Civilinė byla Nr. e3K-3-112-421/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02604-2017-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. J. ir V. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. J. ir V. J. ieškinį atsakovui S. K. dėl lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 55 233,33 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Nurodė, kad ieškovai ir D. K. sudarė žodinį susitarimą, kurio pagrindu ieškovai įsipareigojo imtis visų teisiškai galimų priemonių, jog D. K. būtų grąžintas natūra turėtoje vietoje žemės sklypas, o už atliktą darbą D. K. įsipareigojo ieškovams sumokėti 1/3 dalį grąžinto žemės sklypo rinkos kainos po šio žemės sklypo pardavimo. Ieškovai ir atsakovas 2016 m. rugsėjo 30 d. sudarė rašytinį susitarimą, kuriuo atsakovas prisiėmė pareigą įvykdyti savo mirusios sutuoktinės D. K. žodinius įsipareigojimus – sumokėti ieškovams 1/3 žemės sklypo rinkos kainos po to, kai šis sklypas bus parduotas, tokiu būdu atsiskaitant su jais už pagalbą atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą (toliau – ir Susitarimas).
4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnio 1 dalis); jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų vykdyta natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis). Ieškovų teigimu, atsakovas nuo Susitarimo sudarymo dienos tinkamai ir sąžiningai nevykdo Susitarimo – žemės sklypas dar nėra parduotas, vengdamas vykdyti Susitarimą, atsakovas jį parduoda didesne nei rinkos kaina, todėl nėra atsiskaityta su ieškovais. Nors ieškovai 2017 m. gegužės 3 d. pateikė atsakovui pretenziją, tačiau net ir po šios pretenzijos atsakovo parduodamo žemės sklypo kaina išlieka aukštesnė nei šio sklypo rinkos kaina. Žemė sklypo rinkos vertė – 174 700 Eur, o atsakovas interneto skelbimuose žemės sklypą pardavinėjo už 320 000 Eur, 521 316,03 Eur (1800 000 Lt). Atsakovas pažeidė prievolės vykdymą, todėl iš jo priteistina 1/3 žemės sklypo rinkos kainos, atėmus atsakovo sumokėtus 3000 Eur (CK 1.138 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. ieškovai ir atsakovas pasirašė susitarimą, kuriuo atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovams 1/3 žemės sklypo rinkos kainos po to, kai šis sklypas bus parduotas, tokiu būdu atsiskaitant su jais už pagalbą atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą. Remdamasis atsakovo pateiktais įrodymais (žemės sklypo nuotraukos, susitarimai su nekilnojamojo turto agentūromis, skelbimai interneto svetainėse) teismas nustatė, kad atsakovas po Susitarimo pasirašymo aktyviai ir tinkamai tęsė (vykdė) įsipareigojimą parduoti žemės sklypą ir atsiskaityti su ieškovais.
7. Teismas nustatė, kad šalys nebuvo sutarusios dėl konkrečios žemės sklypo kainos – Susitarime kaina nenurodyta. Teismas nesutiko su ieškovais, kad atsakovas nesilaiko savo sutartinių įsipareigojimų, skelbimuose nurodo daug didesnę sklypo kainą nei reali jo vertė. Žemės sklypas yra itin patrauklioje vietoje, tokiose vietose pasiūla nėra didelė. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad atsakovas tikisi už sklypą gauti didžiausią įmanomą pinigų sumą. Tačiau ir ieškovai turi būti suinteresuoti, jog sklypas būtų parduotas už kiek įmanoma didesnę kainą, nes tokiu atveju ir jiems atsakovas turėtų sumokėti daugiau. Atsakovo siekį pakenkti ieškovams būtų galima konstatuoti tik priešingu atveju – jeigu atsakovas bandytų parduoti sklypą už mažesnę nei rinkos kaina. Teismas pažymėjo, kad jeigu ieškovai nėra patenkinti sklypo pardavimo procesu, jie pirkėjo ieškoti gali patys, kainą suderinę su atsakovu. Kadangi atsakovas vykdė ir vis dar vykdo sutartinius įsipareigojimus – stengiasi parduoti sklypą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas nesilaiko šalių Susitarimo.
8. Teismo vertinimu, ieškovai nepagrįstai remiasi CK 6.213 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra, jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės. Ieškovų ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovo 55 233,33 Eur nepardavus žemės sklypo patenkinimas nereikštų prievolės įvykdymo natūra, be to, toks reikalavimas neatitinka Susitarimo prievolės dalyko. Ieškovų reikalavimas galėtų būti laikomas pagrįstu tik tuo atveju, jeigu atsakovas, pardavęs žemės sklypą, atsisakytų sumokėti ieškovams 1/3 dalį gautos už žemės sklypą kainos.
9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
10. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Susitarimo 3 punkte nustatytos dvi neatsiejamos prievolės atsakovui: 1) parduoti turtą; 2) sumokėti 1/3 dalį parduoto turto rinkos kainos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalys byloje nepateikė vienodos atsakovo prievolių apimties sampratos – ieškovai laikosi pozicijos, kad rinkos kainos sąvoka nagrinėjamu atveju aktuali pirmajai (nepiniginei) atsakovo prievolei, o atsakovas – priešingai, kad Susitarime vartojama sąvoka „rinkos kaina“ pirmiausia iš esmės tapatintina su konkretaus ir realaus sudaryto sandorio dėl žemės sklypo kaina, nuo kurios priklauso antroji (piniginė) jo prievolė.
11. Tiek ieškovų, tiek atsakovo ginčo Susitarimo 3 punkto aiškinimas iš esmės pažeidžia šalių prievolių pusiausvyrą. Pinigų suma, gauta už parduotą žemės sklypą, savaime nereiškia, kad turtas buvo parduotas rinkos kaina (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punktas). Turto pardavimo kainą nustato pardavėjas ir ji gali sutapti arba nesutapti su turto rinkos verte pardavimo metu, o turtą už nustatytą kainą pirkėjas taip pat pasirenka įsigyti arba atsižvelgdamas į rinkos kainas, arba jų nepaisydamas. Vadovaujantis atsakovo aiškinimu, kad Susitarimo sąvoka „rinkos kaina“ yra pinigų suma, sumokėta už turtą, reikštų, jog turtas galėtų būti parduotas ir už mažesnę nei rinkos kainą (pavyzdžiui, jį siekiant greitai parduoti), ir ja nenustatoma jokių apibrėžtų kainos ribų teisėtam ieškovų turtiniam interesui užtikrinti, kurį pagal sutarties esmę šalys ir užtikrino nustatydamos atsiskaitymą su ieškovais nuo žemės sklypo rinkos vertės.
12. Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal lingvistinę Susitarimo 3 punkto išraišką pareiga sumokėti 1/3 žemės sklypo rinkos vertės siejama su įvykiu – šio sklypo pardavimu. Pareiga atsakovui žemės sklypą parduoti už tam tikrą kainą (rinkos kainą) nei Susitarimo 3 punkte, nei kitose Susitarimo dalyse nenustatyta. Atsakovo prievolė parduoti turtą taip pat nebuvo neapibrėžta jokiu terminu. Jeigu ieškovams buvo aktualus kuo greitesnis žemės sklypo pardavimas, tuo labiau, jų manymu, konkrečia kaina, ji ir turėjo būti nustatyta Susitarime. Byloje nepateikta duomenų, jog sudarant Susitarimą buvo atliktas turto rinkos vertės nustatymas. Bylos duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad žodinis Susitarimas dėl paslaugų ir atsiskaitymo už jas buvo sudarytas dar 2005 metais, žemės sklypas buvo parduodamas dar nuo 2012 metų, tačiau, praėjus ketveriems metams, sudarydamos Susitarimą, šalys nematė poreikio nei žemės sklypą įvertinti, nei apibrėžti terminą turtui parduoti ar, jo nepardavus, nustatyti kitokią atsiskaitymo už paslaugas formą, pvz., nustatyti konkrečių paslaugų kainas ir terminus už jas atsiskaityti. To neneigė ir pačios bylos šalys. Faktą, kad sudarydamos Susitarimą šalys sąvokos „rinkos kaina“ neapibrėžė, patvirtina ir tai, kad kaina buvo nustatyta 2016 m. spalio 12 d. protokolu. Taigi šalys detalizavo atsiskaitymo su ieškovais prievolę ir jos ribas (1/3 dalį žemės sklypo rinkos kainos), bet pardavimo pareigos nedetalizavo.
13. Remdamasi bylos duomenimis teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo spręsti apie atsakovo nesąžiningumą ir siekį išvengti įsipareigojimų vykdymo. Iki ieškinio pareiškimo teismui ieškovai 2016 m. spalio 9 d. pareiškime atsakovui nurodė, kad žemės sklypo rinkos vertė sudaro 220 000 Eur, tokią vertę šalys nustatė 2016 m. spalio 12 d. protokolu, tokią pačią rinkos vertę ieškovai vėliau nurodė ir 2017 m. gegužės 3 d. pretenzijoje. Ginčo nėra, kad atsakovas turto kainą pakoregavo, t. y. turtą siekė parduoti už 238 000–240 000 Eur kainą. Tokia turto kaina iš esmės neprieštaravo atsakovų pirminei nurodytai kainai, nes, atsižvelgiant į galimas derybas, kaina, kuria siekiama turtą parduoti, neturėtų būti sutapatinama su sandorio kaina. Nurodyta kaina buvo protingai pateisinama, nes neatmestina, kad, atsiradus pirkėjui, derybų rezultatas galėjo būti ir šalių nustatyta kaina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Šalims 2016 m. spalio 12 d. protokolu nustačius rinkos kainą, turto vertinimo ataskaita nelaikytina pakeičiančia šalių nustatytą žemės sklypo rinkos kainą (CK 6.189 straipsnis).
14. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šalys nenustatė pareigos atsakovui turtą parduoti už konkrečią kainą. Turto rinkos kainos sąvoka šiame kontekste yra aktuali tik jau įvykus šalių apibrėžtam įvykiui, t. y. žemės sklypo pardavimui. Turto „rinkos kaina“ tokiu atveju reiškia tik minimalią kainą, nuo kurios mokėtina 1/3 ieškovams priklausanti dalis – atsakovui turtą pardavus didesne kaina, atitinkamai kyla prievolė 1/3 dalį gautos pinigų sumos sumokėti ieškovams, tai pripažino ir pats atsakovas. Toks aiškinimas atitinka abiejų šalių turtinius interesus, nes visos Susitarimo šalys turi vienodą turtinį interesą žemės sklypą parduoti kuo didesne kaina.
15. Atsiskaitymas su ieškovais po atsakovui priklausančio turto pardavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, yra iš esmės abiem šalims palanki mokėjimo tvarka – atsakovas nepatiria didesnių nepatogumų, turtas parduodamas didesne kaina nei realizuojant jį per varžytynes ar likvidacine kaina.
16. Teisėjų kolegija sprendė, kad patenkinus ieškinį ir priteisus ieškovams jų nurodytą sumą pirmiausia būtų pažeista šalių pareiga kooperuotis ir bendradarbiauti, pažeistas šalių susitarimas dėl kainos ir eliminuota atsiskaitymo už paslaugas tvarkos dalis, o tai reikštų sutarties pakeitimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, tenkinus šį reikalavimą, įpareigoti atsakovą grąžinti viską, ką jis yra gavęs iš ieškovų, šiems vykdant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismai Susitarimo 3–5 punktus vertino atsietai vienas nuo kito, išimtinai lingvistine prasme, tokiu būdu iškreipė Susitarimu šalių sutartas sąlygas, pažeidė CK 6.193 straipsnio 1, 2 bei 5 dalių nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo sutarčių aiškinimo ir jų nuostatų taikymo praktikos, pagal kurią, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015; 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017).
17.2. Teismų aiškinimas, kad pagal šalių Susitarimą atsakovui prievolė atsiskaityti su ieškovais atsiranda tik įvykdžius sąlygą, jog žemės sklypas yra parduodamas, o šį žemės sklypą atsakovas gali parduoti savo pasirinkta ir savo nuožiūra nustatyta kaina, reiškia, jog prievolės atsiradimas siejamas su sąlyga, kurios buvimas visiškai priklauso nuo skolininko (atsakovo). Todėl teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas bei sudarė CK 6.30 straipsnio 5 dalies prasme negalimą situaciją, nes prievolės įvykdymas (atsiskaitymas su ieškovais) yra priklausomas išimtinai tik nuo skolininko (atsakovo) veiksmų.
17.3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žemės sklypo pardavinėjimas už neadekvačią, rinkos tendencijų neatitinkančią kainą nėra laikomas CK 6.200 straipsnio 1 dalies pažeidimu, pažeidžia pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principą. Teismas netinkamai aiškino ir vertino byloje esančius įrodymus, o juos vertindamas paviršutiniškai pažeidė CPK 178, 185 straipsnius. Akivaizdu, jog pardavinėjamas už neadekvačią kainą (daugiau kaip dvigubai viršijančią rinkos kainą 2012 m., o 2017 m. viršijant ją apie 60 000 Eur) žemės sklypas nebus parduotas. Teismas, vertindamas atsakovo siekį tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, nevertino, kokia kaina atsakovas parduoda žemės sklypą.
18. Atsakovas atsiliepimu į ieškovų kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Teismai pagrįstai nekonstatavo atsakovo nesąžiningumo. Ieškinio pateikimo dieną ginčo žemės sklypas buvo pardavinėjamas už 238 000–240 000 Eur; tokia kaina yra iš esmės tapati ieškovų 2017 m. gegužės 3 d. atsakovui pateiktoje pretenzijoje nurodytai kainai (vertei). Šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečios žemės sklypo pardavimo kainos, kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima apskaičiuoti (nustatyti) objektyvią ginčo žemės sklypo pardavimo kainą. Vien tai, kad sklypo pardavimo kaina tam tikra dalimi kuriuo nors laikotarpiu neatitiko ieškovų įsivaizduojamos sklypo kainos, neteikia pagrindo daryti išvados, jog atsakovas nesilaikė Susitarimo sąlygų ar buvo nesąžiningas. Atsakovo sąžiningumą patvirtina ir tai, kad jis sumokėjo ieškovams 3000 Eur, 2017 m. lapkričio 14 d. siūlė sumokėti papildomai 17 000 Eur, o likusią sumą – kai žemės sklypas bus parduotas.
18.2. Patys ieškovai, pasisakydami dėl žemės sklypo rinkos vertės, yra nenuoseklūs. Ieškovams buvo žinoma, kokia kaina atsakovas parduoda žemės sklypą, tačiau jie niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl kainos. Ieškovai, manydami, kad atsakovas nesąžiningas, galėjo siekti Susitarime įtvirtinti konkrečią pardavimo kainą, nustatyti kainos apskaičiavimo kriterijus.
18.3. CK 6.213 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes atsakovo prisiimti įsipareigojimai negali būti laikomi išimtinai pinigine prievole, atsakovas pirmiausia turi pareigą parduoti žemės sklypą ir tik tuomet sumokėti ieškovams. Ieškinio reikalavimo patenkinimas nereikštų prievolės įvykdymo natūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl šalių susitarimo turinio ir jo vykdymo tvarkos, šalių sutartinių įsipareigojimų apimties aiškinimo
19. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o šie įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Šis principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą ir turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir teisės principai.
20. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
21. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatytinos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-701/2018, 52 punktas).
22. Konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2018, 40 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019, 39 punktas ir kt.).
23. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos kasacinio teismo nuoseklioje ir išplėtotoje praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016, 41 punktas; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018, 31 punktas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018, 73 punktas).
24. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018, 49 punktas; 2019 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-421/2019, 57 punktas ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. ieškovai ir atsakovas pasirašė Susitarimą, kuriuo atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovams 1/3 žemės sklypo rinkos kainos po to, kai šis sklypas bus parduotas, tokiu būdu atsiskaitant su jais už pagalbą atkuriant nuosavybės teises į nurodytą žemės sklypą, t. y. už suteiktas paslaugas pagal žodinę D. K. ir ieškovų sutartį. Vertindami Susitarimo turinį, teismai nustatė, kad šalys dėl konkrečios žemės sklypo pardavimo kainos, pardavimo ir atsiskaitymo tvarkos ar termino nesusitarė. Įvertinę byloje esančius įrodymus, teismai sprendė, kad atsakovas ėmėsi veiksmų siekdamas parduoti žemės sklypą ir tokiu būdu atsiskaityti su ieškovais. Taip pat teismai atmetė ieškovų argumentus dėl per didelės žemės sklypo pardavimo kainos nustatymo, atsižvelgdami į tai, kad dėl konkrečios kainos šalys nesusitarė, be to, turto pardavimas už kuo didesnę kainą atitinka abiejų šalių interesus.
26. Ieškovai, nesutikdami su ginčijamais teismų procesiniais sprendimais, kuriais kaip nepagrįstas vertintas ieškinio reikalavimas priteisti 55 233,33 Eur, kasacinį skundą grindžia tuo, jog bylą nagrinėję teismai pažeidė CK įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, nes netinkamai bei atsietai aiškino šalių Susitarimo sąlygas, nevertino tikrųjų šalių ketinimų, Susitarimo esmės, tikslo, sudarymo aplinkybių, teismų pateiktas Susitarimo aiškinimas, jog atsakovas savo nuožiūra gali nustatyti žemės sklypo pardavimo kainą ir tik pardavęs jį turi atsiskaityti su ieškovais, sukuria nesąžiningumą tarp Susitarimo šalių, nes paneigia ieškovų galimybę daryti įtaką žemės sklypo pardavimo kainos nustatymui, pažeidžia ieškovų teises ir teisėtus interesus į Susitarimu sulygtą atlyginimą už suteiktas paslaugas, taigi pažeidžia ir CK 6.30 straipsnio 5 dalį, nes teismai Susitarimą aiškino kaip sąlyginę prievolę, kurios įvykdymas priklauso išimtinai nuo skolininko (atsakovo) veiksmų. Taip pat, ieškovų teigimu, teismai nevertino atsakovo nesąžiningumo vengiant vykdyti Susitarimą, nes žemės sklypas pardavinėjamas didesne nei rinkos kaina.
27. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų motyvus bei šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, neturi pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų atliktu Susitarimo sąlygų aiškinimu, t. y. kad šio Susitarimo 3 punkte nustatytos dvi neatsiejamos prievolės atsakovui: 1) parduoti žemės sklypą; 2) sumokėti ieškovams 1/3 dalį parduoto žemės sklypo rinkos kainos. Atsakovo pareigą sumokėti ieškovams 1/3 žemės sklypo rinkos vertės sieja šio žemės sklypo pardavimas. Pareiga parduoti žemės sklypą už konkrečią kainą (rinkos kainą) Susitarime nenustatyta, todėl turto rinkos kainos sąvoka yra aktuali tik jau įvykus šalių apibrėžtam įvykiui, t. y. žemės sklypo pardavimui. Atitinkamai žemės sklypui esant neparduotam, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas neįvykdė pareigos atsiskaityti su ieškovais pagal Susitarimą. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad atsiskaitymas su ieškovais po atsakovui priklausančio žemės sklypo pardavimo iš esmės yra abiem šalims palanki mokėjimo tvarka, nes sudaro sąlygas atsakovui parduoti turtą nepatiriant didesnių nepatogumų ir išsaugant turto vertę, o ieškovams išsaugoma galimybė gauti didesnę žemės sklypo kainos dalį, parduodant jį įprastomis rinkos sąlygomis, o ne realizuojant per varžytynes ar likvidacine kaina.
28. Išvadą dėl būtent tokios Susitarimo nuostatų turinio esmės bylą nagrinėję teismai padarė išanalizavę tiek paties Susitarimo tekstą, tiek įvertinę šalių argumentus bei nurodytas aplinkybes. Aptartas šalių Susitarimo sąlygų aiškinimas atitinka pirmiau nurodytą sutarčių aiškinimo reglamentavimą bei neprieštarauja teismų praktikos išaiškinimams (žr. nutarties 19–24 punktus). Nors ieškovų siekis greičiau gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas, dėl kurių suteikimo fakto ginčo byloje nėra, suprantamas, tačiau tai savaime negali būti pagrindas ieškovams palankiau aiškinti šalių Susitarimą. Nėra pagrindo spręsti, kad šios nutarties 27 punkte nurodytas Susitarimo sąlygų aiškinimas paneigia ieškovų teisę į atlyginimą. Minėta, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt. (CK 6.156 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutarties šalys yra saistomos sutartinių įsipareigojimų vykdymo tokiu būdu, kokiu jos pačios susitarė. Pasikeitus aplinkybėms, sutarties šalys turi teisę bendra valia arba teismine tvarka keisti sutarties sąlygas, tačiau šiuo atveju bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad šalys būtų priėmusios sprendimą dėl Susitarimo nuostatų pakeitimo.
29. Ieškovų argumentas, kad pagal bylą nagrinėjusių teismų išaiškinimą Susitarime nustatytos atsakovo prievolės įvykdymas priklauso išimtinai nuo jo valios, o tai prieštarauja CK 6.30 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, nepagrįstas. Pagal CK 6.30 straipsnio 5 dalį prievolė, kurios atsiradimas siejamas su sąlyga, kurios buvimas visiškai priklauso nuo skolininko, negalioja; tačiau jeigu sąlyga yra tam tikrų veiksmų atlikimas ar neatlikimas, prievolė galioja net ir tais atvejais, kai tų veiksmų atlikimas ar neatlikimas priklauso nuo skolininko. Šiuo atveju, nors, kaip bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, atsakovo prievolė atsiskaityti su ieškovais neatsiejamai susijusi su prievole parduoti žemės sklypą, kitaip tariant, jog tik pardavus turtą atsakovui kyla pareiga atsiskaityti su ieškovais, tačiau tai nereiškia, jog ši Susitarimo nuostata aiškintina taip, kad išimtinai nuo atsakovo priklauso prievolės atsiskaityti su ieškovais įvykdymas. Tam, kad prievolės atsiradimo sąlyga – žemės sklypo pardavimas – įvyktų, yra reikalingi atsakovo veiksmai (nors ir atlikus juos žemės sklypas vis tiek gali būti neparduotas), todėl, priešingai nei teigia ieškovai, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pateiktas Susitarimo nuostatų aiškinimas atitinka CK 6.30 straipsnio 5 dalį ir nesukuria negalimos, įstatymui prieštaraujančios situacijos.
30. Pasisakant dėl kasacinio skundo argumentų, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CK 6.200 straipsnį, nes neįvertino atsakovo kaip Susitarimo šalies nesąžiningumo parduodant žemės sklypą didesne nei rinkos kaina ir tokiu būdu vengiant įvykdyti prievolę, pažymėtina, jog sutarties šalys privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus tinkamai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Dėl sutarties šalies nesąžiningumo būtų galima spręsti tuo atveju, jei sutarties šalis piktnaudžiauja, t. y. atlieka arba neatlieka tam tikrų veiksmų, kurie lemia netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Kita vertus, šalių pareigos kooperuotis ir bendradarbiauti principų įgyvendinimas gali būti sklandesnio sutartinių prievolių vykdymo pasekmė, taip užtikrinant abiejų šalių interesus.
31. Kadangi ieškovai atsakovo nesąžiningumą vykdant sutartinę prievolę sieja su per didelės žemės sklypo pardavimo kainos nustatymu, tai šiame kontekste pažymėtina, kad bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, jog patys ieškovai sutiko su tuo, kad sklypo rinkos vertė yra 220 000 Eur, nes tiek 2016 m. spalio 12 d. protokole, kurį pasirašė abi ginčo šalys, tiek 2017 m. gegužės 3 d. pretenzijoje tokią sumą nurodė ir ieškovai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys neginčijo aplinkybės, jog žemės sklypas buvo pardavinėjamas už 238 000–240 000 Eur kainą, t. y. panašia kaina, kokiai iš esmės pritarė ieškovai; kad ieškovų pateiktoje vienašališkai atliktoje žemės sklypo rinkos vertės nustatymo ataskaitoje nurodyta vertė nepagrindžia būtent tokios žemės sklypo rinkos vertės fakto, nepaneigia minėtame protokole nurodytos rinkos kainos; o tai, kad skelbimuose nurodyta didesnė kaina, įvertinus derybų metu galimą kainos sumažinimą, savaime nėra pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningumą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad patys ieškovai galėjo imtis veiksmų padėdami surasti pirkėją už suderintą kainą, tačiau jie iš esmės be pagrindo atsisakė toliau bendradarbiauti su atsakovu.
32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl kasacinio skundo argumentais naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
34. Kasacinį skundą atmetus, spręstinas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Atsakovas pareiškė prašymą priteisti 375 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti atlyginimo. Šioms išlaidoms pagrįsti pateikė 2020 m. sausio 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. MS-5/2020 ir 2020 m. sausio 7 d. mokėjimo nurodymą. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio, todėl ji priteistina atsakovui iš ieškovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).
35. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 2,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Ši suma yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 375 (tris šimtus septyniasdešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė