
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
Sprendimas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. T., R. Š., T. T. ir atsakovo R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-2814-178/2010 pagal ieškovų V. T., R. Š., T. T. ieškinį atsakovui R. B. (tretieji asmenys: M. M., A. M.) dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2007 m. kovo 24 d. kilo gaisras gyvenamojo namo, esančio Polocko g. 43B, Vilniuje, pagalbinėse patalpose, antrame aukšte. Gaisro metu išdegė O. T. priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), jame buvęs turtas. Dėl gaisro metu patirto apsinuodijimo mirė ieškovių motina, T. T. senolė O. T.. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje specialisto išvadoje nurodoma, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastis yra degių medžiagų užsidegimas nuo įkaitusių paviršių, gaisro židinio zona yra antrame aukšte esančioje pagalbinėje patalpoje, pro kurią eina kieto kuro krosnies metalinis dūmtraukis, minėtame name buvo priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų įrengiant ir eksploatuojant dūmtraukį. Buto, iš kuriame esančios krosnies išvestas neteisėtai ir netvarkingai įrengtas dūmtraukis, savininkas yra atsakovas R. B., bute gaisro metu gyveno nuomininkai – tretieji asmenys M. M. ir A. M., kurie ir užkūrė krosnį.
Ieškovai V. T., R. Š. ir T. T. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti ieškovėms V. T. ir R. Š. iš atsakovo R. B. 184 952 Lt turtinei žalai atlyginti (sudegusių patalpų remontui atlikti), ieškovei V. T. - 49 080 Lt už gaisro metu bute sugadintus daiktus ir 3 044 Lt laidojimo išlaidoms atlyginti, o taip pat priteisti ieškovams po 200 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai (dėl V. T. ir R. Š. motinos bei T. T. senelės O. T. mirties) atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovėms V. T. ir R. Š. 90 000 Lt turtinę žalą dėl gaisro metu sugadinto nekilnojamojo turto, V. T. - 25 197 Lt už gaisro metu sugadintą/sunaikintą kilnojamąjį turtą bei laidojimo išlaidas, V. T. - 40 000 Lt neturtinę žalą, R. Š. – 30 000 Lt neturtinę žalą iš atsakovo R. B., o kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu už padarytą žalą pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas atsako netgi be kaltės, o CK 6.263 straipsnis nustato kiekvienam asmeniui pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veikimu/neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos. Visa ieškovų nurodoma atsiradusi žala yra iš esmės priežastiniame ryšyje su minėtos atsakovo pareigos nevykdymu ir to pasėkoje kilusiu gaisru. Ieškovai nurodė, kad buto atstatymui reikalinga 154 952 Lt suma ir ją grindė jų pateikta lokaline sąmata, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši lokalinė sąmata nėra parengta konkrečios statybinės bendrovės (skirtingose bendrovėse gali būti taikomi skirtingi įkainiai), neaišku, kokiais normatyviniais aktais remiantis ji parengta, ji nėra patvirtinta kitais įrodymais, o taip pat neatspindi reikalingų išlaidų buto atkuriamosios vertės nustatymo kontekste. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu atliktos ekspertizės akte yra nustatyta, kad buto atkuriamoji vertė yra 90 000 Lt
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įstatymas nenustato ir konkretaus sąrašo asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau teisminėje praktikoje taikomas reikalavimas, kad į žalos atlyginimą pretenduojantys paminėti asmenys būtų palaikę tikrai gerus šeimyninius santykius su mirusiuoju. Teismas nustatė, kad O. T. ilgą laiką gyveno kartu su V. T., R. Š., nors gyvena kitame rajone, nurodo irgi dažnai lankydavusi motiną. Taigi, daryta išvada, jog motinos ir dukterų santykiai buvo pakankamai artimi, nuoširdūs, pastovūs ir nebūtų jokio pagrindo išvadai, kad ieškovės nepatyrė dvasinių išgyvenimų ar net sukrėtimo (turint galvoje mirties aplinkybes) ar tie išgyvenimai būtų nepakankami jų įvertinimui pinigine išraiška. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad V. T. ryšiai su motina buvo glaudesni.
Ieškovas T. T. yra mirusiosios vaikaitis, tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, vaikaičiai apskritai nėra įvardinti kaip asmenys, turintys teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.284 str. 2 d.). Be to, teismo nuomone, tam, kad platesniam negu virš paminėtam asmenų ratui išgyvenimai galėtų būti įvertinami pinigine išraiška, taigi, ir atlyginami, turėtų būti konstatuotos išimtinės aplinkybės (pavyzdžiui, gal būt atvejai, kai našlaičiai vaikaičiai senolių ilgą laiką buvo auginami ir išlaikomi ir pan.), tačiau nagrinėjamu atveju tokių išimtinių aplinkybių nėra nustatyta, todėl T. T. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Vertinant gaisro pasekmes (O. T. mirtį), teismas konstatavo, kad jos yra itin sunkios. Tačiau kartu teismas vertino kaip itin reikšmingos ir tokių sunkių pasekmių atsiradimo aplinkybes. Antai neabejotina, kad jų ne tik nebuvo siekiama, bet, kaip jau minėta aukščiau, jos, nors ir neatmestinos apskritai, nėra tipiškai dėsningos netinkamo savo turto priežiūros pareigos vykdymo išdava. Akivaizdu, kad jos didele dalimi yra sąlygojamos - kaip ir šiuo 85 - metės O. T. apsinuodijimo gaisro metu atveju - visa eile įvykio metu susiklosčiusių aplinkybių inter alia paties asmens ar šalia jo esančių asmenų vienokia ar kitokia reakcija į įvykį bei elgesiu įvykio metu. Įvertinęs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisingumo, protingumo principus atitiktų 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas V. T., 30 000 Lt – R. Š..
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai V. T., R. Š. ir T. T. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Be to, prašo priimti papildomai teikiamus įrodymus, t. y. lokalinę sąmatą su UAB „Kompanija Vitrum“ lydraščiu ir pastabas dėl nekilnojamojo turto atkuriamosios vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. 181/1 su statybos techninės vadovės kvalifikacijos atestatu. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismo sprendimo priėmimo diena (CK 6.249 str. 5 d.) turėtų būti laikoma apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo diena, todėl tikslinga nustatyti tikrąjį patirtos žalos dydį, t. y. atkuriamąją sudegusio buto vertę galutinio teismo sprendimo priėmimo dieną, nes tik tai užtikrintų visišką nuostolių atlyginimą (CK 6.251 str. 1 d.).
2. Teismas sprendime rėmėsi ekspertizės akte nurodyta kaina, kuri apskaičiuota lokalinėje sąmatoje apskaičiuotą medžiagų vertę mažinant 60 procentų, tačiau neaišku, kokiu būdu ieškovai galėtų gauti 60 procentų nusidėvėjusių medžiagų, kuriomis atstatytų sudegusį butą. Ekspertizės aktas turėjo būti vertinamas kritiškai, nes jame apstu klaidų, daugybė neįvertintų darbų, ką patvirtina statybos techninės priežiūros vadovės pateiktos pastabos dėl ekspertizės akto.
3. Gyvybės atėmimo bylose pasekmių kriterijus yra esminis. Atitinkamai ieškovė V. T. su žuvusiąja pragyveno daugiau kaip 50 metų kartu, ją su žuvusiąja siejo artimi, nuoširdūs ir pastovūs santykiai, todėl dėl tragedijos buvo padaryta ypač didelė neturtinė žala. Pažymima, kad teismu praktikoje didesnės pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti priteisiamos esant net ne tokiems artimiems santykiams.
4. Neturtinei žalai atsirasti įtakos turėjo didelis atsakovo nerūpestingumas, nes atsakovas piktybiškai nesirūpino savo turtu, nors jo buvo prašoma ir taip kenkė kaimynams. Tuo tarpu jokių finansinių problemų atsakovas neturėjo ir neturi, o jo veiksmai prieštaravo moralės normoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijams.
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ne tik CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, neatsižvelgiant į jų darbingumą ar pilnametystę, tačiau ir kiti artimi giminaičiai (broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai). Nagrinėjamu atveju T. T. su žuvusiąja siejo ne tik giminystės saitai, bet ir draugiški santykiai, pasižymėję nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu iki pat senelės mirties, o anūkas su senele gyveno paskutinius 4 – 5 metus iki jos mirties (taip pat 5 – 6 metus nuo gimimo). T. T. nuo 1992 m. buvo našlaitis ir O. T. jam atstojo tėvą. T. T. nuolat rūpinosi senele bei jų gyvenamuoju butu. Be to, senelė tam tikra prasme ir išlaikė vaikaitį – suteikė jam gyvenamą plotą. Kilus gaisrui, T. T. bėgo į degantį butą gesinti gaisro, liepė senelei eiti iš degančio buto, tačiau pats apsinuodijo dūmais ir antrą kartą jau negalėjo eiti. Tokiu būdu T. T. dėl tragedijos neabejotinai patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad O. T. anūkas yra ir J. T., tačiau pastarasis ieškovu byloje nebuvo.
Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą ir ieškovų reikalavimus atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovams visą eksperto nustatytą sumą, neatsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes ir pačių ieškovų kaltę dėl kilusios žalos. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 14-1-00851-07) buvo konstatuota, kad krosnis iki gaisro buvo kūrenama apie dešimtmetį ir niekas negalėjo nuspėti tokių neigiamų pasekmių, o R. B. buto nuomininkai M. M. ir A. M. pradėjo kūrenti krosnį būtent O. T. paraginti. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. spalio 8 d. nutarime, kuriuo atsisakyta atnaujinti ikiteisminį tyrimą, nurodyta, jog pareiškėjų teiginiai, kad neigiami padariniai kilo dėl R. B. nerūpestingumo eksploatuojant krosnį, nėra patvirtinti objektyviai bei neginčytinais įrodymais. Be to, minėtame nutarime pažymėta, kad pagal V. T. parodymus maždaug prieš penkis metus dėl netinkamai įrengtos krosnies taip pat vos nekilo gaisras, nes pradėjo svilti perdengimai, todėl V. T. ir O. T. galėjo žinoti dėl krosnies keliamo pavojaus, tačiau pačios jokių aktyvių priemonių uždraudžiant ją eksploatuoti nesiėmė bei į atitinkamas tarnybas nesikreipė. Taigi, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, neatsižvelgė į pačių ieškovų kaltę dėl susidariusios situacijos. Atitinkamai dėl dūmtraukio netvarkingumo nuo 2002 m. teisme paliudijo ir pats T. T., tačiau dėl netvarkingo savavališkai įrengto dūmtraukio remonto į buvusį buto savininką (atsakovas R. B. butą įsigijo 2004 m. pabaigoje) nesikreipė, patys darė dūmtraukio remontus. Taigi būtent ieškovai ir jų giminaičiai faktiškai kontroliavo situaciją, valdė palėpės patalpas, o apeliantui tik buvo reiškiami su dūmtraukio priešgaisrine apsauga nesusiję priekaištai.
2. Apeliantas studentams M. M. ir A. M., kurie laikinai gyveno bute, rekomendavo nekūrenti krosnies, nes manė, kad gali būti pavojus apsinuodyti smalkėmis, nevežė malkų ir liepė šildytis elektriniu šildytuvu, kurį pats jiems davė. Tačiau nuomininkai patys susirado malkų ir jų atsivežė, nuolat raginami O. T., kuri prašė kūrenti krosnį ir net pati davė malkų, nes nekūrenant krosnies ilgą laiką, buvo pradėjusi drėkti pastogė, esanti šalia ieškovų buto.
3. Kai apeliantas buvo įleistas į palėpę, matė, kad dūmtraukis yra pilnai rūpestingai apvyniotas kokybiška izoliacine medžiaga ir ji dar prie viso to yra šlapia nuo vandens. Tuo tarpu po gaisro 2007 m. balandžio 5 d. antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 40/07/187 užfiksuotoje medžiagoje matomi izoliacinės medžiagos likučiai prie stogo ir grindų, o pats dūmtraukis plikas, todėl tikėtina, kad izoliacinė medžiaga buvo nulupta pačių sudegusio buto gyventojų, siekiant išdžiovinti palėpę. Tokiu atveju O. T. veiksmai turėtų būti vertinti kaip atlikti esant dideliam neatsargumui, o iš apelianto priteistina suma turėtų būti bent jau mažinama.
4. Spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas visiškai netyrė ir nevertino aplinkybių, ar apeliantas objektyviai galėjo žinoti apie esamą pavojų, ar ieškovų elgesys nesiimti jokių veiksmų, žinant, kad dūmtraukis yra netinkamai įrengtas, neprisidėjo prie gaisro kilimo. Tuo tarpu pats apeliantas net nežinojo ir negalėjo žinoti apie esamą situaciją dėl dūmtraukio ir todėl neturėjo objektyvių galimybių imtis kokių nors veiksmų jai užkirsti. Taigi neturtinė žala iš apelianto apskritai neturėtų būti priteista.
5. 2008 m. sausio 21 d. specialisto išvadoje Nr. 35-2(SI), Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą bei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje pažymėta, kad krosnies dūmtraukį maždaug 1997 metais įrengė A. J. (šiuo metu miręs), iš kurio dukros A. K. atsakovas ir įsigijo butą, todėl, apelianto nuomone, A. K. taip pat turėjo būti įtraukta į nagrinėjamą civilinę bylą bent jau trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas R. B. prašo apeliacinį procesą pagal ieškovų apeliacinį skundą nutraukti, o priešingu atveju, ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, ieškovų apeliacinis skundas paduotas 2010 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą. Be to, atsakovas nurodo, kad ieškovai prašo priteisti visą jų reikalaujamą turtinę žalą, nepaisant jų pačių kaltės. Kita vertus, apeliantai reikalauja atlyginti tiek, kad galėtų nusipirkti visą turtą naujai, be jokio nusidėvėjimo, kas leistų nepagrįstai praturtėti. Pastebėtina, kad velionė O. T. pati ragino kūrenti pečių bei sutvarkyti stogą aplink dūmtraukį, pro kurį sunkėsi vanduo į apeliantų ir atsakovo butus, o atsakovas sutiko tai padaryti atšilus orams. Taigi atsakovas buvo rūpestingas ir pareigingas savininkas, kuris stengėsi taikiai sugyventi su kaimynais ir atsižvelgti į jų pageidavimus bei pretenzijas, nors butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo kaip investiciją ir jame gyventi neketino. Atsakovo veiksmuose nebuvo tyčios, jis nežinojo apie netinkamai įrengtą dūmtraukį, o ikiteisminio tyrimo metu konstatuota, kad būtent ieškovai žinojo apie netinkamai įrengtą dūmtraukį.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apie netinkamai įrengtą, netvarkingą dūmtraukį atsakovas buvo informuotas (2009 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio protokolas), atsakovas žadėjo sutvarkyti stogą, tačiau to laiku nepadarė. Byloje yra aiškiai nustatytas gaisro židinys ir priežastis, todėl atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą ir turi ją atlyginti. Turto savininko atsakomybei atlyginti turtinę žalą nėra svarbu, ar jis numatė, ar nenumatė neigiamų pasekmių, nes savininkas atsako be kaltės. Tuo tarpu vertinant neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, kad teismas į atsakovo kaltės laipsnį net nesigilino, nors šis faktas turi įtakos neturtinės žalos dydžiui. Atitinkamai atsakovas sąmoningai netvarkė jam priklausančio buto.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Ieškovų apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu atsakovas nemažą dalį apeliacinio skundo skyrė pagal gaisro faktą atliktam ikiteisminiam tyrimui bei jo metu baudžiamojo proceso tvarka priimtiems procesiniams sprendimams, kurių ištraukas cituodamas apeliantas daro išvadą, kad jis turi būti atleistas nuo atsakomybės. Tačiau vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atsakovo veiksmuose nebuvo nustatyti nusikaltimo požymiai, savaime esant tam teisėtam pagrindui, neatleidžia atsakovo nuo civilinės atsakomybės, o faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip rašytiniai įrodymai.
Tuo tarpu sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės dėl ieškovams padarytos žalos svarbu yra tai, kad atsakovui įsigijus butą, kuriame, kaip nustatyta byloje, buvo savavališkai įrengta krosnis, pastarajam perėjo ir iš nuosavybės teisių į butą kylančios teisės ir pareigos. Būtent ši aplinkybė suteikė pirmosios instancijos teismui teisėtą pagrindą sprendžiant šalių ginčą taikyti CK 6.266 straipsnio 1 dalį, pagal kurią žala, padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokios konstrukcijų nugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas) jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Taikant šią teisės normą teismas konstatavo, kad savininkas jos pagrindu už padarytą žalą atsako netgi be kaltės. Tačiau tokia išvada priešingai negu atsakovas teigia savo atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl atsakovo kaltės dėl padarytos žalos nebuvimo. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados nėra ir atsakovo atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą nurodytoje kitoje skundžiamo sprendimo motyvų dalyje (atsakovo atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą 11 l.). Atvirkščiai, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo elgesį nagrinėjamame ginče, konstatavo jį esant neatitinkančiam įstatyme (CK 6.263 str. 1 dalis) įtvirtintai pareigai laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Kolegija sutinka su šia teismo išvada, nes bylos duomenys rodo, kad atsakovo veiksmai neatitiko apdairaus ir rūpestingo nekilnojamojo turto savininko elgesio reikalavimų. Atsakovas ne tik neapžiūrėjo perkamo buto, bet, kaip jis pats paaiškino ikiteisminio tyrimo metu, neatkreipė dėmesio į tai, kad buto plane krosnis pažymėta visai kitoje vietoje (baudžiamoji byla Nr. 14-1-00751-07, 2 t., 46 b. l.). Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad priešingu atveju atsakovas, elgdamasis apdairiai, ne tik turėjo, bet ir galėjo sužinoti, jog krosnis jo bute įrengta neteisėtai. Tuo tarpu vien faktas, kad krosnis įrengta savavališkai, turėjo sukelti abejones dėl jos tinkamumo naudoti. Be to, tai, kad atsakovui turėjo būti žinomos problemos dėl krosnies netvarkingo dūmtraukio (nuo kurio ir kilo gaisras), patvirtino tiek ieškovų paaiškinimai, tiek ir namo kaimynų - liudytojų D. Š. V. ir I. S. (2 t., 99, 101, 124 b. l.) parodymai. Tai, kad atsakovui buvo žinoma apie netinkamai įrengtą krosnį, netiesiogiai parodo ir tai, jog atsakovas nerekomendavo buto nuomininkams naudotis krosnimi, o butą šildyti elektra, ką jis ne kartą patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo (baudžiamoji byla Nr. 14-1-00751-07, 1 t., 49 b. l., 2 t., 47 b. l.), tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu (1 t., 196 b. l., 2 t., 96 b. l.). Tuo tarpu tai, kad krosnį draudė kūrenti bijodamas, kad gyventojai neapsinuodytų smalkėmis, atsakovas parodė tik praėjus daugiau kaip dvejiems metams po gaisro (2 t., 97 b. l.).
Kaip minėta, išvada apie tai, kad atsakovui buvo žinoma apie netvarkingą jo bute esamos krosnies dūmtraukį, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir kolegija padarė remiantis aukščiau išvardintais įrodymais, įskaitant ir ieškovų paaiškinimus. Vertindamas ieškovų paaiškinimus apeliantas nurodo į jų nenuoseklumą bei neatitikimą tikrovei ir tokį savo teiginį grindžia vieno ieškovų T. T. aiškinimu, duotu 2009 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio metu. T. T. tada paaiškino, kad ,,kai mes su mama 2002 m. atsikraustėme gyventi pas močiutę, dūmtraukis irgi nebuvo tvarkingas, todėl jis ėmė svilti. Mes kreipėmės į kaimyną R. B., kad jis sutvarkytų dūmtraukį, kuris yra išvestas per mūsų palėpę. Jis buvo minimaliai apsaugotas 1 cm storio vatos sluoksniu, bet tai nepakankamas apsaugojimas“. Atsakovo nuomone, toks ieškovo paaiškinimas parodė, kad ieškovas klaidino teismą, nes atsakovas butą įsigijo 2004 m. Tačiau vertinant nurodytus ieškovo T. T. paaiškinimus svarbu yra tai, kad pastarasis nurodęs, kai jis pas močiutę atsikraustė 2002 m., to, kad į atsakovą dėl netvarkingo dūmtraukio kreipėsi tais pačiais metais, nenurodė. Be to, svarbu yra ir tai, kad ieškovas konkretizavo, jog dėl netvarkingo dūmtraukio ieškovai kreipėsi būtent į kaimyną R. B., t. y. atsakovą, o ne į ką nors kitą (2 t., 90 b. l.). Apeliantas ieškovų pozicijos nenuoseklumą taip pat grindžia ieškovų paaiškinimais, kuriuose pastarieji tvirtina, kad ieškovams buvo žinoma, jog dūmtraukis (iš atsakovo buto esančios krosnies) įrengtas netvarkingai. Tačiau ieškovai šios aplinkybės niekada neneigė bei, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, ne kartą ragino atsakovą sutvarkyti dūmtraukį. Taigi turint omenyje, kad ieškovas butą įsigijo 2004 metais, o gaisras dėl netvarkingai įrengto dūmtraukio kilo praėjus nemažam laiko tarpui (2007 metais), per kurį dūmtraukis nebuvo sutvarkytas, priešingai negu teigia apeliantas, liudija ne ieškovų, bet atsakovo nenaudai ir dar kartą patvirtina, jog pastarasis nebuvo rūpestingas bei atidus buto savininkas. Atsakovo apeliaciniame skunde ne kartą akcentuojama, kad dūmtraukis ėjo per ieškovų naudojamos palėpės patalpas, kurie vieninteliai galėjo į jas pakliūti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų trukdę atsakovui į palėpę patekti arba trukdę atlikti dūmtraukio remontą. Visos minėtos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo atsakomybės už ieškovams dėl kilusio gaisro padarytą žalą (CK 6.263 str., 6.266 str. 1 d., 6.250 str.).
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu atsakovas teigia, kad teismas nevertino pačių ieškovų bei mirusios O. T. veiksmų, kurie, jo nuomone, nulėmė gaisro kilimą. Savo teiginį atsakovas grindžia 2007 m. balandžio 5 d. antstolio faktinių aplinkybių protokolu Nr. 40/07/187, kuriame buvo užfiksuota, kad dūmtraukis buvo neapdengtas, o izoliacinės medžiagos likučiai matėsi tik prie stogo ir grindų. Tačiau nurodyta aplinkybė savaime neįrodo, kad izoliacinė medžiaga O. T. ir ieškovų, kaip teigia apeliantas, buvo nuimta dar iki gaisro, o nebuvo sugadinta jo metu. Šiuo atžvilgiu atsakovas prieštarauja pats sau, nes tame pačiame apeliaciniame skunde pripažįsta, kad 2006 m. vėlų rudenį atsakovui apsilankius palėpėje dūmtraukis buvo pilnai rūpestingai apvyniotas (3 t., 91 b. l.). Be to, svarbu yra ir tai, kad kaip nurodyta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos gaisrinių tyrimo centro specialisto V. P. išvadoje, labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo nuo nesilaikant priešgaisrinės saugos reikalavimų įrengto ir eksploatuoto dūmtraukio, kurio atstumas iki degių medienos konstrukcijų sudarė 9 cm (CPK 197 str. 2 d., baudžiamoji byla Nr. 14-1-00851-07, 1 t., 151 – 155 b. l.). Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. P. parodė, kad pagal kieto kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisykles atstumas nuo dūmtraukio išorinio paviršiaus iki degių stogo konstrukcijų turi būti 130 mm. Be to, tiek V. P., tiek ir gaisro gesinime dalyvavęs priešgaisrinės apsaugos pareigūnas V. D. parodė, kad dūmtraukis buvo izoliuotas, tačiau nebuvo išlaikytas atstumas iki medinių konstrukcijų (baudžiamoji byla Nr. 14-1-00851-07, 2 t.,, 34-36 b. l.). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad gaisrą nulėmusi priežastis yra atsakovo bute savavališkai įrengtos krosnies dūmtraukio pavojingas atstumas iki degių medienos konstrukcijų.
Nepasitvirtino ir atsakovo teiginys, kad mirusioji O. T. pati ragino jo buto nuomininkus kūrenti krosnį ir net davė malkų. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvavę M. M. ir A. M. neparodė, kad O. T. ragino juos kūrenti krosnį, o tuo labiau davė malkų. Antai A. M., atsakydama į bylos dalyvių klausimus, tikslindama savo pareiškimus, nurodė, kad ,,O. T. tik vieną kartą pasakė mums, jog malkomis kūrenti yra pigiau (2 t., 98 b. l .), o M. M. paaiškino, kad O. T. klausė, ar jie kūrena židinį, ar turi malkų (ten pat). Pastebėtina, kad M. M., komentuodamas atsakovo atsiliepimą į ieškinį, paaiškino, kad būtent atsakovas nurodė naudotis krosnimi (2 t., 50 b. l.).
Atsakovas taip pat nurodo, kad skundžiamas sprendimas dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo priimtas neištyrus, ar atsakovas objektyviai galėjo žinoti apie esamą pavojų. Tačiau, kaip buvo konstatuota aukščiau, atsakovas turėjo ir galėjo žinoti tiek, kad krosnis jo bute buvo įrengta savavališkai, tiek ir apie problemas su dūmtraukiu. Tuo tarpu savavališkas krosnies įrengimas savaime kelia abejonių dėl jo atitikimo priešgaisrinės apsaugos reikalavimams bei didina gaisro kilimo tikimybę. Nežiūrint to, atsakovas laikotarpiu nuo buto įsigijimo (2004 m.) iki paties gaisro momento (2007 m.) jokių veiksmų, siekiant sutvarkyti netinkamai įrengtą dūmtraukį, nesiėmė. Tuo tarpu apelianto teiginys, kad dėl gaisro kalti patys ieškovai, kurie, pasak atsakovo, nesiėmė jokių veiksmų, žinant, kad yra netinkamai įrengtas dūmtraukis, jog būtų iškviesti specialistai, atsižvelgiant į tai, kad buto savininku yra pats atsakovas, prieštarauja tiek CK 6.263 straipsnio 1 dalies, tiek ir CK 1.5 straipsnio reikalavimams.
Be to, neatkartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, su kuriais sutinka, kolegija teisinga laiko teismo išvadą, kad bylos aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo pripažinti, jog gaisras kilo dėl ieškovų ar mirusiosios O. T. neatsargumo ar, juolab, tyčios. Taigi minėtų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad atsakovo elgesys neatitiko rūpestingo ir apdairaus nekilnojamojo turto savininko kriterijaus, o ieškovams sukelti teisiniai padariniai (turtinės bei neturtinės žalos atsiradimas), teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo atsakovo neapdairaus elgesio. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia atsakovo nuoroda į pačios O. T. elgesį gesinant gaisrą. Pats apeliantas pripažįsta, kad gaisras plėtėsi pamažu, todėl tai, kad, kaip matyti iš liudytojo V. S. bei ieškovų paaiškinimų, O. T. kartu su T. T. bei kaimynais bandė užgesinti gaisrą ir taip apsaugoti tiek savo, tiek ir kaimynų turtą nuo didesnės žalos, negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės už atsiradusią žalą.
Atsakovas taip pat nurodo, kad byloje trečiuoju asmeniu turėjo dalyvauti jam butą pardavusi A. K.. Tačiau skundžiamu sprendimu dėl pastarosios materialiųjų teisių ir pareigų nėra nuspręsta, todėl nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo teigti apie absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Tokiu būdu naikinti skundžiamą sprendimą bei ieškinį atmesti dėl atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tiek dėl turtinės, tiek ir dėl neturtinės žalos patenkino iš dalies. Žalos dydžio nustatymas tėra fakto klausimas, kurį nustatant teismas pagrįstai vadovavosi byloje surinktais įrodymais, jų tarpe ir byloje atliktų ekspertizių aktais. Pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu kolegija neturi, o ieškovų byloje pateikta lokalinė sąmata, kurios įrodomąją vertę pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino atsižvelgiant į sprendime nurodytus motyvus, ekspertizės išvadų nepaneigia. Tuo tarpu kartu su apeliaciniu skundu ieškovų pateiktą lokalinę sąmatą bei pastabas dėl nekilnojamo turto atkuriamosios vertės nustatymo ekspertizės akto, remiantis CPK 314 straipsniu, atsisakytina priimti.
Apeliantai taip pat nurodo, kad jiems padaryta žala turi būti apskaičiuota ne pagal pirmosios instancijos teismo, bet pagal apeliacinės instancijos teismo sprendimo dieną galiojančias kainas. Tačiau ieškovų nurodoma teismų praktika, kuria jie remiasi savo reikalavimams pagrįsti, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Be to, teigti, kad po sprendimo priėmimo žymiai pabrango tiek nekilnojamas turtas, tiek ir statybos darbai, nėra pagrindo.
Svarbu yra ir tai, kad ieškovai, prašydami ieškinį tenkinti visiškai, kokių nors argumentų, paneigiančių teismo sprendimo teisėtumą dalyje dėl turtinės žalos už sugadintą kilnojamąjį turtą priteisimo, apskritai nenurodė.
Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinės žalos dydį nustato teismas. Nagrinėjamuoju atveju, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio ieškovams priteisimo, atsižvelgė į visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tame tarpe ir į tai, kad ieškovės yra mirusiosios O. T. vaikai, jų tarpusavio santykių pobūdį, emocinius ryšius su motina, patirtus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimą, taip pat į sunkių pasekmių (O. T. mirtį) atsiradimo aplinkybes, tame tarpe paties asmens ar šalia jo esančių asmenų vienokią ar kitokią reakciją į įvykį bei elgesį įvykio metu, taip pat tiek į tai, kad tokių sunkių pasekmių ne tik nebuvo siekiama, tiek ir į tai, kad kilusios sunkios pasekmės nėra tipiškai dėsningos netinkamos savo turto priežiūros pareigos vykdymo išdava. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienai ir ieškovių (CK 1.5 str.). Tuo tarpu spręsdamas ieškovo T. T. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą. Visų pirma, teismas, nurodęs, kad joks įstatymas nenustato konkretaus sąrašo asmenų, turinčių teisę į neturtinės žalos atlyginimą, atmesdamas šią ieškinio dalį nurodė, kad veikiančiame įstatyminiame reglamentavime vaikaičiai apskritai nėra įvardinti kaip asmenys, turintys teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tam, jog neturtinė žala būtų priteista platesniam asmenų ratui (vaikaičiams), turi būti išskirtinės aplinkybės, kurių pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamuoju atveju nėra. Tačiau tokia išvada padaryta neatsižvelgus į byloje surinktus įrodymus. Visų pirma, T. T. savo senelės O. T. žūties dieną buvo nepilnametis, kartu su motina ilgą laiką gyveno senelės bute. Be to, T. T., gimęs 1990 metais, anksti neteko tėvo (1992 m.). Visos šios aplinkybės nulėmė ieškovo ir jo senelės glaudų emocinį ryšį, o kartu ir ieškovo asmeninius sukrėtimus pastarajai mirus, ypač turint omenyje, kad O. T. užduso kartu su ieškovu gesinant gaisrą (liudytojų V. ir I. S. parodymai, T. T. paaiškinimai). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė T. T. ieškinį. Tokiu būdu skundžiamas sprendimas minėtoje dalyje naikintinas, o ieškovo T. T. naudai priteistina 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (CK 1.5 str., 6.250 str.).
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį procesą pagal jį nutraukti, nes ieškovų apeliacinis skundas neva buvo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Tačiau iš ant ieškovų apeliacinio skunde esančio Vilniaus apygardos teismo spaudo matyti, kad jis buvo gautas 2010 m. rugpjūčio 16 d. ir užregistruotas Nr. 2-8573 (3 t.,, 58 b. l.), o paštu išsiųstas 2010 m. rugpjūčio 13 d., t. y. nepraleidus apskundimo termino. Tuo tarpu 2010 m. rugpjūčio 23 d. registruotas ne ieškovų apeliacinis skundas, o lydraštis prie jo su papildomai teiktais priedais. Taigi nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovų apeliacinį skundą nėra pagrindo (CPK 315 str. 2 d. 2 p., 5 d.).
Iš dalies tenkinant ieškovų apeliacinį skundą, žyminio mokesčio už iš dalies tenkinamą reikalavimą išlaidos (dėl neturtinės žalos priteisimo T. T.) priteistinos valstybei iš atsakovo (CPK 83 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.). Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, kad ginčijama turtinės žalos suma nagrinėjamu atveju buvo 84 925,00 Lt, valstybei iš atsakovo R. B. priteistina 450 (15 000 x 0,03) Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Kita vertus, iš dalies tenkinant tik ieškovų apeliacinio skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo vienam iš ieškovų, perskirstyti bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme nagrinėjamu atveju nėra pagrindo (CPK 93 str. 5 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovui T. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl neturtinės žalos T. T. priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui T. T. iš atsakovo R. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. B. 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio išlaidų valstybei.
Atsisakyti priimti kartu su ieškovų V. T., R. Š. ir T. T. apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus (lokalinę sąmatą su UAB „Kompanija Vitrum“ lydraščiu, pastabas dėl nekilnojamojo turto atkuriamosios vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. 181/1 su statybos techninės vadovės kvalifikacijos atestatu) ir juos grąžinti ieškovų atstovui – advokatui Andriui Marapolskui.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas