Civilinė byla Nr. 2A-288-601/2010
(Proceso Nr. 2-19-3-00498-2009-7)
Procesinio sprendimo kategorija 14.1; 14.4; 14.6; 15.3.2; 15.4; 16.2.4; 18.2.2; 121.18; 121.21
(S)
Pirmos instancijos teismo teisėjas Saulius Mikšys
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko bei pranešėjo Evaldo Burzdiko, kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės, Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant, atsakovo atstovui adv. Linui Meškiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Jurbarko rajono Klausučių ŽŪB apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-817-384/2009 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovui Jurbarko rajono Klausučių žemės ūkio bendrovei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir kompensacijos bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas teismo prašė:
1) pripažinti neteisėtu Klausučių žemės ūkio bendrovės pirmininko 2009-05-29 potvarkį Nr.15, kuriuo ieškovas nuo 2009-05-29 atleistas iš darbo Klausučių žemės ūkio bendrovėje pagal DK 136 str. 3 d. 2 p.;
2) priteisti ieškovui iš atsakovo:
2.1) penkių vidutinių mėnesinių atlyginimų – 7 326 Lt dydžio išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos - 2009-05-29- iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
2.2) 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;
2.3) bylinėjimosi išlaidas.
Jurbarko rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies (b. l. 101-105). Teismas sprendime nustatė, kad ieškovas K. A. 1994 m. gegužės 27 d. buvo priimtas dirbti sargu Klausučių žemės ūkio bendrovėje (b. l. 9). 2009 m. gegužės 29 d. Klausučių žemės ūkio bendrovės pirmininko potvarkiu Nr. 15 ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. (b. l. 25), už tai, kad jis nuo 2009-05-25 iki 2009-05-29 neatvyko į darbą, t. y. padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Teismas laikė, jog ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai, dėl šių aplinkybių: 1) jau 2009-01-07 pokalbio metu bendrovės pirmininkas S. D. ieškovui paaiškino, jog dėl bendrovės sunkios padėties ir organizacinių pasikeitimų ieškovas bei kiti du sargai bus atleisti iš darbo, o sargo funkcijas atliks technologas E. S., kuris apsigyvens tose pačiose patalpose, kur buvo įrengtas sargų kambarys, todėl ieškovui buvo aišku, kad jis bus atleistas iš darbo; 2) iš byloje esančio įspėjimo apie atleidimą iš darbo projekto matyti, kad ieškovą buvo planuojama atleisti iš darbo nuo 2009-03-09, išmokant jam 2 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b.l.10), teismas laikė, jog projekte siūloma piniginė išmoka prieštarauja DK 140 str. 1 d. 5 p. reikalavimams, kadangi ieškovas išdirbo Klausučių žemės ūkio bendrovėje virš 15 metų ir jį atleidžiant iš darbo pagal DK 130 str., priklausytų 5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išmoka; 3) ieškovo ligos metu (nuo 2009-01-12 iki 2009-01-26) buvo atlikti organizaciniai pakeitimai, po kurių sargų paslaugos (tarp jų ir ieškovo) atsakovui tapo nereikalingos, ką patvirtino liudytojas E. S., kuris paaiškino, kad 2009 m. jis apsigyveno sargų kambaryje ir vykdo sargo funkcijas, o tuo metu, kai jis būna išvykęs, sargauja A. S., bendrovėje anksčiau dirbę sargai Š. G. ir O. M. atleisti iš darbo (b. l. 57-58); 4) nedarbingumo pažymėjimą ieškovas pristatė bendrovės buhalterei E. G., teismas laikė tikėtinu ieškovo paaiškinimą, kad susitikimo metu E. G. pasakė ieškovui, kad sargu jis jau nebedirba ir jam reikalinga susitikti su bendrovės vadovu dėl išmokos dydžio, jo aiškinimą patvirtina ir kitos bylos aplinkybės: bendrovėje jau buvo atlikti organizaciniai pakeitimai (sargo funkcijas nuolatinai vykdė E. S., o reikalui esant jį pavaduodavo A. S.), be to iš ieškovo ir liudytojos J. A. (ieškovo žmonos), paaiškinimų nustatyta, jog 2009-05-18 ieškovui nuvykus pas bendrovės vadovą S. D., pastarasis paaiškino, kad ieškovas sargu nebedirbs ir jam bus išmokėta 2 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių išmoka, nors atsakovo atstovas neigia tokio pokalbio buvimą, tačiau teismas manė, kad toks pokalbis buvo, nes S. D. parodymai nenuoseklūs, t. y. 2009-10-05 įvykusio teismo posėdžio metu jis neigė kalbėjęs telefonu su ieškovo žmona (b. l. 75), tačiau ieškovui pateikus telefono sąskaitos išklotinę, iš kurios matosi, jog su S. D. buvo kalbėta ir 2009-05-26, 2009-05-27 (3 kartus), 2009-05-28 (b. l. 87) atsakovas pripažino šį faktą. Todėl teismas laikė, jog bendrovės pirmininkas, jeigu jam buvo reikalingos ieškovo, kaip sargo, paslaugos, turėjo realias galimybes pasiteiravimui apie ieškovo nevykimo į darbą priežastis; 5) ieškovas 2009 m. sausio mėn. ligos metu, raktus nuo sargų patalpų atidavė buhalterei E. G., kuri perdavė raktus A. S., kuris parodė, kad jam pradėjus dirbti sargu, raktus nuo sargo patalpų jam atidavė tuo metu sargu taip pat dirbęs Š. G., todėl teismas sprendė, jog bendrovės administracija net neplanavo, jog ieškovas po ligos ir atostogų (į darbą ieškovas privalėjo ateiti 2009-05-25) dirbs toliau sargu, todėl ieškovui ir buvo neperduoti raktai nuo sargų patalpų, tuo pažeidžiant DK 229 str. reikalavimus; 6) atsakovas pripažino, kad, atleisdamas ieškovą iš darbo, prieš tai nepareikalavo iš jo pasiaiškinimo, tuo pažeisdamas drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, numatytą DK 240 str. 1 d., kas patvirtina, jog atsakovui buvo visiškai aišku, kad ieškovas nevyksta į darbą dėl to, kad nebėra jo darbo vietos, t. y. atsakovas siekė atleisti ieškovą iš darbo neišmokant jam priklausančių piniginių išmokų. Ieškovas atleidimo iš darbo dokumentus gavo tik po to, kai 2009-06-02 raštu kreipėsi į atsakovą.(b. l. 13-15). Remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Klausučių žemės ūkio bendrovė ieškovą atleido iš darbo šiurkščiai pažeisdama DK reikalavimus, siekdama išvengti finansinių įsipareigojimų virš 15 m. pas atsakovą dirbusiam ieškovui. Teismas nelaikė ieškovo neatvykimo į darbą nuo 2009-05-25 iki 2009-05-29 pravaikšta, kadangi ieškovas į darbą nevyko, nes darbdavys tinkamai nesuorganizavo jo darbo, todėl patenkino ieškovo reikalavimą pripažinti 2009-05-29 Klausučių žemės ūkio bendrovės pirmininko potvarkį Nr.15 neteisėtu. Taip pat teismas patenkino ieškinio dalį, kuria ieškovas prašo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t.y. nuo 2009-05-29 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (sprendimo paskelbimo dieną priteistina pinigų suma už priverstinę pravaikštą 4 932,84 Lt: 06 mėn.-21 d.d.x48,84 (48,84 Lt yra vidutinis darbo dienos užmokestis, (b. l. 19); 07 mėn.-22 d.d.x48,84; 08 mėn.-20 d.d.x48,84; 09 mėn.-22 d.d.x48,84; 10 mėn.x16 d.d.x48,84; o tolesnę pinigų skaičiuotę už priverstinę pravaikštą atliktų atsakovas arba antstolis) bei penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, nes iš bylos aplinkybių matosi, jog ieškovas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl organizacinių priežasčių. Kadangi ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 1 092,25 Lt (2008 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. darbo) (b.l.59), ieškovui priteisė 5 462,51 Lt išmoką, o likusioje dalyje ieškinį dėl išmokos dydžio priteisimo atmetė. Nors liudytoja J. A. patvirtino apie ieškovo išgyvenimus, dėl jo atleidimo iš darbo, tačiau teismas laikė neįrodyta, jog atsakovas naudojo prieš ieškovą grasinimus susidorojimu, nors akivaizdu, jog ši situacija ieškovui teigiamų emocijų nesukėlė, tačiau tai nėra pagrindas neturtinei žalai atlyginti ir todėl šią ieškinio dalį atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinį teismas patenkino iš dalies, ieškovui iš atsakovo iš dalies priteisė 1 200 Lt advokato atstovavimo išlaidas bei 443,86 Lt žyminį mokestį ( 132 Lt už neturtinį ginčą ir 311,86 Lt už turtinę ieškinio dalį) bei 8 Lt pašto išlaidos, valstybei.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-10-22 sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir kompensacijos priteisimo atmesti bei priteisti iš ieškovo atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Motyvuose nurodo:
1) byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovas darbe nepasirodė visą darbo savaitę (nuo 2009-05-25 iki 2009-05-29), todėl atsakovas pagrįstai nutraukė su darbuotoju darbo sutartį DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu;
2) teismas nepagrįstai išimtinai rėmėsi tik ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ir neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus;
3) vadovaujantis LAT praktika (Nr. 3K-3-1298/2002, Nr. 3K-3-446/2003, Nr. 3K-3-462/2005, Nr. 3K-3-93/2008) ir darbo teisės subjektų lygybės principu, laikytina, jog ieškovas, net žinodamas apie tikimybę būti atleistam iš darbo, turėjo pareigą dėti visas nuo jo priklausančias pastangas ir tinkamai vykdyti darbo sutartį, turėjo pareigą nustatytu laiku eiti į darbą ir atlikti darbo funkcijas, priešingu atveju, jam be pateisinamų priežasčių neatvykus į darbą visą savaitę, laikytina, jog jis šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, be to, dėl netinkamų darbo sąlygų sudarymo ieškovas turėjo teisę kreiptis į darbdavį, o ne vienašališkai nuspręsti nevykdyti savo darbo funkcijų;
4) teismas nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, jog atsakovas planavo ieškovą atleisti iš darbo, ir dėl to pateisino ieškovo neatvykimą į darbą, taip iškreipdamas darbo subjektų teisių ir pareigų bei atsakomybės pusiausvyrą, pažeisdamas pamatinį darbo santykių stabilumo principą ir sudarydamas prielaidas darbuotojams piktnaudžiauti savo teisėmis bei vienašališkai nevykdyti įsipareigojimų darbdaviui;
5) liudytojų E. G. ir R. B. parodymai patvirtina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės neegzistuoja;
6) ieškovui raktai buvo neperduoti, kadangi jis neatvyko į darbo vietą, be to aplinkybė, jog ieškovas atostogaudamas ir sirgdamas perdavė savo raktus kitam sargui yra normali ir priimtina praktika siekiant užtikrinti bendrovės turto apsaugą;
7) teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog bendrovėje dirbantis E. S. gyvena iki tol buvusiame sargų kambaryje, kadangi sargų kambarys yra atskira patalpa, kurioje minėtas asmuo negyvena.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti; priteisti ieškovui iš atsakovo 48,84 Lt už kiekvienos priverstinės pravaikštos dieną nuo teismo sprendimo priėmimo iki apeliacinės instancijos teismo nutartis paskelbimo dienos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Motyvuose nurodo:
1) 2009-05-15, ieškovui atnešus nedarbingumo pažymėjimą E. G., jam buvo pranešta, kad visi sargai atleisti, 2009-05-18 susitikimo su bendrovės vadovu S. D. metu, jis ieškovui patvirtino, kad sargai atleisti, ir kilo konfliktas dėl išeitinės pašalpos dydžio, ieškovui nesutikus su 2 mėn. pašalpos dydžiu, ieškovui nebuvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, bet buvo pareikšta, kad jis bus atleistas kaip pravaikštininkas;
2) ieškovas buvo atvykęs į darbą 2009-05-20 ir 2009-05-25, tačiau jam raktai nebuvo perduoti, kadangi visi sargai jau buvo atleisti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nustatyta, kad ieškovas K. A. 1994 m. gegužės 27 d. buvo priimtas dirbti pas atsakovą sargu. 2009 m. sausio mėnesį atsakovas dėl ekonominių priežasčių pradėjo struktūrinius pertvarkymus, mažinant darbuotojų skaičių – ieškovui buvo pranešta, jog jis bus atleistas iš darbo (b. l. 10, 57, 58). Nuo 2009 m. sausio 12 d. iki 2009 m. gegužės 25 d. ieškovas buvo nedarbingas bei buvo atostogose. 2009 m. gegužės 29 d. ieškovas, nepareikalavus jo raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, buvo atleistas iš darbo pagal DK 136 str, 3 d. 2 p. (DK 235 str. 9 p.) – šiurkščiai pažeidęs darbo drausme, t. y. neatvykęs į darbą nuo 2099 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. (b. l. 17-18).
Apeliacinio skundo esmė – ieškovas be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. gegužės 29 d., kas buvo pagrindu atleisti ieškovą iš darbo bei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išimtinai ieškovo nurodytomis aplinkybėmis.
Spręsdama ginčą, teisėjų kolegija vadovaujasi tuo, kad darbuotojas darbo teisiniuose santykiuose yra silpnesnioji šalis, kuriai yra sudėtingiau įrodinėti savo nurodomas aplinkybes.
Lietuvos Respublikos CPK 78 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <...>. CPK 185 str. numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo ir įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįsta išvadą, jog labiau tikėtinos yra ieškovo ir jo žmonos ( J. A.) nurodomos aplinkybės sprendžiant ieškovo atleidimo iš darbo klausimą. Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo tvirtinti, kad ieškovas turėjo pagrindo tikėtis, jog jis nuo 2009 m. gegužės 25 d. vis dar laikomas atsakovo darbuotoju ir jam yra darbas (sargo) pas atsakovą. Tai, kad ieškovas neatvyko į darbą 2009 m. gegužės 25 d., žinant, jog jo darbo vietos nėra (apie ką jam pranešė tiek bendrovės buhalterė, tiek pats direktorius), negali būti laikoma neatvykimu į darbą be pateisinamų priežasčių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie atsakovo veiksmai, yra formalus ir nesąžiningas, darbuotojo atžvilgiu, įstatymo taikymas (klaidinant ieškovą dėl jo darbo), siekiant atleisti ieškovą iš darbo, nesumokant jam priklausančios išeitinės 5 mėnesių išmokos. Iš byloje nustatytų aplinkybių, akivaizdu, jog ieškovo, kaip sargo, paslaugų įmonei nereikėjo, tačiau atsakovas nesinaudojo objektyviai egzistuojančiomis įmonėje aplinkybėmis (atleidžiami sargai, šios funkcijos bendrovei nereikalingos) bei netaikė teisėtų ieškovo atleidimo priemonių, t. y. neatleido ieškovo pagal LR DK 129 str. Atvirkščiai, atsakovas siūlė neteisėtą atleidimo būdą (ką pats pripažino) - atleisti ieškovą pačiam prašant ir išmokant 2 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo darbuotojų - E. G., R. B. parodymais, nes jos buvo tiesiogiai priklausomos nuo darbdavio (atsakovo). Paties atsakovo (bendrovės pirmininko) parodymai buvo nenuoseklūs, klaidinantys teismą dėl pokalbių su ieškovu ir jo žmona, nes tik pateikus objektyvius įrodymus (telefono pokalbių išklotines), šis pripažino buvus ieškovo nurodomiems pokalbiams.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad įstatyme nenustatyta, kad darbdaviui pažeidus DK 240 str. 1 d. reikalavimą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, paskirta drausminė nuobauda vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo savaime būtų laikoma neteisėta. Tačiau pažymėtina, kad šio įstatyminio reikalavimo tikslas yra ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Pažeisdamas DK 240 str. 1 d. reikalavimus, darbdavys pats sau apriboja galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Nepareikalaudamas darbuotojo pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, darbdavys save stato į blogesnę padėtį ir prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su paskirta drausmine nuobauda ir ją ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes, netgi eliminuojančias galimybę taikyti jam drausminę atsakomybę arba skirti tam tikros rūšies nuobaudą, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs šio darbuotojo drausminės atsakomybės klausimą. Taigi aptariamos teisės normos nuostatos apie darbuotojo pasiaiškinimo reikalavimą atitinka tiek darbdavio, tiek ir darbuotojo interesus, o šio reikalavimo vykdymo pažeidimas prieštarauja abiejų darbo sutarties šalių interesams. Į visa tai atsižvelgtina vertinant DK 240 str. 1 d. pažeidimo įtaką atleidimo iš darbo teisėtumui. Ginčą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 str. 1 d. reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino esant šį pažeidimą ir tai, kad šis pažeidimas parodė atsakovo nenorą gauti ieškovo paaiškinimą (nors ieškovo neatvykimo į darbą metu buvo bendrauta su atsakovu, tačiau atsakovas neužsiminė apie ieškovo neatvykimą į darbą ir galimybę jį atleisti dėl to) dėl neatvykimo į darbą, nes atsakovo darbo vietos nebuvo, t. y. parodė atsakovo siekį atleisti darbuotoją iš darbo, nemokant išeitinės išmokos.
Lietuvos Respublikos DK 297 str. 4 d. numatyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia šio Kodekso 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pripažinęs ieškovo atleidimą neteisėtu ir dėl organizacinių priežasčių negrąžinęs ieškovo į darbą, sprendimo revoliucinėje dalyje nenurodė ieškovo atleidimo iš darbo (darbo sutarties nutraukimo) pagrindo, dėl ko sprendimo revoliucinė dalis patikslintina, nurodant, jog jis atleistas teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, tačiau sprendimas tikslintinas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą atmesti.
Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą patikslinti, nurodant, kad K. A., a. k. (duomenys neskelbtini) laikytinas atleistu iš darbo pagal DK 279 str. 4 d. (teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos).
Kolegijos pirmininkas Evaldas Burzdikas
Kolegijos teisėjai Nijolia Indreikienė
Egidijus Tamašauskas