Civilinė
byla Nr. 3K-3-267/2011
Teismo
proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio
sprendimo kategorija 50.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Prano
Žeimio (pirmininkas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno
miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams S. V. ir M. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų
patalpų ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl pripažinimo buto nuomininkais bei
įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami iškeldinimo,
nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, iš savavališkai užimto socialinio
būsto, vaiko teisių apsaugos, teisminio precedento taikymo klausimai.
Ieškovas Kauno
miesto savivaldybė prašė teismo iškeldinti atsakovus S. V. ir
M. V. iš buto (duomenys neskelbtini) su jiems
priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas nurodė,
kad Kauno miesto savivaldybei priklauso atsakovų savavališkai užimtas butas(duomenys
neskelbtini). Ieškovas su atsakovais nėra sudaręs gyvenamosios patapos
nuomos sutarties, todėl atsakovai iškeldintini iš buto, nesuteikiant kitos
gyvenamosios patalpos.
Atsakovai priešieškiniu
prašė pripažinti juos buto(duomenys neskelbtini), nuomininkais ir
įpareigoti ieškovą sudaryti su atsakovais šio buto nuomos sutartį. Atsakovai
nurodė, kad 2005 m. išsinuomojo butą(duomenys neskelbtini), iš šio buto
nuomininko V. N., su kuriuo kartu ir gyveno. Po V. N. mirties 2006 m. sausio 2 d. atsakovai bute gyveno
nuomininkų teisėmis. Atsakovai butą prižiūri, moka mokesčius, vykdo visas
nuomininko pareigas, atliko buto remonto darbus. 2006 m. rugsėjo 26 d.
atsakovas pateikė ieškovui prašymą išnuomoti ginčo butą, tačiau gavo neigiamą
atsakymą. Kadangi atsakovai perėmė pagrindinio nuomininko teises (ilgą laiką
gyveno nurodytame bute, mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus), kitos
gyvenamosios patalpos neturi, tai, atsakovų nuomone, su jais ieškovas turėtų
sudaryti buto nuomos sutartį.
Bylos nagrinėjimo
metu nustatyta, kad atsakovas M. V. yra įtrauktas į asmenų
(šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, bendrąjį sąrašą. 2006 m. rugsėjo 27
d. ir 2007 m. spalio 17 d. atsakovai buvo įspėti išsikelti
iš užimto buto. Byloje nėra duomenų, kad su atsakovais iki ieškinio pateikimo
teismui dienos būtų sudaryta ginčo gyvenamosios patalpos ar kitos gyvenamosios
patalpos nuomos sutartis.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino, o
priešieškinį atmetė. Teismas iškeldino atsakovus iš buto(duomenys
neskelbtini), su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos
gyvenamosios patalpos, ir sprendimo vykdymą atidėjo trisdešimt šešių mėnesių
laikotarpiui.
Teismas nurodė,
kad nėra jokių duomenų, jog atsakovai būtų buto(duomenys neskelbtini), pagrindinio
nuomininko V. N. šeimos nariai (CK 6.588 straipsnis).
Atsakovai nepateikė su pagrindiniu nuomininku sudarytos nuomos ar subnuomos
sutarties, todėl atsakovai turi laikinų gyventojų statusą. Mirus buto
pagrindiniam nuomininkui V. N., pasibaigė jo ir ieškovo
nuomos sutarties galiojimas, todėl atsakovai neteko pagrindo toliau teisėtai
naudotis ginčo butu (CK 6.597 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendė, kad esminė
nuomos sutarties sąlyga yra nuomos mokesčio mokėjimas, tačiau byloje nėra
duomenų, kad atsakovai mokėjo ieškovui nuomos mokestį (CK 6. 576 straipsnio 1
dalis, 6.583 straipsnis). Faktas, kad įvairios įmonės teikė butui komunalines
paslaugas, už kurias atsakovai mokėjo, nepatvirtina, kad tarp šalių susiklostė
faktiniai ginčo gyvenamosios patalpos nuomos santykiai. Neteisėtas naudojimasis
svetimu turtu ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą, jo remontas ir rekonstrukcija
neturint savininko leidimo, nesukuria tokiam naudotojui subjektinių teisių į
turtą ir laikytinas savininko nuosavybės teisės tęstiniu pažeidimu, kurį
savininkas gali bet kuriuo metu pareikalauti pašalinti (CK 6.612 straipsniai). Teismas
nurodė, kad atsakovas M. V. yra įtrauktas į asmenų
(šeimų), turinčių teisę į socialinį būstą, bendrąjį sąrašą ir jam socialinis
būstas bus išnuomotas vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau
– Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymas) nuostatomis. Teismas
nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje
byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba v. S. P.,
bylos Nr. 3K-3-524/2006, pateiktais
išaiškinimais dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. Nustatęs, kad atsakovai jokios nuosavybės teise registruotos
gyvenamosios patalpos neturi, todėl įsigyti kitą gyvenamąjį plotą ar jį
išsinuomoti jiems gali būti sudėtinga, o atsakovė laukiasi, teismas atidėjo sprendimo vykdymą trisdešimt
šešių mėnesių laikotarpiui.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 30 d.
nutartimi pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d.
sprendimą – panaikino jo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir priėmė dėl šios
bylos dalies naują sprendimą – ieškinį atmetė; sprendimo dalį, kuria atmestas priešiekšinis,
paliko nepakeistą.
Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką ilgalaikis
socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint,
atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, nors nesukuria teisės į
nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių
asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į
teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga
taikoma nepilnamečiams vaikams. Siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą
bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų
teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės
normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine
pripažįstama vaiko teisių apsauga. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos
principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko
teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I.
V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2010
m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P.,
G. P. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010).
Atsakovų ir jų
mažametės dukters iškeldinimas, nesuteikiant jiems kitos tinkamos gyventi
patalpos, pažeistų jų interesus, būtų neproporcinga priemonė ginant ieškovo,
kaip socialinio būsto valdytojo, teises, todėl šiuo atveju prioritetas turėtų
būti teikiamas nepilnamečio vaiko teisei į būstą.
Apeliacinės
instancijos teismas atmetė atsakovų apeliacinį skundą nurodydamas, kad
ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant,
prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas, suformuoja
pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą
klausimą, tačiau nesukuria teisės į būsto nuomą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, pakeisti Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą -
ieškovo ieškinį patenkinti: iškeldinti atsakovus kartu su mažamete dukteria A. V. iš buto(duomenys neskelbtini), su jiems
priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir netaikant
teismo sprendimo vykdymo atidėjimo instituto šioje byloje, o atsakovų priešieškinį
atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl
materialiosios teisės normų pažeidimo. Gyvenamosios patalpos, sudarančios
savivaldybės socialinio būsto fondą, išnuomojamos konkrečiai nustatytai
tikslinei paskirčiai – asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą,
apgyvendinti nekomercinėmis sąlygomis (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo
2 straipsnio 1 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-473/2009). Įstatymas įpareigoja savivaldybes jų turimą turtą
valdyti, naudoti ir juo disponuoti vadovaujantis visuomenės naudos, efektyvumo,
racionalumo ir viešosios teisės principais (Valstybės ir savivaldybių turto
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnis), todėl
savivaldybei išlieka teisė ir pareiga kontroliuoti, ar suteiktas socialinis
būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų, imtis
priemonių jiems likviduoti. Klausimai, susiję su socialinio būsto naudojimu,
pagal savo svarbą ir aktualumą turi specifinę socialinę prigimtį ir priskirtini
viešojo intereso sričiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybė v. V. M. ir kt., bylos Nr.
3K-3-501/2009; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus
miesto savivaldybė v. A. S. ir kt., bylos Nr.
3K-3-51/2010; kt.).
Remiantis CK 6.577,
6.579 straipsniais, savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos
savivaldybės institucijos sprendimo pagrindu ir turi būti sudaromos raštu,
todėl jokie žodiniai susitarimai negalimi. Pagal Valstybės paramos būstui
išsinuomoti įstatymo 8 straipsnio 3 dalį ir 11 straipsnio 3 dalį
savivaldybės socialinis būstas gyventojams gali būti suteikiamas tik tuo
atveju, jei yra šios sąlygos: 1) asmuo atitinka imperatyviosiose teisės normose
nustatytus reikalavimus; 2) jis yra pateikęs prašymą įtraukti į atitinkamą eilę
socialiniam būstui gauti; 3) jam priėjusi eilė socialiniam būstui gauti. Tik esant
šioms sąlygoms su asmeniu sudaroma rašytinė nuomos sutartis.
Teismai pripažino,
kad atsakovai įsikėlė į ginčo patalpą ir ja naudojasi neturėdami tam teisinio
pagrindo – gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip to imperatyviai
reikalaujama pagal CK 6.579 straipsnio 1 dalį. Palikus galioti skundžiamą
procesinį sprendimą ieškovas negalės reikšti ieškinio dėl atsakovų iškeldinimo
(CPK 279 straipsnio 4 dalis), neturės teisės reikalauti iš atsakovų mokesčio už
naudojimąsi patalpomis, ginčo patalpų priežiūros ir remonto, mokesčių už
naudojimąsi komunalinėmis paslaugomis mokėjimo (tai taikytina ir tretiesiems
asmenims, teikiantiems šias komunalines paslaugas). Ieškovas neturi teisinio
pagrindo šio būsto suteikti atsakovams nuomos pagrindais (Valstybės paramos būstui
išsinuomoti įstatymo 8, 11 straipsniai). CK 6.612 straipsnyje, Valstybės
paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnyje nenustatyta buto savininko
pareigos iškeldinamajam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui (šeimai) prieš
jo (jos) valią suteikti kitą būstą, nors toks asmuo (šeima) ir turi
nepilnamečių vaikų. Įstatymų leidėjas nenustatė pagrindo, nepaisant eiliškumo,
atsakovams taikyti išimtį ir nesuteikia ieškovui teisės nesilaikyti imperatyviųjų
įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo
laikymosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2000 m. gruodžio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
Prienų senelių globos namai v. R. P. ir kt., Nr.
3K-3-1365/2000, aiškindama Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3
straipsnio ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5
punkto taikymą, pažymėjo, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių teisių, negalima
suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis
privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams.
Teismas, remdamasis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
spalio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė
v. I. V., E. V., bylos Nr.
3K-3-410/2010, turėjo atsižvelgti į tai, kad kasacinio teismo suformuota
vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika reikia vadovautis ne a priori,
o atsižvelgiant į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą. Teismas
turėjo nustatyti šalių interesų pusiausvyrą, t. y. atsižvelgti ne tik į
atsakovų vaiko teisių apsaugą, bet ir į viešąjį interesą - kitų asmenų (taip
pat ir vaikų), teisėtai laukiančių eilės socialiniam būstui gauti, teises ir
teisėtus lūkesčius (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011
m. sausio 25 d. įsakymu Nr. A-336 patvirtinti šeimų ir asmenų, turinčių teisę į
savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, sąrašai).
2. Dėl
neišspręsto ginčo. Pagal Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos
Respublikoje vykdo teismai. Apeliacinės instancijos teismas atmetė tiek
ieškinį, tiek priešieškinį ir šalių ginčas liko neišspręstas. Šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas nenurodė, kokias materialiosios teisės normas pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė, o išskirtinai rėmėsi teismų precedentais,
kurie yra antrinis teisės šaltinis (CPK 4, 346 straipsniai). Skundžiama teismo nutartimi
šalių teisiniai santykiai nepatvirtinti ir nepakeisti, todėl ji yra nemotyvuota
teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį teismo
sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
Byloje nustatyta,
kad atsakovai į socialinį būstą įsikėlė be nuomos sutarties, tačiau apeliacinės
instancijos teismas, nepaisydamas CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų - tinkamai
taikyti įstatymus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių,
nesiėmė teisinių priemonių tokiam pažeidimui panaikinti (CK 6.612 straipsnis).
Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į
jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o
valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai
šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje pagal L. Z. skundą, bylos
Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių
apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.).
Apeliacinės
instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar atsakovai tinkamai atliko savo
pareigas užtikrindami vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas. Apeliacinės
instancijos teismas, nustatęs netinkamas tėvų pareigos vykdymo aplinkybes,
turėjo galimybę atidėti sprendimo vykdymą, kaip padarė pirmosios instancijos
teismas (CPK 284 straipsnio 1 dalis). Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008, ir 2010 m. gegužės
25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje P. A. L. v.
Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr. 3K-3-235/2010, ieškovas nurodo,
kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šalių ginčą neišspręstą,
ignoravo teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principą, pagal kurį privalu
pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, siekti abiejų
šalių interesų pusiausvyros.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovai prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d.
nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodoma, kad pagal byloje
nustatytas aplinkybes atsakovai atitinka Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo
8 straipsnyje ir 11 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas. Byloje nustatyta,
kad mokesčius už komunalines paslaugas atsakovai moka daugiau negu trejus
metus, dėl to trečiųjų asmenų, tiekiančių šias paslaugas, teisės nėra
pažeidžiamos. Skundžiama teismo nutartis turi būti vykdoma vadovaujantis
galiojančiais teisės aktais ir teismo nurodytu būdu – kompetentingai savivaldos
institucijai išsprendžiant asmenų teisės į būstą klausimą. Tai atitinka ir
kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2010 m. lapkričio 9
d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P., G. P. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010).
Atsakovų nuomone,
teismas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad, siekiant nustatyti šalių interesų
pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti
atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas. Teismų
nurodyta aplinkybė, kad atsakovai su dukteria ginčo bute gyvena be teisinio
pagrindo, nagrinėjamu atveju nėra viską lemianti, nes, atsižvelgiant į
prioritetinę vaikų interesų gynybą, tėvų neteisėtas veiksmas apsigyvenant ginčo
patalpose negali besąlygiškai kelti padarinių nepilnamečiams vaikams, kurie
netektų teisės į minimalias būsto sąlygas (Jungtinių Tautų vaiko teisių
apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4
straipsnis).
Atsakovų ir jos
mažametės dukters iškeldinimas, nesuteikiant kitos tinkamos gyventi patalpos,
būtų neproporcinga priemonė ginant ieškovo, kaip socialinio būsto valdytojo,
teises. Sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto,
siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į
žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste
apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos (Konstitucijos 24 straipsnis, Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismas dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę yra
pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra
autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos,
apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens
gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines
aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia
vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September
1996, Reports of Judgments and Decisions 1996-IV, § 52-54, and Commission's
report of 11 January 1995, § 63; kt.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. v. A. S. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-51/2010; kt.). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į
būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai
būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9
October 2007, ap. no. 7205/02, § 58)
Atsakovų nuomone, teismas
išsprendė šalių reikalavimus – atmetė tiek ieškinį, tiek priešieškinį kaip
neįrodytus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde
keliami teisės klausimai susiję su asmenų iškeldinimu iš savavališkai užimto
socialinio būsto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, vaiko teisių apsauga
iškeldinimo atveju ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų teisės
aiškinimo taisyklių taikymu. Dėl šių kasacijos pagrindą (CPK 346 straipsnio 2
dalis) sudarančių teisės klausimų teisėjų kolegija ir pasisako.
Dėl žmogaus
teisės į būsto neliečiamybę
Žmogaus teisė
į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24
straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio
1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas
yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8
straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti
nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai
įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta,
kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias
asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the
United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments
and Decisions 1996?IV, §§ 52-54, and Commission’s report of
11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of
24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the
United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978,
Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi remiantis Europos Žmogaus Teisių
Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta
tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir
nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl
to net ir tokiu atveju, t. y. kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją
patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji
gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje
susiklosčiusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas
gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu
atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos
Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo
pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir
pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste
nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje
visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį
poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann
v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no
7205/02, 15 January 2009). Paminėti Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai
yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje.
Dėl socialinio
būsto nuomos
Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme (toliau
– Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymas) nustatyta teisė į
savivaldybei priklausančių ar patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų nuomą
turi specifinę socialinę prigimtį, tai yra valstybės paramos mažas pajamas
turinčioms šeimoms forma. Socialinio būsto nuoma priskiriama savivaldybės
kompetencijai, kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų
(Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Savivaldybei nuosavybės
teise priklausančios ar patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos sudaro
savivaldybės socialinio būsto fondą, kuris turi įstatyme konkrečiai nustatytą
tikslinę paskirtį – yra skirtas nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į
socialinį būstą (Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 6
dalis). Socialinis būstas apibrėžiamas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal
Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos
savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims
ir šeimoms apgyvendinti pagal įstatymo nustatytas sąlygas (Valstybės paramos
būstui išsinuomoti įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Taigi socialinis būstas
suteikiamas tik tokiam asmeniui, kuris atitinka įstatyme nustatytas sąlygas, o
socialinio būsto suteikimas reiškia, kad jis bus naudojamas pagal tokios
patalpos tikslinę paskirtį – jame gyvens asmuo (asmenys), kuriam (kuriems) jis
suteiktas.
Teisę į socialinio
būsto nuomą turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turintys
fiziniai asmenys ir šeimos, atitinkantys Valstybės paramos būstui išsinuomoti
įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Savivaldybės socialiniam
fondui priklausantis būstas nuomojamas pagal įstatymo nustatyta tvarka
sudarytas atskirų kategorijų asmenų eiles (Valstybės paramos būstui išsinuomoti
įstatymo 11 straipsnis). Sudaromi šie atskiri asmenų ir šeimų, turinčių teisę į
socialinį būstą, sąrašai: 1) jaunų šeimų; 2) šeimų, auginančių tris ar daugiau
vaikų (įvaikių); 3) buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų; 4)
neįgaliųjų asmenų ir šeimų, kuriose yra neįgalūs asmenys; 5) bendrasis, į kurį
įrašomos visos šeimos ir asmenys, nepatenkantys į 1–4 sąrašus; 6) socialinio
būsto nuomininkų, turinčių teisę į būsto sąlygų pagerinimą (Valstybės paramos
būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Savivaldybės socialinis
būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal nurodytus sąrašus, išskyrus atvejus,
kai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka gyvenamosios patalpos išnuomojamos
šeimoms ir asmenims, netekusiems būsto dėl gaisro, potvynio, stipraus vėjo ar
kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos
teritorijoje nuosavybės teise neturi kito tinkamo gyventi būsto, šeimoms,
auginančioms penkis ir daugiau vaikų, ir šeimoms, kurioms vienu kartu gimsta
trys ar daugiau vaikų, taip pat vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims
(Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 3, 6 dalys). Įstatymo
11 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta, kad sąrašų prioritetus nustato
savivaldybės taryba, pirmumą teikdama buvusių našlaičių ar be tėvų globos
likusių asmenų sąrašui. Taip įstatymų leidėjas nustato, kokia socialinė grupė
remtina visų pirma, o pasisakydamas apie tame pačiame sąraše esančių asmenų
teises, aiškiai įtvirtina eiliškumo taisyklę.
Kasatoriaus teigimu,
viešai skelbiamu (http://www.kaunas.lt/index.php?925880302) Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. sausio 25 d. įsakymu
Nr. A-336 patvirtinti šeimų ir asmenų, turinčių į savivaldybės socialinį būstą
ar jo sąlygų pagerinimą, sąrašai: 1. Jaunų šeimų (918 prašymų); 2. Šeimų,
auginančių tris ir daugiau vaikų (įvaikių) (167 prašymai); 3. Buvusių našlaičių
ar be tėvų globos likusių asmenų (463 prašymai); 4. Neįgaliųjų asmenų ir šeimų,
kuriose yra neįgalūs asmenys (458 prašymai); 5. Bendrasis sąrašas (1245
prašymai); 6. Socialinio būsto nuomininkų, turinčių teisę į būsto sąlygų
pagerinimą (201 prašymas).
Byloje nustatyta,
kad ginčo šalių nesieja jokie sutartiniai santykiai, nors atsakovas M. V. įrašytas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti Kauno
mieste ir, 2010 m. sausio mėnesio duomenimis, jaunų šeimų sąraše yra 493-ias. Tačiau
įrašymo į sąrašą faktas savaime nesuteikia teisės į socialinį būstą. Minėta, kad
socialinis būstas išnuomojamas laikantis sąrašų prioriteto bei eiliškumo
tvarkos, todėl atsakovai teisę išsinuomoti socialinį būstą įgys tik tada, kai
bus įvykdytos Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytos sąlygos.
Dėl šios priežasties atsakovai laikytini užėmusiais ginčo butą be jokio
teisinio pagrindo, todėl yra pagrindas spręsti jų iškeldinimo klausimą
remiantis CK 6.612 straipsniu.
Dėl
neteisėtai socialinį būstą užėmusių asmenų ir vaiko teisių apsaugos sprendžiant
iškeldinimo klausimą
Minėta, kad Europos
Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra
autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos,
gali apimti ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė
asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines
aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia
vieta buvimą. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje
reikšminga yra įvertinti teismų nustatytas faktines aplinkybes, ar jos sudaro
pagrindą konstatuoti atsakovų pakankamų ir tęstinių ryšių su ginčo butu buvimą.
Be to, atsakovai ginčo bute gyvena su mažamečiu vaiku, todėl CK 6.612
straipsnio taikymui reikšmingas yra ir vaiko teises ginantis teisinis
reguliavimas.
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 39 straipsnyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina
įstatymas, išreikšta valstybės pareiga įstatymuose nustatyti pakankamus ir
efektyvius vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos būdus ir priemones. Remiantis
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktu nė vienas
vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir
globos ar rūpybos. Tačiau ši norma nėra besąlyginis pagrindas, leidžiantis
netaikyti savininko teises ginančių įstatymų, kai yra nustatytas pagrindas
ginti pažeistas jo teises ir savininko teises pažeidžiančius asmenis iškeldinti
iš savininkui priklausančios gyvenamosios patalpos. Vaiko teisių prioritetinės
apsaugos principas, įtvirtintas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3
straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko
teisių gynimo principams. Dėl to, esant dviejų teisės principų kolizijai, labai
svarbu rasti jų pusiausvyrą.
Pagal Lietuvos
Respublikos Konstituciją, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą (3 straipsnis,
4 straipsnio 7 punktas), šeimos santykius reglamentuojančias CK normas (3.3
straipsnis ir kt.) pirmiausia tėvai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį
auklėti, globoti, išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų,
būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines
galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta,
kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo
užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga
atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio
3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v.
M. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1153/2003; 2006 m. kovo
20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. Z. skundą,
bylos Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių
apsaugos tarnybos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-580/2006; kt.). Vaiko
teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti
būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus
ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to
neužtikrina jų tėvai.
Kadangi vaiko teisių
apsauga yra viešasis interesas, tai sprendžiant iškeldinimo iš socialinio būsto
klausimą būtina atsižvelgti į vaikams nustatomus padidintos teisinės apsaugos
reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis,
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), tačiau prioritetinės vaiko
teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu,
pažeidžiant būsto savininko bei kitų asmenų, turinčių teisę ir siekiančių
įstatymo nustatyta tvarka išsinuomoti socialinį būstą, teises. Pažymėtina, kad CK
1.137 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyvendinti civilines
teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos
ar varžomos kitų asmenų teisės ar įstatymo saugomi interesai ar daroma žala
kitiems asmenims arba prieštaraujama subjektinės teisės paskirčiai. Be to,
asmuo iš savo neteisėto elgesio negali tikėtis naudos (nullus commodum
capere de sua injuria propria) ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti
padariniai (ex injuria ius non oritur). Šių fundamentalių teisės
principų svarbą yra akcentavęs Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
sausio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Č. v.
E. M., I. D., Teisingumo ministerija,
bylos Nr. 3K-7-4/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
J. N.-Mikailienė v. Vilniaus apskrities
viršininko administracija, J. F., bylos Nr.
3K-3-338/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; kt.). Teisėjų
kolegija pažymi, kad šie vaiko teisių apsaugos principai taikytini ir tuo
atveju, kai sprendžiamas klausimas dėl iškeldinimo iš socialinio būsto. Vaiko
teisės neturi būti suabsoliutinamos ir sprendžiant dėl jų apsaugos turi būti
atsižvelgiama į kitų pretenduojančių į socialinį būstą asmenų interesus.
Teisėjų kolegija
taip pat nurodo, kad, atsižvelgiant į vaiko interesų prioritetinės gynybos principą
ir į tai, kad sprendimas iškeldinti iš socialinio būsto, nesuteikiant kitos
gyvenamosios patalpos, yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybės gerbimą
apribojimo forma, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti, ar gintina
asmens teisė į būsto neliečiamybę, taip pat apsvarstyti visas galimybes, kaip
užtikrinti nepilnamečiams vaikams teisę turėti jų poreikius atitinkantį
gyvenamąjį būstą. Sprendžiant šiuos klausimus būtina atsižvelgti į kiekvienoje
byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes: asmenų apsigyvenimo
socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame
būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę
padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, socialinio būsto savininko
(valdytojo) elgesį ir pan. Be to, tokiu atveju būtina apsvarstyti visus
įmanomus konkrečioje situacijoje vaiko interesų apsaugos būdus, siekiant, kad
vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto, kuo, minėta, pirmiausia turi
pasirūpinti savavališkai patalpas užėmę tėvai (ir tik jiems neišgalint –
valstybė per savo institucijas), ir kad nebūtų pažeistos kitų asmenų – būtent patalpų
savininko ir asmenų, turinčių teisę ir įstatymo nustatyta tvarka pageidaujančių
išsinuomoti socialinį būstą, teisės.
Vertinant atsakovų
teisių apsaugą būsto neliečiamybės aspektu reikšmingos yra teismų nustatytos
faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kad atsakovas
M. V. įrašytas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti,
ginčo butas yra socialinis būstas, atsakovų teigimu, jie butą išsinuomojo iš
2006 m. sausio 2 d. mirusio buvusio nuomininko V. N., jame
gyvena, atliko buto remontą, moka mokesčius už komunalinius patarnavimus, atsakovai
neturi nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų ir yra įtraukti į gyvenamosios
vietos neturinčių asmenų apskaitą, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika,
laikė, kad atsakovų su mažamete dukterimi iškeldinimas būtų neproporcinga
priemonė ginant Kauno miesto savivaldybės, kaip socialinio būsto valdytojos,
teises.
Su tokia apeliacinės
instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Netgi konkrečiu atveju
darant prielaidą, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 8 straipsnio požiūriu atsakovų faktinis gyvenimas su ginču
susijusiame bute nuo 2005 m., rūpinimasis juo (komunalinių mokesčių mokėjimas,
remonto darbai) bei tam tikra prasme savivaldybės aktyvaus elgesio stoka ginant
valstybės interesą (teisminis iškeldinimo procesas inicijuotas tik 2009 m.,
nors apie atsakovų situaciją jau buvo žinoma nuo 2006 m.) lėmė jų teisę į
„būsto neliečiamybės gerbimą“ Konvencijos nuostatų prasme, tuo pačiu
pripažintina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje
suformuluotais kriterijais, šios teisės apribojimas laikytinas pagrįstu -
ribojimas atliktas pagal įstatymą (CK 6.612 straipsnis), turi teisėtą tikslą
ginti kitų asmenų teises ir interesus bei yra „būtinas demokratinėje
visuomenėje“. Dėl ribojimo būtinumo demokratinėje visuomenėje aspekto teisėjų
kolegija ypač atkreipia dėmesį, be kita ko, į faktines bylos aplinkybes (žr. a
contrario, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, 9 October 2007). Pažymėtina,
kad atsakovų S. V. ir M. V. su buvusiu
buto nuomininku V. N. nesiejo šeiminiai santykiai. Byloje
nėra jokių duomenų, kad jie buvo susiję ir kokiais nors kitais socialiai
vertingais ir skatintinais santykiais, kai apsigyvenimas socialiniame būste
kartu su jo nuomininku būtų pateisinamas gera morale (neįgalaus, ligoto asmens
priežiūra ar pan.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovai negali remtis neteisėtai
sudaryta nuomos sutartimi su buvusiu būsto nuomininku V. N. teisių
įgijimui į gyvenamąjį būstą pateisinti. Byloje nustatyta, kad atsakovai ginčo
bute apsigyveno 2005 metais. Nuo 2006 metų tarp ieškovo ir atsakovų vyko
susirašinėjimas dėl teisės gyventi ginčo bute. Kauno miesto savivaldybės
administracijos Aprūpinimo būstu skyrius 2006 m. rugsėjo 27 d. raštu aiškiai atsisakė
butą išnuomoti atsakovui nurodydamas, kad šis jame gyvena neteisėtai ir nurodė atlaisvinti
butą (T. 1, b. l. 66). Tokią savo poziciją ieškovas pakartojo 2007 m.
spalio 17 d. įspėjime (T. 1, b. l. 10), o 2009 m. vasario 17 d. kreipėsi į
teismą su ieškiniu dėl atsakovų iškeldinimo. Nuo buvusio buto nuomininko V. N. mirties (2006 m. sausio 2 d.) iki ieškovo rašto, iš
kurio atsakovai turėjo sužinoti aiškią ieškovo poziciją dėl gyvenimo ginčo bute
(2006 m. rugsėjo 27 d.), nepraėjo nė vieneri metai. Teisėjų kolegijos nuomone,
toks trumpas laikas nesudaro pagrindo asmeniui sąžiningai manyti, kad jo pragyvenimas
socialiniame būste savininko (valdytojo) pripažįstamas ir bendrąja prasme yra
teisėtas. Esant tokioms aplinkybėms atlikdami remontą atsakovai veikė savo
rizika, o komunalinių paslaugų mokėjimas, kaip ir nustatė pirmosios instancijos
teismas, vertintinas tik kaip atsiskaitymas už teikiamas paslaugas ir savaime
nelaikomas įteisinančia neteisėtą atsakovų gyvenimą aplinkybe. Kartu teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog
atsakovai nemokėjo jokio nuomos mokesčio. Teismų nustatytos aplinkybės, kad atsakovas
M. V. įrašytas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti,
atsakovai neturi nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų ir yra įtraukti į
gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, yra reikšmingos, tačiau
nesudaro pagrindo ginti atsakovų teisių į ginčo butą, nes taip neproporcingai
būtų pažeisti pirmiau už atsakovus teisę į socialinio būsto nuomą turinčių ir į
savivaldybės sąrašus įtrauktų kitų asmenų interesai. Šių asmenų interesų
apsaugos tikslais teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovų iškeldinimas yra
proporcinga priemonė įvertinus ją ir vaiko teisių apsaugos aspektu. Teisėjų
kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko teisių
apsaugai užtikrinti sprendimo dėl atsakovų iškeldinimo vykdymas atidėtinas 36
mėnesių laikotarpiui. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia taikyta priemonė yra
pakankama, kad per tą laiką vaiko teisės į gyvenamąjį būstą būtų užtikrintos
tėvams vykdant savo pareigas ir prireikus valstybės socialinės pagalbos
priemonėmis. Tačiau siekiant, kad vykdymo procese nekiltų neaiškumo dėl
pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, teisėjų kolegija
sprendžia sukonkretinti pirmosios instancijos teismo nustatytą atsakovų
iškeldinimo vykdymo datą, nurodant, kad 36 mėnesių terminas skaičiuotinas nuo
pirmosios instancijos teismo priėmimo dienos, t. y. kad sprendimo vykdymas
atidedamas iki 2012 m. lapkričio 5 d. (CPK 284 straipsnis).
Dėl teisminio
precedento taikymo
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas
teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto;
nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines
aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias
savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Teisės normų
aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose
bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią
nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės
normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti
remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti
analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba
labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė
kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis
jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo
2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr.
3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių
rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio
28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eskom“ v. K.
B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220/2011; kt.).
Bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V.,
E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010, kaip priimtoje
analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia
apeliacinės instancijos teismo išvada. Nurodyta civilinė byla nuo nagrinėjamos
iš esmės skiriasi savo pagrindinėmis faktinėmis aplinkybėmis – laikotarpiu,
kurį asmenys gyvena socialiniame būste, ir ginčo šalių elgesiu. Kasacinėje
byloje Nr. 3K-3-410/2010 nustatyta, kad atsakovės ne vienerius metus gyvena
socialiniame būste (remiantis pirmosios instancijos teismo sprendimu pati
ieškovė savivaldybė pripažino, kad atsakovės socialiniame būste gyvena apie 20
metų), laiko savo namais ir jame realiai gyvena. Kauno miesto apylinkės teismo
1993 m. gegužės 7 d. sprendimu buvo nuspręsta iškeldinti
atsakovės iš socialinio būsto, tačiau teismo sprendimas nebuvo įvykdytas – savivaldybė
nesiėmė jokių veiksmų šiam teismo sprendimui įvykdyti. Nagrinėjamos bylos
atveju, minėta, nustatyta, kad atsakovai socialiniame būste gyvena nuo 2005 m.,
tačiau jau 2006 m. rugsėjo 27 d. ir 2007 m. spalio 17 d. raštais atsakovas buvo
informuotas, kad socialiniame bute gyvena neteisėtai, buvo reikalaujama atlaisvinti
butą. 2009 m. vasario 17 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl
atsakovų iškeldinimo. Taigi, kasacinės bylos Nr. 3K-3-410/2010 ir nagrinėjamos
bylos aplinkybė – asmenų gyvenimo socialiniame būste trukmė – iš esmės
skiriasi. Be to, skiriasi ir šių bylų šalių elgesys. Kasacinėje byloje Nr.
3K-3-410/2010 savivaldybė nesiėmė jokių veiksmų dėl atsakovų iškeldinimo pagal
priimtą teismo sprendimą, ilgą laiką toleravo atsakovų gyvenimą socialiniame
būste, taip suteikdamas atsakovams pagrindą manyti, kad jų gyvenimas
socialiniame būste yra teisėtas. Nagrinėjamu atveju savivaldybė nepraėjus nė
metams aiškiai išreiškė savo nesutikimą išnuomoti socialinį būstą atsakovams,
nurodė jiems išsikelti, o atsakovams to nepadarius, kreipėsi į teismą dėl
pažeistų teisių gynybos. Atsakovai, nors ir žinodami savivaldybės poziciją,
atliko patalpų remontą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad
šioje byloje nebuvo pagrindo remtis nurodytoje kasacinio teismo 2010 m. spalio
25 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais.
Nurodytais
argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl ieškinio reikalavimų yra
teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, todėl
apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria atmestas ieškinys,
naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK
359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi
išlaidų priteisimo
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 42,85 Lt tokių išlaidų.
Teisėjų kolegijai nusprendus ieškovo kasacinį skundą tenkinti, išlaidos į
valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Birutė
Janavičiūtė
Pranas
Žeimys