Administracinė byla Nr. I1-3376-331/2021

                                                                        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02244-2019-7

                                                              Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

nustatė:

1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinę žalą dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų bei 5 proc. dydžio metines palūkanas.

1.1. Paaiškina, kad nuo 2005 m. gegužės 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Kamerose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas negu nustatyta teisės aktuose, kameros apstatytos baldais, todėl laisvo ploto jam tenka dar mažiau, nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, o pasivaikščiojimų kiemelyje per dieną galėjo būti tik 1,5 val. Būnant įkalinimo įstaigoje nebuvo užtikrintas jo užimtumas, beveik visą laiką praleido izoliuotas kameroje, nebuvo sudaromos galimybės dalyvauti socialinėse programose, dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, po sporto jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, kuriame  nebuvo higienos priemonių, reikalingų nusiprausti, naudojantis dušu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas,  nebuvo įrengti mygtukai pareigūnams iškviesti.

1.2. Pažymi, kad įkalinimo įstaigoje nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pasinaudoti telefonu, 2018 m. lapkričio 17 d. pareigūnai nutraukė pareiškėjo pokalbį telefonu su kitu asmeniu.  Vilniaus PN teismui pateikė neteisingus duomenis dėl jo laikymo sąlygų, nes jam nebuvo išduodamos priemonės einant į dušą, dušuose nebuvo tiekiamas karštas vanduo.

2. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti ir  taikyti senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o administracinę bylą laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. palikti nenagrinėtą.

2.1. Atsiliepime paaiškina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

2.2. Atkreipia dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nenumatyti kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Esant tokiems atitvėrimams, atsakovo atstovo tvirtinimu, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

Teismas

konstatuoja:

3. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2005 m. gegužės 4 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

4. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2021 m. balandžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje pagal pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinius skundus tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 9 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo.

4.1. Atsakovės teigimu, kad dėl tų pačių aplinkybių pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo priimti sprendimai administracinėse bylose
Nr. (duomenys neskelbtini).

4.2. Iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas skundą teikė dėl sanitarinio mazgo, išvedimo į dušą po sporto, fizinės reabilitacijos kambarių, privatumo, persirengimo kambarių, pareigūnų elgesio Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Kitoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas skundą teikė dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų, dėl iškvietimo mygtukų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. sausio 8 d. Dar vienoje  administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas skundą teikė dėl kamerų perpildymo, kamerų įrengimo, antisanitarinių laikymo sąlygų sanitarinio mazgo įrengimo, grotų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Tačiau teismas minėtose administracinėse bylose nenagrinėjo pareiškėjo nurodomų aplinkybių susijusių su tuo, kad per savaitę pareiškėjas už kameros ribų praleisdavo tik 5–6 val., dėl kamerų įrengimo, sanitarinio mazgo įrengimo.  

4.2. Paminėtose administracinėse bylose yra priimti galutiniai ir įsiteisėję teismų sprendimai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Esant šioms aplinkybėms, administracinės bylos dalis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus sąlygų susijusių su pasivaikščiojimu, kamerų įrengimu bei sanitarinio mazgo įrengimu) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. nutrauktina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktas). Taigi esant minėtoms aplinkybėms, šioje byloje bus nagrinėjama pareiškėjo minėta skundo dalis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

5. Vilniaus PN atsiliepime prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

5.1. LVAT ne kartą konstatavo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT  administracinėse bylose: Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

5.2. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dalį bylos (išskyrus dėl pareiškėjo praleidimo laiko už kameros ribų, kamerų įrengimo bei sanitarinio mazgo) galimai dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. nutraukė. Svarbu paminėti ir tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. birželio 18 d. Taigi atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad reikalavimams dėl pareiškėjo praleidimo už kameros ribų, kamerų įrengimo bei sanitarinio mazgo taikytina sutrumpintas senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui skundą pateikė 2019 m. birželio 18 d., taigi teismas reikalavimams dėl pareiškėjo laiko praleidimo už kameros ribų, kamerų įrengimo bei sanitarinio mazgo taikys sutrumpintą senaties terminą ir galimą pažeidimo laikotarpį skaičiuos nuo 2016 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 18 d. 

6. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

6.1. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

6.2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

6.3. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

7. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K esantys sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, todėl buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu.

7.1. Aktualiu ginčo laikotarpiu tardymo izoliatoriaus-kalėjimo gyvenamųjų patalpų, tame tarpe ir sanitarinio mazgo, įrengimo reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Lietuvos higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau jos 3 punkte įtvirtinta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

7.2.  Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

7.3. Atsakovės atstovė aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele neneigia. Pažymėtina, kad iš Vilniaus PN paaiškinimų matyti, jog kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele bei užuolaida. Taigi esant minėtoms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, jog kamerose kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Svarbu tai, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų bei įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formaliuosius teisės aktų reikalavimus. Taigi atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo orumas.

8. Pareiškėjo manymu, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį ploto užėmė kameroje esantys baldai.

8.1. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.2 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

8.2. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatavo, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 m2 daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Atsižvelgęs į šį pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai kamerose užima 0,56 m2.

8.3. Teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas įkalinimo įstaigoje atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą būtų neužtikrinta tuo atveju, jeigu asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m2 arba pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrina, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m2, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. LVAT praktikoje pasisakyta, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-1393-552/2018,
Nr. A-1134-858/2018, Nr. A-1294-822/2018, Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

9. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, kad pasivaikščiojimų kiemelyje galėjo praleisti 1,5 val. per dieną, kad atsisakant eiti pasivaikščioti esant blogam orui, pareiškėjas nebetekdavo galimybės išeiti pasivaikščioti tą dieną kitu metu.

9.1. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o pagal kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Taip pat pagal BVK 89 straipsnio reikalavimus, nuteistieji, kurie pagal šio Kodekso 83 straipsnio 3 dalį (leidžiama kalėjimuose laikinai, bet ne ilgiau kaip dešimt parų laikyti iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamus nuteistuosius bei tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimą siunčiamus nuteistuosius) kalėjime yra laikinai (tame tarpe ir pats pareiškėjas), laikomi rakinamose pasivaikščioti dvi valandas. Šis pasivaikščiojimas vyksta atskirai nuo kitų nuteistųjų.

9.2. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui buvo suteikiama galimybė gryname ore būti ilgiau nei nustatyta teisės aktuose. Atsakant į pareiškėjo argumentą, kad atsisakius pasivaikščioti dėl blogo oro, nebūdavo pasiūlomas kitas pasivaikščiojimų laikas pažymėtina, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra pareiškėjo teisė, bet ne pareiga, t. y. šiuo atveju pareiškėjui atsisakius pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui neprivalėjo siūlyti tinkamesnio laiko pasivaikščiojimui. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

10. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti netinkamai. Teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklių) 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-1351-624/2017, Nr. A-2388-624/2016, Nr. A-1674-624/2016). Taigi šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

11. Pareiškėjas teigia, kad įkalinimo įstaigoje nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė faktą, kad nebuvo iškvietimo mygtukų, tačiau nenurodo, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Iš byloje esančių duomenų nematyti, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsmę, kurios būtų buvę galima išvengti panaudojant būtent aliarmo iškvietimo mygtuką. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė jį pasinaudoti aliarminiu iškvietimu,  niekada dėl to nesikreipė į administraciją. Todėl šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, yra atmestini.

12. Pareiškėjo manymu, įkalinimo įstaigoje nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pasinaudoti telefonu, nes 2018 m. lapkričio 17 d. pareigūnai nutraukė jo pokalbį telefonu su kitu asmeniu. Iš bylos duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K 2019 m. sausio mėn. raštu Nr. 96-383 atsakė į pareiškėjo skundą dėl paminėto įvykio.

12.1 Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K 2019 m. sausio mėn. rašto Nr. 96-383 būtų teikęs skundą Kalėjimų departamentui Bausmių vykdymo kodekse nustatyta tvarka. Teismas šioje byloje sprendžia dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų.

12.2 Atsakovės atstovo atsiliepime teigiama, kad visose laisvės atėmimo vietų įstaigose veikia tik naujo tipo kortelės „T+”, prieš tai veikusios kortelės, nuo 2018 m. lapkričio 5 d. nebegalioja. Visos „T+“ kortelės buvo registruojamos ir priklausė jų teisėtiems savininkams. 2018 m. lapkričio 17 d. skambindamas telefonu iš pareiškėjui nepriklausančios „T+“ kortelės, nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, kuriose nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama bet kokiu būdu įgyti ar perleisti tiek savo, kitų suimtųjų ar nuteistųjų, tiek ir valstybės turtą kitiems suimtiesiems, nuteistiesiems ar pataisos įstaigų administracijai; taip pat teikti mokamas ar kitaip atlyginamas paslaugas tiek kitiems suimtiesiems ar nuteistiesiems, tiek pataisos įstaigų administracijai. 2018 m. lapkričio 17 d. pareigūnė, atsakinga už telefoninius pokalbius, ir atlikdama savo tiesiogines pareigas, pastebėjusi, kad pareiškėjas skambino jam nepriklausančią „T+“ kortele, nepažeidė nuteistojo teisių, nutraukdama telefoninį pokalbį ir neleisdama jam kalbėti telefonu. Teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais atsakovės atstovo argumentais, todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

13. Pareiškėjas skunde dėsto aplinkybes dėl netinkamų higienos sąlygų įkalinimo įstaigos kamerose. Pažymėtina, kad  Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymi, kad Higienos normos 134:2015 laikymosi kontrolę vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Byloje pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra užfiksuoti pažeidimai kamerose Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad įkalinimo įstaiga yra sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo vertinti, kad įkalinimo įstaigoje buvo pažeisti Higienos normos 134:2015 reikalavimai.

14. Pareiškėjo manymu, būnant įkalinimo įstaigoje nebuvo užtikrintas jo užimtumas, beveik visą laiką praleido izoliuotas kameroje, nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti socialinėse programose. Teismas atkreipia dėmesį, kad  Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad areštą atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja Kalėjimų departamentas, įgyvendina pataisos įstaigos administracija, įtraukdama į šią veiklą valstybės ir savivaldybių institucijas ir įstaigas, organizacijas, asociacijas, religines bendruomenes ir bendrijas, kitus juridinius asmenis ar jų padalinius ir savanorius. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 57 straipsnio 2 dalį, socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, psichologinė pagalba, atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Detaliau nuteistųjų užimtumo organizavimas reglamentuojamas Vidaus tvarkos taisyklių XVII skyriuje. Vidaus tvarkos taisyklių 95 punkte nustatyta, kad suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Tardymo izoliatoriaus direktoriaus leidimu, suimtieji gali užsiimti individualia darbine ar kūrybine, moksline, menine veikla. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo sudaryta galimybė mokytis ar dalyvauti socialinėse programose. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis dalyvavo meninės veiklos programoje Lukiškių TI-K. Teismas pažymi, kad suimtųjų ir nuteistųjų statusas skiriasi, jiems gali būti taikomos skirtingos socialinės programos ir profesiniai mokymai, tačiau tai lygiateisiškumo principo pažeidimo nesuponuoja. Aplinkybė, kad, pareiškėjo vertinimu, jam turėjo būti sudaryta galimybė dalyvauti kitose programose, nesudaro pagrindo konstatuoti įkalinimo įstaigos neteisėtus veiksmus. Esant šioms aplinkybėms, įkalinimo įstaigos neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

15. Pareiškėjo teigimu, dušu galėjo naudoti tik kartą per savaitę, po sporto jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, nebuvo suteikiamos higienos priemonės, dušuose nebuvo užtikrintas privatumas.

15.1. LVAT praktikoje konstatuota, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną (LVAT administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad Lukiškių TI-K dušais galėjo naudotis tik kartą per savaitę 15 minučių. Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės atitinka teisės aktų reikalavimus.

15.2. Naujausioje LVAT praktikoje pažymėtina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo, t. y. tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-1456-602/2016; Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-5031-442/2017; Nr. A-1001-552/2019; Nr. A-887-624/2020, Nr. A-1137-520/2020 ir kt.). Pareiškėjas neneigia aplinkybių, kad dušuose privatumui užtikrinti buvo įrengtos pertvaros, todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

16. Pareiškėjo manymu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam kilo sveikatos sutrikimai. Iš pareiškėjo pateiktų sveikatos duomenų (sveikatos knygelė) teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad dėl pareiškėjui neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Be to, aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, todėl esant minėtoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjui neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo iš dalies kompensuotas. Teismas įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo pažeista teisė bus pakankamai apginta pripažinus jo teisės pažeidimą, todėl neturtinė žala nepriteistina.

17. Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

18. Teismui 2019 m. lapkričio 26 d. pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą. Byloje pateikti duomenys, susiję su pareiškėjo sveikata, todėl teismas nutaria pripažinti teisme 2019 m. lapkričio 26 d. pateiktą bylos medžiagą nevieša ir neteikti jos susipažinti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėją ir atsakovės atstovą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (išskyrus dėl pasivaikščiojimų lauke, kamerų įrengimo bei sanitarinio mazgo įrengimo) Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. balandžio 3 d.

Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjui V. G. nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

        Teisme 2019 m. lapkričio 26 d. gautus pareiškėjo sveikatos duomenis pripažinti neviešais bylos duomenimis.

        Neteikti kitiems asmenims, išskyrus pareiškėjui, jo atstovams ir atsakovės atstovams, susipažinti ir kopijuoti pareiškėjo sveikatos duomenis.

        Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                    Henrikas Sadauskas