Administracinė byla Nr. I-2240-281/2013

Proceso Nr. 3-61-3-00338-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21; 74

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013-06-25

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui R. K., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui Nedui Radišauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė :

pareiškėjas R. K. 2013-01-30 teismui padavė skundą, prašydamas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pataisos namai) administracijos, Pravieniškių ligoninės gydytojų, Lukiškių kalėjimo ligoninės administracijos ir Kalėjimų departamento priteisti jam 190 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 1-2).

Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina iš Pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL) veiksmų ir neveikimo, susijusio su pareiškėjo laikymo sąlygomis ir jo sveikatos priežiūra. Nurodo, kad Pataisos namuose buvo sumuštas, 2010-10-26 jam sulaužė klubo sąnarį, nusiuntus į Ligoninę, buvo konstatuota, jog būtina keisti klubo sąnarį. Operacija atlikta 2012-08-10, jo nuomone, nekokybiškai, nes iki šiol kenčia skausmą, dažnai vežamas į Ligoninę, kur jokie tyrimai neatliekami, netaikomas gydymas. Nurodo, kad Pataisos namuose laikomas blogomis sąlygomis, vienam asmeniui tenka tik 1,5 m2, nėra normalaus dušo, prastas maitinimas. Be to, atvežus kalinius į Ligoninę, jie buvo uždaromi nedidelėje šaltoje patalpoje.

Per teismo posėdį pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 9-15).

Nurodė, kad pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2010-11-24, t. y. praėjus mėnesiui po, pareiškėjo teigimu, įvykusio jo sužalojimo. Duomenų, kad jis būtų sužalotas Pataisos namuose, nėra. Iš pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad klubo sąnario skausmais pareiškėjas skundėsi jau 2010-09-01, būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jam buvo suteikta medicininė pagalba. Kiekvienam nuteistajam skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Detali informacija apie nuteistųjų skaičių kiekvienoje sekcijoje nekaupiama. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Nuteistieji yra atsakingi už valymą, kartą per mėnesį naikinami kenkėjai, kasdien plaunami ir dezinfekuojami sanitariniai mazgai, įrenginiai. Pataisos įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos užklotais, higienos priemonėmis, yra sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius rūbus, praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Patalpos yra tinkamai įrengtos, atitinka higienos reikalavimus. Dėl to pareiškėjo teiginiai, kad jis laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Mano, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie jam padarytą žalą, dėl to jo skundas nepagrįstas.    

Per teismo posėdį atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus motyvus.    

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 92-95).

Nurodė, kad pareiškėjas pirmą kartą atvyko 2010-10-07 iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atlikta pirminė sveikatos apžiūra, sudarytas tyrimų ir gydymo planas. 2010-10-08 atliktos rentgenogramos, nustatyta juosmeninė osteochondrozė, paskyrus medikamentinį gydymą, įvykdžius tyrimų ir gydymo planą, pareiškėjas išrašytas į bausmės atlikimo vietą. 2010-12-29 pareiškėjas atvyko dėl skausmo, pirminės apžiūros metu jis nurodė, kad skausmas vargina nuo 2008 m. kai 1980 m. buvo įvykęs dešinio klubo sąnario išnirimas. 2010-12-30 pakartotinai atlikus rentgenogramą, konstatuotas dešinio šlaunikaulio kaklelio sutrumpėjimas po sugijusio lūžimo. Pareiškėjo gydantis gydytojas pateikė paraišką planinei gydytojo-traumatologo konsultacijai tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. 2011-02-04 konsultacijos metu rekomenduota dešinio klubo sąnario endoprotezavimas. 2012-08-03 pakartotinos konsultacijos metu paskirta operacija Vilniaus universitetinėje ligoninėje, po jos pareiškėjas grąžintas į Ligoninę 2012-05-13. Pareiškėjui pateiktos rekomendacijos, tačiau pareiškėjas jų nesilaikė, įvyko išnirimai, atliktos repozicijos, uždėta langetė imobilizacijai. 2012-10-17 patenkinamoje būklėje išrašytas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. 2012-12-05 ir 2013-01-23 pakartotinai buvo atvykęs į Ligoninę pooperacinio periodo kontrolei. 2012-12-07 buvo pateikta paraiška RVUL gydytojo ortopedo-traumatologo konsultacijai, kuri yra privaloma prieš pateikiant dokumentus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tik 2012-12-03 pareiškėjas pateikė prašymą dėl neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo. LAVL 2013-01-11 iš Pataisos namų gavo dokumentus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai pristatyti. Nurodo, kad šie dokumentai bus pateikti minėtai tarnybai, tik gavus  paskyrą ir įvykus planinei RVUL gydytojo ortopedo-traumatologo konsultacijai. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo abstrakčiais, faktais nepagrįstais teiginiais, samprotavimais, kad jam netinkamai teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti suma.

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas netenkintinas.

Nustatyta, kad pareiškėjas į Pataisos namus atvyko 2010-11-24. Pareiškėjas nuo 2010-12-05 buvo paskirtas į 17 kv. m ploto miegamąjį kambarį, o nuo 2012-05-29 – į 17,58 kv. m ploto 8 vietų kambarį (1 t., b. l. 41-42). Pareiškėjas buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę nuo 2010-12-29 iki 2010-12-31, nuo 2011-02-02 iki 2011-02-09, nuo 2012-07-04 iki 2012-10-17, nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07, nuo 2013-01-23 iki 2013-01-30 (1 t., b. l. 17). Duomenys, kiek nuteistųjų kiekvienoje patalpoje apgyvendinta tam tikru laikotarpiu, nekaupiami (1 t., b. l. 79).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo gydomas LAVL nuo 2010-10-07 iki 2010-10-14 28,49 kv. m ploto palatoje Nr. 3, nuo 2010-12-29 iki 2010-12-31 13,5 kv. m ploto palatoje Nr. 4, nuo 2011-02-02 iki 2011-02-07 34,06 kv. m ploto palatoje Nr. 4, nuo 2012-07-04 iki 2012-08-09 24,92 kv. m ploto palatoje Nr. 7, nuo 2012-08-13 iki 2012-10-17 25,5 kv. m ploto palatoje Nr. 5 ir 32,6 kv. m ploto palatose Nr. 3 ir 1, nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 32,6 kv. m ploto palatoje Nr. 1, nuo 2013-01-23 iki 2013-01-30 32,6 kv. m ploto palatoje Nr. 1 (b. l. 93). Duomenys, kiek ligonių konkrečioje palatoje buvo atskiromis dienomis, neregistruojami.

Remiantis pareiškėjo medicininiais dokumentais, pareiškėjas kojos skausmais skundžiasi nuo 2010-09-01, pirminė sveikatos apžiūra pareiškėjui LAVL atlikta 2010-10-07, surašyti nusiskundimai, nukreiptas į Chirurgijos skyrių, sudarytas tyrimų ir gydymo planas. 2010-10-08 atliktos juosmens-kryžmens ir dubens dešiniojo klubo rentgenogramos. Pareiškėjui 2010-11-15 nustatyta juosmeninė osteochondrozė, nurodyta, kad dubens kaulai be pakitimų (1 t., b. l. 26-32, 96-108). 2010-12-29 pareiškėjas atvyko iš Pataisos namų dėl šaknelinio skausminio sindromo, nurodė, kad skausmas vargina nuo 2008 m. 2010-12-30 atlikus rentgenogramą, konstatuotas dešinio šlaunikaulio kaklelio sutrumpėjimas po sugijusio lūžimo (1 t., b. l. 122-139).

2011-02-04 gydytojo-traumatologo konsultacijos metu pareiškėjui rekomenduotas dešinio klubo sąnario endoprotezavimas (1 t., b. l. 114-121).

2011-11-07 pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą, skųsdamasis klubo sąnario skausmais po 2010-09-01 patirtos traumos (2 t., b. l. 54-55). Kalėjimų departamentas 2011-12-09 raštu Nr. 2S-4534 nurodė, jog pareiškėjas yra įrašytas į eilę klubo sąnario protezavimui. Esant galimybei, pareiškėjas bus pristatytas operacijai, tačiau tiksli data dar nenumatyta (2 t., b. l. 53).

2012-08-03 pakartotinos gydytojo-traumatologo konsultacijos metu pareiškėjui paskirta operacija 2012-08-09 Vilniaus universitetinėje ligoninėje, 2012-08-13, po operacijos, pareiškėjas grąžintas į LAVL. Pareiškėjui nustatyti apribojimai, bet dėl 13, 14, 17 dienomis įvykusių išnirimų, pareiškėjui atlikta repocizija, uždėta langetė (1 t., b. l. 156-199, 2 t., b. l. 1-6). 2012-10-17 pareiškėjas išrašytas į Pataisos namus. Pareiškėjas buvo atvykęs pooperacinio periodo kontrolei 2012-12-05 ir 2013-01-23 (2 t., b. l. 7-38).

2012-09-26 pareiškėjas kreipėsi į sveikatos apsaugos ministrą (persiųsta nagrinėti Kalėjimų departamentui) dėl netinkamai teikiamos medicininės pagalbos, netvarkomų dokumentų neįgalumui  nustatyti (2 t., b. l. 42-43). Kalėjimų departamentas 2012-11-02 raštu Nr. 2S-5008 nurodė pareiškėjui, kad tyrimo metu nustatyta, jog į Pataisos namų administraciją pareiškėjas kreipėsi tik 2012-10-22, jam išaiškino nedarbingumo lygio nustatymo tvarką, kad šiuo metu rengiami dokumentai siųsti į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Nurodė ir šio sprendimo apskundimo tvarką (2 t., b. l. 49).

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Pravieniškių pataisos namų ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ir neveikimo, užtikrinant teisės aktų reikalavimus atitinkančias sąlygas bei gydymą.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.).

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, negali kilti civilinė atsakomybė.

Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo. Minėtose teisės normose nėra nustatyta jokių prezumpcijų, dėl to turi būti taikoma bendra taisyklė dėl kiekvienos proceso šalies pareigos įrodyti savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą.

Vienas iš pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo argumentų yra tai, kad pareiškėjui netinkamai teikta medicininė pagalba, dėl patirto sužalojimo tapo neįgalus, be to, nors jis ilgai skundėsi kojos skausmais, buvo delsiama atlikti klubo sąnario operaciją, ji atlikta nekokybiškai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 262 p. nustatyta, jog nuteistąjį, kuriam padarytas kūno sužalojimas, apžiūri pataisos įstaigos asmens sveikatos priežiūros tarnybos medicinos specialistas ir išrašo pažymėjimą apie nuteistojo kūno sužalojimo pobūdį, nurodo aplinkybes (pagal nuteistojo pasakojimą), kurioms esant buvo padarytas kūno sužalojimas, datą, laiką ir vietą. Medicinos specialistas daro įrašą specialiame žurnale, nurodytame šių taisyklių 263 punkte, ir apie tai praneša pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotojui, o kai jo nėra, – vidaus tyrimų tarnybos pareigūnui. Apie nuteistajam padarytą kūno sužalojimą pataisos įstaigos direktorius arba jo pavaduotojas privalo nedelsdamas raštu pranešti teritorinės prokuratūros prokurorui.

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 8.2 p. nustatyta, kad įstaiga pristato (konvojuoja) nuteistuosius į laisvės atėmimo vietos ligoninę arba kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 8.1.1.-8.1.3 p. nustatyta, kad LAVL užtikrina pacientams būtinąją medicinos pagalbą ištisą parą; teikia pacientams asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios nurodytos Ligoninei išduotoje licencijoje; užtikrina, kad Ligoninėje būtų naudojamos tik nustatyta tvarka aprobuotos ir leistos naudoti Lietuvoje diagnostikos ir gydymo priemonės, kitos sveikatos priežiūros technologijos.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie užregistruotą pareiškėjo sumušimą ir kūno sužalojimą, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl atitinkamo įvykio ir jo pasekmių. Nustatyta, kad pareiškėjas skausmu dešinėje kojoje klubo srityje skundėsi nuo 2010 m. rugsėjo mėn., kai jis dar buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jam buvo suteikta medicininė pagalba, tačiau savijauta nepagerėjo. Nurodyta, kad skausmas paūmėjo po svorių nešiojimo (1 t., b. l. 26-29). LAVL pareiškėjas pirmą kartą apžiūrėtas 2010-10-07, surašyti nusiskundimai, nustatyta diagnozė – juosmeninė osteochondrozė, atlikti tyrimai, jam skirtas gydymas pagal indikacijas (1 t., b. l. 31, 96-108). 2010-12-28 pareiškėjas nukreiptas į LAVL, kur, atlikus tyrimus, pareiškėjui diagnozuota būklė po dešinio šlaunikaulio kaklelio lūžimo (1 t., b. l. 130-139). 2011-02-01 pareiškėjas nukreiptas į LAVL gydytojo-traumatologo konsultacijai ir gydymui (1 t., b. l. 112), kur buvo nusiųstas į VUGPL gydytojo-ortopedo konsultacijai, kuris paskyrė dešinio klubo sąnario endoprotezavimą, tačiau operacijos data nepaskirta; pareiškėjui nurodyta vaikščioti su ramentu, nedirbti (1 t., b. l. 121). 2012-07-04 pareiškėjas nukreiptas į LAVL apžiūrai, atlikti tyrimai, nusiųstas gydytojo-ortopedo konsultacijai į VGPUL, kur paskirta atlikti operaciją 2012-08-10 RVUL (1 t., b. l. 143-173). Pakartotinai į LAVL atvyko 2012-08-13, 2012-08-14, 2012-08-17 dėl klubo sąnario išnirimo, atlikti tyrimai, koja stabilizuota langete; pareiškėjas išleistas į Pataisos namus 2012-10-17 (1 t., b. l. 174-199; 2 t., b. l. 1-9). Nuo 2012-12-05 iki 2012-12-07 ir nuo 2013-01-23 iki 2013-01-30 pareiškėjas buvo atvykęs į LAVL konsultacijai, jam atlikti tyrimai, užsakyta traumatologo konsultacija (2 t., b. l. 10-38).

Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui nuolat buvo teikiama medicininė pagalba, atsižvelgiama į jo nusiskundimus dėl patiriamo kojos skausmo, vežamas į LAVL ir kitas gydymo įstaigas, taikomas gydymas pagal indikacijas, atlikta planinė klubo sąnario operacija. Kaip minėta, nėra oficialių duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs sužalotas laisvės atėmimo vietoje. Be to, pareiškėjas nenuosekliai ir pats nurodo galimai padaryto sužalojimo laiką, t.y. skunde teismui konkrečiai nurodo, kad 2010-10-26 buvo sumuštas ir buvo sulaužytas klubo sąnarys (1 t., b. l. 1), skunde Departamentui nurodo, kad buvo sumuštas 2010-09-01 Lukiškių kalėjime, kur buvo spirta jam į klubo sąnarį ir pastarasis lūžo (2 t., b. l. 54). 2010-10-06 pareiškėjas savo prašyme Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracijai (1t., b. l. 30) nurodo, kad jam skauda koją ir jau antrą mėnesį skausmas nepraeina.

2010-09-01 - 2010-09-06 medicininiuose dokumentuose (1t., b. b. 26-29) fiksuota, kad pareiškėjui skauda dešinę koją einant klubo srityje, kad serga apie savaitę kai po svorio nešiojimo ėmė skaudėti raumenis.

2010-12-29 paciento apžiūros lape (1t., b. l. 131-132) nurodyta, kad ligonio žodžiais 1980 metais Afganistane buvo trauma: dešinio klubo sąnario išnirimas. Skausmai dešinėje kojoje nestiprūs buvo daugelį metų, bet ypač sustiprėjo po suėmimo-apie du metus. Šiuo metu ypač stiprus skausmo sindromas apie du mėnesius.

Teisme pareiškėjas paaiškino, kad dėl sužalojimo jis skundėsi žodžiu, rašė raštu, bet niekas į tai nekreipė dėmesio ir nereagavo, kaip nereaguoja į jokius kitus nusiskundimus. Teigia, kad visi medicininiai dokumentai suklastoti, juose visi įrašai neatitinka tikrovės. Tokie pareiškėjo teiginiai, kad į jo skundus niekas nereagavo, kad visi dokumentai suklastoti, vertinami kaip abstraktaus pobūdžio teiginiai, siekiant išreikšti savo nepasitenkinimą dėl asmeninių, subjektyvių išgyvenimų. Abstraktaus pobūdžio teiginių tiesiog neįmanoma objektyviai įvertinti. Pareiškėjas tuo pat metu paaiškino, kad jis yra aktyvus ne tik savo, bet ir kitų kalinčių asmenų teisių gynėjas, kad ne vienam iš jų padeda ir surašo skundus, kad su skundais jis yra kreipęsis į įvairias valstybines institucijas. Teismui pateiktas ne vienas pareiškėjo rašytas skundas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Kalėjimų departamentui, Laisvės atėmimo vietų ligoninei, į kuriuos pareiškėjui buvo atsakyta, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo skundai pasiekė adresatus, į juos buvo reaguojama, nurodant sprendimų apskundimo tvarką.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad Pataisos namuose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, perpildytose patalpose, be normalaus dušo, prastai maitinamas.

Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė turi būti vykdoma tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų žmogaus saugumą bei atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal Pataisos įstaigų vidaus taisyklių 255 p., pataisos įstaigų personalas, lankytojai ir nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų. Pagal šių taisyklių 258 p., ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Periodiškai dezinfekuojamos gyvenamosios, komunalinės ir buitinės patalpos, sanitariniai mazgai, valgykla, maisto ir drabužių sandėliai, kitos patalpos ir transporto, kuriuo vežami nuteistieji ligoniai, priemonės. Pataisos įstaigose dušai, sanitarinės švaryklos, skalbyklos, kirpyklos, džiovyklos ir kiti komunalinės ir buitinės paskirties objektai turi veikti nuolat (259 p.). Lietuvos higienos normos 76:2010 68 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Lietuvos higienos normos 76:2010 8 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas.

Nustatyta, kad Pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kauno skalbykla“, kuriai 2010-01-15 išduotas leidimas-higienos pasas Nr. 9-0032, dėl skalbinių skalbimo (1 t., b. l. 71-77), be to, perkamos higienos ir švaros priemonės (1 t., b. l. 52-59). Remiantis Kauno visuomenės sveikatos centro 2011-02-14 pažyma, Pataisos namų vykdomos ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus (1 t., b. l. 81-89). Atsakovo teigimu, nuteistieji gyvenamosiose patalpose budi pagal sudarytą grafiką, aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi; periodiškai naikinami kenkėjai, valomos patalpos ir įranga. Nuteistieji nuolat aprūpinami lovos užklotais, higienos priemonėmis, sudaromos sąlygos jų įsigyti, skalbti ir džiovinti drabužius, sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pareiškėjo teiginiai, jog sąlygos yra netinkamos, yra subjektyvaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti vertinami kaip pagrįsti.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 p., minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas 2010-12-01 buvo paskirtas į 17 kv. m ploto 5 būrio 2 brigados gyvenamojoje sekcijoje esančią patalpą, o nuo 2012-05-29 – į 17,58 kv. m ploto 8 būrio 1 brigados gyvenamojoje sekcijoje esančią patalpą. Atsakovas nurodo, kad pastarojoje patalpoje yra 8 miegamosios vietos, tačiau jos ne visada būna užimtos. Atsakovo teigimu, duomenys, kiek konkrečiai nuteistųjų laikoma atskirais laikotarpiais, nekaupiami. Taigi, vadovaujantis pateiktais duomenimis, tuo atveju, jei užimtos visos 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeidžiamos.

Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Dėl to reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas bausmę atlieka Pataisos namuose (ši įstaiga nėra izoliatorius – kalėjimas), kuriuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. į tai, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki miegui skirto laiko (bausmę atliekantys nuteistieji dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti patalpose ir lauke; gyvena nerakintuose miegamuosiuose; gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla), todėl galima teigti, kad santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensuoja suteikta judėjimo laisvė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-913/2013). Taip pat atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas dalį laiko būdavo išvykęs į LAVL. Be to, nagrinėjamoje byloje nepateikti įrodymai, kad dėl laikymo Pataisos namuose sąlygų, kurios neatitiko teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, jų nepagrindė įrodymais, nurodomi patirti nepatogumai nėra konkretizuoti, nenustatyta, jog nukrypimas nuo įprastinių sąlygų peržengė protingumo ribas, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Atsižvelgiant  į tai, nenustačius žalos, reikalavimas dėl jos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad yra šiuo atveju pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str.,

                                                         n u s p r e n d ė:

pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                        Mefodija Povilaitienė