Administracinė byla Nr. eA-1555-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00098-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno butų ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno butų ūkis“ skundą atsakovui viešajai įstaigai „Būsto energijos taupymo agentūra“, pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei ,,Mano būstas Kaunas“, (tretieji suinteresuoti asmenys: Kauno miesto savivaldybė, A. D., A. B., T. B., J. V., A. L., R. K., K. K., J. K., I. S., V. K., J. B., S. T., M. Š., J. Š., G. J., J. J., V. K., R. P., A. R., M. L., G. K., M. L., I. C., V. D., N. P., A. S., S. J. S., R. R., N. R., L. R., V. S., M. L. S., F. M., L. N. K.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno butų ūkis“ (ginčo metu buvęs pavadinimas – UAB „Kauno komunalinis ir butų ūkis“) (toliau – Kauno butų ūkis) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 21R-815 (AG-748/07-2019) (toliau – Komisijos sprendimas) ir palikti galioti VšĮ Būsto energijos taupymo agentūros (toliau – Agentūra) 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (4)-B2-5975 „Dėl daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto išbraukimo iš programos ir išmokėtos valstybės paramos sugrąžinimo“ (toliau – Sprendimas). Taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Kauno butų ūkis, visų pirma, paaiškino, kad 2015 m. balandžio 8 d. daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), Kaunas (toliau – namas) butų savininkai patvirtino Kauno butų ūkį buto atnaujinimo (modernizavimo) projekto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Projektas) įgyvendinimo administratoriumi. Nuo to momento Kauno butų ūkis aktyviai teikė paraiškas dėl lengvatinio kredito suteikimo statybos rangos darbams finansuoti UBA „Viešųjų investicijų plėtros agentūra“ bei AB Šiaulių bankui, tačiau jie dėl buto savininkų įsiskolinimų atsisakė suteikti lengvatinius kreditus. Namo butų savininkai buvo visą laiką informuoti apie tai, kad, norėdami gauti lengvatinius kreditus, turi padengti visus turimus įsiskolinimus. Tai reiškia, kad lengvatiniai kreditai Projekto statybos rangos darbams finansuoti nebuvo gauti dėl pačių namo butų savininkų kaltės, kuri pasireiškė jų neveikimu. Aplinkybė, kad namo butų savininkai nesugebėjo padengti įsiskolinimų, visiškai nepriklausė nuo Kauno butų ūkio valios. Visgi, Kauno butų ūkis, veikdamas kaip Projekto įgyvendinimo administratorius, patyrė su tuo susijusias 1 837,82 Eur išlaidas, kurias padengė Agentūra, tenkindama Kauno butų ūkio prašymus kompensuoti Projekto ar jo dalies parengimo išlaidas. Patirtos išlaidos buvo vertinamos kaip namo butų savininkams skirta valstybės parama ir buvo padengtos iki 2016 m. vasario 22 d. Kauno butų ūkis 2018 m. birželio 20 d. buvo informuotas, kad butų savininkai įsteigė jungtinės veiklos sutartį, dėl ko daugumos sprendimu buvo nuspręsta, jog Projekto įgyvendinimas bus vykdomas savarankiškai, atsisakant Kauno butų ūkio kaip Projekto įgyvendinimo administratoriaus paslaugų.

3.       Nagrinėdama pareiškėjo UAB „Mano būstas Kaunas“ (toliau – pareiškėjas) skundą dėl Sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas grąžinti Kauno butų ūkiui išmokėtą 1 837,82 Eur valstybės paramą už faktiškai atlikus darbus, Komisija priėmė Komisijos sprendimą, kuriuo panaikino Sprendimą, padarydama išvadą, kad: „būtent UAB Kauno butų ūkis įpareigotina grąžinti valstybės paramą, nes ši bendrovė, vykdydama jai pavestas funkcijas (daugiabučio) namo savininkų vardu, kreipėsi į Agentūrą dėl projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų apmokėjimo, Agentūra į šios bendrovės sąskaitą pervedė numatytą valstybės paramą <...> viso 1 837,82 EUR“. Komisijos sprendime taip pat konstatuota, kad Kauno butų ūkis: „neįgyvendinęs projekto, bet gavęs valstybės paramą, šia parama disponuoja nepagrįstai ir būtent šiai bendrovei, o ne pareiškėjai (Mano Būstas Kaunas), kyla teisės aktų nuostatuose nustatyta pareiga grąžinti lėšas Agentūrai“. Šią išvadą Komisija grindė tuo, kad būtent Kauno butų ūkis butų savininkų vardu kreipėsi dėl Projekto įgyvendinimo išlaidų apmokėjimo, o Projektas neįgyvendintas per teisės aktų nustatytą terminą dar Kauno butų ūkiui esant Projekto įgyvendinimo administratoriumi. Kauno butų ūkis su tokiomis Komisijos išvadomis nesutiko. Pirmiausia dėl to, kad Komisijos sprendimu buvo pasisakyta ir dėl Kauno būsto ūkis teisių ir pareigų, konstatuojant jam nepalankius faktus. Taip Komisija nepagrįstai ir neteisėtai peržengė pareiškėjo skundo ribas, pažeisdama Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju Komisija turėjo išnagrinėti tik klausimą, ar pareiškėjas turi grąžinti valstybės paramą ar ne, o ne nurodyti, kas valstybės paramą turi grąžinti. Agentūra informacinio pobūdžio 2019 m. gruodžio 11 d. raštu, būtent ir vadovaudamasi tokiomis nepagrįstomis Komisijos sprendime išdėstytomis išvadomis, informavo Kauno butų ūkį, kad jis turėtų grąžinti paramą, nors tokiu atveju Agentūra turėjo priimti naują individualų administracinį aktą Kauno butų ūkio atžvilgiu. Priešingai, šiai dienai Agentūra nėra priėmusi jokio sprendimo dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo bei nėra informavusi namo butų ir kitų patalpų savininkų, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1725 patvirtintose Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo ir daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros taisyklėse (toliau – Taisyklės). Taip yra apribojamos Kauno butų ūkio galimybės ginti savo galimai pažeistas teises.

4.       Sprendžiant, ar Komisijos išvados yra pagrįstos, turi būti įvertinti Komisijos sprendimo motyvai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kauno butų ūkio nuomone, Komisijos sprendimu nebuvo įvertintos šios reikšmingos aplinkybės. Kauno butų ūkis buvo tik Projekto įgyvendinimo administratorius, tarpininkas išoriniuose santykiuose, o ne faktinis paramos gavėjas. Kauno butų ūkis, veikdamas kaip Projekto įgyvendinimo administratorius, neatsako pagal namo butų savininkų prievoles ir neprivalo vykdyti namo butų ir kitų patalpų savininkų prievolių, sustabdžius ar nutraukus Projekto įgyvendinimą. Šiuo atveju Kauno butų ūkis tik priėmė namo butų ir kitų patalpų savininkams skirtą paramą, panaudojo ją, kaip pastarųjų atsiskaitymą už faktiškai atliktus darbus. Nuo 2018 m. birželio mėn. Kauno butų ūkis nebėra Projekto įgyvendinimo administratorius, todėl neturi pareigos atstovauti namo butų savininkų ir iš savo piniginių lėšų vykdyti namo butų savininkų prievolę grąžinti gautą paramą. Kauno butų ūkiui, grąžinus gautą apmokėjimą už suteiktas paslaugas, namo butų ir kitų patalpų savininkai nepagrįstai praturtėtų, kadangi Kauno butų ūkio suteiktomis paslaugos bus pasinaudoję nemokamai.

5.       Nebuvo įvertintos priežastys, lėmusios, kodėl nebuvo įgyvendintas Projektas, neįvertinta butų savininkų kaltė. Kaip atskleidžia faktinės aplinkybės, Kauno butų ūkis ėmėsi visų galimų ir aktyvių veiksmų, siekiant įgyvendinti Projektą, tačiau būtent dėl ne nuo Kauno butų ūkio nepriklausančių aplinkybių Projektas nebuvo įgyvendintas (dėl namo butų savininkų įsiskolinimų nesuteikti lengvatiniai kreditai). Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl valstybės paramos išmokėjimo ir priteisimo. Šiuo atveju ne Kauno butų ūkis, o namo butų savininkai elgėsi nerūpestingai ir neveikė taip, kad butų siekiama įgyvendinti Projektą. Vadinasi, valstybės paramos grąžinimas yra sąlygojamas būtent namo butų savininkų kaltės. Dėl to Komisijoje, nagrinėjant pareiškėjo skundą, turėjo dalyvauti ir namo butų savininkai. Agentūra apie Sprendimą nepranešė namo butų savininkams apie valstybės paramos susigrąžinimą, taip pažeisdama Taisyklių reikalavimus. Ne visais atvejais, neįgyvendinus projekto, valstybės paramą turi grąžinti tik atitinkamo projekto administratorius. Todėl Taisyklių aiškinimas, kad pagal Taisykles valstybės paramą visais atvejais turi grąžinti tik administratorius, darytų neturintį prasmės tų pačių Taisyklių punktą apie ne tik administratoriaus, bet ir namo butų savininkų informavimo apie priimtus sprendimus dėl valstybės paramos susigrąžinimo. Administratorius valstybės paramą turi grąžinti tik jeigu atitinkamas projektas nėra įgyvendintas dėl jo kaltės, o tai turi būti įvertinta kiekvienu konkrečiu atveju. Todėl dviejų subjektų nurodymas Taisyklėse rodo, kad kiekvieną kartą turi būti vertinamos aplinkybės, nulėmusios atitinkamo projekto neįgyvendinimą, administratoriaus ir namo savininkų veiksmai. Nepagrįstas argumentas, kad valstybės paramą turi grąžinti tas, kuris ją gavo, nes šiuo atveju Kauno butų ūkis veikė tik kaip tarpininkas, o tikrasis valstybės paramos naudos gavėjas buvo namo butų savininkai.

6.       Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė palikti galioti Agentūros Sprendimą.

7.       Atsakovas paaiškino, kad Kauno butų ūkiui 2018 m. kovo 30 d. raštu buvo išsiųstas raštas, informuojantis, kad dėl to, jog Projektas nebuvo įgyvendintas per teisės aktuose nustatytą terminą, bus prašoma grąžinti suteiktą 1 837,82 Eur išmokėtą valstybės paramą. Kauno butų ūkis persiuntė šį Agentūros raštą naujajam administratoriui, kuris kreipėsi į Agentūrą su 2018 m. balandžio 13 d. raštu, kuriuo prašė pratęsti terminą Projekto įgyvendinimui. Nepratęsus termino, Projektas buvo išbrauktas iš Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) programos. Namo butų savininkai, sužinoję apie tai, pateikė naują projektą Nr. KJ0663 ir nusprendė naujai dalyvauti daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programoje pagal naują kvietimą. Būtent pagal šį kvietimą pareiškėjas pradėjo namo renovaciją pagal naują projektą Nr. KJ60895. Neįgyvendinus senojo Projekto, Agentūrai liko negrąžinta išmokėta 1 837,82 Eur valstybės parama. Agentūra laikėsi pozicijos, kad Kauno butų ūkio teisių ir pareigų perėmėjas yra pareiškėjas ir turi grąžinti išmokėtą 1 837,82 Eur valstybės paramą, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

8.       Nors teisės aktai numato, kad projekto administravimo išlaidas turi apmokėti namo butų savininkai, tačiau valstybė, siekdama skatinti daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) procesą, teikia nustatyto dydžio paramą šių išlaidų kompensavimui ir apmokėjimui. Prašymus dėl tokių išlaidų apmokėjimo teikė Projekto administratorius, o ne atskirai kiekvienas namo butų ir kitų pastatų savininkas. Valstybės parama buvo pervesta Projekto administratoriui. Taisyklių 85 punkte aiškiai nurodyta, kad projekto administratorius ir (ar) butų ir kitų patalpų savininkų, t. y. vykdančių ūkinę veiklą atnaujinimo (modernizavimo) daugiabučio namo nuosavybės teise priklausančiame bute ar kitose patalpose, turi prievolę ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūrai reikiamą sumą. Ši nuostata formuluojama suteikiant Agentūrai teisę pasirinkti į kurį subjektą kreiptis, tačiau toks aiškinimas nėra tinkamas. Taisyklių 85 punktą reiktų aiškinti kartu su Taisyklių 8, 9 ir 10 punktais. Aiškinant šias normas kartu, atsakovas padarė išvadą, kad Agentūra turi teisę susigrąžinti suteiktas valstybės pagalbos lėšas tiesiogiai iš namo butų ir kitų patalpų savininkų tik tuo atveju, jeigu šie vykdo ūkinę komercinę veiklą. Toks teisinis reglamentavimas numatytas dėl to, kad namo butų ir kitų patalpų savininkams suteikiama valstybės pagalba yra reglamentuojama Europos Sąjungos teisės aktų, dėl ko ji privalo būti registruojama atitinkame registre. Todėl, Agentūros neinformavus apie tai, kad vykdoma ūkinė veikla, ji įgyja teisę taikyti papildomą atsakomybę tokio subjekto atžvilgiu.

9.       Teisinis pagrindas teikti valstybės paramą išnyksta, jeigu projektas yra neįgyvendinamas ir jokių išimčių nėra numatyta. Skunde išdėstytos aplinkybės apie aktyvius Kauno butų ūkio veiksmus, siekiant gauti lengvatinį kreditą, nešalina pareigos grąžinti valstybės paramą. Valstybės paramos teikimas yra siejamas su tam tikrų užsibrėžtų tikslų įgyvendinimu. Neįgyvendinus projekto per nustatytą terminą ar nepasiekus jo tikslų, jam suteikta valstybės parama turi būti grąžinama. Valstybės parama yra teikiama per administratorių, kurio nesieja jokie tiesioginiai santykiai su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Bendrosios kompetencijos teismai tenkina Agentūros ieškinius civilinėse bylose dėl valstybės paramos lėšų grąžinimo priteisiant šias lėšas iš projektų administratorių. Atsižvelgiant į tai, kaip nurodė atsakovas, šiuo atveju Agentūros reikalavimas grąžinti valstybės paramą laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

10.       Pareiškėjas UAB „Mano būstas Kaunas“ atsiliepimo į Kauno butų ūkio skundą nepateikė.

11.       Tretieji suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė, A. D., A. B., T. B., J. V., A. L., R. K., K. K., J. K., I. S., V. K., J. B., S. T., M. Š., J. Š., G. J., J. J., V. K., R. P., A. R., M. L., G. K., M. L., I. C., V. D., N. P., A. S., S. J. S., R. R., N. R., L. R., V. S., M. L. S., F. M., L. N. K. atsiliepimų į Kauno butų ūkio skundą nepateikė.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 12 d. sprendimu trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Kauno butų ūkis“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13.       Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo, kuriuo panaikintas Sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo atžvilgiu specialusis įstatymas, nustatantis valstybės paramos teikimo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, savivaldybėms, savivaldybių programų įgyvendinimo administratoriams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) sąlygas ir tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas (toliau – Įstatymas) (2014 m. liepos 17 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki 2017 m. lapkričio 11 d.) bei daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) projektų įgyvendinimo priežiūros, valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikimo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, taip pat daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimo išlaidų apmokėjimo savivaldybėms, savivaldybių programų įgyvendinimo administratoriams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams sąlygas ir tvarką nustatančios Taisyklės (2015 m. liepos 1 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki 2016 m. lapkričio 23 d.).

15.       Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 3 straipsnio 7 dalimi, 8 straipsniu, Taisyklių 6 punktu, 85 punktu ir padarė išvadą, kad Agentūra, būdama Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos įgyvendinimą administruojanti viešojo administravimo institucija, turi jai pavestus įgaliojimus, nustačius, kad namo atnaujinimo (modernizavimo) projektas yra neįgyvendintas per nustatytą terminą, priimti sprendimą dėl išmokėtų lėšų sugrąžinimo. Valstybės parama gali būti teikiama tik įgyvendinantiems projektą ir įgyvendinus projektą, t. y. parama yra tikslinė ir neatsiejamai susieta su projekto įgyvendinimu. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl Agentūros kompetencijos priimti sprendimą dėl išmokėtų lėšų sugrąžinimo nekilo. Teismas nurodė, kad Kauno butų ūkis iš esmės neginčijo ir to, kad Projektas nebuvo įgyvendintas per Taisyklių 6 punkte nustatytą terminą. Ginčo dėl valstybės paramos išdavimo nėra, t. y. Kauno butų ūkis neginčija, kad jo prašymus patenkinusi Agentūra jam išmokėjo ir jis yra gavęs valstybės paramą Projekto įgyvendinimo administravimui. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, kas turi grąžinti valstybės paramą. Agentūra laikosi pozicijos, kad valstybės paramą turi grąžinti Sprendimo priėmimo metu namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą atlikti paskirtas administratorius. Su tokia pozicija nesutiko Komisija, kuri panaikino Sprendimą, konstatavusi, kad ne pareiškėjas, o Kauno butų ūkis turi grąžinti valstybės paramą, nes jis buvo Projekto administratorius ir realiai gavo valstybės paramą už faktiškai ginčo metu atliktus darbus. Su tokiu Komisijos sprendimu nesutinka Kauno butų ūkis, kuris ir pateikė skundą teismui, teigdamas, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirma, Komisija nepagrįstai, spręsdama dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ta apimtimi, kurioje ginčą turėjo išspręsti tik dėl to, ar teisėta ir pagrįsta valstybės paramą reikalauti grąžinti iš pareiškėjo, peržengė pareiškėjo skundo ribas ir Komisijos sprendime neteisėtai ir nepagrįstai tiesiogiai pasisakė dėl Kauno butų ūkio pareigos grąžinti valstybės paramą. Antra, Komisijos išvada, kad Kauno butų ūkis turi grąžinti valstybės paramą, priimta neįvertinus reikšmingų aplinkybių, t. y. Kauno butų ūkis buvo tik Projekto įgyvendinimo administratorius, tarpininkas išoriniuose santykiuose, o ne faktinis valstybės paramos gavėjas, Kauno butų ūkis Sprendimo priėmimo metu nebėra Projekto įgyvendinimo administratorius, todėl neturi pareigos atstovauti namo butų savininkų ir iš savo piniginių lėšų vykdyti namo butų savininkų prievolę grąžinti gautą paramą, Projektas nebuvo įgyvendintas dėl ne Kauno butų ūkio veiksmų, o dėl namo butų ir kitų patalpų savininkų neveikimo (kaltės), buvo pažeista namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto parengimo išlaidų apmokėjimo savivaldybėms, savivaldybių programų įgyvendinimo administratoriams ir bendrojo naudojimo objektų valdytojams tvarka, nes Agentūra, priimdama Sprendimą, apie jį neinformavo namo butų ir kitų patalpų savininkų.

16.       Įvertinęs šios bylos nagrinėjimo ribas – Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas – aptarto teisinio reguliavimo, nustatytų faktinių aplinkybių ir byloje pateiktų procesinių dokumentų argumentų kontekste, teismas padarė išvadą, kad siekiant visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti šį administracinį ginčą, visų pirma reikia nustatyti, ar Sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjas, kuris neprašė valstybės paramos ir kuriam ji faktiškai nebuvo išmokėta, įpareigotas grąžinti valstybės paramą, ar Komisija, spręsdama Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėtai ir pagrįstai tiesiogiai pasisakė dėl ne pareiškėjo, o Kauno butų ūkio pareigos grąžinti valstybės paramą.

17.       T        eismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuojančiame Įstatyme ir Taisyklėse nėra sureguliuota situacija, kai sprendimo dėl valstybės paramos susigrąžinimo priėmimo metu projekto administratorius yra pasikeitęs. Įstatyme įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės parama susigrąžinama iš, be kita ko, projekto administratoriaus. Spręsdama, iš ko turi būti susigrąžinama valstybės parama, kai sprendimo dėl išmokėtų lėšų sugrąžinimo priėmimo metu projekto administratorius yra pasikeitęs, Komisija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nesutiko su Agentūros pozicija, kad valstybės paramą turi grąžinti pareiškėjas. Komisijos sprendime tokia išvada grindžiama tuo, kad faktiškai valstybės parama buvo išmokėta Kauno butų ūkiui, ginčo metu buvusiam Projekto administratoriui, ir valstybės paramos susigrąžinimas iš pareiškėjo nėra pagrįstas jokia teisės norma. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, faktines aplinkybes nesutiko su tokiais Komisijos argumentais. Tokia išvadą pagrindė, visų pirma tai, kad Agentūros reikalavimas pareiškėjui grąžinti valstybės paramą nėra pagrįstas nei teisės norma, kaip nustatė Komisija, nei faktinių aplinkybių vertinimui. Taip pat administracinių teismų praktikoje, nagrinėjant administracines bylas dėl Agentūros sprendimų dėl išmokėtų lėšų sugrąžinimo teisėtumo ir pagrįstumo yra laikomasi nuoseklios praktikos, kad jei projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį, tokiu atveju Agentūra projekto administratoriui išmokėtą valstybės paramą turi susigrąžinti būtent iš projekto administratoriaus ir dėl to priimti sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2709-662/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-915-662/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-802-520/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-694-502/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-715-492/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1206-502/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-551-602/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-644-556/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-723-261/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-820-261/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-565-556/2019 ir kt.). Ši administracinių teismų praktika suformuota įvertinus tokias faktines aplinkybes kaip, tai, kas teikė prašymus Agentūrai dėl išlaidų kompensavimo ar administravimo išlaidų apmokėjimo ir kam buvo pervesta Agentūros paskirta valstybės parama. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs Agentūrai jokių prašymų dėl Projekto įgyvendinimo administravimo išlaidų kompensavimo ar išlaidų apmokėjimo. Agentūros Sprendime nėra nei vieno argumento, pagrindžiančio Spendimo teiginį, kad dėl valstybės paramos susigrąžinimo turi būti kreipiamasi į tokio sprendimo priėmimo metu esantį, bet ne faktiškai valstybės paramą gavusi projekto administratorių. Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad namo bendrosios nuosavybės valdytojas – pareiškėjas, teisę organizuoti bei administruoti namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą įgijo tik nuo 2017 m. gruodžio 11 d. Tuo tarpu, Projektas buvo suderintas 2015 m. balandžio 10 d. ir turėjo būti įgyvendintas 2017 m. balandžio 10 d. (Taisyklių 6 p.), kai projekto administratoriumi buvo Kauno butų ūkis, o ne pareiškėjas, kuris dabar yra naujo projekto administratorius. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog Kauno butų ūkis šiuo metu nėra Projekto administratorius, niekaip nekeičia faktinių aplinkybių dėl jam faktiškai išmokėtos valstybės paramos vertinimo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priešingas situacijos vertinimas butų neteisingas ir neatitiktų protingumo kriterijų. Todėl, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad Komisijos sprendimu teisėtai ir pagrįstai Sprendimas buvo panaikintas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

18.       Kauno butų ūkis Komisijos sprendimo neteisėtumą grindė tuo, kad Komisija nepagrįstai išėjo už pareiškėjo skundo ribų ir neteisėtai Komisijos sprendime tiesiogiai pasisakė dėl Kauno butų ūkio pareigos grąžinti valstybės paramą, taip pažeisdamas Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį. Kauno butų ūkio nuomone, dėl to turėjo pasisakyti Agentūra, priimdama individualų administracinį aktą Kauno butų ūkio atžvilgiu. Pagal Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą (prašymą), priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) panaikinti skundžiamą individualų administracinį aktą ar jo dalį; 3) įpareigoti viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitą administracinių ginčų komisijos nurodymą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatyme tiesiogiai nėra nurodyta, tačiau išėjimas už skundo ribų sureglamentuotas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų butų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Nepagrįstai peržengus skundo ribas, konstatuojamas proceso teisės pažeidimas. Išėjimas už skundo ribų yra tada, kai teismas, o šiuo atveju Komisija, nagrinėdama administracinį ginčą, pavyzdžiui, išsprendžia klausimą dėl reikalavimų, kurių nebuvo suformuluoti skunde ar patikslintame skunde, jei toks buvo teikiamas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į Komisiją su skundu kreipėsi pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą. Komisija sprendimu nusprendė Sprendimą panaikinti. Vadinasi, kaip nurodė teismas, nėra pagrindo sutikti su Kauno butų ūkio pozicija, kad Komisija peržengė pareiškėjo skundo ribas. Kauno butų ūkis yra nepatenkintas, kad Komisija pasisakė dėl jo pareigos grąžinti valstybės paramą. Šiuo aspektu proceso teisės pažeidimo taip nėra, nes Kauno butų ūkis į administracinę bylą, nagrinėjamą Komisijoje, buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Tai reiškia, kad Komisijos sprendimas gali turėti įtakos Kauno butų ūkio teisėms ir pareigoms. Visgi, įvertinus Komisijoje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir esmę, teismas nurodė, kad iš dalies sutiktina su Kauno butų ūkio skundo argumentais dėl Komisijos pasisakymo dėl Kauno butų ūkio pareigos grąžinti valstybės paramą. Pagal pareiškėjo skundą Komisija turėjo išspręsti tik vieną klausimą – ar reikalavimas valstybės paramą grąžinti iš pareiškėjo yra teisėtas ir pagrįstas. Komisijai, kaip ir teismui, vykdančiam teisingumą, sprendžiant administracinius ginčus, negalima perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-603/2009). Tai reiškia, kad Komisija neturi atlikti vertinimo už Agentūrą, kuriai suteikti valdingi įgaliojimai priimti sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo, jį tinkamai pagrįsti ir motyvuoti, atlikti savarankišką faktinių aplinkybių vertinimą ir faktines aplinkybes kvalifikuoti teisiškai. Nors tai, kad Komisija pateikė papildomus argumentus dėl Kauno butų ūkio pareigos grąžinti valstybės paramą, nesudaro savarankiško pagrindo konstatuoti esminį procedūrinį pažeidimą, dėl kurio butų galima naikinti iš esmės teisingą Komisijos sprendimą. Visgi, teisėjų kolegija atkreipė Komisijos dėmesį į tai, kad toks platus ir toliaregiškas teisinis argumentavimas yra ydingas.

19.       Kauno butų ūkis skunde išdėstė ir kitus argumentus, kuriais grindė savo poziciją, kad ne jis, o namo butų ir kitų patalpų savininkai turėjo būti įpareigoti grąžinti valstybės paramą. Teismas nurodė, kad šios administracinės bylos ribos – Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Kauno butų ūkis savo skunde nurodė, kad šiuo atveju Agentūra nėra priėmusi jokio sprendimo jo atžvilgiu, kuriuo jis butų įpareigotas grąžinti valstybės paramą. Vadovaujantis tuo, kad administracinės bylos proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės, nepatenkantys į konkrečios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nėra teisiškai reikšmingi jos (konkrečios administracinės bylos) kontekste, ir įvertinęs tai, jog teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A146-603/2009), padarė išvadą, kad šiuo atveju kiti Kauno butų ūkio skundo argumentai, kuriais jis neigia savo pareigą grąžinti valstybės pareigą, teisiškai nėra reikšmingi, nagrinėjant šią administracinę bylą, todėl nevertinami.

III.

20.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno butų ūkis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos sprendimą ir palikti galioti Agentūros Sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21.       Teigia, kad Taisyklėse yra nurodyti du subjektai, kuriems Agentūra praneša apie sprendimą dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo ir kurie privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą. Agentūra, priimdama 2019 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (4)-B2-5975, pažeidė Taisyklių reikalavimus, nes nepagrįstai ignoravo reikalavimą dėl išmokėtų lėšų grąžinimo kreiptis į atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkus, t. y. ir į kitą subjektą, kuris turi pareigą grąžinti gautą paramą, bei juos informuoti apie paramos grąžinimą.

22.       Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1161-624/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-362/2004, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (C-331/88, The Queen v. Minister for Agriculture, Fisheries and Food ex p FEDESA and others). Aiškinimas ir suformuota praktika, kad pagal Taisykles paramą visais atvejais turi grąžinti tik administratorius, daro beprasmę Taisyklėse įtvirtintą formuluotę, kad Agentūra apie sprendimą dėl neišmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo raštu praneša, be kita ko, Projekto administratoriui ir (ar) atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkams bei sukuria problemas. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, jog tam tikrais atvejais paramą grąžinti turi būtent atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkai (taip pat ir per administratorių, kuris įpareigojimo metu vykdo pinigų surinkimą, nes tai yra operatyvus ir ekonomiškas būdas). Dėl to Taisyklėse adresatu yra minimi butų ir kitų patalpų savininkai kaip papildomas ar alternatyvus subjektas. Be to, skundžiamame sprendime buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad ,,Ginčo teisinius santykius reglamentuojančiame Įstatyme ir Taisyklėse nėra sureguliuota situacija, kai sprendimo dėl valstybės paramos susigrąžinimo priėmimo metu projekto administratorius yra pasikeitęs“.

23.       Mano, kad pačių butų ir kitų patalpų savininkų kaltė, administratoriaus pasikeitimas ar kitos priežastys gali lemti, jog gautą paramą turi grąžinti butų ir kitų patalpų savininkai (įskaitant per savo administratorių), nes pinigų išreikalavimas iš buvusio projekto administratoriaus sąlygoja naujus teisminius ginčus, t. y. šiuo atveju paramą grąžinęs Kauno butų ūkis turės kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų. Nurodo, kad tai nesuderinama su bendraisiais sąžiningumo ir protingumo principais bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo vykdymu, nes ydingas Taisyklių aiškinimas ir šiuo klausimu suformuota praktika lemia, jog paramos, kurią gauna butų ir kitų patalpų savininkai, grąžinimo neigiamos pasekmės (įprastai nulemtos butų ir kitų patalpų savininkų) tenka projekto administratoriui, kuris yra priverstas ne vienus metus spręsti išmokėtų pinigų susigrąžinimo klausimą teisminiu būdu.

24.       Trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad dviejų subjektų, kuriems keliama pareiga grąžinti paramą, nurodymas Taisyklėse, rodo, jog įtvirtintas reguliavimas turėtų būti aiškinamas ne formaliai, o siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens teisų gynybą. Dėl to turi būti vertinamos aplinkybės, nulėmusios projekto neįgyvendinimą, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų veiksmai, administratoriaus veiksmai. Sprendimas dėl paramos grąžinimo neturėtų būti priimamas tik tuo aspektu, kad paramos pinigus Agentūra pervedė projekto administratoriui, kai tikrasis naudos gavėjas yra daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai.

25.       Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje D. F. Cipriani SpA prieš Ministero dette Finanze ((C-395/00) 51 p.), daro išvadą, kad Agentūra apelianto ar daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų atžvilgiu nėra priėmusi jokio sprendimo dėl išmokėtų ir (ar) permokėtų lėšų sugrąžinimo bei nėra informavusi daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, kaip numato Taisyklės. Agentūra informacinio pobūdžio 2019 m. gruodžio 11 d. raštą, remdamasi Komisijos priimtu neįteisėjusiu Sprendimu, pateikė tik apeliantui. Tai reiškia, jog iš esmės apelianto pareiga grąžinti pinigines lėšas yra kildinama iš Komisijos sprendimo, t. y. subjekto, kuris neturi tokių įgaliojimų įpareigoti grąžinti paramą. Komisija, kaip ir teismas, negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai (žr. 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-602/2003 ir kt.). Taigi, Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir todėl turėjo būti panaikintas.

26.       2015 m. balandžio 8 d. daugiabučio namo butų savininkai balsų dauguma patvirtino investicijų planą ir atnaujino (modernizavimo) projekto įgyvendinimo sąlygas bei pasirinko Kauno butų ūkį atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimo administratoriumi. Tai reiškia, jog projektas turėjo būti įgyvendintas iki 2017 m. balandžio 8 d. (per 24 mėn.). Agentūra nepriėmė jokio sprendimo, kuriuo Kauno butų ūkis butų įpareigotas grąžinti valstybės paramą. Agentūra atsiuntė apeliantui tik informacinio pobūdžio 2019 m. gruodžio 11 d. raštą, kuris buvo parengtas pagal neįsiteisėjusį Komisijos sprendimą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šio apeliacinio skundo išnagrinėjimo metu bus suėjęs 3-4 metų sutrumpintas senaties terminas reikalavimui dėl paramos grąžinimo, todėl prašo taikyti senaties terminą bei konstatuoti, kad apeliantas negali būti įpareigotas grąžinti paramą.

27.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

28.       Nurodo, kad iš dalies sutinka su Kauno butų ūkio apeliacinio skundo argumentais. Pritaria, kad esant galimai butų ir kitų patalpų savininkų kaltei, gautą paramą turėtų grąžinti butų ir kitų patalpų savininkai, nes pinigų išreikalavimas iš buvusio projekto administratoriaus sąlygoja naujus teisminius ginčus, t. y. šiuo atveju paramą gražinęs Kauno butų ūkis turės kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo iš daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų. Kauno miesto savivaldybės nuomone, tai nesuderinama su bendraisiais sąžiningumo, protingumo ir ekonomiškumo principais bei Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintu teisingumo vykdymu, nes ydingas Taisyklių aiškinimas ir šiuo klausimu suformuota praktika lemia, kad paramos, kurią gauną butų ir kitų patalpų savininkai, grąžinimo neigiamos pasekmės (įprastai nulemtos butų ir kitų patalpų savininkų) tenka projekto administratoriui, kuris priverstas ne vienus metus spręsti išmokėtų pinigų susigrąžinimo klausimą.

29.       Pažymi, kad suformuota praktika lemia formalius teisminius procesus, kuriuose, žinoma, jog paramą turi grąžinti projekto administratorius. Nurodo, kad projekto administratoriaus teisės ginamos formaliai, nes teismui, neįvertinus butų ir kitų patalpų savininkų kaltės, nei kitų reikšmingų argumentų, susijusių su tuo, kad paramą turi grąžinti ne projekto administratorius.

30.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno butų ūkis pateikė teismui prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) prašant spręsti, ar Taisyklių 85 punkte (šiuo metu 97 punkte) įtvirtintas reguliavimas, susijęs su projekto administratoriaus ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų įpareigojimu grąžinti paramą per tris mėnesiu, nesant atsakomybės (kaltės) vertinimo mechanizmo, atitinka Civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalį, 4.244 straipsnio 1 dalį, 6.245-6.250 straipsnius, Konstitucijos 29 straipsnį (asmenų lygybės principą), 30 straipsnio 1 dalį (veiksmingą teisę į teisminę gynybą), 109 straipsnį (teisingumo principą) ir teisinės valstybės principą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

31.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros sprendimo „Dėl daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto išbraukimo iš programos ir išmokėtos valstybės paramos sugrąžinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

32.       Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribos. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

33.       Apeliantas teigia, kad teisė turi būti aiškinama taip, kad tam tikrais atvejais paramą grąžinti turi būtent atitinkamų butų ir kitų patalpų savininkai, be to, Komisija turėjo atmesti skundą arba panaikinti skundžiamą individualų administracinį aktą nepasisakant dėl apelianto teisių ir pareigų.

34.       Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad paramos gavimo metu galiojusių Taisyklių 85 punktas (2014 m. kovo 26 d. Lietuvis Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 290 redakcija), be kita ko, nustatė, kad jeigu paaiškėja, jog projektas neįgyvendintas per Taisyklėse nustatytą projekto įgyvendinimo laikotarpį ir (ar) neįvykdytos Taisyklių 2 punkte nustatytos sąlygos, Agentūra priima sprendimą dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo. Projekto administratorius ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkai privalo ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos pervesti Agentūros sprendime dėl permokėtų lėšų sugrąžinimo nurodytą sumą į Agentūros pranešime nurodytą sąskaitą. Per nustatytą laiką negrąžinta permokėta suma iš projekto administratoriaus ir (ar) atitinkamų butų ar kitų patalpų savininkų išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Iš esmės tokios pat normos galiojo ir ginčijamo Sprendimo priėmimo metu (Taisyklių 97 p., 2018 m. sausio 17 d. Lietuvis Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 54 redakcija).

35.       Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, vertina, kad jis priimtas atsakovui įgyvendinant viešąjį administravimą ir įgyvendinant šios nutarties 34 punkte nurodytus įgaliojimus, o pats Sprendimas yra individualus administracinis aktas Viešojo administravimo įstatymo taikymo (toliau – ir VAĮ) prasme. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (galiojusioje Sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

36.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.

37.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8

38.       Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, daro išvadą, kad jis neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Komisija teisingai pažymėjo, kad iš Sprendimo nėra aišku, kuo vadovaujantis Agentūra nusprendė valstybės paramos susigrąžinimą nukreipti į pareiškėją,  o pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Agentūros reikalavimas pareiškėjui grąžinti valstybės paramą nėra pagrįstas nei teisės norma, nei faktinių aplinkybių vertinimui; Agentūros Sprendime nėra nei vieno argumento pagrindžiančio Spendimo teiginį, kad dėl valstybės paramos susigrąžinimo turi būti kreipiamasi į tokio sprendimo priėmimo metu esantį, bet ne faktiškai valstybės paramą gavusi projekto administratorių. Visa tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Sprendimą.

39.       Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad namo bendrosios nuosavybės valdytojas – pareiškėjas, teisę organizuoti bei administruoti namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimą įgijo tik nuo 2017 m. gruodžio 11 d. Tuo tarpu, Projektas buvo suderintas 2015 m. balandžio 10 d. ir turėjo būti įgyvendintas 2017 m. balandžio 10 d., kai projekto administratoriumi buvo UAB „Kauno butų ūkis“, o ne pareiškėjas, kuris dabar yra naujo projekto administratorius. Akivaizdu, kad atsakovas reikalauja sugrąžinti valstybės paramą iš asmens, kuris nei gavo pinigus, nei buvo atsakingas už projekto įgyvendinimą, nei buvo statinio savininkas. Tokia situacija, kaip teisingai pažymėjo teismas, yra neteisinga ir neatitinka protingumo kriterijų. Tai yra taip pat atskiras pagrindas panaikinti Sprendimą.

40.       Lietuvos vyriausias administracinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pagal pareiškėjo skundą Komisija turėjo išspręsti tik vieną klausimą – ar reikalavimas valstybės paramą grąžinti iš pareiškėjo yra teisėtas ir pagrįstas. Komisijai, kaip ir teismui, vykdančiam teisingumą, sprendžiant administracinius ginčus negalima perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai. Tai reiškia, kad Komisija neturi atlikti vertinimo už Agentūrą, kuriai suteikti valdingi įgaliojimai priimti sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo, jį tinkamai pagrįsti ir motyvuoti, atlikti savarankišką faktinių aplinkybių vertinimą ir faktines aplinkybes kvalifikuoti teisiškai. Atsižvelgdamas į tai Lietuvos vyriausias administracinis teismas, papildydamas skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo motyvus, pašalina iš Komisijos sprendimo teiginius susijusius su tuo, kad būtent UAB „Kauno butų ūkis“ įpareigotina grąžinti valstybės paramą; kad UAB „Kaimo butų ūkis“, neįgyvendinusi projekto, bet gavusi valstybės paramą, šia parama disponuoja nepagrįstai ir būtent šiai bendrovei, o ne pareiškėjui, kyla teisės aktų nuostatuose nustatyta pareiga grąžinti lėšas Agentūrai. Teismas pažymi, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad Komisijos sprendimas iš esmės yra klaidingas ir patenkinti apeliacinio skundo reikalavimus.

41.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi bylai, todėl teismas dėl jų nepasisako. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno butų ūkis“ prašyme kreiptis į Konstitucinį teismą keliami klausimai dėl taikytinos teisės konstitucingumo nėra aktualūs šiai bylai, kadangi nei administracinis ginčas, bei teisminis procesas jokių pareigų šiam trečiajam suinteresuotam asmeniui nesukuria, todėl prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą nėra tenkinamas.

42.       Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Apelianto trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Kauno butų ūkis“ apeliacinį skundą atmetus kaip nepagrįstą, konstatuojama, kad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno butų ūkis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Ričardas Piličiauskas