Baudžiamoji byla Nr. 2K-87-719/2019

                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00033-2013-0                                                             Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                             1.2.14.13; 2.1.7.4; 2.4.7. 

                                                             (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Artūro Ridiko (pranešėjas), 

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistosios gynėjui advokatui Rolandui Mištautui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio. 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu L. M. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis.

L. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 1891 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti L. M. nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai: (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       L. M. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt, arba 26 058,14 Eur), t. y. didesnės negu 500 MGL, vertės turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. T. y.:

1.1.                      nuo 2011 m. balandžio 26 d. nuosavybės teise turi miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 70 000 Lt (t. y. 20 273,40 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-1095, sudarytą tarp jos ir pardavėjos UAB „V. S.“ (įm. k. (duomenys neskelbtini)), priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.398 straipsnis), bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjui šios sutarties patvirtinimo momentu sumokėjusi 70 000 Lt (t. y. 20 273,40 Eur) grynaisiais pinigais, kurie negalėjo būti teisėtos pajamos;

1.2.                      nuo 2011 m. birželio 15 d. nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20 000 Lt (t. y. 5783,69 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-1646, sudarytą tarp jos ir pardavėjo A. J. (A. J.), priimtą pagal šią minėtą sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 straipsnis), bei, būdama kaip pirkėja, už nurodytą turtą pardavėjui šios sutarties patvirtinimo momentu sumokėjusi 20 000 Lt (5783,69 Eur) grynaisiais pinigais, iš kurių 19 973,56 Lt (5784,74 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos, t. y. L. M. nuosavybės teise turi 90 000 Lt (26 065,80 Eur) vertės 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. birželio 15 d. įgytą turtą, iš kurių 89 973,56 Lt (26 058,14 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos, kadangi ji pati neturėjo pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą. 

II. Kasacinio skundo argumentai

2.       Kasaciniu skundu nuteistoji L. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

2.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalis, 1891 straipsnį, 190 straipsnio 2 dalį), padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 ir 7 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 6 dalies) pažeidimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose.

2.2.                      Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus duomenis ir įrodymus, sprendė, kad L. M. galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam turtui įsigyti ir nebuvo įrodyta priešingai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė priešingą išvadą, kad L. M. įsigytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, ir pripažino ją kalta pagal BK 1891 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė BK 1891 straipsnį ir nepagrįstai nesivadovavo BK 190 straipsnio nuostatomis bei teismų praktikoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kad teisėtomis pajamomis BK 1891 straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Šis teismas taip pat pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, grindė nuosprendį priešingomis, nei byloje nustatyta, faktinėmis aplinkybėmis ir akivaizdžiomis prielaidomis, perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo ir apsiribojo tik papildoma specialisto, pateikusio ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadą byloje, apklausa. Šio teismo padarytos priešingos nei pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne visapusišku įrodymų ištyrimu ir jų vertinimu pagal BPK įtvirtintas taisykles, o teiginiais „tikėtina“, „manytina“, o tai sudaro pagrindą abejoti teismo objektyvumu ir nešališkumu. 

2.3.                      Apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo, nes sprendė, kad pakanka pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Tačiau teismas įpareigojo prokurorą pateikti specialistui teisminio nagrinėjimo metu surinktus duomenis ir papildomai apklausti išvadą pateikusį specialistą. Specialistas neatliko nei pakartotinio, nei papildomo tyrimo ir nepateikė naujos ūkinės finansinės veiklos vertinimo išvados, tačiau apklausiamas teismo posėdyje nurodė, kad, nepaisant naujų duomenų, jo išvada nesikeistų. Tokio lakoniško pasisakymo apeliacinės instancijos teismui pakako priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nenustatė jokių L. M. pajamų neteisėtumo požymių, o apsiribojo spėjimais ir nurodymu, kad L. M. pateikti UAB „V.“ kasos išlaidų orderiai nėra patvirtinti vadovo ar įgalioto asmens. Atsižvelgiant į tai, kad L. M. neturėjo pareigos nei saugoti, nei apskaityti UAB „V.“ vidinių dokumentų, bei į tai, kad kasos išlaidų orderių tikrumą patvirtino juos išrašęs asmuo, apklausiamas teisme, darytina išvada, kad teismas reikalavo iš kaltinamosios to, ko nenustato įstatymas. Kasaciniame skunde pateikiama skundžiamo nuosprendžio teksto ir nustatytų aplinkybių lyginamoji analizė ir teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės tik prielaidomis ir spėjimais, aiškino nepatikrintas aplinkybes kaltinamosios nenaudai, iškraipė nustatytus faktus. Be to, dalis šio teismo išvadų apskritai prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. M. kaltę neva pagrindžia tai, jog ji nepateikė patvirtintų kasos išlaidų kopijų, ne tik prieštarauja įstatymų reikalavimams, bet taip pat reiškia, kad teismas reikalavo iš kaltinamosios neįmanomo ir teisės aktuose nenustatyto elgesio, perkėlė jai įrodinėjimo pareigą ir apribojo galimybę gintis, nes akivaizdu, kad pateikti patvirtintų bankrutavusios ir jau likviduotos įmonės kasos išlaidų kopijų L. M. negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad pinigus L. M. įnešė ne kaip paskolą, o kaip akcininko įnašą, kad UAB „V.“ buvo nemoki, kad nėra duomenų, jog L. M. būtų gavusi pinigus už sklypo pardavimą ir pan. Teismas nepasisakė, nei kokioms aplinkybėms, nei kokiems įrodymams prieštarauja UAB „K.“ išvada. Taip pat teismas nepagrįstai atmetė liudytojų A. B. ir S. A. parodymus, nepateikdamas jokių konkrečių pretenzijų, duomenų ar išvadų, kad minėti liudytojai būtų davę melagingus parodymus, taigi teismas suabejojo liudytojais vien dėl to, kad jie gali duoti parodymus, palankius kaltinamajai. Tokia teismo pozicija rodo jo šališkumą ir bylos nagrinėjimo neobjektyvumą.

2.4.                      Apkaltinamajame nuosprendyje teismas vadovavosi tuo, kad kitoje baudžiamojoje byloje L. M. kartu su T. R., S. B. ir kitais asmenimis buvo pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, tačiau nei šioje byloje pareikštame kaltinime, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo jokių užuominų apie L. M. pajamų ar įsigyto turto ryšį su minėta byla. Nors ikiteisminis tyrimas L. M. atžvilgiu ir buvo pradėtas tiriant S. R. veiklą, tačiau kaltinime tokios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos, L. M. nuo tokių kaltinimų nesigynė, dėl to šiuo atveju teismas pažeidė kaltinamosios teisę žinoti, kuo ji yra kaltinama, ir tinkamai pasiruošti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), be to, grindė nuosprendį spėjimais ir teismo posėdyje neištirtais duomenimis (BPK 44 straipsnio 6 dalis, 301 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.       Nuteistosios L. M. kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 1891 straipsnio taikymo ir BPK normų pažeidimo

4.       Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

5.       BK

6.       BK 1891 straipsnis, nustatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, BK 1891 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 189 straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d.

7.       Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad:

7.1.                      Pagal BK 1891 straipsnio 1 dalyje, 190 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką tuomet, kai: 1) turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 2) asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti.

7.2.                      Atsakomybė dėl neteisėto praturtėjimo gali kilti ne tik asmenims, nuosavybės teise turėjusiems (turintiems) straipsnio dispozicijoje nurodytą turtą, bet ir asmenims, perėmusiems tokį turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

7.3.                      Aptariamas nusikaltimas pagal straipsnio dispozicijos formuluotę „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“ gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Kadangi tiesioginis savininkas paprastai visada žino, kaip įgytas jo turtas, ypač kai to turto vertė yra pakankamai didelė, neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.  

7.4.                      Remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.

8.       Iš BK 1891 straipsnio turinio išplaukia, kad teismas, nustatydamas, jog turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Nepaisant to, įrodinėjant BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos principo ir iš jo kylančių reikalavimų. Įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014 ir kt.). Vadovaujantis šiuo principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-511/2015, 2K-111-677/2016). Kadangi pagal BPK 42 straipsnį kaltinanti šalis yra prokuroras, būtent jis, palaikydamas valstybinį kaltinimą, turi įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika ir kad jos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas. Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir į jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, Nr. 2K-75/2014). 

9.       Patikrinusi bylos medžiagą bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus pagal nurodytą įstatymo reglamentaciją ir teismų praktikoje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nesilaikyta svarbių neteisėto praturtėjimo nusikalstamos veikos įrodinėjimo ir taikymo nuostatų.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

11. Kasaciniame skunde iš esmės teigiama, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindami įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, taip padarydamas esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, pažeidė apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 331 straipsnis), taip pat ir nekaltumo prezumpciją bei kaltinamosios teisę į gynybą (BPK 44 straipsnio 6 ir 7 dalis). Nuteistoji neigia padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir pateikia savo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo selektyviu įrodymų vertinimu, nenustatė jokių pajamų neteisėtumo požymių, o apsiribojo spėjimais, aiškino nepatikrintas aplinkybes kaltinamosios nenaudai, iškraipė nustatytus faktus, nepasisakė nei kokioms aplinkybėms, nei kokiems įrodymams prieštarauja jos iniciatyva pateikta konsultacinė išvada, nepagrįstai atmetė liudytojų A. B. ir S. A. parodymus.

 12. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).

13. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti.

14. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas L. M. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto BK 1891 straipsnio 1 dalyje, požymių, nes konstatavo, kad negalima daryti pagrįstos išvados, kad L. M. laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti 89 973,56 Lt (26 058,14 Eur) už kaltinime nurodytą turtą, kad ji žinojo, jog jos įsigytas ir turimas didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis. Šis teismas nurodė, kad kaltinimas L. M. iš esmės grindžiamas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2015 m. spalio 5 d. specialisto išvada Nr. (4.65)-86-96, kuri nėra išsami ir negali būti laikoma patikimu įrodymu, nes tyrimas atliktas pagal VMI viršininko įsakymu patvirtintas tvarkas, kurios nėra viešai skelbiamos ir teismui nebuvo pateiktos, todėl nėra žinomi ir suprantami metodai, kaip buvo skaičiuojamos L. M. pajamos bei išlaidos. Be to, išvadą davęs specialistas R. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad apskaičiuodamas L. M. išlaidas ir pajamas taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnį, kur nurodyta, jog, mokesčių administratoriui neturint visos informacijos apie asmens pajamas ir išlaidas, asmens gautos pajamos ir mokesčiai apskaičiuojami pagal savo pasirinktus kriterijus, kas iš esmės reiškia, kad visi tyrimo metu nustatyti neaiškumai, duomenų trūkumai šalinami ne kaltinamojo, o valstybės naudai. Teismas taip pat pažymėjo, kad ši specialisto išvada nėra išsami, nes specialistui nebuvo pateikti visi duomenys, reikšmingi atliekant tyrimą. L. M. savo paaiškinimuose nurodė, kad turėjo pajamų iš įvairios veiklos, tačiau kadangi tuo metu iš šios veiklos pajamų deklaravimas ar dokumentų, patvirtinančių šias pajamas, išsaugojimas nebuvo privalomas, ji jų neišsaugojo. Be to, ji paveldėjo visą mirusios mamos turtą. Liudytojas S. A. patvirtino, kad dirbo pas L. M., teikė pasivažinėjimo ir plaukiojimo paslaugas vandens motociklais, pripučiamu bananu pajūryje, iš ko buvo gaunamos nemažos pajamos. Šis teismas konstatavo, kad L. M. 2011 metais galėjo turėti pakankamai pajamų kaltinime nurodytam nekilnojamajam turtui įsigyti, ir pažymėjo, kad šią išvadą patvirtina ir teismui pateikta UAB „K.“ konsultacinė išvada.

15. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė argumentus, dėl ko nepripažįsta įrodymu specialisto išvados, sutikti su visais pirmosios instancijos teismo argumentais nėra pagrindo, nes teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Teismas, matydamas, kad specialisto išvada yra neišsami ar prieštaraujanti bylos duomenims, šiuos prieštaravimus ar neaiškumus galėjo šalinti ne vien apklausdamas išvadas pateikusį specialistą, bet ir skirdamas naujus ekspertinius tyrimus, tačiau to nepadarė. Be to, konstatuodamas, kad UAB „K.“ konsultacinė išvada yra priešinga VMI išvadai, nesiėmė visų priemonių prieštaravimams pašalinti. Teismų praktikoje pažymima, kad kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai (ar ekspertizės aktui), prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį paprastai kviečiami specialisto išvadą (ekspertizės aktą) ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys. Jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė.

16. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Kasacinėje instancijoje sprendžiami tik teisės taikymo klausimai, įrodymai iš naujo nevertinami, naujų įrodymų nerenkama ir faktinės bylos aplinkybės nenustatomos (BPK 369, 376 straipsniai).  

17.       BPK

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę teikė paskolos įmonei „V.“ aplinkybių įvertinimui. Teismas kėlė abejones ne tik tuo, kad L. M. negalėjo gauti iš UAB „V.“ 3 248 000 Lt, kaip grąžinamos paskolos dalies, bet ir tuo, kad L. M. gavo 5 500 000 Lt už parduotą sklypo dalį. Tačiau neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, o teismo darytos išvados prieštaringos ir darytos remiantis prielaidomis. Teismas, išreikšdamas abejones tuo, kad L. M. gavo lėšas už parduotą žemės sklypo dalį, pateikia prielaidomis pagrįstą manymą, kad „sudarant šį sandorį, tikėtina, buvo siekiama legalizuoti iš neoficialių šaltinių gautas pajamas“. Tačiau vėliau pripažįsta, kad L. M. minėtą pinigų sumą vis dėlto turėjo ir į UAB „V.“ sąskaitą įnešė ne kaip paskolą, o kaip akcininko įnašą. Ypač atkreiptinas dėmesys į tokius apeliacinės instancijos teismo motyvus, kad byloje pateiktos UAB „V.“ kasos išlaidų kopijos „vienareikšmiškai nepatvirtina, kad L. M. buvo grąžinta 3 248 000 Lt suma“. Toks teiginys pagal savo loginę išraišką duoda pagrindo manyti, kad minėtos kopijos vienareikšmiškai ir nepaneigia, kad minėta suma L. M. buvo grąžinta. Kadangi, pagal apeliacinės instancijos teismo motyvus, būtent šios sumos grąžinimo klausimas yra esminis grindžiant L. M. kaltę, darytina išvada, kad apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti.  

17.2.                      Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad šiame teisme buvo atlikta pakartotinė specialisto R. R. apklausa, jos metu jis aiškiai nurodė, kad teikiant išvadą buvo įvertinta tai, kad L. M. turėjo teisę verstis vandens pramogų verslu, tačiau, pasak specialisto, išteisintoji nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ji realiai gavo pajamų iš šios veiklos, taip pat išvada nesikeistų, net jei specialistui ir būtų buvę pateikti duomenys apie tariamą paskolą UAB „V.“. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šią išvadą įrodymu, iš esmės jokių pagrįstų motyvų nenurodė, kodėl daro priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas. Maža to, toks teiginys, kad „išteisintoji nepateikė jokių paaiškinimų ar objektyvių duomenų, kurie pagrįstų, jog ji realiai gavo pajamų iš šios veiklos“, kelia pagrįstų abejonių, ar kaltinamajai neperkeliama našta įrodinėti savo nekaltumą. Be to, visiškai nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad UAB „K.“ pateikta išvada dėl L. M. pajamų ir išlaidų negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymas baudžiamojoje byloje, nes ši išvada yra atlikta L. M. ar jos gynybos iniciatyva, kas sudaro pagrindą abejoti jos objektyvumu. Kasacinį skundą nagrinėjanti kolegija pažymi, kad viena iš kaltinamojo teisių yra teikti įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Be to, bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Todėl tam tikrų duomenų nepripažinimas įrodymais remiantis tokiu motyvu, kurį nurodė apeliacinės instancijos teismas, prieštarauja esminiams baudžiamojo proceso principams.

17.3.                      Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodydamas pagrįstų motyvų, nepripažino liudytojų A. B. bei S. A. parodymų įrodymais. Dėl A. B. parodymų dar pasisakė, kad aptartos aplinkybės patvirtina, kad L. M. iš UAB „V.“ pinigų negavo, o dėl S. A. parodymų nepatikimumo iš viso jokių motyvų nenurodė, abiejų šių asmenų parodymus atmesdamas vien dėl to, kad šie asmenys buvo pažįstami su L. M., todėl „neatmestina tikimybė, kad jie sąmoningai gali duoti jai palankius parodymus“. Tokie motyvai yra nepakankami, kad būtų nepripažinti įrodymais duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių reikalavimus.  

17.4.                       Užuot išnaudojęs visas galimybes prieštaravimams pašalinti, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje esanti medžiaga leidžia jam padaryti išvadą, kad L. M. kaltinime nurodytus žemės sklypus įsigijo iš lėšų, kurių teisėtumo ji pagrįsti ir įrodyti negali. Kaip jau buvo paminėta, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra prokuroro pareiga. Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti.

18.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti.

19.       Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad, pripažindamas L. M. kalta pagal BK 1891 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nenurodė pagrįstų motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 24 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                Sigita Jokimaitė

                                                                Armanas Abramavičius

                                                                Artūras Ridikas