Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-11-07][nuasmeninta nutartis byloje][A-2829-502-2016].docx
Bylos nr.: A-2829-502/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras 163743744 pareiškėjas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Aplinkos apsauga
Atliekų tvarkymo organizavimas ir planavimas
Mokesčių sumokėjimas, grąžinimas ir išieškojimas
Kiti su mokesčių sumokėjimu, grąžinimu ir išieškojimu susiję klausimai

Administracinė byla Nr. A-2829-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02272-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. spalio 26 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo N. M. (N. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui N. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš atsakovo N. M. (toliau – ir atsakovas) 246,30 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-80 (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 redakcija) patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Klaipėdos savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 9 d. Koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjai suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą.

Turto objektas – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2008 m. liepos1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. apmokestintas 253,72 Eur suma. Atsakovas į pareiškėjos sąskaitą įmokėjo 7,42 Eur sumą, todėl liko skolingas 246,30 Eur.

Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, jeigu teismas prašymą nagrinėtų, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsiliepime nurodė, kad gyvena nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini) ir visada sąžiningai mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, skolų neturėjo. Iš pareiškėjos 2015 m. gegužės 18 d. gavo raštą, kad turi sumokėti nuo 2008 m. liepos 1 d. susidariusį įsiskolinimą. Nesutikdamas su raštu, pateikė skundą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tačiau atsakyme nebuvo atsakyta į jo pateiktus reikalavimus. Pareiškėjas 2015 m. liepos 7 d. raštu buvo informuotas dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo, tačiau jame nenurodytas skolos atsiradimo pagrindas. Atsakovas taip pat gavo pranešimą apmokėti vietinę rinkliavą, susidariusią laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 7,42 Eur, kurią apmokėjo. Mano, kad jo kaltės nėra, todėl reikalavimas sumokėti įsiskolinimą atgaline data yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjos pateikta pažyma apie susidariusį įsiskolinimą yra neišsami, neatitinka faktinių aplinkybių ir nepagrindžia tariamos skolos. Pareiškėjas nenurodė, kokiais teisės aktais remiantis atsakovui susidarė tariam skola. Pažymėjo, kad jis tam tikrais laikotarpiais buvo išvykęs, todėl turėjo teisę būti atleistas nuo rinkliavos mokėjimo.

 

II.

 

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo N. M. pareiškėjai UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras 200,20 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (su vėlesniais pakeitimais), nustatė, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, kad skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą.

Remdamasis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 36,34 kv. m. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2015 m. liepos 29 d. pažyma Nr. (4.4.2.)KLS-810 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), N. M. vardu Klaipėdos teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro registracinėje knygoje nuosavybės teise įregistruotas 1994 m. sausio 11 d., įrašo Nr. 10663, o duomenys į Nekilnojamojo turto registrą perkelti 2009 m. balandžio 21 d., registro įrašo Nr. 50/166723. Atsakovui nuosavybės teise valdant nekilnojamąjį daiktą, jis yra vietinės rinkliavos mokėtoju, todėl pareiškėja teisėtai ir pagrįstai atsakovui apskaičiavo vietinę rinkliavą už minėtą objektą ir pateikė mokėjimo pranešimus sumokėti vietinę rinkliavą. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-5R-3798 patvirtina, kad įsiskolinimas už minėtą turto objektą – butą, laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. yra 246,30 Eur. 

Teismas nurodė, kad duomenų, jog atsakovas nustatyta tvarka kreipėsi dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleistas nuo rinkliavos mokėjimo, nėra. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį.

                     Teismas pažymėjo, kad UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro Vietinės rinkliavos administravimo skyrius 2015 m. gegužės 18 d. raštu Nr. (8.5)-5R-1194 ir 2015 m. liepos 7 d. raštu Nr. (8.5)-5R-11998 atsakovui pateikė informaciją dėl jo kreipimųsi. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi atsakovo 2015 m. birželio 29 d. skundą, 2015 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (31.22)-R12-759 „Dėl Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro veiksmų“ skundo netenkino. Atsakovas šio sprendimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neskundė.

                      Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose taip pat Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis nurodė, kad        pareiškėjas į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi 2015 m. lapkričio 27 d. ir ši data laikytina Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia, todėl pareiškėjai iš atsakovo priteistina vietinė rinkliava apskaičiuojama už einamuosius metus (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant pagal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. Įvertinęs, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. už aptariamą turto objektą yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, prašymą priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą. Remdamasis byloje pateikta pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos nurodė, kad atsakovui laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. už turto objektą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), apskaičiuotas 46,10 Eur įsiskolinimas. Teismui konstatavus, kad yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, reikalavimą dėl 46,10 Eur atmetė, atitinkamai sumažino priteistinos vietinės rinkliavos sumą iki 200,20 Eur (246,30 Eur – 46,10 Eur).     

Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko argumentuodamas tuo, jog pirmąjį pranešimą dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą gavo tik 2015 m. gegužės 15 d., tam tikrais laikotarpiais buvo išvykęs, todėl turėjo teisę būti atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino su prašymu sutinkantis iš dalies, t. y. prašė taikyti ieškinio senatį ir sprendimo vykdymą išdėstyti dalimis pusei metų dėl sunkios turtinės padėties. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnio (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nuostatas, į atsakovo gaunamas pajamas, kurias sudaro 272,75 Eur senatvės pensija (toks pensijos dydis paskaičiuotas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.) bei 46,78 Eur kompensuojamoji išmoka, į tai, kad pareiškėjas yra neįgalus asmuo, kuriam neterminuotai nustatytas vidutinių specialiųjų poreikių lygis, gyvena vienas, dalį gaunamos pensijos tenka išleisti vaistams, prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo tenkino, priteistos 200,20 Eur sumos sumokėjimą išdėstė šešiems mėnesiams (po 33,36 Eur kas mėnesį).

 

III.

 

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėja prašomos priteisti sumos nepagrindė tiesioginiais įrodymais. Atsakovas nemoka valstybinės kalbos, o teismas sprendimo į rusų kalbą neišvertė, todėl jis galimai blogai suprato jo esmę. Teismas išsamiai ir objektyviai bylos aplinkybių neištyrė, priimdamas sprendimą vadovavosi subjektyviomis aplinkybėmis, neištyrė atsakovo rašytinių kreipimųsi ir gautų atsakymų į juos, nenurodė, kokiais teisės aktais remiantis taikė ieškinio senatį, neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja savalaikiai nepateikė pranešimų, sąskaitų, nesudarė sutarties. Taip pat liko neįvertintos aplinkybės, kad butą administravo administratorius, kuris galimai mokėjo ir vietinę rinkliavą. Teismo sprendimas nemotyvuotas, neteisingai pritaikytos proceso teisės normos, pažeistos kalbos taisyklės, todėl sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Pareiškėja pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas nustato, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra viena iš savivaldybių funkcijų. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą iš atliekų turėtojų, o 12 straipsnio 2 punktas nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Sudarytos koncesijos sutarties pagrindu pareiškėjai suteikta teisė organizuoti ir vykdyti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą iš Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių atliekų turėtojų. Pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės taryba patvirtino Nuostatus, kurie privalomi visiems jos teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir kuriuose nustatyta, kad už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti nuostatuose nustatyta tvarka.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad ji 2015 m. gegužės 18 d. raštu informavo atsakovą, kad patikrinus duomenų bazę nustatyta, jog atsakovas nuosavybės teise disponuoja nekilnojamuoju turtu, kuris apmokestintas vietine rinkliava, tačiau pareiškėjui priklausantis turtas nebuvo apmokestintas rinkliava, todėl nurodė iki 2015 m. lapkričio 16 d. sumokėti susidariusią skolą. Kadangi skola nebuvo sumokėta, pareiškėja kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad iš sprendimo turinio matyti, jog teismas tyrė ir vertino atsakovo pateiktus įrodymus ir argumentus, todėl atsakovo apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo, kaip atitinkamo nekilnojamojo turto savininko, pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir šių atliekų tvarkymą, apskaičiuotos vietinės rinkliavos dydis nėra ginčijamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo vietinę rinkliavą – 200,20 Eur, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Teismas nustatė, kad atsakovas yra buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl privalo mokėti vietinę rinkliavą.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovo pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą, tačiau atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėja nepagrindė prašomos priteisti rinkliavos sumos, teismas išsamiai ir objektyviai bylos aplinkybių neištyrė, nevertino atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų, nenurodė, kokiais teisės aktais remiantis taikė ieškinio senatį. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja savalaikiai nepateikė pranešimų, sąskaitų, nesudarė sutarties bei nevertino aplinkybės, jog namą administravo administratorius, kuris galimai mokėjo ir vietinę rinkliavą. Sprendimas nemotyvuotas, neteisingai pritaikytos proceso teisės normos, pažeistos kalbos taisyklės, kadangi teismas sprendimo į rusų kalbą pareiškėjui neišvertė, todėl jis galimai blogai suprato jo esmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė bylai aktualų  teisinį reguliavimą, reglamentuojantį vietinių rinkliavų mokėjimą, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu iš naujo nepasisako.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį  teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai,  teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis   (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių ginčo atveju nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Iš byloje pateiktos pareiškėjos pažymos apie atsakovo susidariusią vietinės rinkliavos skolą matyti, kad pareiškėja vietinę rinkliavą atsakovui apskaičiavo remdamasi Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos patvirtintais Nuostatais bei nustatyta vietinės rinkliavos kaina, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti rinkliavos sumos yra nepagrįsti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vietinės rinkliavos atsakovui apskaičiavimu.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. gegužės 18 d. raštu informavo atsakovą dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo ir pateikė mokėjimo pranešimus, kuriuose nurodė atsiskaitymo laikotarpį, metinį rinkliavos dydį bei mokėtiną sumą (b. l. 12–24). Pareiškėja 2015 m. gegužės 15 d. mokėjimo pranešime Nr. K15785116 atsakovui laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., pritaikiusi 5 procentų nuolaidą, apskaičiavo 29,69 Eur mokėtiną vietinę rinkliavą, taip pat nurodė iš viso mokėtiną sumą – 253,72 Eur (b. l. 24). Atsakovas, kaip nustatyta bylos medžiaga, 2015 m. liepos 28 d. sumokėjo 7,42 Eur vietinės rinkliavos (b. l. 33). Pareiškėja atsakovui 2015 m. rugpjūčio 18 d. priminimu priminė apie vietinės rinkliavos sumokėjimą, kuriame nurodė mokėjimo laikotarpį: 2015 m. sausio 1 d.–2015 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą sumą – 29,69 Eur, mokėtiną sumą, atsižvelgus į tai, kad iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. gauta 7,42 Eur suma, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. nurodė 22,27 Eur ir iš viso iki 2015 m. rugsėjo 30 d. mokėtiną sumą nurodė 238,88 Eur (b. l. 32). Pareiškėja gi pažymoje teismui atsakovo 2015 m. liepos 28 d. sumokėtą 7,42 Eur vietinės rinkliavos sumą nurodė kaip sumokėtą vietinę rinkliavą už 2008 metų laikotarpį (b. l. 5).

Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja visiškai nepagrįstai atsakovo įmokėtą 7,42 Eur vietinės rinkliavos sumą pažymoje nurodė kaip vietinės rinkliavos mokėjimą už 2008 metus, kadangi šią įmoką priminime atsakovui apie vietinės rinkliavos mokėjimą jau buvo užskaičiusi kaip vietinės rinkliavos mokėjimo dalį už 2015 m. Todėl atsižvelgiant į tai, tikslintina pareiškėjai iš atsakovo priteistina suma. Iš pareiškėjos pateiktos pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. susidarė iš viso 53,52 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo suma, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. susidarė 200,20 Eur suma, iš viso – 253,72 Eur. Įvertinus tai, kad, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl vietinės rinkliavos laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikė senaties terminą, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. susidarė 200,20 Eur, atsakovas 2015 m. liepos 28 d. sumokėjo 7,42 Eur vietinės rinkliavos, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 192,78 Eur (200,2 Eur – 7,42 Eur) vietinės rinkliavos suma, kurios mokėjimas išdėstomas 6 mėnesių laikotarpiui, kiekvieną mėnesį mokant po 32,13 Eur. 

Taip pat nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, nenurodė, kokiais teisės aktais rėmėsi taikydamas senaties terminą, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, atsakovo pateikti įrodymai buvo įvertinti, taip pat teismas nurodė teisės aktus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuriais rėmėsi taikydamas senaties terminą.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad pareiškėja pranešimus atsakovui apie vietinės rinkliavos mokėjimą pateikė nesavalaikiai, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia atsakovo pareigos mokėti vietinę rinkliavą. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas ir jas tinkamai vykdyti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodytų teiginių, kad mokesčius galimai sumokėjo namo administratorius, nepagrindė jokiais įrodymais.

Teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl  proceso kalbos taisyklių pažeidimo, pažymi, kad ABTĮ 9 straipsnyje nustatyta, kad administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba, o asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Kaip matyti iš byloje esančios informacinės pažymos, nagrinėjant administracinę bylą 2015 m. gruodžio 21 d. teismo posėdyje dalyvavo vertėja L. D. (b. l. 35, 39–40), o į sprendimo paskelbimą 2015 m. gruodžio 22 d. atsakovas neatvyko (b. l. 41). Teisės aktai nenumato, kad procesinis dokumentas, tame tarpe ir teismo sprendimas, proceso dalyviui būtų įteikiamas išverstas į jam suprantamą kalbą, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl proceso kalbos taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti ir atmestini.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir pareiškėjai iš atsakovo N. M. priteisiama 192,78 Eur vietinės rinkliavos nepriemoka už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Atsakovo N. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš atsakovo N. M. 192,78 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt du eurus 78 euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kitą prašymo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą išdėstyti šešiems mėnesiams, kiekvieną mėnesį mokant lygiomis dalimis po 32,13 Eur“.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                                   Artūras Drigotas

 

 

Dainius Raižys

 

 

Virginija Volskienė