Civilinė byla Nr. e2A-563-372/2020 

                                                                                  Teisminio proceso Nr. 2-68-3-47342-2016-8

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6.;

                                                                                  2.6.1.4.; 2.6.8.3.; 2.6.8.9.; 2.6.8.10.; 2.6.29.3.;

                                                                                  3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 12 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-5283-600/2017 pagal ieškovės akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinės bendrovė (toliau – AB) „BnP Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei R. S. dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismo prašė priteisti iš atsakovės: 80,00 Eur negrąžinto kredito; 11,55 Eur kredito mokesčio; 115,80 Eur palūkanų; 8,24 Eur delspinigių; 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 15 Eur žyminį mokestį; 121 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Credit day“ (pradinės kreditorės) ir atsakovės – vartojimo kredito gavėjos R. S. 2015 m. liepos 23 d. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis, kuria atsakovei buvo suteiktas 80,00 Eur vartojimo kreditas 45 dienų terminui, bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 11,55 Eur kredito mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2016 m. lapkričio 23 d. tarp pradinės kreditorės ir ieškovės „BnP Finance“, AB, buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis. Ieškovė nurodė, kad 2016 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu ir 2016 m. lapkričio 24 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovei pranešimą „Dėl reikalavimo įvykdyti prievolę“, kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija.

4.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė neįvykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų, todėl ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės susidariusią skolą, delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė yra skolinga ieškovei 80,00 Eur negrąžintos vartojimo kredito dalies ir 11,55 Eur kredito mokesčio. Atsakovei laiku neatsiskaičius ir negrąžinus kredito, ji turi mokėti Sutartyje numatytas palūkanas; pagal Sutartį palūkanų norma – 117,10 proc.; nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2015-09-06) iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23) atsakovė vėluoja atsiskaityti 445 dienas, atitinkamai atsakovė turi pareigą sumokėti 115,80 Eur mokėjimo palūkanų. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 8,24 Eur delspinigių, kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo; delspinigiai apskaičiuoti pagal formulę: pradelsta sumokėti suma x delspinigiai per vieną dieną x pradelstų dienų skaičius = 80,00 Eur + 11,55 Eur x 0,05 proc. x 180 dienų.

5.       Atsakovei procesiniai dokumentai buvo įteikti tinkamai, tačiau ji per nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, todėl, ieškovei pareiškus prašymą, teismas priėmė sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimu už akių nuspręsta ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovei „BnP Finance“, AB, iš atsakovės R. S. 80,00 Eur negrąžinto kredito, 11,55 Eur kredito mokesčio, 8,24 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 99,79 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2016 m. gruodžio 14 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 63,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismas nurodė, kad tarp atsakovės ir pirminės kreditorės sudaryta Vartojimo kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.881 straipsnio 1 dalį, sprendė, kad kredito gavėja privalo grąžinti gautą sumą kreditorei ir mokėti palūkanas, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 80,00 Eur negrąžinto kredito ir 11,55 Eur kredito mokesčio.

8.       Teismas darė išvadą, kad ieškovės prašymas išieškoti sutartines palūkanas, kurių metinė norma yra 117,10 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai. Teismas sprendė, kad 115,80 Eur dydžio palūkanos po kredito grąžinimo termino dienos laikytinos neatitinkančiomis kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, ir yra nesąžiningos, nes tokių palūkanų išieškojimas pažeistų atsakovės interesus, būtų neproporcingai apsunkinta jos padėtis, ir būtų neteisinga, atsižvelgiant į skolos dydį, todėl iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 8,24 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, kitoje dalyje reikalavimą dėl palūkanų išieškojimo atmetė.

9.       Teismas nurodė, kad nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį. Vadovaudamasis nurodytu, teismas ieškovės prašymo dėl delspinigių priteisimo netenkino.

10.       Teismas nurodė, kad ieškinį tenkino iš dalies, priteisė 99,79 Eur, t. y., 46,29 procento. Teismas sprendė, kad proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovės priteistina 63,00 Eur (136 Eur * 46,29 proc.) žyminio mokesčio

III. Apeliacinio skundo argumentai

11.       Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo už akių ieškovė (apeliantė) „BnP Finance“, AB, prašo teismo: pakeisti sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimų palūkanų ir priteisti iš atsakovės 115,80 Eur mokėjimo palūkanų; pakeisti sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių ir priteisti iš atsakovės 8,24 Eur delspinigių; pakeisti sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti iš atsakovės 15 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų už ieškinio parengimą; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

11.1.                      Teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės prašomas priteisti palūkanas, t. y. ieškovė prašo priteisti ne kompensuojamąsias, o mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad „palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo kredito davėjui“; Sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte numatyta, jog ,,palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui“, t. y. savo esme jos yra mokestis už pinigų skolinimą, todėl kvalifikuotinos kaip mokėjimo palūkanos ir joms netaikomas 0,05 proc. dydis. Ieškovės prašomos priteisti palūkanos turėjo būti kvalifikuojamos kaip mokėjimo palūkanos ir priteistos nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2015-09-06) iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23), t. y. 445 dienas. Šiuo atveju turėjo būti taikomas ne 0,05 proc. palūkanų už pradelstą dieną, o Sutartyje numatytas 117,10 proc. metinių palūkanų dydis. 

11.2.                      Nors tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartimi šalių sulygtas ir įstatymo reikalavimus atitinkančias palūkanas. Teismas ignoravo faktą, kad atsakovė turėjo galimybę pasirinkti, kokiomis sąlygomis gauti vartojimo kreditą, galėjo rinktis kitą kredito davėją. Pasirinkdama sudaryti sutartį, susipažino, suprato ir sutiko su sutarties sąlygomis, taip pat ir sutartyje numatyta palūkanų norma. Šalių susitarimu nustatytam palūkanų dydžiui neviršijant maksimalios įstatyme nustatytos ribos, negalima sutikti su teismo argumentais, jog šalių sutartyje nustatytas palūkanų dydis neatitinka protingumo ir sąžiningumo principų, kad pažeidžia atsakovės teises ir teisėtus interesus.

11.3.                      Teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui, šias palūkanas mažinti daugiau negu penkis kartus. Atsakovė teismui nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. nors ieškinys atsakovei buvo įteiktas, tačiau atsakovė pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį neįvykdė.

11.4.                      Teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės prašomas priteisti mokėjimo palūkanas kaip netesybas, todėl atsisakė priteisti prašomus priteisti delspinigius už 180 dienų. Tiek Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje, tiek Sutartyje įtvirtinta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui gali būti taikomos 0,05 % pradelstos sumokėti sumos dydžio netesybos už kiekvieną pradelstą dieną, o tokios netesybos skaičiuojamos 180 dienų. Atsakovė ilgą laiką vengia įvykdyti prievolę bei naudojasi vartojimo kredito davėjos piniginėmis lėšomis. Ieškovė prašo iš atsakovės priteisti 8,24 Eur delspinigių, kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dienos.

11.5.                      Teismas nepagrįstai netenkino dalies materialinio reikalavimo, todėl sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, jog ieškovei priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

12.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka negautas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas netenkintinas.

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

14.       Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 23 d. atsakovė R. S. ir pirminė kreditorė UAB „Credit day“ sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 36890, kuria priminė kreditorė įsipareigojo suteikti atsakovei 80,00 Eur sumą 45 dienų terminui. Atsakovė įsipareigojo 2014 m. rugsėjo 6 d. pirminei kreditorei grąžinti 80,00 Eur kreditą ir sumokėti palūkanas.

15.       Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 23 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pirminė kreditorė UAB „Credit day“ perleido ieškovei teises į atsakovės vardu susidariusį įsiskolinimą. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovė sumokėjo pirminei kreditorei susidariusį įsiskolinimą, nėra.

Dėl ginčo esmės

16.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl palūkanų, nurodė, kad ieškovė prašo išieškoti 115,80 Eur dydžio palūkanas po kredito grąžinimo termino iki ieškinio pateikimo dienos, kurios yra apskaičiuotos, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą – 117,10 proc. (ieškovės skaičiavimu, sutartinės palūkanos po kredito grąžinimo termino iki ieškinio pareiškimo dienos sudaro 115,80 Eur). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms, todėl jeigu vartojimo kredito sutartyje už finansinių įsipareigojimų nevykdymą netesybos yra nustatytos konkrečia pinigų suma (bauda), vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti, kad ši suma konkrečiu atveju neviršytų Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyto dydžio. Teismas darė išvadą, kad ieškovės prašymas išieškoti sutartines palūkanas, kurių metinė norma yra 117,10 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai. Teismas sprendė, kad 115,80 Eur dydžio palūkanos po kredito grąžinimo termino dienos laikytinos neatitinkančiomis kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, ir yra nesąžiningos. Teismas iš atsakovės ieškovės naudai priteisė 8,24 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, kitoje dalyje reikalavimą dėl palūkanų atmetė.

17.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės prašomas priteisti palūkanas, t. y. ieškovė prašo priteisti ne kompensuojamąsias, o mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, t. y. savo esme jos yra mokestis už pinigų skolinimą, todėl kvalifikuotinos kaip mokėjimo palūkanos ir joms netaikomas 0,05 proc. dydis. Ieškovės vertinimu, jos prašomos priteisti palūkanos turėjo būti kvalifikuotos kaip mokėjimo palūkanos ir priteistos nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2015-09-06) iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23), t. y. 445 dienas. Šiuo atveju turėjo būti taikomas ne 0,05 proc. palūkanų už pradelstą dieną, o Sutartyje numatytas 117,10 proc. metinių palūkanų dydis.

18.       Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos).

19.       Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014).

20.       Kai kompensuojamosios palūkanos nustatytos sutartyje, taikomos būtent jos, o ne CK 6.210 straipsnyje reglamentuojamos kompensuojamosios palūkanos. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad pagal teisinį reglamentavimą kompensuojamosios palūkanos ir jų dydis gali būti nustatomi šalių susitarimu, jo nesant – pagal įstatymą (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016, 32 punktas).

21.       Atsižvelgiant į sutampančius netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų tikslus, sprendžiant kompensuojamųjų palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016, 16 punktas; 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-690/2018, 22 punktas).

22.       Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu (lot. restitutio in integrum), kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių atlyginimo priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių, atlyginimo. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003).

23.       Atsižvelgiant į aptartą kompensuojamųjų palūkanų prigimtį ir paskirtį darytina išvada, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos, nustatančios kompensuojamųjų palūkanų mokėjimą, pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Toks aiškinimas visiškai atitinka kompensuojamųjų palūkanų kaip skolininko civilinės atsakomybės formos (minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo) sampratą ir neprieštarauja CK 6.221 straipsnio nuostatoms, pagal kurias sutartinė civilinė atsakomybė netesybų (ar jų paskirtį atitinkančių kompensuojamųjų palūkanų) mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Taigi, tuo atveju, jei šalys sutartimi susitarė dėl atitinkamo dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo iki visiško paskolos grąžinimo, ši sutarties nuostata ir iš jos kylanti sutartyje nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų mokėjimo prievolė išlieka ir sutartį nutraukus. Kompensuojamųjų palūkanų mokėjimas neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

24.       Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Pareiga mokėti pelno palūkanas (kitaip tariant, pinigų skolinimo kaina) yra pagrindinė paskolos prievolę apibrėžianti sąlyga (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kadangi kreditoriaus reikalavimas sumokėti pelno palūkanas yra reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, pelno palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, taip pat draudimas šias palūkanas priteisti kartu su netesybomis.

25.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, tad darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi (konkrečiu atveju skolininkui išlieka tiek pareiga grąžinti visą paskolos sumą, tiek pareiga mokėti sutartimi sutartą atlyginimą už naudojimąsi šia suma iki pat to momento, kai paskolos suma bus grąžinta). Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

26.       Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad aiškinant CK 6.874 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios mokėjimo (pelno) ir kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimo kartu galimybę sutarties pažeidimo atveju, nuostatas, turi būti atsižvelgiama į sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis CK normomis. CK 6.874 straipsnio 1 dalis yra viena iš paskolos sutarties bendrąsias nuostatas reglamentuojančių teisės normų, įtvirtintų CK XLIII skyriaus „Paskola“ pirmajame skirsnyje, t. y. ši norma taikytina šalis siejant paskolos teisiniams santykiams. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė reiškia, kad, pažeidus galiojančios paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali reikalauti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir 6.213 straipsnio 1 dalies (piniginės prievolės pagal sutartį vykdymas natūra) nuostatomis. Taigi, tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato.

27.       Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

28.       Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

29.       Įgyvendindama kasacinio teismo funkciją formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką bei apibendrindama aptartus argumentus, pagrindžiančius poreikį keisti esamą praktiką mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo klausimu, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

30.       Atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2015-09-06) iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23), t. y. 445 dienas, yra nepagrįstas.

31.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Iš atsakovės ieškovės naudai ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta priteisti 8,24 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, ieškovės prašymo dėl delspinigių priteisimo teismas netenkino.

32.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės prašomas priteisti mokėjimo palūkanas kaip netesybas, todėl atsisakė priteisti prašomus priteisti delspinigius už 180 dienų. Ieškovės vertinimu, iš atsakovės priteistina 8,24 Eur delspinigių suma, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dienos.

33.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs jau minėtas teisės normas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, atsižvelgdamas į tai, kad iš atsakovės ieškovės naudai ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta priteisti 8,24 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, į šios nutarties 21–23 punktuose nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

34.       Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo į bylą pateiktus įrodymus, tinkamai vadovavosi teisės normomis ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo.

35.       Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių palikti nepakeistą, klausimas dėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, nespręstinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                Birutė Simonaitienė