Civilinė byla Nr. e2A-541-370/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00189-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.4.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naftos atliekų perdirbimo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2169-852/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Naftos atliekų perdirbimo centras“ ieškinį atsakovams D. V., D. V. individualiai įmonei ir A. V. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių priteisimo bei atsakovo D. V. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Naftos atliekų perdirbimo centras“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Naftos atliekų perdirbimo centras“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo D. V. individualios įmonės (toliau – ir IĮ) be teisinio pagrindo įgytą 8 400,26 Eur sumą ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, o nepakankant D. V. individualios įmonės turto šio ieškinio reikalavimams patenkinti, šiuos reikalavimus nukreipti į subsidiarius skolininkus – D. V. ir jo sutuoktinę A. V.. Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovo D. V. 69 910,35 Eur turtinės žalos atlyginimą bei 72 600 Eur turtinės žalos atlyginimą už prarastų įmonės apskaitos dokumentų atkūrimą (iš viso 142 510,35 Eur) bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo šios sumos.

2.       Dėl reikalavimo priteisti be pagrindo įgytą turtą, ieškovė nurodė, kad atsakovas D. V. pagal 2007 m. gegužės 3 d. darbo sutartį ėjo direktoriaus pavaduotojo statybos reikalams pareigas, o nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d. veikė kaip įmonės vadovas. Nuo 2004 m. balandžio 6 d. atsakovas yra ir įsteigtos D. V. IĮ savininkas bei vadovas. Ieškovė paaiškino, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. atsakovas buvo atleistas iš vadovo pareigų, tačiau naujai paskirtam įmonės vadovui neperdavė nei įmonės buhalterinių dokumentų, nei turto. Įvertinus iš bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (toliau – ir BAB „Snoras“) gautus mokėjimo išrašus apie atliktus pavedimus įmonėje, o būtent, 2009 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. 091610407 bei 2009 m. lapkričio 24 d. mokėjimo nurodymą Nr. 112411458, paaiškėjo, jog buvo atliekami mokėjimai į tuometinio direktoriaus pavaduotojo D. V. individualią įmonę, iš viso 8 400,28 Eur (29 004,49 Lt), nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Atsakovui pervedus į D. V. IĮ sąskaitą įmonės lėšas, ši įmonė be teisinio pagrindo įgijo turtą, kurį privalo grąžinti. Nors mokėjimo paskirtyje yra nurodyti duomenys dokumentų, kurių pagrindu buvo atliktas mokėjimas, tačiau jų, kaip pagrindžiančių atlikto mokėjimo teisinį pagrindą, ieškovės buhalterinėje apskaitoje nėra.

3.       Ieškovės įsitikinimu,  byloje ginčui spręsti turi būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnio 1 dalis (turto gavimas be teisinio pagrindo), kadangi kitų teisių gynimo būdų taikymas neužtikrintų visiško ir pakankamo ieškovės pažeistų teisių gynimo ir grąžinimo į iki pažeidimo buvusią padėtį. Kadangi individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, D. V. IĮ neturint pakankamai lėšų ieškinio reikalavimams patenkinti, išieškojimas turėtų būti nukreiptas į subsidiariųjų skolininkų (D. V. bei jo sutuoktinės A. V.) turtą.

4.       Grįsdama ieškinio reikalavimą dėl 69 910,35 Eur turtinės žalos atlyginimo ieškovė nurodė, kad naujai paskirtasis ieškovės vadovas, įvertinęs įmonėje rastus buhalterinius / finansinius dokumentus bei duomenis iš buvusio ieškovės banko – BAB „Snoras“, nustatė, kad laikotarpyje nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. atsakovas D. V. elektroninių ryšių pagalba iniciavo ir atliko finansines operacijas, kurių pagrindu iš ieškovės banko sąskaitos į savo banko sąskaitą pervedė 42 910,35 Eur (148160,86 Lt) sumą, mokėjimo paskirtyse nurodydavęs įvairius dokumentų pagrindus, tačiau tokie dokumentai naujam įmonės vadovui nebuvo perduoti. Be to, atsakovas D. V. iš ieškovės banko sąskaitos per du kartus, nenurodydamas jokio pagrindo, sau kaip įmonės vadovui, grynaisiais išsimokėjo 27 000 Eur sumą. Ieškovės įsitikinimu, šiais neteisėtais veiksmais atsakovas padarė ieškovei žalos 69 910,35 Eur  sumai.

5.       Ieškovė taip pat nurodė, kad iš atsakovo D. V. papildomai reikalauja 72 600 Eur žalos atlyginimo už atsakovo prarastų buhalterinės apskaitos dokumentų atkūrimą. Paaiškino, kad, buvęs ieškovės vadovas D. V. naujam ieškovės vadovui bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė bei nurodė, jog nežino, kur jie yra, taip pripažindamas, jog jis jam patikėtus ieškovės apskaitos dokumentus prarado. Siekiant atkurti prarastus buhalterinės apskaitos dokumentus ieškovė kreipėsi į audito paslaugas teikiančią bendrovę UAB „Audata“, kuri nurodė, kad ieškovės buhalterinės apskaitos duomenų atstatymas, suvedimas, metinės atskaitomybės paruošimas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimus, atsižvelgiant į įmonės dydį bei darbų poreikį kainuos 1 000 Eur plius pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) už kiekvieną kalendorinį mėnesį. Ieškovė, atsižvelgusi į Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta mokesčio administratoriaus teisė apskaičiuoti mokesčius už praėjusius paskutinius 5 metus, nustatė, kad ji bus priversta už laikotarpį  nuo 2012 m. iki 2016 m., atkurti buhalterinę apskaitą, tai jai kainuos iš viso 72 600 Eur.

6.       Atsakovas D. V. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Dėl ieškovės reikalavimo priteisti nepagrįstai gautas lėšas, paaiškino, kad jis nepervedė ieškovės nurodytos sumos į D. V. IĮ sąskaitą ir negalėjo atlikti tokio mokėjimo pavedimo, nes neturėjo tokių teisių ir įgaliojimų. Atsakovas buvo ieškovės direktoriaus pavaduotojas, o mokėjimo pavedimus atlieka arba įmonės vadovas arba įmonės buhalteris vadovo pavedimu, o įrodymų, kad mokėjimo pavedimą būtų atlikęs atsakovas, byloje nėra. Be to, ieškovės atsakovui atliktuose 2009 m. rugsėjo 16 d. ir 2009 m. lapkričio 24 d. mokėjimo pavedimuose yra nurodyti mokėjimo pavedimų pagrindai: 2009 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo paskirtis – .P/I PVMSF DVI-2009011; 2009 m. lapkričio 24 d. mokėjimo paskirtis – .P/I PVMSF DVI-2009016. Atsakovas nurodė, jog teismui teikia D. V. IĮ 2009 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą DVI-2009011, pagal kurią atsakovas D. V. IĮ pardavė ieškovei sąskaitoje nurodytas prekes už 16 335 Lt (4 730,94 Eur) sumą bei 2009 m. spalio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą DVI-2009016, pagal kurią atsakovas D. V. IĮ pardavė ieškovei sąskaitoje nurodytas prekes už 12 669,49 Lt (3 669,34 Eur) sumą. Taip eškovė tiesiog atsiskaitė už iš D. V. IĮ įsigytas prekes, todėl nėra pagrindo taikyti ieškovės nurodytų nuostatų dėl nepagrįsto praturtėjimo.

7.       Dėl reikalavimų, nukreiptų į atsakovę A. V., atsakovas D. V. paaiškino, kad nėra jokio pagrindo pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas laikyti ją solidariąja atsakove dėl to, kad ji yra atsakovo D. V. sutuoktinė. Paaiškino, kad atsakovų D. V. ir A. V. santuoka buvo sudaryta 2013 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus 4 (keturiems) metams po byloje nagrinėjamų mokėjimo pavedimų. A. V. neturi jokio ryšio su minėtais mokėjimo pavedimais.

8.       Dėl ieškovės reikalavimo atlyginti žalą, atsiradusią dėl neišsaugotų dokumentų, atsakovas paaiškino, kad jis ieškovės direktoriaus pareigas pradėjo eiti nuo 2010 m. balandžio 6 d. Laikotarpiu iki 2010 m. balandžio 6 d. atsakovą ir ieškovę siejo darbo santykiai ir atsakovas prieš ieškovę atsakė tik kaip darbuotojas pagal darbo santykius reglamentuojančias teisės normas, o ne kaip vadovas pagal civilinės teisės normas. Paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2013 m. vasario 20 d. atsakovas, kaip atskaitingas asmuo, sumokėjo (atsiskaitė) už ieškovę pastarojo tiekėjams 474 873,46 Lt sumą, o ieškovė jam už tai atlygino (grąžino, kompensavo, suteikė) 386 877,42 Lt sumą. Dėl ko ieškovė liko skolinga atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, 25 485,41 Eur sumą. Todėl ieškovės argumentai, kad mokėjimai buvo atlikti nesant jokio pagrindo, yra deklaratyvūs.

9.       Atsakovas taip pat pažymėjo, kad iki 2010 m. balandžio 6 d. jis pas ieškovę dirbo direktoriaus pavaduotoju statybos reikalams, todėl pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 255 straipsnį, jei ieškovė įrodytų atsakovo padarytą žalą, ji galėtų reikalauti iš atsakovo ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalos atlyginimo, t. y. ne daugiau kaip 4 500 Lt, kadangi tuo metu atsakovo alga buvo 1 500 Lt per mėnesį. Ieškovės ieškinio dalis dėl atsakovui iki 2010 m. balandžio 6 d. pervestų piniginių lėšų yra atmestina ne tik kaip nepagrįsta, bet ir dėl to, kad reikalavimas pareikštas praleidus Darbo Kodekso 27 straipsnio ir CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatytus ieškinio senaties terminus.

10.       Laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. balandžio 6 d. ieškovės direktorius buvo M. K., kuris atlikdavo mokėjimo pavedimus arba duodavo nurodymus bei priimdavo sprendimus dėl ieškovės mokėjimo pavedimų. Todėl už visas per šį laikotarpį atsakovui pervestas sumas, jei jos būtų pervestos nepagrįstai ir neteisėtai, atsakomybė ieškovo ieškinyje nurodytais pagrindais turėtų tekti tuometiniam ieškovės direktoriui M. K. arba, jei nebuvo vadovo nurodymo, tuometinei buhalterei, o ne atsakovui. Atsakovas patvirtino, kad 27 000 Eur suma grynaisiais  jam tikrai buvo išmokėta. Pinigai buvo išmokėti tam, kad atsakovas tuometinio ieškovės direktoriaus M. K. pavedimu nuvyktų į Vokietiją ir nupirktų direktoriaus nurodytas dvi transporto priemones. Paaiškino, kad jis nupirko šias transporto priemones. Tai gali patvirtinti buvęs ieškovės direktorius M. K. ir tuo metu ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys. Atsakovo nupirktos transporto priemonės buvo užregistruotos ieškovės vardu ir iki šiol yra registruotos. Iš Sąskaitų aktyvumo ataskaitos matyti, kad visų atsakovui išmokėtų sumų panaudojimas buvo pagrįstas ir apskaitytas atitinkamais pirminiais apskaitos dokumentais. Pagal šį dokumentą ne atsakovas, o ieškovė atsakovui yra skolinga 25 485,41 Eur sumą.

11.       Dėl ieškinio reikalavimo atlyginti nuostolius, susijusius su įmonės dokumentų atkūrimu, atsakovas paaiškino, kad jis įmonės dokumentų neturėjo ir neturi. Dokumentus tvarkė įmonės samdoma buhalterinė įmonė, jie buvo saugomi akcininko A. M. nurodytoje vietoje, patalpose (duomenys neskelbtini). Jokie teisės aktai neįpareigoja įmonės vadovo su savimi ar pas save turėti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Be to, atsakovo įsitikinimu, ieškovės nurodyti dokumentų atkūrimo kaštai nėra realūs.

12.       Atsakovė A. V. atsiliepime prašė ieškinio netenkinti. Paaiškino, kad atsakovų A. V. ir D. V. santuoka buvo sudaryta 2013 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus keliems metams po ieškinyje nurodytų mokėjimo pavedimų atlikimo bei grynųjų pinigų išmokėjimo atsakovui D. V., todėl ji negali patikslinti jokių su tuo susijusių aplinkybių.

13.       Atsakovas D. V. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ 33 058,13 Eur skolą, 1 562,31 Eur palūkanų už naudojimąsi 7 572,72 Eur paskolos suma, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

14.       Atsakovas paaiškino, kad jis, eidamas įmonės vadovo pareigas ir būdamas atskaitingu asmeniu, iki 2013 m. vasario 20 d. sumokėjo už ieškovą įmonės tiekėjams 87 996,04 Lt (25 517,86 Eur) sumą. Šią aplinkybę patvirtina Sąskaitų aktyvumo ataskaita, iš kurios 17 lapo matyti, kad bendrovė išleido 474 873,46 Lt, kai mokėjimams turėjo debete tik 386 877,42 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad jis ir sumokėjo šios sumos skirtumą, t. y. 87 996,04 Lt (25 485,41 Eur).

15.       Taip pat atsakovas 2013 m. balandžio 15 d. ieškovei paskolino 26 148,08 Lt (7 572,72 Eur) atsiskaitymui su bendrovės tiekėjais. 26 148,08 Lt sumos gavimą UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ patvirtino 2013 m. balandžio 15 d. Kasos pajamų orderiu Nr. F00000000042. Paskolos suma turėjo būti grąžinta pagal pareikalavimą, bet įmonė jos taip ir negrąžino ir liko skolinga atsakovui 7 572,72 Eur paskolos sumą. Paaiškino, kad ieškovė ir atsakovas suderino įsiskolinimo likutį 2017 m. liepos 31 d. 53 167,16 Eur sumai. Iš šios sumos 20 076,54 Eur sudarė įsiskolinimas atsakovui dėl nesumokėto darbo užmokesčio, o likusią 33 090,58 Eur sumą sudarė atsakovo, kaip atskaitingo asmens, atlikti mokėjimai tiekėjams, ir negrąžintos paskolos suma.

16.       Ieškovė UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ atsiliepimu į atsakovo priešieškinį prašė jo netenkinti. Pažymėjo, kad prie teikiamo priešieškinio atsakovas nepateikė jokių savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų. Pažymėjo, kad kartu su pareiškimu pateikta Sąskaitų aktyvumo ataskaita bei atsakovo pasirašytas pinigų priėmimo kvitas nepatvirtino atsakovo turimos reikalavimo teisės į UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“.

17.       Ieškovės vertimu, atsakovo pateikta Sąskaitų aktyvumo ataskaita neturi jokios teisinės galios. Paaiškino, kad ieškovė, nedisponuodama pas atsakovą esančiais ir jo neperduotais buhalterinės apskaitos dokumentais, apskritai negali patikrinti tokių skaičių atitikimo tikrovei fakto, be to, atsakovas nepagrindė, kokios paslaugos ar prekės už jo nurodytas sumas buvo pirktos ir kad tai buvo atlikta įmonės interesais. Taip pat atsakovas nepateikia ir jokių įrodymų, jog jis disponavo tokio dydžio piniginėmis lėšomis.

18.       Ieškovė taip pat nesutiko su atsakovo argumentais, jog 2013 m. balandžio 15 d. Kasos pajamų orderis patvirtina paskolos santykių tarp ieškovės ir atsakovo egzistavimą. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas nepateikė byloje jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo finansines galimybes skolinti tokio dydžio pinigines sumas. Atsakovas taip pat nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad šios neva paskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje ir kur konkrečiai jos buvo panaudotos. Be to, ieškovės įsitikinimu, tokia suteikta paskola vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, turėjo būti deklaruota Valstybinei mokesčių inspekcijai, bet atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Atsakovas savo reikalavimams pagrįsti pateikė 2017 m. liepos 31 d. Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuris nėra pasirašytas jokio asmens bei du elektroninius laiškus, iš kurių taip pat negalima spręsti apie reikšmingas šiai bylai nagrinėti aplinkybes. Ieškovė taip pat nesutiko su atsakovo reikalavimu priteisti palūkanas už paskolą.

19.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartimi prie šios bylos buvo prijungta Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla, kurioje buvo nagrinėjamas D. V. ieškinys dėl 34 620,44 Eur skolos priteisimo atsakovui (šis ieškinys laikomas priešieškiniu).

20.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 21 d. nutartimi prie šios bylos prijungta Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų civilinė byla, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovės UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ ieškinys atsakovui D. V. dėl įpareigojimo perduoti dokumentus.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

21.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 3 d.. sprendimu ieškovės UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ ieškinį atmetė. Atsakovo D. V. priešieškinį tenkino iš dalies. Priteisė atsakovui D. V. iš ieškovės UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“, 33 058,13 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo dienos (2017 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 7 355,63 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitus priešieškinio reikalavimus atmetė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-2124-723/2018) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ turto areštą, paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo, sumažinant turto arešto mastą iki šioje byloje patenkintų priešieškinio reikalavimų sumos – 33 058,13 Eur. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. sausio 22 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-2124-723/2018) taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsakovų D. V. ir D. V. IĮ turto areštą 8 627,26 Eur sumai, panaikino. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-3087-852/2018) taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsakovo D. V. turto areštą 69 910,35 Eur sumai, panaikino. Priteisė valstybei iš ieškovės UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ 25,60 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

22.       Teismas nustatė, kad 2007 m. gegužės 3 d. sudarytos darbo sutarties pagrindu D. V. buvo priimtas dirbti UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ direktoriaus pavaduotoju statybos reikalams. Nuo 2010 m. balandžio 6 d. D. V. pareigos buvo pakeistos ir jis buvo paskirtas eiti įmonės direktoriaus pareigas. 2017 m. rugsėjo 20 d. D. V. buvo atšauktas iš vadovo pareigų ir direktoriumi paskirtas R. L..

23.       Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo D. V. IĮ ir subsidiarių atsakovų (D. V. ir A. V.) be teisinio pagrindo gautą 8 400,26 Eur sumą, teismas nustatė, kad UAB „Naftos atliekų perdirbimo centas“ 2009 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo pavedimu pervedė D. V. IĮ 16 335 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi „P/l PVMSF DVI-2009011“, ir 2009 m. lapkričio 24 d. pervedė 12 669,49 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi „P/l PVMSF DVI-2009016“. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pagal byloje esančias sąskaitas faktūras, išrašytas D. V. IĮ, 2009 m. rugsėjo 11 d. važtaraštį Nr. KVAŽ001068, matyti, kad D. V. IĮ užsakymu UAB „Industek“ iš esmės visas minėtose sąskaitose faktūrose nurodytas prekes pristatė adresu Rūklos g. 16A, Jonavoje, o prekes priėmė ieškovės darbuotojas V. D.. Atsakovas pažymėjo, jog pagal šias sąskaitas faktūras buvo pristatytos medžiagos, reikalingos ieškovo statomame objekte gaisriniams hidrantams įrengti, o teismo posėdžio metu liudytojas M. K., kuris šios ūkinės operacijos metu ėjo UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ direktoriaus pareigas, patvirtino, kad gaisriniai hidrantai buvo pristatyti ir faktiškai panaudoti įmonės statomame objekte, esančiame Rūklos g. Jonavoje. Atitinkamai, teismas atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad jis neturi pagrindo pripažinti, kad minėta ūkinė operacija neįvyko, o pinigai D. V. individualiai įmonei buvo pervesti be teisinio pagrindo. Teismas ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovų 8 400,26 Eur sumą atmetė, kaip nepagrįstą iš esmės.

24.       Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo D. V. 69 910,35 Eur turtinės žalos atlyginimą, teismas nustatė, kad atsakovas D. V. neneigė, jog laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 8 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. jis gavo pinigines lėšas, taip pat atsakovas neneigė, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. jis per du kartus išsigrynino iš įmonės sąskaitos 27 000 Eur, be to, byloje nėra ginčo, kad atsakovas D. V., dirbdamas UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“, buvo atskaitingas asmuo ir tuo metu, kai nėjo įmonės vadovo pareigų.

25.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovas turi pareigą įrodyti bendrovės piniginių lėšų panaudojimą bendrovės ir jos kreditorių interesams, tačiau atkreipė dėmesį, jog pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimas savaime nereiškia (nepreziumuoja), kad pinigus atsakovas panaudojo ne įmonės interesams. Pirminių dokumentų nebuvimas civiliniame procese taip pat neužkerta proceso šalims kelio bylai reikšmingas aplinkybes įrodyti išvestiniais ir netiesioginiais įrodymais.

26.       Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nė viena šalis neįrodė, jog faktiškai dokumentais disponuoja kita šalis. Aplinkybes, kad atsakovas kaip įmonės vadovas turėjo turėti dokumentus savo žinioje, ar, kad 2009-2013 m. dokumentų priėmimo perdavimo aktai, pasirašyti ieškovės buhalteriją tvarkiusios įmonės UAB „Asesa“ buhalterės B. P. ir D. V., teismas vertino kaip nepakankamas konstatuoti fakto, jog buhalteriniai duomenys yra D. V. žinioje. Be to, aplinkybę, kad fiziškai dokumentai niekada nebuvo laikomi pas D. V., teisme patvirtino liudytoja I. B.-A., kuri patvirtino, jog dokumentai buvo laikomi akcininko UAB „Folis“ patalpose. Teismas pažymėjo, kad atsakovo kaip įmonės vadovo pareiga saugoti dokumentus yra abstrakti, todėl šioje byloje vien pareigos išsaugoti dokumentus neįvykdymo prezumpcija nėra pakankama, sprendžiant dėl atskaitingo asmens atsakomybės už jam avansu perduotų pinigų panaudojimą. Teismas sprendė, kad ieškovės siūloma įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. bendrai preziumuojant, jog nesant dokumentų, reikėtų laikyti, kad lėšos nebuvo naudojamos įmonės reikmėms, negali būti taikoma šiai bylai, nes jos taikymas būtų neteisingas, neprotingas ir iškreiptų rungimosi principo esmę.

27.       Teismas pažymėjo, kad byloje yra nemažai netiesioginių įrodymų, iš kurių labai tiksliai galima nustatyti lėšų panaudojimo paskirtį. Nors ieškovė ir teigė, kad neturi jokių dokumentų, tačiau į bylą pateikė priminius buhalterinės apskaitos dokumentus – atsakovui išmokėtų pinigų mokėjimo nurodymus, kuriuose yra nurodyta ir mokėjimo paskirtis. Ieškovė šių išlaidas pateisinančių įrodymų nerinko ir netgi prieštaravo tokių duomenų rinkimui, o atsakovo D. V. pateikti įrodymai rodo, kad dalis ieškovės kreditorių atsisakė pateikti jam duomenis apie tokius pirminius dokumentus, nes atsakovas nėra šių komercinių santykių dalyvis. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovė pateikė tik jai naudingus įrodymus, o ne visus turimus įrodymus, kurie leistų teismui objektyviai įvertinti įmonės vykdytas ūkines operacijas ir kontrahentus. Pavyzdžiui, ieškovė nepateikė įmonės banko sąskaitos išrašo, kuris atsispindėtų visas ūkines operacijas, nors kaip matyti iš BAB „Snoras“ 2017 m. gruodžio 7 d. atsakymo, tokiais įrodymais ieškovė disponuoja. Teismas pripažino, kad Sąskaitų aktyvumo ataskaita pagal materialiai atsakingą asmenį yra tinkamas įrodymas, sprendžiant ieškovės keliamą klausimą dėl lėšų panaudojimo paskirties, šis įrodymas visiškai atitinka pirminius pinigų išmokėjimo dokumentus, kuriais pinigai išmokėti atsakovui, ir taip pat sutampa su atsakovo surinktais išlaidas patvirtinančių pirminių dokumentų fragmentais. Ieškovo teiginius apie lėšų panaudojimą ne pagal paskirtį, teismas vertino kaip bendro pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad įrodinėjimo pareiga ieškovė naudojosi nesąžiningai ir neįrodė aplinkybių, kurias pati turėjo įrodyti.

28.       Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo paaiškinimai apie 27 000 Eur grynųjų pinigų panaudojimą automobiliams pirkti Vokietijoje ne visai atitinka Sąskaitų aktyvumo ataskaitos duomenis, nes atsakovo išlaidas pateisinanti suma, kurią jis sumokėjo pardavėjui (duomenys neskelbtini) yra tik 56 971,20 Lt, t. y. neatitinka išgrynintos 27 000 Eur sumos. Tačiau pagal šią Sąskaitų aktyvumo ataskaita vis tiek fiksuojama ieškovės skola atsakovui, o duomenų apie konkrečios permokos nepagrįstumą ieškovė nepateikė. Be to, grynųjų pinigų panaudojimo aplinkybes patvirtino atsakovo pateiktas 2011 rugpjūčio 29 d. elektroninis laiškas, ir iš esmės M. K. parodymai teisme. Dėl šių priežasčių ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 69 910,35 Eur skolą teismas atmetė, kaip nepagrįstą iš esmės.

29.       Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo D. V. 72 600 Eur turtinės žalos atlyginimą už prarastų įmonės apskaitos dokumentų atkūrimą, teismas pažymėjo, kad nors atsakovas teigė, kad įmonės dokumentai galėjo būti laikomi patalpose akcininkės UAB „Folis“, kuri galbūt juos ir prarado, tačiau iš to galima spręsti, kad atsakovas nesirūpino ir tinkamai neorganizavo įmonės buhalterinių dokumentų saugojimo, t. y. nepaskyrė atsakingo asmens, neįformino perdavimo veiksmo, nesiaiškino saugojimo sąlygų. Tačiau, nepaisant to, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 72 600 Eur dydžio žalą už prarastų dokumentų atkūrimą, nėra įrodytas, kadangi ieškovė dokumentų neatkūrė ir neįrodė, kad būtų patyrusi nuostolius. Todėl prašomų priteisti nuostolių teismas nevertino kaip realios žalos. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nenurodė priežasčių, dėl kurių nurodytas dokumentų atkūrimo sąnaudas reikėtų vertinti kaip būsimą žalą pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ieškovė nepaaiškino, kodėl iki šiol neatkūrė reikiamų dokumentų. Teismas nenustatė ieškovės dokumentų atkūrimo tikslų, be to, sudvejojo ir pateiktais UAB „Audata“ paslaugų atlikimo įkainiais. Teismas pažymėjo, kad dėl šio reikalavimo teismas galėtų spręsti tik ieškovei įrodžius realius faktinius nuostolius ir teisėtą tikslą, kadangi nagrinėjamu atveju, ieškovė to nepadarė, šį ieškovės reikalavimą teismas atmetė, kaip neįrodytą.

30.       Teismas, nagrinėdamas atsakovo priešieškinį, dėl jo reikalavimo priteisti iš ieškovės 25 517,86 Eur skolą, kurią sudaro įmonės skola jam kaip atskaitingam asmeniui, fiksuota Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje, bei 26 148,08 Lt (7 572,72 Eur) skolą pagal 2013 m. balandžio 15 d. kasos pajamų orderį Nr. F00000000042, vadovavosi Sąskaitų aktyvumo ataskaita, iš kurios matyti, kad per visą avansinės apskaitos vedimo laikotarpį nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2013 m. vasario 20 d. D. V., kaip atskaitingas asmuo, yra sumokėjęs už įmonę įmonės tiekėjams 474 873,46 Lt, o įmonė yra padengusi tik 386 877,42 Lt atsakovo sąnaudų, nepadengtas skirtumas sudaro – 87 996,04 Lt (25 517,86 Eur). Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra priežasčių, dėl kurių nebūtų galima remtis paminėtu išvestiniu buhalterinės apskaitos dokumentu skolos faktui patvirtinti. Iš bylos medžiagos nustatė, kad Sąskaitų aktyvumo ataskaita yra sudaryta už laikotarpį, kai įmonės apskaita buvo vedama ir tvarkoma UAB „Asesa“. Teismas pažymėjo, kad jis neturi pagrindo abejoti tuo, kad įrašai apskaitos registre būtų buvę daromi ne pagal pirminius apskaitos dokumentus.

31.       Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad atsakovo įmokėta 26 148,08 Lt (7 572,72 Eur) suma pagal 2013 m. balandžio 15 d. kasos pajamų orderį Nr. F00000000042, nevertintina kaip paskola, nes iš visų byloje esančių aplinkybių matyti, kad šią sumą atsakovas už įmonę sumokėjo kaip atskaitingas asmuo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad nurodyta suma buvo panaudota atsiskaityti su įmonės darbuotoju V. D. ir, kad su juo buvo realiai atsiskaityta, nors tuo metu įmonė neturėjo lėšų, konstatavo, kad jis neturi pagrindo abejoti šios operacijos realumu.

32.       Teismas tenkinęs priešieškinį dėl skolos priteisimo, tenkino ir atsakovo priešieškinio reikalavimą priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau atsakovo priešieškinio reikalavimo priteisti jam 1 562,31 Eur palūkanas nuo paskolintos 7 572,72 Eur sumos, teismas netenkino, nes, teismo vertinimu, tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos santykiai, ir, atsakovas neįrodė, kad pinigus ieškovei buvo perdavęs atlygintinai.

33.        Teismas išnagrinėjęs bylą iš esmės, paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas bei išsprendė byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimą. 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

34.       Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ ieškinys būtų tenkintas, o D. V. priešieškinis būtų atmestas. Apeliaciniame skunde ieškovė pakartoja bylos faktines aplinkybes bei jos procesinę eigą, savo skundą grindžia iš esmės tapačiais argumentais, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nurodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. O konkrečiai:

34.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas ignoravo, kad atsakovai neįrodė savo pozicijos, jog konkrečios pinigų sumos buvo pervestos iš ieškovės atsakovo individualiai įmonei turint tam teisinį pagrindą. Teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą, reikalaujančią, kad ginčo šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nepagrįstai perkėlė atsakovų pozicijos įrodinėjimo pareigą ieškovei. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovo veiksmai tiesiogiai prieštaravo bendrovės valdymo organo lojalumo ir interesų vengimo principams. Tokioje situacijoje atsakovas turėjo pareigą įrodyti įvykusių sandorių realumą ir pagrįsti, kad nebuvo pažeistos nei CK 2.87 straipsnio nuostatos, nei ieškovės interesai.

34.2.                      Teismų praktikoje pripažįstama ir taikoma contra sproliatorem (prieš pažeidėją) įrodymų vertinimo taisyklė, reiškianti, kad tuo atveju, jei šalis, kuri turi pareigą pateikti ar išsaugoti įrodymus, to nepadaro ar sąmoningai sunaikina įrodymus, visos su tokiais įrodymais susijusios aplinkybės vertintinos tokio asmens nenaudai. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas turėjo įrodyti, kad buhalterinės apskaitos duomenys yra prarasti ne dėl jo veiksmų arba kad ne jis buvo de facto ieškovės vadovas, tačiau atsakovas šių aplinkybių neįrodė.

34.3.                      Ieškovė kritiškai vertina teismo sprendimą, vertinant bylos aplinkybes, remtis Sąskaitų aktyvumo ataskaita, kadangi iš jos nėra aišku, nei kas sudarė dokumentą, nei kokiu pagrindu (kokiais faktiniais duomenimis) buvo remtasi, nei šio dokumento sudarymo data.

34.4.                      Ieškovė nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jai žalos atlyginimo dėl buhalterinių dokumentų praradimo. Pažymi, kad ieškovės patirta žala pasireiškė ne kaip turėtos išlaidos, bet kaip turto netekimas. Ieškovė pateikė skaičiavimą išlaidų, kurias ji patirtų siekdama atkurti įmonės prarastus buhalterinius duomenis į tą padėtį, kurioje ji būtų, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų. Taip pat ieškovė teigia, kad teismas sprendime priėmė prieštaringą motyvaciją, kadangi nustatęs, kad žala buvo patirta, tik nėra žinoma jos išraiška, teismas turėjo arba vadovautis ieškovės skaičiavimais, arba imtis veiksmų įvertinti tokiai žalai, arba įpareigoti atsakovus užtikrinti būsimą nuostolių užtikrinimą.

34.5.                      Ieškovė nesutinka su teismo atliktu priešieškinio vertinimu. Pažymi, jog teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad visi mokėjimai, kuriuos darė atsakovas, buvo daryti ieškovės įsipareigojimams padengti. Teismas suabsoliutino atsakovo teiktus įrodymus ir ignoravo ieškovės pateiktus, kurie pagrindžia, kad ieškovė VMI nebuvo deklaravusi jokios skolos iš atsakovo. Ieškovė į bylą yra pateikusi ir paties atsakovo patvirtintus aiškinamuosius raštus nuo 2012-2015 m., kuriuose nenurodyta, kad ieškovė turėtų kokių nors įsipareigojimų atsakovui. Be to, atsakovas neįrodė, kad visos lėšos buvo panaudotos tinkamai ir išimtinai ieškovės interesams. 

35.       Atsakovai D. V., A. V. ir D. V. individuali įmonė atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime iš esmės atkartoja faktines aplinkybes bei savo poziciją, teiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovai sutinka su teismo priimtu sprendimu, teigia, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

35.1.                      Atsakovai pažymi, kad ieškovė pirkdavo konkrečias prekes ne tiesiogiai iš tiekėjų ar rangovų, bet iš atsakovo individualios įmonės dėl to, kad D. V. individuali įmonė turėjo nuolaidų pas tiekėjus, todėl ieškovei buvo naudinga reikalingas prekes įsigyti per D. V. individualią įmonę. Todėl, atsakovų vertinimu, neegzistuoja sąlygos nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti, kadangi 8 400,26 Eur suma buvo pervesta apmokant už realiai ieškovei parduotas prekes, kurias ji gavo. Be to, ieškinio reikalavimas dėl 8 400,26 Eur sumos priteisimo iš atsakovų byloje nebuvo grįstas tuo, kad ieškovei įsigyjant prekes iš D. V. individualios įmonės buvo pažeisti kokie nors CK 2.87 straipsnio reikalavimai, kad prekių įsigijimas iš D. V. individualios įmonės buvo negalimas ar kt. Tokius argumentus apeliantas pradėjo dėstyti tik apeliaciniame skunde. Atsakovai pažymi, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

35.2.                      Atsakovai, pasisakydami dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš jų 69 910,35 Eur žalos atlyginimą, akcentuoja, jog ne buhalterinių dokumentų išsaugojimas ar jų neišsaugojimas lemia konkrečių mokėjimų ar atsiskaitymų teisėtumą. Vien tai, kad įmonė ar asmuo dėl kokių nors priežasčių praranda dokumentus, kurių pagrindu atliko mokėjimus, nepaverčia tokių mokėjimų neteisėtais. Dėl contra sproiliatorem (prieš pažeidėją) principo taikymo, atsakovai atkreipia dėmesį, jog ieškovės nurodytos teisminės praktikos nutartys neturi precedento galios šios bylos atžvilgiu, kadangi bylos nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Nagrinėjamu atveju sąlygos įrodinėjimo naštos perkėlimui atsakovui neegzistavo, nes byloje yra nustatyta, kokių dokumentų pagrindu buvo atlikti mokėjimai, byloje esantys įrodymai, patvirtina, kad visa ieškovės dokumentacija buvo ir turėtų būti ieškovės akcininke esančios įmonės UAB „Folis“ patalpose. Esant tokioms aplinkybėms įrodinėjimo našta negali būti perkeliama atsakovams. Be to, ieškovės veikloje buvo plačiai taikoma tokia praktika, kad jos akcininkai ar darbuotojai pirkdavo veiklai vykdyti reikalingas prekes ir paslaugas bei už jas atsiskaitydavo savo lėšomis, ieškovei prisiėmus pareigą tokias lėšas grąžinti ir vėliau jas pagal galimybes grąžinant.

35.3.                      Atsakovai pažymi, jog tai, kad Sąskaitų aktyvumo ataskaita nėra pasirašyta ją parengusio asmens nepaneigia joje nurodytų duomenų teisingumo. Tuo labiau, kai ieškovė turi ir turėjo visas galimybes gauti iš buhalterines paslaugas jai teikiančios įmonės pasirašytą Sąskaitų aktyvumo ataskaitą. Šio dokumento patikimumą, jame užfiksuotų duomenų teisingumą patvirtina kitų byloje esančių įrodymų (įskaitant nurodytus toliau) visuma.

35.4.                      Dėl atsakovo tenkintų prieškieškinio reikalavimų, pažymi, kad iš Sąskaitų aktyvumo ataskaitos matyti, kad grynaisiais pinigais D. V. išmokėta 27 000 Eur suma buvo panaudota ieškovės interesais ir tai nėra bei negali būti laikoma ieškovei padaryta žala. Atsakovas įgijo transporto priemonę ieškovei ir tai patvirtina ne tik ataskaita, bet ir kiti įrodymai (susirašinėjimas su ieškovės direktoriumi M. K., jo liudijimas teismas, atliktos bankinės operacijos).

35.5.                      Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, jog ieškovės reikalavimai nukreipti į atsakovą kaip į įmonės vadovą, tačiau iki 2010 m. balandžio 6 d. atsakovą ir ieškovę siejo tik darbo santykiai, atsakovas nebuvo atsakingas už tinkamą buhalterinių duomenų tvarkymą ar jų saugojimą.

35.6.                      Atsakovai taip pat pažymi, kad į teismą ieškovė kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą, tai sudaro dar vieną papildomą pagrindas apeliacinio skundo atmetimui.

35.7.                      Atsakovų vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės skolos realumą atsakovui bei tai, kad ieškovei trūkdavo apyvartinių lėšų. Be to, ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad ne atsakovas, o ji pati atsiskaitė su atleistu darbuotoju V. D., ar kad šis darbuotojas turėtų reikalavimo teisę į ieškovę.

35.8.                      Apeliantės argumentą, kad teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo atlyginti 72 600 Eur žalą atsakovai vertina kaip neįrodytą. Nesutikimas su teismo sprendimu grindžiamas visiškai naujais argumentais, kuriais yra keičiamas ieškinio pagrindas ir dalykas. Apeliantė tvirtina, kad „nagrinėjamu atveju žala pasireiškė ne kaip turėtos išlaidos, o kaip turto netekimas“. Atsakovai su apeliantės teiginiu dėl teismo iniciatyvumo nesutinka ir nurodo, kad būtent ieškovė turi pareigą rinkti duomenis ir įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

37.       2017 m. rugsėjo 28 d. D. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš skolininko UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ jam priteisti 33 090,58 Eur skolą, 1 392,33 Eur palūkanas už naudojimąsi 7 572,72 Eur paskolos suma, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko atžvilgiu.

38.       2017 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eL2-42911-933/2017 priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ 33 090,58 Eur skolą, 1 392,33 Eur palūkanas, 5 proc. metines procesines palūkanas bei 282,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat taikė kreditoriaus prašytas laikinąsias apsaugos priemones skolininko turtui.

39.       2017 m. spalio 23 d. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ pateikė prieštaravimus. Todėl, 2017 m. lapkričio 3 d. D. V. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovo UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ 33 058,13 Eur skolą, 1 562,31 Eur palūkanas už naudojimąsi 7 572,72 Eur paskolos suma, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

40.       2017 m. lapkričio 7 d. teismas D. V. ieškinį priėmė ir panaikino 2017 m. rugsėjo 29 d. teismo įsakymą, suteikė bylai naują numerį – Nr. e2-47642-933/2017 (e2-370-933/2018).

41.       2018 m. sausio 18 d. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš D. V. individualios įmonės priteisti jai be teisinio pagrindo įgytą 8 400 Eur sumą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Nepakankant D. V. individualios įmonės turto visiems šio ieškinio reikalavimams patenkinti, šiuos reikalavimus nukreipti į subsidiarius skolininkus D. V. ir jo sutuoktinę A. V. (civilinės bylos Nr. e2-2124-723/2018).

42.       2018 m. vasario 6 d. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriuo prašė nepranešant D. V. taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti jo turtą 69 910,35 Eur sumoje. Įpareigoti D. V. per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ turtą bei dokumentus: antspaudą bei visus bendrovės dokumentus, bendrovės banko sąskaitų generatorių / prisijungimų prie bendrovės banko sąskaitų duomenis, bendrovės kasą. Priteisti iš D. V. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ 69 910,35 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas (civilinė byla Nr. e2-3087-852/2018).

43.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 27 d. nutartimi sujungė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-370-933/2018 ir Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. e2-3087-852/2018 ir perdavė sujungtas bylas nagrinėti teisėjui A. V., sujungtos bylos Nr. e2-3087-852/2018.

44.       Vilniaus regiono apylinkės teismo byla Nr. e2-2124-723/2018 2018 m. gegužės 21 d. buvo sujungta su Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civiline byla Nr. e2-3087-852/2018, jas perduodant nagrinėti teisėjui A. V., suteikiant jai numerį – Nr. e2-3087-852/2018 (e2-2169-852/2019).

45.       2018 m. spalio 18 d. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė iš Atsakovo D. V. individualios įmonės priteisti be teisinio pagrindo įgytą 8 400,26 Eur sumą, 6 proc. procesines palūkanas. Nepakankant D. V. individualios įmonės turto visiems šio ieškinio reikalavimams patenkinti, šiuos reikalavimus nukreipti į subsidiarius skolininkus D. V. ir A. V.. Iš atsakovo D. V. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ naudai priteisti 69 910,35 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 72 600 Eur turtinės žalos atlyginimą už prarastų apskaitos dokumentų atkūrimą, iš viso 142 510,35 Eur, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Bylos faktinės aplinkybės

46.       2007 m. gegužės 3 d. UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ ir D. V. sudarė darbo sutartį, pagal kurią D. V. buvo priimtas į UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ direktoriaus pavaduotoju statybos reikalams pareigas. 2010 m. balandžio 6 d. darbo sutartis su D. V. buvo pakeista ir jis buvo paskirtas į UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ direktoriaus pareigas, kurias ėjo iki 2017 m. rugsėjo 20 d.

Dėl D. V. individualios įmonės nepagrįsto praturtėjimo 8 400,26 Eur suma

47.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ignoravo, kad atsakovai neįrodė savo pozicijos, jog konkrečios pinigų sumos buvo pervestos iš ieškovės atsakovo individualiai įmonei turint tam teisinį pagrindą. Todėl ieškovei turėtų būti priteista iš atsakovo individualios įmonės 8 400,26 Eur suma.

48.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Naftos atliekų perdirbimo centas“ 2009 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo pavedimu pervedė D. V. IĮ 16 335 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi „P/l PVMSF DVI-2009011“ ir 2009 m. lapkričio 24 d. mokėjimo pavedimu pervedė D. V. IĮ 12 669,49 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodžiusi „P/l PVMSF DVI-2009016“. Byloje esančiose 2009 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. DVI-2009011 ir 2009 m. spalio 26 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. DVI-2009016 detalizuota, kokias prekes UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ įsigijo iš D. V. IĮ. 2009 m. rugsėjo 11 d. važtaraštis Nr. KVAŽ001068, patvirtina, kad D. V. IĮ užsakymu UAB „Industek“ pristatė iš esmės visas sąskaitose faktūrose nurodytas prekes adresu Rūklos g. 16A, Jonavoje, o prekes priėmė ieškovės darbuotojas V. D. (el bylos t. 5, b. l. 165). 2019 m. spalio 3 d. posėdyje liudytojas M. K., patvirtino, kad gaisriniai hidrantai buvo pristatyti ir faktiškai panaudoti įmonės statomame objekte, esančiame Rūklos g. Jonavoje.

49.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus šiuos duomenis konstatavo, kad jis neturi pagrindo pripažinti, jog minėta ūkinė operacija realiai neįvyko, o pinigai D. V. individualiai įmonei buvo pervesti be teisinio pagrindo.

50.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, aptartais šios Nutarties 48 punkte, pirmosios instancijos teismo poziciją, neturi pagrindo su ja nesutikti. Byloje esantys įrodymai ir liudytojo parodymai patvirtino buvus ieškovės ginčijamus sandorius realius, todėl esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad D. V. individuali įmonė nepagrįstai praturtėjo, atitinkamai, ši įmonė neturi pareigos ieškovės prašomos sumos jai grąžinti. Todėl ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 8 400,26 Eur sumos priteisimo iš D. V. individualios įmonės buvo atmestas pagrįstai.

51.       Apeliantė teigia, jog teismas neatsižvelgė, kad atsakovo veiksmai tiesiogiai prieštaravo bendrovės valdymo organo lojalumo ir interesų vengimo principams. Tokioje situacijoje atsakovas turėjo pareigą įrodyti įvykusių sandorių realumą ir pagrįsti, kad nebuvo pažeistos nei CK 2.87 straipsnio nuostatos, nei ieškovės interesai.

52.       Kaip konstatuota aukščiau, byloje esantys įrodymai, bei M. K. liudijimas patvirtino atsakovo poziciją. Aplinkybės, kad prekes pirkti per D. V. individualią įmonę buvo nepalanku UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“, neįrodytos. Atkreiptinas dėmesys į M. K. liudijimą (kuris ėjo direktoriaus pareigas iki D. V. ir kuris patvirtino, kad jo motina yra UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ akcininkė) teismo posėdyje, kuriame jis patvirtino, kad UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ dažniausiai neturėdavo lėšų įsigyti jai reikalingų priemonių veiklai, investicijoms, todėl tokia situacija, kad kiti (akcininkai, direktorius) apmokėdavo UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ reikalingas prekes buvo įprasta praktika, vėliau būdavo sprendžiama, kaip tas lėšas už įmonę sumokėjusiems asmenims grąžinti. Taigi, įvertinus šiuos duomenis ir nenustačius aplinkybių dėl atsakovo padaryto CK 2.87 straipsnio pažeidimo, ieškovės argumentai, kad atsakovo veiksmai prieštaravo bendrovės valdymo organo lojalumo ir interesų vengimo principams, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovės reikalavimo iš atsakovo D. V. priteisti 69 910,35 Eur žalos atlyginimą, Sąskaitų aktyvumo ataskaitos tinkamumo, bei contra spoliatorem (prieš pažeidėją) įrodymų vertinimo taisyklės taikymo 

53.       Ieškovė, grįsdama savo reikalavimą dėl 69 910,35 Eur priteisimo iš D. V., nurodė, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai nustatė, jog tai, kad atsakovas neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, nesuponuoja išvados, kad lėšos buvo panaudotos ne ieškovės interesams. Pirmosios instancijos teismui ieškovė savo reikalavimą dėl 69 910,35 Eur nepagrįstai išmokėtos avansinės permokos priteisimo iš atsakovo D. V. grindė tuo, kad byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu šios sumos buvo pervestos atsakovui, bei tuo, kad tokius pavedimus jis atlikęs pažeidė įmonės vadovo fiduciarines pareigas. Ieškovė apeliaciniam teismui nurodo jau naują, pirmosios instancijos teismui neteiktą, savo šios ieškinio dalies pagrįstumo pagrindą – teismas turėjo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklę.

54.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvimas savaime nereiškia (nepreziumuoja), kad pinigus atsakovas panaudojo ne įmonės interesams. Teismas nustatė, kad Sąskaitos aktyvumo ataskaita visiškai atitinka pirminius pinigų išmokėjimo dokumentus, kuriais pinigai buvo išmokėti atsakovui, ir taip pat sutampa su atsakovo surinktais išlaidas patvirtinančių pirminių dokumentų fragmentais, taip pat tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 27 000 Eur buvo išmokėti už automobilius nupirktus Vokietijoje, todėl sprendė, kad ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimo dėl 69 910,35 Eur priteisimo pagrįstumo.

55.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

56.       Pagal kasacinio teismo praktiką vien tik buhalterinės apskaitos dokumentai gali būti įrodymai, jei nėra kitų, pirminių, dokumentų arba jei pirminiai įrodymai neprieštarauja buhalterinės apskaitos dokumentams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

57.       Nagrinėjamoje byloje įrodinėti žalos padarymo faktą turėjo ieškovė. Ieškovė pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad D. V. buvo pervestos atitinkamos sumos pinigų, 27 000 Eur jis išsigrynino. Nors atliktuose pervedimuose yra nurodyta jų paskirtis, ieškovė teigė, kad aplinkybė, kad atsakovas neperdavė dokumentų naujam įmonės vadovui, leidžia matyti, kad jis galbūt siekia nuslėpti netinkamo įmonės direktoriaus pareigų vykdymą ir įmonei padarytos žalos faktą.

58.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui D. V. ieškovės nurodomos sumos buvo pervestos ir išsigrynintos, šios aplinkybės neneigia ir pats atsakovas. Atsakovas gi neigė pasisavinęs įmonės lėšas ir tai įrodinėjo Sąskaitų aktyvumo ataskaita, sąskaitomis faktūromis, išrašytomis ieškovei, liudytojų parodymais.

59.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nors ir teigia, jog neturi jokių dokumentų, tačiau į bylą pateikė pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus – atsakovui išmokėtų pinigų mokėjimo nurodymus, kuriuose yra nurodyta ir mokėjimo paskirtis. Teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas šių išlaidas pateisinančių įrodymų nerinko ir netgi prieštaravo tokių duomenų rinkimui.

60.       Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančių duomenų ir faktų visuma bei Kasacinio teismo praktika, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad byloje esanti Sąskaitų aktyvumo ataskaita yra tinkamas įrodymas, sprendžiant ieškovės keliamą klausimą dėl lėšų panaudojimo paskirties. Be to, į bylą atsakovo pateikti duomenys, t. y. įmonių jam pateiktos UAB „Naftos atliekų perdirbimo centas“ išrašytos sąskaitos faktūros bei paaiškinimai, kokia forma buvo atsiskaityta (dažniausiai nurodė, kad buvo atsiskaitoma grynaisiais), patvirtina atsakovo įrodinėjamą aplinkybę, kad Sąskaitų aktyvumo ataskaita yra parengta pagal pirminius dokumentus ir atspindi realų įmonės piniginių srautų judėjimą (el. b. 4 t., b. l. 22-57). Taip pat nustatyta, kad dalis juridinių asmenų (UAB „Achema“; UAB „Bikuvos prekyba“, UAB „Silberauto“, Vilniaus miesto 32-asis notarų biuras) atsisakė atsakovui pateikti jo prašomą informaciją nurodydami, kad be UAB „Naftos atliekų perdirbimo centas“ sutikimo jie prašomų duomenų nesuteiks. Tačiau ieškovė, susipažinusi su byloje esančiais šiais duomenimis, nesiėmė jokių priemonių jiems gauti, kad pvz: paneigti atsakovo teiginius dėl Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje nurodytų sandorių realumo. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius faktinius duomenis ir jų sutapimą su Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje esančiais duomenimis, ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie paneigtų šių duomenų atitikimą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos pozicija, kad Sąskaitų aktyvumo ataskaita yra tinkamas, reikšmingą įrodomąją galią turintis dokumentas, kuris patvirtina atsakovo teiginius, susijusius tiek su atliktų pavedimų pagrįstumu, tiek ir su jam susidariusia ieškovės skola.

61.       Taip pat pastebėtina, jog, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė į bylą teikė duomenis savo nuožiūra, kai kuriuos pirminius dokumentus (kuriais grindžia atsakovo skolą) ji pateikė, o kitų nurodė neturinti ir į bylą nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad būtų dedamos pastangos jiems surasti (teikiamos užklausos įmonėms pagal Sąskaitų aktyvumo ataskaitą ar užklausta UAB „Folis“), siekiant patvirtinti, jog ieškovės akcininkė UAB „Folis“ jais iš tiesų nedisponuoja, nors liudytojai M. K. bei I. B.-A. vieningai nurodė, kad dokumentai buvo laikomi (duomenys neskelbtini) (šią aplinkybę įrodinėja ir atsakovas), įmonės UAB „Folis“, kuriai vadovauja A. M., patalpose (iš byloje esančio Neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 01, matyti, kad UAB „Folis“ adresas korespondencijai yra nurodytas – (duomenys neskelbtini) (el. b. 4 t., b. l. 83-86)). 

62.       Ieškovės argumentus, kad atsakovas 2011 m. rugsėjo 1 d. nepagrįstai išsigrynino 27 000 Eur, paneigia Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje užfiksuotas 56 971,20 Lt pavedimas (duomenys neskelbtini), byloje esantys dokumentai, foto nuotraukos atsakovo įgytų benzinvežių (el. b. IV t., b. l. 164-181) bei M. K. liudijimas, nurodant, kad pinigai buvo išimami grynaisiais, kadangi Vokietijoje esatys pardavėjai nurodė savo pardavimo sąlygas, dėl to teko D. V. dalį pinigų jiems perduoti grynais, o ne pavedimu. Tai paaiškino aplinkybę, kodėl Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje ir išimta grynųjų pinigų suma benzinvežiams pirkti nesutapo.

63.       Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos pozicija, kad ieškovė neįrodė atsakovo skolos jam susidarymo fakto, todėl ieškovės ieškinys šioje dalyje buvo atmestas pagrįstai.

64.       Dėl contra spoliatorem (prieš pažeidėją) įrodymų vertinimo taisyklės taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformavęs šios taisyklės taikymo prezumpciją, vadovaujantis kuria šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; 2010 birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015; 2016 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-219/2016).

65.       Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančių duomenų visuma patvirtino atsakovo poziciją. Taip pat patvirtino atsakovo aktyvius veiksmus siekiant pagrįsti jo byloje esančius teiginius (įrodymų rinkimą bei jų teikimą teismui), atitinkamai paneigti ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Byloje nesustatytos aplinkybės, kad įmonės dokumentai yra pas atsakovą ir, kad jis faktiškai jų neperdavė, sunaikino, slėpė, atsisakė juos pateikti. Todėl, nepriklausomai nuo to, kad ieškovė savo ieškinio pagrindą papildė tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teigdama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, sąlygų taikyti šiai įrodymų vertinimo taisyklei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl šis apeliantės argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 72 600 Eur turtinės žalos atlyginimą už prarastų įmonės apskaitos dokumentų atkūrimą

66.       Ieškovė tvirtina, jog patirta žala pasireiškė ne kaip turėtos išlaidos, bet kaip turto netekimas. Ieškovė pateikė skaičiavimą išlaidų, kurias ji patirtų, siekdama atkurti įmonės prarastus buhalterinius duomenis į tą padėtį, kurioje ji būtų, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų. Taip pat ieškovė teigia, kad teismas tuo klausimu priėmė prieštaringą sprendimą, kadangi nustatęs, jog žala buvo patirta, tik nėra žinoma jos išraiška, teismas turėjo arba vadovautis ieškovės skaičiavimais, arba imtis veiksmų tokiai žalai įvertinti, arba įpareigoti atsakovus užtikrinti būsimą nuostolių atlyginimą.

67.       Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad D. V., kaip įmonės vadovas, turėjo tiek bendro pobūdžio pareigą veikti sąžiningai ir protingai ir rūpintis įmonės buhalterinės apskaitos vedimu bei dokumentų išsaugojimu (CK 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d.), tiek ir specialią įstatymo numatytą pareigą užtikrinti tokių dokumentų išsaugojimą. Nepaisant to, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 72 600 Eur dydžio žalos atlyginimą prarastų dokumentų atkūrimui, nėra įrodytas. Teismas nustatė, kad ieškovė dokumentų neatkūrė ir šiuo metu nurodytų nuostolių nėra patyrusi. Todėl sprendė, kad atsakovės nurodomi nuostoliai negali būti laikomi realia žala.

68.       CK 6.249 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis). CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018).

69.       Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. Tačiau civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat už būsimą žalą. Pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Tokiu atveju teismas turi įvertinti dvi tikimybes – tikimybę, kad tokia žala atsiras, ir tikėtiną jos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Taigi CK nuostatos leidžia priteisti ne tik faktiškai jau patirtų, bet ir būsimų nuostolių atlyginimą, tačiau tokiu atveju turi būti akivaizdu, kad subjektas, prašantis būsimų nuostolių atlyginimo, neišvengiamai patirs nuostolių ateityje. Būsimi nuostoliai turi būti akivaizdūs ir lengvai įrodomi (Lietuvos Apeliacinis teismas 2019 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-854-381/2019).

70.       Šiuo atveju ieškovė siekė atlyginimo žalos, kuri gali kilti, jeigu jai tektų atkurti dokumentus, kurių, pasak jos, atsakovas jai neperdavė. Atkreiptinas dėmesys, jog nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo aplinkybės, kad dokumentai yra pas atsakovą, o ne ieškovę, t. y. kad dokumentai faktiškai prarasti. Bylą nagrinėjant abiejose teismų instancijose buvo nustatyta, kad dalį duomenų ieškovė turi, nes pati juos pateikė teismui. Be to, iš jos veiksmų bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ji neturi suinteresuotumo šiuos dokumentus gauti savarankiškai, teismui iki galo neatskleidė, kokią dalį dokumentų turi. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog liudytojas M. K. teismo posėdyje nurodė, kad įmonė nuo 2013 m. pradžios jokių veiksmų sąmoningai neatlieka, nes laukia, kol sueis penkių metų mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis, kad mokesčių administratorius negalėtų apžvelgti senesnių įmonės dokumentų įrašų. Byloje nėra duomenų, kurie pagrįstų įmonės veiklą nuo 2014 m., Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje paskutiniai įrašai atlikti 2013 m. vasario 20 d.

71.       Atsakant į ieškovės argumentus, kad teismas turėjo nustatyti priteistinos žalos dydį, pažymėtina, kad Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019).

72.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančių duomenų ir įrodymų visuma, konstatuoja, kad ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų reikalingų pagrįsti žalos atsiradimą. Byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, atitinkamai ieškovės nurodyta galinti jai kilti žala, taip pat neįrodyta. Ieškovė neįrodė prašomų priteisti nuostolių padarymo fakto ar kad neišvengiamai patirs nuostolius ateityje, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju, teismas, nenustatęs visų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalingų pagrįsti žalos atsiradimą, neturėjo pareigos nustatinėti ir ieškovei galbūt kilsiančios žalos dydžio. Atsižvelgiant į aptartą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai atmesti ieškovės reikalavimą dėl 72 000 Eur žalos atlyginimo iš atsakovo kaip neįrodytą.

Dėl senaties termino praleidimo

73.       Atsakovas D. V. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teigia, kad nustatinėjant ieškinio senaties termino pradžios momentą turi būti vertinama ne tai, kada naujai paskirtas įmonės vadovas sužinojo apie tariamą ieškovo teisių pažeidimą, o tai, kada apie tai sužinojo ar turėjo sužinoti ieškovė – UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“, t. y. tuo metu, kada mokėjimai buvo faktiškai atlikti (paskutiniai mokėjimai atlikti 2012 – 2013 m.). Įvertinus šią atsakovo poziciją, su ja vienareikšmiškai sutikti negalima, juridinis asmuo įgyvendina savo teises ir pareigas per jo atstovus, todėl senaties terminas šiuo konkrečiu atveju, kai bylą inicijuoja naujas juridinio asmens vadovas, yra skaičiuotinas nuo jo tapimo vadovu, o ne nuo faktinių mokėjimų atlikimo. Pažymėtina, kad didžioji dalis mokėjimų bei pinigų išgryninimas buvo atlikti D. V. pačiam esant įmonės vadovu ir tuos mokėjimus atlikus, tad įmonė, atstovaujama paties D. V. nekėlė ginčo dėl jo atliktų mokėjimų. Nes tokiu atveju, kaip teigia atsakovas, senatis turėjo būti skaičiuojama nuo faktinių mokėjimų atlikimo (jam būnant vadovu ir juos pačiam atlikus). Ginčas kilo įmonę pradėjus valdyti naujam vadovui, kuris teigia, kad D. V. mokėjimus sau atliko nepagrįstai. Todėl šiuo atveju, senaties terminas skaičiuotinas nuo naujo vadovo sužinojimo ir nuo akcininkų sprendimo atleisti D. V. (2017 m. rugsėjo 20 d.), tad šiuo atveju terminas pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo nebuvo nepraleistas. Todėl atsakovo argumentai, kad ieškovės ieškinys turėjo būti atmestas vien senaties suėjimo pagrindu, atmetami.

Dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo

74.       Ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai padarė prielaidą, kad visi mokėjimai, kuriuos darė atsakovas, buvo daryti ieškovės įsipareigojimams padengti; teismas suabsoliutino atsakovo teiktus įrodymus ir ignoravo ieškovės pateiktus,  t. y., kad ieškovė VMI nebuvo deklaravusi jokios skolos atsakovui.

75.       Teismas, vadovaudamasis Sąskaitų aktyvumo ataskaita, nustatė, kad nuo 2007 m. birželio 13 d. iki 2013 m. vasario 20 d. atsakovas D. V., kaip atskaitingas asmuo, yra sumokėjęs už įmonę jos tiekėjams 474 873,46 Lt, o įmonė jam yra padengusi tik 386 877,42 Lt atsakovo sąnaudų (e. bylos t. 1, b.l. 26). Atsakovas nurodo, kad jis ir prašo priteisti skirtumą, kuris sudaro 87 996,04 Lt (25 517,86 Eur). Teismas vadovavosi byloje esančia Sąskaitų aktyvumo ataskaita ir pripažino atsakovo šį reikalavimą pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje nurodyti įrašai atitinka realius faktus, kuriuos patvirtina byloje surinkti įrodymai (ieškovei išrašytos sąskaitos faktūros), konstatavęs, kad šis dokumentas yra pakankamas įrodymas pagrįsti įmonės atliktas finansines operacijas, pritaria pirmosios instancijos pozicijai tenkinti atsakovo priešieškinio reikalavimą iš dalies, jam iš ieškovės priteisiant 25 517,86 Eur.

76.       Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė atsakovui iš ieškovės 7 572,72 Eur, įmokėtus pagal 2013 m. balandžio 15 d. kasos pajamų orderį Nr. F00000000042. Teismas nustatė, kad ši avansinė permoka fiksuota tuo metu, kuris nepatenka į Sąskaitų aktyvumo ataskaitoje apskaitytą laikotarpį. Teismas ,įvertinęs atsakovo paaiškinimus, kad už šiuos pinigus buvo atsiskaitoma su V. D., bei nustatęs, kad su šiuo darbuotoju buvo realiai atsiskaityta, dėl atskaitymo su darbuotoju buvo susirašinėjama su UAB „Asesa“, sprendė, kad atsakovas savo reikalavimą į ieškovė pagrindė. 

77.       Apeliacinės instancijos teismas ,susipažinęs su byloje esančiais duomenimis – 2013 m. balandžio 15 d. kasos pajamų orderiu Nr. F00000000042, susirašinėjimu su UAB „Asesa“ (el. b. 5 t., b. l. 32), ieškovei į bylą nepateikus jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad su V. D. ji atsiskaitė, o ne atsakovas, neturi pagrindo nesutikti su teismo priimtu sprendimu dėl šio reikalavimo. Ieškovė neteigė, kad V. D. buvo išmokėta per didelė suma, todėl teismas jos dydžio nevertino. Ieškovei nepaneigus atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, kuriais jis grindė savo reikalavimo teisę į ieškovę, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas jam šią sumą priteisė pagrįstai. Aplinkybė, kad ieškovė nebuvo deklaravusi skolos atsakovui VMI, nepaneigia atsakovo pateiktų faktinių įrodymų, kurie patvirtina įvykusius realius sandorius / mokėjimus.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos baigties

78.       Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo civiliniame procese ir įrodymų vertinimo yra nuosekli ir išplėtota. Šis teismas yra išaiškinęs, kad Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-398-687/2019, 32 punktas).

79.       Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo ypatumus, nes įstatyme nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie atitinkamų faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-421/2017, 27 punktas).

80.       Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).

81.       Vadovaujantis būtent tokia bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 12 ir 178 straipsniai), apeliantei, siekiant įrodyti savo ieškinio pagrįstumą bei paneigti atsakovo priešieškinį, tenka pareiga įrodyti atsakovo jai padarytą žalą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, ir nenustačiusi ieškovės apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, susijusių su pirmosios instancijos teismo taikytu netinkamu įrodymų vertinimu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija ir priimtu sprendimu, todėl jį palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

82.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.).

83.       Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantei UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos (CPK 93 str.). Tačiau į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą turi teisę atsakovai, pateikę atsiliepimą į apeliacinį skundą – D. V., A. V. ir D. V. individuali įmonė.

84.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktą, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo už praėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių).

85.       Remiantis Statistikos departamento viešai skelbiama informacija, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2019 m. antrąjį ketvirtį sudarė 1 289 Eur, todėl maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistina suma sudaro 1 675,7 Eur (1 289 Eur x 1,3).

86.       Atsakovai 2020 m. vasario 28 d. pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas D. V.. Taip pat pateikė duomenis, kad D. V. patyrė 2 698,26 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo ir pateikimo teismui išlaidas. Atsiliepimas apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas 2019 m. lapkričio 28 d. (2019 m. IV ketvirtį). Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos (2 698,26 Eur) ženkliai viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalią už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui priteistiną sumą bei nenustačius aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nukrypti nuo Rekomendacijoje nurodytų priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju atsakovui D. V. už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistina suma – 1 675,7 Eur. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės UAB „Naftos atliekų perdirbimo centras“ (juridinio asmens kodas 126400643) atsakovui D. V. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 675,7 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                     Rasa Gudžiūnienė

                                                                                     Danguolė Martinavičienė

                                                                             Vigintas Višinskis