Civilinė byla Nr. 2A-206-259/2016
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06676-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.3.5.3.;1.3.5.3.16.5.;1.3.5.4.;3.3.1.21;
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. T. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11433-638/2015 pagal ieškovo D. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rembilda“ dėl dienpinigių ir darbo užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti jam iš atsakovės 1674,01 Eur dienpinigių, 8035,68 Eur darbo užmokesčio, po 368,77 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką kiekvieną mėnesį ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-06-05 jis sudarė darbo sutartį su atsakove, pagal kurią jis buvo priimtas dirbti atsakovės statybos darbų padalinyje Lietuvoje, staliaus pareigose. Laikotarpiu nuo 2014-11-19 iki 2013-12-21 ir nuo 2014-01-08 iki 2014-02-19 jis buvo išsiųstas į komandiruotes Norvegijoje. Atsakovė mokėjo dienpinigius, tačiau tik 50 proc. nuo nustatytos dienpinigių normos. Tarp šalių nebuvo sutarta, kad dienpinigių norma bus mažinama, taip pat atsakovės įmonėje nėra sudaryta kolektyvinė sutartis. Jam nebuvo žinoma apie įsakymą, kuriuo darbdavys nusprendė sumažinti dienpinigių normą. Be to, jam turėjo būti taikomas Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, t. y. mokama ne mažiau kaip minimalus darbo užmokestis toje valstybėje, į kurią buvo komandiruotas dirbti. Norvegijoje kvalifikuoto darbininko minimalus atlyginimas buvo 174,10 NOK per valandą. Ieškovui buvo mokama mažiau, todėl susidarė negautas skirtumas, kuris turi būti priteistas - 8035,68 Eur. Kadangi atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta, todėl turi būti mokamas darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 3378,90 Eur (išmokėtina suma) atlyginimo ir dienpinigių, 3007,13 Eur (priskaityta suma) darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir po 15,47 Eur (priskaityta suma) darbo už mokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2015-09-02 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu, likusią ieškinio dalį atmetė, paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovui buvo mokami ne dienpinigiai, o priedas už kilnojamąjį darbą. Teismo vertinimu, tarp šalių nebuvo susitarimo dėl kilnojamojo darbo pobūdžio ir darbas faktiškai nebuvo kilnojamojo pobūdžio. Darbdavys darbo sutartyje, darbo laiko žiniaraščiuose ir įsakymuose išsiųsti į komandiruotę nuosekliai ir vienodai laikėsi pozicijos, kad ieškovas yra siunčiamas būtent į komandiruotes. Taip pat pažymėjo, kad net jeigu ir būtų buvęs mokamas priedas už kilnojamojo pobūdžio darbą, tai tarp šalių nebuvo susitarimo dėl konkretaus kompensuojamųjų išlaidų dydžio, ir tai tik papildomai įrodo, kad šalys nelaikė ieškovo darbo kilnojamojo pobūdžio darbu (LR Vyriausybės nutarimo Nr. 116, 2003-01-28, 2, 3, 4 p.). Teismas nustatė, kad atsakovė 2013-11-15 įsakymu Nr. 13/11/15 nusprendė išsiųsti ieškovą į komandiruotę į Norvegijos Karalystę 31 dienai nuo 2013-11-19, tikslas - surinkti namo paketą (b. l. 25). 2013-12-15 įsakymu Nr.13/12/15 ieškovui komandiruotės terminas buvo pratęstas iki 2013-12-21 (b. l. 31). 2014-01-07 įsakymu Nr. 14/01/07 ieškovas išsiųstas į komandiruotę į Norvegijos Karalystę 32 dienoms (b. l. 41). 2014-02-17 įsakymu Nr. 14/02/17.1 ieškovo komandiruotės terminas pratęstas iki 2014-02-19, iš viso komandiruotės trukmė nustatyta 43 dienos (b. l. 39). Visuose įsakymuose atsakovės direktorius nurodė, kad siunčia ieškovą į komandiruotes, įsipareigojo mokėti dienpinigius. Bendra komandiruočių trukmė buvo 33 dienos ir 43 dienos, iš viso 76 dienos. Tačiau atsakovė pateikė 2013-09-30 direktoriaus priimtą įsakymą Nr. 13/09/3020, kuriuo nuspręsta nuo 2013-10-01 visiems darbuotojams, vykstantiems į komandiruotes užsienyje, mokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių, priklausančių pagal LR Vyriausybės nutarimą Nr. 2003-01-28 Nr.116. Atsakovė nepateikė duomenų, kad su įsakymu buvo supažindintas ieškovas. Taip pat nepateikė duomenų, kad atsakovės įmonėje būtų galiojanti kolektyvinė sutartis, numatanti mažesnių dienpinigių mokėjimą arba kad darbo sutartyje su ieškovu buvo sutartas mažesnis mokėtinų dienpinigių dydis. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė turėjo skaičiuoti ir mokėti ieškovui dienpinigius Vyriausybės nustatyto dydžio, t. y. po 200 Lt (57,93 Eur) per dieną. Tačiau atsakovė išmokėjo šiek tiek daugiau kaip pusę dienpinigių sumos (iš 15200 Lt išmokėjo 9420 Lt, b. l. 7), liko skolinga 5780 Lt (1674,01 Eur).
Teismas nesutiko su atsakovės aiškinimu, kad ieškovą komandiravo vykdydama sutartį tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ ir kad ši sutartis yra dėl prekių pirkimo-pardavimo. Nurodė, kad sutartyje tarp UAB „Rembilda“ ir „Monter Bygg AS“ yra nurodoma, kad tiekėjas („Rembilda“) pradeda tiekimą/gamybą per 2 savaites nuo susitarimo dėl objekto pirkimo užsakymo (b. l. 71), sutarties 8 p. nurodoma, kad tiekėjas atsako už gamybą ir paslaugas (b. l. 72), iš sutarties „A“ priedo matyti, kad tiekėjas gamino namelius, kuriuos įsipareigojo atvežti klientui ir surinkti vietoje (b. l. 74). Todėl teismas pripažino, kad ieškovas buvo komandiruotas dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavio sudarytą gamybos (paslaugų teikimo) sutartį, ir ieškovui taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje. Kadangi ieškovo darbo sutartis ir tuo pačiu jo komandiravimas dirbti Norvegijoje abiejų komandiruočių atveju tęsėsi ilgiau negu 30 dienų, todėl teismas sprendė, jog ieškovui taikytinos garantijos, numatytos Direktyvą 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinančio 2005 m. gegužės 12 d. LR Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnyje. Be to, teismas nurodė, kad Norvegijos karalystės Darbo inspekcija pateikė ieškovui atsakymą, kuriame nurodė, kad ieškovo atliktas darbas priskiriamas statybos sektoriui ir kad minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas ginčo metu buvo nustatytas 174,10 NOK (b. l. 83-85). Teismas laikė, kad šis dydis (174,10 NOK) yra minimalus darbo užmokestis Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 1 str. 1 d. 3 p. prasme, taip pat pripažino, kad ieškovas buvo kvalifikuotas darbininkas, nes jis buvo priimtas dirbti staliumi, kas, teismo vertinimu, reiškia, kad atsakovas laikė jį kvalifikuotu darbininku.
Teismas nesutiko su atsakovės aiškinimu, jog minimalaus tos valstybės, į kurią darbuotojas buvo komandiruotas, užmokesčio garantija yra taikytina tik tam komandiruotės laikui, kuris viršija 30 dienų, t. y. nuo 31 komandiruotės dienos. Teismo vertinimu, atsakovės aiškinimas neatitinka Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 str. 1 d., 4 d., 6 d., ES Direktyvos 96/71 3 str. 6 d., kur nurodoma, kad komandiruotės trukmė skaičiuojama sudedant visas komandiruotės ar komandiruočių kalendorines dienas per vienerių metų laikotarpį nuo pirmosios komandiruotės pradžios. Todėl teismas sprendė, kad ieškovui darbo užmokestis jo komandiruočių laikotarpiu turėjo būti mokamas ne mažesnis negu, kad 174,10 NOK (0,4117 Lt) valandinis atlyginimas, atitinkamai už visą komandiruočių laikotarpį būtų 31 537,86 Lt. Ieškovui buvo priskaičiuotas darbo užmokestis už komandiruočių laikotarpius 3792,27 Lt (b. l. 7, 10, 11, 49). Be to, teismas nurodė, kad pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams 4 str. 2 d. paskaičiuoti ir išmokėti dienpinigiai (9420 Lt) yra įskaičiuojami į mokėtino darbo užmokesčio sumą. Ieškovui turėjo būti priskaityta 31537,86 Lt, tačiau buvo priskaityta 3792,27 Lt darbo užmokesčio ir išmokėta 9420 Lt dienpinigių. Nepriskaityto darbo užmokesčio skirtumas yra 27745,59 Lt. Neišmokėto atlyginimo skirtumas atitinkamai yra 21086,64 Lt. Iš šios sumos išminusuotina 9420 Lt dienpinigių, lieka 11666,64 Lt (3378,90 Eur) ieškovui neišmokėta suma, kuri ir priteistina iš atsakovės.
Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti jam darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, nustatė, jog atsakovė atleidimo iš darbo dieną liko skolinga ieškovui 3378,90 Eur, t. y. didesnę sumą, negu kad buvo nustatytas pagal darbo sutartį ieškovo vieno mėnesio vidutinis atlyginimas. Todėl sprendė, kad atsakovė turi mokėti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2014-10-31) iki visiško atsiskaitymo su ieškovu. Kadangi ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo minimalios algos dydžio, tai laikotarpiu nuo 2014-10-31 iki 2015-07-01 skaičiuojant po 300 Eur per mėnesį, atitinkamai teismas priteisė bendrą 2341,92 Eur sumą, nuo 2015-07-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos skaičiuojant po 325 Eur per mėnesį, priteisė 665,21 Eur sumą, o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu – po 15,47 Eur už kiekvieną darbo dieną.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 8035,68 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1674,01 Eur dienpinigių, 3843,84 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2010-10-31 iki 2015-09-01 ir po 18,48 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną iki visiško atsiskaitymo; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai apskaičiavo priteistiną neišmokėtą atlyginimą. Teismas vertino, kad remiantis LR Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 punktu apskaičiuojant mokėtiną Norvegijos Karalystėje nustatytą minimalų atlyginimą, prie ieškovo darbo užmokesčio turi būti priskaityti ir dienpinigiai, o neišmokėta skirtumo dalis priteistina (Norvegijos minimalus darbo užmokestis minus (darbo užmokestis + dienpinigiai). Toks apskaičiavimas pažeidžia darbuotojo minimalaus atlyginimo garantijas, iškraipo dienpinigių prasmę, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes darbuotojui esant silpnesniajai darbo teisinių santykių pusei visos įstatymo bei darbo santykio dviprasmybės ir abejonės turėtų būti aiškinamos darbuotojo naudai. Teisės aktai atskiria darbo užmokestį nuo dienpinigių. Dienpinigiai nelaikomi darbo užmokesčio dalimi. Dienpinigiams, skirtingai nei darbo užmokesčiui, yra taikomos skirtingos apskaičiavimo tvarkos ir apmokestinimas, jų paskirtis yra skirtinga. Darbo užmokestis yra atlygis už darbuotojo darbą bendrovėje, o dienpinigiai skirti iš dalies kompensuoti išlaidas, susijusias su išvykimu (nakvynės, kelionės, maitinimo, valiutos keitimo ir pan.). Šiuo atveju į bylą įrodymų, kad Norvegijos Karalystės teisės aktuose, kolektyviniuose susitarimuose ar praktikoje yra numatyta, jog dienpinigiai laikomi minimalaus atlyginimo darbo užmokesčio dalimi, atsakovė nepateikė, o teismas, turėdamas būti aktyvus, to nesiaiškino.
Apelianto nuomone, net ir darant prielaidą, kad dienpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, teismo apskaičiavimas priteisiant 3378,90 Eur neišmokėtą darbo užmokestį yra klaidingas. Ieškovui priskaičiuotas minimalus Norvegijos Karalystės atlyginimas už visą komandiruočių laikotarpį 31537,86 Lt. Per šį laikotarpį išmokėtas darbo užmokestis - 3792,27 Lt, išmokėti dienpinigiai - 9420 Lt, taigi lieka neišmokėta atlyginimo dalis - 18325,59 Lt (5307,45 Eur) (31537,86 Lt - 3792,27 Lt - 9420 Lt).
2. Teismas, patenkindamas ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, nepagrįstai taikė ne vidutinį, o minimalų darbo užmokestį. 2013-06-05 sudarant darbo sutartį ieškovui buvo nustatyta minimali mėnesinė alga - 1000 Lt (sutarties 3 p.), nustatytas 3 mėn. bandomasis laikotarpis (sutarties 4 p.), tačiau pasibaigus bandomajam laikotarpiui darbo užmokestis nuo 2013 m. lapkričio mėn. buvo padidintas iki 1350 Lt. Nors ieškovo darbo sutarties egzemplioriuje tokia sąlyga nebuvo atžymėta, tai atsispindi kituose atsakovės į bylą pateiktuose dokumentuose, būtent – 2014-12-18 pažyma Nr. 14/12/18 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“, 2015-05-26 Darbo užmokesčio žiniaraštis Nr. 15/05/26. Pagrindinis darbo užmokestis – 1350 Lt, nurodytas ir Kompensacijų už nepanaudotas atostogas paskaičiavime 2014-10-30. Atsakovė pateikė pažymą apie vidutinį darbo užmokestį (2015-07-15 pažyma), kurioje nurodytas vidutinis darbo dienos užmokestis 63,80 Lt, kas atitinka 18,48 Eur. LR DK 141 str. 3 d. nustato, kad už uždelstą atsiskaityti laikotarpį darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Dėl šios priežasties teismo sprendimas keistinas, šioje dalyje priteisiant po 18,48 Eur už kiekvieną atsiskaityti uždelstą darbo dieną, kas sudaro nuo 2014-10-31 iki 2015-09-01 3843,84 Eur (už 208 darbo dienas) ir toliau skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną po 18,48 Eur (vietoje 15,47 Eur) iki visiško atsiskaitymo.
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Apeliantė nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas netinkamai aiškino 2013-06-05 darbo sutarties Nr. 36, sudarytos su ieškovu, turinį ir iš šios sutarties kylančias teises bei pareigas, nevertino šios sutarties turinio kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Sistemiškai aiškinant visus byloje esančius įrodymus, akivaizdu, kad atsakovė buvo sutarusi su ieškovu dėl dienpinigių normos mažinimo komandiruočių metu, atsakovė tinkamai įvykdė pareigą sumokėti įstatymu nustatytus ir su darbuotoju aptartus dienpinigius, todėl ieškovo reikalavimas priteisti tariamai nesumokėtus 1674,01 Eur dienpinigius yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, jog atsakovė ieškovui sumokėjo 2728,22 Eur (9420,00 Lt) dienpinigių sumą.
Apeliantė pažymi, kad atsakovės veikla aktualiu bylai laikotarpiu iš esmės buvo vykdoma tik pagal 2013-04-10 Susitarimą tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“, pagal kurį buvo sutarta, kad atsakovė tiekia Norvegijos įmonei pagamintus namelius. Visi atsakovės darbuotojai atliko darbus, kurių poreikis yra kildinamas iš 2013-04-10 Susitarimo. Atsakovė prieš sudarydama su ieškovu darbo sutartį, žodžiu detaliai aptarė ne tik darbo pobūdį, bet ir tai, kad nameliai bus gaminami gamykloje Lietuvoje, tačiau darbuotojas bus komandiruojamas į Norvegiją, nes ten ant įrengtų norvegų pamatų, reikės sumontuoti visą medinę dalį. Buvo aptartos ir garantijos komandiruotės metu, o būtent, kad komandiruotam darbuotojui bus kompensuojama kelionės išlaidos, apgyvendinimo išlaidos, taip pat bus mokami dienpinigiai, kurie bus nustatomi, atsižvelgiant į darbdavio finansines galimybes. Tai, kad dienpinigių mažinimo galimybė nebuvo nustatyta darbo sutartimi, neturėtų būti vertinama, jog dėl to faktiškai nebuvo susitarta. Vadovaujantis Dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normomis vykstantiems į užsienio komandiruotes 138 p., dienpinigių norma į Norvegiją komandiruojamiems darbuotojams yra 200 Lt. Šios normos nustato mokėtinų dienpinigių maksimalų dydį, tačiau darbdavys šį dydį gali keisti, vadovaudamasis 2004-11-03 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos”. Aplinkybę, kad su ieškovu buvo sulygta dėl dienpinigių mažinimo, patvirtina tai, kad atsakovė dar prieš komandiruojant ieškovą į Norvegiją 2013-09-30 įsakymu Nr. 13/09/3020 nustatė, jog nuo 2013-10-01 visiems darbuotojams, vykstantiems į komandiruotes užsienyje bus mokama ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių, priklausančių pagal LR Vyriausybės nutarimą 2003-01-28 Nr. 116. Apeliantės nuomone, tai, kad ieškovo atstovai neigė, jog tokio įsakymo turinys ieškovui buvo žinomas, turėtų būti vertinamas kritiškai, kadangi faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas sutiko su tokiomis sąlygomis, nes gavęs tokio dydžio dienpinigius nesikreipė į atsakovę su prašymu paaiškinti, kodėl dienpinigiai yra sumažinti, t. y. dėl to nereiškė jokių pretenzijų.
2. Teismas netinkamai aiškino 2013-04-10 Susitarimo tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ turinį, todėl buvo priimtas iš esmės neteisėtas sprendimas dėl LR Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo normų, susijusių su darbuotojų komandiruojamų į ES valstybę narę garantijomis dėl minimalaus darbo užmokesčio, taikymo. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovas buvo komandiruotas į Norvegiją pagal paslaugų teikimo sutartį, todėl ieškovui taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas. Apeliantės nuomone, šiuo atveju Direktyvos 96/71/EB nuostatos, įtvirtinančios minimalią darbuotojo teisių apsaugą, t. y. teisę gauti darbo užmokesčio minimumą, garantuotą Norvegijoje paslaugų teikimo laikotarpiu, netaikytinos, nes Norvegijos įmonėje pagal 2013-04-10 Susitarimą buvo teikiamos ne paslaugos, o surenkant gaminį Norvegijoje, buvo baigti įvykdyti prisiimti įsipareigojimai pagal pasirašytą prekių (namelių) tiekimo sutartį. Tai, kad 2013-04-10 susitarimas tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ (toliau - Sutartis) nėra paslaugų teikimo sutartis, patvirtina šie duomenys: Sutarties 1 punkte UAB „Rembilda“ laikoma tiekėju, kas suponuoja išvadą, jog susitarimas sudarytas dėl prekių (namelių) tiekimo; Sutarties 2 punkte nustatyta, jog „Sutarties objektas yra tokie gaminiai: išvardinti „A“ priede - visi gaminiai, įskaitant paslaugų įkainius“; atskiras (savarankiškas) susitarimas dėl statybos darbų atlikimo, ar kitokių paslaugų teikimo nebuvo sudarytas; Sutartyje nėra aptartas neva ieškovo atliktų darbų, kaip paslaugos, savarankiškas apmokėjimas. Apeliantė nurodo, kad šioje byloje ieškovo, kaip komandiruoto į užsienį darbuotojo, teisių apsaugai taikytinos tik bendrosios nacionalinės darbo teisės normos, nustatančios inter alia komandiruojamų į užsienį darbuotojų garantijas (DK 143 str. 1 d. 2 p., 220 str. 1 d.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti ši atsakovės ieškovo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovės argumentai, kad teisės aktais nustatytą dienpinigių dydį už komandiruotės laikotarpį sumažino pagrįstai ir teisėtai, neatitinka tikrovės, prieštarauja teisės aktams ir šalių susitarimui. Sudarant darbo sutartį buvo nurodyta, kad ieškovas dirbs staliaus pareigose, nebuvo jokios kalbos, kad jo darbo pobūdis bus kilnojamojo pobūdžio. Tik kai darbdaviui kildavo poreikis atlikti darbus ne darbo vietoje, ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę. Tai patvirtina paties darbdavio priimti įsakymai dėl siuntimo į komandiruotes. Ieškovas nebūtų sutikęs dirbti tokio darbo, kai dienpinigiai mažinami priklausomai nuo paties darbdavio vertinamų jo „finansinių galimybių“. Ieškovas tikėjosi, kad už komandiruotes jam bus mokami teisės aktais nustatyti dienpinigiai, kurie siunčiant į Norvegijos karalystę yra 200 Lt už dieną. Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių 3 ir 9 punktų nuostatas. Kolektyvinės sutarties bendrovėje nebuvo. Nei darbo sutartyje, nei žodžiu šalys nesitarė ir nesusitarė dėl dienpinigių mažinimo, todėl darbdavys negalėjo vienašališkai sumažinti dienpinigių normą, o tai atlikęs pasielgė neteisėtai. Remtis vienašališku darbdavio sprendimu (2013-09-30 įsakymas „Dėl dienpinigių dydžio“) sumažinti delspinigių normą negalima. Apie šį įsakymą ieškovas sužinojo tik prasidėjus ginčui dėl neišmokėto darbo užmokesčio.
2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškovas buvo komandiruotas į Norvegiją darbui – namo paketo surinkimui, ir laikė, kad ieškovas buvo komandiruotas dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavio sudarytą gamybos (paslaugų teikimo) sutartį, todėl ieškovui taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalaus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB. Tai, kad ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę Norvegijoje statybos darbams (o ne prekėms parduoti), patvirtina šios aplinkybės: darbdavio 2013-11-15 įsakymu ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę Norvegijos Karalystėje, kurios tikslas – namo paketo surinkimas. „Namo paketo surinkimas“ savo prigimtimi yra statybos darbai - paslaugos, kurias atlieka įvairių sričių specialistai, tarp jų ir stalius. Nepriklausomai nuo to, kaip pati sutartis yra įvardinta, ji kvalifikuojama pagal savo prasmę, t. y. pagal ją buvo vykdomi statybos darbai, kurių galutinis produktas - pastatytas karkasinis namas yra parduodamas pirkėjui; Pačioje 2013-04-10 sutartyje tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monster Bygg“ „A“ priede yra nurodyta: „SVARBU: statybos darbams atlikti būtina saugi prieiga prie statybos objekto, kilnojamasis tualetas, pastoliai, elektra, saugi tara įrankiams, kranas (1-3 dienos)“. Taigi, šio susitarimo objektas yra ir statybos darbai, kuriems atlikti buvo komandiruojami atsakovės darbuotojai. Direktyva 96/71/EB ir LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. nustato, kad komandiruotam darbuotojui taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų nuostatos dėl minimalaus darbo užmokesčio garantijos. Šios nuostatos taikomos, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, darbdavio sudarytą su toje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu (LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Akivaizdu, kad ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę statybos darbų atlikimui, todėl jam turėjo būti garantuojamas minimalus Norvegijos karalystės atlyginimas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Šiuo atveju negalėjo būti vadovaujamasi Direktyvos 96/71/EB nuostatomis dėl minimalaus atlyginimo, tačiau net ir darant prielaidą, jog ginčo atveju taikytinos Direktyvos 96/71/EB nuostatos, apeliaciniame skunde ieškovas klaidingai nurodo, jog darbo užmokestis yra atlygis už darbuotojo darbą bendrovėje, o dienpinigiai skirti iš dalies kompensuoti išlaidas, susijusias su išvykimu. LR Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 2 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Ieškovui kelionės išlaidas bei visas pragyvenimo išlaidas padengė atsakovė, todėl ieškovui mokamų dienpinigių paskirtis buvo ne komandiruotėje patirtų išlaidų kompensavimas.
2. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju priimančios valstybės (Norvegijos Karalystės) teisės aktuose nenumatyta, kad komandiruotpinigiai gali būti laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Norvegijos Karalystės priimtų nuostatų Nr. 1566 dėl garantijų komandiruotiems darbuotojams 5 paragrafe yra nurodyta, kad kai Norvegijos įmonė siunčia savo darbuotoją komandiruotei į kitą šalį, priklausančią Europos ekonominei erdvei, privaloma vadovautis Direktyvoje 96/71/EB numatytomis sąlygomis. Be to, Teisingumo Teismas 2015-02-12 išnagrinėjęs bylą (C396/13) priėmė prejudicinį sprendimą ir išaiškino, jog dienpinigiai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, laikytini minimalaus darbo užmokesčio dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tuo atveju, kai jie įskaičiuojami į minimalų darbo užmokesti mokamą vietiniams darbuotojams, komandiruojamiems atitinkamos valstybės narės viduje. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Direktyvos 96/71/EB nuostatomis, darytina išvada, jog dienpinigiai (komandiruotpinigiai) darbuotojams, siunčiamiems laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje, šiuo konkrečiu atveju Norvegijos karalystėje, pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, yra laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi.
3. Pirmos instancijos teismo išvados, susijusios su darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką apskaičiavimu, yra pagrįstos, kadangi ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo minimalios algos dydžio, todėl teismas šioje dalyje priėmė teisingą sprendimą. Visos darbdavio ir darbuotojo sutartos darbo sutarties sąlygos turi būti įtvirtinamos darbo sutartyje, patvirtintoje sutarties šalių parašais. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju jokių darbo sutarties pakeitimų nebuvo, o ieškovo darbo užmokesčio dydis priklausė nuo jo darbo našumo, laikytina, jog darbuotojo ir darbdavio sudarant darbo sutartį sutartas darbo užmokestis nesikeitė, o kaip darbo užmokestis gaunama didesnė pinigų suma buvo sąlygota ne darbo užmokesčio pasikeitimo (padidėjimo), o už didesnį darbo našumą pridedamas priedas prie algos, kuris buvo nepastovus.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl sudarytos darbo sutarties pobūdžio, darbuotojo komandiruotės į kitą šalį metu mokamų dienpinigių mokėjimo ir jų dydžio nustatymo, sankcijos darbdaviui už uždelsimą tinkamai atsiskaityti su atleistu darbuotoju taikymo.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovas ir atsakovė 2013-06-05 sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas D. T. buvo priimtas dirbti UAB „Rembilda“ statybos darbų padalinyje, staliaus pareigoms (b. l. 6). Atsakovė 2013-11-15 įsakymu Nr. 13/11/15 išsiuntė ieškovą į komandiruotę į Norvegijos Karalystę 31 dienai nuo 2013-11-19, darbuotojo komandiruotės tikslas-surinkti namo paketą (b. l. 25). UAB „Rembilda“ direktoriaus 2013-12-15 įsakymu Nr.13/12/15 ieškovui komandiruotės terminas buvo pratęstas iki 2013-12-21 (b. l. 31). UAB „Rembilda“ direktoriaus 2014-01-07 įsakymu Nr. 14/01/07 ieškovas buvo išsiųstas į komandiruotę į Norvegijos Karalystę 32 dienoms (b. l. 41). UAB „Rembilda“ direktoriaus 2014-02-17 įsakymu Nr.14/02/17.1 ieškovo komandiruotės terminas buvo pratęstas iki 2014-02-19 dienos (b. l. 39). Bendra ieškovo komandiruočių trukmė Norvegijos Karalystėje buvo 33 dienos ir 43 dienos, iš viso 76 dienos. UAB „Rembilda“ direktoriaus 2013-09-30 įsakymu Nr. 13/09/3020 buvo nuspręsta nuo 2013-10-01 visiems darbuotojams, vykstantiems į komandiruotes užsienyje mokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių, priklausančių pagal LR Vyriausybės nutarimą Nr. 2003-01-28 Nr.116 (b. l. 33). UAB „Rembilda“ nėra sudaryta kolektyvinė sutartis, ieškovo ir atsakovės 2013-06-05 sudaryta darbo sutartis nėra šalių susitarimu ar įstatymo nustatyta tvarka pakeista. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2014 10 30 nutraukta darbuotojo pareiškimu.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą darbdaviui dėl neišmokėtų dalies dienpinigių komandiruotės į Norvegiją metu priteisimo, minimalaus darbo užmokesčio, kurio dydis atitinka minimalų darbo užmokestį toje valstybėje, į kurią buvo komandiruotas dirbti, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Ieškovas savo reikalavimą grindė tais motyvais, jog komandiruotės metu jam buvo mokami dienpinigiai, tačiau tik 50 proc. nuo nustatytos įstatymais 200 lt dienpinigių normos; apmokant už darbą turėjo būti taikomas Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, t. y. mokama ne mažiau kaip minimalus darbo užmokestis toje valstybėje (174,10 NOK per valandą), į kurią buvo ieškovas komandiruotas dirbti, jam buvo mokama mažiau, todėl susidarė negauta darbo užmokesčio dalis, o kadangi atleidimo iš darbo dieną su juo nebuvo atsiskaityta, todėl turi būti mokamas ir darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Dėl to ieškovas prašė priteisti iš buvusio darbdavio 1674,01 Eur dienpinigių sumą, 8035,68 Eur darbo užmokesčio, po 368,77 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką kiekvieną mėnesį (b. l. 47-50).
Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 3378,90 Eur (išmokėtina suma) atlyginimo ir dienpinigių, 3007,13 Eur (priskaityta suma) darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir po 15,47 Eur (priskaityta suma) darbo už mokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną nuo 2015-09-02 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu, likusią ieškinio dalį atmetė (b. l. 123-127).
Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniais skundais Kauno apylinkės teismo sprendimą skundžia ieškovas ir atsakovė. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas tais motyvais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo priteistiną neišmokėtą atlyginimą, apeliantui teigiant, jog dienpinigiai nelaikomi darbo užmokesčio dalimi, dėl to teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo priteisti neišmokėtą 5307,45 Eur atlyginimo dalį. Ieškovas teigia, jog teismas, patenkindamas ieškinio reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, nepagrįstai taikė ne vidutinį, o minimalų darbo užmokestį. Ieškovo darbo užmokestis yra 1350 Lt, tai patvirtina byloje esanti 2014-12-18 pažyma Nr. 14/12/18 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“, 2015-05-26 Darbo užmokesčio žiniaraštis Nr. 15/05/26, 2014-10-30 Kompensacijų už nepanaudotas atostogas paskaičiavimas, 2015-07-15 pažyma apie vidutinį darbo užmokestį. Dėl šios priežasties apelianto manymu teismo sprendimas keistinas, priteisiant ieškovui po 18,48 Eur už kiekvieną atsiskaityti uždelstą darbo dieną, kas sudaro laikotarpiu nuo 2014-10-31 iki 2015-09-01 d. 3843,84 Eur sumą (už 208 darbo dienas) ir toliau skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną po 18,48 Eur (vietoje 15,47 Eur) iki visiško atsiskaitymo su ieškovu momento.
Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tomis aplinkybėmis, jog atsakovė buvo sutarusi su ieškovu dėl dienpinigių normos mažinimo komandiruočių metu, atsakovė todėl tinkamai įvykdė pareigą sumokėti įstatymu nustatytus ir su darbuotoju aptartus dienpinigius, todėl ieškovo reikalavimas priteisti tariamai nesumokėtus 1674,01 Eur dienpinigius yra nepagrįstas ir teismo turėjo būti atmestas. Skunde nurodoma, jog Kauno apylinkės teismas netinkamai aiškino 2013-04-10 Susitarimo tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ turinį, todėl buvo priimtas iš esmės neteisėtas sprendimas dėl LR Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo normų, susijusių su darbuotojų komandiruojamų į ES valstybę narę garantijomis dėl minimalaus darbo užmokesčio taikymo.
Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas dalinai, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl įstatymų normų, susijusių su komandiruojamų į ES valstybę narę darbuotojų garantijomis dėl minimalaus darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo, aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog darbuotojo komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Nagrinėjamoje byloje esančios darbuotojo ir darbdavio sutarties turinys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškovo darbo vieta buvo tiksliai apibrėžta visam darbo sutarties galiojimo laikui (stalius bendrovės statybos darbų padalinyje), sutartyje nebuvo numatyta, kad darbas yra ar gali būti kilnojamojo pobūdžio, iš atsakovės pateiktų į bylą ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių, ieškovas nuolatos dirbdavo bendrovės ceche ir tik esant būtinumui 2013 metų lapkritį-gruodį bei 2014 metų sausio- vasario mėnesiais buvo išsiųstas į komandiruotę į Norvegiją atlikti darbdavio pavestų darbinių funkcijų (b. l. 26-28).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog komandiravimas į užsienio valstybes gali būti skirtingo pobūdžio: paprastasis ir pagal paslaugų teikimo sutartį. Kadangi šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl pagal paslaugų sutartį į užsienį komandiruoto darbuotojo teisių, tai teisėjų kolegija pasisako dėl tokio darbuotojo teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, į kitą ES valstybę narę teikti paslaugas komandiruoto darbuotojo teisių apsauga, garantuojama Lietuvos nacionalinės darbo teisės, buvo papildyta darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančioje valstybėje, kuri nagrinėjamu atveju yra Norvegijos karalystė). Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų.
Esant aukščiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje nurodytam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir esant nustatytoms aplinkybėms byloje, jog ieškovas buvo komandiruotas darbdavio atlikti darbines funkcijas Norvegijoje ilgiau nei 30 dienų laikotarpiais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime teisingai nustatė, kad ieškovas buvo komandiruotas į Norvegiją darbui – namo paketo surinkimui ir pagrįstai laikė, kad ieškovas buvo komandiruotas dirbti kitoje valstybėje pagal darbdavio sudarytą gamybos (paslaugų teikimo) sutartį, todėl ieškovui yra taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalaus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB. Tai, kad ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę Norvegijoje statybos darbams, patvirtina šios aplinkybės: darbdavio 2013-11-15 ir 2014 01 07 įsakymais ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę Norvegijos Karalystėje, kurios tikslas – namo paketo surinkimas. „Namo paketo surinkimas“ savo prigimtimi yra statybos darbai - paslaugos, kurias atlieka įvairių sričių specialistai, tarp jų ir stalius. Nepriklausomai nuo to, kaip pati sutartis yra įvardinta, ji kvalifikuojama pagal savo prasmę, t. y. pagal ją buvo vykdomi statybos darbai, kurių galutinis produktas - pastatytas karkasinis namas yra parduodamas pirkėjui; pačioje 2013-04-10 sutartyje tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monster Bygg“ „A“ priede yra nurodyta: „SVARBU: statybos darbams atlikti būtina saugi prieiga prie statybos objekto, kilnojamasis tualetas, pastoliai, elektra, saugi tara įrankiams, kranas (1-3 dienos)“. Taigi, minėto susitarimo objektas yra ir statybos darbai, kuriems atlikti buvo komandiruojami atsakovės darbuotojai. Direktyva 96/71/EB ir LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. nustato, kad komandiruotam darbuotojui taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų nuostatos dėl minimalaus darbo užmokesčio garantijos. Šios nuostatos taikomos, kai darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti kitos valstybės narės teritorijoje pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, darbdavio sudarytą su toje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu (LR Garantijų komandiruotės įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija vertina, kad Kauno apylinkės teismas todėl padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog ieškovas buvo siunčiamas į komandiruotę statybos darbų atlikimui, todėl jam turėjo būti garantuojamas minimalaus Norvegijos Karalystėje nustatyto atlyginimo sumokėjimas.
Esant nurodytiems motyvams, atmestinas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog Kauno apylinkės teismas netinkamai aiškino 2013-04-10 Susitarimo tarp UAB „Rembilda“ ir Norvegijos įmonės „Monter Bygg AS“ turinį, todėl buvo priimtas iš esmės neteisėtas sprendimas dėl LR Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo normų, susijusių su darbuotojų komandiruojamų į ES valstybę narę garantijomis dėl minimalaus darbo užmokesčio taikymo.
Dėl mokėtinų komandiruotam į ES valstybę narę darbuotojui darbo užmokesčio ir dienpinigių sumų nustatymo, dienpinigių ir darbo užmokesčio teisinio vertinimo
Teisėjų kolegija vertina, jog Kauno apylinkės teismas teisingai nustatė, jog kad ieškovo komandiruotės metu minimalus valandinis kvalifikuoto darbininko atlyginimas Norvegijos Karalystėje buvo 174,10 NOK, pagrįstai sprendė, jog pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ieškovui turėjo būti mokamas ne mažesnis negu kad 174,10 NOK (0,4117 Lt) valandinis atlyginimas, todėl už visą komandiruočių laikotarpį ieškovui turėjo būti priskaičiuotas ir išmokėtas 31537,86 Lt (9133,99 eurų) darbo užmokestis. Šios sumos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde ieškovas neginčija (b. l. 133). Kauno apylinkės teismas tai pat teisingai nustatė, jog darbdavys ieškovui priskaičiavo ir išmokėjo 3792,27 Lt (1098,31 eurų) darbo užmokestį už komandiruočių laikotarpius (b. l. 7, 10, 11, 49), taip pat priskaičiavo ir išmokėjo 9420 lt (2728,22 eurų) dienpinigių sumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išmokėtas sumas, nurodė, kad darbdavys liko skolingas ieškovui 11666,64 Lt (3378,90 euro) neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, kuri teismo sprendimu yra priteista iš atsakovės.
Apeliaciniu skundu ieškovas D. T. visų pirma ginčija priteistos sumos dydį, nurodo, kad Kauno apylinkės teismas, apskaičiuodamas neišmokėto darbo užmokesčio sumą, padarė aritmetinę klaidą, kadangi iš priskaičiuotinos 31537,86 Lt minimalaus darbo užmokesčio sumos atėmus išmokėtas darbdavio 3792,27 Lt darbo užmokesčio ir 9420 lt dienpinigių sumas, neišmokėta suma yra 18325,59 lt (5307,45 eurai), o ne 11666, 64 lt, todėl papildomai turėtų būti ieškovui iš atsakovės priteista 1928,55 eurų neišmokėto darbo užmokesčio suma (b. l. 133, apeliacinio skundo 1.2 punktas). Su tokiais apelianto teiginiais teisėjų kolegija sutinka. Kauno apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, spręsdamas šioje dalyje šalių ginčą, padarė akivaizdų skaičiavimo apsirikimą. Teismas, teisingai nustatęs darbdavio prievolę paskaičiuoti ir išmokėti 31537,86 Lt darbo užmokesčio sumą, įvertinęs, kad darbdavys yra išmokėjęs 3792,27 lt ir 9420 lt sumas, neteisingai nurodė, kad likusi neišmokėta darbo užmokesčio ieškovui suma yra 11666,64 lt, kai tikroji teisinga neišmokėta darbo užmokesčio suma yra 18325,59 lt (5307,45 eurai). Teisėjų kolegija todėl padidina Kauno apylinkės teismo sprendimu priteistą ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio sumą nuo 3378,90 eurų iki 5307,45 eurų sumos (LR DK 36 str. 2 d. 3 p., 326 str. 1 d. 3 p.) .
Apeliantas taip pat ginčija Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria už uždelstą atsikaityti laikotarpį priteistas ieškovui minimalus darbo užmokestis už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2015 09 01 ir teismo apskaičiuota darbo užmokesčio suma nuo minimalaus darbo užmokesčio sumos už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 09 02 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo minimalios algos dydžio, todėl teismo sprendimu priteistos sumos neteisingos. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto motyvais sutinka. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų - 2014-12-18 pažymos Nr. 14/12/18 „Apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas“, 2015-05-26 Darbo užmokesčio žiniaraščio Nr. 15/05/26, 2014-10-30 Kompensacijų už nepanaudotas atostogas paskaičiavimo, 2015-07-15 pažymos apie vidutinį darbo užmokestį (b. l. 29, 32, 38) matyti, kad ieškovui nuo 2013 metų lapkričio mėnesio buvo mokamas 1350 litų pagrindinis darbo užmokestis. Todėl teismo sprendimo motyvas jog ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo minimalios algos dydžio neteisingas. Todėl teismo sprendimas dalyje už laikotarpį nuo 2014-10-31 iki 2015-07-01 skaičiuoti po 300 eurų per mėnesį vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją DK 141 str. 3 d. pagrindu neteisingas. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo apelianto nurodomo dydžio, dėl šios priežasties teismo sprendimas keistinas, padidinant priteistą ieškovui iš UAB „Rembilda sumą nuo 3007,13 Eur sumos iki 3843,84 Eur sumos už laikotarpį nuo 2014-10-31 iki 2015-09-01 dienos, (už 208 darbo dienas) ir toliau skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną nuo 2014 09 01 dienos iki visiško atsiskaitymo su ieškovu po 18,48 Eur sumą (vietoje 15,47 Eur sumos) (LR DK 141 str. 3 d., CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Apeliaciniu skundu ieškovas D. T. taip pat skundžia Kauno apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui išmokėti dienpinigiai buvo priskirti ir laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, ieškovas nurodo, kad toks vertinimas pažeidžia darbuotojo minimalaus atlyginimo garantijas, iškraipo dienpinigių prasmę, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes darbuotojui esant silpnesniajai darbo teisinių santykių pusei visos įstatymo bei darbo santykio dviprasmybės ir abejonės turėtų būti aiškinamos darbuotojo naudai. Apeliantas mano, kad teisės aktai atskiria darbo užmokestį nuo dienpinigių, todėl dienpinigiai nelaikytini darbo užmokesčio dalimi ir teismas todėl nepagrįstai priskaičiavo darbdavio išmokėtus 9420 lt dienpinigius į išmokėtiną minimalus darbo užmokesčio sumą. Teisėjų kolegija su šiais apelianto vertinimais nesutinka. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi (Garantijų komandiruotiems darbuotojams 4 str. 2 d.). Aiškindamas ir taikydamas šią nuostatą, Kauno apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad darbdavio paskaičiuoti ir faktiškai išmokėti ieškovui dienpinigiai (9420 Lt suma) yra įskaičiuojami į mokėtino komandiruoto darbuotojo darbo užmokesčio sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliantas skunde nepagrįstai teigia, jog Norvegijos Karalystės teisės aktai nenumato, jog komandiruotpinigiai nelaikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, jog jie galėtų būti įkaitomi į darbo užmokestį tik esant kolektyviniams susitarimams ir (arba) praktikoje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje ginčas sprendžiamas tarp darbuotojo Lietuvoje esančio, registruoto, veikiančio juridinio asmens, ginčas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, todėl apelianto nuoroda į Norvegijos Karalystėje galiojančius teisės aktus, kurie reglamentuoja ginčo teisinį santykį, yra nesvarbi. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde yra painiojamos dienpinigių ir komandiruotpinigių sąvokos, apeliantas nurodo teismų praktiką, kurioje sprendžiamas dėl komandiruotpinigių priskyrimo ar nepriskyrimo darbo užmokesčiui. Todėl teisėjų kolegija nurodomų motyvų pagrindu atmeta šiuos apelianto argumentus.
Kartu teisėjų kolegija atmeta ir atsakovės apeliacinio skundo motyvus, kuriuose įrodinėjama, kad teisės aktais nustatytą darbuotojui 200 litų dienpinigių dydį už komandiruotės laikotarpį darbdavys 2013 09 30 Įsakymu Nr. 13/09/30 sumažino iki 100 lito dydžio pagrįstai ir teisėtai. Teisėjų kolegija nustatė, kad kolektyvinė sutartis, numatanti mažesnių dienpinigių mokėjimą UAB „Rembilda“ nebuvo sudaryta. Pateiktoje darbdavio ir D. T. darbo sutartyje nuorodos, kad yra susitarta dėl mažesnių nei įstatymu nustatytas dienpinigių mokėjimo, nėra. Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu darbdavio priimtas įsakymas dėl mokėtinų dienpinigių dydžio pakeitimo. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog darbdavys negalėjo vienašališkai sumažinti dienpinigių normą, o tai atlikęs, pasielgė neteisėtai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teisėjų kolegijai pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, papildomai priteisus ieškovui iš atsakovės 1929 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių sumą, 836 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumą, padidinus skaičiuojamą vidutinio darbo užmokesčio sumą už kiekvieną darbo dieną nuo 15,47 Eur iki 18,48 Eur sumos, perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos. Todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalis, kuria priteista D. T. iš UAB „Rembilda“ 50 eurų turėtų bylinėjimosi išlaidų suma ir priteista valstybei iš UAB „Rembilda“ 191,59 eurų žyminis mokestis bei 3 eurai pašto išlaidų, naikintina. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo ieškinys yra patenkinamas 80 proc. apimtimi. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovo išlaidos advokato pagalbai sudarė 400 eurų (b. l. 91, 95, 96). Atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudarė 300 eurų (b. l. 99). Nustatyta, kad apeliantas D. T. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 450 eurų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Įvertinus tą aplinkybę, jog apelianto ieškinys ir apeliacinis skundas yra patenkintas 80 procentų apimtimi, įskaičius šalims priteistinas sumas, D. T. iš UAB „Rembilda“ priteistina 620 Eur turėtų išlaidų suma (CPK 93 str. 2 d., 98 str.).
Nustatyta, kad valstybė bylą nagrinėjant Kauno apylinkės teisme patyrė 3 Eur, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2,72 Eur išlaidų, susijusių su procesijų dokumentų įteikimu. Šios išlaidos atitinkamai patenkintų-atmestų reikalavimų daliai priteisiamos iš ieškovo ir atsakovės (CPK 92 str.). Iš atsakovės valstybei priteisiamas 275 Eur žyminis mokestis ( CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.)
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo dalį, kuria priteista D. T. iš UAB „Rembilda“ 50 eurų turėtų bylinėjimosi išlaidų suma ir priteista valstybei iš UAB „Rembilda“ 191,59 eurų žyminis mokestis bei 3 eurai pašto išlaidų.
Padidinti teismo sprendimu priteistą ieškovui D. T. (a. k(duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ (į. k. 3011075663) neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių sumą nuo 3378,90 Eur sumos iki 5307,45 Eur sumos (išmokėtina suma).
Padidinti teismo sprendimu priteistą ieškovui D. T. (a. k(duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ (į. k. 3011075663) vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2014-10-31 iki 2015-09-01 dienos (už 208 darbo dienas) 3007,13 Eur sumą iki 3843,84 Eur sumos (priskaičiuota suma).
Padidinti priteistą ieškovui D. T. (a. k(duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ (į. k. 3011075663) priteistą 15,47 Eur darbo už mokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą, skaičiuojamą už kiekvieną darbo dieną nuo 2015-09-02 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos iki 18,48 Eur sumos (priskaičiuota suma).
Priteisti D. T. (a. k(duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ (į. k. 3011075663) 620 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš D. T. (a. k(duomenys neskelbtini) 1,14 Eur turėtų išlaidų procesiniams dokumentams įteikti (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Priteisti valstybei iš uždarosios akcinės bendrovės „Rembilda“ (į. k. 3011075663) 4,58 Eur turėtų išlaidų procesiniams dokumentams įteikti ir 275 Eur žyminio mokesčio, viso priteisti 279,58 Eur sumą (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Galina Blaževič
Albina Rimdeikaitė
Arvydas Žibas