Administracinė byla Nr. A-810-492/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01504-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. S. 2015 m. liepos 31 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo po 50 Eur už 21 parą praleistą įkalinimo įstaigoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. atskirais laikotarpiais buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) kamerose Nr. 139, 232, 207 ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjo nuomone, minimali gyvenamojo ploto norma turi būti skaičiuojama pagal laisvą, neužimtą baldais, kameros grindų plotą. Atkreipė dėmesį, jog sanitarinis mazgas įrengtas ne atskiroje patalpoje, o toje pačioje gyvenamojoje patalpoje. Kamerose langai buvo arba neatidaromi ir tamsinto stiklo, arba vidinio lango stiklai matiniai, todėl trūko šviesos arba reikėjo kęsti šaltį. Minėjo, jog nustatytos maitinimo normos neatitiko jo asmeninių fiziologinių poreikių, gauti papildomą maitinimą nebuvo galimybių, todėl buvo privestas kęsti alkį. Nurodė, kad nebuvo mokamos socialinės pašalpos iš socialinės paramos suimtiesiems – nuteistiesiems fondo. Minėtais neteisėtais atsakovo veiksmais ir neteisėtu veikimu pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodė, jog pareiškėjui būnant Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose visą laikymo laiką jam teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Daugelyje kamerų yra įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai, trečiojo aukšto kamerų langai, išeinantys į (duomenys neskelbtini) stiklai aptraukti apsaugine plėvele, tokia galimybė numatyta Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatacijos taisyklių 14.1 punkte. Languose įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai. Pažymėjo, kad langai praleidžia pakankamai šviesos, o kamerų dirbtinis apšvietimas atitinka higienos normos reikalavimus. Kamerose su neatidaromais langais įrengta mechaninė oro kondicionavimo sistema. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu maistas jam buvo tiekiamas pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 punktą. Suimtiesiems nedraudžiama įsigyti papildomai maisto produktų. Kauno tardymo izoliatorius nėra gavęs pareiškėjo prašymų, pareiškimų, pasiūlymų, skundų dėl maitinimo kiekio ar kokybės, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas maitinimu buvo patenkintas. Kauno tardymo izoliatoriaus administracija nėra svarsčiusi dėl socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondo išmokos pareiškėjui, kadangi jis nėra raštu kreipęsis dėl išmokų iš minėto fondo. Teigė, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Iš pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI 2015 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 11-5332 „Apie G. S. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ duomenų nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d. buvo kalinamas Kauno TI kameroje Nr. 139, nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 232, nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 207.
Iš teismui pateiktos Kauno TI 2015 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 11-5332 apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 21 parą ir jo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą, todėl teismas konstatavo, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės į tinkamas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose esantis inventorius užima kameros gyvenamąjį plotą, todėl realiai tenkantis gyvenamasis plotas dar labiau sumažėja. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl kameroje esančių baldų užimamo ploto, kadangi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas įrengtas ne atskiroje patalpoje, o toje pačioje gyvenamojoje patalpoje.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Iš byloje pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema, patalpos padengtos plytelėmis – lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kas atitinka Taisyklių 14.5. punkto ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad konkrečiose kamerose, tam tikru laiku, sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose langai buvo arba neatidaromi ir tamsinto stiklo, arba vidinio lango stiklai matiniai, todėl trūko šviesos arba reikėjo kęsti šaltį. Taisyklių 14.1 punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos ir temperatūros. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, nurodė, kad negali vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytiems reikalavimams laikyti nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodė, jog kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje metu, jam nebuvo skiriamos įprastinės kalinamiems asmenims skiriamos socialinės pašalpos.
Teismas pažymėjo, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl socialinės pašalpos skyrimo į Kauno TI administraciją, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius (nenurodė kada konkrečiai kreipėsi su prašymais dėl pašalpos skyrimo ir kokiems konkretiems būtiniausiems reikmenims įsigyti), todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Skunde pareiškėjas taip pat teigė, jog nustatytos maitinimo normos neatitiko jo asmeninių fiziologinių poreikių, gauti papildomą maitinimą nebuvo galimybių, todėl buvo privestas kęsti alkį. Teismas pažymėjo, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas tik esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba ginčo laikotarpiu būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas (dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį pagal ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, medicininės indikacijos), o Kauno TI Ūkio skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje nurodyta, jog pareiškėjui per laikotarpį nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. buvo teikiamas nedirbančių vyrų maitinimas.
Teismas nustatė, jog G. S. ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybą dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų, tačiau depresijos požymių, psichikos sutrikimų nerasta (skundėsi sąnarių skausmu, lankėsi pas odontologą), tačiau teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus teismas konstatavo, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas ir skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi poįstatyminiais teisės aktais, bet ne Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu.
Akcentuoja, kad tarptautiniai dokumentai nustato didesnį minimalaus ploto reikalavimą tenkantį vienam asmeniui nei nacionaliniai teisės aktai. Pažymi, kad apšvietimas įkalinimo įstaigoje neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Taip pat pažymi, kad serga tuberkulioze, todėl pareiškėjui buvo privaloma taikyti specialią maitinimosi dietą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
Pareiškėjas teigia, kad tarptautiniai dokumentai nustato didesnį minimalaus ploto reikalavimą tenkantį vienam asmeniui nei nacionaliniai teisės aktai ir iš to kildina jam padarytą neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimas Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams).
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į nacionalinės teisės aktais nustatytą minimalaus ploto reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, atsakovas nepažeidė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad serga tuberkulioze, todėl pareiškėjui buvo privaloma taikyti specialią maitinimosi dietą.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas tik esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnyba būtų rekomendavusi ar skyrusi specialų maitinimą pareiškėjui pagal medicinines indikacijas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad specialaus maitinimo jam reikėjo, nes jis sirgo tuberkulioze, tačiau nepateikia jokių duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas sirgo tuberkulioze, arba kad kreipėsi įkalinimo įstaigos į medicinos punktą dėl tuberkuliozės ar kitokio sutrikimo, dėl kurių būtų reikalingas specialus maitinimas.
Pareiškėjas savo apeliacinį skundą taip pat grindžia aplinkybe, jog apšvietimas įkalinimo įstaigoje neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus, nes nei pareiškėjas, nei atsakovas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, netinkamos apšvietos ir temperatūros.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų dėl įkalinimo įstaigoje esančių apšvietimo sąlygų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą apšvietimo normą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą ir kokia suma pinigais gali būti teisingu žalos atlyginimu.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir minėtą suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs neteisėtus kalinimo vietos administracijos veiksmus, tačiau nelaikęs pareiškėjo patirtų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų tokiais intensyviais, kuriems atlyginti reikėtų žalos atlyginimo pinigais, privalėjo sprendimo rezoliucinėje dalyje pripažinti teisės pažeidimą, o atmesti tik pareiškėjo reikalavimo dalį dėl žalos atlyginimo pinigais.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimas keičiamas ir konstatuojama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisės aktais nustatytą apšvietimo normą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. S. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – teisės aktais nustatytą apšvietimo normą Kauno tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė