Civilinė byla Nr. 2S-247-577/2016

                             (Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39910-2015-9)

              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

3.3.2.2.; 3.3.2.3.;3.1.18.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. sausio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Aldarus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui UAB „Aldarus“ dėl piniginių lėšų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 5 792,00 Eur dydžio įsiskolinimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumą atitinkančius kilnojamuosius ar nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovas vykdo veiklą, susijusią su nekilnojamojo turto pardavimu, ieškovo žiniomis, žemės sklypų pardavimas yra labai intensyvus, atsakovas didžiąją dalį sklypų jau yra pardavęs. Be to, atsakovas, neinformavęs ieškovo, nenutraukęs bei neatsiskaitęs su ieškovu, pradėjo žemės sklypo, numatyto preliminariojoje sutartyje, pardavimo procedūrą, kas pasak ieškovo, įrodo atsakovo nesąžiningumą. Mano, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, nutarė areštuoti skolininkui UAB „Aldarus priklausantį kilnojamą ar nekilnojamą turtą, o jo nesant – pinigines lėšas 5 792,00 Eur dydžio sumai. Areštavus pinigines lėšas, leido atsakovui atsiskaityti su ieškovu, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomas socialinio draudimo įmokas. Pirmos instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Iš Juridinių asmenų registro duomenų nustatęs, jog atsakovo turimo ilgalaikio turto vertė kelis kartus mažesnė už prašomą priteisti sumą, o iš Pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog atsakovas dirba nuostolingai, teismas padarė išvadą, kad 5 792,00 Eur dydžio suma atsakovui yra didelė ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar apskritai tapti neįmanomas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindais areštuoti skolininko turtą.

Atsakovas UAB „Aldarus“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį ir pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad teismas netinkamai atliko preliminarų ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimą, kadangi neatsižvelgė į tai, jog ieškovas, reikšdamas reikalavimą priteisti nuostolius, ne tik nepasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau ir nepateikė nuostolių dydį pagrindžiančių įrodymų. Apelianto manymu, pagrindą abejoti ieškovo reikalavimų pagrįstumu sudaro ir tai, kad būtent ieškovas atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį dėl žemės sklypo įsigijimo. Be to, pasak ieškovo, teismas neatsižvelgė į tai, kad 2015-02-17 preliminarioje sutartyje nėra numatyta atsakovo atsakomybė tuo atveju, jei per preliminarioje sutartyje numatytą terminą nesudaroma pagrindinė sutartis, t.y. į tai, kad šalys nesusitarė dėl netesybų mokėjimo. Taip pat apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Nurodė, kad atsakovas yra pajėgus įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą, nes atsakovo turtinė padėtis yra gera, atsakovas veikia pelningai. Paaiškino, kad dėl veiklos specifikos atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas balanse priskirtas prie trumpalaikio turto, tačiau dėl trijų žemės sklypų Vilniaus mieste nėra sudaryta jokių perleidimo sandorių, atsakovo nuosavybės teisės į šiuos sklypus nėra suvaržytos, jo vertė (316 884 Eur), žymiai viršija ieškovo reikalaujamą priteisti sumą. Nurodo, jog ieškovas turi pakankamai piniginių lėšų ieškovo reikalavimui įvykdyti. Kadangi ieškinio suma atsakovui nėra didelė, apelianto įsitikininimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jo atžvilgiu yra perteklinis, suvaržantis atsakovo teises ir interesus. Mano, kad nepanaikinus atsakovui pritaikyto turto arešto būtų  pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, atsakovo teisės būtų suvaržytos labiau nei tai būtina. 

Ieškovas R. K. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atmesti atsakovo  atskirąjį skundą, o pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas nesutinka su atsakovo nuomone, kad teismas nepagrįstai vertino, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Taip pat mano, jog atsakovas neįrodė, kad jo turtinė padėtis yra gera ir dėl to nekyla būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Pažymi, jog atsakovo pateikti duomenys apie turtą nepatvirtinti įmonės akcininkų, nepateikti VĮ Registrų centrui ir iš esmės gali pasikeisti, todėl nepašalina sprendimo neįvykdymo grėsmės. Pasak ieškovo, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas galės laisvai perleisti savo turimą turtą, prisiimti naujus įsipareigojimus, jų įvykdymą garantuodamas turimu turtu. Atkreipė dėmesį, jog ieškinys pareikštas juridiniams asmeniui, kurio pagrindinė veikla – nekilnojamojo turto vystymas ir prekyba nekilnojamuoju turtu. Ieškovo įsitikinimu, teismas nepažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principų. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, nurodęs svarbias priežastis, turi teisę prašyti pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Dėl preliminaraus ieškinio vertinimo.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai atliko preliminarų ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimą, kadangi neatsižvelgė į tai, jog ieškovas, reikšdamas reikalavimą priteisti nuostolius, nepasisakė dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir nepateikė nei vieno nuostolių dydį pagrindžiančio įrodymo. 

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

Nagrinėjamu atveju, apeliantas iš esmės dėsto savo nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvus, kurių vertinimas bus atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Skunde paminėtoje ieškovo pretenzijoje yra išdėstytos nesutikimo sudaryti pagrindinę sutartį priežastys, todėl šis įrodymas nesudaro pagrindo spręsti apie akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Apelianto argumentas, kad sutartimi šalys nesusitarė dėl netesybų mokėjimo ieškovui, taipogi susijęs su konkrečių įrodymų - sutarties sąlygų, išsamiu vertinimu, kuris taikant laikinąsias apsaugos priemones, nėra atliekamas. Kadangi ieškovas ieškinyje nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, taip pat pridėjo įrodymus šioms aplinkybėms pagrįsti, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą.

Dėl grėsmės galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymui

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, o ieškovas neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Teigia, jog  atsakovo turtinė padėtis yra gera,  atsakovas veikia pelningai.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013 ir kt.). Ši prezumpcija nėra absoliuti (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis c. b. Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis c. b. Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis c. b. Nr.2-256/2012). Ar yra faktinis pagrindas remtis šia prezumpcija kiekvienu atskiru atveju sprendžia teismas. Jeigu ja yra remiamasi, jos paneigimo našta, atsižvelgiant į ekonomiškumą įrodinėjimo procese, perkeliama atsakovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012, 2015 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1017-178/2015  ir kitos).

Atsakovas, teigdamas, kad jam ieškinio suma nėra didelė, kad jo veikla yra pelninga, pateikė 2015-10-31 duomenimis sudarytą balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą (b.l. 35-36), taip pat Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, Turto arešto aktų registro išrašus. Įvertinęs šių įrodymų turinį kartu su byloje esančiais praėjusių metų atsakovo veiklos rodikliais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad finansinių rodiklių augimai nepaneigia ginčijama nutartimi padarytos išvados dėl sprendimo neįvykdymo grėsmės.

Pažymėtina, kad pagal 2015-10-31 balansą atsakovo turimo ilgalaikio turto vertė nepakito (1 448,10 Eur, t.y. kelis kartus mažesnė už prašomą priteisti sumą (5 792,00 Eur); be to, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai beveik siekia turimo turto vertę (atitinkamai 504 012 ir 544 265 Eur). Didžiąją dalį apelianto turimo turto dalį sudaro trumpalaikis turtas. Atsakovas nurodo, kad dėl veiklos specifikos atsakovo turimas nekilnojamasis turtas balanse nurodomas kaip trumpalaikis turtas. Pabrėžtina, kad trumpalaikiam turtui priskiriamas per vieną ataskaitinį laikotarpį (vienerius finansinius metus) pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas, todėl net ir realiai šiuo metu egzistuojantis jis iš esmės pagal savo pobūdį gali keistis, todėl negali patikimai garantuoti pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimo ilgesnėje perspektyvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1941/2014). Taigi, ir šiuo atveju, akivaizdu, jog atsakovas, kurio veikla - nekilnojamojo turto vystymas ir prekyba nekilnojamuoju turtu, bet kuriuo momentu gali perleisti nekilnojamąjį turtą ir to siekia.

Taigi, įvertinus paminėtus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas nepaneigė aplinkybių, kad yra grėsmė dėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

Dėl lygiateisiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo

Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo bei suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-146/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015).

Pažymėtina, kad vien faktas, kad atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus, kurie jam gali sukelti nuostolius, savaime neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo bei nenulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų – proporcingumo ar ekonomiškumo - pažeidimo (CPK 144 str. 1 d, 145 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, esant įstatyme nustatytam pagrindui, turi teisę reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės ir išnyktų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas (CPK 146, 148, 149 str.). Apeliantas skunde nurodė, jog turi pakankamai lėšų galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl, siekdamas, kad teismas panaikintų laikinąsias apsaugos priemones, gali pasinaudoti CPK 148 str. 2 d. numatyta galimybe sumokėti  reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą. 

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl atsakovo atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.  teismas 

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                Jadvyga Mardosevič