Administracinė byla Nr. eP-48-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04442-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. rugsėjo 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja S. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV, atsakovas) 2015 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (11.1)I-5324 išdėstytą sprendimą atsisakyti nagrinėti S. J. skundą ir neatnaujinti skundo padavimo termino; 2) atnaujinti skundo padavimo terminą; 3) įpareigoti VSDFV nustatyta tvarka išnagrinėti S. J. 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą.
Pareiškėja skunde nurodė, kad 2009 m. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 6-24-20891 apskaičiuota motinystės (tėvystės) išmoka. 2010 m. rugpjūčio mėnesį buvo išmokėta sumažinta 2 780,40 Lt motinystės (tėvystės) išmoka vietoje prieš tai apskaičiuotos 4 546,87 Lt dydžio išmokos. Išmoka perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio nuostatomis. Joks sprendimas, kuriame būtų nurodytas pareiškėjai taikytas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos sumažinimo dydis, teisinis pagrindas, priimto sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, pareiškėjai nebuvo pateiktas.
Sprendimą sumažinti išmoką pareiškėja apskundė VSDFV, kuri skundą nagrinėti atsisakė. VSDFV sprendimą teismas panaikino, kadangi jis buvo priimtas nepasiūlius pateikti įrodymų ir paaiškinimų, patvirtinančių aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas. Pareiškėja juos pateikė VSDFV, tačiau šioje byloje skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakyta atnaujinti kreipimosi terminą. Atsakovo nurodomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytas terminas yra skirtas tipinėms situacijoms ir šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi ginčas kilo dėl taikytų teisės aktų pripažinimo antikonstituciniais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl ginčo santykių reguliavimo pasisakė tik 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, todėl 20 darbo dienų terminas šiuo atveju neproporcingai apsunkina teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pripažinus atitinkamas Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatas nesuderinamomis su Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), valstybė nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui nukentėjusių motinystės (tėvystės) išmokų gavėjų atžvilgiu atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo. Teisinėje demokratinėje valstybėje negali būti priimtina ir pateisinama, kad valstybė, antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises, išvengtų konstitucinės pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu padarytą žalą dėl to, kad netinkamai vykdo kitas savo pačios nustatytas taisykles: neinformuoja asmenų apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus, jų motyvus, nepaaiškina jų apskundimo tvarkos. Tai yra viena iš labai svarbių bet kurio asmens teisės į pažeistų teisių gynimą efektyvaus įgyvendinimo prielaidų, ypač kai tai priimtais įstatymais daro pati valstybė arba tai daroma jos vardu, ją atstovaujant.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 16–23) atsakovas nurodė, kad pareiškėja turėjo teisę kreiptis su skundu dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo į VSDFV per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Šį terminą praleido – skundas VSDFV dėl teritorinio skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 buvo pateiktas tik 2013 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėja nurodė, kad terminą praleido, nes neturėjo jokių galimybių sužinoti apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą; kad nepastebėjo, jog pašalpa buvo sumažinta; kad naudojasi ne vieno, bet kelių bankų sąskaitomis; kad buvo neįmanoma pastebėti VSDFV Vilniaus skyriaus pervedamų sumažintų pašalpų. Skundžiamu sprendimu VSDFV šių priežasčių nepripažino svarbiomis. Anot atsakovo, jos nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą, kadangi jos priklausė nuo pareiškėjos valios ir atspindi pareiškėjos pasirinkto elgesio modelį. Svarbia priežastimi nelaikytina tai, kad pareiškėjai sprendimas dėl išmokos skyrimo perskaičiavimo nesiunčiamas. Kiti pareiškėjos skunde išdėstyti teiginiai ir samprotavimai apie Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas žmogaus teises, valstybės pareigas ir demokratinės valstybės principus nelaikytini argumentais, pagrindžiančiais termino skundui paduoti praleidimo priežasčių pripažinimą svarbiomis, todėl šio ginčo nagrinėjimui neturi reikšmės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1)1-5324 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą. Priteisė pareiškėjai S. J. iš atsakovo VSDFV 430 Eur patirtų teismo išlaidų atlyginimą. Sugrąžino pareiškėjai 7 Eur per daug sumokėto žyminio mokesčio (2015 m. rugsėjo 9 d. mokėjimo nurodymas Nr. 532). Žyminio mokesčio permokos grąžinimą pavedė Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl VSDFV sprendimo nenagrinėti pareiškėjos skundo dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo taikant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio nuostatas.
Sprendžiamoje byloje pareiškėja S. J. skundu iš esmės prašė įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos skundą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, t. y. kad ginčas būtų išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka VSDFV. Reikalavimo įpareigoti išmokėti dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pareiškėja byloje nėra pareiškusi.
III.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu nesutiko. Apeliaciniame skunde prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti arba perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėja, matydama, kad jai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa dėl nežinomų priežasčių sumažėjo, turėjo visas galimybes kreiptis tiek į VSDFV Vilniaus skyrių, tiek į VSDFV ar teismą, tačiau laiku to nepadarė. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 įpareigojimą, VSDFV 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (11.1) I-4731 pareiškėjos paprašė pateikti įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo VSDFV terminas buvo praleistas. Pareiškėja 2015 m. liepos 22 d. VSDFV pateikė paaiškinimus ir banko sąskaitų išrašus, motyvuodama tuo, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių priežasčių, kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 jai nebuvo įteiktas, o pašalpa buvo mokama į banko sąskaitą, dėl ko ji nepastebėjo, kad motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta, ir kad to objektyviai nebuvo įmanoma padaryti, nes joks pranešimas dėl sumažintos pašalpos nebuvo gautas. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad turi ir naudojasi ne viena banko sąskaita, jose atitinkamu laikotarpiu buvo labai daug įplaukų ir išlaidų, todėl ji neturėjo objektyvios galimybės sekti įplaukų ir išlaidų bei jokio pagrindo tikrinti savo sąskaitas. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos paaiškinimus ir įrodymus, 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5324 skundo padavimo termino neatnaujino ir išsamiai pateikė visų aplinkybių įvertinimą bei motyvus, kodėl pareiškėjos pateiktus argumentus laikė nepakankamais praleisto termino atnaujinimui. Pareiškėjai dėl VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (11.1) I-5324 panaikinimo su skundu kreipusis į pirmosios instancijos teismą, VSDFV nuomone, teismas bylą išnagrinėjo visiškai neatsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimu nustatytus įpareigojimus VSDFV ir į tai, kad atsakovas pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo nenagrinėjo laikydamasis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl įrodymų apie kreipimosi termino praleidimą pateikimo. Todėl, atsakovas vertino, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir naikintinas.
VSDFV teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pasisakė ne dėl to, ar VSDFV, įvertinusi pareiškėjos paaiškinimus ir argumentus, pagrįstai (nepagrįstai) nenagrinėjo pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo (kas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas), o sprendė ginčą iš esmės, pasisakydamas dėl pareiškėjos teisės gauti neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, kartu akcentuodamas, kad pati pareiškėja savo skunde reikalavimo įpareigoti išmokėti dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų susidariusią motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką nebuvo pareiškusi. Pirmosios instancijos teismas vertino, ar VSDFV tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nors VSDFV pareiškėjos skundo nenagrinėjo ir to spręsti teismas apskritai negalėjo.
Pareiškėja prašė atmesti atsakovo VSDFV apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir su tuo siejant įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką pareiškėjai.
Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad VSDFV 2015 m. liepos 10 d. rašte Nr. (11.1)I-4731 buvo nurodyta, jog pareiškėjos skundas VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 pateiktas tik 2013 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praleidus skundo padavimo terminą, todėl, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, paprašė pateikti įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo terminas buvo praleistas. 2015 m. liepos 24 d. raštu VSDFV buvo pateikti pareiškėjos paaiškinimai ir motyvai kaip šis terminas, pareiškėjos nuomone, jos atžvilgiu, laikantis protingumo ir teisingumo principų, turėtų būti skaičiuojamas, taip pat jo praleidimo priežastys. 2015 m. liepos 24 d. raštu VSDFV pareiškėja pateikė bankų sąskaitų išrašus, kuriuose buvo matyti gausus operacijų skaičius kiekvienoje banko sąskaitoje. Pareiškėjos gaunamos pajamos nebuvo vien tik VSDFV Vilniaus skyriaus mokama motinystės (tėvystės) pašalpa, kas papildomai apsunkino sumažėjusios išmokos dydžio įvertinimą. Mokėjimo pavedimus į banko sąskaitas darė pats VSDFV teritorinis skyrius ir tik jis pats turėjo visą informaciją apie mokamos išmokos dydį. Sprendimas, kuriame būtų nurodytas pareiškėjai taikytas motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo dydis, teisinis pagrindas, priimto sprendimo apskundimo tvarka ir terminai, nebuvo pateiktas, nors tai imperatyviai numato tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis, to reikalauja minėto įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, konstitucinė valdžios institucijų pareiga tarnauti žmonėms. Jau pati susiklosčiusios situacijos (teisės akto pripažinimas antikonstituciniu), dėl kurios teikiamas skundas, prigimtis ir pačios valstybės institucijos, kuriai suteikti įgaliojimai atnaujinti skundo padavimo terminą, nesugebėjimas šioje situacijoje tinkamai ir laiku vykdyti teisės aktuose nustatytą pareigą – pateikti sprendimą, nurodant jo priėmimo teisinį pagrindą, motyvus ir apskundimo tvarką, pareiškėjos manymu, buvo laikytini visiškai pakankamu pagrindu praleistam terminui atnaujinti. Pareiškėja pažymėjo, kad VSDFV vadovavosi Taisyklėmis, kuriuose nebuvo apibrėžtų kriterijų, kuriais remiantis, įstatymo numatyto termino praleidimo priežastys būtų pripažįstamos svarbiomis. Pareiškėjos nuomone, VSDFV, neįvertinusi termino praleidimo priežasčių kaip svarbių, pažeidė gero administravimo ir atsakingo valdymo principus.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 14 d. nutartimi atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
LVAT nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 „Dėl S. J. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“, kuriuo jai nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis. VSDFV nustatė, kad skundas paduotas praleidus padavimo terminą, todėl 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5476 atsisakė jį nagrinėti. Šį sprendimą pareiškėja apskundė teismui ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 jį panaikino. Atsižvelgdama į minėtą teismo sprendimą, VSDFV 2015 m. liepos 10 d. raštu Nr. (11.1) I-4731 pasiūlė pareiškėjai pateikti įrodymus ir paaiškinimus, patvirtinančius aplinkybes, dėl kurių skundo padavimo VSDFV terminas buvo praleistas. Pareiškėja 2015 m. liepos 22 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir kaip įrodymus pateikė bankų sąskaitų išrašus: AB Ūkio banko – nuo 2010 m. liepos 24 d. iki 2013 m. spalio 14 d., AB DNB banko – nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. ir AB SEB banko – nuo 2010 m. liepos 21 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Prašyme nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas perskaičiuoti pašalpą jai nebuvo įteiktas, neturėjo galimybės sekti savo įplaukų, todėl nežinojo apie pašalpos perskaičiavimą ir anksčiau neapskundė sprendimo perskaičiuoti pašalpą. Išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, VSDFV skundžiamu 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5324 termino skundui paduoti neatnaujino ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Panaikino VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1)1-5324 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą.
LVAT nustatė, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5324 pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti.
Nagrinėjamoje byloje skundžiamas sprendimas buvo priimtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015 konstatavus, kad VSDFV, 2013 metais spręsdama dėl galimybės išnagrinėti pareiškėjos skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pažeidė administracinės procedūros taisykles.
LVAT atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas (apie jį pareiškėja buvo informuota) anksčiau nei atsakant į pareiškėjos 2013 m. liepos 24 d. prašymą jį pateikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 29 d. sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju VSDFV neįvykdė visų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklių) nuostatuose nustatytų pareigų – nepaisant Taisyklių 20 punkte nustatytų įpareigojimų (paaiškėjus, kad yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuoti pareiškėją, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjančiam valstybės tarnautojui informuoti apie tai VSDFV direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą), iškart taikė Taisyklių 31 punktą ir jame numatytas pasekmes (jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas). LVAT vertino, kad šiuo netinkamu administracinės procedūros atlikimu buvo apribota pareiškėjos teisė ginti savo galimai pažeistą teisę pateikiant paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą dėl skundo dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos, nes pareiškėja galimai būtų pateikusi tokius paaiškinimus ir įrodymus, kas atitinkamai galėjo lemti kitokią administracinės procedūros baigtį, t. y. pareiškėjos skundas galėjo būti ne paliktas nenagrinėtas, o net ir, atnaujinus terminą, patenkintas.
LVAT vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar pareiškėja pagrįstai VSDVF prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, svarbi aplinkybė buvo tai, kad šiuo atveju pareiškėja susidūrė su teisiniu neaiškumu ir neapibrėžtumu savo teisių gynimo atžvilgiu. Šiuo atveju valstybė, pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 9 straipsnio ir 10 straipsnio nuostatas nesuderinamomis su Konstitucija, nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui dėl minėto įstatymo taikymo nukentėjusių motinystės (tėvystės) išmokų gavėjų atžvilgiu atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo (aiškių terminų ir sąlygų), kuriuo po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo tokie asmenys, siekdami apginti savo teises, galėtų efektyviai pasinaudoti. Po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo pareiškėja į VSDFV su skundu, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721, kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 1 d., t. y. po beveik 5 mėnesių nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teigė, kad nors ir negalima pripažinti, kad po 2013 m. kovo 8 d. nutarimo pareiškėja operatyviai pasinaudojo savo teise skųsti minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, tačiau, LVAT nuomone, atsižvelgus, kad net atidžiam ir rūpestingam asmeniui, susipažinusiam su aptartu teisiniu reguliavimu, galėjo būti neaišku, kaip po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo ginti savo teises, t. y. šioje situacijoje buvo galima tikėtis valstybės papildomo teisinio reguliavimo, kuris nustatytų ginčų sprendimo tvarką dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintų motinystės (tėvystės) pašalpų, aptarti pareiškėjos veiksmai inicijuojant ginčą VSDFV šios konkrečios situacijos kontekste (įvertinus ir tai, kad buvo pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistos administracinės procedūros taisyklės) negali būti laikomi kaip nepateisinamas delsimas paduoti skundą VSDFV. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus ir nustatytas aplinkybes, LVAT konstatavo, kad šiuo atveju VSDFV priėmė nepagrįstą 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5324, atsisakiusi pareiškėjai atnaujinti praleistą terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti.
V.
Atsakovas 2017 m. liepos 10 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
Valdybos nuomone, LVAT išvados, kurios ir buvo motyvu palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą, bei 2017 m. kovo 14 d. priimta nutartis nagrinėtoje byloje visiškai ir akivaizdžiai neatitinka suformuotos LVAT praktikos, aiškinant bei taikant tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus tokio paties pobūdžio bylose. LVAT visiškai nevertino Valdybos 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (11.1) I-5324 pagrįstumo ir teisėtumo tuo aspektu, ar Valdyba pagrįstai vertino, jog pareiškėjos pateiktos termino praleidimo skundui paduoti priežastys yra nepagrįstos ir neatnaujino skundo padavimo termino, ypač kad LVAT teisėjų kolegija 2017 m. kovo 14 d. nutartyje sutiko, jog „nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėja praleido terminą VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijai, paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721, kuriuo pareiškėjai buvo nuspręsta nuo 2010 m. liepos 1 d. mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa buvo sumažinta“. Atkreipė dėmesį, kad LVAT teisėjų kolegija taip pat teigė, kad „ginčas iš esmės kyla dėl to, ar VSDFV ginčijamu 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5324 pagrįstai nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 paduoti“, tačiau vėliau, pasisakydama dėl ginčo dalyko, vertino visiškai ne tuos aspektus (ar pareiškėjos pateikti įrodymai Valdybai yra pakankamas pagrindas atnaujinti skundo padavimo terminą), o su ginču nesusijusius dalykus – per kiek laiko į Valdybą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, tai, kad net atidžiam ir rūpestingam asmeniui, susipažinusiam su aptartu teisiniu reguliavimu, galėjo būti neaišku, kaip po šio nutarimo ginti savo teises, bei tai, kad šioje situacijoje buvo galima tikėtis valstybės papildomo teisinio reguliavimo, kuris nustatytų ginčų sprendimo tvarką dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintų motinystės (tėvystės) pašalpų – tokio pobūdžio bylose nei viena LVAT teisėjų kolegija nesirėmė tokiais argumentais, kai vertino, ar Valdyba pagrįstai neatnaujino skundo padavimo termino pareiškėjams dėl nuo 2010 m. liepos mėnesio sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalies priteisimo, kai jie kreipėsi po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.
Atsakovas prašyme paaiškina, kad LVAT analogiškose bylose yra suformavęs atitinkamą praktiką, kurios nuosekliai laikėsi visose administracinėse bylose. LVAT teisėjų kolegija, nagrinėjusi administracinę bylą Nr. eA-136-602/2017, turėjo įvertinti, ar Valdyba tinkamai laikėsi teisės aktų nustatytų procedūrų (t. y. paprašė pareiškėjos pateikti įrodymus, ar tinkamai juos vertino, laikė neobjektyviais ir nepagrįstais bei atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti), 2015 m. rugpjūčio 6 d. priimdama sprendimą Nr. (11.1) I-5324, o ne vertinti, ar pareiškėja laiku ir per protingą terminą kreipėsi į Valdybą po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo.
Pareiškėja su atsakovo prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje nesutinka, prašo atmesti atsakovo Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo kaip nepagrįstą.
Pareiškėja yra įsitikinusi, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 nėra. Nurodo, kad VSDFV neįvardijo aiškių motyvų, pagrindžiančių ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, t. y. nenurodė jokių konkrečių materialiosios teisės nuostatų, kurios būtų akivaizdžiai pažeistos priimant LVAT 2017 m. kovo 14 d. nutartį. VSDFV nurodytos teismų praktikos analizės aiškiai matyti, kad jos nurodomose bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės ne tik nėra tapačios pareiškėjos atvejui, tačiau skiriasi ir jų nagrinėjamas dalykas
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Byloje sprendžiamas atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 pagrįstumo klausimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. 2001 m. sausio 23 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95)). Taigi, proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, priimtoje 2017 m. kovo 14 d. nutartyje nurodė, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), inter alia (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėtina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnis, kurio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Byloje, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, ginčas kilo dėl VSDFV sprendimo neatnaujinti termino skundui paduoti ir atsisakyti nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos perskaičiavimo teisėtumo.
Taigi teismai, nagrinėję bylą, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, vertino, ar VSDFV teisėtai ir pagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje byloje taikytose Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies teisės normose yra įtvirtintos proceso, o ne materialiosios teisės normos, reglamentuojančios privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką. Nagrinėjamu atveju ginčas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo nebuvo nagrinėjamas iš esmės ir su tuo susijusios materialiosios teisės normos šioje byloje nebuvo taikomos. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, jog procesas administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 turėtų būti atnaujintas vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu dėl to, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
Atsakovas Valdyba taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015; 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-121-552/2015 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-59-822/2017).
Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, formuojamos šiose administracinėse bylose (kai asmuo dėl sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, motinystės (tėvystės) pašalpos dalies priteisimo į Valdybą kreipėsi po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o ne 2010 metais, kai buvo išmokėtos pirmos sumažintos pašalpos, ir Valdyba pareiškėjų skundų nenagrinėjo, laikydama, kad yra praleistas skundo padavimo terminas): Nr. A143-790/2014; Nr. A502-976/2014; Nr. A756-1080/2014; Nr. A-20-146/2015; Nr. A-1410-822/2015; Nr. A-962-525/2015; Nr. A-721-146/2016; Nr. A-819-822/2016; Nr. A-165-602/2017.
Atsakydama į prašymo atnaujinti procesą argumentą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-602/2017 yra vienas pagrindinių pagrindų atnaujinti procesą, nes ją priėmė ta pati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, kuri nagrinėjo ir Valdybos apeliacinį skundą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-602/2017 buvo priimta vėliau už nutartį administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu, naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), kuris taikytinas ir teismo precedentui, kaip teisės šaltiniui, atsižvelgiant į tai, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, todėl šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (žr. 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-36-552/2017).
Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-165-602/2017 buvo priimta jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties, užbaigusios nagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-136-602/2017 procesą, priėmimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-165-602/2017 suformuota teismo praktika nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Vertindama kitus atsakovo nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus, kuriais atsakovas grindžia būtinybę atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog atsakovo nurodytose bylose ir byloje, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, termino paduoti skundą Valdybai pradžios momentas buvo vertintas analogiškai, t. y. nuo to momento, kai periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką. Atkreiptinas dėmesys, kad Valdyba, nustačiusi, kad skundas paduotas praleidus terminą, klausimą, ar tam tikras asmuo nustatytą terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių ir dėl to yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti, sprendžia individualiai. Teismai, tikrindami Valdybos sprendimo neatnaujinti praleisto termino skundui paduoti teisėtumą ir pagrįstumą, vertina nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl teismo pateiktas aplinkybių įvertinimas termino (ne)atnaujinimo aspektu gali ir turi būti suprantamas konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 turinio matyti, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti VSDFV 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (11.1)1-5324 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą, vertino šioje byloje susiklosčiusią individualią pareiškėjos situaciją: nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas pareiškėjai buvo įteiktas (apie jį pareiškėja buvo informuota) anksčiau nei atsakant į pareiškėjos 2013 m. liepos 24 d. prašymą jį pateikti; atsižvelgė į pareiškėjos inicijuotoje byloje konstatuotą faktą, jog nagrinėjamu atveju VSDFV neįvykdė visų Taisyklių nuostatuose nustatytų pareigų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-962-525/2015); be to, sprendė, kad pareiškėja savo teisių gynimo srityje susidūrė su teisiniu neaiškumu ir neapibrėžtumu.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose priimtus procesinius sprendimus, nenustatė, kad nors vienoje atsakovo nurodytoje byloje būtų susiklosčiusi tokia pati situacija (vertinant aplinkybių visumą) praleisto termino (ne)atnaujinimo aspektu, kaip pareiškėjos atveju, t. y. skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Taigi atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nepagrindžia būtinybės atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog atsakovo prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo Valdybos prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. eA-136-602/2017 pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė