Administracinė byla Nr. A-174-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00297-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) teismui paduotu skundu (b. l. 2–8) prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 14859 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui 30 procentų sumažintas socialinės pašalpos dydis, bei priteisti pareiškėjui 5 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė bei teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas paaiškino, kad Sprendimu V. J. paskyrė 30 procentų sumažinto dydžio socialinę pašalpą nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. po 71,40 Eur per mėnesį. Pareiškėjas yra registruotas darbo biržoje, jam suteiktas bedarbio statusas, socialinę pašalpą gauna nuo 2013 metų ir jos dydis buvo 350 Lt (101,37 Eur), tačiau ji vis mažinama. Jis nurodė, kad sutinka su ta Sprendimo dalimi, kuria socialinės pašalpos mokėjimas jam buvo pratęstas, tačiau nesutinka su skiriamos pašalpos sumažinimu, pažymėjo, kad yra ligotas, o tokio dydžio pašalpos neužtenka vaistams, maistui ir būtiniausiems socialiniams poreikiams tenkinti tam, kad išgyventų, ir tuo paminamas jo žmogiškasis orumas. Atsakovas Sprendimą grindė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 3 dalies 10 punktu, remdamasis ta aplinkybe, kad darbo birža siūlė pareiškėjui darbą, tačiau pareiškėjas įdarbintas nebuvo. Atsakovas už tai pareiškėjui pritaikė sankciją, kuri yra neproporcinga. Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo principai, tarp jų – socialinio teisingumo ir veiksmingumo. Tai reiškia, kad piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kai jos labiausiai reikia, siekiant išvengti skurdo spąstų. Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo sunkią materialinę padėtį, į tai, kad iš 71,40 Eur pašalpos neįmanoma išgyventi, nes pareiškėjas kitų pajamų neturi. V. J. ne kartą atsakovui tai nurodė, pareiškėjo sunki situacija buvo žinoma. Tačiau atsakovas neatvyko patikrinti jo buities sąlygų, nesurašė buities sąlygų patikrinimo akto, aklai rėmėsi teritorinės darbo biržos pateikta informacija, kad pareiškėjui buvo siūlytas darbas. Pažymėjo, kad, pagal teritorinės darbo biržos išduotas rekomendacijas, jis nė karto nebuvo įdarbintas, nes buvo pasirenkamas kitas kandidatas ar dėl kitų priežasčių, tačiau nė vieno karto pareiškėjas nebuvo įdarbintas dėl jo paties kaltės, be to, jis aktyviai savarankiškai ieškojo darbo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta valstybės pareiga laiduoti socialinę paramą jos reikalingiems asmenims. Nesant Įstatyme imperatyvių normų, savivaldybės institucijai nurodančių būtinybę mažinti socialinę pašalpą, atsakovas turėjo vadovautis Konstitucija, bendraisiais Įstatyme bei kituose teisės aktuose įtvirtintais principais. Sprendimu sumažinus socialinę pašalpą, neužteko pinigų vaistams, būtiniausioms higienos priemonėms, dėl ko pareiškėjas patyrė sveikatos pablogėjimą, higieninį diskomfortą, nepatogumus, įtampą ir išgyvenimus.

Atsakovų atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 47–49) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad Įstatymas apibrėžia asmenims skiriamų pašalpų skyrimo tvarką, jos dydį, apskaičiavimo būdus bei kitas aplinkybes. Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinės pašalpos dydis vienam gyvenančiam asmeniui, turinčiam teisę ją gauti, sudaro 100 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį, o Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus, darbingas, bet nedirbantis asmuo, socialinės pašalpos dydis mažinamas: kai asmuo nedirba nuo 12 iki 24 mėnesių – 10 procentų, kai asmuo nedirba nuo 24 iki 36 mėnesių – 30 procentų. Įstatymas nenumato kitokių sąlygų ar pasirinkimo galimybės, atsakovas negali vertinti, dėl kokių priežasčių asmuo nedirba. Pareiškėjas 2015 m. birželio 8 d. pateikė prašymą socialinei pašalpai skirti, kitą dieną buvo priimtas sprendimas socialinę pašalpą skirti, ją sumažinant 30 procentų. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi Įstatymo nuostatomis, pareiškėjui socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis buvo skaičiuojamas nuo 2013 m. birželio mėnesio, t. y. nuo Įstatymo Nr. XII-329 įsigaliojimo. V. J. gauna ir kitas kompensacijas kaip asmuo, gaunantis socialinę pašalpą, – už karštą ir geriamą vandenį. Įstatymo 3 straipsnyje, kuriuo remiasi pareiškėjas, nurodytas tikslas ir didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką. Pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktą savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnybos socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Panevėžio miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. 1-68 patvirtinto Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Panevėžio miesto gyventojams teikimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio 66 punkte nustatyta, kad Paramos teikimo komisijos sprendimu socialinės pašalpos dydis gali būti nemažinamas, kaip nustatyta Įstatyme, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnybos socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse arba pasiūlė darbą asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip penkeri metai, ar asmeniui, kuris yra iki 25 metų amžiaus ir turi specialybę. Vadovaudamasis imperatyviomis Įstatymo bei Aprašo nuostatomis, atsakovas pareiškėjui nemažinti skiriamos socialinės pašalpos neturėjo teisės, nes pareiškėjas buvo gavęs darbo pasiūlymus.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ta apimtimi, kuria jam paskirtos (pratęstos) socialinės pašalpos dydis buvo sumažintas 30 procentų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas atitinka Įstatyme nustatytus kriterijus, suteikiančius teisę gauti socialinę pašalpą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepatenka į Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų išimčių kategoriją (8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktai). Bylos medžiaga patvirtina ir šalys to neginčija, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, darbingas, bet nedirbantis asmuo. 2013 m. gegužės 16 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 2, 3, 7, 8, 9, 10, 16, 17, 21, 23, 24 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-329 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Įstatymo 10 straipsnis, jis išdėstytas nauja redakcija, galiojančia ir šiuo metu. Pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 6 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje numatyti socialinės pašalpos gavimo laikotarpiai pradedami skaičiuoti nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, o Pakeitimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas įsigalioja 2013 m. birželio 1 d. Pagal Pakeitimo įstatymo nustatytąjį reglamentavimą, socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis pareiškėjui skaičiuotinas nuo 2013 m. birželio 1 d., jis nuo šios datos nedirbo, skundžiamo Sprendimo priėmimo dienai socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis sudarė 24 mėnesius. Todėl pareiškėjas atitiko Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytus kriterijus. Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punktu savivaldybei suteikta teisė, patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Ši teisės norma savivaldybės tarybai suteikia teisę nustatyti išimtis iš Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies, t. y. sąlygas bei kriterijus, kuriems esant, socialinę pašalpą gaunančiam asmeniui socialinės pašalpos dydis gali būti nemažinamas taip, kaip nustatyta Įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Aprašo 66 punktas numato galimybę nemažinti socialinės pašalpos dydžio taip, kaip numatyta Įstatyme, tik Paramos teikimo komisijos sprendimu ir tik tuo atveju, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba pasiūlė darbą asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip penkeri metai ar asmeniui, kuris yra iki 25 metų amžiaus ir turi specialybę.

Ginčo atveju Lietuvos darbo biržos duomenų bazės išrašas (b. l. 38) bei Panevėžio teritorinės darbo biržos pateikti duomenys (b. l. 73–84) patvirtina, kad pareiškėjui socialinės pašalpos gavimo laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 1 d.) Panevėžio teritorinė darbo birža 11 kartų pasiūlė darbą, jis nėra asmuo iki 25 metų amžiaus ir nėra asmuo, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko penkeri metai. Todėl pareiškėjas neatitiko sąlygų ir kriterijų, nustatytų Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte, savivaldybės tarybai nustatytos teisės pagrindu priimtame Apraše. Teismas pažymėjo, kad tiek Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies nuostatos, tiek jų pagrindu priimto Aprašo nuostatos teisę į savivaldybės tarybos nustatytą išimtį sieja su darbo ar dalyvavimo aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse pasiūlymo faktu, o ne su realaus įdarbinimo faktu, todėl priežastys, dėl kurių pareiškėjas nebuvo įdarbintas pagal pateiktus darbo pasiūlymus, ginčo atveju nėra teisiškai reikšmingos. Remdamasis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis bei nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismas sprendė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius, pareiškėjui Sprendimu pratęsdamas socialinės pašalpos mokėjimą, neturėjo teisės nustatyti kitokio skiriamos socialinės pašalpos dydžio, negu jis imperatyviai nustatytas Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. apskaičiuotos socialinės pašalpos dydis (102 Eur) pagrįstai sumažintas 30 procentų ir nuspręsta pareiškėjui nuo 2015 m. birželio 1 d. mokėti socialinę pašalpą po 71,40 Eur per mėnesį. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, šios žalos atsiradimą kildindamas iš, jo nuomone, neteisėto Sprendimu skiriamos socialinės pašalpos dydžio sumažinimo 30 procentų, nurodydamas, jog paskirtos pašalpos jam neužtenka būtiniausiems socialiniams poreikiams patenkinti, vaistams, o higienos reikmėms lėšų iš viso nebelieka. Kaip patirtą neturtinę žalą pareiškėjas nurodė sveikatos pablogėjimą, higieninį diskomfortą, nepatogumus, įtampą ir išgyvenimus, tai, kad jam tenka badauti, ir taip yra pamintas jo žmogiškasis orumas.

Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina).

Aukščiau aptartais motyvais konstatavęs, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. nenustačius neteisėtų Panevėžio miesto savivaldybės administracijos veiksmų, kaip vienos iš privalomų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas V. J. su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde (b. l. 120–125) prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas tik 2015 m. birželio 17 d. raštu pranešė pareiškėjui, kad nuo 2015 m. birželio 1 d. sumažinta jam paskirta socialinė pašalpa, tačiau skundžiamo sprendimo pareiškėjui nepateikė, tuo tarpu atsakovo raštas nėra individualus administracinis aktas. Mano, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 14859 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Minėtas sprendimas priimtas nepatikrinus pareiškėjo gyvenimo sąlygų ir nesurašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino teikiamos socialinės paramos paskirties, mokamos socialinės pašalpos dydžio, jog pareiškėjas nepiktnaudžiavo savo, kaip pašalpos gavėjo, teisėmis. Pažymi, jog sumažintos socialinės pašalpos jam neužtenka vaistams ir maistui, būtiniausiems socialiniams poreikiams patenkinti, tam, kad išgyventų. Mano, jog pašalpos sumažinimas, įvertinus tai, kad pareiškėjui buvo siūlomas darbas, yra neteisingas, nes realiai nė karto iš 11 patektų pasiūlymų nebuvo galimybės įsidarbinti. Pabrėžia, kad socialinės paramos sumažinimas prilygintinas sankcijai, o pareiškėjas jokio pažeidimo nėra padaręs.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracijai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 130–132) kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, jog atsakovas neturėjo teisės nustatyti kitokio skiriamos socialinės pašalpos dydžio, negu imperatyviai numatytas Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Nurodo, jog pareiškėjui siųstame 2015 m. birželio 17 d. rašte jis buvo informuotas apie tai, kad socialinė pašalpa bus mažinama 30 procentų, nurodytas Sprendimo pagrindimas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis bei Sprendimo apskundimo tvarka. Kadangi ginčijama Sprendimo dalis yra teisėta, nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 14859 dalies, kuria pareiškėjui 30 procentų sumažintas socialinės pašalpos dydis, teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. J. 2015 m. birželio 8 d. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. 12755, kuria prašė jam skirti socialinę pašalpą, karšto vandens išlaidų kompensaciją bei geriamojo vandens išlaidų kompensaciją nuo 2015 m. birželio mėn. iki rugpjūčio mėn. (b. l. 36–37). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 14859 pareiškėjui buvo pratęstas socialinės pašalpos mokėjimas (sumažinto dydžio, esant darbingu, bet nedirbančiu asmeniu) nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., mokant po 71,40 Eur per mėnesį (b. l. 35). Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pašalpos gavimo trukmė nedirbant – 24 mėnesiai, pašalpos dydis mėnesiui (102 Eur) sumažintas 30 procentų.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 14859 dalį, kuria pareiškėjui 30 procentų sumažintas socialinės pašalpos dydis.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės keliamas ne dėl teisės gauti socialinę pašalpą, bet dėl mokėtinos socialinės pašalpos dydžio. Pagrindai, kuriems esant socialinė pašalpa skiriama papildomai arba ji mažinama, išdėstyti Įstatymo 10 straipsnyje (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija). Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui tais atvejais, kai bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų arba vienas gyvenantis asmuo yra darbingo amžiaus darbingas, bet nedirbantis asmuo (išskyrus atvejus, kai nedirbama dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose), socialinės pašalpos dydis, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 9 straipsnį, išskyrus socialinę pašalpą vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos, yra mažinamas, kai socialinė pašalpa mokama nuo 24 mėnesių iki 36 mėnesių – socialinės pašalpos dydis bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui mažinamas 30 procentų. Pagal Įstatymo 23 straipsnio (2013 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. XII-329 redakcija) 3 dalies 10 punktą, patikrinus bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas ir surašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, savivaldybės administracijai suteikiama teisė savivaldybės tarybos nustatyta tvarka nemažinti socialinės pašalpos dydžio, kaip nustatyta šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės valstybinė įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Aprašo (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1-68 redakcija) 66 punkte numatyta, jog paramos teikimo komisijos sprendimu socialinės pašalpos dydis gali būti nemažinamas, kaip nustatyta Įstatyme, jeigu Lietuvos teritorinė darbo birža ar kitos valstybės įdarbinimo tarnyba socialinės pašalpos teikimo laikotarpiu nepasiūlė darbo arba nepasiūlė dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse arba pasiūlė darbą asmeniui, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip penkeri metai ar asmeniui, kuris yra iki 25 metų amžiaus ir turi specialybę.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis pareiškėjui skaičiuotinas nuo 2013 m. birželio 1 d., nes nuo tada pareiškėjas nedirbo. Taigi skundžiamo atsakovo Sprendimo priėmimo dieną socialinės pašalpos mokėjimo laikotarpis sudarė 24 mėnesius. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu neatitiko Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 punktuose numatytų sąlygų, taip pat Aprašo 66 punkte numatytų sąlygų, t. y. nebuvo asmuo iki 25 metų amžiaus ir asmuo, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip penkeri metai. Remiantis byloje surinktais Lietuvos darbo biržos duomenų bazės (b. l. 38) bei Panevėžio teritorinės darbo biržos (b. l. 73–84) duomenimis, pareiškėjui ginčui aktualiu socialinės pašalpos gavimo laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 1 d.) Panevėžio teritorinė darbo birža darbą pasiūlė 11 kartų. Tai, ar pareiškėjas pagal minėtus pasiūlymus įsidarbino, minėtos normos taikymo atžvilgiu nėra aktualu. Priešingas aiškinimas, kurį pateikia pareiškėjas apeliaciniame skunde, darbo siūlymą siedamas su konkrečiu įsidarbinimo faktu, yra nelogiškas, nes tokiu atveju Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos normos dėl socialinės pašalpos mažinimo iš esmės nebūtų galima pritaikyti, nes asmeniui įsidarbinus socialinės pašalpos mokėjimas apskritai tampa neaktualus, o jam neįsidarbinus socialinė pašalpa negalėtų būti mažinama. Be to, mažinant paskirtą socialinę pašalpą, Įstatymas nenumato galimybės vertinti kitų aplinkybių, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad sumažintos socialinės pašalpos jam neužtenka vaistams ir maistui, būtiniausiems socialiniams poreikiams patenkinti, nagrinėjamu atveju nebuvo aktualios.

Konstatavus, kad pareiškėjas atitiko Įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygas ir nesant Įstatyme nustatytų minėtos normos taikymo išimčių, spręstina, jog atsakovas turėjo pagrindą Sprendimu apskaičiuotos socialinės pašalpos dydį (102 Eur) sumažinti 30 procentų ir nuo 2015 m. birželio 1 d. mokėti pareiškėjui 71,40 Eur per mėnesį socialinę pašalpą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (pvz., 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2015 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, Administracinė jurisprudencija, 2011, 22, p. 333-340).

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra nemotyvuotas, nepagrįsti. Pareiškėjas Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 17 d. raštu Nr. Sr-3049 buvo informuotas apie sprendimą mokėti 30 proc. sumažinto dydžio socialinę pašalpą, pašalpos sumažinimo įstatyminį pagrindą, minėtos pašalpos apskaičiavimą ir Sprendimo apskundimo tvarką. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Sprendimas negalėjo būti priimtas nepatikrinus pareiškėjo gyvenimo sąlygų ir nesurašius buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto, nes toks aktas surašomas, kai asmuo atitinka Įstatymo 23 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatytas sąlygas ir socialinės pašalpos dydis jam nemažinamas. Pareiškėjas kitų konkrečių argumentų, kodėl Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, nepateikia, teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1613-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas patirtą neturtinę žalą iš esmės kildino iš atsakovo neteisėtų veiksmų sumažinant pareiškėjui paskirtos socialinės pašalpos dydį. Tačiau, įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, buvo nustatyta priešingai – kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą sumažinti pareiškėjui paskirtos socialinės pašalpos dydį 30 proc. Kadangi šiuo atveju nenustatyta viena iš minimų deliktinės atsakomybės sąlygų, konstatuotina, jog kitų sąlygų nagrinėjimas būtų beprasmis, nes valstybei pagal CK 6.271 straipsnį bet kokiu atveju nekiltų pareiga atlyginti žalą.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 14859 dalis, kuria pareiškėjui 30 procentų sumažintas socialinės pašalpos dydis, laikytina teisėta. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Dalia Višinskienė