Administracinė byla Nr. A-667-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00231-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. liepos 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Skyrius) 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (10.16)R3-10536 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Valdyba) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3528 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-04-16 sprendimo Nr. (10.16)R3-10536“; įpareigoti atsakovą 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. jis dirbo Šakių rajono priešgaisrinėje tarnyboje ugniagesiu – ėjo skyrininko pareigas. Į Šakių miesto profesionalios priešgaisrinės dalies ugniagesio pareigas pareiškėjas buvo priimtas 1987 m. gruodžio 1 d., vėliau perkeltas dirbti skyrininku, taigi ugniagesiu jis dirbo iki priešgaisrinės tarnybos reorganizavimo (sukarinimo), t. y. iki 1997 m. birželio 2 d. Reorganizavus Šakiuose veikusią priešgaisrinę tarnybą, pareiškėjas 1997 m. birželio 3 d. vėl buvo priimtas dirbti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininku, jam suteiktas grandinio laipsnis. Pareiškėjas skyrininku dirbo iki 2009 m. vasario 7 d., kai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko įsakymu buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjo teigimu, nors priešgaisrinės įstaigos, kurioje jis dirbo, pavadinimas, juridinis statusas bei jo užimamų pareigų pavadinimai keitėsi, tačiau jo atliekamos funkcijos išliko tos pačios. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl priežasčių, kurias lėmė valstybės finansinė padėtis, tai nepriklausė nuo pareiškėjo valios. Atsižvelgiant į tai, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti buvo nepagrįstai neįskaitytas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpis, ginčijami sprendimai priimti formaliai laikantis teisės aktų, nesivadovaujant teismų praktika (be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017).

3.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas tvirtino, jog pagal pareiškėjo pensijos bylos dokumentų duomenis akivaizdu, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu paskirtas tik 1997 m. birželio 3 d. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nustatė tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį vidaus tarnybos stažas nesietinas su tarnybos laiku pensijai gauti. Šiuo atveju pareiškėjo vidaus tarnybos stažas yra 23 metai 2 mėnesiai 13 dienų, o ištarnautas laikas pensijai skirti – 20 metų 9 mėnesiai 11 dienų. Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. pareiškėjas į šį registrą buvo įrašytas kaip apdraustasis socialiniu draudimu, t. y. dirbantis pagal darbo sutartį, todėl šis laikotarpis neatitinka Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 6 straipsnyje nurodytų sąlygų. Atsakovas pabrėžė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 metų pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjo minimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 teisines pasekmes sukelia tik šioje byloje dalyvavusioms proceso šalims ir nėra privalomas valstybės institucijoms. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir Pensijų įstatymo nuostatas, pareiškėjui, dirbusiam pagal darbo sutartį, negalėjo kilti teisėti lūkesčiai, kad jo tarnybos laikui buvo prilygintas po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas, egzistuojant esminiams priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumams.

5.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjui nuo 2015 m. sausio 1 d. mokama pareigūnų pensija. Pagal Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pateiktus duomenis, kuriuos pareiškėjas patvirtino savo parašu, jo tarnybos laikas pareigūnų pensijai skirti yra 20 metų 9 mėnesiai 11 dienų. Laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. nebuvo nurodytas 2019 m. vasario 10 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape Nr. 3, nes šiuo laikotarpiu pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pagrindais. Pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu buvo paskirtas tik 1997 m. birželio 3 d., todėl atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą į tarnybos laiką pareigūnų pensijai skirti įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį. Trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip ir atsakovas, akcentavo Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

II.

7.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 8 d. sprendimu tenkino pareiškėjo J. M. skundą, t. y. panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (10.16)R3-10536 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3528, įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrių, perskaičiuojant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą skyrininku Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje.

8.       Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 11SP-842 pareiškėjui nuo 2009 m. kovo 1 d. neterminuotai paskirta 632,73 Lt (183,25 Eur) pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, nurodant, kad pareiškėjo ištarnautas laikas yra 20 metų 9 mėnesiai 11 dienų. Pareiškėjas 2018 m. kovo 27 d. pateikė prašymą Skyriui „Dėl laikotarpio nuo 1995-01-01 iki mano tarnybos Vidaus reikalų ministerijos sistemoje sustatutinimo įskaitymo į mano tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir Vidaus reikalų ministerijos man skiriamos valstybinės pensijos perskaičiavimo“. Skyrius ginčijamame 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. (10.16)R3-10536 laikė, kad 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpis, pareiškėjo dirbtas Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje, pagrįstai ir teisėtai neįskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti bei kad nėra jokio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, įskaitant 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Valdybą, prašydamas panaikinti ginčijamą Skyriaus sprendimą ir perskaičiuoti Vidaus reikalų ministerijos jam paskirtos valstybinės pensijos dydį, įskaičiuojant į šiai pensijai skirti reikalingą tarnybos laiką 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį, arba nurodyti tai atlikti Skyriui. Valdyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, ginčijamu 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3528 jį atmetė, Skyriaus sprendimą palikdama nepakeistą. Valdyba konstatavo, kad Skyrius išsamiai ir teisingai paaiškino priežastis ir teisinį pagrindą, kuriais remiantis buvo nuspręsta 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpio neįskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti.

9.       Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir išanalizavęs bylos duomenis, taip pat nustatė, kad pareiškėjas Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 44 buvo priimtas dirbti ugniagesiu nuo 1987 m. gruodžio 1 d. Šakių miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje. Šakių profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1989 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 45 jis buvo perkeltas į skyriaus vado pareigas. Skyriaus vado pareigas pareiškėjas ėjo nuo 1989 m. gruodžio 1 d. Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato priešgaisrinės dalies skyriaus vadu (skyrininku) pareiškėjas dirbo iki 1997 m. birželio 2 d. Iš tarnybos jis buvo atleistas 1997 m. birželio 2 d., pagal 1997 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 19TE, remiantis Darbo įstatymų kodekso 29 straipsnio 1 punktu (dėl įmonės likvidavimo).

10.       Pareiškėjas 1997 m. birželio 3 d. buvo priimtas į Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių m. sukarintos priešgaisrinės dalies skyrininko pareigas dviejų mėnesių išbandymo laikotarpiui pagal šios dalies viršininko 1997 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. 6TE, o pagal 1997 m. rugpjūčio 4 d. įsakymą Nr. 33TE – nuo 1997 m. rugpjūčio 4 d. paskirtas į skyrininko pareigas, suteikiant grandinio laipsnį. Pareiškėjas, turėdamas vyresniojo puskarininkio laipsnį, iš vidaus tarnybos Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Šakių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos skyrininko pareigų buvo atleistas nuo 2009 m. vasario 7 d., remiantis Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2009 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. TE-13.

11.       Teismo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kokį pavadinimą turėjo Šakiuose veikianti priešgaisrinė tarnyba ir kaip teisiškai buvo įforminami pareiškėją ir šią tarnybą siejantys darbo, o vėliau – vidaus tarnybos santykiai, šie santykiai nuo 1987 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. vasario 7 d. turėjo nepertraukiamą pobūdį. Pareiškėjui į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai skirti įskaičiuoti 1987 m. gruodžio 1 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpis (darbo pagal darbo sutartį laikas, kai vėliau darbuotojas buvo paskirtas pareigūnu) ir 1997 m. birželio 3 d. – 2009 m. vasario 7 d. laikotarpis (vidaus tarnybos laikas), tačiau nėra įskaičiuotas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpis, t. y. darbo pagal darbo sutartį dirbtas laikas, kai vėliau pareiškėjas buvo paskirtas pareigūnu.

12.       Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime konstatuota, jog 1985 m. rugpjūčio 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, buvo įsteigtos sukarintos priešgaisrinės dalys Utenos ir Klaipėdos miestų bei Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos apsaugai; iki 1990 m. kovo 11 d. ir vėliau vidaus reikalų sistemos padaliniuose priešgaisrinė apsauga buvo organizuota sukarintos ir profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais; profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių sukarinimas vyko laipsniškai, su pertraukomis. Konstitucinis Teismas tokias išvadas padarė atsižvelgęs į Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, Vidaus reikalų ministro 2007 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtinto Vidaus reikalų ministerijos 2007 metų veiklos pagrindinių priemonių plano 110-ąją priemonę ir kitus konstitucinėje byloje nustatytus duomenis.

13.       Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys iš esmės neprieštarauja aptartoms Konstitucinio Teismo išvadoms. Pagal Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą, Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato buvo planuojama sukarinti tik 1997 metais. Vidaus reikalų sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1996 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1125 „Etatų klausimais“ buvo nuspręsta Šakių rajono priešgaisrinę tarnybą prie policijos komisariato ir šios tarnybos Šakių miesto priešgaisrinę dalį likviduoti nuo 1997 m. sausio 10 d., o 1996 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 1126 „Etatų klausimais“, įsigaliojusiu 1997 m. sausio 10 d., buvo patvirtinti Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naujai steigiamo padalinio – Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės dalies – etatai. Šias aplinkybes taip pat patvirtina Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktas 2018 m. lapkričio 29 d. raštas Nr. 9.4-2713(3.46) „Dėl informacijos pateikimo“.

14.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nustatė, kad valstybėje vykusi profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė dėl finansinių lėšų trūkumo ir kad iki 1995 m. sausio 1 d. buvo sukarinti tik priešgaisrinės apsaugos padaliniai, buvę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Jonavoje, Mažeikiuose, Ignalinoje. Šioje nutartyje, atsižvelgdamas į priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų pertvarkymą, vykdytą palaipsniui sukarinant atskirus padalinius, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, jog ta aplinkybė, kad priešgaisrinės apsaugos sukarinimas šalies mastu vyko ne vienu metu, nulėmė skirtinguose padaliniuose dirbusių, tačiau iš esmės tapačias funkcijas atlikusių asmenų skirtingą padėtį; taip pat nustatė, kad profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo šioje sistemoje dirbusių asmenų valios, o iš esmės dėl sunkios valstybės finansinės padėties.

15.       Teismas, ištyręs pareiškėjo paaiškinimus, liudytojo Arūno Tautkevičiaus parodymus apie pareiškėjo vykdytas funkcijas 1987 m. gruodžio 1 d. – 1995 m. sausio 1 d. bei 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiais ir vėliau vykdytas funkcijas, nustatė, kad pareiškėjas vykdė ugniagesio, o vėliau – skyriaus vado (skyrininko) funkcijas ir visais laikotarpiais dalyvavo gaisrų gesinimuose, gelbėjimo operacijose, įvairių incidentų padarinių likvidavime: iš pradžių kaip ugniagesys, vėliau (pareiškėją paaukštinus pareigose ir jį nuo 1989 m. gruodžio 1 d. paskyrus skyriaus vadu (skyrininku) pareiškėjas pats apmokydavo ugniagesius, vadovavo 4–5 žmonių skyriui ir kartu dalyvaudavo gaisrų gesinime, avarijų, kitų incidentų padarinių likvidavime. Tiek tarnaudamas Šakių profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje iki jos sukarinimo, tiek ir jau sukarintoje tarnyboje pareiškėjas visais minėtais laikotarpiais vykdė tas pačias ugniagesiui, o vėliau – skyriaus vadui (skyrininkui) priskirtas funkcijas bei dirbo tuos pačius darbus. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti pareiškėjo paaiškinimais, liudytojo parodymais. Teismas pripažino, kad pareiškėjas 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiu vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio skyriaus vado (skyrininko) pareigas, kaip ir 1987 m. gruodžio 1 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu, kuomet jis vykdė ugniagesio, vėliau – skyriaus vado funkcijas ir kuris įskaitytas į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti, bei kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjo vykdytos ugniagesio, o vėliau – skyriaus vado (skyrininko) darbui priskirtos funkcijos nesiskyrė nei apimtimi, nei pobūdžiu.

16.       Teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos dalies sukarinimo reforma užsitęsė ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių, o dėl valstybėje buvusios finansinės padėties, bei esant nustatytai aplinkybei, kad pareiškėjo faktinis skyriaus vado (skyrininko) darbo laikas Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d., kai pareiškėjo atliekamas skyriaus vado (skyrininko) darbas niekuo nesiskyrė nuo 1987 m. gruodžio 1 d. – 1995 m. sausio 1 d. laikotarpiu vykdytų tapačių pareigų, konstatuotina, kad ginčijamais sprendimais 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. pareiškėjo dirbtas laikas nepagrįstai nebuvo įskaičiuotas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti. Be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjo faktiškai atliktos skyriaus vado (skyrininko) funkcijos, kurios, kaip ir nuo 1997 m. birželio 3 d. vykdyta tarnyba Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių miesto sukarintos priešgaisrinės apsaugos dalyje bei kituose reformuotuose padaliniuose tapačias pareigas ėjusių, pareigūnais jau paskirtų, asmenų vykdoma tarnyba, buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir buvo skirta užtikrinti Lietuvos valstybės piliečių saugumą ir kitus interesus priešgaisrinės apsaugos, gelbėjimo bei kitose srityje.

17.       Teismo vidiniu įsitikinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nustatytos faktinės aplinkybės ir šioje nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su abiejose byloje pareiškėjais dalyvavusių asmenų darbo santykių pradžia iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo ir tolimesniais jų laikotarpiais, priešgaisrinių tarnybų Šakių rajone ir Šilalės rajone statusu ir jų reformavimo eiga, iš esmės yra tapačios ir niekuo nesiskiria. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais, turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 suformuluotos Pensijų įstatymo teisės normų aiškinimo taisyklės yra reikšmingos ir taikomos nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismas nurodė nesiremsiantis atsakovo nurodytoje Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. I-1210-406/2018 padarytomis išvadomis, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi – nesutampa pareiškėjų darbo santykių priešgaisrinėse tarnybos pradžios momentai.

18.       Teismas nusprendė, kad ginčijami Skyriaus ir Valdybos sprendimai yra nepagrįsti, todėl naikintini. Panaikinus ginčijamus sprendimus, atsakovas turi pareigą nustatyta tvarka įvykdyti jam priskirtą funkciją ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 27 d. prašymą. Atsakovas įpareigotinas, perskaičiuojant pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį (Pensijų įstatymo 12 str.).

III.

19.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo J. M. skundą.

20.       Atsakovo nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neginčijo Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 11SP-842, kuriame nustatytas ištarnautas laikas – 20 metų 9 mėnesiai 11 dienų, šiuo sprendimu paskirta pensija pareiškėjui mokama jau devynerius metus. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas vidaus reikalų sistemos pareigūnu paskirtas tik nuo 1997 m. birželio 3 d., vadovaudamasis Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą į tarnybos laiką pareigūno pensijai skirti įskaityti laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d., kuomet jis dirbo Darbo sutarties įstatymo pagrindais. Atsakovas teigia, jog teismas, remdamasis liudytojo parodymais, neteisingai nustatė, kad 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiu pareiškėjas vykdė tos pačios apimties ir to paties pobūdžio skyriaus vado (skyrininko) pareigas kaip ir 1987 m. gruodžio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpiu, kuris įskaitytas į tarnybos laiką pareigūnų pensijai gauti, bei kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjo vykdytos ugniagesio, vėliau – skyriaus vado (skyrininko) darbui priskirtos funkcijos nesiskyrė apimtimi ir pobūdžiu. Šiame kontekste atsakovas pakartotinai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime padarytas išvadas ir išdėstytus motyvus, taip pat tvirtina, jog, rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui, apklausti specialistai nurodė, jog nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į minėtame nutarime Konstitucinio Teismo padarytas išvadas, pagrįstas kompetentingų specialistų išaiškinimais. Be to, atsakovas palaiko savo poziciją, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017 nėra aktualus kilusiam ginčui, nes šis sprendimas teisines pasekmes sukelia tik minėtoje byloje dalyvavusioms proceso šalims ir negali būti vertinamas kaip teisminis precedentas nagrinėjamoje byloje.

21.       Pareiškėjas J. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22.       Pareiškėjas teigia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ne tik rėmėsi surinktais įrodymais, bet ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, atsižvelgiant į šių bylų faktinių aplinkybių tapatumą. Atsakovas nepagrįstai nepaiso Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio nuostatų.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, nurodo sutinkantis su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, ginčijant Skyriaus ir Valdybos sprendimus, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas.

25.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra svarbios šios faktinės aplinkybės: pareiškėjas Šakių miesto profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1987 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 44 buvo priimtas dirbti ugniagesiu nuo 1987 m. gruodžio 1 d. Šakių miesto profesionaliojoje priešgaisrinėje dalyje. Šakių profesionaliosios priešgaisrinės dalies viršininko 1989 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 45 jis buvo perkeltas į skyriaus vado pareigas. Skyriaus vado pareigas pareiškėjas ėjo nuo 1989 m. gruodžio 1 d. Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato priešgaisrinės dalies skyriaus vadu (skyrininku) pareiškėjas dirbo iki 1997 m. birželio 2 d. Iš tarnybos jis buvo atleistas 1997 m. birželio 2 d., pagal 1997 m. birželio 2 d. įsakymą Nr. 19TE, remiantis Darbo įstatymų kodekso 29 straipsnio 1 punktu (dėl įmonės likvidavimo).

26.       Pareiškėjas 2018 m. kovo 27 d. pateikė prašymą Skyriui „Dėl laikotarpio nuo 1995-01-01 iki mano tarnybos Vidaus reikalų ministerijos sistemoje sustatutinimo įskaitymo į mano tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir Vidaus reikalų ministerijos man skiriamos valstybinės pensijos perskaičiavimo“. Tačiau Skyrius ginčijamu 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (10.16)R3-10536 šio prašymo netenkino. Pareiškėjui 2018 m. gegužės 14 d. kreipusis į Valdybą dėl minėto Skyriaus sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dydžio perskaičiavimo, Valdyba, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, ginčijamu 2018 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3528 jį atmetė.

27.       Pareiškėjui pateikus skundą teismui, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino ginčijamus Skyriaus ir Valdymo sprendimus, įpareigojo Skyrių, perskaičiuojant pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį, pareiškėjo dirbtą skyrininku Priešgaisrinės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šakių rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato Šakių miesto priešgaisrinėje dalyje.

28.       Atsakovas Skyrius apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje, inter alia 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą bei Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

29.       Ginčas šioje byloje kyla dėl laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. įskaitymo į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir šį klausimą reguliuojančio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto aiškinimo. 

30.       Pažymėtina, kad pagal oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai); įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms), taip pat kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama (inter alia 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai); įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei (2013 m. vasario 22 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. sausio 26 d. nutarimai). Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2016 m. birželio 20 d. nutarimai). Šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu (tarnyba, nuopelnais valstybei ar kitomis aplinkybėmis, nuo kurių priklauso valstybinės pensijos skyrimas) (2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

31.       Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, turi apibrėžti, be kita ko, tarnybos laiką, būtiną šiai valstybinei pensijai skirti; šiam laikui gali būti prilyginti ir tam tikri kiti su tarnyba susiję laikotarpiai; nustatydamas šį teisinį reguliavimą ir paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo, taip pat kitų laikotarpių prilyginimo šiam laikui teisinį reguliavimą. 

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu numatyta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą yra viena iš vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo priemonių, papildoma socialinė apsauga, kuri taikoma statutiniams valstybės tarnautojams ir kariams, ir šiuo požiūriu įstatymais išskiria juos iš kitų valstybės tarnautojų ar darbuotojų tokiu būdu kompensuodama už tarnybos ypatumus; taip pat pasisakęs dėl tarnybos laiko pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti ir vidaus tarnybos stažo santykio: Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnyje numatytas tarnybos laikas valstybinei pensijai skirti bei Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje numatytas vidaus tarnybos stažas nėra tapačios sąvokos, tai viena nuo kitos nepriklausančios kategorijos, numatytos skirtingoms teisinėms situacijoms ir teisiškai savarankiškiems teisiniams santykiams. Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnis nėra specialioji teisės norma Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio atžvilgiu. Apskaičiuojant pareigūnų ir karių tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti turi būti vadovaujamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei jį detalizuojančiais poįstatyminiais teisės aktais, o nustatant vidaus tarnybos stažą – Vidaus tarnybos statutu (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1477/2011, Administracinė jurisprudencija, 2011, 22, p. 193–212).

33.       Pensijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo numatyta, jog vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, muitinės sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnams ir kariams į tarnybos laiką pensijai skirti įskaitomas tarnybos vidaus reikalų, krašto apsaugos, valstybės saugumo, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente, jam pavaldžiose įstaigose bei valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) laikas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos.

34.       Ginčo teisiniams santykiams aktualioje Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2254 redakcija) nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti šioje dalyje nurodytų institucijų pareigūnais ir kariais, „tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami šie laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d.: <...> 3) darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais <...>“. Taigi pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais.

35.       Konstitucinis Teismas įvertino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijai ir 2017 m. sausio 25 d. nutarime pripažino, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

36.       Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime išaiškino, jog Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto teisiniu reguliavimu apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei ir, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija, šiam laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, buvo įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, įskaityti iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtą darbo laiką, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, ir buvo užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai. Konstitucinis Teismas nurodė, jog valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Pažymėta ir tai, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, apklausęs specialistus, nustatė, jog 1995 m. sausio 1 d. yra Pensijų įstatymo įsigaliojimo data, kuri nėra susijusi su profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių pertvarka (jos pabaiga).

37.       Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. <…> Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos – normos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstituciją privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti. <…> Taigi pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose aiškinama Konstitucija – formuluojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

38.       Vadovaudamasi Konstitucinio Teismo doktrina ir Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimu, kuriame konstatuotas Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštaravimas Konstitucijai, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog institucija, atsisakydama įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti laikotarpį po 1995 m. sausio 1 d., kai pareiškėjas pagal darbo sutartį toliau dirbo priešgaisrinės apsaugos padaliniuose, netinkamai taikė Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjo darbo laikotarpio nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. nebuvo pagrindo įskaityti į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Dėl to šiuo aspektu skundžiamų Skyriaus ir Valdybos sprendimų nėra pagrindo laikyti nepagrįstais, o atsakovas tinkamai taikė ir aiškino Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

39.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kitose bylose patvirtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi Konstitucinio Teismo formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos, kuri savo turiniu saisto ir specializuotus teismus (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-757-556/2021 dėl J. M. atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų; išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3146-261/2020 dėl paskirtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo, nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3227-624/2019 dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo sutuoktiniui – tos pačios lyties asmeniui; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018 dėl ministro materialinės atsakomybės; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013 dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 dėl pensijų kaupimo sutarties ir kt.).

40.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl kitokio Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017, 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3890-552/2019, 2020 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-602/2020 buvo laikomasi pozicijos, kad ir vėlesniais laikotarpiais, t. y. po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose pagal darbo sutartis dirbę asmenys vertinami kaip esantys toje pačioje padėtyje su asmenimis, tarnavusiais minėtose pareigose iki 1995 m. sausio 1 d., ir tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami ne tik laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., bet ir laikotarpiai, buvę ir po 1995 m. sausio 1 d. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad priešgaisrinės apsaugos įstaigos buvo reorganizuotos ir sukarintos skirtingu laiku ir ši aplinkybė visiškai nepriklausė nuo pareigūnų valios, nors visą laikotarpį pareiškėjai faktiškai dirbo statutinio pareigūno darbą, o vykdoma tarnyba minėtu laikotarpiu niekuo nesiskyrė nuo iki 1995 m. sausio 1 d. vykdytos tarnybos. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime, tenkindamas pareiškėjo skundą ir įpareigodamas atsakovą perskaičiuojant pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydį, į tarnybos laiką pareigūnų ir karių pensijai gauti įskaityti 1995 m. sausio 1 d. – 1997 m. birželio 2 d. laikotarpį, taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2211-602/2017.

41.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas). Reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą įtvirtintas ir įstatymuose. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo straipsnio 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Tai reiškia, kad teismų praktika nėra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama. Priešingai – teismų praktika yra dinamiška, nuolat kintanti ir besivystanti. Konstitucinis Teismas, pripažindamas galimybę nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos, yra nurodęs, kad nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

42.       Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šioje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo doktriną, atskleisdama Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, reglamentuojančio laikotarpį, prilyginamą tarnybos laikui pensijai skirti, turinį ir tikrąją prasmę, valstybinių pensijų prigimtį ir pobūdį bei įstatymų leidėjo plačią diskreciją reglamentuojant pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, įvertinusi specializuotų teismų pareigą laikytis Konstitucinio Teismo suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos, nenustačiusi išskirtinių bylos aplinkybių, kurios suponuotų kitokį situacijos vertinimą, konstatuoja, jog ginčijami Skyriaus ir Valdybos sprendimai, kuriais pareiškėjo prašymas buvo atmestas dėl to, jog laikotarpis nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. birželio 2 d. į pareiškėjo tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą neįskaitomas į tarnybos laiką pensijai skirti, yra teisėti ir pagrįsti. Siekiant išvengti ginčo santykiams taikytinų teisės normų netinkamo taikymo, o taip pat ir užtikrinti iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo išplaukančius teisinį tikrumą ir aiškumą, teisės stabilumą bei prognozuotumą, šiuo išplėstinės teisėjų kolegijos procesiniu sprendimu suteikiama aiški administracinių teismų praktikos kryptis vertinant situacijas dėl pagal Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą nustatomo laikotarpio, prilyginamo tarnybos laikui pensijai skirti, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Tokia teismų praktikos raida, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina. 

43.       Nurodytų argumentų pagrindu konstatavus, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. (10.16)R3-10536 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės ir darbo ministerijos 2018 m. birželio 13 d. sprendimas Nr. (6.5)I-3528 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-04-16 sprendimo Nr. (10.16)R3-10536“ byloje ginčijama apimtimi yra teisėti ir pagrįsti, tai yra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs tenkinti pareiškėjo skundą, netinkamai išaiškino byloje taikomas teisės normas (Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punktą). Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Artūras Drigotas

                Ramūnas Gadliauskas

        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė