(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui A. Ž.,

           viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovėms Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

        Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. Ž. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. liepos 21 d. sprendimą                         Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-00240 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas);  2) įpareigoti Tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą, kadangi pareiškėjas atsisakė apmokėti dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas nurodo, kad yra neįgalus ir mažas pajamas gaunantis Lietuvos Respublikos pilietis. Valstybės garantuojama teisinė pagalba jam reikalinga bylinėjantis su valstybės institucijomis, kurios, jo teigimu, tyčia neatlieka tiesioginių pareigų ir galimai dangsto politikus, kurie vykdo nusikalstamą veiką.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublika ratifikavo tarptautinę Neįgaliųjų teisių konvenciją, tačiau nuo 2014 m. nuolat blogina neįgaliųjų gyvenimo sąlygas, dirbtinai riboja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo apimtis. Tarnyba galimai tyčia priima tokius sprendimus, kadangi kai kuriuose bylose ji yra pati atsakovė. Mano, kad tokie Tarnybos sprendimai yra politizuoti ir prisitaikėliški.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad administraciniame teisme nagrinėjamos kelios analogiškos bylos.

Atsakovė Tarnyba, atsiliepdama į pareiškėjo skundą, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išaiškinta, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas) numato tam tikrus apribojimus ir nustato antrinės teisinės pagalbos teikimo apimtis (LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011). Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pagal šio straipsnio 7 straipsnį, pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. 

Teigia, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punktu, atsisakė teikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjui administracinėje byloje apskundžiant Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2023 m. liepos 14 d. raštą Nr. 5-S-16707, nustačiusi, jog pareiškėjui jau yra teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 dėl skolos už komunalines paslaugas priteisimo pagal Tarnybos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą                     Nr. (8.1)TP-22-T-06688, o pareiškėjas, teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti jam tenkančios išlaidų dalies.

Pažymi, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu Tarnyba pareiškėjo pranešimo apie tai, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra neaktualus ar prašymo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nebuvo gavusi. Tarnyba taip pat nebuvo gavusi iš paskirto advokato civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 informacijos apie antrinės teisinės pagalbos baigimą. Atsakovė atkreipią dėmesį ir į tai, kad Įstatymas nenumato jokių išimčių teikiant antrinę teisinę pagalbą antroje byloje, išskyrus tai, kad asmuo turi sutikti ir apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Įvertinus tai, mano, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Tarnybos Sprendimą, kuris buvo priimtas vadovaujantis imperatyviomis Įstatymo nuostatomis.

Tarnyba atsiliepime nesutinka ir su pareiškėjo reikalavimu priteisti jam neturtinę žalą. Nurodo, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, neįvardijo konkrečių Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nenurodė aplinkybių, kuriomis grindžia neturtinės žalos reikalavimą, bei nepateikė tai patvirtinančių dokumentų.

Tarnybos nuomone, Tarnybos Vilniaus skyrius Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, todėl nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – Tarnybos neteisėtų veiksmų. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie patirtą žalą. Nesant Tarnybos neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodžius esant patirtą turtinę ir neturtinę žalą, nėra ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio. Šių aplinkybių kontekste, Tarnyba daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą žalą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas iš esmės palaikė skundo reikalavimus, prašė juos tenkinti.

        Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2023 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. (8.1Mr)TP-23-NT-00240 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 17 d. pateikė Tarnybos Vilniaus skyriui prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikdamas prašymą, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad nesutinka apmokėti jam tenkančios išlaidų dalies.

Tarnybos Vilniaus skyrius skundžiamu Sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2023 m. liepos 17 d. prašymą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 9 punktą, nustačius, kad pareiškėjui jau yra teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 dėl skolos už komunalines paslaugas priteisimo, pagal Tarnybos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (8.1)TP-22-T-06688, o pareiškėjas, teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti jam tenkančios išlaidų dalies.

Dėl Tarnybos Sprendimo

Pareiškėjas iš esmės teigia, jog Tarnyba nepagrįstai atsisakė suteikti jam valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, tuo ribodama jam, kaip neįgaliam asmeniui, teisę į gynybą. 

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikime yra įstatymo lygmeniu numatytos ir pareigos pareiškėjams, be kita ko, ir pareiga laikantis šio ir kitų įstatymų nustatytų terminų ir tvarkos, apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (Įstatymo 4 straipsnio 5 punktas).

Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnyje nurodytiems asmenims, neatsižvelgiant į asmens (šeimos) turtą ir asmens pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pažymėtina, kad Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, būdama atsakinga už tinkamą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos administravimo proceso organizavimą, privalo įvertinti ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) numatytus antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejus. Pagal šio straipsnio 7 dalį, pareiškėjui, kurio asmens (šeimos) turtas ir pajamos atitinka pirmąjį turto ir pajamų lygį arba kuris turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2–18 punktus ir kuriam pagal Tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba jau yra teikiama vienoje byloje, už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka 30 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies  9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies.

Be to, aiškindamas minėto Įstatymo nuostatas, LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad Tarnybos sprendimai turi būti grindžiami siekiu užtikrinti asmens teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugą, suteikti asmeniui kokybišką ir efektyvią valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tačiau taip pat būtina atsižvelgti į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba bei materialiomis ir proceso teisėmis principus (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2001-525/2017, 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3037/2011). Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019).

LVAT praktikoje taip pat pabrėžiama, kad pareiškėjui prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo išreiškus nesutikimą apmokėti šias išlaidas, tai sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (žr., pvz.,  2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-575/2015; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-536-502/2015; 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3792-502/2019), nurodant, jog toks apribojimas padeda užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, nes garantuoja, jog teisinė pagalba būtų suteikiama kuo daugiau asmenų, kuriems ji būtina.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas pateikė prašymą Tarnybai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, siekdamas apskųsti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos 2023 m. liepos 14 d. raštą Nr. 5-S-16707. Nagrinėdama pareiškėjo 2023 m. liepos 17 d. prašymą, Tarnyba nustatė, kad pareiškėjui jau yra teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 dėl skolos už komunalines paslaugas priteisimo pagal Tarnybos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (8.1)TP-22-T-06688. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

Pareiškėjas, teikdamas 2023 m. liepos 17 d. prašymą dėl antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jame nurodė, kad nesutinka apmokėti jam tenkančios išlaidų dalies.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teismas sprendžia, kad pareiškėjui nepateikus sutikimo apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (70 proc.), antrinė teisinė pagalba jam nebuvo suteikta pagrįstai. Duomenų, kad Sprendimo priėmimo dieną pareiškėjui buvo nutraukta civilinėje byloje Nr. e2-12539-1150/2022 teikiama antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba  arba jis jos atsisakė, nėra.

LVAT yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir individualių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, 2012 m. gegužės nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1217-602/2015). Tai reiškia, kad priimti kitokį sprendimą, kai pareiškėjas nesutiko apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, atsakovė neturėjo teisės, nes būtent tada būtų priėmusi neteisėtą sprendimą, prieštaraujantį imperatyviai Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkto normai.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl jo turtinės ir socialinės padėties nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos, kadangi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies  9 punkte nėra nustatyta šios normos netaikymo išimčių. Atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą nurodytu pagrindu yra siejamas išimtinai su Įstatymo 4 straipsnio 5 punkte nustatytos pareigos nevykdymu.

Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl Tarnybos galimo šališkumo, piktnaudžiavimo jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti. Pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai dėl ginčų su Tarnyba dėl antrinės pagalbos teikimo kitose bylose nepaneigia Sprendimo teisėtumo. 

Taigi atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, nėra pagrindo Sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti (ABTĮ 91 straipsnis). Skundžiamas Sprendimas priimtas įvertinus faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas ir teismų praktiką, bei motyvavus teisės normų taikymą. Teismui pripažinus skundžiamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo tenkinti iš išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. liepos 17 d. prašymą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nors skunde pareiškėjas neįvardino, iš kokių Tarnybos veiksmų kildina neturtinę žalą, tačiau iš skundo konteksto ir paaiškinimų teismo posėdyje,  matyti, kad pareiškėjas žalą kildina iš Tarnybos veiksmų, priimant skundžiamą Sprendimą, kuriuo jam atsisakyta teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.  

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

        Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. LVAT ne kartą išaiškinta, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012-02-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-320-12).

        Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė.

        CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ginčijamas Sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tarnybos darbuotojai, priimdami skundžiamą Sprendimą veikė savo kompetencijos ribose, vadovaudamiesi Įstatymo nuostatomis ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Pareiškėjas jokių kitų Tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų skunde nenurodė ir įrodymų, pagrindžiančių tokių veiksmų (neveikimo) faktą, nepateikė.

Teismui nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteistų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro besąlygišką išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo taip pat yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

 Teismas remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

Pareiškėjo A. Ž. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą

Teisėjai                                                                                                             Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

                                                                                        Arūnas Kaminskas

                                                                                        Ina Kirkutienė