Baudžiamoji byla Nr. 2K-437/2012
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01427-2003-2 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.18.11; 2.1.2.12 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Gintaro Godos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 4940 Lt (38 MGL) dydžio bauda.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 6 d. nutartis, kuria nuteistojo R. P. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimą,
n u s t a t ė :
R. P. nuteistas už tai, kad eidamas UAB „Rytų prekybos korporacija“ direktoriaus pareigas ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei buhalterinių dokumentų išsaugojimą, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. aplaidžiai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą ir neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti 2003, 2004 ir 2005 m. įmonės turto, įsipareigojimų apimties ir struktūros bei veiklos rezultatų, t. y. R. P., pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, nes nuo 2004 m. gegužės 8 d. iki 2005 m. gegužės 30 d. nepaskyrė už buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingo asmens, 16 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, nes 2003?2005 m. atskirais ataskaitiniais laikotarpiais įmonės buhalterinės apskaitos duomenys buvo laikomi kompiuterinėse laikmenose, nors apskaitos sąskaitų registrai nebuvo atspausdinti, o buhalterinių sąskaitų registruose, kurie buvo atspausdinti, nebuvo juos sudariusių asmenų parašų, bei 19 straipsnį, nes neišsaugojo įmonės pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų už 2003–2005 m., t. y.: 2003, 2004, 2005 m. didžiųjų knygų (sintetinių registrų); ilgalaikio turto ir jo amortizacijos, trumpalaikio turto, atsargų ir prekių, skirtų pardavimui, apskaitos dokumentų ir registrų už 2003?2005 m.; 2003 m. kasos dokumentų; 2003, 2004, 2005 m. kasos knygų ir kasos registrų; 2003 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn. kasos knygos antrųjų lapų, 2004 m. kasos knygos sausio?balandžio ir gruodžio mėn. kasos dokumentų ir kasos knygos antrųjų lapų, kasos patikrinimo aktų už 2003–2005 m.; pirminių bankinių operacijų dokumentų už 2003, 2004, 2005 m., vykdytų per sąskaitas bankuose; „Hansa“ banko sąskaitos mėnesinių registrų už 2003 m. sausio?balandžio mėn., 2004 m. gruodžio mėn. ir 2005 m.; Vilniaus banko sąskaitos mėnesinių registrų už 2004–2005 m.; 2003?2004 m. dalies pardavimo PVM sąskaitų faktūrų, 2004 m. lapkričio?gruodžio mėn., 2005 m. birželio?gruodžio mėn. pardavimų registrų, 2003 m. sausio 1 d.–2004 m. balandžio 30 d., 2004 m. gruodžio mėn., 2005 m. pirkimų registrų; 2003 m. lapkričio 1 d.–gruodžio 31 d., 2005 m. debitorių–kreditorių apskaitos ir 2003?2005 m. debitorių–kreditorių tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų; valiutinių operacijų įtakos apskaitos; 2003–2005 m. savikainos apskaitos ir pelno skaičiavimų; turto ir atsargų metinių inventorizacijų aktų už 2003?2005 m.; PVM apskaitos už 2003 m., 2004 m. sausio–balandžio mėn., 2005 m. bei PVM deklaracijų, kitų mokėtinų mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo buhalterinių sąskaitų registrų už 2003?2005 m.; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) ir kitų fondų įmokų apskaitos buhalterinių sąskaitų registrų už 2003?2005 m. bei nustatytos atskaitomybės formų.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 223 straipsnio 1 dalies) bei padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.
Kasatorius teigia, kad jis pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, pažeidė baudžiamosios atsakomybės nuostatas, įtvirtintas BK 2 straipsnio 4 dalyje, bei BPK 20 straipsnio 5 dalies, 255, 256 straipsniuose ir 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatytus reikalavimus; apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, šių pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė ir nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Kasatoriaus teigimu, šie pažeidimai yra esminiai, suvaržę jo, kaip kaltinamojo, teisę į gynybą.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis aplaidžiai organizavo UAB „RPK“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra neteisinga, nes jo vadovaujamoje bendrovėje buvo nuolat tvarkoma buhalterinė apskaita, kaip to reikalaujama Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką už aplaidų apskaitos tvarkymą atsako įmonės vadovas tik tuo atveju, jeigu jis paveda ją tvarkyti su įmone darbo santykiais nesusijusiam asmeniui, o tik susitaręs žodžiu, neįsitikinęs jo kompetencija (kasacinė nutartis Nr. 2K-642/2006). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad asmenys (A. Č., R. B., S. P., V. B.) su bendrove buvo susiję darbo santykiais ir vykdė su buhalterinės apskaitos tvarkymu susijusias funkcijas, atitinkamas buvo ir jų išsilavinimas bei kompetencija. Šie darbuotojai jiems priskirtas pareigas prisiėmė, jas vykdė, gavo darbo užmokestį ir kasatoriui nebuvo pareiškę, kad yra nekompetentingi tvarkyti buhalterinę apskaitą. Dėl šių darbuotojų kompetencijos kasatoriui abejonių nekilo, nes Valstybinės mokesčių inspekcija, atlikusi patikrinimus, trūkumų nenustatė.
Tai, kad bendrovėje buvo paskirti už buhalterinę apskaitą atsakingi asmenys, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nuo 2003 iki 2005 m. buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus pažeidė vyriausioji finansininkė A. Č., finansų ekspertė R. B., sekretoriato vadovė V. B. ir vyriausiasis finansininkas S. P., todėl, kasatoriaus manymu, už konstatuotus pažeidimus, tvarkant buhalterinę apskaitą, turi atsakyti ne jis, o kiti specialisto išvadoje nurodyti asmenys. Aiškindamiesi, kas padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, teismai turėjo apklausti specialistą A. V., tačiau to nepadarė. Teismai sprendimuose savo padarytų išvadų neatitikimo specialisto išvadai nemotyvavo.
Kasatoriaus manymu, neteisingos teismų išvados ir dėl to, kad jis neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi nustatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą. Tai reiškia, kad ne kas kitas, o ūkio subjekto vadovas nusprendžia, kokia bus apskaitos dokumentų saugojimo tvarka, ir visais atvejais svarbu tik tai, kad nustatyta tvarka numatytų priemones, užtikrinančias atitinkamų dokumentų saugumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šią įstatymo nuostatą savaip interpretavo, nurodydamas, kad joje įtvirtintas imperatyvas nustatyti tokią tvarką (priemones), kuri galėtų realiai užtikrinti dokumentų saugumą, o pirmosios instancijos teismas išvadą, kad kasatorius neišsaugojo buhalterinių dokumentų, motyvavo tuo, jog nėra būtino atitinkamo įsakymo ir tuo, kad vyriausiosios finansininkės paskyrimas būti atsakinga už buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą yra nelogiškas ir neatitinkantis jos darbo pobūdžio esmės ir geros įmonės valdymo praktikos. Taigi abiejų instancijų teismai buvo vieningi tik dėl išvados, kad UAB „RPK“ nebuvo nustatyta dokumentų saugojimo tvarka, tačiau nė vienas nenustatė, kokia turi būti kiekvienam vadovui suprantama apskaitos dokumentų saugojimo tvarka, kurios nebuvimas leistų konstatuoti apskaitos dokumentų neišsaugojimą. Tokios teismų išvados nepagrįstos jokiais norminiais aktais. Kasatoriaus manymu, teismai, spręsdami klausimą, kas atsakingas už buhalterinės apskaitos dokumentų organizavimą ir dokumentų saugojimą, negalėjo remtis 2009 m. vasario 10 d. specialisto išvada Nr. 5-1/20, nes asmens kaltumo klausimą įgaliotas spręsti ne specialistas, o teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis.
Kasatoriaus teigimu, jo vadovaujamame ūkio subjekte buvo nustatyta buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarka ir priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą. 2002 m. liepos 23 d. jo įsakymu UAB „RPK“ buvo sudaryta dokumentų ekspertų komisija (komisijos pirmininkė – vyriausioji finansininkė A. Č., sekretorė – sekretoriato vadovė V. B., nariai – V. D., S. G. ir R. P.) dokumentų vertės ekspertizės, tvarkymo, apskaitos ir kitiems dokumentų valdymo organizavimo klausimams nagrinėti. Šios komisijos viena iš pagrindinių funkcijų buvo organizuoti, tvarkyti ir spręsti kitus dokumentų valdymo organizavimo, tarp jų ir asmenų, atsakingų už archyvinių dokumentų tvarkymą ir jų saugojimą bendrovėje, skyrimo klausimus. Tai patvirtina šie UAB „RPK“ dokumentai: 2003 m. laikino saugojimo bylų sąrašas, patvirtintas 2003 m. gruodžio 1 d. bendrovės dokumentų ekspertų komisijos protokolu Nr. 1, 2003 . gruodžio 5 d. bylų (dokumentų) perėmimo aktas Nr. 1, 2004 m. laikino saugojimo bylų sąrašas, patvirtintas 2004 m. gruodžio 3 d. bendrovės dokumentų ekspertų komisijos protokolu Nr. 1, 2004 m. gruodžio 9 d. bylų (dokumentų) perėmimo aktas Nr. 1, 2005 m. laikino saugojimo bylų sąrašas, 2005 m. gegužės 24 d. bendrovės bylų (dokumentų) perėmimo aktas Nr. 1. Pasak kasatoriaus, šie bylos duomenys rodo, kad bendrovės archyvo darbas buvo reglamentuotas, bendrovėje buvo nustatyta apskaitos dokumentų saugojimo tvarka, kuri užtikrino jų saugumą, o už apskaitos dokumentų saugojimą buvo paskirti atsakingi asmenys, kurie atitinkamus aktus pasirašė ir už juose nurodytą darbą gavo atlygį. Vien tai, kad apskaitos dokumentų saugojimo tvarką nustatantys dokumentai neturėjo numerio ar turėjo kitų formalių trūkumų, kasatoriaus manymu, nepaneigia fakto, kad įmonėje buvo nustatyta buhalterinių dokumentų saugojimo tvarka. Kitoks vertinimas, kasatoriaus įsitikinimu, laikytinas formaliu, neatitinkančiu BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pavojingos veikos turinio.
Kasatorius pažymi, kad teismai, kvalifikuodami veiką pagal BK 223 straipsnį, privalėjo nustatyti bent vieną iš šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatytų padarinių, t. y. kad dėl kaltininko veiksmų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, reiškiant įtarimą, kaltinimą bei teismo nuosprendžiu pripažįstant kaltinamąjį padarius BK 223 straipsnyje numatytą nusikaltimą, turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė kaltinamojo padaryta veika. Nepakanka nurodyti tik tai, kad nebuvo išsaugoti apskaitos dokumentai, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti atitinkamo ūkio subjekto veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros už atitinkamą laikotarpį (kasacinė nutartis Nr. 2K-329/2006). Pasak kasatoriaus, būtent tokia formuluotė nurodyta jam pateiktame kaltinime ir teismų sprendimuose. Kasatoriaus manymu, pavojingų padarinių, dėl kurių kilimo jis pripažintas kaltu, teismai nesukonkretino, tik apsiribojo bendromis įstatymo formuluotėmis, t. y. nedetalizavo, kokios UAB „RPK“ veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros neįmanoma nustatyti. Taigi, kasatoriaus teigimu, jis buvo nuteistas ne už konkrečiai kilusius padarinius, grindžiamus objektyviais bylos duomenimis, o už įstatyme abstrakčiai suformuluotų pavojingų padarinių kilimą. Teismai neatsižvelgė į tai, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ūkio subjektai, tvarkydami buhalterinę apskaitą, ūkines operacijas registruoja dvejybiniu įrašu. Šios aplinkybės nevertinimas (jos nevertino ir tyrimą atlikę specialistai) lėmė neteisingą išvadą, kad nėra galimybės iš dalies nustatyti UAB „RPK“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Dvejybinis įrašas reiškia, kad ta pati ūkinė operacija įrašoma du kartus į skirtingus apskaitos registrus, todėl, nesant vieno apskaitos registro, ūkio subjekto duomenis nesunkiai galima nustatyti iš kitų apskaitos registrų. Tačiau šioje byloje specialistai ir teismai nepasitelkė kitų esamų apskaitos registrų, pagal kuriuos galima nustatyti nesamo registro duomenis ir, apsiriboję, kad nėra kažkurio apskaitos registro, nepagrįstai konstatavo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius.
Kasatorius nurodo, kad iš skundžiamų sprendimų turinio akivaizdu, jog teismai neįsigilino į specialisto išvadas. Išvadose pateiktas trūkstamų dokumentų sąrašas yra prieštaringas ir keliantis abejonių. Pavyzdžiui, sąrašo 3 punkte nurodoma, kad nėra 2003 m. kasos dokumentų, o tai reiškia, jog nėra jokių 2003 m. kasos dokumentų, tačiau sąrašo 4 punkte nurodoma, kad nėra 2003 m. kasos knygų ir kasos registrų. Todėl kasatoriui neaišku, kokių 2003 m. kasos dokumentų nėra – visų, ar tik kasos knygų ir registrų. Pasak kasatoriaus, sąrašo 5 punktas dar labiau klaidinantis, nes jame nurodoma, kad nėra 2003 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėn. kasos knygų antrųjų lapų.
Be to, kasatoriaus įsitikinimu, abiejų instancijų teismai skirtingai nustatinėjo priežastinį ryšį tarp jam inkriminuotų veiksmų (aplaidžiai organizuoto buhalterinės apskaitos tvarkymo ir apskaitos dokumentų nesaugojimo) ir BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jis aplaidžiai organizavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo 2003 sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. ir dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti už šį laikotarpį įmonės turto, įsipareigojimų apimties ir struktūros bei veiklos rezultatų, o apeliacinės instancijos teismas – kad buvo aplaidžiai organizuotas buhalterinės apskaitos tvarkymas nuo 2005 m. sausio 2 d. iki 2005 m. gegužės 30 d., t. y. laikotarpiu, kai įmonėje nebuvo paskirtas atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą asmuo. Be to, kasatorius manymu, priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių turi nustatyti teismas, pateikdamas teisinius argumentus, tačiau nagrinėjamu atveju priežastinis ryšys buvo nustatinėjamas objekto tyrimą atliekančio specialisto.
Pasak kasatoriaus, specialisto išvadoje išdėstytais teiginiais teismai vadovavosi ir nustatinėdami jo kaltę. Teismai sprendė, kad kasatoriaus kaltės turinio intelektualus kriterijus pasireiškė nepakankamu buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų žinojimu ir nenumatymu, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Valinis kriterijus pasireiškė tuo, kad pagal einamas pareigas privalėjo ir galėjo tai žinoti ir numatyti tų teisės aktų nevykdymo padarinius. Kasatoriaus manymu, kaltės turinys neaiškus, jame neatsispindi kasatoriaus asmeninių savybių įtaka galėjimui ir turėjimui numatyti padarinius; šis aspektas apskritai nenagrinėtas. Kasatorius nurodo, kad pagal intelektualaus ir valinio kriterijų santykį galima manyti, kad jo kaltė – nusikalstamas nerūpestingumas, tačiau pagal BK 16 straipsnio 3 dalį nusikalstamo nerūpestingumo kaltės turinys yra kitoks, t. y. teismai turėjo nustatyti, kad kasatorius nesuprato, jog, neorganizuodamas buhalterinės apskaitos tvarkymo bendrovėje ar nenustatydamas apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, pažeidžia Buhalterinės apskaitos įstatymą, nenumatė, kad atitinkamų Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytų normų nesilaikymas lems tai, kad nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nors pagal savo einamas pareigas ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Taip, kasatoriaus manymu, teismas savo iniciatyva pakeitė kaltinime nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir pažeidė BPK 255, 256 straipsnių nuostatas bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintą teisę būti išsamiai informuotam apie pateikiamo kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir teisę turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.
Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, buvo šališkas, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, jo teisę į gynybą bei teisę, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 10 straipsnis, 44 straipsnio 5, 6, 8 dalys, 50 straipsnis, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnis bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), nes vertino tik kaltinančius įrodymus ir nepagrįstai kritiškai vertino jam palankius ir kitiems bylos duomenims neprieštaraujančius liudytojų A. Č. ir S. P. parodymus vien dėl to, kad šiems buvo pareikšti įtarimai dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, tačiau ikiteisminiai tyrimai nutraukti. Tokia teismo pozicija, pasak kasatoriaus, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygybės prieš įstatymą principui. Be to, kasatorius teigia teisiamajame posėdyje teikęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jo vadovaujamoje įmonėje archyvo darbas buvo reglamentuotas, o už dokumentų saugojimą buvo paskirti atsakingi asmenys. Tačiau teismas šiuos įrodymus taip pat nepagrįstai vertino kritiškai, motyvuodamas tuo, kad šie įrodymai nebuvo pateikti ikiteisminio tyrimo metu. Kasatoriaus manymu, teismas nepagrįstai liudytojų R. B., V. B. parodymus laikė teisingais ir patikimais – jie nėra objektyvūs, nes šios liudytojos bando išvengti atsakomybės, be to, jų parodymai prieštarauja liudytojų A. Č. ir S. P. parodymams.
Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo šališkumą rodo ir tai, kad nepaisant jo, kaip kaltinamojo, teisių, buvo stengiamasi kuo greičiau iki BK 95 straipsnyje nustatytų terminų išnagrinėti bylą, turint išankstinę nuostatą priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad jis sergantis buvo atvesdintas į teisiamąjį posėdį, kurio metu buvo sakomos baigiamosios kalbos; šio posėdžio metu jis neturėjo gynėjo, nes dėl ligos nespėjo jo susirasti. Pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai jo pastangas susirasti tinkamą advokatą baigiamosioms kalboms pripažino bylos vilkinimu. Kasatorius, siekdamas įgyvendinti savo teisę į efektyvią gynybą, turėjo teisę tiek pasirinkti jį ginsiantį advokatą, tiek jo atsisakyti, todėl tinkamo gynėjo paieškos turėjo būti pripažįstamos kaip siekis kuo efektyviau įgyvendinti įstatymais garantuotą teisę į gynybą. Kasatorius įsitikinęs, kad baigiamųjų kalbų metu išsakyti teisiniai gynybos argumentai yra labai svarbūs, dėl to siekė, kad jo pozicijai būtų atstovaujama tinkamu teisiniu lygiu, to neužtikrinus, buvo pažeistas rungtyniškumo principas, nes baigiamųjų kalbų metu išklausyti tik kaltinimo argumentai, o kasatoriaus pozicija dėl jam pareikštų kaltinimų liko neišgirsta, nes pats jos teisiškai perteikti negalėjo. Be to, kasatorius pažymi, kad teismas galėjo savo iniciatyva paskirti jam gynėją, kuris turėtų reikalaujamą kvalifikaciją ir užtikrintų tinkamą jo, kaip kaltinamojo, atstovavimą (BPK 51 straipsnio 2 dalis).
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras nurodo, kad nuteistojo R. P. kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nustatyta teismo posėdžių metu tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus taip, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnyje. Prokuroras pažymi, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose detaliai aprašyti nuteistojo veiksmai ir argumentuota, kodėl jie atitinka visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymius.
Prokuroro manymu, kasaciniame skunde pateikti argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir pateiktas įrodymų vertinimas, yra deklaratyvūs. Teismai argumentuotai ir išsamiai išaiškino, kodėl padarė išvadą, kad įmonės apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti dėl įmonės vadovo R. P. kaltės, kuris neužtikrino tinkamos savo įmonės apskaitos dokumentų apsaugos, t. y. dėl aplinkybių, kurios priklausė nuo jo paties valios. To nepadaręs, R. P. elgėsi nusikalstamai nerūpestingai ir turi atsakyti už kilusius padarinius. Pasak prokuroro, abiejų instancijų teismai tinkamai ištyrė liudytojų parodymus, byloje surinktus rašytinius įrodymus, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.
Prokuroro teigimu, nepagrįsta kasacinio skundo nuoroda į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 10 straipsnio, 44 straipsnio 5, 8 dalių, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose. Prokuroro manymu, teismo šališkumą kasatorius motyvuoja netinkamu įrodymu vertinimu ir, iš esmės ginčydamas teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodo, kaip teismai turėtų vertinti liudytojų A. Č., V. B., R. B., S. P. parodymus, specialisto A. A. paaiškinimus. Prokuroras pažymi, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi nuteistasis, nedaro teismo sprendimo nepagrįstu ar neteisėtu. Teigti, kad dėl to buvo iš esmės pažeistas baudžiamasis įstatymas, neišsamiai išnagrinėtas apeliacinis skundas, o teismas buvo šališkas – nėra pagrindo.
Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo pastangos išnagrinėti bylą iki BK 95 straipsnyje nustatyto senaties termino, nelaikytina teismo šališkumu – įstatymas įpareigoja teismą imtis priemonių, kad byla būtų išnagrinėta kaip galima per trumpesnį laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad būtent dėl kasatoriaus kaltės bylos nagrinėjimas teisme užtruko ir procesą vilkino pats R. P. tiek pats neatvykdamas į procesą, tiek naudodamasis gynėjo reikalingumu tam tikrose bylos nagrinėjimo stadijose, taip siekdamas sulaukti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties. Tokį R. P. elgesį proceso metu apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino kaip piktnaudžiavimą BPK 10 ir 44 straipsniuose įtvirtintomis teisėmis ir argumentuotai dėl to pasisakė savo nutartyje, aptardamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl galimo jo teisės į gynybą pažeidimo.
Nuteistojo R. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde ginčijo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, kuriose konstatuota, kad jis netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, kėlė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą ir tvirtino, kad pirmosios instancijos teisme buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, todėl kasaciniame skunde naujai pateikti klausimai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padarinių, priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių buvimo, kaltės turinio, tvirtinant, kad netinkamai jį atskleidus, buvo pažeistos bylos nagrinėjimo teisme ribos (BPK 255, 256 straipsniai), ir skundo argumentai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, nenagrinėtini, nes jie nebuvo keliami apeliaciniame skunde ir nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Be to, dėl argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjekto
BK 223 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą.
Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotajai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai).
Kita vertus, teismų praktikoje akcentuota, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011). Tai eliminuoja ūkio subjekto vadovo bendrininkavimo galimybę aplaidžiai tvarkant buhalterinę apskaitą, nes bendrininkavimas galimas tik tyčinėse nusikalstamose veikose (BK 24 straipsnio 1 dalis).
Šioje byloje nustatyta, kad nuteistajam R. P. inkriminuojamu 2003–2005 m. laikotarpiu buhalterinę apskaitą tvarkė: iki 2004 m. gegužės 7 d. vyriausioji finansininkė A. Č., nuo 2005 m. birželio 9 d. – vyriausiasis finansininkas S. P.. Laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 8 d. iki 2005 m. birželio 8 d. jokio asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos tvarkymą, nebuvo paskirta, atskiras funkcijas vykdė kiti bendrovės darbuotojai. Darbo įstatymų nustatyta tvarka tokios funkcijos jiems nebuvo pavestos, taigi S. P. yra aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas tik šiuo laikotarpiu. Kasatorius, remdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-642/2006, teigia esą teismų praktikoje yra nusistovėjusi taisyklė, kad ūkio subjekto vadovas atsako už aplaidų tokių asmenų buhalterinės apskaitos tvarkymą tik tuo atveju, jeigu neįsitikina jų kompetencija, nors tokia taisyklė minėtoje nutartyje nėra suformuluota. Priešingai, nutartyje pabrėžta, kad, nesant direktoriaus įsakymo dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo ir buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo, už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir dokumentų saugojimą yra atsakingas ūkio subjekto vadovas. Taigi kasatoriaus argumentai, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą turėtų atsakyti ne jis, o bendrovės darbuotojos R. B., kuri be jokio įforminimo tvarkė buhalterinę apskaitą po vyriausiosios buhalterės A. Č. išėjimo iš darbo 2004 m. gegužės 7 d. iki metų pabaigos, kada pati buvo atleista, ir sekretoriato vadovė V. B., išrašydavusi pirminius apskaitos dokumentus po R. B. išėjimo, yra nepagrįsti. Tačiau teismai, laikydami kasatorių aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu tais periodais, kuriais apskaitą tvarkė specialiai tam priimti į darbą asmenys, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinkamai keičiami.
Dėl atsakomybės už buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą
Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas.
Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „RPK“ neišsaugojo didelės dalies 2003–2005 m. pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti to laikotarpio bendrovės veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.
Kasatorius, remdamasis tuo, kad bendrovėje buvo sudaryta dokumentų ekspertų komisija, teigia, esą ši komisija ir turėjusi spręsti visus dokumentų valdymo organizavimo klausimus, taip pat ir skirti už archyvinių dokumentų tvarkymą ir jų saugojimą atsakingus asmenis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nustatyti apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarką įstatymas įpareigoja ūkio subjekto vadovą, atkreipdamas dėmesį į tai, jog ir minėta komisija tokios tvarkos nebuvo nustačiusi, ir sutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teismui pateikti dokumentai, kaip neįtraukti į įmonės vadovo įsakymų registrą, nelaikytini įmonės vidinio administravimo teisės aktu. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais argumentais, nes jie pagrįsti bylos medžiaga ir įstatymu. Taigi kasatoriui dėl dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymo, sukėlusio įstatyme numatytus padarinius, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Dėl teisės į gynybą
Nuteistojo R. P. teiginius, kad iš esmės buvo pažeistos jo teisės į gynybą, įtvirtintos Baudžiamojo proceso įstatyme, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Konvencijoje, kai jis buvo atvesdintas į teismo baigiamųjų kalbų posėdį, kuris įvyko nedalyvaujant jo gynėjui, nes, atsisakius gynėjo, nebuvo suteikta galimybė pasirinkti kito, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra išsamiai motyvuotos, nepritarti tokioms išvadoms nėra teisinio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne kartą baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu darė pertraukas, suteikdamas R. P. galimybę susirasti gynėją ir naujai pasirinktam gynėjui susipažinti su bylos medžiaga, todėl akivaizdu, jog kasatoriaus teisės į gynybą pirmosios instancijos teisme nebuvo suvaržytos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo elgesį pirmosios instancijos teisme, teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju įstatymų garantuotomis teisėmis nuteistasis piktnaudžiavo, t. y. siekė ne gintis nuo pareikšto kaltinimo (ar sušvelninti savo atsakomybę), bet, prisidengdamas gynėjo reikalingumu, sulaukti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad, jam nutraukus sutartį su gynėju (dėl to, kad nesutapo pozicijos dėl gynybos taktikos), pirmosios instancijos teismas privalėjo paskirti gynėją, vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, jeigu, jo nuomone, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ar teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Tačiau nagrinėjamu atveju, kai teismas akivaizdžiai matė, kad R. P. gynėjas buvo reikalingas tik bylos nagrinėjimo procesui vilkinti, pagrįstai neskyrė jam gynėjo ir tęsė bylos nagrinėjimą – baigiamųjų kalbų posėdį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 6 d. nutartį, pašalinant iš jų R. P. inkriminuotą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą laikotarpiais nuo 2003 m. pradžios iki 2004 m. gegužės 7 d. ir nuo 2005 m. birželio 9 d. iki 2005 m. pabaigos.
Kitas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 6 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Gintaras Goda
Vladislovas Ranonis