Baudžiamoji byla Nr. 2K-92-648/2019

                                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59283-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1; 1.2.29.1.1

                                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

išteisintojo V. O. gynėjams advokatams Aivarui Alimui ir Olegui Šibkovui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendžiu V. O. (V. O.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, V. O. paskirta subendrinta laisvės atėmimo trejiems metams bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, 71 straipsniu, V. O. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL (941,50 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant per vienerius metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš V. O. UAB (duomenys neskelbtini) priteista 4250,43 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti, taip pat 7921,64 Eur advokato išlaidoms sumokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. O. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimų, nustatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje bei 182 straipsnio 2 dalyje, požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). UAB (duomenys neskelbtini) ieškinys dėl žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       V. O. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) valdybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu atleistas iš Bendrovės prezidento pareigų bei siekdamas apgaule įgyti teisę gauti iš jos 289 620 Eur dydžio kompensaciją ir šią teisę realizuojant įgyti iš (duomenys neskelbtini) 289 620 Eur dydžio lėšas, žinodamas, kad jo paties kaip Bendrovės prezidento 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 2012/06-20 patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) iš darbo atleidžiamam vadovui 1000 000 Lt (289 620 Eur) dydžio kompensacijos išmokėjimas nenustatytas, tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 24 d., prie atspausdinto Taisyklių 1-ojo lapo su jame esančiais jo ir UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų atstovės Ž. P. parašais bei Bendrovės apskrito antspaudo atspaudu spalvotos kopijos pridėjus atspausdintas Taisyklių 2–4 lapų nespalvotas faksogramas bei kompiuteriu paredaguotus ir iš naujo atspausdintus nuo 5-ojo iki 24-ojo Taisyklių lapus, kuriuose buvęs 4.17 punktas pažymėtas numeriu 4.16, buvęs 4.16 punkto turinys pašalintas, o vietoj buvusio 4.17 punkto turinio melagingai nurodyta, kad nutraukiant darbo sutartį su įmonės vadovu (prezidentu) jam sumokama 1000 000 Lt dydžio kompensacija, padaryti kiti nereikšmingi gramatiniai bei teksto maketavimo pakeitimai, kiekviename – nuo 2-ojo iki 24-ojo – lape įrašytą tekstą patvirtino savo parašu, paskutiniame 24-ame lape po tekstu ir savo parašu uždėjo vardinį antspaudą „Prezidentas V. O.“ bei visus šiuos perrištus lapus patvirtino paskutinio lapo antroje pusėje pasirašydamas ant susiuvimo virvelės užklijuotame popieriaus gabalėlyje ir iš dalies dokumento lape bei uždėdamas vardinį antspaudą „Prezidentas V. O.“.

2.       Be to, V. O. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ir už tai, kad, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) valdybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu atleistas iš Bendrovės prezidento pareigų bei siekdamas apgaule įgyti teisę gauti iš UAB (duomenys neskelbtini) 289 620 Eur dydžio kompensaciją ir šią teisę realizuojant gauti iš jos 289 620 Eur dydžio lėšas, žinodamas, kad jo paties, kaip UAB (duomenys neskelbtini) prezidento, 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 2012/06-20 patvirtintose Darbo tvarkos taisyklėse iš darbo atleidžiamam vadovui 1000 000 Lt (289 620 Eur) dydžio kompensacijos išmokėjimas nebuvo nustatytas, šias taisykles suklastojo jų 4.17 punkte nurodydamas melagingus duomenis apie tai, kad nutraukiant darbo sutartį su įmonės vadovu (prezidentu) jam sumokama 1000 000 Lt dydžio kompensacija, bei šias žinomai suklastotas tikras taisykles (kopiją) kartu su 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškiniu dėl neišmokėtos kompensacijos nutraukus darbo sutartį, kuriame melagingai nurodyta, kad 2012 m. rugsėjo 4 d. UAB (duomenys neskelbtini) prezidento įsakymu Nr. 2012/06-20 patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių 4.17 punktu neva buvo nustatytas 1000 000 Lt dydžio kompensacijos atleidžiamam vadovui išmokėjimas, bei kuriuo vadovaujantis prašoma V. O. priteisti iš UAB (duomenys neskelbtini) 289 620 Eur dydžio kompensaciją, per savo atstovę advokatę E. D., nežinančią apie daromą nusikalstamą veiką, 2015 m. rugpjūčio 24 d. elektroninėmis ryšių priemonėmis pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui. Tęsdamas nusikalstamą veiką jis 2015 m. spalio 23 d. teismo posėdyje nagrinėjant civilinę bylą pagal minėtą ieškinį teismui melagingai nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 2012/06-20 patvirtintomis Taisyklėmis jis nustatė 1000 000 Lt (289 620 Eur) dydžio kompensacijos atleidžiamam įmonės vadovui sumokėjimą, palaikė minėto ieškinio reikalavimus ir prašė teismo patenkinti minėtą ieškinį, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, 2015 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo 2015 m. rugpjūčio 24 d. V. O. ieškinį atmetė. Taip V. O. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę bei didelės vertės svetimą turtą – teisę gauti iš UAB (duomenys neskelbtini) 289 620 Eur dydžio kompensaciją bei šią teisę realizuojant gauti Bendrovei priklausančias 289 620 Eur dydžio lėšas.

3.       Apeliacinės instancijos teismas panaikino V. O. apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad kilęs ginčas buvo išspręstas civilinio proceso tvarka, Darbo tvarkos taisyklės nereglamentavo darbo užmokesčio ir atleidžiamų darbuotojų išeitinių išmokų bei kompensacijų išmokėjimo. Kompensacijos išmokėjimą atleidžiamam iš darbo Bendrovės vadovui galėjo nustatyti tik Bendrovės valdyba, vadovaudamasi bendrovės įstatais, o remiantis valdybos sprendimu tai turėjo būti nustatyta darbo sutartyje. Darbo tvarkos taisyklėse įrašas dėl atleidžiamam vadovui išmokamos kompensacijos jokių teisinių padarinių nesukelia, todėl šių Taisyklių pateikimas teismui nėra toks pavojingas, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Be to, byloje nenustatyta, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis padarė Darbo tvarkos taisyklėse įrašą dėl 1000 000 Lt (289 620 Eur) kompensacijos išmokėjimo atleidžiamam Bendrovės vadovui.

II. Kasacinio skundo argumentai

4.       Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Arūnas Stankevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus, susijusius su tinkamu įrodymų vertinimu (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys), nepateikimu motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Taip nepagrįstai V. O. netaikytos BK 300 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis.

4.2.                      Pirmosios instancijos teismas neginčijamai nustatė į civilinę bylą pateiktų 2012 m. rugsėjo 4 d. įsakymu patvirtintų Darbo tvarkos taisyklių suklastojimo faktą kaltinime nurodytu būdu. Nustatyta, kad V. O. Taisykles, kuriose buvo įtraukta melaginga nuostata apie 1000 000 Lt (289 620 Eur) kompensacijos atleidžiamam įmonės vadovui sumokėjimą, suklastojo patvirtindamas jas savo parašu bei vardiniu antspaudu. Tai, kad V. O. savo parašu patvirtino pirmąjį suklastotą Taisyklių lapą, kuris buvo tikrųjų Taisyklių 1-ojo lapo kopija, todėl jį pasirašant jame jau buvo ne originalūs jo bei Ž. P. parašai, o šių parašų bei įmonės antspaudo atspaudo kopijos, rodo, kad jos buvo suklastotos, o V. O. suprato jas klastojantis. Jei minėtos Taisyklės iš tikrųjų būtų buvusios papildytos ginčijama nuostata ir jei ji būtų buvusi įtraukta tuo metu, kai V. O. ėjo UAB (duomenys neskelbtini) prezidento pareigas, nebūtų buvę jokio reikalo V. O. pasirašyti šių Taisyklių 1-ojo lapo kopiją, nes nebūtų buvę jokių kliūčių jam pačiam iš naujo pasirašyti redaguotas Taisykles, jas patvirtinti įmonės antspaudu bei kreiptis į darbuotojų atstovę Ž. P. dėl paredaguotų Taisyklių patvirtinimo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos teiginiai, jog byloje nenustatyta, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis minėtose Taisyklėse padarė įrašą dėl 1000 000 Lt (289 620 Eur) kompensacijos atleidžiamam bendrovės vadovui, bei nepaneigtas V. O. aiškinimas, kad į darbo sutartį įrašas dėl kompensacijos išmokėjimo nebuvo įrašytas dėl nesutarimų tarp akcininkų, nėra reikšmingi, nes juose minimos aplinkybės V. O. veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, o minėtas V. O. paaiškinimas jokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, nei patvirtina, nei paneigia.

4.3.                      Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada apie tai, kad byloje nepaneigti V. O. ir I. M. parodymai, jog dėl kompensacijos įrašo Taisyklėse buvo sutarta konfidencialiai, taip pat nėra reikšminga, nes minėti parodymai jokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, nei patvirtina, nei paneigia. Taisyklės yra dokumentas, nustatantis asmenų teises ir pareigas, todėl turintis įtakos teisiniams santykiams. Net ir aptariama į suklastotas taisykles įtraukta nuostata dėl kompensacijos atleidžiamam įmonės vadovui išmokėjimo įtvirtina asmens teisę ir pareigą. Nors vadovaujantis minėtomis taisyklėmis V. O. reikalavimas civilinėje byloje patenkintas nebuvo, tačiau teismas, nagrinėjęs civilinę bylą, tik ištyręs ir įvertinęs minėtas Taisykles bei jose įtvirtintą nuostatą dėl kompensacijos, kitus UAB (duomenys neskelbtini) teisinius dokumentus, įrodymus byloje, priėmė sprendimą. Nesant minėtų Taisyklių, V. O. apskritai nebūtų turėjęs jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą bei prašyti priteisti jam suklastotose Taisyklėse įtvirtintą kompensaciją, o teismui nebūtų reikėję nagrinėti kompensacijos jam priteisimo klausimo, tai aiškiai parodo, jog aptariamos Taisyklės ir jose įtvirtinta nuostata dėl kompensacijos teisinę reikšmę turi. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Taisyklių suklastojimas jokių teisinių padarinių nesukėlė, todėl jų suklastojimas ir pateikimas kartu su ieškiniu siekiant gauti kompensaciją nebuvo toks pavojingas, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, yra neteisinga. Kaltininko tikslas nebuvo pasiektas, sukčiavimas nebuvo baigtas tik todėl, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas nustatė, kad nuostatos dėl kompensacijos išmokėjimo nustatymas minėtose Taisyklėse peržengė UAB (duomenys neskelbtini) vadovo įgaliojimų ribas. Įvertinus aplinkybę, kad UAB (duomenys neskelbtini) vadovas neturėjo teisės šiose Taisyklėse įtvirtinti minėtos nuostatos, bei liudytojų parodymus, darytina išvada, kad minėtų Taisyklių rengimo procese dalyvavę UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai (teisininkas, finansininkė, kt. darbuotojai bei darbuotojų atstovė Ž. P.) nebūtų sutikę su minėtos nuostatos dėl kompensacijos įtraukimu į jas bei Taisyklių su šia nuostata nebūtų derinę, o Ž. P. nebūtų patvirtinusi jų savo parašu. Tai, kad minėtos Taisyklės buvo suklastotos ir pateiktos teismui, yra apgaulės požymis. Pats ginčas civiline tvarka buvo tariamas, V. O. sukurtas suklastotų Taisyklių pagrindu, taip buvo sudarytos sąlygos realiai pasikėsinti apgaule įgyti turtinę teisę bei jos pagrindu įgyti labai didelės vertės svetimą UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą. Byloje nustatyti V. O. veiksmai aiškiai peržengė civilinio proceso ribas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Stankevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

6.       Nagrinėjamoje byloje teismai dėl V. O. priėmė skirtingus nuosprendžius – pirmosios instancijos teismas apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažino V. O. kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir jį nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, padarydamas išvadą, kad V. O. nepadarė veikų, turinčių nusikalstamų veikų požymių.

7.       Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. V. O. inkriminuotas alternatyvusis BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas objektyvus požymis – tikro dokumento suklastojimas. Dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-210/2014, 2K-385-942/2017). Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu padaromi tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad klastoja tikrą dokumentą (šiuo atveju), ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014).

8.       Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina pavojinga veika – apgaulės panaudojimas. Tai esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2K-453-648/2016, 2K-108-788/2018, 2K-188-719/2018 ir kt.).

9.       Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės panaudojimo bei turto užvaldymo, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turtui piniginio ar daiktinio ekvivalento nustatymo. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, kuri yra tik tyčinė. Kaltininkas suvokia, kad panaudoja apgaulę ir taip suklaidina turto savininką ar teisėtą valdytoją arba instituciją, sprendžiančią ginčą ir priimančią privalomus vykdyti sprendimus, numato, kad turto savininkui ar valdytojui padarys turtinės žalos, ir tokių padarinių nori.

10.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino V. O. veiksmų atitiktį BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams. Teismas nustatė faktinę aplinkybę, kad V. O. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su civiliniu ieškiniu, kuriame buvo prašoma priteisti iš UAB (duomenys neskelbtini) 289 620 Eur kompensaciją, darbo užmokestį už laikotarpį nuo jo atleidimo iš Bendrovės vadovo pareigų dienos iki darbo sutarties termino pabaigos, skaičiuojant po 20 273,40 Eur per mėnesį, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo bei bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą dėl 289 620 Eur kompensacijos ieškovas grindė UAB (duomenys neskelbtini) Darbo tvarkos taisyklių, kurių 4.17 punkte buvo nustatyta 1000 000 Lt (289 620 Eur) kompensacija, išmokėtina su įmonės vadovu (prezidentu) nutraukiant darbo sutartį, kopija. Teismas civilinėje byloje V. O. skundą atmetė.

11.       Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Darbo tvarkos taisyklės, kuriose įtvirtinta minėta nuostata, yra suklastotos ir kad V. O., pasirašydamas ir pažymėdamas vardiniu antspaudu trimis skirtingais būdais ir trimis skirtingais spausdinimo veiksmais atspausdintus lapus, kuriuose buvo nurodyta kompensacija, veikė tiesiogine tyčia ir padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad V. O., pateikdamas civilinį ieškinį, kurį grindė suklastotomis Bendrovės Darbo tvarkos taisyklėmis, siekė suklaidinti civilinę bylą nagrinėjantį teismą, teikdamas suklastoto dokumento kopiją bei patvirtindamas, kad toks dokumentas UAB (duomenys neskelbtini) buvo priimtas, todėl jo veiksmai vertinti kaip pasikėsinimas sukčiauti, t. y. kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

12.       Tokias išvadas teismas padarė įvertinęs V. O. ir liudytojos I. M. parodymus dėl Darbo tvarkos taisyklėse įtvirtintos nuostatos įtraukimo aplinkybių, išanalizavęs liudytojos I. M. parodymų, duotų bylą nagrinėjant civiline tvarka bei nagrinėjant šią bylą, prieštaravimus ir šių asmenų parodymus paneigiančius liudytojų UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojų A. K. (A. K.) (įmonės teisininkas), Ž. P. (įmonės buhalterė, darbuotojų atstovė), D. A., S. T., V. L., A. L. parodymus, liudytojų UAB „A“ darbuotojų V. Č. ir J. L., liudytojos V. D. parodymus. Taip pat šių liudytojų parodymai lyginti tarpusavyje, taip pat su byloje esančio ekspertizės akto išvada Nr. 11-68 (16), 11-847 (16). Taigi teismas savo išvadas pagrindė atlikęs išsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą, įrodymai teismo nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizuoti bei įvertinti tiek atskirai, tiek kaip visuma, lyginant tarpusavyje, teismas nurodė aiškius motyvus, kodėl V. O. ir I. M. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, kuriais įrodymais teismas vadovaujasi, teismo padarytos išvados yra motyvuotos, prieštaravimų jose nėra.

13.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal V. O. gynėjo advokato A. Alimo apeliacinį skundą, padarė priešingas išvadas – dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų požymių V. O. veikoje nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis Darbo tvarkos taisyklėse padarė įrašą dėl 1 000 000 Lt (289 620 Eur) kompensacijos atleidžiamam iš darbo įmonės vadovui, be to, nurodė, kad tokią kompensaciją, pagal Bendrovės įstatus, galėjo nustatyti tik Bendrovės valdyba, o valdybos sprendimu tai turėjo būti nustatyta darbo sutartyje, tik tai būtų pagrindas sumokėti didesnę kompensaciją. Teismo vertinimu, įrašas Darbo tvarkos taisyklėse dėl atleidžiamam vadovui išmokamos kompensacijos jokių teisinių padarinių nesukelia, todėl šių Taisyklių pateikimas su civiliniu ieškiniu teismui nėra toks pavojingas, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

14.       Kasacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad BK 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad nusikaltimu laikoma ne bet kokia, o tik pavojinga, priešinga teisei veika. Nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia, jog tokia veika kėsinamasi į įstatymo saugomas vertybes ir dėl to šioms vertybėms yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Formalių nusikaltimų sudėčių atveju reali žala saugomoms vertybėms gali būti ir nepadaryta, o tik sukeliama tokios žalos atsiradimo grėsmė. Padariniai nėra būtinasis nusikalstamų veikų, nurodytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis, tačiau sprendžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą už šių nusikaltimų, kurie aprašyti formaliąja sudėtimi, padarymą taip pat svarbu nustatyti, kiek pavojingos padarytos veikos.

15.       Teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl dokumentų suklastojimo nusikaltimo pavojingumas yra vienas iš kriterijų, lemiančių baudžiamosios atsakomybės taikymą. Teismai yra pasisakę, jog tais atvejais, kai veika (pavyzdžiui, dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai) negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, tokia veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013, 2K-331/2014 ir kt.). Taigi tokiais atvejais nusikalstama veika nepadaroma, nes veikoje nėra visų būtinųjų objektyviųjų ir (ar) subjektyviųjų sudėties požymių.

16.       Nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo pobūdžiui turi įtakos ir padaryta žala, nes ji tiesiogiai yra susijusi su nusikaltimo objektu. Nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį, esminę reikšmę taip pat turi padarytos žalos dydis ir kiti veiksniai – veikos padarymo būdas, kaltė, veikos motyvai, tikslai. Vadinasi, padarinių nustatymas ir įvertinimas yra būtini konstatuojant visos nusikalstamos veikos pavojingumo – kiekvienos veikos materialaus požymio buvimą. Pažymėtina, kad padarinių kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje nereiškia, kad veikos, BK aprašytos formaliosiomis sudėtimis, tarp jų ir nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, nesukelia pavojingų padarinių ir kad jų apskritai nereikia tirti byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-648/2015).

17.       Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad V. O. veikos nebuvo tokio pavojingumo lygio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad V. O. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas ne už minėto įrašo Darbo tvarkos taisyklėse padarymą, o už minėtos informacijos kaip teisingos tvirtinimą savo, kaip įmonės vadovo, parašais bei vardiniu antspaudu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo veikų padarymo mechanizmą, V. O. teisinį suinteresuotumą nusikalstamai elgtis. Teismas pagrįstai nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) dokumentuose nuostata dėl 1 000 000 Lt (289 620 Eur) kompensacijos mokėjimo įmonės vadovui, kai jis yra atleidžiamas iš pareigų, atsirado tik tuomet, kai V. O. buvo atleistas iš pareigų ir gavo mažesnę išeitinę išmoką nei ankstesni įmonės vadovai. Tad V. O., pasirašydamas Darbo tvarkos taisykles, uždėdamas vardinį antspaudą, suprato, kad klastoja tikrą dokumentą, ir norėjo taip veikti. Pateikdamas teismui suklastotų Darbo tvarkos taisyklių, kuriose buvo nurodyti melagingi duomenys, kopiją, V. O. siekė apgauti teismą, kaip instituciją, sprendžiančią teisinį ginčą ir priimančią privalomus vykdyti sprendimus, jis panaudojo apgaulę, siekė suklaidinti teismą, kad šis priimtų neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas apgaulės faktą nustatė ir detaliai argumentavo, padarė tinkamas išvadas, kuriomis abejoti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apgaule gali būti laikomi tokie kaltininko veiksmai, kai jis teismui civilinėje byloje teikia suklastotus dokumentus, kuriais grindžia savo civilinį ieškinį ar ginasi nuo jam pareikštų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2009, 2K-34/2010, 2K-613-696/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas suteikia teisę civiliniame procese šalims laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Dokumento, kuriame yra tikrovės neatitinkanti informacija, pateikimas ginčą sprendžiančiam teismui nereiškia, kad toks veikimas kiekvieną kartą yra nusikalstamas. Tačiau kai civilinis ieškinys reiškiamas ir grindžiamas faktiškai tik suklastoto dokumento pagrindu, taip veikiantis asmuo suvokia, kad jis neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo tokį ieškinį (ar ieškinio reikalavimą) reikšti, tačiau jį vis tiek pareiškia, negalima sutikti su apeliacinio teismo vertinimu, kad tokie asmens veiksmai yra nepavojingi. Atvirkščiai, jie yra pavojingi, nes jais realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, nuosavybę, turtines teises ir interesus, gali būti padaroma žala ar kilti tokios žalos atsiradimo grėsmė. Tokia situacija ir yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje.

18.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, selektyviai vertino įrodymus, nenurodė aiškių motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl V. O. nusikalstamų veikų padarymo įrodytumo yra neteisingos ir nepagrįstos. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas, o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis V. O. paliekamas galioti.

        Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

        Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                    Dalia Bajerčiūtė

                                                            Audronė Kartanienė

                                                            Artūras Pažarskis