Pranešėjas Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji
byla Nr. 1A-423-366/2008
Teisėjas Saulius
Vanagas Procesinio sprendimo
kategorija: 2.4.9.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
2008 m. rugpjūčio 22 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito
Bagdonavičiaus, teisėjų Algirdo Gapučio, Bronės Vidzėnienės,
Sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,
dalyvaujant prokurorui Ignui Railai,
nuteistajam V. B.,
gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo
2008 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas
kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 6 mėnesiams.
Taikant BK 75 str. 1 ir 2 d. bausmės vykdymas atidėtas
vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės
vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip
septynioms paroms.
Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir V.
A. iš V. B. priteista 2048,53 Lt turtinės ir
neturtinnės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
N u s t a t ė:
V. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 2 d. apie 15 val. Kupiškyje, Jaunimo g. 15-ojo namo kieme ranka vieną kartą sudavė
nepilnamečiui T. A., gim. 1994-06-21, į galvą – per
kairiąją ausį, tuo sukėlė T. A. fizinį skausmą bei
nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
Apeliaciniu
skundu V. B. prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo
2008-05-09 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde
nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes T. A. tyčia į
galva – per kairę ausį – nesudavė. Neneigia, kad tarp jo ir nepilnamečio T. A. nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje buvo
kilęs konfliktas, kurio metu pasivijęs nukentėjusįjį sugriebė už peties, kad
išsiaiškintu su juo kodėl jis skriaudžia mažametį jo sunų. Galbūt tuo momentu
netyčia galėjo kliudyti ir nukentėjusiojo kairę ausį, tačiau jei taip ir įvyko,
tai toks jo veiksmas buvo netyčinis, todėl negali užtraukti jam atsakomybės
pagal BK 140 str. 2 d.
Apeliantas
nurodo, kad jo kaltė dėl padarytos veikos nuosprendyje grindžiama tik
pakankamai prieštaringais įrodymais – paties nukentėjusiojo bei kartu su juo
buvusių vaikų – liudytojų T. B., K. B.,
J. V., R. ir R. M. parodymais, nors
byloje apklausti kiti asmenys jo smurtinius veiksmus prieš T.
A. paneigė. Liudytojų, kurie tyčinį smurtą paneigė, parodymus teismas
atmetė tuo motyvu, kad šių asmenų parodymai prieštaringi, nes jie nurodo
prieštaringas įvykio detales – atstumus, buvimo vietą ir pan. Tuo tarpu
liudytojų, patvirtinusių nukentėjusiųjų parodymus, teismas priėmė nežiūrint į
tai, kad jų parodymai dėl įvykio detalių buvo esmingai prieštaringi. Teismas
akcentavo tik tai, kad šie liudytojai nuosekliai tvirtino vieną aplinkybę –
tai, kad jis neva nukentėjusiajam sudavė per ausį. Toks įrodymų vertinimas
neatitinka BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, nes vieniems įrodymams suteikia kitų įrodymų
atžvilgiu viršenybę vien tuo pagrindu, kad jie patvirtina nukentėjusiojo, o ne
kaltinamojo parodymus. Juk analogiškai vertinant ir gynybos liudytojų
parodymuose esančius prieštaravimus tektų pripažinti, kad dėl esminės
aplinkybės – smūgio nukentėjusiajam nesudavimo – šie parodymai taip pat
visiškai nuoseklūs. Vertinant kaltinimo liudytojų – nepilnamečių T. B., K. B., J. V.,
R. ir R. M. parodymus, pakankamai svarbi yra ta aplinkybė,
kad visus šiuos liudytojus apklausė nukentėjusiojo T. A. motinos
- jo įstatyminės atstovės ir civilinės ieškovės V. A. bendradarbiai,
nes ji dirba Kupiškio rajono PK nepilnamečių reikalų inspektore. Suprantama,
kad tie vaikai, žinodami apie tai, kad jų draugo mama yra policijos pareigūnė,
tuo labiau dirbanti su nepilnamečiais, galėjo būti įtakoti duoti palankius
parodymus arba galėjo suklysti vertindami jo veiksmą, kuriuo sugriebdamas T. A. už peties, siekė jį sulaikyti, kad išsiaiškintų, kaip
smūgį jam per ausį. Būtent dėl to, kad tyrimą atlikinėjo civilinės ieškovės,
siekusios iš jo pasipelnyti (tai pripažino ir teismas, vertindamas jos
pareikšto civilinio ieškinio dydį), bendradarbiai, reiškė prašymą ikiteisminį
tyrimą perduoti atlikti kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai.
Apeliantas
nurodo, kad nors minėti liudytojai – nukentėjusiojo draugai – buvo apklausti
pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau ši aplinkybė negali būti laikoma
lemiančia besąlygiškai šių liudytojų parodymus priimti kaip patikimus. Šių
apklausų metu negalėjo dalyvauti jo gynėjas, o jis pats nebuvo susipažinęs su ikiteisminio
tyrimo medžiaga, todėl negalėjo nei tinkamai pasiruošti liudytojų apklausai,
nei pasinaudoti gynėjo pagalba. Dėl šios priežasties prašė liudytojus apklausti
teismo posėdyje, tuo labiau, kad liudytojų M. mama
aiškino, kad jai dukros apie įvykį pasakojo kitaip, nei buvo surašyta
kaltinamajame akte, tačiau šis jo bei jo gynėjo prašymas buvo atmestas. Mano,
kad taip nusprendus, byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir šališkai. Vertinant
kaltinimui palankius įrodymus – nukentėjusiojo T. A., jau
minėtų liudytojų, o taip pat civilinės ieškovės V. A. parodymus,
akivaizdžiai stebimi prieštaravimai, kurie leidžia pagrįstai abejoti šių
parodymų teisingumu. Teismo posėdyje T. A. kategoriškai
tvirtino, kad įvykio dieną jo sūnaus nematė. Tuo tarpu visi kiti kartu buvę
vaikai vieningai tvirtino, kad būtent jo sūnus parodė į T. A.,
kaip jį skriaudusį. Be to, V. A. tvirtino, kad apie sūnaus
atžvilgiu pavartotą smurtą ji sužinojo kai po 17 val. grįžo iš darbo į namus ir
rado lovoje gulintį sunų. Tuo tarpu jos pačios pakviestas liudytojas S. J. parodė, kad jam tuoj po pietų, apie 15 val. jis
(apeliantas) paskambino ir pasakė, kad sudavė per ausį jo sesers vaikui, ir šis
iš karto paskambino savo seseriai (t.y. V. A.) ir
paaiškinęs, kas įvyko, pasiūlė išsiaiškinti.
Apeliantas
pažymi, kad vertinant įrodymus teismas buvo nenuoseklus ir tai vaizdžiai
patvirtina sekanti aplinkybė: tiek kaltinimo, tiek ir gynybos liudytojai nurodė
skirtingą ir prieštaringą situaciją įvykio vietoje. Teismas kažkodėl kaltinimo
liudytojų prieštaringumą laikė nereikšmingu, o tuo tarpu gynybos liudytojų
parodymuose esančius neatitikimus – esminiu prieštaravimu. Taip skirtingai
vertindamas prieštaravimus dėl tų pačių aplinkybių, teismas ignoravo jo gynėjo
prašymą padaryti su liudytojais parodymų patikrinimą vietoje, kad šie
prieštaravimai būtų pašalinti. Apeliantas mano, kad ir dėl šios aplinkybės
teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai, o to pasėkoje priėmė neteisingą
nuosprendį.
Apeliantas
mano, kad nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu ir todėl kad
jam inkriminuotas įstatymas – BK 140 str. 2 d. numatė baudžiamąją atsakomybę už
nežymų sužalojimą, padarytą mažamečiui. Iš nuosprendyje išdėstytos įrodyta
pripažintos nusikalstamos veikos aprašymo matyti, kad jis nebuvo apkaltintas
veiką padaręs prieš mažametį (nurodoma – nepilnametį). Dėl to nuosprendis
prieštaringas, nes jo aprašomoji dalis prieštarauja rezoliucinei daliai.
Apeliantas
skunde nurodo, kad nuosprendis negalėtų būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu
dalyje dėl civilinio ieškinio išsprendimo. T. A. buvo
padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Savo veika, jis nesukėlė ir
negalėjo sukelti jokių padarinių. Po jo (apelianto) konflikto su T. A., šis toliau kaip niekur nieko žaidė su draugais. Tik
pabaigus ikiteisminį tyrimą ir prieš nagrinėjant bylą teisme, kuomet civilinė
ieškovė siekė jo sąskaita praturtėti, ji sūnų vežė pas gydytojus ir siekė
įrodyti neva sukeltas sūnui pasekmes, tačiau ir šiuo atveju ji nepateikė jokių
duomenų apie sūnaus neva vartotus vaitus. Dėl to teismas tikrai nepagrįstai
civilinės ieškovė patirtą neturtinę žalą įvertino net 2000 Lt dydžiu. Toks
žalos vertinimas prieštarauja ne tik teisingumo ir protingumo kriterijams, bet
ir teismų praktikai, nes žymiai už sunkesnius sužalojimus priteisiama daug
mažesnė neturtinė žala (pateikta nuoroda į kasacinę bylą Nr. 2K-170/2007).
Atsikirtimų
BPK 317 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Nuteistasis ir
jo gynėjas teismo posėdyje prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė
apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas
atmestinas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai
įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias
išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą nuosprendį. Taip pat
teisėjų kolegija laiko, kad teismas, tirdamas ir vertindamas šioje byloje
esančius įrodymus, esminių BPK pažeidimų nepadarė.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo
patenkintas V. B. prašymas ir bylos tyrimas perduotas
Kupiškio r. prokuratūrai, kadangi nukentėjusiojo T. A. motina
dirba Kupiškio r. PK (b.l. 46). Įtariamasis V. B. dalyvavo
apklausiant nepilnamečius liudytojus teisme, galėjo jiems užduoti klausimus.
Visi įrodymai buvo patikrinti bei aptarti bylą nagrinėjant pirmos instancijos
teisme. Todėl apelianto teiginys, kad tyrimas ir bylos nagrinėjimas buvo
šališki ir neobjektyvus yra nepagrįstas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad pirmos
instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik jį kaltinančių liudytojų parodymais
ir atmetė parodymus tų liudytojų, kurie patvirtino, kad jis smūgio T. A. nesudavė. Įvykio aplinkybes geriausiai žino betarpiški
konflikto dalyviai bei arčiausiai įvykio vietos buvę liudytojai. Nukentėjęs T. A. nuosekliai tvirtina, kad jam buvo suduota per ausį. Tai
patvirtina ir netoliese buvę vaikai J. V., K.
B., T. B., Raminta ir R. M.. Tai,
kad T. A. buvo sužalota kairė ausis patvirtina ir teismo
medicinos specialisto išvada (b.l. 12). Tai objektyvus įrodymas patvirtinantis
tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų vaikų parodymus. Jokių objektyvių įrodymų, kad
ausis sužalota kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis nėra. Tai, kad sugriebdamas T. A. galėjo kliudyti ir jo ausį pripažįsta ir nuteistasis
savo apeliaciniame skunde. Jis taip pat pripažįsta, kad žinojo, jog konflikto
metu T. A. buvo apie 12 metų. V. B. prašymų
apklausti liudytojai S. Š. ir A. P. nurodė,
kad V. B. nesudavė T. A. nors tarp jų
ir buvo kontaktas. Tai iš dalies prieštarauja paties nuteistojo parodymams, kad
jis galėjo netyčia suduoti T. A. į ausį. Tai rodo, jog
minėti liudytojai gerai nematė visų įvykio aplinkybių. Be to liudytojas D. Š. (taip pat apklaustas V. B. prašymu)
nurodo, kad V. B. sudavė T. A. į petį
ir šis net buvo parkritęs. Tačiau šių aplinkybių nepatvirtina nei pats
nukentėjęs, nei kiti vaikai. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai
liudytojų S. Š., A. P. bei D. Š. parodymus vertino kritiškai ir jais nesirėmė. Liudytojas
S. J. nurodo, kad V. B. telefonu
pasakė, jog nesusivaldė ir užtrenkė sūnėnui (T. A.) per
ausį. Netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Visuma aptartų įrodymų leidžia
daryti kategorišką išvadą, kad būtent V. B. sužalojo T. A. ausį ir, kad tai padaryta tyčiniu veiksmu.
Kolegija sutinka su apeliacinio skundo dalimi, kur nurodoma,
kad nuosprendis yra netikslus (prieštaringas), kadangi skiriasi nuosprendžio
aprašomoji ir rezoliucinė dalys. Iš tikrųjų, aprašomojoje dalyje, išdėstant
nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodyta, kad V. B. ranka
vieną kartą sudavė nepilnamečiui T. A., gim. 1994 06 21, į
galvą. Tuo tarpu rezoliucinėje dalyje V. B. pripažintas
kaltu pagal BK 140 str. 2 d., - t.y. už smūgio sudavimą, skausmo sukėlimą ir
nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiui. LR BK 140 str. numato atsakomybę už
fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Pagal šio straipsnio
pirmą dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį
skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal šio straipsnio
antrą dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė
mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Atsakomybė už tokios veikos
padarymą nepilnamečiui nėra išskirta. Nepilnamečiais laikomi asmenys iki 18
metų. Pagal teismų praktiką ir baudžiamosios teisės doktriną vaikai iki 14 metų
laikomi mažamečiais. Tokiu būdu sąvoka nepilnametis yra platesnė ir apima
sąvoką mažametis. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nukentėjusiojo
branda nurodyta nepakankamai tiksliai – nurodyta, kad jis nepilnametis kai
faktiškai jo branda turėjo būti įvardinta kaip mažametis. Tačiau tame pačiame
sakinyje nurodyta, kad T. A. yra gimęs 1994 06 21 ir iš to
matyti, jog nusikaltimo padarymo metu turėjo tik 13 metų, o tokio amžiaus
vaikai, kaip jau minėta, laikomi mažamečiais. Toliau aprašomojoje nuosprendžio
dalyje, pasisakant dėl veikos kvalifikavimo pirmos instancijos teismas jau
aiškiai pasisako, kad V. B. veika atitinka BK 140 str. 2
d., kadangi jis mušė mažametį. Rerzoliucinėje dalyje V. B. ir
yra pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. Todėl kolegija laiko, kad minėtas
netikslumas aprašomojoje nuosprendžio dalyje, aprašant nusikalstamos veikos
aplinkybes, nesutrukdė pirmos instancijos teismui visapusiškai išnagrinėti bylą
ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą, todėl tai nėra esminis proceso
pažeidimas. Tai vertintina kaip techninė klaida.
Nuteistasis savo apeliaciniu skundu nesutinka ir su priteistu
neturtinės žalos dydžiu. LR BPK 109 str. suteikia teisę asmeniui, dėl
nusikalstamos veikos patyrusiam turtinės ar neturtinės žalos, pareikšti
civilinį ieškinį. Šia teise pasinaudojo V. A. ir neturtinę
žalą įvertino pagal savo įsitikinimą. Sutinkamai su LR CK 6.250 str. neturtinės
žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis
sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip matyti
neturtinę žalą ir jos dydį apsprendžia veiksniai, kurių neįmanoma išmatuoti,
pasverti ar įvertinti kitais fizikiniais parametrais. Todėl minėtus dvasinius
išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę būseną įvertinant pinigais sunku išvengti tam
tikro subjektyvumo. Suprantama, kad nukentėjusiajam nuo nusikalstamos veikos jo
patirti išgyvenimai visada atrodo didesni, reikšmingesni. Įvykio kaltininkas –
priešingai, linkęs menkinti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus. Būtent todėl įstatymas
ir suteikia teisę teismui atsižvelgus į visas aplinkybes priimti sprendimą dėl
neturtinės žalos dydžio. BPK 115 str. 1 d. nurodyta, kad tenkindamas civilinį
ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi
įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Šiuo atveju
ieškinys dėl neturtinės žalos neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui nei
bausmės dydžiui. Pirmos instancijos teismas visai pagrįstai iš V.
B. priteisė 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Priimant šį sprendimą buvo
atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, sukeltas pasekmes, V.
B. turtinę ir šeimyninę padėtį ir būtent atsižvelgus į visas šias
aplinkybes neturtinės žalos dydis buvo sumažintas daugiau nei du kartus.
Kolegija pilnai sutinka su pirmos instancijos teismo motyvais dėl neturtinės
žalos dydžio. Nėra jokio pagrindo manyti, kad priteista suma yra aiškiai per
didelė. Apelianto teiginys, kad civilini ieškovė siekia praturtėti jo sąskaita
yra nepagrįstas. Kaip jau yra nustatyta, nusikalstama veika T.
A. atžvilgiu buvo įvykdyta. Neabejotina, kad smūgio sudavimas į ausį T. A. sukėlė skausmą, jam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata,
jis patyrė pažeminimą kiemo draugų akivaizdoje, tikėtina, kad tai sukėlė
dvasinius išgyvenimus. Civilinė ieškovė neturtinės žalos dydį nurodė pagal savo
vidinį įsitikinimą. Teismas tiksliai įvykdė savo pareigą ir objektyviai
įvertinęs visas aplinkybes šią sumą sumažino. Tai yra normalus ir įstatymų
reglamentuotas procesas. Atmestinas nuteistojo argumentas, kad neturtinės žalos
dydis turėtų būti mažinamas, kadangi teismų praktikoje yra atvejų, kai net už
sunkesnius sužalojimus yra priteisiama mažesnė neturtinės žalos atlyginimo
suma. Toks prašymas grindžiamas vien padaryto sužalojimo sunkumu. Šiuo atvejų
nusikalstama veika įvykdyta ir sužalotas mažametis. Atsižvelgiant į fizinį,
protini ir socialinį mažamečio vaiko nesubrendimą, jo nesugebėjimą pasinaudoti
savo teisėmis bei apginti savo interesų, baudžiamasis įstatymas nustato jam
ypatingą teisinę apsaugą. Būtent todėl smurtas prieš mažametį BK 140 str.
išskirtas į atskirą dalį ir už tokią veiką numatyta griežtesnė bausmė. Mažamečiai
dėl savo nesubrendimo, nesugebėjimo apginti savo teises yra ypatingai
psichologiškai jautrūs ir net nedidėlis smurtas jų atžvilgiu gali jiems sukelti
daug sunkesnes psichologines, emocines pasekmes nei tokie patys veiksmai
padaryti pilnamečiui. Neturtinės žalos dydis kiekvienu konkrečiu atveju
nustatomas atsižvelgiant į visumą svarbių aplinkybių ir negali būti taikomas
visais atvejais vienodas. Juo labiau negali būti vienodai įvertinama žala
padaryta pilnamečiui ir mažamečiui.
Tiek apeliaciniame skunde, tiek teisme nuteistasis
akcentuoja, kad konfliktas su nukentėjusiuoju T. A. kilo
dėl to, kad pastarasis skriaudė nuteistojo mažametį vaiką. Objektyvių įrodymų,
kad V. B. vaikas buvo skriaudžiamas ir, kad tai darė
būtent T. A. byloje nėra. Tačiau pirmos instancijos
teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę tiek nustatydamas neturtinės žalos dydį,
tiek skirdamas bausmę. BK 140 str. 2 d. numato tik laisvės atėmimo bausmę iki
dviejų metų. V. B. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių
aplinkybių nenustatyta, tačiau nuteistajam paskirta tik 6 mėnesių laisvės
atėmimo bausmė,- t.y. bausmė artima minimaliai. Paskirtos bausmės vykdymas
atidėtas minimaliam terminui – vieniems metams. Todėl nėra jokio pagrindo
laikyti, jog paskirta bausmė yra per griežta.
Remiantis išdėstytu kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstytais
motyvais naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo
proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,-
N u t a r ė:
Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą
atmesti.
Kolegijos pirmininkas Sigitas
Bagdonavičius
Teisėjai Algirdas
Gaputis
Bronė
Vidzėnienė