Civilinė byla Nr. 3K-3-550/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-03-3-01909-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 50.11.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Rimvydo Norkaus ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams V. M. (V. M.), L. L., A. K. ir J. K. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių savivaldybei priklausančio būsto nuomos teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) iškeldinti atsakovus V. M. ir L. L. su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisti jam solidariai iš atsakovų 1228,77 Lt nuomos mokesčio ir 22,69 Lt delspinigių; 3) priteisti jam solidariai iš atsakovų 10 262,62 Lt skolos už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį bei 249,28 Lt delspinigių; 4) priteisti jam solidariai iš atsakovų 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Jis nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, ieškovas jį valdo patikėjimo teise. 2001 m. gegužės 14 d. R. M. ir UAB „Naujininkų ūkis“ sudarė nuomos sutartį, kuria R. M. suteikta teisė naudotis nurodytu butu. 2003 m. lapkričio 30 d. R. M. mirė, o bute liko gyventi atsakovai V. M., A. K. ir J. K., kurie bute deklaravo savo gyvenamąją vietą. 2009 m. vasario 26 d. buto patikrinimo akto duomenimis, bute taip pat gyvena atsakovė L. L. Vilniaus miesto savivaldybė jau kreipėsi į teismą, prašydama iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, tačiau Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011 (toliau – civilinė byla Nr. 2-907-827/2011) ieškinį tenkino tik dėl atsakovių A. K. ir J. K., kurios įpareigotos išsikelti, o dėl atsakovų V. M. ir L. L. – atmetė, konstatavęs, kad atsakovus ir Vilniaus miesto savivaldybę sieja faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Ieškovo teigimu, teisėtas pagrindas naudotis savivaldybės gyvenamąja patalpa – rašytinė nuomos sutartis. Atsakovai V. M. ir L. L. skolingi komunalinių paslaugų tiekėjams, todėl su jais negali būti sudaroma tokia sutartis. Už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. atsakovai skolingi 6734,09 Lt už patiektą šilumos energiją ir 249,28 Lt delspinigių, už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. birželio 27 d. – 3528,53 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovai naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančia gyvenamąja patalpa, neturėdami jokio teisinio pagrindo, taip pažeidžiama ieškovo teisė naudoti šią patalpą savo nuožiūra ir tinkamai įgyvendinti teisės aktais nustatytą socialinio būsto nuomos funkciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 9128,84 Lt skolos už šilumos energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (9128,84 Lt) nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų V. M. ir L. L. 1133,78 Lt skolos už šilumos energiją, 288,39 Lt nuomos mokesčio, 20,88 Lt delspinigių, iš viso – 1443,05 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bendros priteistos sumos (1443,05 Lt) nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovės A. K. 83,94 Lt, iš atsakovės J. K. – 83,94 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad atsakovai V. M. ir A. K. – brolis ir sesuo. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jie kartu su motina R. M. gyveno nuo vaikystės. Atsakovė A. K. savo gyvenamąją vietą nurodytame bute deklaravo nuo 1979 m. liepos 11 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d.; atsakovė J. K. – nuo 2002 m. liepos 8 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d., nors faktiškai abi gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Po R. M. mirties (2003 m. lapkričio 30 d.), bute, esančiame (duomenys neskelbtini), liko gyventi atsakovas V. M. (jo gyvenamoji vieta šiame bute deklaruojama nuo 1993 m.). Nuo 2004 m. kartu su juo gyvena atsakovė L. L.

Teismas  nurodė, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011 konstatuota, jog nors atsakovės A. K. ir J. K. nuomininkių teisių į butą neturėjo ir nuo 2004 m. vasario mėn. jame negyveno, tačiau laikė bute savo daiktus, todėl turėjo pareigą mokėti ieškovui nuomos mokestį; kartu nuspręsta atsakoves iškeldinti. Nurodytoje byloje teismo sprendimas įsiteisėjo 2012 m. vasario 6 d. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sprendė, kad atsakovės A. K. ir J. K. atsakingos pagal ieškovo pareikštus reikalavimus priteisti nuomos mokestį ir skolą už patiektą šilumos energiją. Teismas, remdamasis byloje pateiktu antstolės I. B. 2012 m. birželio 27 d. iškeldinimo protokolu, nustatė, kad 2012 m. birželio  27 d. vykdant atsakovių A. K. ir J. K. iškeldinimą iš ginčo buto, atsakovių ir joms priklausančių daiktų jame nebuvo, todėl konstatavo, jog atsakovės geranoriškai įvykdė teismo sprendimą. Kadangi 2012 m. birželio 27 d. teismo sprendimas jau buvo įvykdytas, tačiau atsakovės apie tai teismui nepranešė, tai, teismo vertinimu, atsakovės turi pareigą sumokėti nuomos mokestį ir skolą už šilumos energiją, apskaičiuotus iki teismo sprendimo nurodytoje byloje įsiteisėjimo dienos (2012 m. vasario 6 d.).

Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai priteisti solidariai iš atsakovų V. M. ir L. L. skolą už patiektą šilumos energiją pagrįsti, ir juos tenkino; atmetė reikalavimą priteisti delspinigius, nes dėl jų mokėjimo nesudarytas rašytinis ieškovo ir atsakovų susitarimas (CK 6.72 straipsnis). Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti nuomos mokestį, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo redakcija) 2.1 punktą socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (toliau – VPBĮIDNA įstatymas) sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas. Buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkai atsakovai V. M. ir L. L. atitinka nurodytas sąlygas. Ieškovas, apskaičiuodamas nuomos mokestį, taikė būsto nuomos koeficientą 1. Dėl to teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad ieškovas netinkamai apskaičiavo nuomos mokestį ir atitinkamai jį sumažino.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo iškeldinti atsakovus V. M. ir L. L. iš ginčo buto pagrįstumo, rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011 konstatuotomis aplinkybėmis, kad Vilniaus miesto savivaldybę ir atsakovus sieja faktiniai nuomos teisiniai santykiai, kurie negali būti prilyginti socialinio būsto nuomos santykiams, todėl atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, jog atsakovai ginčo bute gyvena be nuomos sutarties ir kad juo naudojasi be teisinio pagrindo; nurodė, kad atsakovų iškeldinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą. CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, sudaro neįmanomas sąlygas kitiems gyventi, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys gali būti iškeldinami nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovai gadina buto patalpas, naudoja jas ne pagal paskirtį ar sudaro neįmanomas sąlygas kitiems šalia gyventi. Nuo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo atsakovų turtinė padėtis iš esmės nepasikeitė. Atsakovo V. M. darbingumas – tik 50 proc., jis gauna apie 235 Lt netekto darbingumo pensijos. Atsakovai registruoti darbo biržoje, šiuo metu nedirba. Abiejų atsakovų bendrai per mėnesį gaunamos pajamos – apie 580 Lt. Didžioji ieškinyje nurodytos atsakovų skolos dalis susidarė dar iki civilinės bylos Nr. 2-907-827/2011 išnagrinėjimo. Ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo šioje byloje pareikštas nepraėjus trims mėnesiams po nurodytos bylos išnagrinėjimo. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovai stengiasi pagal galimybes mokesčius mokėti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo iškeldinti atsakovų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo, atsakovių A. K. ir J. K. apeliacinius skundus, 2014 m. sausio 20 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimą ir naujai išdėstė jo rezoliucinę dalį: ieškinys tenkintas iš dalies; priteista ieškovui solidariai iš atsakovų V. M. ir L. L. 10 262,62 Lt skolos už šilumos energiją, 288,39 Lt nuomos mokesčio, 20,88 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (10 571,89 Lt) nuo 2012 m. rugpjūčio 10 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; kita ieškinio dalis atmesta; perskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-56-640/2012 atmetė ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį dėl atsakovų L. L. ir V. M. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodytoje byloje konstatuota, kad atsakovai ginčo patalpa naudojasi ilgą laiką – nuo 2004 m., neturi kito būsto, jiems reikalinga valstybės parama (jie yra įrašyti į bedarbių sąrašą, atsakovo darbingumas – 50 proc.), nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas nemokėdavo dėl labai sunkios finansinės situacijos, o ne dėl savo nerūpestingumo ar nesąžiningumo. Po šios teismo nutarties priėmimo atsakovas V. M. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo, tačiau tokia sutartis su juo nesudaryta; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2012 m. gegužės 9 d. posėdyje pavedė ieškovui iškeldinti V. M. su šeima iš ginčo būsto.

Teisėjų kolegija, atmesdama ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo iškeldinti atsakovus V. M. ir L. L. iš ginčo buto, pažymėjo, jog savivaldybės komisija 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą iškeldinti atsakovus priėmė ir ieškovas kreipėsi į teismą dėl atsakovų iškeldinimo, praėjus trumpam laikui nuo 2012 m. vasario 6 d. nutarties priėmimo (atitinkamai 2012 m. gegužės 9 d. ir 2012 m. liepos 30 d.), be to, iš esmės dėl tos pačios skolos, kuri ankstesnėje byloje įvertinta kaip nepakankamas pagrindas atsakovams iškeldinti. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad atsakovai iš dalies atsiskaitė už komunalines paslaugas (2012 m. kovo– gegužės, liepos–lapkričio mėn. neturėjo skolos už būsto nuomą ir gamtines dujas); jų turtinė padėtis nepasikeitė; atsižvelgdama į tai, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo iškeldinti atsakovus iš ginčo buto.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovių A. K. ir J. K. apeliacinio skundo argumentų, kad iš atsakovių nepagrįstai priteista skola už komunalines paslaugas, sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl atsakovių pareigos apmokėti nuomos mokestį iki 2012 m. vasario 6 d., tačiau sprendė, jog įpareigojimas sumokėti skolą už patiektą šilumos energiją, kai atsakovės nuo 2004 m. ginčo bute faktiškai negyvena ir šilumos energija nesinaudoja, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Pasisakydama dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kad atsakovai V. M. ir L. L. nepateikė savivaldybės vykdomajai institucijai įrodymų, jog, apskaičiuojant nuomos mokestį, jiems turėtų būti taikomas nuomos mokestį mažinantis koeficientas, teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovams buvo pasiūlyta tai padaryti. Atsakovui V. M. kreipusis dėl nuomos sutarties sudarymo, jo prašymas netenkintas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakymas sumažinti atsakovams nuomos mokestį vien tuo pagrindu, kad jie nepateikė ieškovui atitinkamų dokumentų, taip pat neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo dalies, kuria nepriteista ieškovui delspinigių, pagrįstumo, pažymėjo, kad ieškovas nepateikė rašytinio susitarimo su atsakovais, taip pat nenurodė teisės normos, kurie sudarytų pagrindą jam reikalauti iš atsakovų delspinigių. Tai, kad delspinigiai nustatyti rašytiniame ieškovo ir UAB „Vilniaus energija“ susitarime dėl skolos sumokėjimo, tokios atsakovų pareigos nepagrindžia, nes atsakovai nėra šio susitarimo šalys ir jis savaime atsakovų nesaisto. Aplinkybė, kad atsakovai neginčija reikalavimo priteisti delspinigius, nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis, bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad nuomos mokestis atsakovams V. M. ir L. L. turi būti apskaičiuojamas, taikant nuomos mokestį mažinantį koeficientą – 0,4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 472 „Dėl Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2011 m. rugpjūčio 24 d. nutarimo redakcija) 2.1 punkte nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas; 2.3 punkte – kad toks koeficientas taikomas vienus metus pirmiau nurodytus reikalavimus atitinkantiems asmenimis, savivaldybės vykdomajai institucijai pateikusiems rašytinį prašymą ir duomenis apie Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo nustatyta tvarka deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Bylą nagrinėję teismai į šias nuostatas neatsižvelgė, neįvertino aplinkybės, kad atsakovai nustatyta tvarka nepateikė kasatoriui prašymo taikyti nuomos mokestį mažinantį koeficientą ir reikalingų dokumentų, todėl kasatorius negalėjo nustatyti, ar atsakovai atitinka VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas. Be to, atsakovai nepateikė priešieškinio ir nereiškė reikalavimo nuomos mokesčiui apskaičiuoti taikant mažesnį koeficientą, todėl pirmosios instancijos teismas, sumažindamas priteistiną nuomos mokestį savo iniciatyva, peržengė ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

2. Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nėra pagrindo iškeldinti atsakovų iš ginčo buto. CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Kasatoriaus nuomone, siekiant nutraukti nuomos sutartį bei iškeldinti asmenis iš gyvenamųjų patalpų, pakanka turėti įrodymų, jog asmenys nuolat, t. y. ne mažiau kaip tris mėnesius nemoka nuomos mokesčio ar mokesčių už komunalines paslaugas. Atsakovams jau buvo inicijuotas teismo procesas dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų CK 6.611 straipsnio pagrindu,         t. y. dėl nemokėjimo už buto nuomą ir komunalines paslaugas (civilinė byla Nr. 2-907-827/2011). Po nurodytos bylos išnagrinėjimo atsakovai pakartotinai pažeidė CK 6.611 straipsnį, t. y. nemokėjo nuomos mokesčio bei mokesčių už šilumos energiją daugiau kaip tris mėnesius, todėl, kasatoriui reikalaujant, turi būti iškeldinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2014, konstatuota, kad socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija.

3. Kasatoriaus nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovės        A. K. ir J. K. naudojosi ginčo butu, laikydamos jame savo daiktus, todėl turi pareigą apmokėti už buto nuomą bei patiektą šilumos energiją, tačiau nepagrįstai sprendė, jog išsikraustymo iš buto data – Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimo įsiteisėjimo diena, t. y. 2012 m. vasario 6 d. CK 6.609 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nuomotojas, gavęs nuomininko pranešimą apie sutarties nutraukimą, turi teisę patikrinti gyvenamosios patalpos būklę, iš anksto pranešęs nuomininkui apie tikrinimo datą ir laiką. Atsakovės A. K. ir J. K. neinformavo kasatoriaus, kad išsikrausto iš ginčo buto, todėl kasatorius pagrįstai manė, jog atsakovės jame tebegyvena ir kreipėsi į antstolę I. B. dėl priverstinio atsakovių iškeldinimo. Kasatoriaus nuomone, 2012 m. birželio 27 d. – antstolės protokolo dėl iškeldinimo surašymo diena – laikytina faktinių nuomos santykių su atsakovėmis pasibaigimo data. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovės A. K. ir J. K. nesinaudojo tiekiama šilumos energija, todėl mokesčiai už šilumos energiją iš jų nepriteistini, neatitinka civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011 konstatuotų aplinkybių, jog atsakovės ginčo bute laikė savo daiktus, todėl privalo mokėti už ginčo buto nuomą bei šilumos energiją.

4. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nėra pagrindo priteisti kasatoriui delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius už patiektą šilumos energiją, nepagrįsta. Byloje pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus energija“ 2010 m. spalio 13 d. susitarimas dėl skolos sumokėjimo, kuriame nurodyta ne tik skola, bet ir delspinigiai, kuriuos apskaičiavo ne kasatorius, o UAB „Vilniaus energija“. Priede prie šio susitarimo nurodyta, kad skola už šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. – 6734,09 Lt, delspinigiai – 249,28 Lt. Atsakovai          V. M. ir L. L. nei skolos už patiektą šilumos energiją, nei apskaičiuotų delspinigių neginčijo, todėl bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi CPK 12, 178 straipsnyje įtvirtintu rungimosi principu, turėjo kasatoriaus reikalavimą priteisti delspinigius tenkinti.

Atsakovai V. M. ir L. L. atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė. Atsakovių A. K. ir J. K. atsiliepimą, kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnyje nustatytų reikalavimų, atsisakyta priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos nuomos mokesčio apskaičiavimo, taikant nuomos mokestį mažinantį koeficientą

Be bendrųjų nuostatų, įtvirtintų VPBĮIDNA įstatymo 10 straipsnyje, Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas), patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio  25 d. nutarimu Nr. 472 (2011 m. rugpjūčio 17 d. nutarimo Nr. 906 redakcija) (toliau – Nutarimas). Nutarimo 2.1 punkte nustatyta, kad socialinio būsto nuomininkams ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkams, kuriems savivaldybės gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., atitinkantiems VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalies sąlygas, taikomas 0,4 dydžio socialinio būsto nuomos mokestį mažinantis koeficientas; 2.3 punkte – kad toks koeficientas taikomas vienus metus, savivaldybės vykdomajai institucijai pateikus rašytinį prašymą ir duomenis apie Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – GTDĮ) nustatyta tvarka deklaruotą turimą turtą ir gautas pajamas už vienus metus (12 paskutinių mėnesių). Aptartas savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybei priklausančios patalpos nuomininkas, atitinkantis Nutarime ir VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, siekdamas įgyvendinti jam suteiktą teisę mokėti mažesnį nuomos mokestį, turi kreiptis į atsakingą savivaldybės vykdomąją instituciją ir pateikti prašymą bei savo turtinę padėtį patvirtinančius dokumentus. Dėl to sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad teisės aktuose nenustatyta savivaldybės vykdomosios institucijos pareigos savo iniciatyva (be nuomininko prašymo ir kartu su juo pateiktinų duomenų) svarstyti galimybę taikyti nuomininkui mažesnį nuomos mokesčio koeficientą ir priimti sprendimą jį taikyti.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju aptartas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovų V. M. ir L. L. nuomos teisinių santykių ypatumus. Civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011, kurioje priimti procesiniai sprendimai įsiteisėję ir juose nustatytos aplinkybės vertintinos kaip prejudiciniai faktai nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), konstatuota, kad nors ieškovas ir atsakovai V. M. ir L. L. nesudarė rašytinės Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties, tarp jų susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Šioje byloje teismų nustatyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011, atsakovas V. M. 2012 m. kovo 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyrių, prašydamas sudaryti su juo socialinio būsto nuomos sutartį, kartu pateikdamas jo darbingumo lygį patvirtinančius dokumentus ir metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Atsižvelgiant į VPBĮIDNA įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio socialinio būsto nuomos tvarką ir sąlygas, nuostatas, Socialinio būsto skyrius, svarstydamas atsakovo V. M. prašymą, be kita ko, turėjo patikrinti, ar atsakovas atitinka VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurioms esant pripažįstama, kad asmuo turi teisę į socialinį būstą, kartu ir (jeigu gyvenamosios patalpos išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d.) teisę mokėti sumažintą nuomos mokestį (VPBĮIDNA įstatymo 10 straipsnio 2 dalis, Nutarimo 2.1 punktas, Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 9 punktas), o nustatęs, kad atsakovas V. M. nurodytas sąlygas atitinka, priimti sprendimą taikyti nuomos mokestį mažinantį koeficientą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovų V. M. ir L. L. turtinė padėtis atitinka VPBĮIDNA įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir kad gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos iki 2002 m. gruodžio 31 d., todėl teismų išvada, jog kasatorius, apskaičiuodamas atsakovams nuomos mokestį, turėjo taikyti nuomos mokestį mažinantį koeficientą, padaryta nepažeidžiant savivaldybei priklausančio būsto nuomos mokesčio apskaičiavimą reglamentuojančių teisės normų. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad teismai, sumažindami priteistiną nuomos mokestį savo iniciatyva, peržengė ieškinio ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismas privalo įvertinti kiekvieno nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą pagal byloje nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teismai, pasisakydami dėl kasatoriaus pareikšto reikalavimo priteisti iš atsakovų nuomos mokestį, vertino, ar jis pagrįstas ir ar visa apimtimi. Dėl to byloje esant aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad prašomas priteisti nuomos mokestis nepagrįstai apskaičiuotas remiantis koeficientu 1, teismai turėjo teisę tenkinti reikalavimą ne visa, o tik ta apimtimi, kuria jis pagrįstas atsakovams V. M. ir  L. L. taikytinu nuomos mokesčio koeficientu – 0,4.

Dėl iškeldinimo, nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas (CK 6.611 straipsnis)

CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje išvardytos sąlygos – alternatyvios, t. y. bet kurios jų nustatymas yra pagrindas spręsti dėl normoje nurodytų teisinių padarinių (nutraukti sutartį ir iškeldinti iš nuomojamos patalpos) taikymo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatoriaus reikalavimo iškeldinti atsakovus V. M. ir L. L. pagrįstumo, nepagrįstai svarstė, ar byloje yra nurodytų sąlygų visetas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje asmens iškeldinimas iš būsto vertinamas kaip pati griežčiausia teisinio poveikio priemonė, kuri turi būti taikoma atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, kartu įvertinant galimybes taikyti kitus prievolių teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013; kt.). Sprendžiant tokio pobūdžio ginčus, turi būti vertinama, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik nutraukiant sutartį, o ne išsaugojant nuomininko teisę į būstą. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, kad sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius (pvz., pateikė prašymą juos sumažinti, atidėti) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. D. , bylos Nr. 3K-3-491/2012; kt.).

Nagrinėjamu atveju kasatoriaus prašymas iškeldinti atsakovus V. M. ir L. L. grindžiamas aplinkybe, kad atsakovai daugiau kaip tris mėnesius nemoka nuomos mokesčio ir mokesčių už suteiktas komunalines paslaugas (CK 6.611 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad situacija, kai savivaldybei priklausančio būsto nuomininkai ilgą laiką visiškai nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, esant konkrečioms aplinkybėms gali būti įvertinta kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas pripažįstamas proporcinga priemone (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2014). Kaip teisingai pažymi kasatorius, socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2012; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylą nagrinėjusių teismų nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovai V. M. ir L. L. piktavališkai nemoka nuomos ir kitų mokesčių bei vengia prisiimti darbo ar kitas pareigas, kurias vykdant pagerėtų atsakovų materialinė padėtis. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovai ilgą laiką gyvena ginčo bute (apytiksliai nuo 2004 m.) ir kitos gyvenamosios vietos neturi. Jų materialinė padėtis sunki: atsakovas V. M. yra tik iš dalies darbingas (50 proc.), abu atsakovai šiuo metu nedirba, jų pajamos per mėnesį – apie 580 Lt, t. y. faktinės aplinkybės, kurios teismo įvertintos kaip pagrindas atsisakyti tenkinti kasatoriaus reikalavimą iškeldinti atsakovus civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011, nepasikeitė. Kasatorius kreipėsi į teismą, prašydamas pakartotinai iškeldinti atsakovus, praėjus trumpam laikotarpiui nuo civilinės bylos Nr. 2-907-827/2011 nagrinėjimo pabaigos ir iš esmės dėl tų pačių skolų, dėl kurių prašė iškeldinti atsakovus ankstesnėje byloje. Pažymėtina, kad atsakovai skolos neginčija ir stengiasi pagal išgales mokesčius mokėti. Atsižvelgiant į teismų nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad šiuo atveju kasatorius neįrodė, jog atsakovai piktnaudžiauja jiems teikiama parama, nemoka mokesčių ne dėl sunkios materialinės padėties, bet dėl kitų, nuo atsakovų valios priklausančių priežasčių. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog tokiomis aplinkybėmis buto nuompinigių ir mokesčio už komunalines paslaugas nemokėjimas nėra pakankamas pagrindas iškeldinti atsakovus iš būsto, padaryta tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas (CK 6.611 straipsnį) ir atitinka formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2012; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. D., bylos Nr. 3K-3-491/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-645/2013; kt.).

Dėl skolos už šilumos energiją iš atsakovių A. K. ir J. K. priteisimo

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad iš atsakovių A. K. ir J. K. nepriteistina skola už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), patiektą šilumos energiją. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės ginčo bute negyvena nuo 2004 m., sprendė, kad skolos už patiektą šilumos energiją iš jų priteisimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.50 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011, sprendžiant dėl atsakovių nuomos teisių į ginčo butą, nustatyta, jog atsakovės, nors ir deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute (atsakovė A. K. – nuo 1979 m. liepos 11 d. iki 2012 m. gruodžio 17 d.; atsakovė J. K. – nuo 2002 m. liepos 8 d. iki 2011 m. lapkričio 21 d.), tačiau jame nuo 2004 m. negyveno, todėl konstatuota, kad tarp kasatoriaus ir atsakovių nesusiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai, ir netenkintas atsakovių priešieškinis pripažinti jas buvusios pagrindinės nuomininkės R. M. šeimos narėmis bei įpareigoti kasatorių sudaryti su jomis ginčo buto nuomos sutartį. Kartu nurodytoje byloje nustatyta, kad atsakovės laikė ginčo bute savo daiktus, todėl nuspręsta atsakoves su joms priklausančiais daiktais iškeldinti. Sprendimas iškeldinti atsakoves įsiteisėjo 2012 m. vasario 6 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2-907-827/2011 nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog sprendimas iškeldinti A. K. ir J. K. grindžiamas ne nuomos teisinių santykių tarp jų ir kasatoriaus nutraukimu, bet būsto savininko – Vilniaus miesto savivaldybės – teisių, nesusijusių su valdymo netekimu, gynimu (CK 4.98 straipsnis). Nekonstatavus kasatoriaus ir atsakovių nuomos santykių, aplinkybė, kad atsakovės laikė ginčo bute savo daiktus, negali būti vertinama kaip pagrindas priteisti iš jų skolą už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šio kasatoriaus reikalavimo nepagrįstumo, nors ir remiantis kitais motyvais, pripažintina teisėta ir pagrįsta.

Dėl delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą už patiektą šilumos energiją priteisimo

Delspinigiai – viena iš netesybų rūšių (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o CK 6.72 straipsnyje nustatyta, kad susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. CK nenustatyta jokių šios taisyklės išimčių. Tai reiškia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus reikalavimo priteisti iš atsakovų V. M. ir L. L. delspinigius už laiku nesumokėtą skolą už patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį pagrįstumo, turėjo nustatyti, ar yra rašytinis susitarimas, kuriame nustatyta atsakovų pareiga mokėti delspinigius.

Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 (2002 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. 658 redakcija), 2 punkte nustatyta, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka. Taigi bendroji atsiskaitymą už komunalines paslaugas, teikiamas savivaldybės nuomojamoms patalpoms, reglamentuojanti taisyklė įtvirtina nuomininko pareigą sudaryti konkrečią komunalinių paslaugų teikimo sutartį su paslaugos tiekėju. Nurodytame apraše neįtvirtinta nuostatų, reglamentuojančių atvejus, kada nuomininkai tokių sutarčių nesudaro. Kasacinis teismas, aiškindamas šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra konstatavęs, kad kai šilumos energijos tiekėjas ir patalpų nuomininkas nėra sudarę energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tai šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-3/2008; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-209/2010; kt.).

Bylos duomenimis, atsakovai V. M. ir L. L. nėra sudarę šilumos energijos ir karšo vandens tiekimo sutarties su šios paslaugos tiekėju UAB „Vilniaus energija“. Tokia sutartis 2010 m. spalio 8 d. sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės, kasatoriaus ir UAB „Vilniaus energija“. Šios sutarties 23.3 punkte nustatyta, kad jeigu šilumos vartotojas (kuris pagal sutarties 2-4 punktus yra kasatorius) neatsiskaito su šilumos tiekėju, šis už kiekvieną pavėluotą dieną turi teisę skaičiuoti jam 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos. Taigi prievolė mokėti delspinigius už vėlavimą atsiskaityti nustatyta kasatoriui, bet ne atsakovams, jie nėra šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalys, todėl, kaip pagrįstai nustatė bylą nagrinėję teismai, neturi pareigos mokėti delspinigių. Aplinkybė, kad atsakovai neginčija reikalaujamos priteisti delspinigių sumos, nesudaro pagrindo daryti kitokios išvados.

Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimą, nuomos sutarties nutraukimą, nuomininkui pažeidus nuomos sutarties sąlygas, delspinigių priteisimą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, todėl, atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamos nutarties (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas turėjo 36,82 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš SĮ „Vilniaus miesto būstas“ (j. a. k. 124568293) 36,82 Lt (trisdešimt šešių litų 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

Rimvydas Norkus

Gediminas Sagatys