Civilinė byla Nr.3K-3-329/2007 Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 30.4.1, 33; 41 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. rugsėjo 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos
pirmininkė), Algio Norkūno ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. M. Š. ir A. Š.,
atstovaujamo įstatyminės atstovės V. Š., (G. Š. teisių perėmėjų)
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų
V. S. ir V. S. ieškinį atsakovams Kauno rajono savivaldybei, Kauno apskrities
viršininko administracijai, P. Z., G. Š. teisių perėmėjams M. Š. ir A. Š.,
atstovaujamam įstatyminės atstovės V. Š., G. L., B. T. M. dėl neteisėtų aktų,
sandorių dalies panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: V.
M., I. T., A. S., D. J. Ž., R. M., R. K., K. S., R. S., VĮ Registrų centro
Kauno filialas.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovai
patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovo V. S. tėvas P. S. 1991 m. spalio 23
d. Raudondvario agrarinės reformos tarnybai padavė prašymą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į savo tėvo 8,3 ha žemę (duomenys neskelbtini). Nors daug
kartų kreiptąsi į šią tarnybą ir žemėtvarkos skyrių, tačiau jo ir kitų pretendentų
prašymas nebuvo sprendžiamas nenurodant motyvų, sprendimas dėl nuosavybės
teisių atkūrimo iki šiol nepriimtas. Ieškovas, 2001 m. rugpjūčio 16 d. gavęs
atsakymą Nr. 374, sužinojo, kad tuometės Kauno rajono Raudondvario apylinkės
tarybos 1994 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 681 grąžintinoje žemėje atsakovai
B. T. M., P. Z., G. Š., G. L. buvo pripažinti asmeninio ūkio žemės naudojimo
plotų nuomotojais. Šiems atsakovams, išskyrus B. T. M., kuriai asmeninio
ūkio žemė nepaženklinta, ginčo žemė paženklinta tik po 1994 m. liepos 1 d. Kauno
rajono valdyba 1995 m. kovo 16 d. potvarkiu Nr. 157 leido pirkti asmeninio
naudojimo žemę asmenims, kurių asmeninio naudojimo sklypuose nėra pretendentų
atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra. Nors buvo pretendentų į žemę, šiuo
potvarkiu atsakovui P. Z. buvo leista pirkti ir vėliau parduota žemė,
Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 437
leista pirkti ir vėliau parduota asmeninio naudojimo žemė G. Š., Kauno
apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 113 – G. L.
Vėliau ieškovai sužinojo, kad 1994 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 681
patvirtintas asmeninio žemės naudojimo plotų nuomotojų sąrašas 1994 metams,
neišlikęs, nepatvirtintas ir sprendimas nepriimtas; atsakovas P. Z. nuteistas
už 1994 m. balandžio 15 d. Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos 1-ojo
šaukimo 58-osios sesijos posėdžio protokolo suklastojimą, todėl neprašo
naikinti sprendimo Nr. 681 dalies dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo atsakovams.
Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 02-5-6122
dalis grąžintinos žemės yra išperkama, nes ši žemė užimta atsakovės B. T. M.
asmeninio ūkio žeme. Kadangi jai asmeninio ūkio žemė skirta, o kitiems
nurodytiems asmenims parduota pažeidžiant pretendentų į žemę teises, atsakovai
ginčo žeme nesinaudoja, tai ieškovai prašo iš dalies panaikinti ir pripažinti
negaliojančiais pirmiau nurodytus aktus ir sandorius.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono
apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu atnaujino ieškovams
praleistą dėl svarbių priežasčių senaties terminą kreiptis į teismą ir jų
ieškinį tenkino: 1) panaikino Kauno rajono valdybos 1995 m. kovo 16 d. potvarkio
Nr. 157 dalį dėl leidimo P. Z. pirkti asmeninio naudojimo 0,50 ha žemės plotą (duomenys
neskelbtini); 2) pripažino negaliojančia 1996 m. spalio 17 d. Kauno
apskrities valdytojo administracijos ir P. Z. sudarytą valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutarties Nr. B-P-52/960281 dalį dėl 0,50 ha žemės sklypo
pardavimo, taikė abišalę restituciją; 3) panaikino ŽKNTKR VĮ Kauno filialo šios
žemės registravimą P. Z. vardu Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. (duomenys
neskelbtini) (1996 m. lapkričio 8 d.); 4) panaikino Kauno apskrities
valdytojo administracijos 1995 m. liepos 13 d. įsakymo Nr. 437 dalį dėl leidimo
G. Š. pirkti asmeninio naudojimo 0,50 ha žemės plotą (duomenys
neskelbtini); 5) pripažino negaliojančia 1996 m. spalio 17 d. Kauno
apskrities valdytojo administracijos ir G. Š. sudarytą valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutartį Nr. B-P52/96-0304, taikė abišalę restituciją; 6)
panaikino šios žemės registravimą G. Š. vardu valstybinio žemės kadastro
duomenų registre Nr. (duomenys neskelbtini)(1997 m. sausio 13 d.); 7)
panaikino Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 13 d.
įsakymo Nr. 113 dalį dėl leidimo G. L. pirkti asmeninio naudojimo 0,50 ha žemės
plotą (duomenys neskelbtini); 8) pripažino negaliojančia 1996 m. spalio 17 d.
Kauno apskrities valdytojo administracijos ir G. L. sudarytą valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutarties Nr. B-P52/96-0301 dalį dėl nurodytos žemės
pardavimo, taikė abišalę restituciją; 9) panaikino šios žemės registravimą G. L.
vardu Valstybinio žemės kadastro duomenų registre Nr. (duomenys neskelbtini)
(1997 m. sausio 14 d.); 10) panaikino Kauno apskrities viršininko
administracijos 2000 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 02-05-6122 „Dėl asmeninio
ūkio žemės naudotojų sąrašo patvirtinimo“ dalį dėl B. T. M. 1,15 ha asmeninio
ūkio žemės patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės
asmeninio ūkio žemės naudotojų sąraše Nr. 66. Teismas nustatė, kad 1991 m.
spalio 23 d. ieškovo tėvas su trečiuoju asmeniu A. M. ir kitais pretendentais
kreipėsi dėl tėvo iki 1940 m. turėtos 8,30 ha žemės (duomenys neskelbtini);
kad iki ieškovų ginčijamų administracinių aktų priėmimo, kuriais buvo suteikta
asmeninio ūkio žemė atsakovams, bei vėliau Kauno rajono valdybos žemėtvarkos
tarnyba nepateikė išvados, nenurodė, ar ieškovams pakako dokumentų, reikalingų
nuosavybės teisėms į žemę atkurti, neišsprendė žemės skyrimo ūkininkauti ir
žemės grąžinimo ieškovams klausimo, todėl asmeninio ūkio žemės, dėl kurios kilo
ginčas, skyrimo, pardavimo klausimas negalėjo būti sprendžiamas, nes
prieštaravo 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai,
1991 m. birželio 18 d. Įstatymo dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 19 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės 1991 m.
spalio 12 d. nutarimo Nr. 423 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų
parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos patvirtinimo“ ir
vėlesnio 1993 m. kovo 4 d. nutarimo Nr. 137 „Dėl neatidėliotinų žemės reformos
darbų 1993 metais“ nuostatoms ir kitiems teisės aktams. Dėl to pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad ieškovų prašomi panaikinti ir pripažinti
negaliojančiais aktai pažeidžia ieškovų teises ir yra neteisėti, asmeninio ūkio
žemė atsakovams P. Z., G. Š., G. L. ir B. T. M. suteikta pažeidžiant
nustatytą tvarką. Teismas nurodė, kad, nustačius faktą, jog žemė asmeniniam
ūkiui suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, prioritetiškai turi būti ginamos
asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į žemę, teisės. Kadangi
ieškovams ir tretiesiems asmenims nėra atkurtos nuosavybės teisės į žemę, tai
pagal sprendimo priėmimo metu galiojančio 1997 m. liepos 1 d. Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnį
jie turi teisę į žemės grąžinimą natūra turėtoje vietoje. Teismas, pripažinęs
ginčijamas žemės pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, nurodė, kad,
remiantis 1964 m. CK 47 straipsniu (CK 1.80 straipsniu), yra pagrindas
taikyti abišalę šių sandorių restituciją.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 9 d.
nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria taikyta
restitucija dėl pripažintų negaliojančiomis 1996 m. spalio 17 d. Kauno
apskrities viršininko administracijos ir P. Z., G. Š., G. L. sudarytų žemės
sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių ir šią bylos dalį perdavė pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kitą teismo sprendimo dalį paliko
nepakeistą. Kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, kad P. S. (ieškovo
tėvas) pateikė prašymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo natūra 1991 m.
spalio 23 d., atsakovams žemė asmeniniam ūkiui suteikta 1994 m. balandžio 15 d.
Kauno rajono Raudondvario apylinkės tarybos sprendimu, o administraciniai
aktai, suteikę atsakovams teisę įsigyti žemės sklypus nuosavybėn, priimti 1995
m., žemės pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos 1996 metais, pažymėjo, kad žemės
sklypai atsakovams asmeniniam ūkiui galėjo būti suteikti ir parduoti tik
išsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Kolegija, remdamasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nurodė, kad tol, kol asmens
nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas
nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, todėl negali būti
perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio
savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Nutartyje nurodyta, kad dėl šios
aplinkybės asmeninio ūkio žemės suteikimas ir pardavimas atsakovams yra
neteisėtas ir prieštarauja Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies
nuostatoms (1993 m. liepos 28 d. redakcija), taip pat 1993 m. spalio 29 d.
Vyriausybės nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms
daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 16
punktui, kuriame nustatyta, jog nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994
m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo
naudojama asmeniniam ūkiui arba laisvoje valstybinio fondo žemėje, kuri
numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos
projektus, tačiau ieškovai, bylos duomenimis, neįrodė, kad iki nurodytos datos
naudojosi asmeninio ūkio žeme, kuri jiems vėliau buvo perleista privačion
nuosavybėn, taip pat nustatė, kad buvo pažeisti nurodyto Vyriausybės nutarimo
14 punkte įtvirtinti reikalavimai. Kolegija pažymėjo, kad, remiantis 1991 m.
birželio 18 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnio 4 dalimi (1993 m. liepos 15 d.
redakcija), P. S. 1991 m. spalio 23 d. pateikus prašymą dėl nuosavybės teisės į
žemę atkūrimo natūra, ši žemė negalėjo būti laikoma valstybinio fondo žeme ir
suteikta atsakovų asmeniniams ūkiams. Kolegija, remdamasi 1995 m. lapkričio 30
d. įstatymu Nr. I-1112, papildžiusiu Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8
dalį, nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 9 d. įsakymas,
kuriuo patvirtintas piliečių, naudojančių asmeninio ūkio žemę Raudondvario
kadastro vietovėje, sąrašas, į kurį buvo įtraukta atsakovė B. T. M.,
neteisėtas, nes toks sprendimas galėjo būti priimtas ne vėliau kaip iki 1997 m.
liepos 23 d. Kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatavo, kad
pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmeninio ūkio žemė atsakovams
suteikta neteisėtai, yra pagrįsta, todėl pirmosios instancijos teismas
pagrįstai pripažino negaliojančiais administracinius aktus, kurių pagrindu
atsakovai sudarė žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, pačias
pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat panaikino žemės įregistravimą atsakovų
vardu valstybinio žemės kadastro duomenų registre, tačiau nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiomis valstybinės
žemės pirkimo–pardavimo sutartis ir nusprendęs taikyti abišalę restituciją, šį klausimą išsprendė visiškai nemotyvuotai, nesvarstė ir
nepasisakė dėl restitucijos taikymo šioje byloje galimumo, atsakovų pripažinimo
sąžiningais įgijėjais (CK 4.26 straipsnio 2 dalis), taip pat dėl galimybės iš
jų išreikalauti nekilnojamuosius daiktus (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Kolegija,
nustačiusi absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl
restitucijos taikymo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4
punktas), panaikino šią sprendimo dalį. Kolegija taip pat pažymėjo, kad, iš
naujo sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo, atkreiptinas dėmesys į
tai, jog nekilnojamojo turto privatizavimas už vienkartines išmokas –
investicinius čekius jau yra pasibaigęs, ir dėl to teismui, nusprendus taikyti
restituciją, turėtų būti pasirinktas toks šalių grąžinimo į pirmykštę padėtį
būdas, kuris neprieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.
III. Kasacinio skundo
dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai
M. Š. ir A. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista
likusi Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis, ir
perduoti dėl šios dalies bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos
teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas,
nutartimi palikęs galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl Kauno
apskrities viršininko administracijos įsakymų dalies dėl leidimų atsakovams pirkti
asmeninio naudojimo žemę, žemės pirkimo–pardavimo sutarčių, žemės registracijos
atsakovų vardu panaikinimo, nors ir perdavęs restitucijos taikymo klausimą iš
naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, iš esmės užkirto kelią klausimams
dėl restitucijos taikymo šioje byloje, galimumo atsakovus pripažinti
sąžiningais įgijėjais ir dėl galimybės iš jų išreikalauti nekilnojamuosius
daiktus motyvuotai išspręsti. Pripažinus negaliojančiais žemės
pirkimo–pardavimo sandorius, dėl šių sandorių negaliojimo pasekmių
(restitucijos) taikytinos CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatos. CK
4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamasis daiktas negali
būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį
daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Pirmosios instancijos
teismui panaikinus žemės registraciją atsakovų vardu, atsakovai prarado
nuosavybės teises į žemės sklypus – tokiu atveju nebėra galimybės taikyti CK 1.80
straipsnio 4 dalį, atsakovus pripažinti sąžiningais įgijėjais ir iš jų
išreikalauti nekilnojamuosius daiktus.
Atsakovai P. Z.,
G. L., Kauno rajono savivaldybė pateikė prisidėjimus prie atsakovų pateikto
kasacinio skundo, kuriuose nurodoma, kad su kasacinio skundo argumentais
sutinkama ir prašoma tenkinti atsakovų kasacinį skundą.
Ieškovai
pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriame nurodė, kad kasacinio skundo
argumentai yra nepagrįsti, nes kasatorių prašymą apeliacinės instancijos
teismas tenkino, įgijėjo sąžiningumo klausimą perduodamas spręsti pirmosios
instancijos teismui. Kasatorių keliamas klausimas spręstinas apeliacine tvarka
apskundus Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d.
sprendimą.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė (ektraordinari) teismo sprendimų teisėtumo patikrinimo forma, galima tik įstatyme nustatytais atvejais (CPK 340, 341 straipsniai) ir tik esant CPK 346 straipsnyje nurodytiems kasacijos pagrindams. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde išdėstyti kasacijos pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, taip pat atsikirtimai į juos, išdėstyti CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktuose atsiliepimuose į kasacinį skundą, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu (interpretavimu). Materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo, turinčio esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas turėjo įtakos neteisėto sprendimo ir (ar) nutarties byloje priėmimui, konstatavimas yra pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir (ar) nutartį kasacine tvarka.
Iš kasacinio skundo
argumentų, kuriais ginčijama apeliacinės instancijos teismo nutartis, matyti,
kad kasatoriai nesutinka tik su ta šio teismo nutarties dalimi, kuria teismas,
nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl žemės sklypų
teisinės registracijos kasatorių, kaip savininkų, vardu panaikinimo, panaikino
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis teismas taikė
restituciją dėl pripažintų negaliojančiomis 1996 m. spalio 17 d. žemės sklypų
pirkimo–pardavimo sutarčių, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo. Kasatoriai teigia, kad taip apeliacinės instancijos
teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio 2 dalies normas,
kurios, jų manymu, turi būti taikomos sprendžiant klausimą dėl pirmosios
instancijos teismo pripažintų negaliojančiomis valstybinės žemės pirkimo–pardavimo
sutarčių negaliojimo pasekmių. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio
nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96
straipsnio 2 dalies normų taikymas ir apeliacinės instancijos teismo teisė
perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo klausimą dėl
restitucijos taikymo, nepanaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalies, kuria panaikinta žemės sklypų teisinė registracija kasatorių, kaip
savininkų, vardu.
Dėl CK 1.80
straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio 2 dalies normų taikymo
Pagal Civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį,
jeigu iki 2001 m. liepos 1 d. sudaryti sandoriai pripažįstami
negaliojančiais po 2001 m. liepos 1 d., dėl tokių sandorių
negaliojimo pasekmių taikomos 2000 m. CK normos. Šioje byloje sandoriai
dėl nekilnojamojo turto sudaryti iki 2001 m. liepos 1 d.: Kauno
apskrities valdytojo administracija valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį
Nr. (duomenys neskelbtini) su P. Z., valstybinės žemės pirkimo–pardavimo
sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su G. Š. ir valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su G. L.
sudarė 1996 m. spalio 17 d. Dėl to šių sandorių pasekmėms taikomos CK 1.80
straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad kai sandoris negalioja,
viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi
pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra,
– atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio
negaliojimo pasekmių. Taigi restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai
šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios
šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, t.y. šalių grąžinimas į status
quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Sandorio negaliojimo atvejais restitucija
taikoma tik vadovaujantis CK 6.145–6.153 straipsnių nuostatomis (CK 1.80 straipsnio
3 dalis).
Kasatoriai
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.80 straipsnio 4 dalies
ir 4.96 straipsnio 2 dalies normas, kurios, jų manymu, turi būti taikomos
sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo negaliojančiomis pripažintų
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo pasekmių.
CK 1.80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Trečiaisiais laikomi asmenys, kurie nėra prievolės, siejančios kreditorių ir skolininką, šalys, o susiję tik su viena iš prievolės šalių. Tik iš tokio sąžiningo įgijėjo, bet ne iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalies, negalima išreikalauti restitucijos objektu esančio daikto, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Kasatoriai yra pripažintų negaliojančiais sandorių šalys, bet ne tretieji asmenys, todėl jiems CK 1.80 straipsnio 4 dalis netaikoma, taip pat šios dalies pagrindu netaikomos ir CK 4.96 straipsnio normos. Tiesiogiai CK 4.96 straipsnis šioje byloje taip pat negali būti taikomas, nes nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas pagal specialųjį įstatymą, numatantį tik ribotą savininko pažeistų teisių restituciją.
Vertinant, ar
kasatorių, kaip pirmosios instancijos teismo panaikintų valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutarties šalių, sąžiningumas reikšmingas restitucijos
taikymui, svarbu tiksliai nustatyti santykius, kurių subjektais tapo kasatoriai,
sudarydami šias sutartis. Teisėjų kolegija, pripažindama, kad, formaliai
vertinant šiuos santykius, kasatoriai buvo sutartinių (nors ir lengvatinėmis
sąlygomis, tačiau buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis),
t. y. pirkimo–pardavimo santykių subjektai – pirkėjai, pažymi, jog šiuo atveju
svarbi šių santykių, reglamentuojamų specialiosiomis žemės reformos ir
nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesui skirtomis
teisės normomis, prigimtis, jų panašumas į CK reglamentuojamus santykius. Nors
nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procese
susiklostantiems teisiniams santykiams tiesiogiai netaikomos CK daiktinės
teisės normos, reglamentuojančios savininko teisių gynimą, nes šiuos santykius
reglamentuojantis specialusis įstatymas numato tik ribotą restituciją, dėl kurios
nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra individualus administracinis aktas,
bet ne teismo sprendimas, kuriuo, gražinant daiktą savininkui, atkuriama jo
pažeista teisė, pagal prigimtį šie santykiai yra pažeistų savininko teisių
gynimo, išreikalaujant daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, t.y. daiktiniai
teisiniai santykiai. Dėl to šiems santykiams taikytinos pagrindinės šio CK
daiktinės teisės instituto (lex generalis) normos, kiek jos neprieštarauja
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių
teisės aktų (lex specialis) normoms. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija
sprendžia, kad šiems santykiams taikytinos CK 4.96 straipsnio 2 dalies
normos, nustatančios sąžiningo įgijėjo teisių gynimą.
Dėl
apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo klausimą dėl restitucijos taikymo, nepanaikinus pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta žemės sklypų teisinė
registracija kasatorių, kaip savininkų, vardu
Įvertinusi
visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad būtų formalus pagrindas
konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas neteisėtai perdavė pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo klausimą dėl restitucijos taikymo,
nepanaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria panaikinta
žemės sklypų teisinė registracija kasatorių, kaip savininkų, vardu, t. y. kad apeliacinės
instancijos teismas turėjo panaikinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalį dėl žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo kasatorių, kaip savininkų,
vardu.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas keistinas nurodytu
būdu, tačiau ne pirmiau nurodytu, o kitu pagrindu, t. y. kad bendrosios
kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu
buvo įgyta nuosavybės teisė ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių,
yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui
teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl nekilnojamojo turto registre
esančių duomenų pakeitimo (CK 4.256 straipsnio 3 dalis, Nekilnojamojo turto
registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija taip sprendžia todėl,
kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės
registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas
ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47
straipsnis). 2000 m. CK netgi nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamąjį daiktą momentas
nebesiejamas su teisine registracija. Jame nustatyta pagrindinė taisyklė (kaip
šios taisyklės išimtis yra, pvz., CK 4.100 straipsnio 4 dalis), kad nuosavybės
teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo sandorio
įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento (CK
4.49 straipsnio 1, 2 dalys, 4.50 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 4
dalis), kurį galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo–perdavimo
akto ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo
daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo momentą (CK 6.398 straipsnio 1, 2
dalys). Teisinė nuosavybės teisės registracija daugiau reikšminga išviešinimo
tikslais, ypač kai tenka nustatinėti trečiųjų asmenų sąžiningumą. Duomenys, įrašyti
į viešą (Nekilnojamojo turto) registrą, teismine tvarka negali būti nuginčyti (CK
4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis) priimant
sprendimą dėl šių duomenų panaikinimo, nes bendrosios kompetencijos teismai
sprendžia teisės klausimus, bet neatlieka veiksmų už kitus subjektus,
nesprendžia bylų dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo įpareigojimo
atlikti veiksmus viešojo administravimo srityje. Tokius sprendimus gali priimti
administraciniai teismai, nustatę, kad šis subjektas, esant teisiniam
pagrindui, vilkino atlikti tokius veiksmus ar nepagrįstai atsisakė juos
atlikti.
Dėl išdėstytų
argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, panaikinant Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d. nutarties dalį,
kuria palikta nepakeista Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 14 d.
sprendimo dalis dėl ginčo žemės sklypų teisinės registracijos atsakovų vardu panaikinimo,
ir šiuos ieškinio reikalavimus atmesti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9
d. nutartį.
Panaikinti Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9 d.
nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m.
gruodžio 14 d. sprendimo dalis dėl ginčo žemės sklypų teisinės registracijos atsakovų
vardu panaikinimo, ir ieškovų reikalavimus dėl ginčo žemės sklypų teisinės
registracijos panaikinimo atmesti.
Kitą Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 9
d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora
Staugaitienė
Algis
Norkūnas
Algirdas
Taminskas