Baudžiamoji byla Nr. 2K-372-677/2016

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00113-2010-7

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5;

                             1.2.19.2; 2.1.7

           (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Piesliako (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Viktoro Aiduko (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui,

nuteistajai V. R., jos gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo, patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą ir panaikinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. išteisinamąjį nuosprendį, V. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 226 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu V. R. dėl kaltinimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Audriaus Meilučio apeliacinį skundą ir panaikinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. išteisinamąjį nuosprendį, V. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį 200 MGL (26 000 Lt, t. y. 7530 Eur) dydžio bauda.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio kasacinį skundą, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 12 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. V. R. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2011 m. gruodžio 6 d., apie 13.12 val., būdama (duomenys neskelbtini) esančiose Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) (duomenys neskelbtini) teritorinių skyrių patalpose, NDNT (duomenys neskelbtini) II teritorinio skyriaus vyresniajai specialistei G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4000 Lt (1158,48 Eur) dydžio kyšį už tai, kad ši, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. R. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje esančius įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, nepagrįstai atmetė ir nepripažino kai kurių byloje esančių duomenų kaltinančiais įrodymais ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. R. išteisinimo pagal BK 226 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

3. Kasaciniu skundu nuteistoji V. R. ir jos gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį.

3.1. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir teigia, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai laikėsi, aiškino ir taikė BPK normas, susijusias su įrodinėjimo procesu, ignoravo kasacinio teismo nurodymus, kurie yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.

3.1.1. Kasatoriai nurodo, kad teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje; ši BPK 301 straipsnio 1 dalies norma galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 straipsnis). Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokuroras prašė atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti tik mirusiosios G. G. dukterį N. G. (iki tol nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nedavusią parodymų) ir papildomai apklausti ikiteisminį tyrimą vykdžiusią pareigūnę R. M.. Jokie kiti liudytojai (R. Č., R. D., A. L. M., V. A., L. P.) apeliacinės instancijos teisme nebuvo apklausiami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė duomenimis, kurių pats tiesiogiai netyrė, nors šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje pažymėjo, kad ,,apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užtikrinti sąžiningą procesą išteisintajai, turėjo spręsti klausimą dėl įrodymų tyrimo“.

3.1.2. Kasatoriai teigia, kad pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, šis teismas vadovavosi ir apkaltinamąjį nuosprendį grindė liudytojų R. Č., R. D., A. L. M., L. P. ir V. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nors, pasak kasatorių, kasacinės instancijos teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas liudytojos R. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertindamas, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą, tačiau, kasatorių teigimu, pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, liudytoja R. D. nebuvo apklausiama, taigi, teismas vėl grindė nuosprendį liudytojo parodymais, kurių pats tiesiogiai netyrė. Be to, pasak kasatorių, nors kasacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje pasisakė ir dėl kitų liudytojų – R. Č., R. D., A. L. M. ir V. A. – parodymų įrodomosios reikšmės ir didesnio dėmesio jų savarankiškumui, objektyvumui ir patikimumui skyrimo, tačiau, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje perspausdino ankstesnio Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl šių liudytojų parodymų ir taip padarė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimą.

3.1.3. Pasak kasatorių, visiems liudytojams, kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas V. R., ikiteisminio tyrimo metu buvo arba pakeistas jų procesinis statusas (iš įtariamųjų į liudytojus), arba jie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, arba jų bylos baigtos baudžiamuoju įsakymu, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-340/2006). Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytu selektyviu liudytojų R. Č., R. D., L. P. ir V. A. parodymų vertinimu, teigdami, jog juos teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Pasak kasatorių, nors apeliacinės instancijos teismas laikė, kad būtina vadovautis liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau šie liudytojai (išskyrus mirusią G. G.), tiesiogiai apklausti teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, labai aiškiai ir išsamiai patikslino savo parodymus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, nepagrįstai vadovavosi liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tą šioje byloje pažymėjo ir kasacinės instancijos teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje, t. y. net jeigu ir vadovautis liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, visi jie laikytini tik netiesioginiais kasatorės kaltę patvirtinančiais įrodymais.

3.1.4. Kritiškai, kasatorių nuomone, vertintinas ir apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad V. R. kaltę patvirtina telekomunikacijų įvykių išklotinės (užfiksuoti V. R. ir liudytojų R. Č., A. L. M., R. D. mobiliojo ryšio abonentų sujungimai). Kasatoriai teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie šių telefoninių pokalbių turinį, tačiau nustatyta, kad iškilus būtinybei į V. R., kaip šeimos gydytoją, jos pacientai kreipdavosi ne tik darbo metu. Tai, kad su kai kuriais pacientais būdavo bendraujama intensyviau ir dažniau, yra natūralus, logiškas ir sveikintinas dalykas, todėl, pasak kasatorių, negali būti laikoma netiesioginiais nuteistosios kaltę patvirtinančiais įrodymais.

3.2. Kasaciniame skunde pažymima, kad vieninteliai tiesioginiai duomenys apie V. R. galbūt padarytą nusikalstamą veiką buvo liudytojos G. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais ir rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu (2013 m. gruodžio 28 d.) ši liudytoja mirė. Liudytoja G. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta penkis kartus (2011 m. gruodžio 15 d., gruodžio 19 d. (pas ikiteisminio tyrimo teisėją), gruodžio 21 d., 2012 m. vasario 13 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d.), tačiau nė vienoje šių apklausų nebuvo kviesti ir nedalyvavo tuo metu įtariamąja buvusi V. R. bei jos gynėjas. Kasacinės instancijos teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartyje pažymėjo, kad G. G. parodymai šioje byloje vertintini kaip tokios svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį, todėl apeliacinės instancijos teismas, jais grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo patikrinti, ar byloje yra pakankamai procesinių garantijų, kurios užtikrintų dėl liudytojo mirties apsunkintą gynybos teisių įgyvendinimą. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, dar kartą perskaityti mirusiosios G. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apklausta mirusiosios G. G. duktė N. G. (iki tol nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nedavusi parodymų) ir pakartotinai apklausta ikiteisminį tyrimą vykdžiusi pareigūnė R. M..

3.2.1. Anot kasatorių, apklausiama kap liudytoja N. G. teigė, kad nieko apie šią bylą konkretaus nežino, o paklausta, ar būtų pasinaudojusi savo teise neduoti parodymų prieš savo mamą, nurodė, kad jai nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymų prieš savo mamą, o jeigu tokia teisė jai būtų išaiškinta, galvotų, ar ja pasinaudoti. Kasatoriai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius konstitucinėje jurisprudencijoje aiškinamas taip, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti ne tik baudžiamojon, bet ir kitos rūšies teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Kita vertus, Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, kad fizinis asmuo negali duoti tokių parodymų savanoriškai, t. y. niekieno neverčiamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai). Kasatoriai teigia, kad toks apkaltinamasis nuosprendis, jeigu jis paremtas liudytojo, kuriam teismas neišaiškino teisės atsisakyti duoti parodymus apie save ir savo artimuosius, parodymais, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies bei BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

3.2.2. Kasatoriai, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo mirusiosios G. G. parodymų vertinimu, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negalėjo būti grindžiamas jos parodymais, vien konstatavus, kad ji buvo nuoširdi, nelinkusi apkalbėti aplinkinių, kad tą patvirtino jos duktė, kuriai ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai ir kuriai teisme apklausos metu nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save ir savo mamą. Taip pat kasatoriai teigia, kad prioriteto suteikimas mirusiosios G. G. ir prokurorui tiesiogiai pavaldžios tyrėjos parodymams prieš kitų liudytojų (R. Č., R. D., A. L. M. ir V. A.), pačios kaltinamosios V. R. parodymus laikytinas pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Kasatorių vertinimu, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas išimtinai mirusio asmens parodymais, kuriam kaltinamoji ir jos gynėjas neturėjo galimybės ir jau nebeturės užduoti klausimų, negrįžtamai ir nepanaikinamai suvaržo V. R. teisę į teisingą procesą. Taigi vadovautis mirusiosios liudytojos G. G. parodymais, o juo labiau laikyti juos įrodymais, patvirtinančiais nuteistosios kaltę, teisiškai negalima.

3.3. Kasatoriai taip pat ginčija baudžiamojo įstatymo – BK 226 straipsnio 1 dalyje –numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių taikymą. Jie kritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje jokie kaltinimai, jog V. R. iš ko nors būtų paėmusi kyšį, o po to būtent tą kyšį būtų perdavusi G. G. (tarpininkei), nebuvo pateikti. Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. R. kaltinama pati davusi (ne priėmusi) kyšį G. G., t. y. ji buvo kyšio davėja (ne gavėja) savo asmeniniais interesais. Taigi, kaltinimas V. R. pagrįstas aktyviu veiksmu – kyšio pasiūlymu ir tiesioginiu perdavimu G. G.. BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – prekyba poveikiu – objektyviai pasireiškia tik aktyviais veiksmais, tačiau tai nebuvo įrodinėjama.

3.4. Kitas būtinas V. R. padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnio 1 dalį požymis – siekis, kad asmuo (tarpininkas) paveiktų atitinkamus subjektus, kad šie veiktų paperkančio asmens interesais, taip pat nenustatytas. Byloje nebuvo įrodinėjamas V. R. siekis, kad tarpininkas veiktų jos interesais. V. R. nubausta už tai, ką padaryti jai nebuvo jokio tikslo ar motyvo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji nuosekliai paaiškino, kokiu tikslu 2011 m. gruodžio 6 d. lankėsi NDNT (duomenys neskelbtini) skyriaus patalpose. Teisminio nagrinėjimo metu visi apklausti liudytojai patvirtino, kad nei minėtą 2011 m. gruodžio 6 d., nei kada nors kitu metu iš V. R. nėra gavę pinigų už kokias nors paslaugas, juo labiau už poveikį dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviem iki šiol nenustatytiems asmenims. Byloje taip pat nenustatyti nei asmenys, kurie iki 2011 m. gruodžio 6 d. perdavė V. R. kaltinime nurodytus 4000 Lt (1158,48 Eur), nei asmenys, kurių naudai V. R. veikė, siekdama paveikti kompetentingus valstybės tarnautojus, nei asmenys, kurie vėliau 2011 m. gruodžio 6 d. gavo kaltinime nurodytą 4000 Lt (1158,48 Eur) sumą. Pagal išdėstytas aplinkybes, kasatorių nuomone, V. R. veiksmuose nėra jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties.

4. Nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato K. Jonaičio kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK pažeidimų, padarytų apeliacinės instancijos teisme, priimant naują nuosprendį

5. Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš kaltinamojo akto, V. R. buvo pareikšti kaltinimai pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl to, kad ji NDNT (duomenys neskelbtini) II teritorinio skyriaus vyresniajai specialistei G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė 4000 Lt (1158,48 Eur) dydžio kyšį už tai, kad ši, pasinaudodama savo tarnyba ir pažintimis bei tikėtina įtaka NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinių skyrių kompetentingiems valstybės tarnautojams, juos paveiktų, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

5.1. Pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu V. R. dėl šio kaltinimo buvo išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė šią nusikalstamą veiką. Šis teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes, nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. R. tyčinių veikų padarymą, ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad neleistina remtis G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes šiai mirus dar ikiteisminio tyrimo metu, apklausti ją teisme nebėra galimybės, taigi, nėra galimybės užtikrinti V. R., kaip kaltinamosios, įstatyme garantuotų teisių. Visų kitų liudytojų parodymus pirmosios instancijos teismas laikė netiesioginiais įrodymais.

5.2. Apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu šis pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis buvo panaikintas ir V. R. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Šią bylą išnagrinėjus kasacine tvarka ir iš dalies patenkinus nuteistosios V. R. ir jos gynėjo advokato kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

5.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas: 1) neatlikęs įrodymų tyrimo, netikrindamas, ar yra pakankamai procesinių garantijų, užtikrinančių dėl liudytojo mirties apsunkintą gynybos teisių įgyvendinimą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas iš esmės grįsdamas mirusios G. G. parodymais, kurie šioje byloje vertintini kaip tokios svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį; 2) priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ir kitų liudytojų (R. Č., R. D., V. A., A. L. M.) parodymais, tačiau taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, nes iš bylos duomenų matyti, kad šių liudytojų parodymai tiesiogiai nesusiję su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama veika, t. y. šie liudytojai tik apskritai nurodė, kad yra tam tikrais laikotarpiais V. R. mokėję pinigus; 3) nepagrįstai pripažino R. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, teisingais ir juos vertino, nors ji buvo tiesiogiai apklausta pirmosios instancijos teisme, ir taip padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą; 4) motyvuodamas savo daromas išvadas dėl V. R. kaltės, neskyrė dėmesio liudytojų (R. Č., R. D., V. A., A. L. M.), kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymų patikimumo vertinimui.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas, šią bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka ir patenkinęs prokuroro prašymus, atliko dalinį įrodymų tyrimą – apklausė liudytoją N. G., G. G. dukterį, įvykio metu dirbusią NDNT (duomenys neskelbtini) II teritoriniame skyriuje ir sėdėjusią viename kabinete su G. G., ir liudytoją R. M., ikiteisminio tyrimo pareigūnę, apklausinėjusią G. G., balsu perskaitė G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai apklausė V. R. ir nusprendė pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. R. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 226 straipsnio 1 dalį. Šis teismas V. R. kaltę pagrindė įtariamosios mirusios G. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos įvertino išsamiais, nuosekliais ir patikimais, nes jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, ji buvo apklausiama ne vieną kartą, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją; taip pat liudytojų R. Č., R. D., V. A., A. L. M., L. P. parodymais, kuriuos vertino patikimais ir netiesioginiais įrodymais; kratos protokolo ir mobiliojo ryšio telefonų išklotinių duomenimis.

6. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju skirtingos teismų išvados dėl veikos padarymo, jos įrodytumo suponuoja kasacinės instancijos teismo užduotį teisės taikymo aspektu nustatyti, kurio teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

7. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

7.1. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje, kurių privalu laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui. Pagal šį BPK straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7.2. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016).

8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl V. R. nuteisimo argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir išsprendęs klausimą dėl įrodymų tyrimo atlikimo apeliacinės instancijos teisme, kaip tai ir buvo nurodyta kasacinės instancijos teismo nutartyje, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir dėl to nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį V. R..

9. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje V. R. kaltę, visų pirma, grindė įtariamosios mirusios G. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šis teismas nurodė, kad, nors nė vienoje G. G. apklausoje nedalyvavo nei įtariamoji V. R., nei jos gynėjas, t. y. negalėjo jai užduoti klausimų ir įgyvendinti rungtyniškumo principo, G. G. dėl svarbios priežasties (mirties) nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, tačiau G. G. parodymai vertintini kaip išsamūs, nuoseklūs ir patikimi, pagrindo jais abejoti nėra, nes jie buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais – perskaityti teisiamojo posėdžio metu, G. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama ne vieną kartą, taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kur davė parodymus, susijusius su V. R. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje. Teismas G. G. parodymų patikimumą vertino dalinio įrodymų tyrimo metu apklaustų liudytojų N. G. ir R. M. parodymų kontekste ir nurodė, kad nenustatė aplinkybių, jog G. G. galėtų apkalbėti V. R. ar kad būtų nenuoširdi, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu.

10. Antra, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, visiškai nepagrįstai įvertino ir įrodomąją reikšmę suteikė netiesioginiams įrodymams – liudytojų R. Č., R. D., V. A., A. L. M., L. P. parodymams. Iš bylos duomenų matyti, kad šių liudytojų parodymai tiesiogiai nesusiję su šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama 2011 m. gruodžio 6 d. veika: R. Č. nurodė, kad ji dešimt metų moka pinigus V. R. už galimybę gauti (pratęsti) neįgalumo grupę; R. D. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad 2011 m. lapkričio 22 d. V. R. davė voką su 1500 Lt (434,43 Eur), o pirmosios instancijos teisme nurodė, kad V. R. ji jokių pinigų nėra davusi, o V. R. pinigų iš jos niekada nėra neprašiusi; V. A. – kad 2011 m. viduryje iš V. R. paėmė 2000 Lt (579,24 Eur); A. L. M. – kad 2011 m. lapkričio mėn. davė V. R. 1600 Lt (463,39 Eur), L. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tarp pateiktų dokumentų būdavo įdėta pinigų, tačiau negalinti pasakyti, ar jai juos davė būtent kaltinamoji, ji pinigų V. R. neduodavusi, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su V. R. ji jokio kontakto nėra turėjusi. Taigi, kaip matyti, šie liudytojai apskritai jokių aplinkybių būtent su šioje byloje nagrinėjama 2011 m. gruodžio 6 d. veika nenurodė. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje svarbu nustatyti ne tai, ar V. R. apskritai užsiimdavo panašiais veiksmais, kokie inkriminuoti jai pareikštame kaltinime, o tai, ar ji būtent 2011 m. gruodžio 6 d. G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė kyšį, kad ši paveiktų NDNT (duomenys neskelbtini) teritorinių skyrių kompetentingus valstybės tarnautojus, kad šie teisėtai veiktų dėl V. R. pageidaujamo darbingumo lygio vertinimo ir jo termino nustatymo. Minėti apeliacinės instancijos teismo įvertinti įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, jog jie tam tikrais laikotarpiais V. R. mokėjo pinigus, gali patvirtinti faktą, kad ji užsiimdavo panašia veikla, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad ji 2011 m. gruodžio 6 d. G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė kyšį.

10.1. Trečia, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojai R. Č., R. D., V. A., A. L. M. šioje byloje yra buvę įtariamaisiais, vėliau jų statusas kito: V. A. yra nuteistas baudžiamuoju įsakymu, R. D. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, A. L. M. ir R. Č. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, kaip ir buvo nurodyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015, turėjo skirti didesnį dėmesį jų patikimumui, tačiau, kaip matyti, iš šio teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų to nepadarė – patikimumo aspektu dėl jų buvusio statuso byloje liudytojų parodymai apskritai nebuvo vertinami. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo įrodymų (minėtų liudytojų parodymų) vertinimas atliktas, kaip pagrįstai nurodo kasatoriai, nesilaikant kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015 pateiktų nurodymų (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

10.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas V. R. kaltę taip pat grindė kratos protokolo ir telefoninių pokalbių įrašų duomenimis. Kratos metu G. G. darbo vietoje buvo rasta ir paimta 11 400 Lt, iš jų – 4000 Lt rasti padalinti dviejuose vokuose po 2000 Lt. Telefoninių pokalbių duomenimis buvo nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 6 d. V. R. skambino G. G.. Šie įrodymai, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat savaime ir kitų įrodymų visumoje nepatvirtina V. R. kaltės, padarius nusikalstamą veiką; jie, kaip ir nurodytų liudytojų parodymai (žr. 10 p.), gali patvirtinti faktą, kad kaltinamoji užsiimdavo panašia veikla, tačiau tai nepatvirtina fakto, kad ji 2011 m. gruodžio 6 d. G. G. tiesiogiai pasiūlė ir perdavė kyšį.

11. Tokiu atveju, t. y. apeliacinės instancijos teismui, nesilaikant įrodymų vertinimo reikalavimų, neteisingai vertinus liudytojų R. Č., R. D., V. A., A. L. M., L. P. parodymus, kuriuos laikė netiesioginiais, konstatuotina, kad G. G. (mirusios) parodymai lieka vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje, nulėmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą V. R.. Apeliacinės instancijos teismas antrąkart nagrinėdamas bylą, siekdamas patikrinti G. G. parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teisme atliko dalinį įrodymų tyrimą – apklausė liudytojas N. G., R. M., balsu perskaitė G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, papildomai apklausė V. R.. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dalinio įrodymų tyrimo metu duomenų, patvirtinančių G. G. (mirusios) parodymus, nebuvo gauta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad G. G., vadovaujantis BPK 276 straipsniu, balsu perskaityti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2009, 2K-179/2010) ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Kaip nurodyta kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015, gynybos teisė pateikti G. G. klausimus niekada nebebus įgyvendinta dėl objektyvios priežasties – jos mirties, o byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių jos parodymus, pripažintina, kad apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tokiais vieninteliais, lemiamais, kitais byloje esančiais įrodymais nepatvirtintais parodymais, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

12. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96).

13. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                     Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

14. Įvertinus tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys), nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl V. R. kaltės pagal BK 226 straipsnio 1 dalį buvimo. Priešingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių V. R. kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymą; V. R. išteisinta pagrįstai. Dėl to apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

15. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatavus, kad V. R. pagrįstai pirmosios instancijos teismo išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių aiškinimo faktiškai netenka teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl V. R. veiksmų kvalifikavimo. Dėl to šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai                                                                                                                                      Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                       Gintaras Goda

                                                                                                                                       Viktoras Aidukas