ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2022 m. gruodžio 7 d.

Šiauliai 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-47-650/2022 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“ patikslintą ieškinį atsakovams A. S., K. S., A. M., uždarajai akcinei bendrovei „Sagera“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto panaikinimo, išnykus jo būtinumui, ir leidimo statyti statinius valstybinės žemės sklype be bendranuomių ir žemės savininko sutikimo, ir atsakovų A. S., K. S. patikslintą priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Sodbeta“ dėl papildomo servituto atsakovų statiniui aptarnauti nustatymo, tretieji asmenys procese, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų uždaroji akcinė bendrovė „Arvytra“, G. J., akcinė bendrovė „BLRT Grupp invest“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelžbetoninės konstrukcijos“, uždaroji akcinė bendrovė „Ausnė“, išvadą teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sodbeta“ 2021 m. gruodžio 9 d. patikslintu ieškiniu prašė: 1) panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-40-1031/2018, nustatytą servitutą ieškovės UAB „Sodbeta“ nuosavybės teise priklausančios aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu; 2) leisti ieškovei UAB „Sodbeta“ be atsakovų A. S. K. S., A. M., UAB „Sagera“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinės žemės tarnyba), sutikimo įrengti: tvoras pagal ieškovės UAB „Sodbeta“ pateiktą Tvoros projektinį sprendinį (brėžinio žymuo GB-TV-01) tarp taškų 1A-2-4-5-6,20-22-23-24-25-27-29 pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype (duomenys neskelbtini) plano M 1:500 sprendinius ir atlikti tvorų teisinę registracija Nekilnojamojo turto registre; vartus pagal ieškovės UAB „Sodbeta“ pateiktą Vartų sprendinį (brėžinio žymuo GB-V-01) tarp taškų 6-7, 20-27 pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 sprendinius ir atlikti vartų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre (jeigu reikalinga); 3) priteisti ieškovės UAB „Sodbeta“ naudai iš atsakovų A. S., K. S., A. M., UAB „Sagera“ ir Nacionalinės žemės tarnybos visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė pagal 2004 m. vasario 10 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)(toliau – Nuomos sutartis) nuomojasi dalį valstybinio žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (toliau – Žemės sklypas). Kartu su ieškove Žemės sklypą nuomojasi kiti bendranuomininkai – atsakovai A. S., K. S., A. M., UAB „Sagera“ ir tretieji asmenys ieškovės pusėje UAB „Arvytra“, G. J., akcinė bendrovė (toliau – AB) „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, A. P. ir UAB „Transbusas“. Tarp ieškovės ir kitų bendranuomininkų kilus konfliktui, pagal ieškovės ieškinį ir atsakovų UAB „Arvyta“, A. S. ir K. S. priešieškinį dėl Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, statinių (tvorų) teisinės registracijos panaikinimo ir jų nugriovimo bei dalies betono aikštelės servituto nustatymo Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018, kuris buvo apskųstas apeliacine ir įsiteisėjo išnagrinėjus kasacine tvarka (e3K-3-380-611/2019). Minėtoje civilinėje byloje UAB „Arvyta“, A. S. ir K. S. priešieškinio dalis dėl statinių (tvorų) teisinės registracijos panaikinimo ir jų nugriovimo bei dalies betono aikštelės nugriovimo ir servituto nustatymo buvo pareikšti po to, kai bylos nagrinėjimo metu ieškovė savo vykdomos veiklos teritorijoje įrengė ir įregistravo betono ruošimo aikštelę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir jos perimetrą apjuosė gelžbetoninėmis tvoromis (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ir jas įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

3.       Ieškovė vykdydama teismo sprendimą nugriovė tvorą ir dalį betono aikštelės. Po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas ieškovė ir tretieji asmenys UAB „Arvytra“, G. J., AB „BLRT „Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, A. P. ir UAB „Transbusas“ 2021 m. sausio 26 d. sudarė rašytinį susitarimą (toliau – Susitarimas), kuriuo susitarė, kad ieškovė išperka UAB „Arvytra“ nuosavybės teise priklausančią patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 108,44 kv. m., esančią pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); kad tretieji asmenys atsisako teismo sprendimu nustatyto ieškovės betono ruošimo aikštelei servituto, dėl ieškovės naujų tvorų ir vartų įrengimo ant betono ruošimo aikštelės, pagal R. M. parengtą Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) planą M 1:5004 (toliau – ir Planas) sprendinius. 

4.       Kadangi A. S., K. S., UAB „Sagera“ nesutiko pasirašyti Susitarimo, taip pat nesutiko duoti sutikimo ieškovei dėl atsisakymo nuo servituto teisės arba į ieškovės prašymą išvis neatsakė, todėl ieškovė kreipėsi į teismą. Ieškovei ir tretiesiems asmenims pasirašius Susitarimą išnyko teismo sprendimu nustatyto servituto būtinumas, kadangi jo atsisakė tretieji asmenys, o atsakovams servitutas nėra reikalingas, atsižvelgiant į servituto vietą ir atsakovų statinių žemės sklype išsidėstymą, todėl suvaržymai ieškovės nuosavybės teise valdomai aikštelei toliau neturėtų būti taikomi, o servitutas pasibaigti išnykus jo būtinumui (Lietuvis Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai). Plane tvoros ir vartų koordinačių taškai numatyti tose vietose, kur faktiškai yra betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos, atnaujinus kadastrinius duomenis Nekilnojamojo turto registre, t. y. prašomi įrengti ir įregistruoti tvora ir vartai yra ieškovei nuosavybės teise priklausančios betono ruošimo aikštelės ribose.

5.        Atsakovai A. S. ir K. S. prašė ieškovės UAB „Sodbeta“ ieškinį atmesti; atsakovų A. S. ir K. S. priešieškinį patenkinti; priteisti iš ieškovės UAB „Sodbeta“ atsakovų A. S. ir K. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės reikalavimais dėl naujų tvorų ir vartų įrengimo be atsakovų sutikimo, kadangi prašomos leisti pastatyti (o iš esmės atstatyti) tvoros buvo neteisėtai pastatytos, o naujų statinių bendrai keliems nuomininkams išnuomotame valstybinės žemės sklype statyba negalima individualiai nuomininkui (statytojui) nepriskirtoje teritorijoje, nesant tam nuomotojo ir kitų nuomininkų sutikimo. Valstybinės žemės sklypo aptvėrimas tvoromis ir apstatymas aikštelėmis, kurie kaip statiniai registruojami nekilnojamojo turto registre, reiškia kad tvorų ribose bei po aikštele esančios valstybinės žemės priskyrimą išimtinai tam asmeniui, kurio nuosavybe registruojami statiniai (šiuo atveju – ieškovės). Kasacinis teismas išnagrinėjęs skundą (civilinė byla Nr. e2-40-1031/2018) nurodė, kad tai daryti be nuomininkų sutikimo negalima.

6.       Atsakovė UAB „Sagera“ prašė ieškovės UAB „Sodbeta“ ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės UAB „Sodbeta“ atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai siekiamo panaikinti servituto reikalingumą sieja vien tik su žemės sklype esančių statinių naudojimu, nes ieškovės vertinimu atsakovai A. M., A.   ir K. S. bei UAB „Sagera“ nesinaudojo ir nesinaudoja servitutu siekiant patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų (patalpų); ir sudarius su ieškove susitarimą tretieji asmenys nuo servituto atsisakė, o atsakovams servitutas visais nebereikalingas siekiant tinkamai naudoti viešpataujantį daiktą – prieiti ar privažiuoti prie atsakovų valdomų pastatų. Ieškovė taip teigdama neatsižvelgė, kad valstybiniame žemės sklype, kuriuo naudojasi visi sklypo bendranuomiai, nėra nustatyta naudojimosi tvarka, kaip nėra ir kitu būdų šio žemės sklypo nuomininkams priskirtos individualiai naudotis žemės dalies. Ieškovės pasiektas susitarimas su trečiaisiais asmenimis dėl servituto atsisakymo laikytinas niekiniu ir negalioja, kadangi jis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nurodytoms kasacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje pagal pirmą šalių ginčą.

7.       Atsakovas A. M. prašė ieškovės UAB „Sodbeta“ ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad

8.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ieškovės ieškinį ir patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstus ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad teismo sprendimu nustatytas servituto būtinumas išnyko. Pagrindinė priežastis, jog nėra nustatytos statiniams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad servituto poreikis naudotis aikštele yra išnykęs ir kiti asmenys neturi teisės ja naudotis kaip taku arba kaip keliu pravažiuoti. CK nuostatos nedraudžia atsisakyti teismo sprendimu, sandoriu ar administraciniu aktu nustatyto servituto, todėl visi pastatų ir patalpų pastatuose, esančiuose žemės sklype, savininkai, kurių naudai Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018 yra nustatęs servitutą, turi teisę atsisakyti nustatyto servituto. Ne visi asmenys atsisakė teismo sprendimu jų naudai nustatyto servituto, todėl, atsižvelgiant į CK 4.131 straipsnio 3, 4 dalis, nėra pagrindo servituto laikyti pasibaigusiu CK 4.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, o asmenys, savo noru neatsisakę servituto, negali būti verčiami jo atsisakyti, kai yra įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas servituto klausimu. Atsakovams A. M., UAB „Sagera“, A. S., K. S. nuosavybės teise priklauso tie patys pastatai, kurie jiems priklausė servituto nustatymo metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad aplinkybės pasikeitė. Neturint kitų žemės sklypo naudotojų sutikimo, ir nesant nustatytos individualios žemės sklypo dalies UAB „Sodbeta“ naudojimui, nesant pakeistų valstybinės žemės nuomos sutarčių, betono ruošimo ir išdavimo aikštele užstatyta žemės sklypo dalis nėra priskirta naudotis individualiai ieškovei. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad betono ruošimo aikštele užstatytas žemės sklype buvęs faktinis pravažiavimo kelias, todėl panaikinus servitutą, neliktų galimybės praeiti ar pravažiuoti, ar žemės sklype organizuoti eismą ratu. Pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 19Plp) yra išskaidytas patalpomis, kurios priklauso skirtingiems savininkams (UAB „Sodbeta“, G. J. ir A. S. ir UAB „Arvytra“), byloje nėra pateikta duomenų, kad šio pastato stogas, lietvamzdžiai, pamatai, perdangos yra naudojami individualiai ir/ar ateityje neiškils poreikio prieiti, privažiuoti prie pastato, kad jį tinkamai aptarnauti ar prižiūrėti. Ieškinio reikalavimas statyti statinius (tvoras ir vartus) be atsakovų sutikimo yra nepagrįstas, nes žemės sklypas nuomojamas bendrai visiems nuomininkams, individualiai naudotis žemės sklypo dalis nėra nustatyta, todėl ieškovė neturi pagrindo priverstinai reikalauti bendrai visų nuomininkų naudojamoje žemės sklypo dalyje jai suteikti teisę statyti, t. y. atstatyti iš dalies tas tvoras, kurios buvo nugriautos vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą.

9.       Žemės sklypas priklauso valstybei, todėl asmenims, turintiems nuosavybės teise pastatų žemės sklype, visiems nuomininkas yra išnuomotas ir jų naudojamas pagal Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ 2002 m. rugpjūčio mėnesio parengtą žemės sklypo planą, kuris yra neatskiriama su kiekvienu valstybinės žemės sklypo nuomininku sudarytos nuomos sutarties dalis. Todėl, kol nėra parengto naujo žemės sklypo plano, nenustatyta kita tvarka, nesudarytos naujos valstybinės žemės nuomos sutartys, pagal kurias ieškovei ir kitiems pastatų savininkams būtų išnuomotos individualiai naudotis skirtos žemės sklypo dalys (kuriose nuomininkai galėtų statyti tik jiems priklausančius statinius), ieškovė neturi teisės statyti bendrame žemės sklype (kieme tarp pastatų) jokių naujų statinių, nesant kitų nuomininkų sutikimo, nes tai prieštarauja nustatytam teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimui. Planas parengtas tuo metu, kai ieškovė nebuvo įvykdžiusi įsiteisėjusio teismo sprendimo ir nenugriovusi tvorų, todėl plane nėra tinkamai sutartiniu ženklu pažymėtos esamos tvoros.

10.       Palyginus 2021 m. sausio 14 d. UAB „Geodezijos linija“ matininkės R. M. parengtą statinių išdėstymo planą, pagal kurį visos tvoros yra registruotos viešame registre, su Pažymėjimo planu matyti, kad į planuojamos statyti tvoros atkarpą tarp Pažymėjimo plane nurodytų taškų 1-1A-2, patenka viešame registre registruota tvora t7 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuri suformuota iš Šiaulių apylinkės teismo sprendimu iš dalies nugriautos tvoros t4 it t5 (kurios unikalus Nr. buvo (duomenys neskelbtini).

11.       Atsakovai A. S. ir K. S. 2021 m. spalio 26 d. patikslintu priešieškiniu prašė nustatyti UAB „Sodbeta“ priklausančios betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daliai, G. L. 2021 m. spalio 22 d. parengto Betono ruošimo aikštelės servituto plane pažymėtai tarp taškų A-B-C-D, servitutą, kurio plotas 100 kv. m., suteikiantį teisę naudotis ta aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu, tikslu prižiūrėti ir remontuoti (rekonstruoti) pastatą, plane žymimą 20B3p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti iš ieškovės UAB „Sodbeta“ atsakovų A. S. ir K. S. turėtas bylinėjimosi išlaidas.

12.       Nurodė, kad A.  ir K. S. priklausantis pastatas iš pietinės pusės yra visiškai sujungtas su ta pačia ieškovės betono ruošimo aikštele (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nesant tinkamo privažiavimo/priėjimo prie jų pastato, nėra jokios galimybės be ieškovės, kaip betono ruošimo aikštelės savininkės sutikimo, atsakovams tinkamai eksploatuoti savo pastatą iš pietinės jo pusės, pvz., jį prižiūrėti, remontuoti, rekonstruoti ir pan., todėl atsakovams  priklausantis  pastatas praranda savo funkcionalumą ir naudingumą. Todėl yra tiek teisinis, tiek ir faktinis pagrindas nustatyti tokį servitutą, kaip nurodyta su šiuo priešieškiniu pateikiamame matininko G. L. 2021 m. kovo 25 d. Žemės sklypo servituto plane. Pagal ieškovės kartu su 2021 m. spalio 14 d. prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo pateikto „Statinių išdėstymo plano“, ieškovės betono ruošimo aikštelė po duomenų patikslinimo nebesiekia A.  ir K. S. priklausančio statinio. Pagal su atsakovų 2021 m. rugsėjo 2 d. patikslintu priešieškiniu pateiktą matininko G. L. parengtą Betono ruošimo aikštelės servituto planą, atsakovai reikalavo nustatyti servitutą minimai aikštelei nuo pat atsakovų statinio ribos (nes tuo metu Betono ruošimo aikštelės registruota riba sutapo su atsakovų statinio riba. Be to, išvadą teikianti institucija atkreipė dėmesį, jog atsakovų A.  ir K. S. su patikslintu priešieškiniu pateiktame Betono ruošimo aikštelės servituto plane nėra pažymėtos Betono ruošimo aikštelės ribos. Dėl šių priežasčių atsakovai tikslina Betono ruošimo aikštelės servituto nustatymo planą (patraukiant prašomo nustatyti servituto ribą toliau nuo S. pastato sienos ir sutapatinant servituto ribą su naujai įregistruota betono ruošimo aikštelės riba, pažymint plane betono ruošimo aikštelės ribas).

13.       Ieškovė UAB „Sodbeta“ atsiliepime į patikslintą priešieškinį prašė atsakovų A. S. ir K. S. priešieškinį pagal ydingai suformuluotą priešieškinio dalyką atmesti; netenkinus pirmojo reikalavimo, priešieškinį tenkinti iš dalies nustatant UAB „Sodbeta“ nuosavybės teise priklausančios betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daliai servitutą, suteikiantį teisę naudotis betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalimi pastato, plane žymimo 20B3p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priežiūrai ir remontui (rekonstrukcijai) vykdyti, kurio plotis 1 metras, ilgis 19,16 metro, atstumą skaičiuojant nuo G. L. 2021 m. kovo 25 d. parengto Žemės sklypo servituto plane pažymėto taško A; priteisti ieškovei UAB „Sodbeta“ iš atsakovų A. S., K. S., visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14.       Nurodė, kad dėl naujo servituto nustatymo betono ruošimo aikštelei siūlė atsakovams A. S., K. S. suteikti teisę ir sudaryti galimybes naudotis betono ruošimo aikštele, tačiau atsakovai su siūlymais nesutiko ir nesikreipė į ieškovę su pasiūlymu dėl servituto nustatymo. Visada sutiko ir neprieštaravo, kad jai priklausančia betono ruošimo aikštele naudotųsi atsakovai A.  ir K. S., pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudotojai, tikslu jį prižiūrėti ir remontuoti. Tai patvirtina, dar 2020 m. rugpjūčio 18 d. elektroniniu laišku atsakovams A. S. ir K. S. siųsti taikos sutarties projektai. Atsakovai ikiteismine (išankstine) tvarka niekada nesikreipė į ieškovę prašydami nustatyti priešieškiniu siūlomą servitutą Betono aikštelei, o su ieškovės siūlymais nesutiko. Nesant savininkų nesutarimui dėl servituto nustatymo būtinybės, teismas sprendimu negali nustatinėti servituto, o pirmiausiai turėtų nurodyti šalims susitarti ikiteisminėje (išankstinėje) ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atsakovų A. S. ir K. S., kaip pastato, kurio naudai (priežiūrai) siekiama nustatyti servitutą, savininkų poreikius visiškai atitiktų ne didesnis kaip vieno metro pločio servitutas. Tokio pločio (1 metro) servitutas, kaip pakankamas, statinių priežiūrai ir remontui yra pagrindžiamas teismų praktika bei faktiniu poreikiu, todėl ieškovė atsiliepime į atsakovų priešieškinį suformulavo prašymą: ydingai suformuluotą priešieškinio dalyką atmesti.

15.       Atsakovas A. M. atsiliepime į priešieškinį prašė atsakovų A. S. ir K. S. priešieškinį tenkinti visiškai. UAB „Sodbeta” savavališkai, be atsakovų sutikimo sujungė pastato sieną su atsakovams K. ir A. S. priklausančiu pastatu. Toks ieškovės pozicijos nederinimas ir siekis patenkinti išimtinai tik savo interesus patvirtina, kad servitutą įmanoma nustatyti tik teismo sprendimu, nes taikus susitarimas tarp ieškovės ir atsakovų K. ir A. S. neįmanomas dėl esminio šalių požiūrio skirtumo į susidariusią situaciją ir konflikto. Atsakovai K. ir A. S. įrodė abi servituto nustatymo sąlygas, t. y. kad šalys nesutaria ir be servituto nustatymo neįmanoma daikto, t. y. pastato, naudoti pagal paskirtį.

16.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė teismui nustačius, kad UAB „Sodbeta“ atsisakė nustatyti sandoriu servitutą, suteikiantį teisę naudotis betono ir ruošimo aikštelės dalimi, pažymėta G. L. 2021 m. spalio 22 d. parengtame Betono ruošimo aikštelės servituto plane tarp taškų A-B-C-D (A-B-C-D taškų koordinatės nurodytos koordinačių žiniaraštyje atitinkamai taškais 1-2-3-4), kurio plotas 100 kv. m., A.  ir K. S. patikslintas priešieškinis turėtų būti tenkinamas. Nurodė, kad eksploatuojant A. S. ir K. S. nuosavybės teise priklausantį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane ~ 20P3p), esantį valstybinės žemės sklype, adresas (duomenys neskelbtini), yra poreikis patekti prie pastato sienos (kad aptarnauti pastatą), todėl neišvengiamai yra poreikis pasinaudoti svetimu daiktu – UAB ,,Sodbeta“ nuosavybės teise priklausančia betono ruošimo ir išdavimo aikštele, kuri, buvo pastatyta bendrai visų nuomininkų nuomojamame Žemės sklype, nesant nustatytos individualiai naudojamos Žemės sklypo dalies ir nesant kitų bendranuomių sutikimo. UAB „Sodbeta“ nesant nustatytos individualiai kiekvienam Žemės sklypo nuomininkui, naudotis priskirtos teritorijos, nesant kitų nuomininkų sutikimo, pastatė statinį - betono ruošimo ir išdavimo aikštelę, tokiu būdu apribojo kitų Žemės sklypo nuomininkų teises naudotis Žemės sklypo dalimi, kurią užima aikštelė, todėl ta pačia tvarka A.  ir K. S. neliko galimybės naudotis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimu teismas ieškovės UAB „Sodbeta“ ieškinį atmetė, o atsakovų A. S. ir K. S. priešieškinį tenkino visiškai; nustatė ieškovei UAB “Sodbeta” priklausančios betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios valstybinės žemės sklype adresu ((duomenys neskelbtini)) daliai (G. L. 2021 m. spalio 22 d. parengto Betono ruošimo aikštelės servituto plane pažymėtai tarp taškų A-B-C-D) servitutą, kurio plotas 100 kv., suteikiantį teisę prižiūrėti, remontuoti (rekonstruoti) atsakovams A. S. ir K. S. priklausantį pastatą, plane pažymėtą 20B3p, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini); priteisė iš ieškovės UAB „Sodbeta“ 267,47 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovei UAB „Sagera“ ir 3690,48 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. S.; priteisė iš UAB “Sodbeta” 268,80 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybės naudai.

18.       Teismas atsižvelgęs į atsakovų pateiktus priešingus argumentus bei motyvus, kad nėra jokių teisinių pagrindų ir pasikeitusių esminių aplinkybių dėl servituto panaikinimo, ieškovės argumentus, kad servitutas turi būti panaikintas, jo atsisakius ir išnykus jo būtinumui, kadangi tretieji asmenys atsisakė servituto, o atsakovai nesutiko pasirašyti Susitarimo, laikė tik subjektyvia ieškovės nuomone ir deklaratyviais teiginiais, neįrodančiais teismo sprendimu nustatyto servituto panaikinimo reikalingumo ar būtinumo, taip pat pažymėjo, kad tokie ieškovės argumentai prieštarauja imperatyvioms nuostatoms ir prejudiciniams faktams, nustatytiems ankstesnėje šalių ginčą nagrinėtoje civilinėje byloje.

19.       Teismas vertino, kad ieškovė iš esmės nepagrindė savo pradinio reikalavimo tinkamu registrų duomenų bazės išrašu (pateiktas su ieškiniu ginčui neaktualus 2019 m. birželio 26 d. nekilnojamojo registro išrašas), be to neįrodė buvus kokių nors svarbių aplinkybių, lėmusių tokį skubų Susitarimą su trečiaisiais asmenimis (išskyrus UAB „Ausnė“) dėl jų atsisakymo teismo sprendimu nustatyto servituto, be to šio neišviešinto sandorio dėl daiktinių teisių atsisakymo faktas negalioja ir negali būti panaudotas nei prieš atsakovus, nei prieš kitus valstybinio sklypo nuomininkus (verslo subjektus) ir jų klientus, turintiems galimybę naudotis ieškovės betono ruošimo aikštele kaip pravažiavimo ar praėjimo keliu (CK 1.75 straipsnio 1, 2 dalys).

20.       Teismas iš ieškovės pateikto Susitarimo turinio sprendė, jog Susitarimo šalys, atsisakydamos servituto bei susitardamos dėl ieškovės teisės atstatyti aikštelės dalis bei tvoras, siekia išimtinai ieškovei priskirti tą žemės sklypo dalį, ant kurios stovi jos neteisėtai pastatyta betono ruošimo aikštelė, ir tai yra ne kas kita, kaip valstybinės žemės nuomininkų (ir net ne visų, o tik dalies jų) susitarimas nustatyti naudojimosi nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarką. Nacionalinei žemės tarnybai prieštaraujant tokiam susitarimui, toks susitarimas negali sukurti jokių teisinių pasekmių, kuriomis galėtų remtis teismas.

21.       Teismas pažymėjo, kad atsakovai A.  ir K. S. nesutikdami su servituto panaikinimu, nurodė savo procesiniuose dokumentuose nepasikeitusias aplinkybes dėl reikalingumo atvykusioms iki jų statinio, kur vykdoma čiužinių gamyba, sunkiasvorėms ir didelių gabaritų transporto priemonėms įvažiuoti į ieškovės betono ruošimo aikštelės teritoriją dėl apsisukimo arba pravažiavimo ratu, be to, tokio negatorinio ieškinio faktinė aplinkybė buvo įvertina ir kasacinio teismo nutartyje, nagrinėjant ieškovės UAB „Sodbeta“ kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018. Nurodė, kad atsakovams A. M., UAB „Sagera“, A. S., K. S. nuosavybės teise priklauso tie patys pastatai, kurie jiems priklausė servituto nustatymo metu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad aplinkybės pasikeitusios ir servituto būtinumas išnykęs. Teismas ieškovės reikalavimą dėl servituto panaikinimo būtinumo vertino kaip nepagrįstą, kadangi ieškovė neįrodė teismo sprendimu nustatyto servituto pasibaigimo sąlygų pagal CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus.

22.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nelaikytina visiškai sąžininga bylos šalimi tuo aspektu, kad dalies ieškovės nurodytų esminių faktinių aplinkybių, susijusių su servituto panaikinimo būtinumu jai 2021 m. kovo 1 d. kreipiantis ieškiniu į teismą, net nebuvo, šios faktinės aplinkybės atsirado tik šio ginčo nagrinėjimo eigoje, kas nepagrįstai didino bylos apimtį, sąlygojo ir dalies trečiųjų asmenų, įtrauktų ieškovės iniciatyva, vėlesnį eliminavimą iš proceso. Kreipiantis į teismą ieškovė neturėjo daiktinių teisių į kai kurių trečiųjų asmenų nuosavybę bei į jų išsinuomoto žemės sklypo dalį, nes patalpų pirkimo-pardavimo sandoris notarine tvarka tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Arvytra“ sudarytas tik 2021 m. birželio 9 d.; preliminari sutartis dėl patalpų pirkimo-pardavimo tarp ieškovės ir trečiojo asmens A. P. sudaryta notarine tvarka – tik 2021 m. rugsėjo 27 d. Kreipdamasi į teismą nauju ieškiniu ieškovė nurodė neteisingą informaciją ir apie tai, kad yra visiškai įvykdžiusi 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimą.

23.       Teismas dėl antrojo ieškovės reikalavimo – leidimo statyti naujas tvoras ir vartus aplink naujai suformuotą betono aikštelės perimetrą, ją atitinkama dalimi sumažinus pagal 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimą, be ieškovės pasirašyto susitarimo su trečiaisiais asmenimis dėl servituto aikštelei atsisakymo, pažymėjo, kad nenustatė jokio įstatyminio pagrindo leisti ieškovei valstybiniame žemės sklype įrengti vartus, statyti kitas tvoras aplink naujai po 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimo įvykdymo suformuotą betono ruošimo aikštelės perimetrą, tuo iš esmės užkertant kelią kitiems bendranuomiams bei pašaliniams asmenims netrukdomai naudotis nustatyta kelio servituto teise, kai jau pirmame šalių ginče buvo konstatuotas tvorų pastatymo ir betono ruošimo aikštelės statybos neteisėtumas. 

24.       Teismas konstatavo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo panaikinti servitutą, nustatytą įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškovės pastatytai betono ruošimo aikštelei bei leisti ieškovei be atsakovų sutikimo įrengti naujas tvoras ir vartus 4,0371 ha ploto valstybinės žemės sklype, iš esmės toje pačioje vietoje, kurioje tvoros buvo nugriautos vykdant įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018, nes ieškovės planuojamame apsitverti Žemės sklypo dalyje jai pagal galiojančias valstybinės žemės nuomos sutartis ir prie šių sutarčių pridedamą Žemės sklypo planą, parengtą 2002 metais, nėra numatytos individualiai naudojamos Žemės sklypo dalies (kiemo dalies), kurią ieškovė galėtų individualiai naudotis atskirai nuo kitų ir/ar galėtų apsitverti tvora. Teismas vertino, kad ieškovės pareikštų reikalavimų tenkinimas iš esmės panaikintų įsiteisėjusį teismo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą, ir paneigtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, kad statyba Žemės sklype galima, tik esant sutikimui arba esant sutartyje nustatytai individualiai naudotis žemės sklypo daliai. Tokiu būdu ankstesnė bylą pralaimėjusi šalis UAB „Sodbeta“, kurios kasacinio skundo dalyje dėl tvorų griovimo ir servituto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netenkino, pasiektų, kad būtų panaikintas servitutinis pravažiavimas per betono ruošimo aikštelę ir toje teritorijoje būtų vėl atstatytos tvoros, kurias ieškovė vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, buvo nugriovusi.

25.       Teismas sprendė, kad iš esmės negalima jokia naujų tvorų ir vartų statyba valstybiniame žemės sklype, kol visi žemės naudotojai / bendranuomiai ir žemės savininkas /nuomotojas dėl to nesusitars ar visiems žemės nuomininkams nebus priskirtos individualiai naudotis tenkančios to sklypo dalys, ir padarė išvadą, kad  esamoje situacijoje ieškovė neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo kreiptis ieškiniu bendra tvarka į teismą dėl leidimo be sutikimo statyti naujus statinius suteikimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė negali tikėtis iš savo neteisėtų veiksmų jai palankaus teisinio rezultato – visiško savo statinių teritorijos aptvėrimo valstybinėje žemėje bei žemės savininko ir kitų bendranuomių sutikimo.

26.       Teismas spręsdamas dėl galutinio patikslinto priešieškinio reikalavimo atsižvelgė  į pastato savininkų A.  ir K. S. pateiktus argumentus, jog turint daugiau nei 13 metrų aukščio pastatą bei siekiant jį tinkamai prižiūrėti, remontuoti tokio statinio stogą, fasadą, taip pat sumontuoti išorinę šildymo sistemą, reikalinga naudoti ne ieškovės nurodytus iki 1 metro pločio pastolius, bet daug didesnių gabaritų specialią techniką ( pvz. kraną, keltuvą ), todėl prašomas 3,24 -3,31 metro pločio tiesia 30,61 - 30,62 m linija einantis servitutas nuo įvažiavimo palei ieškovės esamos tvoros dalį per betono aikštelę yra logiškas, atitinkantis galimus specialių įrengimų techninius parametrus. Atsižvelgė į atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos poziciją, kurią laikė pagrįsta, taip pat į ieškovės veiksmų neteisėtumą, konstatuotą ankstesnėje šalių civilinėje byloje, įvertino atsakovų A. S., A. M. paaiškinimus apie tolesnį ieškovės konfliktišką elgesį ir vykdomą gana agresyvią verslo politiką jų atžvilgiu, siekiant dominuoti sklype ir turėti aptvertą bei kitiems laisvai nepravažiuojamą savo statinių teritoriją, į nustatytas faktines aplinkybes, kad 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimo vykdymas buvo apsunkintas dėl pačios ieškovės, kaip skolininkės, nevykdomų pareigų. Teismas padarė išvadą, kad priešieškinis dėl papildomo servituto nustatymo buvo sąlygotas daug metų besitęsiančio konflikto tarp valstybinės žemės bendranuomių. Teismas vertino, kad ieškovė tik deklaratyviai teigia, jog buvo galimas papildomas servituto jos betono aikštelėje nustatymas šalių bendru susitarimu ir neįrodė aplinkybių, dėl kurių atsakovams A.  ir K. S. pastato aptarnavimui pakaktų tik vieno  metro ieškovės betono aikštelės servituto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

27.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Sodbeta“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-47-650/2022, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės UAB „Sodbeta“ patikslintą ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovų A. S. ir K. S. priešieškinį tenkinti iš dalies, nustatant 1 metro pločio ir 19,16 metrų ilgio servitutą, jo ilgio atstumą matuojant nuo taško A pažymėto atsakovų pateiktame plane; priteisti ieškovei UAB „Sodbeta“ bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

27.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė servituto panaikinimo teisinius pagrindus, nustatytus CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 5 punkte, bei visiškai netaikė ir nepasisakė dėl CK 4.130 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyto servituto pabaigos pagrindo taikymo, nors ieškinys buvo grindžiamas ir šiuo teisiniu pagrindu.

27.2.                      Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo panaikinti 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytą servitutą CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 5 punkto pagrindais. Teismas skundžiamame sprendime neatskleidė ir neapaiškinimo kokioms gi imperatyvioms nuostatoms prieštarautų teismo sprendimu nustatyto servituto panaikinimas, taip pat neanalizavo ir niekaip nevertino ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių pasikeitimo, kurias ieškovė nurodė kaip turinčias įtakos minėtu teismo sprendimu nustatyto servituto panaikinimui.

27.3.                      Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu siekė: 1) užtikrinti Žemės sklypo bendranuomių galimybes nekliudomai patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų; 2) užtikrinti konkretaus Žemės sklypo bendranuomininko UAB „Arvytra“ patekimo į jai nuosavybės teise priklausančią patalpą galimybes. Po minėto sprendimo įsiteisėjimo faktinės aplinkybės iš esmės pasikeitė: 1) ieškovė iš UAB „Arvytra“ nupirko patalpas bei tapo jų savininkė kurių, naudai buvo nustatytas  2018 m. balandžio 16 d. sprendimu kelio servitutas; 2) ieškovė nupirko UAB „Transbusas“ priklaususias patalpas bei tapo jų savininkė; ieškovė nupirko A. P. priklaususias patalpas bei tapo jų savininkė; 3) ieškovė Susitarimu susitarė, kad UAB „Arvytra“, G. J., AB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“ atsisako nuo kelio servituto, nustatyto 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu, nurodant, jog servitutu neketina nei dabar, nei ateityje naudotis, joms šis Servitutas nėra būtinas, ir šalys, vadovaujantis CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir/ar 5 punktu, 4.131, 4.135 straipsniais pareiškia, kad servituto teisės suteiktos sprendimu atsisako. Minėtų faktinių aplinkybių pasikeitimas lyginant su tomis, kurios egzistavo priimant 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimą, yra esminės, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti panaikinti teismo nustatytą servitutą CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto ir 5 punkto pagrindais, tačiau  pirmosios instancijos teismas iš esmės šių aplinkybių nenagrinėjo ir nukrypo nuo teismų praktikos.

27.4.                      Įvykus nurodytam esminiam faktinių aplinkybių pasikeitimui, 2018 m. balandžio 16 d. – teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas aikštelės atžvilgiu prarado prasmę ir yra nereikalingas bei turi būti panaikintas trimis teisiniais pagrindais: 1) teismo sprendimu nustatyto kelio servituto dalis tarp taškų C-Č-D-E-Ė-F buvo nustatyta išimtinai privažiavimui prie UAB „Arvytra“ patalpų, kurias ieškovė nupirko ir jos tapo ieškovės nuosavybė. Aikštelės ir patalpos savininkei tapus ieškovei, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti CK 4.130 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą pagrindą ir servitutą mažiausiai tarp taškų C-Č-D-E-Ė-F panaikinti, nes jis buvo išimtinai nustatytas patekimui į UAB „Arvytra“ patalpą, kurią nupirko iškovė, tačiau šiuo klausimu teismas nepasisakė; 2) visų atsakovų pastatai/ patalpos yra šiaurinėje Plano dalyje virš teismo sprendimu nustatyto kelio servituto. Tai reiškia, kad A. M., A. S. ir K. S. bei UAB „Sagera“ nėra būtinas ir reikalingas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas siekiant patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų/ patalpų, kadangi prie jų tiesiogiai privažiuoja/ prieina per Žemės sklypo bendro naudojimo teritorijas nuo patekimo į žemės sklypą vietos. Tuo tarpu, Susitarimą su ieškove sudariusių trečiųjų asmenų, taip pat patalpas ieškovei perleidusių A. P. ir UAB „Transbusas“ pastatai/ patalpos yra/ buvo situacijos schemos pietinėje dalyje ir tik šiems asmenims teoriškai galėtų būti reikalingas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas.

27.5.                      Ieškovei įsigijus UAB „Arvytra“, UAB „Transbusas“ ir A. P. priklausiusius pastatus/ patalpas bei sudarius susitarimą su trečiaisiais asmenimis UAB „Arvytra“ G. J., AB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“ dėl atsisakymo nuo 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatyto kelio servituto, ir atsakovams turint galimybę tiesiogiai prieiti / privažiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų/ patalpų, nesinaudojant minėtu teismo sprendimu nustatytu servitutu, teismo sprendimu nustatyto kelio servitutas turi būti panaikintas teismo, nes jis nebėra reikalingas užtikrinti Žemės sklypo bendranuomių teises prieiti/ privažiuoti prie jiems priklausančių pastatų/ patalpų.

27.6.                      Atsakovai byloje neįrodė, kad jie šiuo metu kokia nors forma naudotųsi 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytu kelio servitutu ir, kad toks kelio servituto panaikinimas kliudytų atsakovams prieiti ar privažiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų/ patalpų (viešpataujančio daikto).

27.7.                      Pirmosios instancijos teismas byloje neatskleidė ir nepagrindė kokiu būdu leidus ieškovei statyti ir įrengti tvoras aplink naujai suformuotą aikštelės perimetrą be atsakovų ir Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo būtų trukdoma naudotis teismo sprendimu nustatytu servitutu. Net ir tuo atveju, jeigu nebūtų panaikintas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas, naujų tvorų statymas ir įrengimas aplink naujai suformuotą aikštelę niekaip netrukdytų naudotis minėtu teismo sprendimu nustatytu kelio servitutu, kadangi naujai statomos tvoros neužblokuotų kelio servituto.

27.8.                      Pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar atsakovų ir Nacionalinės žemės tarnybos atsisakymas duoti sutikimą dėl tvorų ir vartų statybos ir teisinės registracijos buvo pagrįstas, kai toks atsisakymas privalėjo būti motyvuotas, aiškiai identifikuojant, kaip tokių sprendinių įgyvendinimas pažeis atsakovų teisėtus interesus.

27.9.                      Pašalinus ankstesniuose teismo sprendimuose nurodytus atsakovų teisių pažeidimus (nugriovus dalį aikštelės ir sudarius su UAB „Arvytra“ Susitarimą), atsakovai turėjo pateikti motyvuotus ir pagrįstus atsisakymus duoti sutikimą statyti ir įregistruoti tvoras ir vartus ant ieškovei priklausančios aikštelės, kuriuose aiškiai atsispindėtų kiti atsakovų teisių pažeidimai dėl tokių ieškovės ketinimų. Sprendžiant, ar išduoti sutikimą ieškovei įrengti tvoras, vartus ir aikštelės dalį turėjo būti vadovaujamasi analogija įtvirtina CK 4.75 straipsnyje ir teismų praktikoje, sprendžiant bendraturčių ginčus.

27.10.                      Sprendime teismas nurodė, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš ne teisės negali atsirasti teisė, tačiau nenurodė konkrečių ieškovės neteisėtų veiksmų, iš kurių ieškovė siekia naudos. Sprendimo 68 punkte nurodytos aplinkybės apie laikinų tvorų įrengimą neįrodo ir nepagrindžia, kad ieškovė kokiu nors neteisėtu būtu siekia leidimo statyti ir įregistruoti tvoras ir vartus.

27.11.                      Pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės nurodytų teisinių argumentų susijusių su privalomųjų statybos normatyvinių dokumentų reikalavimų taikymu. Teismas neaptarė šių statybos normatyvinių dokumentų reikalavimų, nenurodė, kodėl jie neturi būti taikomi ieškovei ir tik remdamasis Nacionalinės žemės tarnybos atstovės paaiškinimais, nurodė, kad nenustatė jokio įstatyminio pagrindo leisti ieškovei valstybiniame žemės sklype įrengti vartus, statyti tvoras aplink naujai po 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimo įvykdymo suformuotą aikštelės perimetrą. Ieškovė vykdo gelžbetoninių gaminių gamybą, todėl ieškovės atžvilgiu privalomai taikytinas statybos techninis reglamentas STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ ir ieškovė privalomai turi aptverti savo gamybos teritoriją, ką ir siekė padaryti ieškiniu prašydama teismo leidimo dėl tvorų ir vartų statybos ir įregistravimo.

27.12.                      Be to, pagal Statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ 18 punktą prie įėjimų ir įvažiavimų į gamybos teritoriją turi būti numatomi praėjimo punktai, todėl ieškovė, įgyvendindama minėtą statybos techninio reglamentą privalo užtikrinti, kad į jos gamybos teritoriją (atitinkamą žemės sklypo dalį) būtų patenkama tik per praėjimo punktus. Todėl ieškovė ir reiškia reikalavimą dėl leidimo įrengti vartus, jog galėtų įgyvendinti statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus.

27.13.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles patenkindamas atsakovų A. S. ir K. S. priešieškinio reikalavimą dėl papildomo servituto, skirto aptarnauti jiems nuosavybės teise priklausantį statinį, nustatymo, kadangi pirmosios instancijos teismas be jokių įrodymų, pasikliaudamas tik subjektyviais atsakovų A. S. ir jo atstovo paaiškinimais, nusprendė, kad atsakovų prašomas nustatyti 3,31 metrų pločio ir 30,61 metro ilgio servitutas yra pagrįstas ir gali būti nustatytas. Atsakovų A. S. ir K. S., kaip pastato, kurio naudai (priežiūrai) siekiama nustatyti servitutą, savininkų poreikius visiškai atitinka ne didesnis kaip vieno metro pločio servitutas. Tokio pločio (1 metro) servitutas skirtas statinių priežiūrai ir remontui yra pagrindžiamas teismų praktikoje nustatytu kriterijumi bei faktiniu poreikiu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014). Standartinių fasado pastolių, kurių gali reikėti atliekant pastato priežiūrą, remontą ar rekonstrukciją, plotis yra apie 0,7 metro, todėl 1 metro servituto pločio visiškai pakaktų tiek pastolių įrengimui, tiek naudojimusi jais atliekant pastato priežiūros ar remonto darbus, tačiau pirmosios instancijos teismas šių ieškovės argumentų nevertino, tik rėmėsi deklaratyviais ir jokiais techniniais duomenimis nepagrįstais atsakovų teiginiais apie 3,31 metrų pločio ir 30,61 metro ilgio servituto poreikį. Bendras servituto ilgis turėtų būti sumažinamas iki 19,16 metrų, jo atstumą matuojant nuo taško A pažymėto atsakovų pateiktame plane, dėl šios priežasties nėra pagrindo nustatyti 30,61 metų ilgio servitutą.

27.14.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai apkaltino ieškovę nesąžiningumu, remiantis tuo, kad ieškovė dalį įrodymų pateikė ne su ieškiniu, o bylos nagrinėjimo eigoje,  nors ieškovė vykdydama teisėjos nurodymą, tikslinimo kadastrinius duomenis. Galimai pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo išankstinį nusistatymą ieškovės atžvilgiu ir buvo šališka, todėl teisėja negalėjo bylą išnagrinėti sąžiningai, teisingai ir objektyviai.

28.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai A. S. ir K. S. prašo ieškovės UAB „Sodbeta“ apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimą; priteisti iš ieškovės UAB „Sodbeta“ atsakovų Kristinos ir A. S. apeliacinės instancijos teisme patirtas advokato pagalbos išlaidas – 1176,12 Eur. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

28.1.                      Apeliantė, skunde siekdama įtikinti teismą, kad ginčo servituto būtinybė išnyko, neva pasikeitus aplinkybėms, išrinko iš S?iauliu? apylinke?s teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo apras?omosios dalies (4-5 sprendimo lapų, kuriuose tik aprašyti atsakovų ir kitų tos bylos dalyvių argumentai, o ne teismo motyvai) ir negana to dar ištraukia iš konteksto dvi sąlygas, kurios vienintelės, neva, lėmė ginčo servituto nustatymą (apeliacinio skundo 20.4.1, 20.4.2 punktai). Ieškovė nemini betono ruošimo aikštelės, kaip statinio, neteisėto pastatymo valstybiniame žemės sklype aplinkybių. Betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pastatymo neteisėtumas buvo konstatuotas įsiteisėjusiais visų trijų instancijų teismų sprendimais (nepanaikintomis jų dalimis), kurių pagrindu ir buvo nustatytas ginčo servitutas, kaip sklypo bendranuomių ir pačios valstybės teisių gynimo priemonė, vietoj tos aikštelės visiško nugriovimo. Pagrindinė sąlyga, lėmusi ginčo servituto nustatymą teismų sprendimais, buvo Betono ruošimo aikštelės, kaip statinio, neteisėtumas, pasireiškęs statinio statyba valstybiniame žemės sklype be Nacionalinės žemės tarnybos ir bendranuomių sutikimo, nesant nustatytai naudojimosi žemės sklypu tvarkai ir tai sklypo daliai nesant priskirtai naudotis individualiai UAB „Sodbeta“. Servituto nustatymo viena iš esminių sąlygų – Betono ruošimo aikštelės pastatymo neteisėtumas ir būtinybė bent taip apginti kitų bendranuomių interesus – niekaip nepasikeitė, todėl nėra pagrindo panaikinti ginčo servitutą.

28.2.                      Apeliantė nepagrįstai teigia, jog tas faktas, kad ieškovė, vykstant teisminiam ginčui, supirko iš daugelio statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų jų turėtas patalpas, yra pagrindas panaikinti ginčo servitutą. Statinyje, kurio adresu (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), privažiavimo prie kurio tikslu be kita ko buvo nustatytas servitutas, yra iš viso 7 atskiros patalpos, net ir po to, kai ieškovė dalį jų supirko, priklausančios vis dar keturiems skirtingiems savininkams: K. ir A. S., G. J., UAB „Arvytra“ ir apeliantei UAB „Sodbeta“. Prie šio pastato, įskaitant ir tą jo pusę, kurioje stovi neteisėtai pastatyta ieškovės betono ruošimo aikštelė, teisę ir poreikį tinkamai eksploatuoti tiek bendras šio statinio konstrukcijas, tiek ir individualiai priklausančias patalpas statinyje, turi visi keturi šio pastato bendrasavininkai, įskaitant ir atsakovus A.  ir K. S.. Pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 19Plp) yra išskaidytas patalpomis, kurios priklauso skirtingiems savininkams, nėra pateikta duomenų, kad šio pastato stogas, lietvamzdžiai, pamatai, perdangos ir kt. yra individualiai naudojami ir/ar ateityje neiškils poreikio prieiti, privažiuoti prie pastato, kad jį tinkamai aptarnauti ar prižiūrėti. Bendro naudojimo inžineriniai įrenginiai eina per visą pastato perimetrą, todėl apelianto skundo argumentai ir iliustracijos, susijusios su tuo, iš kurios pusės kurio bendrasavininko patalpos yra išsidėsčiusios, neturi prasmės sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Panaikinus ginčo servitutą tokia galimybė iš šiaurinės pastato pusės būtų neįmanoma, nesvarbu kurioje statinio pusėje yra bendrasavininkų patalpos.

28.3.                      Nepagrįstai teigia, kad servitutas tarp tas?ku? C-C?-D-E-E?-F buvo nustatytas is?imtinai privažiavimui prie UAB „Arvytra“ patalpų?, kurias ieškovė? nupirko ir jos tapo ieškovės nuosavybe?. Šis privažiavimas reikalingas ir bendroms statinio konstrukcijoms eksploatuoti. Be to, Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje (3 punkte) aiškiai nurodyta, kad servitutas nustatomas visiems asmenims.

28.4.                      Vadovaujantis CK 4.130 straipsnio 1 dalies 2 punktu (ieškovo apeliaciniame skunde klaidingai nurodomas 3 punktas), numatytas servituto pasibaigimo pagrindas (sutapus viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkui) minimai situacijai negali būti taikomas, kadangi viešpataujantis daiktas nagrinėjamu atveju yra ne viena ar kelios pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios patalpos, priklausančios keturiems skirtingiems savininkams, kurio tinkamai eksploatacijai ir priežiūrai ginčo servitutas išlieka reikalingas.

28.5.                      Apeliantės pateiktas teismui dalies valstybinio žemės sklypo bendranuomių ir dalies patalpų, esančių pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų susitarimas dėl servituto atsisakymo nėra pagrindas panaikinti ginčo servitutą CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Susitarimas dėl servituto atsisakymo yra niekinis ir negalioja, kadangi jis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, Taisyklių 3, 7, 8, 28, 31–32 punktai. Iš Susitarimo akivaizdu, kad Susitarimo šalys, atsisakydamos servituto bei susitardamos dėl ieškovės teisės atstatyti aikštelės dalis bei tvoras, siekia išimtinai ieškovei priskirti tą žemės sklypo dalį, ant kurios stovi jos neteisėtai pastatyta betono ruošimo aikštelė. Tai yra ne kas kita, kaip valstybinės žemės nuomininkų (ir net ne visų, o tik dalies jų) susitarimas nustatyti naudojimosi nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarką, kas prieštarauja teisės aktams. Vieninteliam tokią teisę turinčiam subjektui – Nacionalinei žemės tarnybai prieštaraujant tokiam susitarimui, toks susitarimas negali sukurti jokių teisinių pasekmių, kuriomis galėtų remtis teismas.

28.6.                      Servitutas negali būti naikinamas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. servituto atsisakius, kadangi statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio tinkamai eksploatacijai ir priežiūrai ginčo servitutas išlieka reikalingas, priklauso ir atsakovams A.  ir K. S., kurie tokio sutikimo nedavė ir bendrame susitarime nedalyvavo. Viešpataujantis daiktas yra ir pats valstybinės žemės sklypas po Betono ruošimo aikštele, kuriuo be suvaržymų norint naudotis kitiems sklypo bendranuomiams toks servitutas yra būtinas. Niekas nesuteikė ieškovei teisės nusavinti valstybinio sklypo dalį, ant kurios, neturėdamas ne tik, kad bendranuomių, bet ir paties sklypo savininkės patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, ieškovė neteisėtai pasistatė sau statinį (Betono ruošimo aikštelę). 

28.7.                      Apeliantė klaidingai teigia, kad atsakovai privalėjo įrodyti ir neįrodė, kad jie kokia nors forma naudojasi 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytu kelio servitutu ir, kad toks kelio servituto panaikinimas kliudytu? atsakovams prieiti ar privažiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių? pastatu?/ patalpų?. Atsakovai šias aplinkybes, t. y. servituto nustatymo pagrindus, įrodė teisminiame ginče, kuriame jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčo servitutas buvo nustatytas. Todėl būtent ieškovė nagrinėjamoje byloje privalėjo įrodyti savo ieškinio teiginius – kad ginčo servituto būtinybė yra išnykusi, tačiau to nepadarė.

28.8.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą leisti statyti tvoras ir vartus be atsakovu? ir Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo. Skundžiamo teismo sprendimo 58 punkto matyti, kad teismas, pasisakydamas šiuo klausimu pirmiausia pasisakė apie vartus, o tvoros tiesiog buvo paminėtos tame pačiame sakinyje, todėl apeliantė tiesiog kabinėjasi prie žodžių teigdama, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog nauju? tvorų? statymas ir įrengimas aplink naujai suformuota? aiks?tele? trukdytu? naudotis 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytu kelio servitutu.

28.9.                      Ieškovės argumentai dėl nemotyvuotų atsakovų atsisakymo duoti sutikimą įrengti tvoras ir betono ruošimo aikštelės dalis, neturi reikšmės šio ginčo išsprendimui. Taip pat nepagrįstai apeliantė kritikuoja pirmosios instancijos sprendimą, kad jame, nenurodytos konkrečios imperatyvios nuostatos, kurios būtų pažeistos, jei būtų tenkinami reikalavimai. Teismo sprendimo 66 punkte yra nurodyta viena iš imperatyvių normų, kuri būtų pažeista, jei būtų leista statyti tvoras ar būtų panaikintas servitutas – tai CK 6.489 straipsnis, reglamentuojantis nuomininko naudojimąsi išsinuomotu daiktu. Be to, nors teismas motyvuojamoje dalyje tiesiogiai neįvardijo dar vienos imperatyvios normos – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų taisyklių (toliau – Taisyklės) 30.7 punkto, tačiau šis punktas buvo įvardintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, nuorodą į kurią pirmosios instancijos teismas pateikė teismo sprendimo 50 ir kituose punktuose.

28.10.                      Nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas vertindamas ieškovės veiksmus ir pasisakydamas, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir  iš ne teisės negali atsirasti teisė, nenurodė neteisėtų ieškovės veiksmų. Teismas aiškiai įvardija tuos neteisėtus ieškovės veiksmus, iš kurių negali gimti teisė – tai neteisėtų statinių statyba.

28.11.                      Nesutinka su apeliantės argumentais, kad tvoras privalo įrengti dėl to, kad tai padaryti įpareigoja imperatyvios STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statiniu? sklypu? tvarkymas“ normos. Tvora ir betono danga išbetonuota žemė nėra paviršinių nuotekų tvarkymo sistema, todėl nėra aišku, kaip aikštelės betonavimas ir tvoros statyba buvo susijusios su taršos mažinimu teritorijoje ar privalomų valstybės institucijų nurodymu vykdymu. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymo Nr. D1-309, kuriuo priimtas minimas reglamentas, 2 punktą, šio reglamento nuostatos privalomos projektuojant gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinius, kurių projektavimui statinio projektavimo sąlygų sąvadus gauti prašymai pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo. Visi 4 ha valstybinio žemės sklypo teritorijoje esantys statiniai buvo pastatyti laikotarpiu tarp 1959 ir 1975 metų, įskaitant ir Betono ruošimo aikštelės ribose esantys apeliantei priklausantys statiniai – „betono mazgai“ su indeksais 3G1p (šis statinys Nekilnojamojo turto registro išraše neegzistuoja) ir 23G1p bei “techninės patalpos” su indeksu 28H2p, be to iš žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad betono mazgas 23G1p pastatytas 1960 metais, o techninės patalpos – 1975 metais, todėl apeliantė nepagrįstai tvorų atstatymą grindžia STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statiniu? sklypu? tvarkymas“.

28.12.                      Apeliantė nepagrįstai kvestionuoja atsakovų A.  ir K. S. patikslintu priešieškiniu prašyto ir teismo sprendimu nustatyto papildomo betono ruošimo aikštelės servituto plotį bei ilgį. Apeliantės nurodytos nutartys civilinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo  2014-05-09 nutartis civiline?je byloje Nr. 3K-3-269/2014, Kauno apygardos teismo 2020-11-10 nutartis civiline?je byloje Nr. e2A-1549-896/2020, Kauno apygardos teismo 2008-04-23 nutartis civiline?je byloje Nr. 2A-277-260/2008), kuriomis ji remiasi teigdama, kad tokios rūšies servituto plotis turėtų būti tik vieno metro, tose bylose patys ieškovai ieškiniais reikalavo tik vieno metro pločio servituto ir bylose net nebuvo ginčo dėl servituto pločio, todėl tose bylose teismai negalėjo išeiti už ieškinio ribų ir nustatyti platesnio servituto. Be to, nurodytose bylose buvo sprendžiamas asmenų individualių gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų aptarnavimui reikalingo servituto klausimai, kai nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl servituto gamybiniam pastatui, kurio aukštis maždaug 14 metrų, bendras plotas – 822,08 kv. m., ir pastatui aptarnauti (remontuoti ir prižiūrėti) reikalingi ne tik pastoliai, tačiau ir kranas bei kita sunkioji technika, kuri į vieno metro pločio priėjimą tikrai neįsitektų. Žmones ir sąlyginai nedidelius krovinius galinčio kelti (į ne mažesnį, kaip 14 metrų aukštį, nes toks yra S. statinio aukštis) žirklinio keltuvo užimamas plotis yra nuo 1.25 m iki 2.29 m, be to būtinas tam tikras operavimo, manevravimo juo plotis, todėl teismo nustatytas maždaug 3.3 m pločio servitutas nelaikytinas per plačiu. Tuo tarpu automobilinis kranas, kurį naudoti reikėtų tokio statinio aptarnavimui, plotis yra apie 2,5 m. (vien tik paties automobilio plotis), nekalbant apie atraminių tokio krano platformų užimamą plotį. Pastato remontą ir priežiūrą, apeliantė neteisingai supranta tik kaip būtinybę pastatyti prie sienos pastolius. Minimoje teismų praktikoje buvo sprendžiami servituto žemės sklypui klausimai, o nagrinėjamu atveju sprendžiamas servituto nustatymo statiniui – betono ruošimo aikštelei klausimas.

28.13.                      Nustatyto servituto ilgis buvo nulemtas pačios ieškovės neteisėtai pastatytos tvoros prie S. statinio. Atsakovai A.  ir K. S. pradiniu priešieškiniu prašė nustatyti trumpesnį servitutą. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog tam, kad galėtų tinkamai naudotis pradiniu priešieškiniu prašomu nustatyti servitutu, tektų griauti ieškovės tvoros dalį, pažymėtą indeksais B ir C. Ieškovei UAB „Sodbeta“ atsiliepime į pradinį ieškinį prieštaraujant tokiam griovimui bei nurodant, kad šis klausimas jau buvo išnagrinėtas ankstesniuose teismų sprendimuose, siekiant kuo mažesnių intervencijų į esamą faktinę ir teisinę situaciją, racionaliausias sprendimas buvo privažiavimą/priėjimą (t. y. servitutą) prie jų statinio nustatyti per šiuo metu jau teismo sprendimu nustatytą servitutą, tiesiog sujungiant su juo naujai prašomą nustatyti servitutą. Pagal patikslintą reikalavimą ir planą nustatytas servitutas iš esmės nereikalauja jokių intervencijų nei į faktiškai (nereikėtų griauti jokių tvorų, statyti naujų vartų ir pan.), nei į teisiškai (nereikėtų keisti/naikinti ankstesniais teismų sprendimais nustatyto servituto) susiklosčiusią situaciją, todėl atitinka ieškovės interesus. Tokiu servitutu yra išlaikoma interesų pusiausvyra, kadangi pati ieškovė sukūrė specifinę situaciją, kuomet neteisėtai, siekdama individualiai sau priskirti dalį valstybinio žemės sklypo, ant jo pastatė statinį be Nacionalinės žemės tarnybos ir bendranuomių sutikimo, taip iš esmės užgrobdama ir po ta aikštele esantį valstybinį žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas servitutas savo matmenimis bei išsidėstymu yra pagrįstas, atitinkantis realius atsakovų poreikius ir pernelyg nesuvaržantis ieškovės interesų.

28.14.                      Apeliantė nepagrįstai kvestionuoja skundžiamo teismo sprendimo 76 punkte nurodytus teismo argumentus, jog ieškovė šiame procese elgėsi nesąžiningai. Teismas tokią išvadą padarė remdamasis byloje esančiais duomenimis, kad pradiniu ieškiniu ieškovė teikė teismui nebeaktualius kadastrinius savo statinių duomenis ir, teismui tai pastebėjus bei įpareigojus pilnai įvykdyti pirmiau priimtus kitų teismų sprendimus (įpareigojančius ne tik nugriauti dalį statinių, bet ir atitinkamai patikslinti jų teisinę registraciją), dėl to buvo užvilkintas procesas, nes prireikė papildomo laiko įvykdyti nugriautų tvorų ir betono aikštelės dalies teisinę registraciją, patikslinti kadastrinius duomenis, kurie iš esmės įtakojo ir atsakovų priešieškinio reikalavimų koregavimą. Paskutiniame teismo posėdyje paaiškėjo, kad dalį betoninių tvorų, kurias leisti atstatyti ieškiniu prašė ieškovė, net nebuvo nugriauta. Ieškovės atstovai teismo posėdžio metu šių aplinkybių neneigė. Todėl, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo vertino ieškovės elgesį, kaip nesąžiningą. Apeliantės prielaidos apie teismo šališkumą yra nepagrįstos. Ieškovė nė karto nereiškė teismui nušalinimo. 

29.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo ieškovės UAB „Sodbeta“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

29.1.                      Ieškovė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė servituto panaikinimo teisinius pagrindus, numatytus CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. balandžio 6 d. sprendimu, G. L. 2017 m. lapkričio 20 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plane pažymėta indeksu b 2 aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) daliai, plane pažymėtai tarp taškų A-B-C-Č-D-E-Ė-F-G-H-I-Y-J-K-L-M-A, nustatė servitutą, kurio plotas 430 kv. m., suteikiantį teisę visiems asmenims naudotis ta aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu. Todėl ne tik UAB „Arvytra“, UAB „Transbusas“ ir A. P., iš kurių ieškovė po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo nupirko patalpas, esančias pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 19P1p), bet visi asmenys, turintys nuosavybės teise patalpų pastatuose ar pastatus, bei jų klientai, medžiagų (žaliavų) tiekėjai ir kt. į pramonės ir sandėliavimo paskirties pastatams eksploatuoti suformuotą žemės sklypą atvykstantys asmenys turi teisę naudotis ieškovės aikštelės dalimi servituto teise.

29.2.                      Pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 19P1p) yra išskaidytas patalpomis, kurios priklauso keliems savininkams: UAB „Sodbeta“, G. J., A. S. ir UAB „Arvytra“, byloje nėra pateikta duomenų, kad šio pastato stogas, lietvamzdžiai, pamatai, perdangos individualiai naudojami ir/ar ateityje neiškils poreikio prieiti, privažiuoti prie pastato per ieškovės įrengtą betono ruošimo ir išdavimo aikštelę, kad minėtą pastatą tinkamai aptarnauti ar prižiūrėti.

29.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad betono ruošimo ir išdavimo aikštelei servituto naikinti nėra pagrindo, nes nėra požymių, kad yra išnykęs servituto būtinumas. Atsakovai A. S., A. M. nėra pareiškę, kad jiems servitutas nereikalingas, UAB „Sagera“ taip pat nebuvo pasirašiusi su ieškove jokių susitarimų ar kitaip pareiškusi, kad servitutas betono ruošimo aikštelės daliai nebereikalingas. Atsakovai siekė, kad servitutas nebūtų panaikintas.

29.4.                      Ieškovė ieškinį pareiškė dar būdama neįvykdžiusi visa apimtimi įsiteisėjusio 2018 m. balandžio 6 d. teismo sprendimo. Be to, nesant nustatytų statiniams eksploatuoti individualių Žemės sklypo dalių, ieškovė neturi pagrindo teigti, kad tikrai servituto poreikis naudotis aikštele yra išnykęs ir kiti asmenys neturi teisės naudotis kaip taku arba kaip keliu pravažiuoti. Ne visi asmenys atsisakė teismo sprendimu jų naudai nustatyto servituto, todėl nėra pagrindo servituto laikyti pasibaigusiu CK 4.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, asmenys, savo noru neatsisakę servituto, negali būti verčiami jo atsisakyti, kai yra įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas šiuo klausimu. Aplinkybės, kurios buvo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo priėmimo metu, nėra pasikeitusios iš esmės. Atsakovams A. M., UAB „Sagera“, A. S., K. S. nuosavybės teise priklauso tie patys pastatai, kurie jiems priklausė servituto nustatymo metu, todėl nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo teiginiais, kad aplinkybės pasikeitusios, servituto būtinumas išnykęs. Be to, betono ruošimo ir išdavimo aikštele užstatyta Žemės sklypo dalis nėra priskirta naudotis individualiai ieškovei.

29.5.                      Servituto panaikinimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nustačius Žemės sklypo dalis, reikalingas kiekvienam pastatui ar pastatų grupei eksploatuoti, tik tuomet būtų galima įsitikinti, ar nebėra jokio poreikio važiuoti per betono ruošimo aikštelę, kurią ieškovė, neturėdama kitų teisėtų Žemės sklypo naudotojų sutikimo ir nesant nustatyto teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, pagal kurį būtų ieškovei suteiktas (skirtas) naudotis individuliai Žemės sklypo plotas, įrengė buvusio kelio vietoje ir šį buvusį kelią užtvėrė tvoromis.

29.6.                      Nesant ieškovės pateiktų duomenų, kokį plotą užima servitutas betono ruošimo aikštelės tarp taškų C-Č-D-E-F, vietoje, kuria galima privažiuoti prie patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurią ieškovė nupirko iš UAB „Arvytra“, pirmosios instancijos teismas dėl šios dalies (tarp taškų C-Č-D-E-F) neturėjo pagrindo sumažinti ar kaip nors kitaip savo nuožiūra keisti nustatyto servituto ploto.

29.7.                      Žemės sklypas yra išnuomotas pagal Žemės sklypo planą, kuriame individuali kiekvieno nuomininko naudojama Žemės sklypo dalis nenustatyta, todėl aplinkybės nėra pasikeitusios taip, kad būtų pagrindas pripažinti servitutą betono ruošimo aikštelei pasibaigusiu, išnykus jo būtinumui, nes būtinumas naudotis bendrai naudojamu Žemės sklypu, nuomojamu kiekvienam pagal valstybinės žemės nuomos sutartis ir prie jų pridėtą Žemės sklypo planą, tebeegzistuoja.

29.8.                      Aptvėrus aikštelę tvoromis ir įrengus vartus bei juos uždarius, į aikštelės dalį, kuriai nustatytas servitutas, patekti niekas, išskyrus pačią ieškovę nebegalėtų, todėl būtų eliminuota galimybė kitiems žemės sklypo naudotojams, eiti ar važiuoti per aikštelę dalyje, kurioje nustatytas servitutas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. būtų atkuriama padėtis iki teismo sprendimo priėmimo. Ieškovė neturi pagrindo priverstinai reikalauti bendrai visų nuomininkų naudojamoje Žemės sklypo dalyje jai suteikti teisę statyti, t. y. atstatyti iš dalies tas tvoras, kurios buvo nugriautos vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą.

29.9.                      Žemės sklypas priklauso valstybei, todėl asmenims, turintiems nuosavybės teise pastatų Žemės sklype, visiems nuomininkas yra išnuomotas ir jų naudojamas pagal Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ 2002 m. rugpjūčio mėn. parengtą žemės sklypo planą. Šis planas yra neatskiriama su kiekvienu valstybinės Žemės sklypo nuomininku sudarytos nuomos sutarties dalis, pagal šį planą nustatytas kiekvieno nuomininko nuomojamos Žemės sklypo dalies plotas. Todėl, kol nėra parengto naujo Žemės sklypo plano, nenustatyta kita tvarka, nesudarytos naujos valstybinės žemės nuomos sutartys, pagal kurias ieškovei ir kitiems pastatų savininkams būtų išnuomotos individualiai naudotis skirtos Žemės sklypo dalys (kuriose nuomininkai galėtų statyti tik jiems priklausančius statinius), ieškovė neturi teisės statyti bendrame Žemės sklype (kieme tarp pastatų) jokių naujų statinių, nesant kitų nuomininkų sutikimo, nes tai prieštarauja nustatytam teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimui.

29.10.                      Valstybinės žemės nuomą reglamentuoja imperatyvios įstatymo normos, todėl ieškovė gali tartis su kitais pastatų ir patalpų savininkais bendro kiemo naudojimo, bet neturi jokio teisinio pagrindo versti kitų valstybinės žemės nuomininkų jai leisti statyti statinius (t. y. versti žemės sklypu naudotis ne pagal su jais sudarytas žemės nuomos sutartis), nes žemės sklypas yra suformuotas ir išnuomotas esamiems pastatams eksploatuoti ir visi nuomininkai turi teisėtą lūkestį naudotis valstybine žeme prie jų sudarytų valstybinių žemės nuomos sutarčių pridėtą žemės sklypo planą. Ieškovė tvoras ir vartus siekia statyti ne ant žemės sklypo ribos, ir tokiu būdu Žemės sklypą atitverti nuo kitų žemės sklypų, o žemės sklypo viduje ir šia tvora atriboti jai individualiai naudotis nesuteiktą žemės sklypo dalį, kai nėra nustatytos individualiai ieškovei ir kitiems žemės sklypo nuomininkams skirtos naudoti kiemo dalies, todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo priverstinai reikalauti bendrai visų nuomininkų naudojamoje žemės sklypo dalyje statyti jai vienai priklausančius statinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, UAB „Sodbeta“ veiksmus vertino kaip pažeidžiančius kitų žemės sklypo naudotojų teises, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ieškinio reikalavimų tikslą vėl apsitverti tą pačią teritoriją tvoromis, pagrįstai vertino, kad ieškovės siekis neteisėtas, pažeidžiantis kitų Žemės sklypo naudotojų interesus.

29.11.                      Ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl 1 metro servituto ploto palei pastato sieną yra nepagrįsti. Ieškovės nurodytose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014, Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1549-896/2020, Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-277-260/2008) yra kitos faktinės aplinkybės, tose bylose servitutai buvo nustatomi kitiems žemės sklypams, o ne žemės sklypui, kuriame yra statinys, kurį reikia aptarnauti.

29.12.                      Aikštelė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane b2), kurią 2016 metais pastatė ieškovė, ir A. S. ir K. S. nuosavybės teise priklausantis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 20B3p), kuriam aptarnauti reikia pasinaudoti aikštele ir būtina nustatyti servitutą yra pastatyti tame pačiame žemės sklype (duomenys neskelbtini). Iki ieškovės betono ruošimo ir išdavimo aikštelės pastatymo, toje vietoje buvo bendro naudojimo kiemas, kuriuo ne tik atsakovai A. S. ir K. S., bet ir kiti valstybinės Žemės sklypo nuomininkai ir naudotojai galėjo bendrai naudotis be jokių trukdžių ar apribojimų naudotis. Ieškovė ir ieškinyje, ir apeliaciniame skunde pripažino, kad neginčijamai servitutas yra būtinas, tik nesutiko su jo plotu, siūlė nustatyti 1 metro servitutą.

29.13.                       Atsižvelgiant į aikštelės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatymo aplinkybes, ir į tai, kad periodiškai būtina aptarnauti gamybinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valyti langus, prižiūrėti ir remontuoti pastato sienas, stogą ir kitas konstrukcijas, kad reikalinga speciali technika, kad pastatas, kurį reikia aptarnauti, yra trijų aukštų, ir į tai, kad tarp ieškovės ir pastato savininko nuolat vyksta ginčas, kad mažai tikėtina, kad nesant nustatyto ir įregistruoto servituto ieškovė geranoriškai leistų pasinaudoti kokia nors technika, kurios plotis būtų daugiau nei 1 metras. Servitutas tokio pločio, kuris nustatytas skundžiamu sprendimu užtikrina pastato aptarnavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 Apeliacinis skundas netenkintinas.

30.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

31.       Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

 Dėl faktinių bylos aplinkybių

32.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 4,0371 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorija, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, pagal Apskrities viršininko 2003 m. spalio 13 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. liepos 1 d. valstybinės žemės patikėjimo teise valdomas atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Pagal Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis nuomojasi ieškovė UAB „Sodbeta“, atsakovai A. S. ir K. S., A. M., UAB „Sagera“, tretieji asmenys G. J., UAB „Arvytra“, AB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“ (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2021 m. gruodžio 29 d. išrašas).

33.       Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018, iš dalies paliktu galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019 nuspręsta įpareigoti UAB „Sodbeta“ nugriauti neteisėtai pastatytų statinių dalis: 1.1. Tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (G. L. 2017 m. lapkričio 20 d.  parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plano ištraukoje su registruotomis tvoromis ir betono ruošimo aikštele pažymėta indeksu t 1), dalį tarp taškų N-O-P-R-D-E; 1.2. Tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (G. L. 2017 m. lapkričio 20 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plano ištraukoje su registruotomis tvoromis ir betono ruošimo aikštele pažymėta indeksu t 2), dalį tarp taškų A-B-N; 1.3. Tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (G. L. 2017 m. lapkričio 20 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plano ištraukoje su registruotomis tvoromis ir betono ruošimo aikštele pažymėta indeksu t 4 ir t 5), dalį tarp taškų T-U-V-I-Y-J-Z-Ž; 1.4. Betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (G. L. 2017 m. lapkričio 20 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plano ištraukoje su registruotomis tvoromis ir betono ruošimo aikštele pažymėta indeksu b 2), dalį tarp taškų N-O-P-R-N, sudarančią 74 kv. m.; Betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (G. L. 2017 m. lapkričio 20 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plano ištraukoje su registruotomis tvoromis ir betono ruošimo aikštele pažymėta indeksu b 2), dalį tarp taškų V-I-H-G-S-Š-T-U-V, sudarančią 82 kv. m.; Patikslinti statinių - tvorų, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre, iš jos pašalinant nugriautinas statinių dalis; Nustatyti UAB “Sodbeta” priklausančios betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (G. L. 2017 m. lapkričio 20 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nustatymo plane pažymėta indeksu b 2 daliai, plane pažymėtai tarp taškų A-B-C-Č-D-E-Ė-F-G-H-I-Y-J-K-L-M-A, servitutą, kurio plotas 430 kv. m., suteikiantį teisę visiems asmenims naudotis ta aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu.

34.       Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2021 m. gruodžio 29 d. išrašo (6.1. punktas) matyti, kad statinių servitutas (tarnaujantis) kiti statiniai Nr. (duomenys neskelbtini), 430 kv. m plotas, įregistruotas 2020 m. rugsėjo 7 d., įregistravimo pagrindas: Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2-569/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019.

Dėl servituto panaikinimo 

35.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo panaikinti 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytą servitutą CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 5 punkto pagrindais, nes nėra esminių aplinkybių pasikeitimo dėl servituto panaikinimo.

36.       Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018 nustatytą servitutą, kadangi po minėto teismo sprendimo priėmimo pasikeitė iš esmės faktinės aplinkybės: 1) pagal Susitarimą apeliantė nupirko iš UAB „Arvytra“ jai priklausančias patalpas, kurių naudai buvo nustatytas kelio servitutas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu, ir tapo jų savininkė; 2) Apeliantė nupirko UAB „Transbusas“, A. P. priklaususias patalpas ir tapo jų savininkė; 3) Apeliantė Susitarimu susitarė, kad UAB „Arvytra“, G. J., AB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“ atsisako kelio servituto, nustatyto 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu, nurodant, jog: Servitutu neketina nei dabar, nei ateityje naudotis, joms šis servitutas nėra būtinas. Šalys, nei dabar, nei vėliau nereikalaus priverstinio sprendimo vykdymo ir/ ar Servituto nustatymo“. Įvykus esminiam faktinių aplinkybių pasikeitimui, 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas nereikalingas, kadangi 1) kelio servituto dalis tarp taškų C- Č-D-E-Ė-F buvo nustatyta išimtinai privažiavimui prie UAB „Arvytra“ patalpų, kurias apeliantė nupirko ir jos tapo apeliantės nuosavybė, todėl pirmosios instancijos teismas tai daliai turėjo panaikinti servitutą CK 4.130 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Nurodė, kad atsakovams A. M., A. S. ir K. S. bei UAB „Sagera“ nėra būtinas ir reikalingas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servituto, norint patekti prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų/ patalpų, kadangi prie jų tiesiogiai privažiuoja/ prieina per Žemės sklypo bendro naudojimo teritorijas nuo patekimo į Žemės sklypą vietos.  Tik Susitarimą su apeliante sudariusiems tretiesiems asmenims ir patalpas perleidusiems A. P. ir UAB „Transbusas“ teoriškai galėtų būti reikalingas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas, tačiau šiems asmenims nustatytas kelio servitutas nereikalingas, nes jie prie nuosavybės teise priklausančių pastatų/ patalpų turi galimybę privažiuoti žemės sklypo bendro naudojimo teritorija.

37.       Servitutas yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą. Servitutu suteikiama teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju daiktu) arba apribojama to daikto savininko teisė naudotis daiktu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis). Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių jį tiksliai nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias (CK 4.112 straipsnio 2 dalis); servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).

38.       Servitutas lemia tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės varžymus, o tokie varžymai negali egzistuoti ilgiau, negu jų reikia tiems tikslams, kuriems užtikrinti buvo nustatytas servitutas, pasiekti. Servituto nustatymas sietinas su viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį užtikrinimu, todėl būtinybės užtikrinti tokį viešpataujančiojo daikto naudojimą per tarnaujantįjį daiktą išnykimas suponuoja galimybę panaikinti nustatytą servitutą. Tolesnis servituto egzistavimas be teisinio pagrindo (nebent būtų savininkų susitarimas) ribotų tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019, 31 punktas).

39.       CK 4.112 straipsnio 5 dalyje nustatyta viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininko teisė kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinti tampa neįmanoma ar labai sudėtinga.

40.       CK 4.130 straipsnio 1 dalis reglamentuoja servituto pasibaigimo pagrindus. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, jog servitutas gali pasibaigti tik pirmojoje dalyje įtvirtintais pagrindais, vadinasi, servituto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra reglamentuotas numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu. Vienas tokių servituto pasibaigimo pagrindų yra jo (servituto) atsisakymas (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto, tačiau tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai (CK 4.131 straipsnio 1 dalis). Be to, kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik kai kurių iš jų (CK 4.131 straipsnio 2 dalis).

41.       Servituto atsisakymas turi būti įgyvendintas įstatymo nustatyta tvarka: turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas raštu; apie servituto atsisakymą viešpataujančiojo daikto savininkas privalo įspėti tarnaujančiojo daikto savininką ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius, taip pat viešpataujančiojo daikto savininkas privalo atlyginti tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius (CK 4.131 straipsnio 4, 5 dalys). Kadangi servituto, kaip daiktinės teisės, varžančios tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę, nustatymas pateisinamas objektyvaus būtinumo egzistavimu, tokio būtinumo išnykimas, pasikeitus aplinkybėms, taip pat sudaro pagrindą servitutui pasibaigti (CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Plačiau servituto pabaigos dėl pasikeitusių aplinkybių pagrindas atskleistas CK 4.135 straipsnyje, nustatančiame, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu (1 dalis); jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas (2 dalis).

42.       Aiškinant šią teisės normą kasacinio teismo pasisakyta, jog servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 17 punktas).

43.       Kasacinio teismo ne kartą pasisakyta, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-190-916/2017, 25 punktas). Ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl servituto pabaigos ir (ar) pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis Nr. e3K-3-108-248/2020, 30 punktas).

44.       Nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime buvo nustatytos esminės aplinkybės dėl servituto UAB „Sodbeta“ betono ruošimo aikštelei reikalingumo: „Betono ruošimo aikštelės teisėtumą ieškovė (UAB „Sodbeta“) sieja su tuo, kad tokia aikštelė buvo pastatyta vykdant Aplinkos apsaugos departamento privalomą nurodymą (t. 8, b. l. 40). Kaip ir minėtų tvorų atveju, tokio statinio neteisėtumas kyla ne iš to, kad jis neatitinka statybų norminį reglamentavimo, o iš to, kad jis pastatytas pažeidžiant kitų sklypo nuomininkų teises ir teisėtus interesus bei yra prieštaraujantis teismo patvirtintam žemės sklypo naudojimosi planui. Kitoks vertinimas reikštų, kad ieškovo ar kito sklypo nuomininko pastatytas statinys pagal viešo administravimo subjekto nurodymą bet kurioje sklypo vietoje savaime taptų teisėtu. Ieškovas vykdydamas minėtą nurodymą neturi pažeisti kitų asmenų teisių. Teismas, vertindamas tai, kad atsakovai savo teisių gynimą sieja su servituto nustatymu daliai šios aikštelės, laiko, kad toks reikalavimas atitinka interesų balansą ir yra pagrįstas, todėl teismas nustato prašomai daliai servitutą, o kitą dalį aikštelės įpareigoja nugriauti. Nustatant servitutą daikto savininko – ieškovo - turtinių teisių suvaržymas yra mažiausiai pažeidžiantis ieškovo interesus, kadangi, priešingu atveju, šis statinys, pažeidžiantis bendranuomių interesus, nes pastatytas bendro naudojimo žemės sklype, turėtų būti nugriautas. Į šio servituto turinį įeina leidimas naudotis ta aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu pagal patvirtintą planą“ (žr. 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimo 9-10 lapus ).

45.       Apeliantė iš esmės pasikeitusias aplinkybes grindžia sudaryto Susitarimo su trečiaisiais  asmenimis pagrindu, kuriuo jie atsisako 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu teismo nustatyto servituto ir, tai, kad apeliantei įsigijus iš A. P., UAB „Transbusas“ ir UAB „Arvytra“ patalpas, ji tapo ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininke.

46.       Atsakovai A.  ir K. S. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nepasikeitė aplinkybės buvusios iki servituto nustatymo, jog, ieškovei išbetonavus aikštelę prieš UAB „Arvytra“ ir A.  ir K. S. priklausančius statinius bei pastačius tvoras, įvažiavimas į A.  ir K. S. priklausantį statinį tapo apsunkintas krovininiams automobiliams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, 56 punktas).

47.       Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2021 m. gruodžio 29 d. išrašo matyti, kad atsakovei UAB „Sagera“ priklauso nuosavybės teise ir nuosavybės teise priklausė servituto nustatymo metu pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 17H3p, (4.9. papunktis), atsakovams A. S. ir K. S. – pastatas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (4.12. papunktis), žymėjimas plane 20P3p, ir atsakovui A. M. – pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 16F1p, (4.13. papunktis). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikinus servitutą atsakovų patekimas prie pastatų ir jų naudojimas pagal paskirtį būtų apsunkintas, todėl nėra teisinio pagrindo vertinimui, kad išnyko atsakovams būtinybė naudotis servitutu.

48.       Iš 2021 m. sausio 26 d. Susitarimo (toliau – Susitarimas) matyti, kad ieškovė bei A. P., UAB „Transbusas“ ir tretieji asmenys UAB „Arvytra“, G. J., AB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB „Ausnė“ susitarė, kad šalims nėra reikalingas 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas servitutas ir šiuo servitutu neketina naudotis (Susitarimo 9 punktas). Iš 2021 m. kovo 24 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad Susitarimo metu pastate unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 19P1p, adresu (duomenys neskelbtini) apeliantei priklausė negyvenamoji patalpa-gamybinis cechas, patalpa Nr. 13, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); A. P. – negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, patalpa Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); trečiajam asmeniui G. J. – negyvenamoji patalpa-dirbtuvės, patalpa Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „Transbusas“ – negyvenamosios patalpos – dirbtuvės, patalpa Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui A. S. – negyvenamoji patalpa-dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); trečiajam asmeniui UAB „Arvytra“ negyvenamosios patalpos-gamybinės patalpos Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2021 m. gruodžio 29 d. išrašo matyti, pastatas-gamybinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 19P1p, po servituto nustatymo priklauso ieškovei UAB „Sodbeta“ (2.17. papunktis, 4.10. papunktis). 

49.       Servituto nustatymo metu minėtame pastate UAB „Arvytra“ priklausė dvi patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (2018 m. balandžio 16 d. sprendimo 8 puslapis). Iš 2021 m. birželio 9 d. ieškovės UAB „Sodbeta“ ir UAB „Arvytra“ sudarytos Negyvenamosios patalpos-gamybinės patalpos pirkimo-pardavimo sutarties, 2021 m. birželio 23 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad ieškovė nusipirko iš trečiojo asmens UAB „Arvytra“ patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), esančią pastate Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 19P1p.

50.       Iš 2021 m. rugpjūčio 18 d. preliminarios sutarties dėl patalpų pirkimo-pardavimo, 2021 m. spalio 12 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad pagal 2021 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė iš A. P. įsigijo negyvenamąsias patalpas – dirbtuves, patalpa Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pastate Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 19P1p, esančias (duomenys neskelbtini).

51.       Iš 2021 m. birželio 16 d. nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad pagal 2021 m. birželio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė iš UAB „Transbusas“ įsigijo negyvenamąsias patalpas – dirbtuves, patalpa Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią pastate Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 19P1p, esančias (duomenys neskelbtini).

52.       Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė tapo dalies patalpų, esančių pastate (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 19P1p, t. y. patalpų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (servituto nustatymo metu apeliantei nuosavybės teise priklausė negyvenamoji patalpa-gamybinis cechas, patalpa Nr. 13, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininke, t. y. papildomai dviejų patalpų, viešpataujančio daikto (pastato (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 19P1p, savininke), tačiau likusių patalpų, esančių minėtame pastate savininkai išliko nepakitę – trečiajam asmeniui UAB „Arvytra“ priklauso patalpa Nr. (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui G. J. – patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui A. S. – patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

53.       Apeliacinio teismas iš esmės sutinka, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš Susitarimo galima spręsti, kad Susitarimo šalys, atsisakydamos servituto ir susitardamos dėl apeliantės teisės atstatyti aikštelės dalį bei tvoras, siekia išimtinai apeliantei priskirti žemės sklypo dalį, ant kurios stovi apeliantės  neteisėtai pastatyta betono ruošimo aikštelė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis Susitarimas yra dalies valstybinės žemės nuomininkų susitarimas nustatyti naudojimosi nuomojamu valstybinės žemės sklypu tvarką, kuris esant konkrečioms byloje nustatytoms aplinkybėms iš esmės nėra lemiantis veiksnys, nesukuriantis teisinių pasekmių, kurių ieškovė siekia. Kiti asmenys, kuriems nuosavybės teise priklauso patalpos minėtame pastate, t. y. A. S., G. J., bei UAB „Sagera“ nepareiškė, kad jiems servitutas tapo nereikalingas nes jų atžvilgiu faktinė situacija nepasikeitė. Pažymėtina, kad apeliantė, jau ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018 siekė nustatyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019 reikalavimą nustatyti naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarką atmetė, konstatuodamas ( minėtos nutarties 49 punkte ), kad nei CK, nei Žemės įstatymas, nei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos taisyklės „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ nesuteikia teisės valstybinės žemės sklypų nuomininkams patiems tarpusavio susitarimu nustatyti, kaip ir kokiomis dalimis jie naudosis valstybinės žemės sklypu. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad CK 4.75 straipsnio norma nustato bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų teisę nusistatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarką tarpusavio susitarimu, o nesusitarus – teismo tvarka, tačiau ši norma pagal analogiją negali būti taikoma valstybinės žemės nuomos atveju keliems nuomininkams nustatant jų naudojimosi tvarką, nes toks aiškinimas neatitiktų viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo principų, o kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito statinio arba įrenginio išnuomojamo žemės sklypo dalis nustatoma valstybinės žemės nuomotojo sprendimu. Tai gi, nagrinėjamu atveju naudojimosi valstybiniu žemės sklypu tvarka gali būti nustatyta tik valstybinės žemės nuomotojo Nacionalinės žemėtvarkos tarnybos sprendimu, todėl apeliantės iniciatyva sudarytas Susitarimas ne šio Susitarimo šalių atžvilgiu neturi teisinės  galios bei reikšmės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiuo Susitarimu kaip dokumentu, kuriuo tretieji asmenys UAB „Arvytra“, G. J., AB „BLRT Grupp invest“, UAB „Gelžbetoninės konstrukcijos“, UAB „Ausnė“ gal būt atsisakė 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu nustatyto servituto. 

54.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų A. S. ir K. S. argumentais, kad 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas servitutas daliai betono aikštelės, lėmė tai, kad aikštelė pastatyta pažeidžiant kitų sklypo nuomininkų teises, negavus Žemės sklypo nuomotojos Nacionalinės žemės tarnybos leidimo ir Žemės sklypo bendranuomių sutikimo, ir toks ieškovės turtinių teisių suvaržymas yra mažiausiai pažeidžiantis pačios ieškovės interesus, kadangi, priešingu atveju, šis statinys, pažeidžiantis bendranuomių interesus, nes pastatytas bendro naudojimo žemės sklype, turėtų būti nugriautas (2018 m. balandžio 16 d. sprendimo 9 lapas). Apeliantės nurodytus argumentus, kad atsakovams A. M., A. S. ir K. S. bei UAB „Sagera“ 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatytas kelio servitutas nėra būtinas, siekiant jiems patekti prie nuosavybės teise priklausančių patalpų, paneigia byloje esantys įrodymai ir pačių atsakovų paaiškinimai, kad atsakovai tebėra patalpų, buvusių servituto nustatymo metu savininkai, neišnyko būtinybė patekti prie atsakovams priklausančių patalpų per betono aikštelės dalį, kuriai nustatytas servitutas, be to, išliko nepakitęs pačios betono aikštelės statybos neteisėtumo faktas, iš esmės faktinės aplinkybės, kurios būtų pagrindas panaikinti servitutą, nepasikeitė. Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad neteisėtai pastatytos betono aikštelės dalis, kuriai nustatytas servitutas, egzistuoja, apeliantei nuosavybės teise priklauso tik dalis pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 19P1p, patalpų, kitos patalpos priklauso kitiems savininkams – atsakovams ir tretiesiems asmenims (CK 4. 131 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas, atmeta apeliantės argumentus, jog pasikeitė iš esmės aplinkybės lėmusios servituto nustatymą. 

55.       Apeliantė pareiškė reikalavimą dėl teismo sprendimu nustatyto servituto pakeitimo CK 4.130 straipsnio 1 dalimi (tretiesiems asmenims atsisakius servituto), 2 dalimi (apeliantei tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininke) ir 5 dalimi (išnykus būtinybei atsakovams naudotis servitutu). Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepriklausomai nuo teisinio apeliantės pareikšto reikalavimo kvalifikavimo, apeliantė nagrinėjamu atveju iš esmės siekia viso servituto pabaigos. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad būtų nustatyta bendranuomių naudojimosi valstybiniu Žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvarka, todėl atmestini apeliantės argumentai, kad išnyko būtinybė tiek atsakovams, tiek tretiesiems asmenims naudotis nustatytu kelio servitutu, kadangi jie prie jiems priklausančių patalpų gali patekti ir naudotis patalpomis pagal paskirtį per Žemės sklypo bendro naudojimo teritorijas nuo patekimo į Žemės sklypą vietos.

56.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas apribojo galimybę apeliantei pateikti įrodymus – vaizdo medžiagą, kad nė viena transporto priemonė, nesusijusi su apeliante, nesinaudoja servitutu. Iš 2022 m. birželio 6 d. pažymos apie teismo posėdžio eigą darant garso įrašą matyti, kad paskutinio teismo posėdžio metu, ieškovės atstovas prašė teismo prijungti prie bylos vaizdo medžiagą (garso įrašas 50.11–52.30), tačiau pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi atmetė ieškovės atstovo prašymą, kaip pateiktą nesavalaikiai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byla pirmosios instancijos teisme apeliantės iniciatyva buvo iškelta 2021 m. kovo 10 d., bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko daugiau nei metus laiko (iki 2022 m. birželio 10 d.), buvo surengtas ne vienas teismo posėdis, pati apeliantė du kartus tikslino pradinio ieškinio reikalavimus, paskutinį kartą patikslintus ieškinio reikalavimus pateikė 2021 m. gruodžio 9 d., teikė atsiliepimus į atsakovų priešieškinį ir jo patikslinimus, pateikė ne vieną prašymą dėl papildomų dokumentų pateikimo į bylą, todėl atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, bendradarbiavimo principus (CPK 7–8 straipsniai) bei tai, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo siekti, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai (CPK 42 straipsnio 5 dalis), atmeta apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas apribojo apeliantės teisę teikti įrodymus.

57.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir atsižvelgdama į tai, kad nepakito iš esmės aplinkybės, kurių pagrindu buvo nustatytas servitutas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl servituto panaikinimo, nepažeidė servituto pabaigą reglamentuojančių materialiosios teisės normų ir pagrįstai skundžiamu sprendimu atmetė ieškovės reikalavimą dėl 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimu nustatyto servituto panaikinimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, neturi pareigos atsakyti, aptarti kiekvieną apeliantės apeliacinio skundo argumentą.

Dėl reikalavimų leisti statyti tvoras, vartus be atsakovų sutikimo ir kita

58.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą leisti statyti tvoras ir vartus be atsakovų sutikimo. Teismas nepagrindė kokiu būdu leidus apeliantei aplink naujai suformuotą aikštelės perimetrą statyti ir įrengti tvoras pagal Tvoros projektinį sprendinį (brėžinio žymuo GB-TV-01) tarp taškų 1A-2-4-5-6,20-22-23-24-25-27-29, ir vartus pagal projektinį sprendinį (brėžinio žymuo GB-TV-01) tarp taškų 6-7, 20-27 pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 sprendinius, būtų trukdoma naudotis teismo nustatytu servitutu.

59.       Apeliantė savo teisę statyti aikštelėje tvoras ir vartus grindžia, sudarytu Susitarimu: 1) kurio 2.2. punktu Susitarimo šalys sutarė, kad UAB „Sodbeta“ turės teisėtą pagrindą įrengti ir įrengs savo vardu tvoras ir vartus pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) planą M 1:500; 2) Susitarimo 10 punktu, pagal kurį Sutarties šalys sutarė, kad apeliantė kreipsis į teismą dėl leidimo įrengti tvoras ir vartus pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 sprendinius, be kitų Žemės sklypo bendranuomių sutikimo; 3) Apeliantė, be atskiro Susitarimo šalių sutikimo, ant jai nuosavybės teise priklausančios aikštelės įrengtų gelžbetonines tvoras pagal planą tarp plane pažymėtų taškų 1A-2-4-5-6; 7-8; 17-18-19-20-22-23-24-25-27-29, 37-36 ir jas apeliantės nuosavybės teise įregistruotų (ar kadastrinius duomenis patikslintų) Nekilnojamojo turto registre, įrengtų papildomas aikštelės dalis tarp plane pažymėtų taškų 29-27-31-32 (21 kv. m. ploto) ir taškų 2-3-4 (9 kv.m.), įrengtų vartus pagal pridedamą planą (1 priedas) tarp plane pažymėtų taškų 6-7 ir jais naudotųsi patekimui ant aikštelės (Susitarimo 11.1.–11.3. papunkčiai).

60.       Iš matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 matyti, kad tvora ir vartais aptveriama teritorija apimtų Žemės sklypo dalį, kuriai nustatytas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu servitutas, ir atstatomą betono ruošimo aikštelę, t. y. aplink naujai suformuotą betono aikštelės perimetrą. Apeliantė teigia, kad aptvėrus teritoriją nebūtų ribojamas naudojimasis nustatytu kelio servitutu, kadangi pravažiavimui būtų įrengiami vartai.

61.       Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė 2021 m. spalio 1 d. išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad patikslinto priešieškinio pateikimo teismui metu aikštelės buvęs registruotas plotas 1177,79 m2 (vadovaujantis byloje pateikto 2019 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu), sumažėjo 156,97 m2 plotu (po rekonstravimo – 1020,82 m2), todėl matininko R. M. parengto tvorų ir aikštelės pažymėjimo žemės sklype ((duomenys neskelbtini)) Plane M 1:500 nesant nužymėtų aikštelės ribų po atliktų aikštelės rekonstravimo darbų, nėra aišku ar patikslinto priešieškinio 2 punkte nurodytas servitutas sutaps (pateks) į rekonstruotos aikštelės ribas t. y. Planas turi būti tikslinamas vadovaujantis 2021 m. sausio 14 d. nustatytais kadastriniais duomenimis, kurie byloje nebuvo pateikti. Plane nurodomas Aikštelės plotas 1168 m2 nesutampa su 2019 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registro išraše įregistruotu aikštelės plotu iki aikštelės rekonstravimo taip pat, todėl nėra aiškios aikštelės ribos Plane. Taip pat ir su patikslintu priešieškiniu pateiktame 2021 m. rugsėjo 2 d. G. L. parengtame Betono ruošimo aikštelės servituto plane (toliau – Planas2) nėra pavaizduotos aikštelės ribos, todėl iš Plane2 pateiktų duomenų nėra aišku, ar aikštelės ribos tiek iki aikštelės rekonstravimo (2019 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registro išraše įregistruotas plotas) tiek ir po aikštelės rekonstravimo darbų atlikimo (2021 m. spalio 4 d Nekilnojamojo turto registro išraše įregistruotas plotas) sutampa su Plane2 prašomo servituto ribomis, todėl Planas2 turėtų būti tikslinamas. Ieškovei planuojančiai statyti aikštelių naujas dalis (vykdyti atskirų aikštelių naują statybą ar aikštelės rekonstravimo darbus pristatant ieškinyje nurodytas dvi aikšteles (tarp Plane pažymėtų taškų 29-27-31-32 (21 m2 ploto) ir taškų 2-3-4 (9 m2)) bei statyti tvoras (Plane tarp plane pažymėtų taškų 1A-2-4-5-6; 7-8; 17-18-19-20-22-23-24-25-27-29, 37-36) yra prievolė gauti ne atsakovų K. S., A. S., UAB „Sagera“, A. M., bet sklypo savininko Valstybinės žemės patikėjimo teisę turinčios Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašytinį sutikimą. Aikštelės rekonstravimas buvo galimas tik užbaigus aikštelės statybą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka t. y. ieškovei surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą ir ją tiesiogiai pateikus VĮ Registrų centrui. 2021 m. spalio 4 d. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įrašų apie ieškovės surašytą deklaraciją apie nebaigtos statyti aikštelės statybos darbų užbaigimą, duomenų nėra.

62.       Nagrinėjamu atveju apeliantė siekia gauti leidimą statyti statinius išsinuomotame valstybiniame žemės sklype, kuriame nėra nustatytos individualios kiekvienam nuomininkui naudoti Žemės sklypo dalys.

63.       Vadovaujantis Taisyklių 8 punkte nustatyta, valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį, turi būti užtikrinamas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į kiekvienam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 punkte (redakcija nuo 2021 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad Statytojas (užsakovas) privalo, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios gauti žemės sklypo bendraturčių rašytinius sutikimus (susitarimus) arba besiribojančių žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinius sutikimus, jeigu tokie sutikimai (susitarimai) privalomi pagal teisės aktų reikalavimus.

64.       STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. statybos užbaigimas. nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. statybos sustabdymas. savavališkos statybos padarinių šalinimas. statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ (redakcija galiojusi nuo 2021 m. sausio 2 d.) 50 punkte nurodyta, kad statant valstybinėje žemėje (išskyrus Statybos įstatymo [8.3] 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytas išimtis), privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą.

65.       Teisinius santykius dėl statybos valstybės išnuomotoje žemėje reglamentuoja Taisyklių 30.7 punktas, kuriame nustatyta, kad išnuomotuose žemės sklypuose statyti naujus statinius ar įrenginius ir rekonstruoti esamus galima tik tuo atveju, jeigu tai įtvirtinta nuomos sutartyje ir tokia statyba ar rekonstrukcija neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui. CK 6.489 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuomininkas privalo išsinuomotu daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams. Kasacinis teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, sprendžiant dėl UAB „Sodbeta“ teisės statyti statinius valstybiniame žemės sklype, kurie išnuomoti keliams nuomininkams, neindividualizavus jiems naudoti tenkančių sklypo dalių pažymėjo, kad atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą, kuriuo siekiama suderinti nuomotojo ir nuomininkų interesus, naujų statinių bendrai keliems nuomininkams išnuomotame valstybinės žemės sklype statyba negalima individualiai konkrečiam nuomininkui (statytojui) nepriskirtoje teritorijoje, nesant tam nuomotojo ir kitų nuomininkų sutikimo (57 punktas).

66.       Byloje nustatyta, kad žemės sklypas priklauso valstybei, todėl asmenims, turintiems nuosavybės teise pastatų žemės sklype, visiems nuomininkams yra išnuomotas ir jų naudojamas pagal Šiaulių savivaldybės įmonės „Šiaulių planas“ 2002 m. rugpjūčio mėn. parengtą žemės sklypo planą. Šis planas yra neatskiriama su kiekvienu valstybinės žemės sklypo nuomininku sudarytos nuomos sutarties dalis, pagal šį planą nustatytas kiekvieno nuomininko nuomojamos žemės sklypo dalies plotas. Todėl pagrįsta daryti išvadą, kad, kol nėra parengto naujo Žemės sklypo plano, nenustatyta kita tvarka, nesudarytos naujos valstybinės žemės nuomos sutartys, pagal kurias apeliantei ir kitiems pastatų savininkams būtų išnuomotos individualiai naudotis skirtos Žemės sklypo dalys (kuriose nuomininkai galėtų statyti tik jiems priklausančius statinius), apeliantė neturi teisės statyti bendrame Žemės sklype (kieme tarp pastatų) jokių naujų statinių, nesant kitų nuomininkų sutikimo, nes tai prieštarauja nustatytam teritorijos naudojimo ir tvarkymo režimui. Nagrinėjamu atveju Žemės sklypas išnuomotas keliems nuomininkams, neišskiriant jiems individualiai naudotis tenkančių sklypo dalių, žemės sklypas naudojamas bendrai visiems nuomininkams, todėl kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė nepagrįstai reikalauja priverstinai leisti bendrai visų nuomininkų naudojamoje žemės sklypo dalyje, kurioje yra nustatytas servitutas, leisti jai statyti tvoras ir įrengti vartus.

67.       Pažymėtina, kad palyginus G. L. 2017 m. lapkričio 10 d. parengto Statiniams eksploatuoti reikalingo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),) nustatymo plano ištrauką su matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) planu M 1:500 daroma išvada, kad naujas tvoras ir vartus 4,0371 ha ploto valstybinės žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini),) apeliantė iš esmės ketina statyti toje pačioje vietoje, kurioje tvoros buvo nugriautos vykdant įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-40-1031/2018. Teisėjų kolegija iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės pareikštų reikalavimų tenkinimas iš esmės panaikintų ( savo esme) įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-40-1031/2018, būtų paneigtas teisingumas bylą laimėjusių šalių atžvilgiu ir paneigtų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, kad statyba Žemės sklype galima, tik esant sutikimui arba esant sutartyje nustatytai individualiai naudotis žemės sklypo daliai. Tokiu būdu bylą pralaimėjusi šalis (UAB „Sodbeta“), kurios kasacinio skundo dalyje dėl tvorų griovimo ir servituto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netenkino, pasiektų, kad būtų panaikintas servitutinis pravažiavimas per betono ruošimo aikštelę ir toje teritorijoje būtų vėl atstatytos tvoros (vartai), kurias ieškovė vykdydama įsiteisėjusį teismo sprendimą, buvo nugriovusi. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė siekė gauti teismo leidimą, yra pagrindo vertinti, siekdama atstatyti nugriautas tvoras, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė negali tikėtis iš savo neteisėtų veiksmų jai palankaus teisinio rezultato – visiško savo statinių teritorijos aptvėrimo valstybinėje žemėje be žemės savininko ir kitų bendranuomių sutikimo.

68.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė siekia gauti leidimą statyti tvoras ir įrengti vartus valstybinio žemės sklypo dalyje, kurioje yra nustatytas servitutas, ir iš esmės siekia atstatyti, vykdant įsiteisėjusį teismo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-40-1031/2018, nugriautas tvoras, atsakovų nesutikimo motyvai, ar jų nebuvimas, kaip nurodė apeliantė, su apeliantės siūlomu Susitarimu, neturi esminės reikšmės, juo labiau, kad atsakovai nesutikimo motyvus išdėstė procesiniuose dokumentuose, teikdami paaiškinimus teismo posėdžių metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti atsakovų atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumą.

69.       Be to, apeliantė reikalavimą leisti statyti tvorą ir vartus grindė ir privalomu Statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ 15 ir 18 punktų taikymu, kadangi apeliantė vykdo gelžbetoninių gaminių gamybą, todėl apeliantė privalo užtikrinti, kad į teritoriją būtų patenkama tik per praėjimo punktus. Minėtame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakyme Nr. D1-309 ( nauja redakcija 2017m. liepos 24 d.) kuriuo patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ patvirtinimo“ 2 punkte nurodyta, kad šio statybos techninio reglamento nuostatos privalomos projektuojant gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinius, kurių projektavimui statinio projektavimo sąlygų sąvadus gauti prašymai pateikti po šio įsakymo įsigaliojimo. Iš apeliantės 2022 m. birželio 2 d. pateikto į bylą patikslinto plano fragmento matyti, kad Betono ruošimo aikštelės ribose yra apeliantei priklausantys pastatai – betono mazgas, pažymėtas indeksu 3G1p ir 23G1p  bei techninės patalpos, pažymėtos indeksu 28H2p. Dėl šių aplinkybių, atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad visi 4 ha valstybinio žemės sklypo teritorijoje esantys statiniai buvo pastatyti laikotarpiu tarp 1959 ir 1975 metų, įskaitant ir Betono ruošimo aikštelės ribose esantys apeliantei priklausantys statiniai – „betono mazgai“ su indeksais 3G1p (šis statinys Nekilnojamojo turto registro išraše neegzistuoja) ir 23G1p bei “techninės patalpos” su indeksu 28H2p, be to iš žemės sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad betono mazgas 23G1p pastatytas 1960 metais, o techninės patalpos – 1975 metais, todėl apeliantė nepagrįstai tvorų atstatymą grindžia STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statiniu? sklypu? tvarkymas“. Iš esmės nėra pagrindo su atsakovų argumentais nesutikti. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad betono mazgas, pažymėto indeksu 23G1p, statybos metai 1960, techninių patalpų, pažymėtos indeksu 28H2p – 1975. Betono mazgo, pažymėto indeksu 3G1p, Nekilnojamo turto registre nėra.

70.       Taigi, STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ patvirtinimo“ įsigaliojęs 2005 m. liepos 1 d. negalėjo būti taikomas dėl objektyvių priežasčių, o šiuo metu, nagrinėjamu atveju apeliantė akcentuodama minėto įsakymo nuostatų privalomumą nėra pateikusi į bylą jokių duomenų dėl pvz. valstybės institucijų priimtų sprendimų ar dokumentų, kuriuose būtų fiksuotas pažeidimas, jog ji privalo užtikrinti, kad į jos naudojamą teritoriją dėl vykdomos gamybos būtų patenkama tik per praėjimo punktus. Priešingai, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis nuolat keliamas pačios apeliantės vykdomų statybos darbų teisėtumo klausimas. Be to apeliantė akcentuodama įsakymo nuostatų privalomumą neturi prioriteto, teisės įgyvendindama savo teises pažeisti kitų bendranuomių, žemės savininko teisių. Vertintina, kad apeliantės argumentai dėl  Statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 „Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“ privalomumo konkrečioje situacijoje, nepagrįsti ir neįtikinantys teismo.  Be to, sprendžiant, kad apeliantės reikalavimas panaikinti servitutą yra nepagrįstas, kitų apeliantės susijusių reikalavimų, leisti ieškovei be atsakovų A. S. K. S., A. M., UAB „Sagera“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, sutikimo įrengti: tvoras pagal ieškovės pateiktą Tvoros projektinį sprendinį (brėžinio žymuo GB-TV-01) tarp taškų 1A-2-4-5-6,20-22-23-24-25-27-29 pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 sprendinius ir atlikti tvorų teisinę registracija Nekilnojamojo turto registre; vartus pagal ieškovės pateiktą Vartų sprendinį (brėžinio žymuo GB-V-01) tarp taškų 6-7, 20-27 pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 sprendinius ir atlikti vartų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre (jeigu reikalinga) be jau nurodytų prieš tai argumentų tenkinti taip pat nėra jokio teisinio pagrindo.

71.       Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, į Kasacinio teismo išaiškinimą 2019 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-611/2019, ankstesnėje šalių byloje teismų nustatytus prejudicinius faktus, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad iš esmės negalima jokia naujų tvorų ir vartų statyba šiame valstybiniame žemės sklype, kol visi žemės naudotojai / bendranuomiai ir žemės savininkas /nuomotojas dėl to nesusitars ar visiems žemės nuomininkams nebus priskirtos individualiai naudotis tenkančios to sklypo dalys, todėl esamoje situacijoje apeliantė nepagrįstai pareiškė reikalavimą dėl leidimo be sutikimo statyti naujus statinius suteikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl teisės statyti tvorą ir įrengti vartus pagal matininko R. M. parengto Tvorų ir betono ruošimo aikštelės pažymėjimo sklype ((duomenys neskelbtini)) plano M 1:500 sprendinius.

Dėl nustatyto servituto

72.       Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai A. ir K. S. tikslino priešieškinį, ir galutiniame priešieškinyje nurodė, kad iš ieškovės patikslintų duomenų, kartu su 2021-10-14 prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo pateikto „Statinių išdėstymo plano“, ieškovės betono ruošimo aikštelė po duomenų patikslinimo nebesiekia A.  ir K. S. priklausančio statinio. Prieš tai, pagal su atsakovų 2021 m. rugsėjo 2 d. patikslintu priešieškiniu pateiktą matininko G. L. parengtą Betono ruošimo aikštelės servituto planą, atsakovai reikalavo nustatyti servitutą minimai aikštelei nuo pat atsakovų statinio ribos, nes tuo metu Betono ruošimo aikštelės registruota riba sutapo su atsakovų statinio riba. Be to nurodė, kad išvadą teikianti institucija atkreipė dėmesį, jog atsakovų su patikslintu priešieškiniu pateiktame Betono ruošimo aikštelės servituto plane nėra pažymėtos Betono ruošimo aikštelės ribos. Dėl šių priežasčių atsakovai patikslino tiek Betono ruošimo aikštelės servituto nustatymo planą (patraukiant prašomo nustatyti servituto ribą toliau nuo A. ir K. S. pastato sienos ir sutapatinant servituto ribą su naujai įregistruota betono ruošimo aikštelės riba, pažymint plane betono ruošimo aikštelės ribas), atitinkamai patikslino priešieškinio reikalavimą, kadangi dėl susiaurėjusio prašomo servituto pločio sumažėjo ir bendras prašomo nustatyti servituto plotas (buvo 109 kv. m, dabar – 100 kv. m), ką patvirtina ir prie patikslinto priešieškinio pateiktas G. L. 2021m. spalio 22 d. parengtas Betono ruošimo aikštelės servituto planas.

73.       Atsakovų A.  ir K. S. vertinimu, ieškovei nesutinkant su jų reikalavimu, racionaliausias sprendimas būtų privažiavimą/priėjimą (t. y. servitutą) prie jų statinio nustatyti per šiuo metu jau teismo sprendimu nustatytą servitutą, tiesiog sujungiant su juo naujai prašomą nustatyti servitutą.  Pagal patikslintą reikalavimą ir planą naujai prašomas nustatyti servitutas iš esmės nereikalautų jokių intervencijų nei į faktiškai (nereikėtų griauti jokių tvorų, statyti naujų vartų ir pan.), nei į teisiškai (nereikėtų keisti/naikinti ankstesniais teismų sprendimais nustatyto servituto) susiklosčiusią situaciją, todėl iš esmės atitiktų ir pačios ieškovo interesus. Atsakovų vertinimu priešieškiniu reikalaujamas daikto savininko – ieškovės turtinių teisių, įgytų neteisėtu būdu, suvaržymas yra mažiausiai pažeidžiantis ieškovės interesus, kadangi, priešingu atveju, šis statinys, pastatytas neturint nei sklypo savininko, nei jo naudotojų sutikimų, pažeidžiantis jų interesus, nes pastatytas bendro naudojimo žemės sklype, turėtų būti tiesiog nugriautas. Į prašomo nustatyti servituto turinį turėtų įeiti leidimas naudotis ta aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu, taip suteikiantis teisę prižiūrėti, remontuoti (rekonstruoti) atsakovams priklausantį pastatą. Be to, atsakovų vertinimu jokia kompensacija ieškovei už servituto nustatymą neturėtų būti skiriama, kadangi tik tokiu būdu būtų užtikrintas šalių lygiateisiškumas ir proporcingumo principas. Ieškovė, žinodama, kad tarp šalių teisme nagrinėjamas ginčas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, kuriame atsakovai yra pateikę atitinkamą tos tvarkos planą su bendro naudojimo keliais, žinodama tų kelių numatomą vietą, sąmoningai, negavusi žemės sklypo savininko ir naudotojų sutikimo, dar nesant nustatytai naudojimosi tvarkai, bendro naudojimo žemėje ėmė statyti ir pastatė įvairius statinius, kurie pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus interesus. Todėl vertina, kad ieškovė, elgdamasi tokiu būdu, pati prisiėmė riziką, jog vėliau šis statinys gali būti nugriautas arba gali būti apribotos disponavimo juo teisės.

74.       Pirmosios instancijos teismas nusprendė tenkinti patikslintą priešieškinį, nustatyti ieškovei UAB „Sodbeta”, priklausančios betono ruošimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios valstybinės žemės sklype adresu ((duomenys neskelbtini)) daliai (G. L. 2021-10-22 parengto Betono ruošimo aikštelės servituto plane pažymėtai tarp taškų A-B-C-D) servitutą, kurio plotas 100 kv., suteikiantį teisę prižiūrėti, remontuoti (rekonstruoti) atsakovams A. S., ir K. S., priklausantį pastatą, plane pažymėtą 20B3p, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad priešieškinis iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kad dėl ieškovės neteisėtos betono aikštelės statybos ir įrengtų tvorų nesant tinkamo privažiavimo/priėjimo prie A.  ir K. S. pastato, nėra galimybės be ieškovės UAB „Sodbeta“, kaip betono ruošimo aikštelės savininkės, sutikimo atsakovams tinkamai eksploatuoti savo pastatą iš pietinės jo pusės, pvz., jį prižiūrėti, remontuoti, rekonstruoti ir pan., taip pat grindžiamas tuo, kad gera valia susitarti nepavyksta. Teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendė, kad priešieškinis dėl papildomo servituto nustatymo buvo sąlygotas ir daug metų besitęsiančio konflikto tarp valstybinės žemės bendranuomių.  Padarė išvadą, kad ieškovė ginče iš dalies sutikdama su atsakovų pateiktų priešiniu reikalavimu iš tiesų tik deklaratyviai teigia, jog buvo galimas papildomas servituto jos betono aikštelėje nustatymas šalių bendru susitarimu be to ieškovė neįrodė aplinkybių, dėl kurių atsakovams A.  ir K. S. pastato aptarnavimui pakaktų tik 1 metro ieškovės betono aikštelės servituto.

75.       CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Ieškovės vertinimu pirmosios sąlygos nėra, kadangi savininkų nesutarimo dėl servituto poreikio nėra, nes atsakovai A. S. ir K. S. niekada nesikreipė į ieškovę su pasiūlymu dėl servituto nustatymo. Tuo tarpu, ieškovė iš esmės sutiko, kad toks servitutas atsakovų A. S. ir K. S. pastatui turėtų būti nustatytas. Todėl nesant savininkų nesutarimui dėl servituto nustatymo būtinybės, teismas sprendimu apskritai negali nustatinėti servituto, o pirmiausiai turėtų nurodyti šalims susitarti ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Be to, ieškovės vertinimu nepaisant to, kad atsakovai A. S. ir K. S. nurodo, jog servitutas reikalingas jų pastatui prižiūrėti ir remontuoti, tačiau prašo nustatyti kelio servitutą suteikiantį teisę naudotis Betono aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu.

76.       Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovė ir nurodė, kad visuomet siūlė atsakovams A. S. ir K. S. suteikti teisę ir sudaryti galimybes naudotis ieškovei priklausančia betono ruošimo aikštele, tačiau su atsakovų reikalavimu sutiko tik iš dalies. Taigi, konkrečiu atveju, nors formaliai vertinant galima iš dalies sutikti su ieškove, ieškovės argumentai, kad atsakovai nesikreipė į ieškovę su pasiūlymu dėl servituto nustatymo, konkrečiu atveju neturi esminės reikšmės. Apeliacinio teismo vertinimu, tai, kad šalims nepavyko taikiai susitarti patvirtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme šalys taikaus susitarimo nepasiekė, nors bylos duomenimis po 2021-07-02 parengiamojo teismo posėdžio tikėtina derėjosi dėl taikaus ginčo sprendimo.

77.       Apeliantė teigia, kad atsakovų A.  ir K. S. pastato, kurio naudai nustatytas servitutas, priežiūrai atlikti užtenka ne didesnio kaip 1 metro pločio servituto, t. y. 1 metro praėjimo pločio tarp pastato ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė 3,31 metrų pločio ir 30,61 metro ilgio servitutą, o  bendras servituto ilgis turėtų būti sumažinamas iki 19,16 metrų, jo atstumą matuojant nuo taško A pažymėto atsakovų pateiktame plane. Apeliantė savo teiginius dėl 1 metro pločio servituto pakankamumo grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinė byloje Nr. 3K-3-269/2014, Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1549-896/2020, Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-277-260/2008. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nustatė per didelio ploto servitutą. 

78.       Servituto turinį sąlygoja viešpataujančiojo daikto naudojimo pagal paskirtį poreikiai (CK 4.112 straipsnio 3 dalis).

79.       Taigi servitutu tam tikra apimtimi yra ribojamos daikto, tampančio tarnaujančiuoju, savininko nuosavybės teisės. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo išaiškinta, kad, nustatant servitutą, turi būti laikomasi minimalaus tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimo principo ir viešpataujančiojo daikto savininkui gali būti suteikiamos teisės naudotis tarnaujančiuoju daiktu tiek, kiek būtina objektyviai viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal paskirtį. Tai reiškia, kad turi būti paisoma daiktų savininkų nuosavybės teisių gynimo pusiausvyros, siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi viešpataujančiuoju daiktu minimaliai apribojant tarnaujančiojo daikto savininko teises. Dėl to teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 15 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

80.       Iš 2021 m. gruodžio 29 d. Nekilnojamojo turto išrašo matyti, kad atsakovams A. S. ir K. S. nuosavybės teise priklauso pastatas-gamybinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane – 20P3p), esantį 4,0371 ha ploto valstybinės žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš 2021 m. spalio 22 d. matininko G. L. parengto Betono ruošimo aikštelės servituto plano Nr. M 1:500, kad atsakovai galėtų aptarnauti pastatą, t. y. pateikti prie jo sienų, yra reikalinga pasinaudoti svetimu daiktu – apeliantei priklausančia betono ruošimo aikštele, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta plane 3g1p. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs, kad pastatas yra daugiau nei 13 metrų aukščio, sprendė, kad siekiant tinkamai prižiūrėti pastatą, remontuoti tokio statinio stogą, fasadą, taip pat sumontuoti išorinę šildymo sistemą, reikalinga naudoti ne vieno metro, o didesnių gabaritų specialią techniką ( pvz. kraną, keltuvą ), nustatė 3,24 -3,31 metro pločio tiesia 30,61 - 30,62 m linija einantį servitutą nuo įvažiavimo palei ieškovės esamos tvoros dalį per betono aikštelę.

81.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės nurodytoje teismų praktikoje buvo prašoma servitutą nustatyti žemės sklypui, kai tuo tarpu atsakovai prašė nustatyti servitutą statiniui – betono aikštelei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014 nustatė žemės sklype aplink dvi ūkinio pastato sienas 1 metro pločio servitutą ūkinio pastato (viešpataujantysis daiktas) priežiūrai. Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1549-896/2020 nustatytas 1 metro pločio (servitutas žemės sklype, tikslu prižiūrėti ir remontuoti (rekonstruoti) pastatus – gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą. Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-277-260/2008, įpareigojo atsakovę pašalinti nuo žemės sklypo dalies, kurioje nustatytas 1 metro servitutas, suteikiantis teisę prižiūrėti prie sklypo ribos esančius pastatus (ūkinį pastatas), gelžbetonio blokus, medieną bei kitas statybines medžiagas. Tai gi, aptariant minėtą praktiką akivaizdu, kad šiais atvejais buvo sprendžiama dėl žemės sklypo servituto, kad būtų galima tinkamai prižiūrėti ūkinius pastatus, gyvenamąjį namą. Nagrinėjamu atveju atsakovams A. S. ir K. S. nuosavybės teise priklauso gamybinis pastatas, kuris kaip matyti iš Nekilnojamojo turto išrašo yra trijų aukštų, bendras plotas 822,08 kv. m, todėl tokio pastato priežiūrą nėra tapati ūkinio pastato ar gyvenamojo namo priežiūrai. Nustatytu servitutu turi būti užtikrinta galimybė tinkamai prižiūrėti 822,08 kv. m. ploto ir 3 aukštų gamybinį pastatą, sudarant galimybę prie pastato privažiuoti technikai – keltuvui, kurio manevravimui reikalingas didesnis nei 1 metro plotas, automobilinis kranas, kurio atraminės platformos yra tvirtinamos ir būtų reikalingas didesnis nei 3 metrų plotas. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatytas servitutas užtikrina minimalaus savininko teisių (apeliantės teisių) ribojimo principą, iš esmės apeliantė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nepaneigė, teigdama, kad  priežiūrai atlikti užtenka ne didesnio kaip 1 metro pločio servituto, t. y. 1 metro praėjimo pločio tarp pastato ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

82.       Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog tas faktas, kad ieškovė, vykstant teisminiam ginčui, supirko iš daugelio statinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkų jų turėtas patalpas, yra pagrindas panaikinti ginčo servitutą. Statinyje, kurio adresu (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), privažiavimo prie kurio tikslu buvo nustatytas servitutas, yra iš viso 7 atskiros patalpos, net ir po to, kai ieškovė dalį jų supirko, priklausančios vis dar keturiems skirtingiems savininkams: K.  ir A. S., G. J., UAB „Arvytra“ ir apeliantei UAB „Sodbeta“. Prie šio pastato, įskaitant ir tą jo pusę, kurioje stovi neteisėtai pastatyta ieškovės betono ruošimo aikštelė, teisę ir poreikį tinkamai eksploatuoti tiek bendras šio statinio konstrukcijas, tiek ir individualiai priklausančias patalpas statinyje, turi visi keturi šio pastato bendrasavininkai, įskaitant ir atsakovus A.  ir K. S. Pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas plane 19Plp) yra išskaidytas patalpomis, kurios priklauso skirtingiems savininkams, nėra pateikta duomenų, kad šio pastato stogas, lietvamzdžiai, pamatai, perdangos ir kt. yra individualiai naudojami ir/ar ateityje neiškils poreikio prieiti, privažiuoti prie pastato, kad jį tinkamai aptarnauti ar prižiūrėti. Atsakovų vertinimu pagal patikslintą reikalavimą ir planą nustatytas servitutas iš esmės nereikalauja jokių intervencijų nei į faktiškai, nei į teisiškai susiklosčiusią situaciją, todėl atitinka ieškovės interesus. Atsakovų vertinimu tokiu servitutu yra išlaikoma interesų pusiausvyra, kadangi pati ieškovė sukūrė specifinę situaciją, kuomet neteisėtai, siekdama individualiai sau priskirti dalį valstybinio žemės sklypo, ant jo pastatė statinį be Nacionalinės žemės tarnybos ir bendranuomių sutikimo. Atsakovų vertinimu pirmosios instancijos teismo pagal priešieškinį sprendimu nustatytas servitutas savo matmenimis bei išsidėstymu yra pagrįstas, atitinkantis realius atsakovų poreikius ir pernelyg nesuvaržantis ieškovės interesų. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytiems argumentams.

83.       Pažymėtina, kad servituto nustatymo bylose taikomas bendrasis rungimosi civiliniame procese principas, kuris lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, būtent asmeniui, reikalaujančiam servituto nustatymo, tenka įrodinėjimo našta ir pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, (CPK 12 ir 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 14 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021 57 punktas). Atsakovai reiškė reikalavimą nustatyti servitutą suteikiantį teisę naudotis ta aikštelės dalimi kaip pėsčiųjų taku bei antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu, tikslu prižiūrėti ir remontuoti (rekonstruoti) pastatą, plane žymimą 20B3p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pateikė servituto nustatymo schemą, pagrindė savo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju atsakovai įrodė, kad jų prašymas yra pagrįstas, be to vertintina, kad atitinka apeliantės, kaip statinio – betono ruošimo aikštelės savininkės, minimalaus teisių ribojimo principą ir savininkų interesų balansą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijai nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad  pirmosios instancijos teismo nustatytas servituto plotas yra nepagrįstas, neproporcingas.  Be to, pažymėtina, kad apeliantė iš dalies sutikdama su atsakovų reikalavimu, teigdama, kad atsakovų A. ir K. S. pastato, priežiūrai užtenka ne didesnio kaip 1 metro pločio servituto, t. y. 1 metro praėjimo pločio tarp pastato ir tvoros, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),  iš esmės nepateikė jokių įtikinamų argumentų, įrodymų kodėl atsakovų prašomas nustatyti servitutas pažeidžia, suvaržo ieškovės interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu konkrečiu atveju esant nustatytoms konkrečioms faktinėms aplinkybėms, atsižvelgiant į proporcingumo principą, nėra pagrindo išvadai, kad prioritetas šiuo atveju teiktinas apeliantės teisių įgyvendinimui, o ne atsakovų teisių užtikrinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės argumentai, kad servituto plotą pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais, o subjektyviais vienos šalies paaiškinimais, atmestini, kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nustatė objektyvų servituto būtinumą.

Dėl teismo šališkumo

84.       Apeliantė teigia, kad teismas buvo šališkas, turėjo išankstinį nusistatymą, nepagrįstai ieškovės procesinį elgesį įvertino nesąžiningu, todėl negalėjo bylos išnagrinėti teisingai ir objektyviai. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos duomenis, proceso pirmosios instancijos teisme eigą ir kita, neturi jokio teisinio pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

85.       Viena tinkamo proceso garantijų, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, CPK 21 straipsnyje, yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Be to, CPK 65, 66 straipsniuose įtvirtinta teisėjo pareiga nusišalinti, kai egzistuoja atitinkamos aplinkybės, keliančios (ar galinčios kelti) abejonių teisėjo nešališkumu.

86.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dar 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2007; 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007).

87.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020 išsamiai aptarta Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika dėl teisėjo nešališkumo, kuris turi būti įvertinamas dviem aspektais: pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus ir elgesį, t. y., ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą; vadovaujantis objektyviuoju testu, vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

88.       Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

89.       Nors asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (EŽTT 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121).

90.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovės procesinį elgesį pateikiant su pradiniu ieškiniu nebeaktualius kadastrinius savo statinių duomenis dėl ko buvo užvilkintas procesas dėl būtinumo įvykdyti nugriautų tvorų ir betono aikštelės dalies teisinę registraciją, patikslinti kadastrinius duomenis, kurie iš esmės įtakojo ir priešieškinio reikalavimų koregavimą, konstatavo, kad ieškovė elgesys buvo procesiškai nesąžiningas. Iš ieškinio ir jo priedų matyti, kad apeliantė ieškiniu nurodė neteisingą informaciją ir apie tai, kad yra visiškai įvykdžiusi 2018 m. balandžio 16 d. teismo sprendimą, tai, kad apeliantė nurodė klaidingą informaciją paaiškėjo bylos eigoje, be to apie pateiktų tokių ieškovės statinių kadastrinių duomenų neatitikimą nekilnojamojo turto registre 2021 m. rugsėjo 17 d. pateikė ir antstolis R. K. civilinėje byloje Nr. e2-40-1031/2018.

91.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ieškovės elgesį procese nesąžiningu, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad  teismas pažeidė CPK 21 straipsnyje įtvirtintą teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principą. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė teismui nereiškė nušalinimo, tik teismui priėmus nepalankų sprendimą, apeliantė suabejojo teismo nešališkumu. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino apeliantės procesinį elgesį nesąžiningu, teismo procesinio elgesio įvertinimas, bei ieškovei nepalankus teismo sprendimo priėmimas nėra pagrindas abejoti teismo nešališkumu.

Dėl bylos procesinės baigties

92.       Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, atsiliepimo į skundą argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

93.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Atmetus apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlygintinos.

94.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovai įgijo teisę, kad būtų atlygintos jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas A. S. pateikė įrodymus, kad už advokato paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1 176,12 Eur išlaidas.

95.       Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos), 8.11. punkte nustatyta, kad rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą yra 1,3, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, šiuo atveju apskaičiuojant didžiausias atsakovei galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų sumas, taikytinas 2022 m. pirmąjį ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudarė 1 729,90 Eur, o didžiausia už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma sudaro 2 248,87 Eur (1 729,90 Eur x 1,3). Atsakovo prašomos priteisti 1 176,12 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija didžiausių Rekomendacijų pagrindu priteistinų sumų, ir įvertinus procesinio dokumento turinį, kitus kriterijus atitinka bylos sudėtingumą, todėl šios išlaidos priteistinos atsakovui A. S. iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sodbeta“, juridinio asmens kodas 145663442, 1 176,12 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt šešių eurų 12 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.

Teisėjos                 Rasa Bartašienė

                Birutė Simonaitienė

                Vilija Valantienė