Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-307/2021

Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00122-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1, 1.1.4.5.2, 1.1.6.5, 1.1.8.1.2, 1.1.8.10.3, 1.2.17.1.3, 1.2.23.2.2.2, 2.4.6.4.1, 2.4.6.4.2.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aleno Piesliako, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,

nuteistajam M. P. (M. P.) ir jo gynėjui advokatui Nikitai Kuznecovui,

nuteistajam V. B. ir jo gynėjams advokatams Eligijai Norkienei ir Anatolijui Svilai,

vertėjai Žanai Tadorovskajai, 

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Imbraso, nuteistojo M. P. (M. P.) ir nuteistojo V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

-       pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu trejiems metams trims mėnesiams;

-       pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį subendrintos apėmimo būdu ir M. P. paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. spalio 2 d.

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

-       pagal BK 199 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams;

-       pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir V. B. paskirta subendrinta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2019 m. spalio 29 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2020 m. spalio 2 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas M. P. priklausantis automobilis „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       M. P. pripažintas kaltu ir pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei gabeno jas kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Rusijos Federaciją, o būtent: M. P., pagal išankstinį susitarimą su V. B. dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, po to, kai V. B. narkotines medžiagas – 33,830 kg kanapių dervos prie Metalinių garažų aikštelės statybos ir eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), paslėpė jo (M. P.) automobilyje „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), po automobilio stogo apdaila ir automobilio kuro talpykloje, kurias jis (M. P.) V. B. nurodymu turėjo nugabenti į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestą ir 2019 m. spalio 8 d. jis (M. P.) kartu su V. B., automobilyje „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno šias narkotines medžiagas iš (duomenys neskelbtini) miesto iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, po ko, 2019 m. spalio 9 d., apie 07 val. 00 min., jis (M. P.), veikdamas V. B. nurodymu, vykdamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Pasieniečių g. 26, Medininkų k., Vilniaus r., automobiliu „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs po automobilio stogo apdaila ir automobilio kuro talpykloje, nepateikdamas muitinės kontrolei, neturėdamas leidimo, neteisėtai kontrabandos būdu gabeno labai didelį narkotinių medžiagų kiekį – 33,830 kg kanapių dervos, kai muitinio tikrinimo metu buvo sulaikytas muitinės pareigūnų ir minėtos narkotinės medžiagos buvo surastos.

2.       V. B. pripažintas kaltu ir pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo – neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų bei organizavo jų kontrabandą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Rusijos Federaciją, o būtent: V. B., iš anksto įkalbėjęs Rusijos Federacijos pilietį M. P. kontrabandos būdu pergabenti narkotines medžiagas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į (duomenys neskelbtini) miestą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip nuo 2019 m. spalio 4 d., Metalinių garažų aikštelės statybos ir eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 78 kg 877,4842 g kanapių dervos, po ko, veikdamas bendrininkų grupe kartu su M. P., pagal išankstinį susitarimą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, dalį narkotinių medžiagų – 33,830 kg kanapių dervos prie minėto garažo Nr. (duomenys neskelbtini) paslėpė M. P. automobilyje „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), po automobilio stogo apdaila ir automobilio kuro talpykloje, kurias M. P. turėjo nugabenti į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miestą ir 2019 m. spalio 8 d. kartu su M. P. automobilyje „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno šias narkotines medžiagas iš (duomenys neskelbtini) miesto iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos, po ko, 2019 m. spalio 9 d., apie 07 val. 00 min., M. P., veikdamas V. B. nurodymu, vykdamas iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusijos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Pasieniečių g. 26, Medininkų k., Vilniaus r., automobiliu „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), paslėpęs po automobilio stogo apdaila ir automobilio kuro talpykloje, nepateikdamas muitinės kontrolei, neturėdamas leidimo, neteisėtai kontrabandos būdu gabeno labai didelį narkotinių medžiagų kiekį – 33,830 kg kanapių dervos, kai muitinio tikrinimo metu buvo sulaikytas muitinės pareigūnų ir minėtos narkotinės medžiagos buvo surastos. V. B., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kitą labai didelio kiekio narkotinės medžiagos dalį – 44,950 kg kanapių dervos toliau neteisėtai laikė Metalinių garažų aikštelės statybos ir eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kol 2019 m. spalio 18 d., taikant procesines prievartos priemones, minėtą narkotinės medžiagos dalį rado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. V. B., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, likusią kitą dalį didelio kiekio narkotinės medžiagos – 87,4010 g kanapių dervos toliau neteisėtai laikė Metalinių garažų aikštelės statybos ir eksploatavimo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kai 2019 m. spalio 29 d., atliekant kratą, minėtą narkotinės medžiagos dalį rado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. V. B., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, likusią dalį narkotinės medžiagos – 10,0832 g kanapių dervos gabeno ir laikė su savimi iki 2019 m. spalio 29 d., kai, sulaikymo metu (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), minėtą narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiu būdu, V. B., veikdamas bendrininkų grupe neteisėtai įgijo, laikė ir kontrabandos būdu gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

II.        Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3.       Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio dalį dėl M. P. paskirtos bausmės už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, ir M. P., pripažintam kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, ir nustatyti M. P. subendrintą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti nuteistojo laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.1.       Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas M. P. už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o bausmei keliamus teisingumo ir proporcingumo reikalavimus, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, vertino selektyviai.

3.2.       Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas <...> negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui <...>, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-P-549/2007, Nr. 2K-25-942/2015). BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Tačiau teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismo sprendimas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį gali būti priimtas pirmiausia atsižvelgus į BK 54 straipsnio 1, 2 dalis bei BK 55-61 straipsniuose įtvirtintas bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Tik tada, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

3.3.       BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos teismų praktikoje įgijo išimtinių aplinkybių statusą, taip bausmės skyrimą pabrėžiant ne kaip statišką, o labai dinamišką procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186- 942/2015, Nr. 2K-204-942/2015). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-449-942/2016).

3.4.       Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nuteistasis M. P., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su V. B. dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, kartu su V. B. iš (duomenys neskelbtini) miesto iki Lietuvos Respublikos sienos automobilyje gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – 33,830 kg kanapių dervos. Šios narkotinės medžiagos buvo surastos muitinio tikrinimo metu. Nuteistojo gabentos narkotinės medžiagos kiekis daugiau nei 270 kartų viršija Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nurodytą labai didelį (125 g) kanapių dervos kiekį. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintais Lietuvos Respublikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais, kanapių dervos yra priskirtos I-am sąrašui, kuriame įtvirtintos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra uždraustos vartoti sveikatos priežiūros tikslams. Prokuroro nuomone, labai didelis nuteistojo M. P. gabentų narkotinių medžiagų kiekis, net ir vertinant, kad jos nebuvo išplatintos, kad padarytas nusikaltimas nesukėlė reikšmingų padarinių ar žalos, pats savaime yra pakankamas konstatuoti itin didelį nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Be to, nuteistojo per Lietuvos Respublikos sieną gabenamas labai didelis narkotinių medžiagų kiekis į apyvartą nepateko dėl to, kad su šia nusikalstama veika susiję asmenys buvo sulaikyti, medžiagos surastos ir paimtos pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatęs BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam M. P. sąlygas, skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimo pavojingumą lemia tai, kad sudaromos sąlygos jas realizuoti, narkotinės medžiagos juda arčiau vartotojo. Atsižvelgdamas į tai prokuroras nurodo, jog nėra pagrindo teigti, kad realus pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai dėl gabenamo labai didelio narkotinių medžiagų kiekio nebuvo sukeltas. Šių labai didelio kiekio narkotinių medžiagų nepatekimas į apyvartą niekaip nesusijęs su nuteistojo M. P. veiksmais ir nemažina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo.

3.5.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, konstatavęs, jog M. P. veikė bendrininkų grupe, jo vaidmens nusikalstamos veikos mechanizme tinkamai neįvertino ir motyvuodamas tuo, kad M. P. atliko tik kurjerio vaidmenį, šią aplinkybę nepagrįstai laikė vienu iš pagrindų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Apeliantas nurodo, kad nors nusikalstamos veikos organizatorius buvo kitas nuteistasis, t. y. V. B., nuteistojo M. P., kaip bendrininko darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, vaidmuo nusikaltimo mechanizme buvo labai svarbus. Nuteistasis M. P., veikdamas savanaudiškais tikslais, pagal išankstinį susitarimą su V. B., atliko aktyvius labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimo veiksmus. M. P. atvyko į Lietuvos Respubliką jau turėdamas tikslą pergabenti narkotines medžiagas, kartu su nuteistuoju V. B. vyko iš (duomenys neskelbtini) iki Lietuvos Respublikos sienos automobiliu, kuriame buvo paslėptas labai didelis narkotinių medžiagų kiekis, po to pats automobilį su labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu vairavo iki muitinės kontrolės Medininkų posto ir nusikalstamos veikos tikslo (narkotines medžiagas nugabenti į (duomenys neskelbtini)) nepasiekė dėl nuo jo valios nepriklausančių objektyvių priežasčių. Pagal išankstinį nuteistojo susitarimą su V. B. nusikalstamą veiką jis pats ir turėjo baigti. Šie nuteistojo veiksmai buvo būtina sąlyga realizuoti visus BK 199 straipsnio 4 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nusikaltimų sudėčių objektyviuosius požymius, jo veiksmai buvo iš anksto suderinti, todėl jam buvo suprantamas tiek daromų nusikalstamų veikų pobūdis, jų atlikimo detalės, tiek bendrininkavimo su V. B. faktas. M. P. veiksmai buvo aktyvūs ir itin reikšmingi, jais įgyvendintas nuteistojo V. B. nusikalstamas sumanymas, todėl skundžiamo nuosprendžio išvados, kuriomis nuteistojo M. P. veiksmams suteikiamas mažareikšmis, „kurjerio“ vaidmuo, yra nepagrįstos.

3.6.       Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pagrindas M. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį yra ir aplinkybė, susijusi su jo siekiu išspręsti finansines problemas. Apeliantas nurodo, jog nuteistasis M. P. parodė, kad nusikaltimus daryti sutiko bijodamas, jog V. B. gali paimti jo naujai įsigytą automobilį. Nuteistasis pažymėjo, kad tikslo užsidirbti neturėjo, jis tik siekė grąžinti skolą. Prokuroras teigia, kad nors BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo pobūdis suponuoja tai, jog dažniausiai jis yra padaromas dėl savanaudiškų paskatų, nusikaltimo motyvai šiuo atveju negali būti vertinami kaip pagrindas nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tokiu būdu ne tik paneigiama būtinybė byloje nustatyti išimtinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių nuteistajam galėtų būti paskirta švelnesnė, nei numatyta įstatyme, bausmė, bet ir pateisinamas kaltininko nusikalstamas elgesys.

3.7.       Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad vertinant nuteistojo M. P. asmenybę charakterizuojančius duomenis, būtina atsižvelgti į tai, kad jis, nors ir neteistas Lietuvos Respublikoje, praeityje buvo teistas Rusijos Federacijoje, o tai rodo asmens polinkį nesilaikyti teisės aktų, visuomenėje priimtinų elgesio nuostatų.

3.8.       Apeliantas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje į bausmę būtina pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso prizmę. Nuteistojo šeimos prigimtiniai bei kiti svarbūs socialiniai interesai nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017). Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nuteistasis M. P. turi šeimą, nevertintina kaip išskirtinė, kadangi ši aplinkybė yra būdinga daugeliui asmenų ir dėl to negali būti kriterijus, rodantis mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Bausmės už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskyrimas negali būti siejamas tik su įprastinėmis, teismo selektyviai įvertintomis nuteistąjį M. P. charakterizuojančiomis aplinkybėmis, būdingoms ne išimtinai jam, tačiau daugeliui asmenų.

3.9.       Apeliantas nurodo ir tai, kad nuteistasis M. P. jau pirmųjų apklausų metu davė pakankamai išsamius parodymus apie tiriamo įvykio aplinkybes, neneigė savo kaltės, gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, savo parodymų teisminio nagrinėjimo metu nekeitė, todėl jo parodymai ikiteisminiam tyrimui vertintini kaip reikšmingi. Tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Kaltinamųjų pozicija prisipažįstant dėl inkriminuojamų nusikaltimų yra pakankamai dažnai nustatoma baudžiamosiose bylose, todėl vien ji savaime negali būti vertinama kaip išimtinė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste. Į nuteistojo M. P. poziciją duodant parodymus ir pripažįstant kaltę atsižvelgta siūlant jam skirtinos bausmės dydį, kuris būtų artimas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui. Prokuroro nuomone, už M. P. padarytą labai sunkų nusikaltimą pirmosios instancijos teismo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka bausmės paskirties, numatytos BK 41 straipsnio 2 dalyje, ir bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo išvados, nuteistajam M. P. paskiriant aiškiai per švelnią bausmę, prieštarauja teisingumo principui ir pažeidžia draudimą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas aiškinti kaip išimtį, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos.

4.       Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. prašo, remiantis BK 391 straipsnio 1 dalimi, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

4.1.       Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 391 straipsnio 1 dalis) atmetė argumentuodamas tuo, jog jam nebuvo pareikštas kaltinimas nusikalstamą veiką padarius veikiant organizuota grupe. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, ir nurodo, jog kiekvienas iš bendrininkų suvokė, kad jo atliekamų veiksmų tikslas – didelio kiekio narkotinių medžiagų kontrabanda, taip pat suprato, kad savo veiksmais dalyvauja vykdant nusikalstamą veiką. Nuteistasis teigia, kad byloje įrodyta, jog nuteistasis V. B. laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų ir turėjo tikslą dalį jų nugabenti į (duomenys neskelbtini). Tuo tikslu jis paveikė apeliantą, kuris priklausė nuo V. B. finansiškai. Apeliantas V. B. buvo skolingas didelę pinigų sumą. V. B. įkalbėjo M. P. padaryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimus. V. B. pats paruošė automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį M. P., narkotinių medžiagų gabenimui ir paslėpė jame narkotines medžiagas. Automobiliu su paslėptomis narkotinėmis medžiagomis V. B. atvyko į (duomenys neskelbtini) ir perdavė šį automobilį M. P., kuriuo šis turėjo vykti link pasienio. Visa tai, anot apelianto, rodo, jog nusikaltimą suplanavo V. B.. Apeliantui buvo skirtas tik nežymus vaidmuo – pergabenti narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apeliantas tiksliai nežinojo, kokias narkotines medžiagas turi gabenti, taip pat nežinojo jų kiekio, nežinojo ir kur šios medžiagos paslėptos. Sulaikytas muitinės pareigūnų jis (M. P.) davė išsamius parodymus, nurodė nusikaltimo bendrininką. Apelianto parodymų dėka buvo sulaikytas šio nusikaltimo organizatorius. Sulaikius V. B. kratos metu buvo surasta žymiai daugiau narkotinių medžiagų, nei automobiliu gabeno M. P.. Apeliantas teigia, jog jis duodamas parodymus padėjo užkardyti labai sunkų nusikaltimą, kurį padarė bei parengė V. B..     

4.2.       Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo ar asmenys, iš kurių V. B. įgijo narkotines medžiagas. Apelianto nuomone, skundžiamame nuosprendyje per mažai dėmesio skirta bendrininkavimo požymiams nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2K-247-719/2019, pažymėjo, kad bendrininkavimas su konkrečioje byloje nenustatytais asmenimis taip pat kvalifikuojamas kaip bendrininkavimo forma. BK 391 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Šioje byloje prokuroras kaltinamajame akte nenurodė, jog kaltininkai veikė organizuota grupe, o pirmosios instancijos teismas nesiūlė kaltinimą patikslinti. Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos gynybai nesuteikia teisės prašyti pakeisti kaltinimą.

4.3.       Apeliantas atkreipia dėmesį, kad jis aktyviai padėjo atskleisti šias nusikalstamas veikas, nors patyrė spaudimą pakeisti parodymus, siekiant nuslėpti nusikaltimų organizatorių.

4.4.       Nuteistasis M. P. teigia, kad jo asmenybė, padarytos nusikalstamos veikos požymiai, jo aktyvūs veiksmai padedant atskleisti nusikaltimus, atitinka BK 391 straipsnio reikalavimus. Nuteistasis tvirtina, jog šioje byloje tiriami nusikaltimai buvo padaryti veikiant organizuota grupe, nes tarp bendrininkų egzistavo hierarchija, nusikalstamų veikų organizatorius paskirstė vaidmenis.

5.       Apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui arba atlikti įrodymų tyrimą ir bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

5.1.       Apeliantas teigia, kad jo atžvilgiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti liudytojai, todėl pažeistos BPK 242 straipsnio nuostatos. Nors remtis nedalyvavusių teisiamajame posėdyje asmenų parodymais įstatymas nedraudžia (BPK 276 straipsnio 1 dalis, 291 straipsnis), tačiau jie turi būti ištirti ir aprašyti nuosprendyje, o šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neaptardamas liudytojų parodymų, jų neištyręs, pažeidė BPK 20 straipsnio, 242 straipsnio reikalavimus, taip pat rungimosi principą, įtvirtintą BPK 7 straipsnyje, o tai leidžia teigti apie teismo šališkumą.

5.2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo ir tai, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nepateikė įrodymų analizės, savo išvadų, dėl nuteistojo V. B. kaltės padarius inkriminuotus nusikaltimus, nemotyvavo. Taip pat teismas neaptarė apeliantui skirtinos bausmės dydžio ir rūšies, nenurodė ir neargumentavo paskirtų bausmių subendrinimo būdo.

5.3.       Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, keliamus aprašomajai nuosprendžio daliai. Apygardos teismo padaryti BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio, 44 straipsnio, 242 straipsnio, 276 straipsnio pažeidimai laikytini esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.     

6.       Atsiliepime į Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą nuteistojo M. P. gynėjas advokatas Nikita Kuznecovas prašo jį atmesti.

6.1.       Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę M. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Teismas įvertino aplinkybes, kad nuteistasis prisipažino padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi, davė išsamius parodymus, kurių dėka buvo išaiškinti ir užkardyti sunkus ir labai sunkus nusikaltimai.

6.2.       Atsiliepime nuteistojo gynėjas nurodo, kad prokuroro apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2K-25-942/2015, buvo sprendžiami klausimai, susiję su BPK 20 straipsnio ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymu, o tai nėra susiję su nagrinėjama baudžiamąja byla.

6.3.       Nuteistojo gynėjas atsiliepime cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą byloje Nr. 2K-98-1073/2019, kurioje nurodyta: „sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.)“. Nuteistojo gynėjas teigia, kad Vilniaus apygardos teismas, išanalizavęs visas svarbias aplinkybes, pagrįstai konstatavo esant pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

6.4.       Nuteistojo gynėjas atsiliepime nurodo ir tai, kad prokuroras klaidina teismą teigdamas, jog M. P. kartu su V. B. gabeno itin didelį narkotinių medžiagų kiekį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad būtent V. B. neteisėtai įgijo labai didelį narkotinių medžiagų kiekį ir jas laikė jam priklausančiame garaže; V. B. nutarė dalį narkotinių medžiagų nugabenti į (duomenys neskelbtini). Taigi, būtent V. B. sumanė ir suplanavo sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą. Realizuodamas šį savo nusikalstamą planą V. B. paveikė M. P., kuris priklausė nuo jo finansiškai ir taip įtraukė jį į sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų padarymą. V. B. paruošė automobilį narkotinių medžiagų gabenimui. Važiuojant į (duomenys neskelbtini) automobilį, su jame paslėptomis narkotinėmis medžiagomis, vairavo V. B.. Be to, jis apmokėjo už M. P. nakvynę. M. P. teko tik nežymus vaidmuo – pergabenti narkotines medžiagas per Lietuvos valstybės sieną. Sulaikytas M. P. davė išsamius parodymus, nurodė nusikaltimo bendrininką – V. B.. Jo parodymų dėka buvo sulaikytas šio nusikaltimo organizatorius, nors jam buvo daromas spaudimas pakeisti parodymus. M. P. parodymų dėka užkardytas labai sunkus nusikaltimas, kurį padarė V. B. – jis neteisėtai įgijo ir laikė beveik 80 kg narkotinių medžiagų, kurių dalį paslėpė M. P. automobilyje, o likusią dalį laikė savo garaže. Tačiau byloje liko neaptarta svarbi aplinkybė – asmuo ar asmenys, iš kurių V. B. įgijo narkotines medžiagas. Gynėjo nuomone, esant tokiai aplinkybei, nuosprendyje per mažai dėmesio skirta bendrininkavimo požymiams nustatyti. Atsiliepime nuteistojo gynėjas nurodo, kad prokuroras tiek kaltinamajame akte, tiek teisminio nagrinėjimo metu netinkamai įvardino nuteistųjų bendrininkavimo formą. Gynėjas teigia, kad nuteistieji nusikalstamas veikas padarė veikdami organizuota grupe.

7.       Teismo posėdžio metu nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo M. P. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. B. bei jo gynėja prašė nuteistojo V. B. apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti.

III.        Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8.       Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, o nuteistųjų M. P. ir V. B. apeliaciniai skundai atmestini.

9.       Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu M. P. ir V. B. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad įgyvendindami savo išankstinį susitarimą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos M. P. savo automobiliu „VW Passat“ atvyko į (duomenys neskelbtini), kur V. B. šiame automobilyje (po stogo danga bei kuro bake) paslėpė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos (viso 33,830 kg), po ko V. B., vairuodamas automobilį „VW Passat“, kartu su M. P. gabeno šias draudžiamas medžiagas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), o sekančią dieną M. P. buvo sulaikytas Medininkų kelio poste, pasienio pareigūnams jo vairuojamame automobilyje radus narkotines medžiagas. Be to, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, V. B. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), toliau laikė kitą dalį labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos (45,0474 kg), iš kurių dalį (10,0832 g) gabeno automobiliu ir laikė su savimi iki 2019 m. spalio 29 d., kol jį sulaikė policijos pareigūnai.

Dėl V. B. nuteisimo pagal 199 straipsnio 4 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi

10.       Nuteistasis V. B., neigdamas kaltę dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 242 straipsnio, 276 nuostatas, kadangi neapklausė liudytojų, neištyrė jų duotų parodymų ir neaptarė jų skundžiamame nuosprendyje. Be to, anot apelianto, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nepateikė byloje esančių įrodymų analizės, savo išvadų dėl jo kaltės nemotyvavo, neaptarė apeliantui skirtos bausmės dydžio ir rūšies, bausmių subendrinimo būdo. Šie esminiai BPK pažeidimai, apelianto teigimu, sutrukdė byloje priimti teisingą ir nešališką sprendimą.

11.       Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja bylos duomenims.

12.       Nuteistasis V. B. nepagrįstai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo, gabenimo bei jų kontrabandos. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-242/2014).

13.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, apygardos teismas nuosprendyje, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2-3 punktų reikalavimų, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo V. B. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 4 dalyje bei 260 straipsnio 3 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs V. B., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

14.       Apeliantas V. B., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 199 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, apeliaciniame skunde jokių konkrečių jo kaltės įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Pirmosios instancijos teisme V. B. savo kaltę neigė teigdamas, jog jis garažą, kuriame buvo rastos narkotinės medžiagos pardavė M. P.. Pastarasis prieš atvykdamas į Lietuvą siuntė jam pinigus už garažo įsigijimą. M. P. prašymu jis Lietuvoje internetu buvo nupirkęs vakuuminių maišelių. V. B. teigimu, atvykęs į Lietuvą M. P. apsigyveno jo (V. B.) išnuomotame kambaryje, už kurį sumokėjo M. P. siųstais pinigais. Anot apelianto, jis M. P. automobiliu „VW Passat“ (duomenys neskelbtini) važinėjosi tik tą dieną, kai norėjo perrašyti garažą M. P. vardu, kitu metu automobiliu naudojosi M. P.. Nepavykus oficialiai įforminti garažo pardavimo teisiškai garažas liko jo (V. B.) nuosavybe, tačiau dokumentus ir raktus jis atidavė M. P.. Jis iš (duomenys neskelbtini) į viešbutį (duomenys neskelbtini) vairavo „VW Passat“ automobilį, kadangi M. P. buvo apsvaigęs, be to, jis (V. B.) sekančią dieną iš (duomenys neskelbtini) turėjo skristi į (duomenys neskelbtini). Savo lankymąsi 2019 m. spalio 29 d. garaže V. B. paaiškino tuo, kad jame dar buvo likusių jo daiktų, todėl turėdamas antrus garažo raktus jis nuvyko susitvarkyti savo automobilio sulūžusios detalės. Radęs garaže narkotikų, jis pasiėmė jų nedidelę dalį ir vyko pas advokatę pasitarti, tačiau buvo sulaikytas.

15.       Tačiau tokia apelianto V. P. pasirinkta gynybinė versija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo motyvuotai atmesta, kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija su tokiu apygardos teismo sprendimu visiškai sutinka.

16.       Pirmiausia tokią nuteistojo V. B. pateiktą įvykių versiją paneigia nusikalstamų veikų bendravykdytoju pripažinto M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, jog V. B. vietoj likusios negrąžintos automobilio „VW Passat“ įsigijimui V. B. M. P. anksčiau paskolintos pinigų sumos pasiūlė jam pergabenti kanapių krovinį iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Atvykęs į Lietuvą jis (M. P.) savo automobilį „VW Passat“ ir jo raktelius perdavė V. B., suprasdamas, jog pastarasis jame paslėps narkotines medžiagas. 2021 m. spalio 8 d. jis kartu su savo pussesere V. N. bei V. B., pastarojo vairuojamu automobiliu „VW Passat“ iš (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Sekančią dieną V. B. išskrido į (duomenys neskelbtini), o jis (M. P.) su V. N. išvyko Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija link, tačiau kilus įtarimams pasienio pareigūnai jo automobilį patikrino ir jame rado narkotines medžiagas. Anot nuteistojo M. P., jis iš V. B. garažo nepirko ir apie tai su juo net nekalbėjo, vakuuminių maišelių nupirkti taip pat neprašė, o pastarajam pervesti pinigai buvo dalis negrąžintos skolos už automobilio „VW Passat“ įsigijimui V. B. M. P. anksčiau paskolintus pinigus (t. 4, b. l. 124, 133–134, 143–146; t. 5, b. l. 187–189; t. 6, b. l. 60–61). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius M. P. parodymus pripažino patikimais ir jais vadovavosi, kadangi jie buvo pakankamai nuoseklūs ir vienodi, be to, logiškai paaiškinami. M. P. sulaikymo metu jokių garažo dokumentų, raktų pas jį rasta nebuvo (t. 1, b. l. 11–24; t. 4, b. l. 111–112), jis į Lietuvą atvyko pirmą kartą (t. 4, b. l. 192), yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jokios veiklos Lietuvoje nevykdo, todėl tokio objekto įsigijimas būtų visiškai nelogiškas. Be to, jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai bei paties nuteistojo V. B. elgesys, t. y. tai, kad V. B. yra garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) savininkas (t. 1, b. l. 124–127), pastarasis rūpinosi M. P. atvykimu į Lietuvą, savo lėšomis mokėjo už buto nuomą (duomenys neskelbtini), pirko kuro siurblį sugedusiam M. P. automobiliui „VW Passat“, pastarąjį vairavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), sumokėjo už viešbutį „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 128–133; t. 4, b. l. 4–6), o po to, kai M. P. išvyko iš (duomenys neskelbtini) minėtu garažu naudojosi kaip savu, laikė jame savo daiktus.

17.       V. B. kaltę dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis, jų gabenimo kontrabandos būdu taip pat patvirtina liudytojos N. Ž. parodymai, automobilio „VW Passat“ apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kuriais nustatyta, jog Medininkų kelio poste 2019 m. spalio 9 d. apžiūrėjus M. P. automobilį, jo stogo apdailoje buvo rasti paslėpti 15 paketų, kuriuose buvo supresuotos augalinės kilmės medžiagos, kurių bendras svoris 13,60 kg, o iš automobilio kuro bako buvo ištraukti dar 23 paketai su presuota augalinės kilmės medžiaga, kurių bendras svoris 24,84 kg (t. 1, b. l. 11–24; t. 6, b. l. 57–59). Specialisto išvada Nr. 11-2100(19) nustatyta, jog automobilyje „VW Passat“ rastos ir tirti pateiktos rudos spalvos stačiakampės plytelės (350 vnt.) yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios masė yra 33,830 kg (t. 1, b. l. 40–41). Be to, 2019 m. spalio 18 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuota, jog Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai slapta patekę į garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įvairiose vietose rado 50 vnt. paketų su presuota augalinės kilmės medžiaga, du vakuumavimui skirtus prietaisus, vakuumavimui skirtos plėvelės (t. 2, b. l. 16–28). Atliekant veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės, 50 vnt. paketų su presuota augalinės kilmės medžiaga 2019 m. spalio 22 d. buvo pakeisti į narkotikus imituojančią medžiagą (t. 2, b. l. 53–62). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2044(19) konstatuota, jog tirti pateiktos 462 rudos spalvos plytelės (rastos garaže) yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios masė 44,950 kg (t. 2, b. l. 47–48). Netikėti šiais objektyviais bylos duomenimis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

18.       Apelianto kaltę dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių dervos laikymo bei gabenimo neabejotinai patvirtina ir vėlesni V. B. veiksmai. V. B. tą pačią dieną, kai M. P. narkotinių medžiagų pakrautu automobiliu ketino kirsti Lietuvos valstybės sieną ir važiuoti į (duomenys neskelbtini), išskrido į (duomenys neskelbtini) lėktuvu. Ši aplinkybė patvirtina M. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, jog pagal išankstinį susitarimą atgabenęs narkotines medžiagas į (duomenys neskelbtini) automobilį „VW Passat“ turėjo palikti prie šiame mieste esančio „(duomenys neskelbtini)“ banko pastato, o automobilio užvedimo raktą turėjo palikti ant automobilio rato. V. B. turėjo pats išsiimti narkotines medžiagas, o automobilį „VW Passat“ grąžinti jam (M. P.) (t. 4, b. l. 133–134; 5, b. l. 188). Be to, objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog grįžęs į Lietuvą 2019 m. spalio mėnesio pabaigoje jis nuvažiavo į neva parduotą M. P. garažą, kuriame pareigūnai, atlikdami veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, 2019 m. spalio 22 d. buvo įrengę vaizdo ir garso fiksavimo įrangą (t. 2, b. l. 62). Užfiksuota, jog V. B. garaže iš lagamino išsitraukė vakuumavimo aparatą, buvo jį įjungęs, po to vėl jį įdėjo į lagaminą, rankose laikė celofano pakuotę su medžiaga, kurią suvyniojo į skudurą (t. 2, b. l. 71–73). Tą pačią dieną sulaikius V. B. jo kelnių kišenėje buvo rasta 10,0832 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos (t. 3, b. l. 105, 110–112). O atlikus kratą minėtame garaže buvo rasta ir paimta dėžės su pakavimo medžiagomis, du vakuumavimo aparatai, 50 stačiakampės formos pakuočių su rudos spalvos medžiaga, taip pat buvo rastos PVM sąskaitos-faktūros, patvirtinančios, jog 2019 m. liepos 15 d. ir 19 d. V. B. įsigijo didelį kiekį vakuumavimo maišelių (t. 3, b. l. 3–8, 18–41). Daiktų, paimtų iš garažo, apžiūros metu juodos spalvos lagamino „Lasocki“ priekinėje kišenėje taip pat buvo rasti 4 vnt. mažų stačiakampio formos briketų presuotos medžiagos vakuumo pakuotėse (t. 3, b. l. 18–40). Atlikus specialų tyrimą nustatyta, jog keturiose vakuumo pakuotėse pateikta tirti rudos spalvos augalinės kilmės medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios masė yra 87,4010 g (specialisto išvada Nr. 11-2154(19) t. 3, b. l. 58–59).

19.       Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji – jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų padarymo. Laikymas šio baudžiamojo įstatymo prasme – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimas kaltininko žinioje nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-162/2011, Nr. 2K-53-895/2016). Narkotinių medžiagų gabenimas – tai narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas. Nusikalstama veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-60/2014). O narkotinių medžiagų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę pagal BK 199 straipsnio 4 dalį, kaip narkotinių medžiagų kontrabanda. BK 199 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno narkotines medžiagas. Pagal šią įstatymo normą kontrabanda yra privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant. Daiktų nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai kontrabandos dalykas gabenamas ne per muitinę arba per muitinę, tačiau jo nedeklaruojant, nerodant muitinio tikrinimo metu, nepateikiant muitiniam tikrinimui, tai yra nuslepiant nuo muitinės kontrolės. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento (nereikalaujant padarinių atsiradimo). Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, – kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti.

20.       Įvertinus ir išanalizavus aptartus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog būtent V. B. organizavo labai didelio kiekio narkotinių medžiagų – kanapių dervos gabenimą kontrabandos būdu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Bylos duomenys visiškai patvirtina, jog M. P. pagal išankstinį jo ir V. B. susitarimą išgabenti narkotinių medžiagų krovinį iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), savo automobiliu „VW Passat“ atvyko į (duomenys neskelbtini), kur V. B. šiame automobilyje (po stogo danga bei kuro bake) paslėpė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos, po ko V. B., vairuodamas automobilį „VW Passat“, kartu su M. P. gabeno šias draudžiamas medžiagas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), o sekančią dieną M. P. buvo sulaikytas Medininkų kelio poste, pasienio pareigūnams jo vairuojamame automobilyje radus narkotines medžiagas. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, jog tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus V. B. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė kitą dalį labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurios dalį gabeno automobiliu ir laikė su savimi iki 2019 m. spalio 29 d. jį sulaikė policijos pareigūnai. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai V. B. pripažino kaltu, padarius BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

21.       Savo apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. teigdamas, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti esminiai PBK pažeidimai taip pat nurodo, jog buvo pažeistos BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio, 242 straipsnio nuostatos. Kaip vieną iš padarytų pažeidimų, sutrukdžiusių bylą išnagrinėti teisingai ir išsamiai, apeliantas nurodo tai, kad nebuvo apklausti bylai svarbūs liudytojai. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokie nuteistojo teiginiai neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog savo apeliaciniame skunde nuteistasis V. B. konkrečiai nenurodo, kokie liudytojai nebuvo apklausti, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie galėjo parodyti. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 18 d. V. B. apygardos teismui pateikė pareiškimą apklausti jo nurodytus liudytojus ((duomenys neskelbtini) nuomoto buto savininkę, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus, garažo masyvo „(duomenys neskelbtini)“ pirmininką), atlikti akistatą su liudytoja V. N., išreikalauti vaizdo įrašus, kitus duomenis ir pan. (t. 6, b. l. 54–55). Teisiamojo posėdžio metu šis pareiškimas buvo išnagrinėtas ir atmestas, motyvuojant tuo, jog nebuvo įvardinti konkretūs liudytojai, nenurodyta, kokias konkrečias aplinkybes šie liudytojai bei išreikalauti vaizdo įrašai galėtų patvirtinti ar paneigti ir pan. (t. 6, b. l. 58–59). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais. Apelianto pareiškime išdėstytos aplinkybės, kurias galimai patvirtintų apklausti liudytojai ar išreikalauta papildoma medžiaga jokios esminės įtakos byloje nagrinėjamoms veikoms neturi. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pati gynyba šiuo atveju nebuvo nuosekli. 2020 m. birželio 15 d. teisiamajame posėdyje sprendžiant klausimą dėl liudytojos V. N. kvietimo į posėdį, tiek V. B., tiek ir jo gynėjas pritarė prokuroro pozicijai, kad V. N. parodymai nagrinėjamai bylai nėra itin reikšmingi, todėl jos nėra būtina kviesti į teisiamąjį posėdį (t. 5, b. l. 193). Taigi, aplinkybė, jog apelianto pareiškimas pirmosios instancijos teisme buvo atmestas, nepatvirtina išvados, kad byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir šališkai.

22.       Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus asmenis ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi būti optimalus ir vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-659/2012, Nr. 2K-135/2013, Nr. 2K-248/2014). Visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės proceso metu buvo nustatytos, todėl apelianto argumentai dėl nepilnai atlikto įrodymų tyrimo, laikytini nepagrįstais bei deklaratyviais, kadangi nėra jokio pagrindo manyti, kad atlikus apelianto nurodytus įrodymų tyrimo veiksmus galėtų būti daromos kitokios išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių bei apelianto V. B. kaltumo nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

23.       Niekuo nepagrįsti ir apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 7 bei 44 straipsnių, reglamentuojančių rungimosi principo įtvirtinimą bei asmenų teisių apsaugą baudžiamojo proceso metu, reikalavimus. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškus įtarimus V. B. buvo išaiškintos įtariamojo teisės (t. 4, b. l. 15–16, 20–21), nuo pat pirmosios jo apklausos jam buvo skirtas valstybės garantuojamas gynėjas (t. 4, b. l. 12–17), vėliau jį gynė jo paties pasirinkta gynėja (t. 4, b. l. 19, 23), kuri ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo sprendžiant kardomosios priemonės pratęsimo klausimą (4, b. l. 49–51), teikė skundus (t. 4, b. l. 62–66), susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teikė prašymus (t. 4, b. l. 210–212; t. 5, b. l. 38). Pasinaudodamas jam suteikta teise, V. B. ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė. Apeliantas bei jo gynėjas betarpiškai dalyvavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė paaiškinimus, uždavė klausimus (t. 5, b. l. 189–193), teikė prašymus (t. 6, b. l. 54–55), dalyvavo baigiamosiose kalbose (t. 6, b. l. 57–68). Taigi, teigti, jog V. B. procesinės teisės ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo suvaržytos nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų atmestini.

Dėl V. B. paskirtos bausmės

24.       Iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog nuteistasis V. B. taip pat nesutinka su jam skundžiamu nuosprendžiu skirta bausme. Anot jo, pirmosios instancijos teismas neaptarė jam skirtos bausmės rūšies bei dydžio, neargumentavo paskirtų bausmių subendrinimo būdo. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais taip pat nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas pakankamai argumentuotai aptarė bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

25.       Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuomet, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė.

26.       Už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta laisvės atėmimo nuo trejų iki dešimties metų bausmė. O BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas V. B. už BK 199 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skyrė septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, o už 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – trylikos metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi apygardos teismas bausmes subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę V. B. paskyrė keturiolika metų laisvės atėmimo.

27.       Skirdamas bausmes V. B. pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, t. y. kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. V. B. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), o kita – labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikalstamos veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, pripažinta, kad nuteistasis organizavo jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad V. B. niekur nedirba, nevedęs (t. 4, b. l. 88), baustas administracine tvarka (t. 4, b. l. 90–94), praeityje teistas, įskaitant ir už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumai nėra išnykę (t. 4, b. l. 95–101). Taigi, visos šios aptartos aplinkybės neigiamai charakterizuoja V. B., rodo, jog padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, o dėsninga jo ankstesnio nusikalstamo gyvenimo pasekmė, jo asmenybės pavojingumas visuomenei yra pakankamai didelis.

28.       Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė ir neargumentavo jam paskirtų bausmių subendrinimo būdo. Tačiau tokie apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai niekuo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. B. paskirtos bausmės bendrinamos iš dalies jas sudedant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu, kadangi veikos buvo padarytos esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuomet, kai narkotinės medžiagos yra gabenamos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, pripažįstamos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tačiau šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, jog po to, kai M. P. gabeno narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, V. B. tęsė savo nusikalstamus veiksmus, t. y. garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), toliau laikė kitą dalį labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos, be to, dalį jų 2019 m. spalio 29 d. gabeno automobiliu važiuodamas (duomenys neskelbtini). Šių objektyviųjų BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių kontrabandos sudėtis nebeapima, todėl apygardos teismas pripažindamas, jog BK 199 straipsnio 4 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvo padarytos esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir už šias veikas paskirtas bausmes bendrindamas dalinio bausmių sudėjimo būdu BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalies pagrindu, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

29.       Taigi, įvertinus nuteistojo V. B. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, jo vaidmenį darant nusikalstamas veikas, nustatytas baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo V. B. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, kurių dydžiai šiek tiek didesni nei sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, yra aiškiai per griežtos. V. B. paskirtos bausmės yra proporcingos padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, jas švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl M. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį

30.       Apeliaciniame skunde M. P. nurodo, jog yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 391 straipsnio 1 dalimi. Anot apelianto, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant organizuota grupe, tačiau apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nepakankamai dėmesio skyrė bendrininkavimo požymiams nustatyti ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jis ir V. B. veikė bendrininkų grupe. Aplinkybės, jog V. B. suplanavo ir organizavo šias nusikalstamas veikas, įtraukė į jų darymą finansiškai nuo jo priklausantį M. P., tačiau skyrė jam tik antraeilį vaidmenį – pergabenti narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti asmenys, iš kurių V. B. įgijo narkotines medžiagas, rodo, jog jam inkriminuoti nusikaltimai buvo padaryti veikiant organizuota grupe. Tačiau su tokiais nuteistojo teiginiais nėra pagrindo sutikti. 

31.       Viena iš bendrininkavimo formų – bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Taigi, būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdis yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2014, Nr. 2K-265-1073/2018).

32.       Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė pasižymi grupės narių ryšių pastovumu, bendrais tikslais, pasiskirstymu pareigomis ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-942/2015). Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, Nr. 2K-257/2011, Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-453/2012, Nr. 2K-35/2013). Organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, kuriam būdingas nevienlaikiškumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-942/2015). Be to, inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės požymį, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, Nr. 2K-304-942/2015). Taigi, atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės turi būti vertinamas ir organizuotumo lygis, ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant tokiai grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2008, Nr. 2K-344/2010, Nr. 2K-7-96/2012, Nr. 2K-275/2012, Nr. 2K-453/2012, Nr. 2K-70/2014, Nr. 2K-304-942/2015).

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai nustatė, kad M. P. ir V. B. jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Atkreiptinas dėmesys, kad ir bendrininkų grupė gali susidaryti bet kokio pavojingumo tyčiniam nusikaltimui padaryti. Ir nors iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, glaudžių ryšių tarp bendrininkų nustatymas, vaidmenų pasiskirstymas ir kt. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, tačiau bendrininkų grupės nariai taip pat gali tarpusavyje susitarti dėl numatytos bendros nusikalstamos veikos darymo, dėl jos padarymo būdų, priemonių, įrankių, dėl pasinaudojimo nusikalstamais padariniais, jų slėpimo ir kt. Todėl, nenustačius byloje atitinkamo kaltininkų organizuotumo lygio, bendrai nusikalstamai veikai suformuotų tarp bendrininkų tvirtų, besitęsiančių nusikalstamų ryšių, jų suvokimo sukūrus organizuotą grupę ar priklausant jai, vien pagal prieš tai nurodytus ir iš esmės abiem bendrininkavimo formoms būdingus (nors, kaip minėta, bendrininkų grupei nebūtinus) požymius konstatuoti organizuotos grupės požymio negalima.

34.       Aptariamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad nuteistųjų V. B. ir M. P. pasirengimas daryti nusikalstamas veikas ir jų padarymo organizuotumas buvo aukšto lygio. Kaltinime inkriminuotos ir bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tarp M. P. ir V. B. buvo išankstinis susitarimas gabenti narkotines medžiagas iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), šiuo tikslu į Lietuvą atvykusio M. P. automobilyje „VW Passat“ V. B. paslėpė narkotinių medžiagų krovinį, po ko M. P. ir V. B., pastarojo vairuojamu automobiliu „VW Passat“ iš (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini), o sekančią dieną M. P., V. B. nurodymu, automobiliu „VW Passat“ bandė pervažiuoti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Baltarusijos Respublika, tačiau buvo sulaikytas, o narkotinių medžiagų krovinys rastas. Tokios aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji veikė turėdami išankstinį susitarimą, bendrais bruožais aptarę veikų įvykdymo planą, nusikalstamus veiksmus atliko tiek bendrai, tiek pasiskirstę vaidmenimis, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie suponuotų išvadą, kad nuteistieji būtų tapatinęsi su dalyvavimu organizuotos grupės veikloje, priešingai, paties M. P. parodymai patvirtina, kad susitarimas su V. B. buvo vienkartinio pobūdžio, jų nesiejo tvirti, besitęsiantys, nevienlaikiški nusikalstami ryšiai. Argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas asmuo ar asmenys, iš kurių V. B. įgijo narkotines medžiagas taip pat niekaip nepagrindžia organizuotos grupės požymių.

35.       BK 391 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas. Taigi, viena iš sąlygų, kuriai esant asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės yra tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje arba nusikalstamame susivienijime. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, M. P. ir V. B. pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, padarytų bendrininkų grupe, todėl nėra formalių sąlygų, leidžiančių svarstyti BK 391 straipsnio 1 dalies taikymą M. P..

36.       Apelianto M. P. gynėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine nutartimi Nr. 2K-249-895/2017, kurioje asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu apelianto gynėjo nurodyta nutartimi šioje byloje kaip precedentu remtis negalima, kadangi joje nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje. Aptariamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ikiteisminio tyrimo metu prokuroras nutarimu, vadovaudamasis BK 391 straipsniu, nutraukė ikiteisminį tyrimą organizuotos grupės nariui, aktyviai padėjusiam išaiškinti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas, ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, gynėjo minimoje byloje asmuo buvo įtariamas nusikalstamų veikų, padarytų organizuota grupe, o ne bendrininkų grupe, kaip šiuo atveju.

Dėl M. P. paskirtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

37.       Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir nuteistajam M. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskyrė aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais ir šioje dalyje keičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

38.       Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami bendrą bausmės paskirtį. Kaip jau minėta, bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54  straipsnio 3 dalyje.

39.       BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta išimtis iš to paties straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios teismą skirti bausmę pagal sankcijos ribas. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši norma įtvirtina galimybę teismams bausmių skyrimo procese tiesiogiai taikyti teisingumo principą. Kartu teismas turi įvertinti ir tai, ar skiriant bausmę bus įgyvendintos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos, kadangi teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo, ir visuomenės ar valstybės interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė.

40.       Teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad už nusikalstamos veikos padarymą straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-432/2014 ir kt.).

41.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padarė išvadą, kad M. P. ir jo padaryta veika, numatyta BK 260 straipsnio 3 dalyje, nėra tiek pavojingi, jog bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam inkriminuojamo nusikaltimo sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismo nuomone, sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas M. P. aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai, todėl pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam paskyrė švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę. Su tokia išvada teisėjų kolegija nesutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BK 54 straipsnio 3 dalis gali būti taikoma bylose, susijusiose su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui. Tokiais atvejais nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-489/2018).

42.       Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei M. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskirdamas švelnesnę, nei numatyta įstatymo, bausmę, šią išvadą motyvavo tuo, kad nusikaltimo organizatorius buvo ne M. P., o V. B.; M. P. atliko iš esmės kurjerio funkciją; darydamas nusikalstamą veiką siekė išspręsti savo finansines problemas; narkotinės medžiagos krovinys buvo sulaikytas pareigūnų, todėl į apyvartą nepateko; nuteistasis turi šeimą; prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką bei joje dalyvavusius asmenis. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo vertinimu, rodo mažesnį padaryto nusikaltimo ir paties M. P. pavojingumą. Prokuroras apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės nėra išimtinės pagal BK 54 straipsnio 3 dalį.

43.       M. P. veikdamas tiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, t. y. veikdamas bendrininkų grupe per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų. Nors ir sutiktina su apygardos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teiginiais, jog M. P. vaidmuo disponuojant labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų nebuvo pagrindinis, jis turėjo atlikti kurjerio vaidmenį, tačiau jis buvo tiesioginis nusikaltimų padarymo vykdytojas. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog ši veika nebuvo spontaniška, ji buvo iš anksto apgalvota, jai buvo pasiruošta. Bylos duomenimis nuteistasis į Lietuvą savo automobiliu „VW Passat“ iš (duomenys neskelbtini) atvyko turėdamas vienintelį tikslą – įvykdyti išankstinį susitarimą su V. B. išgabenti draudžiamas medžiagas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Siekdamas sukelti kuo mažiau įtarimų į Lietuvą jis kartu atsivežė ir su nusikalstama veika niekuo nesusijusią pusseserę V. N.. M. P. kartu su V. B., pastarojo vairuojamu automobiliu „VW Passat“, kuriame buvo paslėptos narkotinės medžiagos, vyko per visą Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) iki Lietuvos Respublikos valstybės sienos su Baltarusija, tuomet pats vairavo minėtą automobilį iki muitinės kontrolės Medininkų posto. Taigi, nors M. P. ir nebuvo nusikalstamų veikų sumanytojas bei organizatorius, visgi jo atlikti aktyvūs veiksmai buvo itin svarbūs įgyvendinant objektyviuosius nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 4 dalyje, sudėties požymius.

44.       Vertinant nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumą svarbu įvertinti ir gabentų narkotinių medžiagų kiekį bei rūšį. Byloje nustatyta, kad M. P. gabeno labai didelį kiekį – 33,830 kg kanapių dervos. Šis kiekis daugiau nei 270 kartų viršija Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose, patvirtintose Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, nustatytą labai didelį kanapių dervos kiekį – 125 g. Kaip teisingai nurodyta prokuroro apeliaciniame skunde, kanapių derva, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ patvirtintais Lietuvos Respublikoje narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašais, nėra priskirta prie narkotinių medžiagų, kurios leidžiamos vartoti medicinos tikslams. Ta aplinkybė, kad narkotinės medžiagos nebuvo išplatintos, šiuo atveju taip pat nerodo mažesnio nuteistojo padarytos veikos pavojingumo, nes draudžiamas medžiagas gabenęs M. P. tik atsitiktinai kilus įtarimams buvo sulaikytas pasienio pareigūnų, o narkotinių medžiagų krovinys buvo surastas bei paimtas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino nuteistojo vaidmenį darant nusikalstamas veikas bei jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumą bei daromą žalą visuomenei.

45.       Nėra pagrindo M. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų motyvuojant tuo, jog jis nusikalstamas veikas padarė siekdamas išspręsti savo finansines problemas. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dažniausiai padaromos iš savanaudiškų paskatų, siekiant iš disponuojamų draudžiamų medžiagų gauti materialinės naudos. M. P. teigė, kad su V. B. dėl narkotinių medžiagų gabenimo susitarė norėdamas grąžinti jam skolą, tikslo pasipelnyti jis neturėjo. Tikslas bei motyvas nėra būtinas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis, tačiau į jį galima atsižvelgti charakterizuojant kaltininką bei skiriant jam bausmę. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu M. P. turimi motyvai šiuo atveju, vertinant padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų pobūdį, sunkumą, nėra tokie reikšmingi ir pateisinami, kad būtų galima pripažinti, jog yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

46.       Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg išskirtinį dėmesį skyrė nuteistojo asmenybei ir jo šeiminėms aplinkybėms. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad M. P. yra vedęs, augina du nepilnamečius veikus, Lietuvos Respublikoje anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirbo, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Paties nuteistojo M. P. teigimu praeityje buvo teistas (t. 5, b. l. 178). Byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sutiktina, kad M. P. prisidėjo prie šių nusikalstamų veikų išaiškinimo, kadangi ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, nurodė savo bendrininką V. B.. Tačiau ši aplinkybė buvo įvertinta pripažinus ją kaip M. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad nuteistasis yra dirbantis, charakterizuojamas gerai, turi šeimą yra svarbios, tačiau jos būdingos daugeliui asmenų, todėl nėra išimtinės ir nesudaro pakankamo pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei nuteistajam paskirti švelnesnę negu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę.

47.       Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas taikė nenustatęs jokių išimtinių aplinkybių, rodančių daug mažesnį nuteistojo ir jo padarytos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumą, išskirtinį dėmesį skyrė nuteistojo asmenybei ir jo šeiminėms aplinkybėms. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kita vertus, aptartų bausmės paskyrimui reikšmingų aplinkybių visuma leidžia nuteistajam skirti minimalią BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. M. P. taip pat skiriama nauja subendrinta bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad M. P. padarytos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu skiriamos bausmės bendrinamos bausmių apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti. 

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį M. P. (M. P.) pagal BK 260 straipsnio 3 dalį buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams ir M. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirti naują bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmę, naujai paskirtą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal BK 199 straipsnio 4 dalį subendrinti apėmimo būdu bei M. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų M. P. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                        Albinas Bielskis

                                                                                Alenas Piesliakas

                                                                                Linas Šiukšta