Civilinė byla Nr. e3K-3-18-684/2020

                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03360-2018-2

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.11.2

                                                                                         (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei D. D. dėl iškeldinimo ir atsakovės D. D. priešieškinį ieškovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl pripažinimo šeimos nariu ir įpareigojimo sudaryti neterminuotą nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, taip pat teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

3.       Ieškovė nurodė, kad gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri minėtas patalpas perdavė ieškovei valdyti patikėjimo teise.

4.       Gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) asmenims buvo išnuomotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 „Dėl Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka, pagal kurią teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais turi tik tie asmenys, kurie išvardyti Aprašo I skyriaus 2 straipsnyje, tarp jų nurodomi ir asmenų, nurodytų Aprašo 2.1 papunktyje (politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą paskelbti nekaltais Lietuvos Respublikai ir kuriems atkuriamos visos jų pilietinės teisės), vaikai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą yra pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas.

5.       Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 20 d. įsakymu J. D. nuo 2009 m. liepos 22 d. buvo įrašytas į Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais (duomenys neskelbtini), sąrašą. 2009 m. gruodžio mėn. J. D. buvo suteiktos gyvenamosios patalpos nuo 2010 m. sausio 4 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Socialinių paslaugų ir priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius su J. D. 2010 m. sausio 4 d. pasirašė vieno kambario grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punkto gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini), terminuotos nuomos sutartį.

6.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartimi J. D. nustatė globą, jo globėja paskiriant jo dukterį atsakovę D. D.. Socialinių paslaugų ir priežiūros departamento direktorius 2011 m. gegužės 2 d. su J. D. sudarė dviejų kambarių buto (duomenys neskelbtini), terminuotos nuomos sutartį. Kartu su J. D. bute buvo leista apsigyventi ir jo globėjai D. D..

7.       J. D. (duomenys neskelbtini) mirė, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 23 d. įsakymu pareiškėjas buvo išbrauktas iš Grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, aprūpinamų būstu nuomos pagrindais Vilniuje, sąrašo. Po J. D. mirties nurodytose gyvenamosiose patalpose liko gyventi jo duktė D. D.

8.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1208, kuriuo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 320, „Dėl Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programos ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos aprašo patvirtinimo“, grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punktų veikla nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo nutraukta, gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) buvo išnuomotos ten gyvenantiems grįžtantiems asmenims, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 nustatyta tvarka.

9.       Ieškovės teigimu, nebuvo teisinio pagrindo atsakovei suteikti gyventi gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), nes ji neturi nukentėjusio nuo 1939–1990 metų okupacijų asmens (tremtinio ar politinio kalinio) pažymėjimo. Atsakovė patalpose gyvena savavališkai.

10.       Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji, būdama J. D. duktė, apsigyveno ginčo bute kaip jo šeimos narys ir nuo 2009 m. gruodžio 2 d. jame gyvena. Sutartys dėl buto nuomos buvo terminuotos. Po J. D. mirties gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis buvo sudaryta su atsakove, nustatant nuomos terminą nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. birželio 31 d. 2013 m. sausio 2 d. su atsakove buvo sudaryta kita nuomos sutartis, kurios terminas nurodytas nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. birželio 31 d. Atsakovė nurodė, kad visą laiką gyveno su tėvu, buvo jo šeimos narė, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyrius nepagrįstai atsisakė sudaryti nuomos sutartį su atsakove. Atsakovei, kaip politinio kalinio ir tremtinio, mirusio po to, kai su šeima grįžo į Lietuvą, šeimos narei teisinį pagrindą gyventi bute (duomenys neskelbtini) ir sudaryti neterminuotą buto nuomos sutartį, garantuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimas Nr. 1208.

11.       Atsakovė teismui taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti ją savo tėvo J. D. šeimos nare bei įpareigoti ieškovę SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudaryti su atsakove buto (duomenys neskelbtini) neterminuotą nuomos sutartį. Atsakovė nurodė, kad ji, gyvendama ginčo bute su tėvu, vedė bendrą ūkį, gyveno iš bendrų lėšų. Be to, teismo sprendimu J. D. buvo nustatyta globa, atsakovė tapo jo globėja.

12.       Ieškovė atsiliepime į atsakovės priešieškinį nurodė, kad priešieškinis reiškiamas netinkamam atsakovui. Atsakovė, teigdama, kad vedė bendrą ūkį, nepateikė tai įrodančių dokumentų. Vien faktas, kad atsakovė pasirašė terminuotą nuomos sutartį, neįrodo, kad ji vedė bendrą ūkį kartu su tėvu; bendro ūkio vedimo taip pat nepatvirtino ir mokesčių mokėjimo faktas. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovei nebuvo suteiktas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio statusas, todėl nebuvo pagrindo jai išnuomoti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Būstai (duomenys neskelbtini) ir toliau nuomojami grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams, o atsakovė nuo 2012 m. sausio 10 d. įrašyta į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus mieste, sąrašą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: pripažino atsakovę D. D. savo tėvo J. D., mirusio (duomenys neskelbtini), šeimos nare; kitus priešieškinio reikalavimus atmetė.

14.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Nuo 1941 m. iki 1945 m. J. D. buvo neteisėtai represuotas ir kalinamas patikrinimo-profilaktinėje stovykloje Nr. 283 tuometiniame (duomenys neskelbtini). J. D. 2010 m. vasario 4 d. išduotas nukentėjusio asmens (politinio kalinio) pažymėjimas Nr. 005762.

15.       Socialinių paslaugų ir priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius su J. D. 2009 m. gruodžio 2 d. pasirašė vieno kambario grįžtančių tremtinių laikino apgyvendinimo punkto gyvenamųjų patalpų terminuotos nuomos sutartį, kurios pagrindu J. D. ir jo šeimos nariams nuo 2009 m. gruodžio 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo išnuomotos 30,65 kv. m bendro naudingojo ploto gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini).

16.       Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartimi nustatė globą J. D., globėja paskyrė atsakovę D. D. Šiai 2005 m. lapkričio 30 d. išduotas nukentėjusio asmens (represuotojo) pažymėjimas kaip asmeniui, okupacijų metu persekiotam už priklausymą religinei grupei.

17.       Atsakovė savo gyvenamąją vietą nuo 2011 m. liepos 13 d. deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini). Socialinių paslaugų priežiūros departamentas 2011 m. lapkričio 10 d. raštu atsakovei nurodė, kad ši neatitiko Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 8 d.), sąlygų, todėl Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neturi teisinio pagrindo sudaryti su atsakove naujos Gyvenamųjų patalpų terminuotos nuomos sutarties, ir paragino atsakovę išsikelti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo butas nėra socialinis būstas, o turi tikslinę paskirtį – apgyvendinti grįžusius į Lietuvą nuolat gyventi politinius kalinius ir tremtinius bei jų šeimos narius.

18.       Ieškovė, atsižvelgdama į tai, kad su atsakove negalėjo būti sudaroma gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, atsakovė trijų kambarių ginčo bute gyvena nesant nuomos sutarties ir buto plotas neatitiko vienam asmeniui nustatyto dydžio, pasiūlė atsakovei persikelti į vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė nesutiko apsigyventi kitose gyvenamosiose patalpose. Dėl to ieškovė pasiūlė atsakovei iki 2017 m. gegužės 2 d. atlaisvinti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). 2018 m. sausio 1 d. ieškovė taip pat pateikė atsakovei pasiūlymą pasinaudoti būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacija, su šia atsakovė sutiko.

19.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės pripažinimo mirusio tėvo J. D. šeimos nare, rėmėsi pateiktų įrodymų visuma ir darė išvadą, jog atsakovė daugiau nei vienerius metus gyveno kartu su savo tėvu ginčo butuose, mokėjo mokesčius už ginčo butus, prižiūrėjo tėvą, tvarkė jo reikalus, t. y. pripažino atsakovę tvarkius bendrą ūkį su tėvu. Pripažinęs atsakovę mirusio tėvo J. D. šeimos nare, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo atmetė.

20.       Teismas plačiau dėl priešieškinio reikalavimo įpareigoti sudaryti nuomos sutartį pagrįstumo nepasisakė nurodęs, kad ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui, nes SĮ „Vilniaus miesto būstas“ nėra ginčo buto savininkė.

21.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. gegužės 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo dalį: ieškinį tenkino, iškeldino atsakovę iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdomų patalpų (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant atsakovei kitos gyvenamosios patalpos; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo paliko nepakeistą.

22.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nebuvo duomenų, jog atsakovė būtų pripažinta politine kaline ir tremtine, kuri pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą paskelbta nekalta Lietuvos Respublikai ir kuriai atkuriamos visos pilietinės teisės. Atsakovė, kaip politinio kalinio duktė, remiantis Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo nuostatomis, pripažinta nukentėjusia nuo 1939–1990 metų okupacijų asmeniu ir jai suteiktas nukentėjusio asmens (represuotojo) pažymėjimas nustačius, jog okupacijų metu ji buvo persekiojama už priklausymą religinei grupei. Duomenų apie tai, kad atsakovei, kaip J. D. dukteriai, pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą būtų pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, byloje nebuvo pateikta.

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, politinio kalinio ar tremtinio teisinis statusas nėra tapatus represuotojo teisiniam statusui. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatyme išvardyti nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindiniai kriterijai, išskirtos atskiros nukentėjusiųjų nuo okupacijos asmenų kategorijos. Šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tik šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytiems asmenims pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas, taigi tremtinio statusas yra savarankiškas teisinis statusas, kuris negali būti tapatinamas su kitais šiame įstatyme apibrėžtais teisiniais statusais, įskaitant represuotojo asmens teisinį statusą.

24.       Atsakovė, turėdama nukentėjusio asmens – represuotojo teisinį statusą, negali būti savaime laikoma turinčia ir nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės statusas neatitinka teisinio statuso, apibrėžto Aprašo 2.2 punkte.

25.       Taip pat teismui nebuvo pagrindo atsakovės pripažinti atitinkančia Aprašo 2.3 punkte nurodytą teisinį statusą, nes byloje nebuvo duomenų, kad jos tėvas grįžo iš okupacijos kartu su šeima, įskaitant atsakovę (atsakovė gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jau po jos tėvo kalinimo patikrinimo-profilaktinėje stovykloje Nr. 283 (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 1941 m. iki 1945 m.). Bylos duomenys patvirtino, kad nuomos sutartis su J. D. buvo sudaryta.

26.       Ginčo buto nuomos sutarties terminas atsakovei baigėsi 2013 m. birželio 30 d., taigi iki nurodyto termino atsakovė turėjo teisinį pagrindą nurodytame bute gyventi, tačiau 2013 m. liepos 1 d. toks pagrindas išnyko. Atsakovė neturi teisės pasinaudoti tvarka, pagal kurią grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams suteikiama parama aprūpinimu būstu, nes ji neatitinka teisinio statuso reikalavimų. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, dėl kurių atsakovei turėtų būti suteikta teisė nuomotis ginčo butą kitais pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neturi teisės gyventi bute (duomenys neskelbtini).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT, Teismas) bylose dėl iškeldinimo yra suformulavęs nuostatas, kad būsto praradimas yra radikaliausia teisės į būsto neliečiamybę gerbimo apribojimo forma; bet kuris asmuo iškilus tokio dydžio apribojimo pavojui iš esmės turėtų turėti galimybę, kad šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimas būtų ištirtas atsižvelgiant  į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio principus (žr., pvz., 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą byloje McCann prieš Junginę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Čosič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7205/02). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinybei priimti asmens nenaudai griežčiausią priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2012).

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1208 pakeisto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 320 „Dėl Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą 2002–2007 metų programos ir Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.481 straipsnio, 6.589 straipsnio 1 dalies, 6.590 straipsnio 3 dalies nuostatas, nukrypo nuo teismų praktikos dėl nuomininko šeimos nario teisių.

27.3.                      Aprašo 1 skyriuje apibrėžtas asmenų, kuriems nuomos sutarties pagrindais suteikiamos gyvenamosios patalpos, sąrašas, o Aprašo 15 punkte nustatyta sutarties pasibaigimo ar pratęsimo mirus grįžtančiam asmeniui, kuriam buvo išnuomotos gyvenamosios patalpos, tvarka ir sąlygos. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su grįžtančiu asmeniu sudaroma vadovaujantis savivaldybės vykdomosios institucijos sprendimu jas nuomoti, jeigu jis su visais šeimos nariais, kuriems buvo numatyta išnuomoti gyvenamąsias patalpas, atvyko gyventi į Lietuvą. Paaiškėjus, kad asmuo, kurio vardu šeima įregistruota savivaldybės grįžtančių asmenų sąraše, mirė po to, kai su šeima grįžo į Lietuvą, priimamas sprendimas nuomoti gyvenamąsias patalpas jo šeimos nariui (šeimos narių sutarimu), atsižvelgiant į šeimos sudėtį.

27.4.                      Kadangi Aprašas nereglamentuoja tolesnių nuomos teisinių santykių tarp patalpos savininkų ir jos nuomotojų, tai vėliau susiklosčiusius nuomos santykius reglamentuoja CK normos. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę J. D., kaip buvusio ginčo buto nuomininko, šeimos nare pagal CK 6.588 straipsnio 4 dalį, todėl pripažintina ir tai, kad po pagrindinio buto nuomininko mirties susidarę nuomos teisiniai santykiai tęsėsi ir toliau su atsakove, kuri neprarado teisės į šio būsto nuomą. Atsakovė, pripažinta mirusio tėvo šeimos nare, turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir nuomininkas (CK 6.589 straipsnio 1 dalis, 6.590 straipsnio 3 dalis).

27.5.                      Nagrinėjamu atveju teismai neįvertino aplinkybės, kad, 2011 m. liepos 13 d. atsakovei deklaravus gyvenamąją vietą ginčo bute ir (duomenys neskelbtini) mirus J. D., gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis buvo sudaryta su atsakove.

28.       Atsakovė 2019 m. gruodžio 13 d. pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui prašymą šioje byloje skirti žodinį nagrinėjimą. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ji ginčo bute gyvena neteisėtai.

29.       Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                      Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais) (EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95; 2001 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94), taigi valstybės neturi pozityviosios pareigos visiems asmenims suteikti gyvenamąją vietą, joms taip pat nenustatomas draudimas iškeldinti asmenį iš gyvenamųjų patalpų vien dėl to, jog asmuo ilgai gyveno atitinkamame būste (pastaroji aplinkybė svarbesnė vertinant, ar konkrečiu atveju Konvencijos 8 straipsnis apskritai gali būti taikomas). Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą teisme (2008 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04; 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Čosič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06). Konvencija pateisina ribojimus, kuriais siekiama apginti kitų asmenų teises, įgyvendinti vietos valdžios teisę tvarkyti turimą būsto fondą ar tinkamai taikyti teisės normas, nustatančias asmenų aprūpinimą būstu (2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11).

29.2.                      Nuomojant specialią paskirtį turintį butą nepakanka teismo būti pripažintam šeimos nariu pagal CK normas. Asmuo turi atitikti specialiame teisės akte (šiuo atveju Apraše) nustatytus reikalavimus. Teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais turi tik tie asmenys, kurie yra išvardyti Aprašo I skyriaus 2 straipsnyje, tarp jų nurodomi ir asmenų, nurodytų Aprašo 2.1 papunktyje, vaikai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą yra pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas. Atsakovė tokio statuso neturi. Atsakovė, turėdama nukentėjusio asmens – represuotojo teisinį statusą, negali būti savaime laikoma turinčia nukentėjusio asmens – tremtinio teisinį statusą. Dėl to atsakovės statusas neatitinka teisinio statuso, apibrėžto Aprašo 2.2 punkte. Būstas (duomenys neskelbtini) yra skirtas gyventi grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams. Taip pat nėra pagrindo atsakovės pripažinti atitinkančia Aprašo 2.3 punkte nurodytą teisinį statusą, nes byloje nėra duomenų, kad jos tėvas grižo iš okupacijos kartu su šeima, įskaitant atsakovę (atsakovė gimė (duomenys neskelbtini), pasibaigus jos tėvo kalinimui patikrinimo-profilaktinėje stovykloje (duomenys neskelbtini).

29.3.                      Terminuota nuomos sutartis su atsakove buvo sudaryta pritaikius išimtį, kad šios nuomos sutarties laikotarpiu atsakovė susirastų sau tinkamą būstą. Nuomos sutarties terminas atsakovei baigėsi 2013 m. birželio 30 d. ir tik iki nurodyto termino atsakovė turėjo teisinį pagrindą nurodytame bute gyventi išimties tvarka (ir susirasti kitą sau tinkamą būstą). Atsakovė, naudodamasi išskirtinai tremtiniams skirtu būstu, pažeidžia savivaldybės, kaip valstybės turto savininkės, interesus, užkerta kelią ginčo būstą išnuomoti tokią teisę turintiems asmenims, taip pažeisdama teisėtus jų lūkesčius ir interesus.

29.4.                      Ieškovė papildomai pažymėjo, kad atsakovė nuo 2012 m. sausio 10 d. yra įrašyta į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti Vilniaus mieste, sąrašą. Atsižvelgiant į tai, kad gyventoja įrašyta į eilę socialinio būsto nuomai, gyventojai yra siunčiamas pasiūlymas pasinaudoti būsto nuomos kompensacija, tačiau būsto nuomos kompensacija nėra susijusi su jos šiuo metu užimamu ginčo būstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

30.       Atsakovė prašė šioje byloje skirti žodinį nagrinėjimą, argumentuodama tuo, kad byloje nėra duomenų, jog ji ginčo bute gyvena neteisėtai.

31.       Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK

32.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir atsakovės prašymas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, naujų įrodymų priėmimo

33.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde. Pažymėtina, kad kasacine tvarka nėra nustatomi faktai, faktinės aplinkybės yra analizuojamos tik tiek, kiek reikia išsiaiškinti, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiąją teisę, t. y. ar tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį.

34.       Šioje byloje kasaciniu skundu keliami teisės klausimai dėl atsakovės teisės į būsto neliečiamybę bei įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį su atsakove tinkamo įgyvendinimo. Kadangi atsakovė kasaciniame skunde, o ieškovė – atsiliepime į kasacinį skundą apibrėžė kasacinio nagrinėjimo ribas, tai teisėjų kolegija pasisako dėl teisės normų taikymo kasaciniame skunde iškeltais klausimais dėl konkrečių apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių teisėtumo.

35.       CPK 177 straipsnio 1 dalis apibrėžia įrodymų sąvoką. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kadangi kasacine tvarka nėra nustatomos faktinės aplinkybės – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, tai kasaciniame teisme negali būti teikiami, priimami ir vertinami nauji įrodymai, t. y. įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Draudimas remtis naujais įrodymais (vadinasi, ir teikti juos) yra nustatytas ir CPK 347 straipsnio, kuriame įtvirtinti reikalavimai, keliami kasacinio skundo turiniui, 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, 17 punktas).

36.       Pažymėtina, kad kasacinis skundas negali būti papildytas ar pakeistas, išsprendus jo priėmimo klausimą (CPK 350 straipsnio 8 dalis). Be to, proceso įstatymo nuostatos nesuteikia dalyvaujantiems byloje asmenims galimybės kasaciniame teisme reikšti atsikirtimus į atsiliepimus į kasacinį skundą, papildomus rašytinius paaiškinimus.

37.       2020 m. sausio 14 atsakovė pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, kartu pateikdama paaiškinimus dėl šių įrodymų. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, netenkina šio atsakovės prašymo ir atsisako priimti naujus įrodymus.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę  

38.       Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, be kitų teisių, yra ginama ir asmens teisė į būsto neliečiamybę. Tačiau bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).

39.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra suformuota autonominė, nuo nacionalinių apibrėžimų ar klasifikacijų nepriklausanti būsto sąvoka (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. didžiosios kolegijos sprendimo  Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206). Ar atitinkama asmens gyvenamoji vieta gali būti laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, priklauso nuo individualių bylos aplinkybių ir nuo to, ar egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141; 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; McKay-Kopecka prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45320/99; Chiragov ir kiti prieš Armėniją, peticijos Nr. 13216/05, par. 206–207). Taip pat tam, kad patalpos būtų pripažintos asmens būstu, yra vertinama ir tai, ar egzistuoja kita vieta, kuri galėtų būti pripažinta pareiškėjo būstu (žr. 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 35).

40.       Svarbu pažymėti, kad EŽTT praktikoje plėtojama būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai. Konvencijos 8 straipsniu galima remtis net tada, kai asmens teisė gyventi tam tikrose patalpose yra ginčijama. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama būsto neliečiamybės teise gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne to asmens vardu (žr., pvz., Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141), taip pat asmenys, kurie yra būsto nuomininko partneriai. Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. Mente? ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par. 73). Konvencijos 8 straipsnis taip pat gali būti taikomas socialinio būsto (kuriuo pareiškėjas naudojosi kaip nuomininkas) kontekste, nors pagal nacionalinę teisę būsto laikino naudojimo teisė yra pasibaigusi (žr. McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 46; Brežec prieš Kroatiją, peticijos Nr. 7177/10, par. 36).

41.       Apibendrinusi išdėstytą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisė į būsto neliečiamumą Konvencijos 8 straipsnio prasme kyla nepriklausomai nuo to, ar asmuo tą būstą įgijo, gyveno jame turėdamas teisinį pagrindą, lemiamą įtaką Konvencijos 8 straipsniui taikyti turi gyvenimo ginčo būste trukmė ir susiklostę asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su būstu.

42.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija atsakovės gyvenimo ginčo patalpose teisėtumą ir teigia, kad šiose patalpose atsakovė gyvena neturėdama jokio teisinio pagrindo. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad ji ginčo patalpose gyvena kaip buvusio ginčo buto nuomininko šeimos narė pagal CK 6.588 straipsnio 4 dalį, todėl pripažintina, jog po pagrindinio buto nuomininko mirties susidarę nuomos teisiniai santykiai tęsėsi ir toliau su atsakove, kuri neprarado teisės į šio būsto nuomą. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovę J. D., kaip buvusio ginčo buto nuomininko, šeimos nare pagal CK 6.588 straipsnio 4 dalį, dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu plačiau nepasisako.

43.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė 2010 m. birželio 9 d., pateikdama pareiškimą teismui dėl tėvo J. D. neveiksnumo nustatymo, jau gyveno ginčo bute, ir nors, teismų vertinimu, tikėtina, kad atsakovė ginčo bute gyveno ir dar seniau, kita tiksli data byloje nenustatyta. Ieškovės teigimu, teisinis pagrindas atsakovei gyventi ginčo bute baigėsi 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau ieškovė išimties tvarka su atsakove pratęsė nuomos sutarties terminą iki 2013 m. birželio 30 d. Taigi atsakovė, pasak ieškovės, nuo 2013 m. liepos 1 d. iki bylos nagrinėjimo teisme momento ginčo patalpose gyvena neturėdama teisinio pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė dėl atsakovės iškeldinimo į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018 m. sausio 31 d. Apibendrinant išdėstytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovė ginčo bute gyvena iki šiol, t. y. apie devynerius su puse metų.

44.       Vertinant atsakovės gyvenimo ginčo bute trukmę, atkreiptinas dėmesys, kad, EŽTT praktikoje vertinant panašią pareiškėjų gyvenimo trukmę ginčo patalpose, pavyzdžiui, 7, 10 metų, Teismo buvo konstatuota, jog asmuo, tiek laiko gyvendamas ginčo patalpose, su jomis sukūrė pakankamus ir nuolatinius ryšius, kad jas būtų galima laikyti asmens būstu ir, remiantis Konvencijos 8 straipsniu, būtų ginama jo teisė į būsto neliečiamybę (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10). Taigi, atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, atsakovės gyvenimo trukmė ginčo patalpose sudaro prielaidas konstatuoti, jog atsakovę su ginčo patalpomis sieja pakankami ir tęstiniai ryšiai, kad šias patalpas būtų galima laikyti jos būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir kad būtų ginama jos teisė į ginčo patalpų neliečiamybę, tačiau sutiktina su ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad, nuomojant specialią paskirtį turintį butą, nepakanka teismo būti pripažintam šeimos nariu pagal CK normas; asmuo turi atitikti specialiame teisės akte nustatytus reikalavimus.

45.       Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad J. D. nuo 1941 m. iki 1945 m. buvo neteisėtai represuotas ir kalinamas patikrinimo-profilaktinėje stovykloje Nr. 283 tuometiniame (duomenys neskelbtini); jam 2010 m. vasario 4 d. yra išduotas nukentėjusio asmens (politinio kalinio) pažymėjimas Nr. 005762. Atsakovei D. D. 2005 m. lapkričio 30 d. yra išduotas nukentėjusio asmens (represuotojo) pažymėjimas Nr. 000949 kaip asmeniui, okupacijų metu persekiotam už priklausymą religinei grupei.

46.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 320 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 5 d. nutarimo Nr. 1208 redakcija) patvirtinto Gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimų nariams tvarkos aprašo 2 punkte nurodyta, kad teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais turi Lietuvos Respublikos piliečiai ir asmenys, išsaugoję teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, su savo šeimos nariais grįžtantys ar grįžę po 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į Lietuvą iš buvusios SSRS teritorijos: politiniai kaliniai ir tremtiniai, kurie pagal Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą paskelbti nekaltais Lietuvos Respublikai ir kuriems atkuriamos visos jų pilietinės teisės (Aprašo 2.1 punktas); asmenų, nurodytų Aprašo 2.1 papunktyje, vaikai, kuriems pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymą yra pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas (Aprašo 2.2 punktas); asmenų, nurodytų Aprašo 2.1 ir 2.2 papunkčiuose, šeimos nariai, jeigu grįžtantis asmuo, kuris įregistruotas pasirinktos savivaldybės pageidaujančiųjų nuomos pagrindais apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis sąraše, mirė po to, kai su šeima grįžo į Lietuvą (Aprašo 2.3 punktas). Grįžtančio asmens šeimos nariai yra kartu gyvenantys jo tėvai, sutuoktinis, jo vaikai (įvaikiai) iki 18 metų, taip pat vyresni kaip 18 metų – nesusituokę, jeigu jie yra formaliojo švietimo įstaigų mokiniai ar studentai (Aprašo 3 punktas). Jeigu grįžtančio asmens atskirai gyvenantys tėvai, turintys teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nuomos pagrindais, atitinkamos savivaldybės vykdomajai institucijai raštu išreiškia valią persikelti kartu, jie taip pat yra laikomi grįžtančio asmens šeimos nariais (Aprašo 4 punktas).

47.       Teisėjų kolegija nurodo, kad J. D. ginčo butas buvo išnuomotas pagal gyvenamųjų patalpų suteikimo nuomos pagrindais grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams bei jų šeimos nariams programą. Pažymėtina, kad toks butas nėra socialinis būstas, jo tikslinė paskirtis yra apgyvendinti grįžusius į Lietuvą nuolat gyventi politinius kalinius ir tremtinius bei jų šeimos narius. Atsakovė pripažinta nukentėjusia nuo represijų asmeniu, okupacijų metu persekiota už priklausymą religinei grupei, t. y. neatitinka teisės aktuose asmenims nustatytų kriterijų pirmiau nurodytai paramai gauti, o ieškovė dėl to, kad atsakovė neišsikrausto iš ginčo buto, negali tinkamai įgyvendinti teisės aktuose įtvirtintos funkcijos – teikti valstybės paramą piliečiams, turintiems teisę pagal įstatymą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

48.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, šią savo išvadą motyvavo išimtinai tuo, kad atsakovė ginčo bute gyvena be jokio teisinio pagrindo, tačiau teismas, spręsdamas dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto, nenagrinėjo ir nesprendė, ar atsakovės atžvilgiu yra taikoma teisės į būsto neliečiamybę apsauga Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ar toks ribojimas apskritai atitinka EŽTT praktikoje suformuluotus proporcingumo kriterijus. Dėl to teisėjų kolegija pasisako plačiau.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę ribojimo

49.       Konvencijos 8 straipsniu užtikrinama teisė į būsto neliečiamybę apima ir apsaugą nuo būsto praradimo, iškeldinimo ar sunaikinimo, tačiau ši teisė nėra absoliuti.

50.       EŽTT praktikoje pripažįstama, kad būsto praradimas yra pats ekstremaliausias kišimasis į asmens teisę į jo būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas asmuo priklauso pažeidžiamų asmenų grupei. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad EŽTT, be kitų teisės į būsto neliečiamybę ribojimų, tokiu ribojimu yra pripažinęs iškeldinimą iš būsto net tuo atveju, kai teismo sprendimas dėl iškeldinimo dar nėra įvykdytas (žr., pvz., EŽTT 2011 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Orlić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 48833/07, par. 56; 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimo byloje Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, par. 91; 2009 m. sausio 15 d. sprendimo byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 22).

51.       Nepaisant to, kad nagrinėjamoje byloje ginčo patalpos laikytinos atsakovės būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovę iš ginčo patalpų yra laikytinas atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimu, toks ribojimas gali būti pateisinamas, egzistuojant Konvencijoje nustatytoms sąlygoms.

52.       Vadovaujantis EŽTT praktika, teisės į būsto neliečiamybę ribojimas gali būti laikomas teisėtu ir nepažeidžiančiu Konvencijos tuo atveju, jei: 1) toks ribojimas turi teisinį pagrindą; 2) juo siekiama teisėtų interesų apsaugos; pavyzdžiui, siekis apsaugoti valstybės ar savivaldybės kaip turto savininkės interesus (žr., pvz., Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06, par. 19) arba siekis apsaugoti kitų asmenų, turinčių teisę gyventi ginčijamame (socialiniame) būste, interesus (žr., pvz., Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10; Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją, peticijos Nr. 66610/10; 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Popov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11); 3) ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje, t. y. taikytas ribojimas yra proporcingas siekiamiems teisėtiems tikslams ir tarp konkuruojančių interesų yra nustatyta tinkama pusiausvyra.

53.       EŽTT ypatingą reikšmę suteikia taikomo ribojimo proporcingumo vertinimui, pabrėždamas, kad bet kuriam asmeniui, kuriam gresia toks ribojimas (būsto praradimas), turėtų būti užtikrinama teisė į tokios ribojančios priemonės proporcingumą, kurį, atsižvelgdamas į Konvencijos 8 straipsnio principus, nustatytų nepriklausomas teismas, nepaisydamas to, kad pagal nacionalinę teisę tokio asmens teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi (žr., pvz., McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50).

54.       Teismų praktikoje yra pažymėta, kad nepakanka vien nurodyti teisinį pagrindą nuomininkui iškeldinti, būtina atsižvelgti ir į individualias bylos aplinkybes bei teisėtus gyventojų interesus, kurie turi būti ginami; savivaldybė, reikšdama reikalavimą iškeldinti nuomininką, turi detalizuoti nuomininko iškeldinimu siekiamą tikslą, nurodyti galimą kitų asmenų teisės į socialinį būstą ar kitokios teisės gynybos būtinumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019 39–44 punktus).

55.       Sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019 62 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

56.       Nagrinėjamoje byloje teismai, vadovaudamiesi nacionaline teise, turi nustatyti, ar egzistuoja teisinis pagrindas iškeldinti atsakovę, t. y. ar ji, vadovaujantis nacionaliniu reguliavimu, įgijo teisę gyventi ginčo bute po tėvo mirties. Nors byloje konstatuota, kad politinio kalinio ar tremtinio teisinis statusas nėra tapatus represuotojo teisiniam statusui, taip pat atsakovė neatitinka Aprašo 2.3 punkte nurodyto teisinio statuso, nes nustatyta, kad atsakovė gimė (duomenys neskelbtini), jau po jos tėvo kalinimo patikrinimo-profilaktinėje stovykloje (duomenys neskelbtini), tačiau svarbu pabrėžti, kad teismai, net ir nustatę, jog atsakovės iškeldinimas iš ginčo patalpų turi teisinį pagrindą ir juo yra siekiama teisėto tikslo – ieškovės, kaip turto savininkės, ir kitų asmenų, turinčių teisę į šį tikslinį socialinį būstą, interesų apsaugos, turėtų atlikti tokios ribojančios priemonės (atsakovės iškeldinimo iš ginčo patalpų) proporcingumo vertinimą.

57.       Vadovaujantis EŽTT praktika, priešingai nei nustatant, ar ginčo patalpas galima laikyti asmens būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, ginčo patalpų įgijimo ar užėmimo teisėtumas yra vertinamas sprendžiant dėl būsto neliečiamybės ribojimo proporcingumo. EŽTT praktikoje konstatuojami Konvencijos 8 straipsnio pažeidimai, jei valstybės narės, priimdamos sprendimus iškeldinti pareiškėjus iš ginčo patalpų, iš esmės remiasi tuo, kad pagal nacionalinę teisę pareiškėjai neturėjo teisinio pagrindo įsikelti ar teisė gyventi ginčo patalpose yra pasibaigusi, ir neatsižvelgia į kitas individualias bylos aplinkybes (žr., pvz., Panyushkiny prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11; Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; Popov ir kiti prieš Rusiją, peticijos Nr. 44560/11).

58.       Vertinant iškeldinimo kaip nuosavybės neliečiamybės ribojimo proporcingumą taip pat turėtų būti atsižvelgiama ir į alternatyvaus būsto suteikimo galimybę. Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnis negali būti aiškinamas kaip garantuojantis asmeniui teisę pirkti būstą ar teisę būti aprūpintam būstu ar gyventi konkrečioje vietoje (žr., pvz., Strunjak ir kiti prieš Kroatiją, peticijos Nr. 46934/99; Ward prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31888/03; Codona prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 485/05), tačiau EŽTT kritikuoja nacionalinių teismų sprendimus, kuriuose sprendžiant dėl ribojančios priemonės proporcingumo nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjų argumentus, kad tai vienintelis jų būstas ir jie neturi galimybių išsikelti į kitą būstą (žr., pvz., Panyushkiny prieš Rusiją, peticijos Nr. 47056/11). Pavyzdžiui, byloje Yevgeniy Zakharov prieš Rusiją (peticijos Nr. 66610/10) EŽTT konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, atsižvelgdamas į tai, kad nacionaliniai teismai ypatingą dėmesį skyrė tam, kad pareiškėjas 10 metų savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs kitu adresu, ir visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad ginčo būstas yra jam tikrai reikalingas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019 41 punktą).

59.       Taip pat vertinant teisės į būsto neliečiamybę ribojimą turi būti nagrinėjami ir pasveriami konkretūs konkuruojantys interesai, pabrėžiant būtinybę subalansuoti konkuruojančius interesus. Atsižvelgiant į nagrinėjamą bylą pažymėtina, kad nurodant, jog ribojimas yra būtinas kitų asmenų, turinčių teisę į ginčo socialinio būsto patalpas, interesų apsaugai, nepakanka deklaratyviai konstatuoti šio tikslo: EŽTT, sutikdamas su tuo, kad pareiškėjos neturėjo teisinio pagrindo gyventi socialiniame būste ir jų iškeldinimu buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti kitų asmenų, kuriems reikalingas socialinis būstas, teises, konstatavo, kad nagrinėtoje byloje nacionaliniai teismai nenustatė tinkamos pusiausvyros tarp konkuruojančių interesų (EŽTT 2017 m. liepos 25 d. sprendimas Shvidkiye prieš Rusiją, peticijos Nr. 69820/10).

60.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi EŽTT suformuota praktika, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami atsakovės iškeldinimo galimybę, turėjo atlikti tokios ribojančios priemonės proporcingumo vertinimą, kurį EŽTT laiko itin svarbia garantija. Tokia situacija, kai teismai taiko ribojančias priemones – iškeldinimą, tačiau nenagrinėja ir nevertina šios priemonės proporcingumo, yra laikomos savaime pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį.

61.       Vertinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylą nagrinėję teismai atsakovės iškeldinimo neįvardijo kaip Konvencijos 8 straipsniu ginamos atsakovės teisės į būsto neliečiamybę ribojimo bei nevertino šio ribojimo proporcingumo, todėl nagrinėjamoje byloje turėtų būti nustatytos ir įvertintos individualios bylos aplinkybės, reikšmingos ribojimo proporcingumui vertinti. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė dėl atsakovės alternatyvaus būsto galimybės, t. y. galimybės nuomotis, įsigyti kitą būstą ar gyventi jame. Taip pat byloje liko aiškiai neapibrėžtas ieškovės siekiamas tikslas iškeldinant atsakovę. Ieškovė deklaratyviai nurodė, kad ginčo butas yra skirtas gyventi konkrečiai asmenų grupei – grįžusiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir jų tremtiniams bei jų šeimos nariams, o atsakovė nepatenka į šią tikslinę asmenų grupę, todėl neturi teisinio pagrindo gyventi ginčo bute ir privalo būti iškeldinta. Atsižvelgiant į šios nutarties 56 punktą, kad turi būti pasveriami konkretūs ir pakankamai individualizuoti konkuruojantys interesai, nagrinėjamoje byloje liko neaišku, ar bylos nagrinėjimo metu yra butų, nuomojamų grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams, trūkumas, ar yra laukiančiųjų tokių butų eilė, taip pat visiškai liko neįvertinti konkretūs konkuruojantys interesai.

62.       Pagal bylos duomenis matyti, kad ieškovė pripažino atsakovės teisę į būstą, 2017 m. kovo 30 d. raštu „Dėl gyvenamųjų patalpų“ nurodė, jog trijų kambarių bute (duomenys neskelbtini), atsakovė gyvena be nuomos sutarties ir buto plotas neatitinka vienam asmeniui nustatyto dydžio, todėl atsakovei Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinės paramos skyriaus 2017 m. kovo 13 d. raštu buvo siūlyta persikelti į vieno kambario 42,22 kv. m bendro (naudingojo) ploto butą (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2018 m. sausio 1 d. pateikė atsakovei pasiūlymą pasinaudoti būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacija. 

63.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija atsakovės gyvenimo ginčo bute teisėtumą ir teigia, kad atsakovė jame gyvena neturėdama teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl atsakovės iškeldinimo, šią savo išvadą motyvavo tik tuo, kad atsakovė ginčo bute gyvena neteisėtai, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto, kas, minėta, EŽTT praktikoje pripažįstama ekstremaliausiu asmens teisės į būsto neliečiamybę ribojimu, nenagrinėjo ir nesprendė, ar atsakovės atžvilgiu yra taikoma teisės į būsto neliečiamybę apsauga Konvencijos 8 straipsnio prasme ir ar toks ribojimas atitinka EŽTT praktikoje suformuluotus proporcingumo kriterijus, bei neatsižvelgė į tai, kad atsakovei buvo sukurtas teisėtas lūkestis į būstą pagal Konvencijos 8 straipsnio prasmę apskritai.

64.       Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai, kuriais tenkintas ieškinio reikalavimas dėl atsakovės iškeldinimo iš ginčo buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, yra priimti netinkamai pritaikant materialiosios teisės normas.

Dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį

65.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės priešieškinyje pateikto reikalavimo įpareigoti ieškovę sudaryti su atsakove ginčo patalpų nuomos sutartį, sprendė, kad toks priešieškinio reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui, nes ieškovė nėra ginčo buto savininkė, o teismas, esant byloje pareikštiems ieškiniui ir priešieškiniui, neturi procesinės galimybės pasiūlyti pagal CPK 45 straipsnį patraukti į bylą bendraatsakoviu pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybę, kuri turėtų atsakyti pagal priešieškinio reikalavimą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuri turi teisę spręsti klausimus, susijusius su šio turto naudojimu, valdymu ir disponavimu. 

66.       Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatyta valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka ir sąlygos, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimai šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai (1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pirmiausiai skirtas valstybės ir savivaldybių institucijoms įgyvendinant įgaliojimus, susijusius su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, bet ne vykdant teismo, kuris vykdo teisingumą, sprendimus.

67.       Teismui nustačius, kad dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų asmuo turi teisėtą lūkestį į būstą bei Konvencijos prasme patalpomis naudojosi kaip būstu, todėl jam turėtų būti taikoma Konvencijos pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos sutartį. Priešingas aiškinimas prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam visuomeninės naudos principui, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-313/2019 49 punktą).

68.       Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra sprendęs ir pasisakęs dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos, kuri yra viešosios nuosavybės teisės objektas, nuomos sutartį bei aiškinęs, kokia sutartis tokiu atveju turėtų būti sudaroma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2014; 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-701/2018 39 punktą).

69.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju įpareigojimas savivaldybę sudaryti su atsakove socialinių patalpų nuomos sutartį nepažeistų nei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, nei sutarčių laisvės principo.

70.       Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu atsakovė iškeldinta iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų. Atsakovė priešieškinio pareiškime taip pat kėlė klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijos spręsti klausimą dėl socialinio būsto nuomos teisinių santykių, todėl sprendžiant dėl nuomos teisinių santykių subjektų rato ir atitinkamos jų atsakomybės, nagrinėjant bylą iš naujo tikslinga aptarti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės įtraukimo į bylą atsakove pagal priešieškinį (CPK 45 straipsnis), nes teismo sprendimas gali turėti įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms (nutarties 63 punktas).

71.       Kadangi byla grąžintina iš naujo nagrinėti, laikytina, kad bylos nagrinėjimas ginčo teisena pradedamas iš naujo, todėl pagal CPK 225 straipsnį teismas turi atlikti veiksmus, reikalingus pasirengti civilinių bylų nagrinėjimui teisme, pvz., prireikus nusprendžia dėl asmenų įtraukimo į bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis ir dėl netinkamos šalies pakeitimo tinkama (CPK 225 straipsnio 5 punktas), taip pat pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus (CPK 226 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

72.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti pažeidimai, nurodyti šios nutarties 48, 60, 61, 63 punktuose, yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės iškeldinimo iš buto su visais jai priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

73.       Kasacinis teismas dėl savo kompetencijos ribų – nenustato faktinių bylos aplinkybių – nagrinėjamoje byloje negali priimti galutinio sprendimo, nes tai susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Todėl, esant neatskleistai bylos esmei ir šio proceso trūkumo negalint pašalinti kasaciniame teisme, byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

74.       Kasaciniame teisme patirta 4,87 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinys ir atsakovė D. D. iškeldinta iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių ir savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdomų patalpų (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant atsakovei kitos gyvenamosios patalpos, bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuriomis atmestas atsakovės D. D. priešieškinis ieškovei savivaldybės įmonei „Vilniaus miesto būstas“ dėl įpareigojimo sudaryti neterminuotą nuomos sutartį, ir perduoti šias bylos dalis iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti atsakovės D. D. prašymo dėl įrodymų pridėjimo prie civilinės bylos ir pateiktus įrodymus grąžinti atsakovei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

        Virgilijus Grabinskas

        Algis Norkūnas