosto keleivių yra Vilniaus miesto ir kitų didmiesčių gyventojai, taip pat užsieniečiai, turintys aukštus maitinimo paslaugų kokybės lūkesčius, įpratę prie maitinimo paslaugų įvairovės bei galimybės rinktis, taip pat dažnai keliaujantys ir turintys aukštus oro uosto paslaugų kokybės, greičio bei aptarnavimo lūkesčius, siekė pritraukti dalyvauti Konkurse tiek globaliai žinomą, tarptautinį prekės ženklą (Konkurso sąlygų 18.1.1 punktas), tiek Lietuvos įregistruotą (nacionalinį) prekės ženklą (Konkurso sąlygų 18.1.2 punktas). Teismas pritarė atsakovės siekiui itin aktyvioje oro uosto zonoje esančias patalpas išnuomoti tokiai viešojo maitinimo įstaigai, kuri priklausytų daugeliui keleivių atpažįstamo prekės ženklo tinklui.
55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo ginčijama atsakovės teisė nustatyti kvalifikacinius reikalavimus Konkurso dalyviams, taip pat ieškovė neprieštaravo, jog prekės ženklas, kuris yra paplitęs, atpažįstamas ir vertinamas vartotojų, suteikia verslo subjektui konkurencinį pranašumą, sudaro galimybę vartotojui atskirti produktus, suteikia lūkesčius, kad siūlomos prekės ar paslaugos bus kokybiškos ir kelia pasitikėjimą. Tačiau, kaip teisingai nurodė ieškovė, byloje kelia pagrįstų abejonių toks skirtingas kvalifikacinio kriterijaus nustatymo pagrįstumas, t. y. nuo reikalavimo turėti ne mažiau kaip 1 000 viešojo maitinimo įstaigų, esančių ne mažiau kaip 3 (trijose) skirtingose Europos Ekonominėje Erdvės (EEE), Viduriniųjų Rytų arba Šiaurės Amerikos valstybėse, ir kurių bent 2 (du) veikia skirtinguose tarptautiniuose oro uostuose (iš kurių bent 2 (du) oro uostai per metus aptarnauja daugiau kaip 5 mln. keleivių arba yra šalies oro uostai su didžiausiu keleivių judėjimu), iki ne mažiau kaip 2 viešo maitinimo įstaigų, iš kurių bent 1 (viena) veikia Prekybos centre, esančiame Vilniaus mieste, kurio prekybinis (nuomojamas) plotas ne mažesnis kaip 12 000 kv. m, pavadinimuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks reikalavimas negali būti laikomas proporcingu siekiamam tikslui.
56. Atsakovė Sąlygų 18.1.2 punkte nustatydama reikalavimą maitinimo įstaigai – picerijai veikti prekybos centre tik Vilniaus mieste, paaiškino, kad šis miestas pasirinktas dėl to, jog didelė dalis Vilniaus oro uosto keleivių yra Vilniaus miesto ir kitų didmiesčių gyventojai, taip pat užsieniečiai, turintys aukštus maitinimo paslaugų kokybės lūkesčius ir kt., todėl prekės ženklo atpažįstamumas, užtikrintų didesnes pajamas. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, kad atsakovė pati sau prieštarauja. Konkurso sąlygose nurodyta, jog didelė dalis Vilniaus oro uosto keleivių yra Vilniaus miesto svečiai ir kitų didmiesčių gyventojai, dažnai keliaujantys. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad potencialiems Vilniaus oro uosto keleiviams, kurie, kaip teigia ir pati atsakovė didžiąja dalimi nėra Vilniaus miesto gyventojai, tokiu būdu negalima sutikti ir su atsakovės argumentu, kad keleiviams bus gerai žinomas prekės ženklas, kuris veikia tik prekybos centre, esančiame Vilniaus mieste, kurio prekybinis (nuomojamas) plotas ne mažesnis kaip 12 000 kv. m.
57. Byloje nustatyta, kad Konkurse dalyvavo tik dvi įmonės UAB „Burokėlis ir krapas“, valdanti picerijų tinklą „Jurgis ir drakonas“ bei UAB „Amber food“, valdanti picerijų tinklą „Charlie Pizza“. Konkurso laimėtoju buvo paskelbta UAB „Amber food“. Pagal viešai prieinamą informaciją UAB „Amber food“ valdo tik Lietuvoje veikiančias picerijas. Ši aplinkybė paneigta nebuvo. Įvertinus tai, darytina išvada, kad galimai prekės ženklas „Charlie Pizza“ nebus žinomas dideliai daliai Vilniaus oro uosto keleivių, kurie yra užsieniečiai ir Vilniaus miesto svečiai, t. y. kaip atsakovė nurodė Konkurso sąlygose.
58. Pastebėtina ir tai, kad atsakovė neįrodė, kodėl jai nebūtų priimtini Konkurso dalyviai, kurie picerijų tinklus ar kitas viešo maitinimo įstaigas valdo kituose dideliuose Europos ir Lietuvos miestuose, juose esančiuose prekybos centruose ir šių miestų oro uostose. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių sąlygose įtvirtintų reikalavimų nustatymas, nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad tik ne mažiau kaip 1 000 viešojo maitinimo įstaigų, esančių ne mažiau kaip 3 skirtingose Europos Ekonominėje Erdvės (EEE), Viduriniųjų Rytų arba Šiaurės Amerikos valstybėse, ar turėjimas ne mažiau kaip 1 000 viešojo maitinimo įstaigų, įrodo įmonės gebėjimą dirbti intensyvaus srauto sąlygomis. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovė nenurodė kuo remiantis buvo nustatytas toks viešojo maitinimo įstaigų rodiklis. Dėl to, sutiktina su apeliantės nurodomais argumentais, kad atsakovės nustatytas alternatyvus kvalifikacinis reikalavimas, tiek savo kokybine, tiek kiekybine prasme yra visiškai neadekvatus bei objektyviai nepagrįstas.
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių sąlygų nustatymas iš esmės reiškia eliminavimą visų viešojo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių, kurios neveikia bent 1 prekybos centre, esančiame Vilniaus mieste, kurio prekybinis (nuomojamas) plotas ne mažesnis kaip 12 000 kv. m, tačiau kurios sėkmingai veikia kitų šalių oro uostose ir kitų didmiesčių rinkose bei tuose miestuose esančiuose prekybos centruose. Tokių reikalavimų nustatymas, negali būti laikomas proporcingu atsakovės siekiamam tikslui. Be to, kaip minėta, šiuo atveju ieškovė neginčijo aplinkybės, kad prekės ženklas, kuris yra paplitęs, atpažįstamas ir vertinamas vartotojų, suteikia verslo subjektui konkurencinį pranašumą bei suteikia lūkesčius, jog siūlomos prekės ar paslaugos bus kokybiškos, tačiau į bylą nebuvo pateikti įrodymai, jog didelis prekės ženklo žinomumas tikrai užtikrina didesnį lankytojų skaičių.
60. Pirmosios instancijos teismas vertindamas kvalifikacijos reikalavimą patirčiai nustatytą Konkurso sąlygų 18.3 punkte, pažymėjo, kad atsakovė siekia užtikrinti kokybišką paslaugą lankytojams nuo pirmos Konkurso nugalėtojo darbo dienos, o nustatyti reikalavimai Konkurso dalyviams padeda atrinkti dalyvius, kurie galėtų susitvarkyti su dideliu klientų srautu ir sugebėtų pritraukti klientus bei gauti maksimalias pajamas, nuo kurių būtų skaičiuojami ir mokėtini nuompinigiai. Teisėjų kolegija sutinka, kad patirties turėjimas yra būtinas, siekiant dirbti aktyvioje zonoje, tačiau manytina, jog tokie perkančiosios organizacijos nustatyti reikalavimai, negali būti laikomi minimaliais bei patvirtintų jo sugebėjimą dirbti intensyvaus srauto sąlygomis.
61. Nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad minėtų sąlygų punktuose nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai dalyviams ir jų valdomiems prekės ženklams, įvertinus atsakovės tikslą (patalpose įrengti piceriją), laikytini pertekliniais, nes jie akivaizdžiai užkirto kelią daugeliui potencialių dalyvių, kurie plačiai valdo (ne tik Lietuvoje) žinomus picų kepimo prekės ženklus ir turi visus reikiamus gebėjimus dirbti intensyvaus srauto sąlygomis, tačiau formaliai neatitinkantis sąlygų, net dalyvauti Konkurse ir pateikti savo pasiūlymus.
62. Išanalizavus byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegijos vertinimu, sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose atsakovės nustatyti Konkurso dalyvių kvalifikaciniai reikalavimai pažeidžia Įstatyme įtvirtinus principus ir reikalavimą užtikrinti lygias galimybes visiems potencialiems atitinkamos kvalifikacijos dalyviams dalyvauti Konkurse, taip pat jie akivaizdžiai apribojo konkurenciją tarp galimų dalyvių.
63. Atsižvelgiant į išdėstytą, sutiktina su apeliantės argumentais, kad jei Konkurse net negalėjo dalyvauti didžioji dalis viešojo maitinimo paslaugas teikiančių įmonių, kurios būtų pilnai pajėgios dirbti intensyvaus klientų srauto sąlygomis ir visomis kitomis sąlygomis, kurios yra patalpose ar Vilniaus oro uoste, tai vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu, pripažintina, jog atsakovė pažeidė nustatytą imperatyviąją pareigą užtikrinti, kad būtų laikomasi Įstatyme įtvirtintų principų bei kitų Įstatymo reikalavimų įgyvendinant Konkurso tikslą – sudaryti nuomos sutartį leidžiančią atsakovei gauti didžiausią nuomos kainą.
64. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šalys, sudarydamos sutartį dėl valstybės (savivaldybės) turto nuomos, gali veikti laisvai tiek, kiek tai leidžiama specialiuosiuose šiuos santykius nustatančiuose įstatymuose, nes jos yra varžomos įstatyme nustatytų sąlygų, kurių privalo laikytis. Toks civilinių teisių suvaržymas įstatymo pagrindu neprieštarauja Civilinio kodekso normoms (Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 2 dalis). Tiek sutarčių dėl valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sudarymas, tiek vėlesnis jų vykdymas turi atitikti principines šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų normas – sutarties laisvės principas turi būti derinamas su Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Širvintų rajono savivaldybės administracija v. UAB „GP Auto“, bylos Nr. 3K-3-471/2014; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ąžuolų sodas“ v. Kretingos rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252-248/2015).
65. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė turi nustatyti viešo nuomos konkurso organizavimo taisykles, kuriose turi būti pagrindiniai tokio turto nuomos sutarties reikalavimai ir patvirtinta pavyzdinė nuomos sutartis. Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 1524 ,,Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ patvirtintos Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklės, kuriomis yra reglamentuoti valstybės turto nuomos, kai turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, teisiniai santykiai. Šių Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad turto nuomos konkursą laimi asmuo, paraiškoje nurodęs didžiausią nuompinigių sumą. Taigi esminis kriterijus, konkurse atrenkant valstybės turto nuomininką, yra didžiausia pasiūlyta kaina, o šio kriterijaus nustatymas paaiškinamas pirmiau, t. y. 64 sprendimo punkte paminėtais, Įstatyme įtvirtintais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais.
66. Minėta, esminis viešo konkurso tikslas – išnuomoti valstybės turtą palankiausiomis sąlygomis, o nuomos kaina yra esminis kriterijus. Siekį valstybės turtą išnuomoti palankiausiomis sąlygomis ir atitinkamai didžiausia kaina užtikrina teisingas ir tinkamas visuotinai prieinamos informacijos apie nuomojamą turtą paskleidimas, kas lemia realaus varžymosi tikimybę dėl nuomos objekto ir atitinkamai padidina galimybę turtą išnuomoti palankiausiomis sąlygomis.
67. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė. Teismas tiesiog konstatavo, kad tai, jog ieškovė neatitinka Konkurso sąlygų kvalifikacinių reikalavimų, nesudaro pagrindo teigti, kad kvalifikaciniai reikalavimai pažeidžia ieškovės teises ir įstatymu saugomus interesus. Šiuo konkrečiu atveju su tokia teismo išvada nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtintų principų laikymasis užtikrina galimybę valstybei gauti didžiausią jos nuomojamo turto nuomos kainą ir užtikrina sąžiningos konkurencijos laisvę. Byloje nustatyta, kad pasiūlymus Konkursui pateikė tik du dalyviai, tikėtina, kad kiti tiekėjai dėl pernelyg aukštų ir neproporcingų siekiamam tikslui nustatytų reikalavimų, tiesiog negalėjo dalyvauti vykdomame Konkurse. Turto nuomos konkurso tikslo ir paskirties nepaisymas, eliminuojant realaus varžymosi konkurse galimybę nulėmė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytų visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principų, kurie, kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstami imperatyviaisiais, pažeidimą, kas lemia ir viešojo intereso pažeidimą.
68. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų Konkurso sąlygų 18.1 ir 18.3 punktuose nustatyti dalyvių minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai yra neproporcingi siekiamam tikslui, t. y. patalpose įrengti piceriją – viešo maitinimo vietą ir gauti nuomos mokestį, pertekliniai bei tokiais keliamais reikalavimais dalyviams buvo suvaržytos daugelių objektyviai potencialių dalyvių galimybės net dalyvauti Konkurse, taip pat pažeidžia Įstatyme įtvirtintus principus bei riboja konkurenciją, dėl to, pripažintini neteisėtais.
Dėl pirkimo procedūrų nutraukimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia
69. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismui sprendžiant dėl pirkimo sąlygų teisėtumo ir ieškinio (ne)patenkinimo, jo sprendimas neišvengiamai sukelia (gali sukelti) padarinių ir kitiems viešojo pirkimo dalyviams, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo įtraukti į procesą ar ne; kai pirkimo sąlygos pripažįstamos neteisėtomis, nė vienam iš tame pirkime dalyvavusių ūkio subjektų negali būti pripažįstami teisėti interesai į viešojo pirkimo sutarties sudarymą, nes ji bet kokiu atveju būtų sudaryta atitinkamo konkurso dalyvių ir visų tiekėjų sąžiningos konkurencijos iškraipymo sąlygomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-590/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo ir Teisingumo Teismo praktiką).
70. Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką, viešojo pirkimo (nagrinėjamu atveju Konkurso) sąlygas pripažinus neteisėtomis, turi būti sprendžiama dėl perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų padarinių; tais atvejais, kai pagal neteisėtas konkurso sąlygas sudaryta viešojo pirkimo sutartis, nėra pagrindo nutraukti pirkimo, nes jis pagal įstatymą dėl sudaryto sandorio laikomas pasibaigusiu. Tokiu atveju, byloje nustačius atitinkamas aplinkybes, pirkimo sąlygos pripažįstamos neteisėtomis, pasibaigusio pirkimo procedūros nenutraukiamos, o sprendžiama dėl sudarytos viešojo pirkimo sutarties galiojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-577-415/2016 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
71. Byloje nustatyta, kad atsakovė su Konkurso laimėtoja UAB „Amber food“ 2018 m. lapkričio 9 d. sudarė viešojo pirkimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje spręstina dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų padarinių 2018 m. lapkričio 9 d. sudarytai viešojo pirkimo sutarčiai. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų vertinimas suponuoja prielaidas atsakovės ir UAB „Amber food“ viešojo pirkimo sutartį pripažinti neteisėta ab initio (nuo sudarymo momento). Pagal nuosekliai suformuotą kasacinio teismo praktiką teismas, nustatęs, kad sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis). Taigi teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus, ir kiekvienu atveju sprendžia dėl niekinio sandorio teisinių padarinių, nes tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika.
72. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, taip pat į tai, kad Konkurso sąlygos pripažintos neteisėtomis, pažeidžiančiomis Įstatyme įtvirtintus principus bei ribojančiomis sąžiningą konkurenciją, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento atsakovės VĮ Lietuvos oro uostų ir Konkurso laimėtoju UAB „Amber food“ sudarytą 2018 m. lapkričio 9 d. valstybės materialiojo turto (patalpų) nuomos sutartį Nr. 3K–18–449.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
73. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl bylos procesinės baigties
74. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, todėl apeliantės UAB „Juta jazz kava“ apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, toje dalyje, kuria ieškinys atmestas, naikintinas. Kitoje dalyje, kuria civilinė byla pagal ieškovės reikalavimą nutraukti VĮ Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso vykdymą, nutraukta, sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
75. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato bylinėjimosi išlaidų ieškovui kompensavimą, kai jo naudai priimtas sprendimas.
76. Nagrinėjamu atveju, teikiant elektroninėmis ryšio priemonėmis pradinį ieškinį ieškovė sumokėjo 75 Eur, pateikusi patikslintą ieškinį papildomai sumokėjo 150 Eur, už apeliacinį skundą sumokėjo 150 Eur (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 dalis, 7 dalis). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, apeliantės apeliacinis skundas buvo tenkintas ir ieškinys patenkintas. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei priteistinas 225 Eur žyminis mokestis sumokėtas už ieškinį ir patikslintą ieškinį bei 150 Eur žyminis mokestis mokėtinas už apeliacinį skundą, iš viso 375 Eur žyminio mokesčio (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).
77. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su ieškinio, apeliacinio skundo parengimu, atstovavimu teismo posėdžiuose ir kt., todėl jos nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis).
78. Atsakovė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl jos patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės priteisimo, tačiau, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria ieškinys buvo atmestas, panaikintas ir ieškinys patenkintas, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juta jazz kava“, j. a. k. 301733268, ieškinį tenkinti.
Pripažinti atsakovės valstybės įmonės Lietuvos oro uostų, j. a. k. 120864074, paskelbtas valstybės įmonės Lietuvos oro uostų Vilniaus filialo valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso 18.1 ir 18.3 punktų sąlygas neteisėtomis.
Pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento atsakovės valstybės įmonės Lietuvos oro uostų, j. a. k. 120864074, ir Konkurso laimėtojos uždarosios akcinės bendrovės „Amber food“, j. a. k. 301675046, 2018 m. lapkričio 9 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juta jazz kava“, j. a. k. 301733268, iš atsakovės valstybės įmonės Lietuvos oro uostų, j. a. k. 120864074, 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį ir apeliacinį skundą.
Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Vilija Mikuckienė
Asta Radzevičienė