Administracinė byla Nr. eA-4122-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04354-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. Š., A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. Š., A. A. skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjai I. Š. ir A. A. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas 1); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas 2); 3) priteisti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

1.1.                      2017 m. lapkričio 26 d. pareiškėjai buvo įteiktas Įsakymas 1, o pareiškėjui Įsakymas 2. Įsakyme 1 ir Įsakyme 2 (toliau kartu ir – Įsakymai) nurodyta, kad pareiškėjai nušalinami nuo pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis iki baudžiamojo proceso pabaigos. Įsakymais pareiškėjai buvo įpareigoti perduoti visus su tarnyba susijusius daiktus ir pažymėjimus, taip pat nuspręstą pareiškėjams nušalinimo laikotarpiu nemokėti darbo užmokesčio.

1.2.                      VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas absoliutus pagrindas nušalinti valstybės tarnautoją, kai jam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo pripažinti asmenį kaltu, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes asmeniui yra taikomas itin jo teises ribojančios priemonės, kurios iš esmės prilyginamos bausmei. 

1.3.                      Valstybės tarnautojas, vien tik esant pareikštiems įtarimams, yra nušalinimas nuo tarnybos, jam nėra mokamas darbo užmokestis, valstybės tarnautojas iš karto netenka jokių socialinių garantijų (pvz., teisės į ligos išmokas), nėra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu, todėl faktiškai patiria pasekmes, jog būtų atleistas iš valstybės tarnybos (VTĮ 41 str. 2 d.). Valstybės tarnautojo nušalinimas ir jam taikomos neigiamos pasekmės iš esmės suponuoja valstybės tarnautojo kaltumą padarius įtarime ar kaltinime nurodytas veikas. Nušalinimas nuo pareigų faktiškai sukelia net sunkesnes pasekmes nei atleidimas iš valstybės tarnybos, nes nušalintas asmuo, kuriam nėra mokamas darbo užmokestis, negali pasinaudoti valstybės pagalba įsidarbinant, nes asmuo vis dar laikomas turinčiu darbdavį. 

1.4.                      VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 41 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 4 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės bei proporcingumo principams. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, nustatančios absoliutų pagrindą nušalinti valstybės tarnautoją, jam pareiškus įtarimus ar kaltinimus, iš esmės išskiria valstybės tarnautojus iš kitų asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, sudarant sąlygas žymiai labiau suvaržyti valstybės tarnautojų nei kitų asmenų teises. Tokiems valstybės tarnautojų suvaržymams yra taikoma itin paprasta procedūra, nes pagrindas nušalinti valstybės tarnautojui yra tik įtarimų ar kaltinimų pareiškimas. Valstybės tarnautojo nušalinimas nuo pareigų, skirtingai nei kitų asmenų atveju, neturi jokio konkretaus termino.

1.5.                      VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 41 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti suvaržymai, numatyti valstybės tarnautojui, faktiškai yra prilyginami bausmei, tačiau taikomi nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo valstybės tarnautoją pripažinti kaltu, todėl prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog bausmė skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Taigi Įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, neproporcingai suvaržo pareiškėjų teises, todėl naikintini.

2.       Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašo atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

3.       Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Tarnyba vykdė imperatyvius VTĮ normų reikalavimus: i) vykdant VTĮ nustatytas pareigas ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9936 nurodytą informaciją apie pareiškėjai pareikštą įtarimą dėl nusikalstamų veikų, Įsakymu 1 pareiškėja 2019 m. lapkričio 26 d. laikinai nušalinta nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Nušalintai nuo pareigų pareiškėjai nurodyta visas jai patikėtas su jos pareigų vykdymu susijusias priemones perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiajam specialistui, o jos žinioje esančius dokumentus ir valstybės tarnautojo pažymėjimą perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjui; ii) vykdant VTĮ nustatytas pareigas ir atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9937 pateiktą informaciją apie pareiškėjui pareikštą įtarimą dėl nusikalstamų veikų, Įsakymu 2 pareiškėjas 2019 m. lapkričio 26 d. laikinai nušalintas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Nušalintam nuo pareigų pareiškėjui nurodyta visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiajam specialistui, o jo žinioje esančius dokumentus ir valstybės tarnautojo pažymėjimą perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tarnyba turėjo teisinį ir faktinį pagrindą nušalinti pareiškėjus nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos.

4.       Pareiškėjai prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti: 1) ar VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar VTĮ 41 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, dėl ko valstybės tarnautojui nušalinimo laikotarpiu nėra taikomos jokios socialinės garantijos (valstybės tarnautojas netenka teisės į ligos išmoką; nėra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu; neturi teisės gauti nedarbo išmokas, kadangi nušalintas valstybės tarnautojas nėra atleistas iš valstybės tarnybos), nušalintas valstybės tarnautojas neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjai prašyme nurodo, kad:

4.1.                      Nagrinėjamu atveju susidaro situacija kuomet valstybės tarnautojai yra nušalinami nuo pareigų esant pareikštiems įtarimams ir pradėtam ikiteisminiam tyrimui, tačiau nėra aiškūs baudžiamojo proceso pabaigos terminai, o, pareiškėjus nušalinus nuo valstybės tarnautojų pareigų, jiems: 1) nėra taikomos jokios socialinės garantijos (jie netenka teisės į ligos išmoką, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos išmokas; pareiškėjai nėra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu, valstybiniu socialiniu draudimu); 2) pareiškėjams nėra taikomas bedarbio statusas, kadangi pareiškėjai nėra atleisti iš valstybės tarnybos; 3) pareiškėjai neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti. Tokiu būdu pareiškėjai, nesant jų atžvilgiu priimto jokio įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, atsiduria blogesnėje padėtyje, negu atsidurtų bet kuris kitas asmuo, pvz., dirbdamas ne valstybės tarnyboje. Pareiškėjams iš karto taikomos sankcijos ir yra pažeidžiamos pamatinės Konstitucijos, kaip aukščiausios galios teisės akto demokratinėje valstybėje, užtikrinamos garantijos. Iš esmės nušalinti valstybės tarnautojai atsiduria tokioje padėtyje lyg būtų atleisti iš valstybės tarnybos, tačiau pasekmės yra dar blogesnės, nes valstybės tarnautojai netenka absoliučiai jokių garantijų, o iš karto, tik esant pareikštiems įtarimams, yra suponuojamas jų kaltumas už įtarimuose nurodytas nusikalstamas veikas ir yra ribojama jų konstitucinė teisė pasirinkti darbą.

4.2.                      Nušalinimo nuo pareigų institutas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) (157 sr.). Minėtu BPK įtvirtintu institutu suteikiama galimybė apskųsti tokį sprendimą dėl nušalinimo, be to, nustatomi nušalinimo pagrindai ir terminai. Susidaro situacija, kuomet pats nušalinimo institutas yra įtvirtintas dviejuose teisės aktuose, o nušalinimas kildinamas iš to paties pagrindo – pradėto ikiteisminio tyrimo, – todėl toks nušalinimo nuo pareigų reglamentavimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams, esant nušalintiems nuo valstybės tarnautojų pareigų dėl jiems pareikštų įtarimų, jų nušalinimo procedūra atlikta VTĮ numatytais pagrindais ir tvarka, o BPK numatyta nušalinimo procedūra nebuvo taikoma. Todėl lieka teisinis neaiškumas, kokiu tikslu skirtinguose teisės aktuose nustatyti skirtingi nušalinimo pagrindai ir procedūros taip numatant nenuoseklų ir prieštaringą teisinį reglamentavimą nušalinimo nuo tarnybos klausimu. Atsižvelgiant į minėtus argumentus, ir įvertinus tai, kad valstybės tarnautojams, nesant jokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio dėl asmenų kaltės padarius nusikalstamą veiką, jau yra taikomos sankcijos (jie nušalinami nuo valstybės tarnybos, netenka ne tik pajamų, bet ir visų socialinių garantijų), suponuojančios jų nubaudimą ir kaltumą dar nesant įrodyto kaltumo, darytina išvada, kad pažeidžiama Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis.

4.3.                      VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios absoliutų pagrindą nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų dėl jam pareikštų įtarimu, iš esmės išskiria valstybės tarnautojus iš kitų asmenų, kurių atžvilgiu vyksta veiksmai, numatyti BPK, sudarant sąlygas suvaržyti valstybės tarnautojų teises labiau nei kitų asmenų. Tokiems suvaržymams valstybės tarnautojų atžvilgiu taikoma itin paprasta, visiškai neterminuota procedūra, sukelianti itin didelį netikrumą ir socialinį nesaugumą. Susidaro situacija, kuomet pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą valstybės tarnautojas nušalinimas tik dėl to, kad jam yra pareikšti įtarimai, nenurodant jokios konkrečios priežasties, priešingai nei kituose panašaus pobūdžio VTĮ nuostatose.

4.4.                      Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, kad darbdavys tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį. Kadangi nuo valstybės tarnybos pareiškėjai nušalinti, nes jiems pareikšti įtarimai dėl veikų, galbūt padarytų jiems einant valstybės tarnautojų pareigas, būtų galima tai prilyginti galimam darbo pareigų pažeidimui darbo teisės kontekste. Tačiau tokiu atveju tiriant galimą darbo pareigų pažeidimą, darbuotojai ne tik nušalinami nuo darbo terminuotai (iki 30 dienų), bet jiems už šį laikotarpį taip pat yra mokamas jų vidutinis darbo užmokestis. Taigi tokiems darbuotojams yra paliekamos ne tik visos socialinės garantijos, bet ir darbo užmokestis, t. y. priešingai nei valstybės tarnautojams. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kuomet, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, valstybės tarnautojai atsiduria nepagrįstai blogesnėje padėtyje lyginant su kitais asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartį ar besiverčiančiais kita veikla (Konstitucijos 29 str.).

4.5.                      Nagrinėjamam ginčui aktualus teisinis reglamentavimas valstybės tarnautojams riboja teisę pasirinkti darbą, nors Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nagrinėjamu atveju aktuali ir Konstitucijos 52 straipsnyje numatyta garantija, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, kuomet valstybės tarnautojai netenka teisės į šias Konstitucijoje įtvirtintas garantijas, kadangi iš valstybės tarnybos nėra atleidžiami, tik nušalinami (ypač socialinės paramos nedarbo atveju), jie yra diskriminuojami, išskiriami iš kitų asmenų ir atsiduria netgi blogesnėje padėtyje nei tuo atveju, jei būtų atleisti iš valstybės tarnybos.

4.6.                      Be kita ko, nagrinėjamu atveju, reikalinga patikrinti, ar VTĮ nuostatos neprieštarauja pamatiniams konstituciniams principams, ypatingai teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra ir konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojų teisės ne tik ribojamos labiau, nei būtina, ir jie nušalinami nuo valstybės tarnautojų pareigų neribotam laikui juos paliekant be jokių socialinių garantijų, bet dar yra paneigiamos ir pagrindinės Konstitucijos garantuojamos valstybės tarnautojų teisės. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės tarnautojų nušalinimas suponuoja itin didelį socialinį neteisingumą ir teisinį netikrumą, riboja teisę pasirinkti darbą, prieštarauja visų asmenų lygybės principui bei suponuoja socialinį netikrumą atimant teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, svarbu patikrinti, ar toks prieštaringas (VTĮ ir BPK) reglamentavimas, kuomet valstybės tarnautojai, esant pareikštiems įtarimams, neribotam laikui yra paliekami ne tik be pajamų, bet ir be socialinių garantijų, yra proporcingas.

5.       Atsakovas Tarnyba dėl nurodyto pareiškėjų prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą prašė teismo spręsti savo nuožiūra.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

7.       Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos direktoriaus Įsakymų, kuriais pareiškėjai buvo nušalinti nuo pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėja Įsakymu 1 buvo nušalinta laikinai nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos bei nurodyta visas jai patikėtas su jos pareigų vykdymu susijusias priemones perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiajam specialistui, o jos žinioje esančius dokumentus ir valstybės tarnautojo pažymėjimą perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjui. Taip pat nurodyta už nušalinimo laikotarpį nemokėti pareiškėjai darbo užmokesčio. Pareiškėjas Įsakymu 2 buvo nušalintas laikinai nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos bei nurodyta visas jam patikėtas su jo pareigų vykdymu susijusias priemones perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vyriausiajam specialistui, o jo žinioje esančius dokumentus ir valstybės tarnautojo pažymėjimą perduoti Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjui. Taip pat nurodyta už nušalinimo laikotarpį nemokėti pareiškėjui darbo užmokesčio. Minėti Įsakymai priimti, atsižvelgiant į STT Vilniaus valdybos 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9936 ir 2019 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 4-01-9937. 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9936 nurodyta, kad 2019 m. lapkričio 8 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Taip pat pažymėta, kad minėti įtarimai pareiškėjai yra susiję su jos eitomis pareigomis Tarnyboje 2015–2017 m. laikotarpiu. 2019 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 4-01-9937 nurodyta, kad 2019 m. lapkričio 7 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Taip pat pažymėta, kad minėti įtarimai pareiškėjui yra susiję su jo eitomis pareigomis Tarnyboje 2014–2017 m. laikotarpiu. Priimdama Įsakymus, Tarnyba vadovavosi VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi bei 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir atsižvelgė į minėtus STT pateiktus duomenis.

9.       Teismo vertinimu, Tarnyba ginčijamus Įsakymus priėmė atsižvelgdama į atsiradusį faktinį pagrindą bei vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinio proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

10.       Teismas minėtos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos kontekste pažymėjo, kad procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – numatytas įstatymu. Nušalintajam nuo pareigų laikinai apribojamos atitinkamos asmens teisės, tačiau įstatymu apibrėžta šio ribojimo paskirtis – greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti kelią įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Taigi proporcingai siekiama teisėtų ir visai visuomenei svarbių tikslų. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 41 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir teisingumo principams netenkinamas.

11.       Teismas konstatavo, kad ginčijami Įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, juos panaikinti pareiškėjų nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinęs pareiškėjų skundo, teismas atmetė ir pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III.

12.       Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant spręsti: 1) ar VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar VTĮ 41 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, dėl ko valstybės tarnautojui nušalinimo laikotarpiu nėra taikomos jokios socialinės garantijos (valstybės tarnautojas netenka teisės į ligos išmoką; nėra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu; neturi teisės gauti nedarbo išmokas, kadangi nušalintas valstybės tarnautojas nėra atleistas iš valstybės tarnybos), nušalintas valstybės tarnautojas neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų skundą, t. y. panaikinti Įsakymus; 3) priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1.                      Teismas skundžiamame sprendime visiškai neužsiminė apie VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto prieštaravimą Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas absoliutus pagrindas nušalinti valstybės tarnautoją, kai jam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimas, nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo pripažinti asmenį kaltu, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes asmeniui yra taikomos itin jo teises ribojančios priemonės, kurios iš esmės prilyginamos bausmei, o tai suponuoja valstybės tarnautojo išankstinį kaltumą padarius nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kuomet valstybės tarnautojai yra nušalinami nuo pareigų esant pareikštiems įtarimams ir pradėtam ikiteisminiam tyrimui, bet nėra aiškūs baudžiamojo proceso pabaigos terminai. Net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą, jo nutraukimas gali būti skundžiamas, tad visiškai nėra aišku, kada ir ar baudžiamoji byla bus nagrinėjama. Pareiškėjus nušalinus nuo valstybės tarnautojų pareigų, jiems: 1) nėra taikomos jokios socialinės garantijos (netenka teisės į ligos išmoką, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos išmokas; pareiškėjai nėra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu); 2) pareiškėjams nėra taikomas bedarbio statusas, kadangi pareiškėjai nėra atleisti iš valstybės tarnybos; 3) pareiškėjai nėra atleisti iš valstybės tarnybos, dėl to negali vėl įsidarbinti valstybės tarnautojais, ypač vadovaujamosiose pareigose; 4) pareiškėjai neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti. Tokiu būdu pareiškėjai, nesant jų atžvilgiu priimto jokio įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio, atsiduria blogesnėje padėtyje, negu atsidurtų bet kuris kitas asmuo, pvz., dirbdamas ne valstybės tarnyboje. Pareiškėjams iš karto taikomos sankcijos ir yra pažeidžiamos pamatinės Konstitucijos užtikrinamos garantijos. Iš esmės valstybės tarnautojai atsiduria tokioje padėtyje, lyg būtų atleisti iš valstybės tarnybos, tačiau pasekmės yra dar blogesnės, nes valstybės tarnautojai netenka absoliučiai jokių garantijų, iš karto, tik esant pareikštiems įtarimams, yra suponuojamas jų kaltumas už įtarimuose nurodytas nusikalstamas veikas ir tokiems valstybės tarnautojams yra ribojama jų konstitucinė teisė pasirinkti darbą. Valstybės tarnautojų nušalinimas ir jiems taikomos neigiamos pasekmės iš esmės suponuoja valstybės tarnautojų kaltumą padarius įtarime ar kaltinime nurodytas veikas.

12.2.                      Nušalinimo nuo pareigų institutas taip pat įtvirtintas BPK (157 sr.). Minėtu BPK įtvirtintu institutu suteikiama galimybė apskųsti tokį sprendimą dėl nušalinimo, be to, nustatomi nušalinimo pagrindai ir terminai. Susidaro situacija, kuomet pats nušalinimo institutas yra įtvirtintas dviejuose teisės aktuose, o nušalinimas kildinamas iš to paties pagrindo – pradėto ikiteisminio tyrimo, – todėl toks nušalinimo nuo pareigų reglamentavimas yra nenuoseklus ir prieštaringas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams esant nušalintiems nuo valstybės tarnautojų pareigų dėl jiems pareikštų įtarimų, jų nušalinimo procedūra atlikta VTĮ numatytais pagrindais ir tvarka, o BPK numatyta nušalinimo procedūra nebuvo taikoma. Todėl lieka teisinis neaiškumas, kokiu tikslu skirtinguose teisės aktuose nustatyti skirtingi nušalinimo pagrindai ir procedūros taip numatant nenuoseklų ir prieštaringą teisinį reglamentavimą nušalinimo nuo tarnybos klausimu. Nušalinimas nuo tarnybos faktiškai sukelia net sunkesnes pasekmes nei atleidimas iš valstybės tarnybos, nes nušalintas asmuo, kuriam nėra mokamas darbo užmokestis, negali pasinaudoti valstybės pagalba įsidarbinant, nes asmuo vis dar laikomas turinčiu darbdavį.

12.3.                      VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 41 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti suvaržymai taikomi neįvertinant individualios kiekvieno asmens padėties. Asmens teisių suvaržymą baudžiamojo proceso metu reglamentuoja BK ir BPK. Šie teisės aktai yra specialiosios teisės normos VTĮ atžvilgiu, todėl jie ir turėtų būti taikomi. Priešingai nei nurodoma skundžiamame teismo spendime, VTĮ nėra apibrėžiama 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų ribojimo paskirtis. Ikiteisminio tyrimo institucija nepateikė argumentų ir neprašė Tarnybos pareiškėjus nušalinti nuo pareigų laikinai apribojant jų atitinkamas asmens teises. Įsakymuose taip pat nenurodoma, kokiu tikslu asmenys yra nušalinami, t. y., ko siekiama laikinai apribojant atitinkamas jų asmens teises. Pareiškėjams pareikšti įtarimai, susiję su pareigomis, kurias ėjo 2014–2017 m. Taigi pati ikiteisminio tyrimo institucija pastebėjo, kad pareiškėjams nėra poreikio taikyti ribojimo priemones siekiant greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamas veikas ar užkirsti kelią įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, nes tyrimas nėra susijęs su einamomis pareiškėjų pareigomis.

12.4.                      VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, nustatančios absoliutų pagrindą nušalinti valstybės tarnautoją, jam pareiškus įtarimus ar kaltinimus, iš esmės išskiria valstybės tarnautojus iš kitų asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, taip sudarant sąlygas žymiai labiau suvaržyti valstybės tarnautojų nei kitų asmenų teises. Tokiems valstybės tarnautojų suvaržymams yra taikoma itin paprasta procedūra, nes pagrindas valstybės tarnautojo nušalinimui yra tik įtarimų ar kaltinimų pareiškimas. Be to, toks valstybės tarnautojo nušalinimas, skirtingai nei kitų asmenų atveju, neturi jokio konkretaus termino. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 41 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti suvaržymai faktiškai prilygintini bausmei, tačiau taikomi nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo valstybės tarnautoją pripažinti kaltu, todėl prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog bausmė skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

12.5.                      Pareiškėjams nagrinėjamu atveju ribojama teisė pasirinkti darbą ir tai prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. 

12.6.                      Konstitucijoje taip pat yra įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti žmogaus orumo apsaugą ir gynimą, kuri yra paminama nušalinant valstybės tarnautoją vadovaujantis VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 21 straipsnį, yra konstatavęs, kad orumas neatimama žmogaus, kaip didžiausios socialinės vertybės, savybė; kiekvienas visuomenės narys turi prigimtinį orumą; prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse; Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad draudžiama žeminti žmogaus orumą. Tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu susijusius santykius, turi garantuoti deramą jų apsaugą, yra viena iš prielaidų užtikrinti žmogaus orumą kaip konstitucinę vertybę. Valstybės institucijos ir pareigūnai turi pareigą gerbti žmogaus orumą kaip ypatingą vertybę. Asmens teisių ir laisvių pažeidimais gali būti pakenkta ir asmens orumui.

12.7.                      Nagrinėjamu atveju aktuali ir Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta garantija, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju, kuomet valstybės tarnautojai netenka teisės į šias Konstitucijoje įtvirtintas garantijas, kadangi iš valstybės tarnybos nėra atleidžiami, tik nušalinami (ypač socialinės paramos nedarbo atveju), jie yra diskriminuojami, išskiriami iš kitų asmenų ir atsiduria netgi blogesnėje padėtyje nei tuo atveju, jei būtų atleisti iš valstybės tarnybos. Nagrinėjamu atveju valstybės tarnautojų teisės ne tik ribojamos labiau, nei būtina, ir jie nušalinami nuo valstybės tarnautojų pareigų neribotam laikui juos paliekant be jokių socialinių garantijų, bet dar yra paneigiamos ir pagrindinės Konstitucijos garantuojamos valstybės tarnautojų teisės.

12.8.                      Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kuomet valstybės tarnautojai atsiduria nepagrįstai blogesnėje padėtyje lyginant su kitais asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartį ar besiverčiančiais kita veikla. Kadangi pareiškėjai nuo pareigų valstybės tarnyboje nušalinti, nes jiems pareikšti įtarimai dėl veikų, galbūt padarytų jiems einant valstybės tarnautojų pareigas, būtų galima tai prilyginti galimam darbo pareigų pažeidimui darbo teisės kontekste. Tačiau tokiu atveju tiriant galimą darbo pareigų pažeidimą, darbuotojai ne tik nušalinami nuo darbo terminuotai (iki 30 dienų), bet jiems už šį laikotarpį taip pat yra mokamas jų vidutinis darbo užmokestis (DK 49 str. 3 d.). Taigi darbuotojams yra paliekamos ne tik visos socialinės garantijos, bet ir darbo užmokestis, t. y. priešingai nei valstybės tarnautojams.

12.9.                      Valstybės tarnautojams, kurie yra neterminuotai nušalinami nuo pareigų, nelieka kitos išeities, kaip tik atsistatydinti iš valstybės tarnybos tam, kad būtų gaunamos pajamos ir užtikrinami patys būtiniausi ne tik paties valstybės tarnautojo, bet ir šeimos poreikiai. Tokiu atveju valstybės tarnautojai atsiduria žymiai blogesnėje padėtyje nei kiti asmenys. Be to, nušalinus nuo pareigų valstybės tarnautoją, jis atsiduria ne tik blogesnėje nei kiti asmenys padėtyje, bet taip pat atsiranda teisinis ir socialinis nesaugumas ir netikrumas. Akivaizdu, kad tokios apimties ir pobūdžio suvaržymai neatitinka nei konstitucinio proporcingumo, nei reikalavimo individualizuoti taikomas priemones, todėl prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir proporcingumo principams.

12.10.                      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, įvertinus tai, kad valstybės tarnautojų nušalinimas suponuoja itin didelį socialinį neteisingumą ir teisinį netikrumą, riboja teisę pasirinkti darbą, prieštarauja visų asmenų lygybės principui bei suponuoja socialinį netikrumą atimant teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, svarbu patikrinti, ar toks prieštaringas (VTĮ ir BPK) reglamentavimas, kuomet valstybės tarnautojai, esant pareikštiems įtarimams, neribotam laikui yra paliekami ne tik be pajamų, bet ir be socialinių garantijų, taip pažeminant jų žmoniškąjį orumą, yra proporcingas.

13.       Atsakovas Tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14.       Atsakovas nurodo, kad palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai pažymi, kad pareiškėjams, kaip valstybės tarnautojams, yra taikomi griežtesni reikalavimai tokie kaip būti nepriekaištingos reputacijos, vadovautis tarnautojų veiklos ir etikos principais, todėl šiuo atveju, kai pareiškėjams yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje, jie privalėjo būti nušalinti nuo užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

15.       Pareiškėjai pateikė prašymą, kuriuo prašo pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus – Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus m. 5-ojo skyriaus 2020 m. balandžio 20 d. raštą Nr. SD/19.1 (2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-26 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“).

16.       Pareiškėjai nurodo, kad, kaip minėta, nušalinimas nuo pareigų faktiškai sukelia net sunkesnes pasekmes nei atleidimas iš valstybės tarnybos, nes asmuo nebeturi galimybės įsidarbinti valstybės tarnyboje, netenka visų socialinių garantijų (netenka teisės į ligos išmoką; nėra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu; neturi teisės gauti nedarbo išmokas; negali pasinaudoti valstybės pagalba įsidarbinant, nes asmuo vis dar laikomas turinčiu darbdavį). Be jau minėtų teisių apribojimų, pareiškėjai neturi teisės gauti net priklausančios išmokos savarankiškai dirbantiems asmenims, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatomis, ekstremalios situacijos ir karantino metu turi darbo santykiams prilygintus teisinius santykius su Tarnyba (nors faktiškai yra nušalinti ir negauna jokių pajamų). Taigi dėl nušalinimo pareiškėjams neribotą laiką užkertamas kelias gauti pajamas bent būtiniems poreikiams patenkinti. Pareiškėjų baudžiamasis procesas vyksta labai lėtai, o pareiškėjams nušalinimas nuo tarnybos taikomas nesant jokio apibrėžto konkretaus termino, tik nurodant, kad nušalinimas taikomas iki baudžiamojo proceso pabaigos. Akivaizdu, kad tokios apimties ir pobūdžio suvaržymai, kurie tęsiasi ilgą laiką ir neturi jokio apibrėžto termino, yra neteisėti bei neatitinka nei konstitucinių proporcingumo, nei reikalavimo individualizuoti asmeniui taikomas ribojančias priemones principų, todėl prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, Konstitucijos 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų, valstybės tarnautojų, nušalinimo laikinai nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos teisėtumas ir pagrįstumas.

18.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, konstatavo, kad Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymas Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“ ir Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“ buvo priimti, gavus informaciją, kad 2019 m. lapkričio 8 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, bei kad 2019 m. lapkričio 7 d. STT Vilniaus valdyboje pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Pareikšti įtarimai yra susiję su jų eitomis pareigomis Tarnyboje 2014–2017 m. laikotarpiu. Įsakymai grindžiami VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi bei 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pritaikytą priemonę teismas įvertino kaip proporcingą siekiamam tikslui; prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl minėtų VTĮ nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir teisingumo principams netenkino.

19.       Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės kvestionuoja jų atžvilgiu pritaikytos priemonės neproporcingumą ir apeliacinės instancijos teismą prašo kreiptis į Konstitucinį teismą dėl VTĮ nuostatų – 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 41 straipsnio 2 ir 3 dalių prieštaravimo Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo ir teisingumo principams. Prie bylos prašė pridėti naujus rašytinius įrodymus – Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus m. 5-ojo skyriaus 2020 m. balandžio 20 d. raštą Nr. SD/19.1 (2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-26 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“).

20.       Pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad ši institucija įvertintų, ar VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) ar VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, jog už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, dėl ko valstybės tarnautojui nušalinimo laikotarpiu nėra taikomos jokios socialinės garantijos (valstybės tarnautojas netenka teisės į ligos išmoką; nėra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu; neturi teisės gauti nedarbo išmokas, kadangi nušalintas valstybės tarnautojas nėra atleistas iš valstybės tarnybos), nušalintas valstybės tarnautojas neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 29 straipsniui, 52 straipsniui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

21.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo, pažymi, kad, nesutikimas su padarytomis išvadomis, įstatymo aiškinimu bei taikymu teismo sprendime savaime nėra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl vienų ar kitų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimųsi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad toks pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2474-11, 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-2184-13).

22.       VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu šio straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad sprendime nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų turi būti nurodytas laikotarpis, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, nušalinimo priežastys, teisinis pagrindas, sprendimo apskundimo tvarka ir terminai. Taigi pagrindiniai ginčijamų Įsakymų dėl pareiškėjų nušalinimo administraciniame teisme patikros aspektai apsiriboja aplinkybių, susijusių su baudžiamojo proceso tvarka priimtais sprendimais, nustatymu, t. y. patikrinimu, ar yra duomenų, patvirtinančių, kad valstybės tarnautojas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl tokių aplinkybių bei dėl Įsakymų atitikties VTĮ 40 straipsnio 4 dalies reikalavimams nėra.

23.       Sprendžiant dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomų abejonių dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatų atitikties Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams, pažymėtina, kad VTĮ asmenims, kurie siekia užimti (ar) užima pareigas valstybės tarnyboje, kelia specialius reikalavimus: jie privalo vadovautis etikos principais, įtvirtintais šio įstatymo 3 straipsnyje, būti nepriekaištingos reputacijos (VTĮ 4 straipsnis), jų priėmimui į valstybės tarnybą nustatytos specialios sąlygos (VTĮ 9 straipsnis), jie privalo vykdyti pareigas, nustatytas įstatymo 16 straipsnyje. Valstybės tarnautojų statuso ypatumai gali pagrįsti jų teisinės padėties reglamentavimo skirtumus nuo kitų asmenų, kurie nėra valstybės tarnautojai, kaip kad nagrinėjamu atveju atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojo proceso tvarka, todėl teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl kvestionuojamų VTĮ nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

24.       Pareiškėjų teiginiai, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata dėl valstybės tarnautojų nušalinamo iki baudžiamojo proceso pabaigos prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, įtvirtinančiai, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, bei teisinės valstybės principui, yra grindžiami argumentais, kad pritaikyta itin jų teises neapibrėžtam terminui ribojanti priemonė, prilygstanti bausmei, todėl yra neproporcinga, pažeidžiama nekaltumo prezumpciją jų atžvilgiu.

25.       Teisėjų kolegija nepripažindama šių argumentų kaip pakankamo pagrindo abejoti kvestionuojamos nuostatos konstitucingumu, pažymi, kad pareiškėjų nušalinimas nuo pareigų atitinka BPK 157 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai siekiama tikslo greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką ar užkirsti įtariamajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Procesinių prievartos priemonių taikymas, atsižvelgiant į siekiamus tikslus, nėra nesuderinamas su asmens nekaltumo prezumpcija.

26.       Ta aplinkybė, kad pareiškėjams nušalinimas taikomas iki baudžiamojo proceso pabaigos, yra sąlygota pareiškėjų valstybės tarnautojų statuso ypatumų, reikalavimo turėti nepriekaištingą reputaciją. Įtarimų ar kaltinimų valstybės tarnautojams pateikimas padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamų ar kaltinamų pateikimas padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams kelia pagrįstas abejones valstybės tarnautojų nepriekaištinga reputacija, todėl šių asmenų nušalinimas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos teisėjų kolegijai nekelia teisinių abejonių dėl pritaikytos priemonės proporcingumo. Pažymėtina, kad pareiškėjai, nesutikdami su baudžiamojo proceso tvarka atliekamais veiksmais ar priimamais sprendimais, turi teisę kaip ir bet kurie kiti asmenys baudžiamajame procese teikti skundus, naudotis kitomis numatytomis teisėmis.

27.       Be to, VTĮ 41 straipsnyje, reglamentuojančiame valstybės tarnautojo nušalinimo teisines pasekmes, įtvirtinta, kad nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų (1 d.); už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Delspinigių dydį socialinės apsaugos ir darbo ministras tvirtina kiekvienais metais iki vasario 1 dienos, atsižvelgdamas į Lietuvos statistikos departamento paskelbtą vartotojų kainų indeksą per praėjusius kalendorinius metus (lygindamas praėjusių metų gruodžio mėnesį su užpraeitų metų gruodžio mėnesiu) (2 d.). Taigi įstatymo leidėjo numatytas pasekmių visiško kompensavimo mechanizmas taip pat paneigia abejones dėl taikomos priemonės neproporcingumo, taip pat ir jos trukmės aspektu.

28.       Pareiškėjų teiginiai, kad VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostata, jog už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui, kuris numato, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, taip pat teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, grindžiami argumentais, kad yra ribojama jų teisė pasirinkti konkretų darbą, nėra taikomos jokios socialinės garantijos (netenka teisės į ligos išmoką, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos išmokas; pareiškėjai nėra draudžiami privalomuoju socialiniu draudimu; nėra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu); nėra taikomas bedarbio statusas, nes pareiškėjai nėra atleisti iš valstybės tarnybos; pareiškėjai dėl to negali vėl įsidarbinti valstybės tarnautojais, ypač vadovaujamosiose pareigose; pareiškėjai neribotą laiką negauna jokių pajamų būtiniems poreikiams patenkinti.

29.       Teisėjų kolegija šių pareiškėjų argumentų nevertina kaip pakankamo pagrindo abejoti nurodomos VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatos, jog už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, atitiktimi Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms, taip pat teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams. Pareiškėjai minėtą įstatymo nuostatą pateikia selektyviai, neatsižvelgdami į jos sisteminį taikymą, numatantį teisingą pasekmių kompensavimą, t. y. valstybės tarnautoją nuo tarnybos nušalinus nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, jis grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat delspinigiai. Be to, nušalintas tarnautojas gali dirbti kitą darbą, ne valstybės tarnyboje. Teisines abejones dėl pareiškėjų nurodomų kliūčių užimti pareigas valstybės tarnyboje proporcingumo paneigia minėti valstybės tarnautojo statuso ypatumai, reikalavimas turėti nepriekaištingą reputaciją.

30.       Argumentai dėl socialinių garantijų, bedarbio statuso taikymo nušalinimo laikotarpiu nėra VTĮ 41 straipsnio 2 dalies ir apskritai šio įstatymo (VTĮ 6 str. 1 d.) reguliavimo dalyku, nesietini su nagrinėjama byla, todėl teisėjų kolegijai nėra pagrindo juos aptarinėti bei vertinti. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegijai nėra pagrindo vertinti pareiškėjų teiginių dėl VTĮ 41 straipsnio 2 dalies nurodytos nuostatos atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, kuris įtvirtina, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pareiškėjų prašymas pridėti naujus rašytinius įrodymus – Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus klientų aptarnavimo departamento Vilniaus m. 5-ojo skyriaus 2020 m. balandžio 20 d. raštą Nr. SD/19.1 (2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. SSI(19.1)-26 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo“) taip pat nėra tenkinamas kaip nesusijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

31.       Teisėjų kolegija, netenkinusi apeliantų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nenustačiusi pagrindų tenkinti apeliacinį skundą, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. Š., A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

        Dalia Višinskienė

        Virginija Volskienė