Administracinė byla Nr. I-6-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00030-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 4.1

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2022 m. birželio 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Reikalavimų kelių transporto priemonių ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija), taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos 83 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos), 119.4 ir 122.3 papunkčių (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-220-520/2022 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01818-2020-5) pagal pareiškėjo O. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. skundą atsakovui Lietuvos transporto saugos administracijai dėl sprendimo panaikinimo, 2022 m. kovo 30 d. priėmė nutartį, kuria pradėjo tyrimą dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Reikalavimų kelių transporto priemonių ekspertams (toliau – ir Reikalavimai ekspertams) 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija), taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos (toliau – ir Ekspertizės tvarka) 83 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčių (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

2.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad abejonė dėl aptariamų teisės normų teisėtumo nurodyta apimtimi kilo nagrinėjant individualią administracinę bylą, kurioje buvo vertinamas Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 2BE-104 dėl 2020 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 2BE-14, kuriuo pareiškėjui atnaujinta teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę, panaikinimo pagrįstumas ir teisėtumas. Individualioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl to, ar aplinkybė, jog pareiškėjo eksperto pažymėjimas baigė galioti 2011 m. rugsėjo 10 d., t. y. dar iki tol, kai teisės aktai numatė, kad eksperto pažymėjimo galiojimo laikas yra neterminuotas, reiškia, kad pareiškėjas prarado teisę atlikti transporto priemonių technines ekspertizes, ar buvo faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti pareiškėjo nurodytą įgytą teisę atlikti transporto priemonių technines ekspertizes, galiojant Reikalavimams ekspertams, pagal Ekspertizės tvarkos nuostatas.

3.       Individualią bylą nagrinėjantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grįsdamas abejones dėl Reikalavimų ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija), 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija), taip pat Ekspertizės tvarkos 83 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčių (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) teisėtumo, nurodo, kad, tiek eksperto pažymėjimo išdavimo pareiškėjui metu, tiek pareiškėjo kreipimosi į Administraciją dėl teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinimo metu, eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu susijusius reikalavimus reguliavo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas (toliau – ir SEAKĮ), įsigaliojęs nuo 2001 m. sausio 1 d. (originali 2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. VIII-2043 redakcija). Iki 2013 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XII-360 redakcijos įsigaliojimo (2014 m. liepos 1 d.) SEAKĮ buvo įtvirtinta tik privalomosios techninės apžiūros, kurią atlieka techninės apžiūros kontrolierius, veikiantis išimtinai privalomosios techninės apžiūros srityje, sąvoka, kuri nėra tapati transporto priemonių techninės ekspertizės sąvokai. Vis dėlto aptariamos redakcijos SEAKĮ 10 straipsnio 1 dalies 18 punkte buvo įtvirtinta, kad Ministerija ar jos įgaliotos institucijos nustato motorinės transporto priemonės, priekabos, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką, tačiau patys transporto priemonių techninės ekspertizės teisiniai santykiai, įskaitant asmenų teisę teikti tokios ekspertizės paslaugas, šios teisės įgijimo / pasibaigimo pagrindai ir t. t., SEAKĮ nebuvo reguliuojami. Netgi papildžius SEAKĮ (2013 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XII-360 redakcija) transporto priemonių eksperto bei transporto priemonių techninės ekspertizės sąvokomis ir tam tikru su jomis susijusiu reguliavimu, kuriuo Ministerijai arba jos įgaliotoms institucijoms suteikti įgalinimai nustatyti reikalavimus įmonėms, atliekančioms transporto priemonių techninę ekspertizę, taip pat suteikti įmonių, atliekančių transporto priemonių techninę ekspertizę, darbuotojams teisę atlikti tokias ekspertizes (šią teisę sustabdyti, atnaujinti, panaikinti) (SEAKĮ 10 str. 1 d. 4–6 ir 18 p.), pats asmenų teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę reguliavimas (šios teisės įgijimo / praradimo pagrindai, su tuo susiję reikalavimai) SEAKĮ (2013 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XII-360 redakcijoje, taip pat pareiškėjo kreipimosi į Administraciją dėl teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinimo metu) nebuvo nustatytas.

4.       Eksperto pažymėjimo išdavimo pareiškėjui metu galiojo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 348 „Dėl kelių transporto priemonių gamybos ir perdirbimo tvarkos ir jų techninės ekspertizės atlikimo norminių dokumentų tvirtinimo“ (šiame teisės akte nėra nurodytas įstatyme įtvirtintas ar kitoks jo priėmimo pagrindas). Minėtu įsakymu patvirtintuose Reikalavimuose ekspertams aptariamu laikotarpiu buvo nustatyti tiek reikalavimai asmenims, norintiems įgyti eksperto kvalifikaciją, tiek teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo, išlaikymo ir pasibaigimo pagrindai, įskaitant nuostatą, kad išlaikiusiam baigiamuosius egzaminus mokymo įstaiga išduoda kursų baigimo pažymėjimą, kurio pagrindu Inspekcija išduoda eksperto pažymėjimą, suteikiantį teisę atlikti transporto priemonių technines ekspertizes. Eksperto pažymėjimo galiojimo laikas – treji metai (Reikalavimų ekspertams 5 punktas (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija); taip pat kad ekspertams, išklausiusiems kvalifikacijos tobulinimo kursą, mokymo įstaiga išduoda pažymėjimą, kurio pagrindu Inspekcija pratęsia kelių transporto priemonių eksperto pažymėjimo galiojimą ir išduoda naują pažymėjimą (Reikalavimų ekspertams 6.4 papunktis (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija).

5.       Atsižvelgdama į aptartas nuostatas, individualią administracinę bylą nagrinėjanti išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija pažymi, jog eksperto pažymėjimo pareiškėjui išdavimo metu SEAKĮ Ministerijai arba jos įgaliotoms institucijoms expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) buvo suteikti įgalinimai tik nustatyti transporto priemonių techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką. Tačiau Reikalavimuose ekspertams (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 ir 2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcijose) (įstatymą įgyvendinančiame teisės akte) buvo įtvirtinti ir asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo, išlaikymo bei pasibaigimo pagrindai, t. y. sureguliuoti teisiniai santykiai, kurių nereguliavo SEAKĮ ir kuriems reguliuoti Ministerija neturėjo įgalinimų.

6.       Pareiškėjui individualioje byloje išduoto eksperto pažymėjimo galiojimo laikotarpiu galiojusioje Ekspertizės tvarkoje buvo nustatyti reikalavimai transporto priemonių ekspertams, teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę suteikimas, sustabdymas ir panaikinimas. Ekspertizės tvarkoje (originali 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, išlaikiusiam egzaminą, Inspekcija išduoda eksperto pažymėjimą, suteikiantį teisę atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę. Eksperto pažymėjimo galiojimo laikas – treji metai. Pasibaigus pažymėjimo galiojimo laikui jis turi būti grąžintas Inspekcijai ne vėliau kaip per 10 dienų (83 p.). Vienas iš kvalifikacinių reikalavimų ekspertams – kas treji metai išklausyti kvalifikacijos tobulinimo kursą (84.1 p.). Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusio Ekspertizės tvarkos 83 punkte (2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, išlaikiusiam egzaminą, Inspekcija išduoda eksperto pažymėjimą, suteikiantį teisę atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę. Eksperto pažymėjimo galiojimo laikas neterminuotas. Eksperto pažymėjimas, kuriame nustatytas galiojimo terminas, tačiau jis dar nėra pasibaigęs, keičiamas į neterminuotą eksperto pažymėjimą. Norint pakeisti eksperto pažymėjimą, būtina pateikti kvalifikacijos kursų baigimo pažymėjimą, išduotą ne anksčiau negu išduotas terminuotas eksperto pažymėjimas, kurį išdavė mokymo įstaiga, įtraukta į valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų registrą. Su techninės ekspertizės įmone nutraukus darbo sutartį, pažymėjimas Inspekcijai turi būti grąžintas ne vėliau kaip per 10 dienų. 

7.       Pareiškėjo individualioje byloje kreipimosi į Administraciją dėl teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinimo galiojusioje Ekspertizės tvarkoje taip pat buvo nustatyti reikalavimai transporto priemonių ekspertams, teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę suteikimas, sustabdymas, atnaujinimas ir panaikinimas. Ekspertizės tvarkoje (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) buvo nustatyta, kad ekspertas privalo ne rečiau nei kartą per kiekvienus 3 kalendorinius metus nuo teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę suteikimo dienos išklausyti su Inspekcija suderintą transporto priemonių ekspertų mokymo kursą mokymo įstaigoje, įtrauktoje į valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų registrą, ir atlikti žinių patikrinimą, Inspekcijos nustatyta tvarka (110.1 p.). Ekspertui teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę sustabdoma, jeigu ekspertas kartą per kiekvienus 3 kalendorinius metus nuo teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę suteikimo dienos neišklauso kvalifikacijos tobulinimo kurso (119.4 p.). Ekspertui teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinama Inspekcijos viršininko įsakymu, kai ekspertas, kuriam teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę sustabdyta remiantis Ekspertizės tvarkos 119.4 papunkčiu, išklauso kvalifikacijos tobulinimo kursą ir Inspekcijai pateikia tai įrodančius dokumentus (122.3 p.).

8.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojusioje SEAKĮ redakcijoje Ministerijai arba jos įgaliotoms institucijoms expressis verbis buvo suteikti įgalinimai tik nustatyti transporto priemonių techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką, o nuo 2014 m. liepos 1 d. galiojusiose SEAKĮ redakcijose – nustatyti transporto priemonių techninės ekspertizės atlikimo tvarką, reikalavimus įmonėms, atliekančioms transporto priemonių techninę ekspertizę, suteikti įmonių, atliekančių transporto priemonių techninę ekspertizę, darbuotojams teisę atlikti technines ekspertizes, šią teisę sustabdyti, atnaujinti, panaikinti, taip pat nustatyti transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką, Ekspertizės tvarkoje (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515, 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 ir 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcijos) buvo įtvirtinti ir teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo, išlaikymo bei pasibaigimo pagrindai, t. y. sureguliuoti teisiniai santykiai, kurių nereguliavo SEAKĮ ir kuriems reguliuoti Inspekcija neturėjo įstatyme nustatyto pagrindo.

9.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisinės valstybės principas draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, o nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu.

10.       Individualią bylą nagrinėjančiai išplėstinei teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl to, ar Reikalavimuose ekspertams (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 ir 2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcijos), taip pat Ekspertizės tvarkoje (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515, 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 ir 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) nustatytas reguliavimas ta apimtimi, kuria ginčo nuostatose yra nustatyti teisės asmenims atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo, išlaikymo ir pasibaigimo pagrindai, šiuos teisinius santykius reguliuojant įsakymais, t. y. įstatymą įgyvendinančiais teisės aktais, nesant tam įstatyme nustatyto pagrindo, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

 

II.

 

11.       Atsakovas Ministerija atsiliepime prašo pripažinti, kad Reikalavimų ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija), taip pat Ekspertizės tvarkos 83 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčių (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) nuostatos, ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį.

12.       Ministerija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

12.1.                      Dėl ginčo Reikalavimų ekspertams nuostatų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai:

12.1.1.                      Tuometinis teisinis reguliavimas, kurį nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymas buvo pakankamas Ministerijai patvirtinti Reikalavimus ekspertams, kadangi, įstatymo lygmeniu reglamentavo Vyriausybės ir Ministerijos galias bei vietą valdžios sistemoje, ir nagrinėjamu atveju Ministerijai įstatymo lygmeniu nustatė esmines jos funkcijas, leidžiančias institucijai priimti savarankiškus sprendimus, siekiant apginti svarbius visuomenės interesus. Tuo metu galiojusi teisinė sistema nebuvo taip visapusiškai aiškiai sureguliuota, kad ją būtų galima vienodai vertinti šių dienų teisinės sistemos kontekste. Reikalavimų ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) bei 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija) nuostatų atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai turėtų būti vertinama atsižvelgiant į tuo metu egzistavusią viešosios teisės, viešojo administravimo teisinio reguliavimo sistemą.

12.1.2.                      Reikalavimų ekspertams patvirtinimo metu Lietuvoje nebuvo specialaus įstatymo, kuris sistemiškai reglamentuotų principus, kuriais vadovaujantis būtų galima vertinti teisės vykdyti tam tikros rūšies veiklą suteikimo, sustabdymo, sustabdymo panaikinimo ir panaikinimo pagrįstumą bei kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų galima aiškiai įvardinti, kokie reikalavimai asmenims, siekiantiems įgyti teisę vykdyti tam tikros rūšies veiklą arba jau tokią veiklą vykdantiems, ir kokio lygmens teisės akte turi būti įtvirtinti. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234, priimto 1999 m. birželio 17 d., 6 straipsnio 2 dalis, nustatė, kad norminius administracinius aktus turi teisę priimti tik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. Tikėtina, kad joks kitas tuo metu galiojantis įstatymas nesprendė įgaliojimų suteikimo detalizavimo klausimo, t. y. kokia apimtimi, kaip detaliai ir kokius konkrečiai įgaliojimų suteikimo aspektus įstatymas ar poįstatyminis teisės aktas turėtų reglamentuoti. Todėl tuo metu, vadovaujantis įstatymuose įtvirtintais įgaliojimais, kurie šiuo metu gali būti laikomi pernelyg abstrakčiais, buvo taikoma praktika, kad teisės suteikimo asmenims vykdyti tam tikros rūšies veiklą reglamentavimas, atsižvelgiant į Ministerijai įstatymais pavestą valdymo sritį, buvo tvirtinamas Ministerijos reguliavimo srities teisės aktais. Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymas Nr. XI-570, reglamentuojantis laisvės teikti paslaugas ir ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlygas, priimtas tik 2009 m. gruodžio 15 d., o Licencijavimo pagrindų aprašas, nustatantis principus, kuriais vadovaujantis vertinamas ūkinės veiklos licencijavimo pagrįstumas, reikalavimus, kuriais vadovaujantis rengiami įstatymų, reglamentuojančių tam tikros rūšies veiklos licencijavimą, ir licencijavimo taisyklių projektai, ir nustatyto teisinio reguliavimo efektyvumo vertinimo terminus bei kriterijus, patvirtintas tik Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937.

12.1.3.                      Reikalavimų ekspertams patvirtinimo metu galiojusi Transporto veiklos pagrindų įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata dėl eismo saugumo kontrolės, numatanti, kad transporto saugaus eismo reikalavimus rengia, eismo saugumo kontrolę vykdo, priemonių saugiam eismui garantuoti įgyvendinimą koordinuoja Ministerija kartu su Vyriausybės įgaliotomis institucijomis, neabejotinai buvo laikytina labai svarbia priemone, skirta užtikrinti visuomenės saugumą ir apginti viešąjį interesą – kelių eismo saugumą, taip apsaugant eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą. Siekiant apsaugant eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą buvo patvirtinta Kelių transporto priemonių gamybos ir perdirbimo tvarka, be kitų reikalavimų nustatanti Reikalavimus ekspertams, nustatančius sąlygas, kurias turi atitikti kelių transporto priemonių ekspertai, kad būtų garantuotas kvalifikuotas techninių ekspertizių atlikimas pagamintoms, perdirbtoms, po eismo ar kito įvykio sugadintoms kelių transporto priemonėms.

12.2.                      Dėl ginčo Ekspertizės tvarkos nuostatų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai:

12.2.1.                       SEAKĮ 10 straipsnio 1 dalies 18 punktas įpareigojo Ministeriją ar jos įgaliotas institucijas užtikrinti eismo saugumą, patvirtinant, be kita ko, motorinės transporto priemonės, priekabos, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 2.2.7 papunkčiu įgaliojo Inspekciją nustatyti motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką. Nurodytos teisės aktų nuostatos įgyvendintos patvirtinus Ekspertizės tvarką. Ministerija Inspekcijos nuostatų 8.16 ir 8.19 papunkčiuose taip pat nustatė Inspekcijai papildomas funkcijas – organizuoti bei kontroliuoti kelių transporto priemonių techninių ekspertizių atlikimą; ir egzaminuoti asmenis, vadovaujančius licencijuojamai kelių transporto veiklai, kelių transporto priemonių vairuotojus, vežančius pavojingus krovinius, pavojingų krovinių vežimo automobilių transportu saugos specialistus, valstybinės techninės apžiūros kontrolierius, kelių transporto priemonių ekspertus, kitus asmenis, kurių veikla susijusi su kelių transportu, ir išduoti jiems atitinkamus liudijimus ar pažymėjimus, suteikiančius teisę užsiimti tam tikra veikla kelių transporte; kaupti duomenis apie egzaminuotus asmenis. Šios papildomos funkcijos suteikė Inspekcijai pakankamas galias patvirtinti Ekspertizės tvarkos 83 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) nuostatas, ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai. 

12.2.2.                      Tuometinis teisinis reguliavimas, kurį nustatė Vyriausybės įstatymas ir Transporto veiklos pagrindų įstatymas, buvo pakankamas Ministerijai patvirtinti įstaigos prie Ministerijos – Inspekcijos – nuostatų 8.16 ir 8.19 papunkčius, kadangi įstatymo lygiu reglamentavo Vyriausybės ir ministerijos galias ir vietą valdžios sistemoje, ir nagrinėjamu atveju Ministerijai įstatymo lygiu nustatė esmines jos funkcijas, leidžiančias institucijai priimti savarankiškus sprendimus, siekiant apginti svarbius visuomenės interesus. Tuo metu galiojusi teisinė sistema vis dar nebuvo pakankamai aiškiai sureguliuota, kad ją būtų galima vienodai vertinti šių dienų teisinės sistemos kontekste. Ekspertizės tvarkos 83 punkto (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) nuostatų ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, vertintina tuo metu egzistavusio viešosios teisės, viešojo administravimo teisinio reguliavimo sistemos kontekste. Lietuvoje vis dar nebuvo specialaus įstatymo, kuris sistemiškai reglamentuotų principus, kuriais vadovaujantis būtų galima vertinti teisės suteikimo, sustabdymo, sustabdymo panaikinimo ir panaikinimo asmenims vykdyti tam tikros rūšies veiklą, pagrįstumą bei kriterijus, kuriais vadovaujantis būtų galima aiškiai įvardinti, kokie reikalavimai asmenims, siekiantiems įgyti teisę vykdyti tam tikros rūšies veiklą, arba jau tokią veiklą vykdantiems, kokio lygmens teisės akte turi būti įtvirtinti.

12.2.3.                      Ekspertizės tvarkos (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) 119.4 ir 122.3 papunkčių nuostatos iš esmės nustato teisės ekspertui atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę sustabdymo ir teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinimo pagrindus. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 3-606 nauja redakcija išdėstyto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 ,,Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ 2.9 ir 2.14 papunkčiais Inspekcijai suteikti įgaliojimai nustatyti visapusiškai veikiančią motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninės ekspertizės sistemą, kurioje Inspekcija, be kita ko, nustatydama reikalavimus įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę, nustatė reikalavimus ir įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę, darbuotojams, įskaitant ir reikalavimus darbuotojų veiklai. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. 3-13 ,,Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ nauja redakcija buvo išdėstytas vadovaujantis SEAKĮ 10 straipsnio 1 dalimi, įskaitant 5 ir 6 punktus, todėl Ekspertizės tvarkos (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcijos) 119.4 ir 122.3 papunkčių nuostatos iš esmės nustatančios teisės ekspertui atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę sustabdymo ir atnaujinimo pagrindus, nepažeidė konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies.

13.       Atsakovas Administracija (iki reorganizacijos – Inspekcija (Vyriausybės 2017 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 402 2.4 p.; Vyriausybės 2017 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 952 patvirtinto Lietuvos saugios laivybos administracijos reorganizavimo sąlygų aprašo 8 ir 11 p.) atsiliepime prašo Ekspertizės tvarkos 83 punktą (2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcija (pastaba: atsiliepime prašymas suformuluotas tik dėl šios Ekspertizės tvarkos 83 p. redakcijos, nors motyvai dėstomi ir dėl teisinio reguliavimo, išdėstyto šio punkto 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijoje), taip pat 119.4 ir 122.3 papunkčius (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, pripažinti teisėtais.

14.       Administracija atsiliepimą grindžia argumentais:

14.1.                      Inspekcijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 2B-515 „Dėl Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintas nepažeidžiant jo tvirtinimo metu galiojusių Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, kadangi jis buvo priimtas remiantis SEAKĮ (10 str. 1 d. 1 ir 18 p.). Ekspertizės tvarkoje buvo įtvirtinti ir reikalavimai transporto priemonių ekspertams, t. y. reikalavimai subjektams, kurie atlieka valstybės deleguotą funkciją – asmenims, turintiems atitinkamą kvalifikaciją ir dirbantiems techninės ekspertizės įmonėje, kadangi minėtai funkcijai atlikti reikalinga atitinkama kvalifikacija ir žinios. Ekspertizės tvarkos pakeitimas įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., t. y. po penkių mėnesių nuo pakeitimo priėmimo, buvo paskelbtas viešai „Valstybės žiniose“ pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, visi transporto priemonių ekspertai turėjo pakankamai laiko su juo susipažinti. Ekspertizės tvarkos pakeitimo projektas su visuomene buvo derinamas viešai Teisės aktų informacinėje sistemoje.

14.2.                      Nors nei 2008 metais tvirtinant Ekspertizės tvarką, nei 2011 metais tvirtinant jos pakeitimą, Inspekcija neturėjo tiesioginių įgaliojimų nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindus, tačiau sistemiškai vertinant tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, Inspekcija buvo vienintelė kompetentinga institucija juos nustatyti. Saugant viešąjį interesą ir užtikrinant eismo dalyvių saugumą, buvo būtina transporto priemonių ekspertams nustatyti privalomus reikalavimus, jie privalėjo turėti atitinkamą kvalifikaciją, nuolat atnaujinti savo žinias, o jų veikla turėjo būti prižiūrima ir reglamentuota. Ekspertizės tvarkoje nenustačius asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindų, nebūtų užtikrintas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, kadangi joks kitas teisės aktas asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindų nereglamentavo, nors tiek reikalavimai techninei ekspertizei, tiek jos atlikimo tvarka buvo reglamentuota. Inspekcija turėjo SEAKĮ, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakyme Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ bei Inspekcijos nuostatuose įtvirtintus įgaliojimus parengti ir tvirtinti Ekspertizės tvarką. Todėl Inspekcijos nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, įskaitant ir ginčijamą Ekspertizės tvarkos (2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcija) 83 punktą, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

14.3.                      Inspekcijai buvo pavesta nustatyti Ekspertizės tvarką, nustatyti reikalavimus įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę, todėl tam, kad teisės aktas atitiktų aiškumo principą – būtų logiškas, nuoseklus ir aiškus – Ekspertizės tvarkoje turėjo būti nustatytas visas su tuo susijęs reguliavimas, be kita ko, reikalavimai asmenims, dirbantiems techninės ekspertizės įmonėse. Pasikeitus reglamentavimui, 2014 metais dėstant Ekspertizės tvarką nauja redakcija (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija), Inspekcija jau turėjo SEAKĮ ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 (2013 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 3-606 redakcija) 2.14 papunkčiu jai įtvirtintus tiesioginius įgaliojimus nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindus. Inspekcijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1996 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 304, būtent Inspekcijai buvo nustatytas tikslas – užtikrinti tinkamas sąlygas kelių transporto verslo plėtrai, įgyvendinti eismo saugumo priemones, socialinę pažangą ir mažinti kelių transporto priemonių neigiamą įtaką aplinkai. Taip pat minėtuose nuostatuose buvo nustatyta, kad Inspekcija pagal savo kompetenciją įgyvendina Transporto veiklos pagrindų įstatymą.

15.       Byloje gauta pareiškėjo individualioje byloje O. P. nuomonė, kurioje pažymėta, jog tuo metu, kai buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1993 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 389 „Dėl kelių transporto priemonių valstybinių techninių apžiūrų organizavimo norminių dokumentų tvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymas Nr. 348 „Dėl kelių transporto priemonių gamybos ir perdirbimo tvarkos ir jų techninės ekspertizės atlikimo norminių dokumentų tvirtinimo“, įstatyme nebuvo jokio pagrindo, reglamentuojančio veiklas, susijusias su kelių transporto priemonių technine būkle, jos tikrinimu, todėl šie teisės aktai visa taikymo apimtimi, įskaitant su šiuose teisės aktuose nustatytų asmenų teisių atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindus, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Inspekcijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 2B-515 su visais pakeitimais ta taikymo apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas individualioje byloje O. P. taip pat pabrėžia, kad jeigu buvo pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, reikėtų atsižvelgti į tai, kad asmenys, įgiję suteiktas teises, būtų apsaugoti, t. y. turi būti apginti jų teisėti lūkesčiai vykdyti transporto priemonių technines ekspertizes.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

III.

 

16.       Byloje prašoma ištirti, ar Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Reikalavimų kelių transporto priemonių ekspertams 5 punktas (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunktis (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija), taip pat Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos 83 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčiai (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

 

Dėl bylos dalies nutraukimo

 

17.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės ar teisėto intereso gynimas yra įmanomas tik ištyrus norminio akto teisėtumą (žr., pvz., 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3914-502/2019; 2020 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-940-602/2019). Tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla, norminių administracinių aktų kontrolė atliekama tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualioje byloje. Jei teismo kreipimasis neatitinka šios sąlygos, akto teisėtumo tyrimas negalimas, o byla, jei ji pradėta nagrinėti, turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., 2007 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I415-4/2007). Be to, galimi atvejai, kai iš Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikiamos konkrečios individualios bylos medžiagos ir prašymo turinio, jo teisinių ir faktinių argumentų matyti, kad teismo prašymas, nors ir yra tam tikra apimtimi susijęs su nagrinėjama individualia byla, tačiau peržengia konkrečios individualios bylos ribas ir apima tuos klausimus, tokį teisinį reguliavimą, kurie nėra susiję su teismo nagrinėjama individualia byla. Tokiais atvejais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, arba atsisakyti priimti tam tikrą dalį prašymo, o jei jis priimtas, – atitinkamą bylos dalį nutraukti, arba patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (žr., pvz., 2009 m. vasario 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-48/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-181/2013).

18.       Vadinasi, šioje norminėje administracinėje byloje pirmiausiai būtina įvertinti, ar teisės normos, kurių atitiktį Konstitucijai 2022 m. kovo 30 d. nutartyje prašo ištirti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, turi būti taikomos jo nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje, t. y. ar tiriamų teisės nuostatų teisėtumo patikrinimas yra būtinas tam, jog būtų įvykdytas teisingumas individualioje byloje, kurią nagrinėjant buvo pradėtas minėtų nuostatų teisėtumo tyrimas.

19.       Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartyje nurodyta, kad abejonė dėl aptariamų teisės normų teisėtumo nurodyta apimtimi kilo nagrinėjant individualią administracinę bylą Nr. A-220-520/2020, kurioje buvo vertinamas Administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. 2BE-104, priimto dėl 2020 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 2BE-14, kuriuo pareiškėjui atnaujinta teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę, panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas. Ginčas minėtoje individualioje byloje kilo dėl to, ar aplinkybė, jog pareiškėjo eksperto pažymėjimas baigė galioti 2011 m. rugsėjo 10 d., t. y. dar iki tol, kai teisės aktai numatė, kad eksperto pažymėjimo galiojimo laikas yra neterminuotas, reiškia, kad pareiškėjas prarado teisę atlikti transporto priemonių technines ekspertizes ir kad dėl to nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjo nurodytą įgytą teisę atlikti transporto priemonių technines ekspertizes. Taigi ginčas individualioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl galimybės atnaujinti pareiškėjui išduoto eksperto pažymėjimo (juo suteiktos teisės) galiojimą.

20.       Įvertinus individualios administracinės bylos medžiagą nustatyta, kad: 2011 m. rugsėjo 10 d. baigė galioti pareiškėjui Inspekcijos išduotas eksperto pažymėjimas Nr. 1K-4, suteikęs teisę vykdyti kelių transporto priemonių technines ekspertizes; pareiškėjas 2019 m. gruodžio 5 d. Administracijai pateikė prašymą  jam išduotą transporto priemonių techninės ekspertizės pažymėjimą pakeisti į administracinį sprendimą, suteikiantį teisę atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę; Administracijos direktorius 2020 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 2BE-14 atnaujino pareiškėjui teisę atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę, tačiau Administracijos Teisės ir rizikų valdymo skyriui išvadoje pasiūlius panaikinti 2020 m. sausio 10 d. įsakymą, Administracijos direktorius 2020 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2BE-104 panaikino ankstesnį įsakymą dėl pareiškėjo teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinimo. Įvertinus šias, administracinėje byloje Nr. A-220-520/2020 nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad byloje kilusiam ginčui išspręsti yra reikšmingas teisinis reguliavimas, galiojęs nuo pareiškėjui išduoto eksperto pažymėjimo, suteikusio teisę vykdyti kelių transporto priemonių technines ekspertizes, galiojimo pabaigos, t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 10 d., iki 2020 m. kovo 24 d., kai Administracijoje galutinai buvo išspręstas pareiškėjo prašymas dėl minėtu eksperto pažymėjimu suteiktos teisės galiojimo atnaujinimo. Būtent šiuo laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas įtvirtino su pareiškėjo teisės vykdyti kelių transporto priemonių technines ekspertizes pagal eksperto pažymėjimą Nr. 1K-4 galiojimu bei tolesniu įgyvendinimu (ir / ar atnaujinimu) susijusius materialiuosius bei procedūrinius aspektus.

21.       Apibendrindama nurodytus argumentus, taip pat atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 348 patvirtinti Reikalavimai kelių transporto priemonių ekspertams neteko galios Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 3-483 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. 348 „Dėl kelių transporto priemonių gamybos ir perdirbimo tvarkos ir jų techninės ekspertizės atlikimo norminių dokumentų tvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ nuo 2009 m. sausio 1 d., išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju individualioje byloje apeliacinės instancijos teismo iškelta abejonė dėl Reikalavimų ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija) teisėtumo neturi reikšmės sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo individualioje administracinėje byloje galbūt pažeistų teisių gynimo.

22.       Atsižvelgiant į tai, Reikalavimų ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija) nuostatų teisėtumo tyrimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartyje nurodytu aspektu nėra būtinas nagrinėjant individualią administracinę bylą. Todėl norminės administracinės bylos dalis dėl minėtų Reikalavimų ekspertams nuostatų teisėtumo patikrinimo nutrauktina, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

 

 

Dėl norminės administracinės bylos tyrimo ribų

 

23.       Prašymą pateikusi išplėstinė teisėjų kolegija teigia, kad ginčo laikotarpiu eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, taip pat pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu susijusius reikalavimus reguliavo SEAKĮ. Ji nurodo, kad paminėtame įstatyme nebuvo reglamentuota asmenų teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę (šios teisės įgijimo / praradimo pagrindai, su tuo susiję reikalavimai), taip pat Ministerijai (jos įgaliotoms institucijoms) expressis verbis nebuvo suteikti įgalinimai šioje srityje. Nepaisant to, Inspekcijos viršininko įsakymu patvirtintoje Ekspertizės tvarkoje (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515, 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 ir 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcijos), inter alia (be kita ko) jos 83 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos), 119.4 ir 122.3 papunkčiuose (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) esą buvo įtvirtinti ir teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo, išlaikymo bei pasibaigimo pagrindai, t. y. sureguliuoti teisiniai santykiai, kurių nereguliavo SEAKĮ ir kuriems reguliuoti Inspekcija neturėjo įstatyme nustatyto pagrindo.

24.       Prašymą pateikusi išplėstinė teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad Ekspertizės tvarkos 83 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčiai (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nes paminėtose ginčijamose teisės normose nustatytos esminės ūkinės veiklos sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai, o toks teisinis reglamentavimas pagal Konstituciją gali būti nustatytas tik įstatymu.

25.       Atsižvelgiant į paminėto prašymo turinį, tiriant, ar Ekspertizės tvarkos 83 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčiai (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, šioje norminėje administracinėje byloje bus vertinama, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo įtvirtintos esminės ūkinės veiklos sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai, kurie gali būti įtvirtinti tik įstatymo lygmens norminiu teisės aktu (Konstitucijos 46 str.).

 

Ginčijamas ir su juo susijęs bylai aktualus teisinis reguliavimas

 

26.       Bendrieji Lietuvos Respublikos transporto veiklos ir valdymo pagrindai, įskaitant transporto ir su juo susijusio saugaus eismo reikalavimus, Lietuvos Respublikoje pradėti reguliuoti 1991 m. spalio 8 d. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymu Nr. I-1863, kurio 2002 m. vasario 28 d. redakcijoje Nr. IX-747 (įsigaliojo nuo 2002 m. kovo 20 d.) nustatyta: „Transporto priemonės valstybinė techninė apžiūra (priežiūra) – Lietuvos Respublikoje įregistruotos transporto priemonės privalomas periodinis techninės būklės patikrinimas teisės aktų nustatyta tvarka“ (2 str. 9 d.; 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2384 redakcijos 2 str. 14 d.); „Transporto viešąjį administravimą vykdo Vyriausybė, Susisiekimo ministerija bei savivaldybių institucijos“ (4 str. 1 d.); „Susisiekimo ministerija: įgyvendina valstybės transporto politiką; organizuoja strateginių transporto sistemos plėtojimo programų rengimą, tarp jų – <...> eismo saugos ir aplinkosaugos, ir užtikrina jų įgyvendinimą; <...> pagal savo kompetenciją leidžia teisės aktus ir tiesiogiai ar per įgaliotas institucijas kontroliuoja, kaip šie aktai vykdomi“ (4 str. 3 d. 1, 2 ir 6 p.); „Transporto priemonių valstybinės techninės apžiūros (priežiūros) taisykles nustato ir jų vykdymą kontroliuoja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“ (10 str. 3 d.). Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Transporto veiklos pagrindų įstatymo Nr. XI-1832 redakcijos 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad: „Susisiekimo ministerija formuoja valstybės transporto politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą“.

27.       Nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2000 m. spalio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas Nr. VIII-2043, be kita ko, nustatęs saugaus eismo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės institucijų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, pagrindinius su transporto priemonių technine būkle, techninės būklės tikrinimu susijusius reikalavimus, siekiant apsaugoti eismo dalyvių bei kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą.

27.1.                      SEAKĮ (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d. (išskyrus 25 str. 6 d., kuri įsigaliojo nuo 2009 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad: „Privalomoji techninė apžiūra – Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių ir priekabų privalomas techninės būklės tikrinimas, apimantis transporto priemonės ir priekabos tapatumo nustatymą ir jų techninės būklės atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimą“ (2 str. 41 d.); „Techninės apžiūros kontrolierius – asmuo, atliekantis viešojo administravimo funkcijas ir atitinkantis nustatytus reikalavimus, dirbantis techninės apžiūros įmonėje ir turintis nustatyta tvarka išduotą pažymėjimą, kuriuo suteikiama teisė atlikti privalomąją techninę apžiūrą ir priimti sprendimus dėl dokumentų, kuriais patvirtinamas privalomosios techninės apžiūros atlikimas, išdavimo“ (2 str. 50 d.); „Transporto priemonės ir priekabos atitikties įvertinimas – veikla, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai nustatoma, kiek transporto priemonė ir jos dalys atitinka nustatytus reikalavimus“ (2 str. 54 d.); „Eismo saugumas užtikrinamas: nustatant Vyriausybės, jos įgaliotų institucijų, savivaldybių įgaliojimus eismo saugumo užtikrinimo srityje; reguliuojant ir kontroliuojant juridinių ir fizinių asmenų veiklą eismo saugumo užtikrinimo srityje; priimant eismo saugumo užtikrinimą reglamentuojančius teisės aktus“ (6 str. 1–3 p.); „Užtikrindama eismo saugumą, Susisiekimo ministerija ar jos įgaliotos institucijos: <...> nustato motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomos techninės apžiūros atlikimo tvarką; nustato reikalavimus įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomą techninę apžiūrą; nustato kvalifikacijos reikalavimus įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomą techninę apžiūrą, darbuotojams; <...> nustato motorinės transporto priemonės, priekabos, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką“ (10 str. 1 d. 4–6, 18 p.); „Motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, sugadintoms eismo ar kitokio įvykio metu, kai jos negali judėti sava eiga, nustatyta tvarka uždraudžiama dalyvauti viešajame eisme. Po atstatomojo motorinės transporto priemonės, priekabos remonto, kurio metu visiškai atkuriamos kėbulo (rėmo), važiuoklės konstrukcijos ir jų stiprumas bei gamintojo įrengta saugos įranga, jos vėl gali dalyvauti viešajame eisme tik nustatyta tvarka atlikus techninę ekspertizę ekspertizių įmonėse ir panaikinus tokį draudimą“ (25 str. 6 d., kuri įsigaliojo nuo 2009 m. liepos 1 d.); „Atitikties įvertinimas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atliekamas motorinėms transporto priemonėms ir jų priekaboms bei šių transporto priemonių sudedamosioms dalims“ (28 str. 1 d.); „Lietuvos Respublikoje registruotos motorinės transporto priemonės ir priekabos valdytojas privalo jas pateikti periodinei privalomai techninei apžiūrai“ (29 str. 1 d.); „Šio įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nurodytais atvejais motorinių transporto priemonių, priekabų valdytojai privalo pateikti jas privalomai neeilinei techninei apžiūrai“ (29 str. 3 d.); „Privalomas technines apžiūras atlieka įmonės, atitinkančios nustatytus reikalavimus ir gavusios leidimus verstis šia veikla“ (29 str. 5 d.).

27.2.                      2013 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2, 6, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 33 straipsnių, įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 6-1, 27-1 straipsniais įstatyme Nr. XII-360 (su tam tikromis išimtimis, kurios nėra reikšmingos nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste, įsigaliojusiame nuo 2014 m. liepos 1 d.) papildomai nustatyta, kad: „Privalomoji transporto priemonių techninė apžiūra (toliau – privalomoji techninė apžiūra) – transporto priemonių techninės būklės privalomas tikrinimas, apimantis transporto priemonės tapatumo nustatymą ir jos techninės būklės atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimą“ (2 str. 49 d.); „Privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros kontrolierius (toliau – techninės apžiūros kontrolierius) – privalomosios transporto priemonių techninės apžiūros įmonėje dirbantis asmuo, turintis Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą“ (2 str. 50 d.); „Transporto priemonių ekspertas – transporto priemonių techninės ekspertizės įmonėje dirbantis asmuo, turintis Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka suteiktą teisę atlikti motorinių transporto priemonių ir priekabų technines ekspertizes“ (2 str. 75 d.); „Transporto priemonių techninė ekspertizė (toliau – techninė ekspertizė) – pagamintų ar perdirbtų motorinių transporto priemonių ar jų priekabų konstrukcijos atitikties nustatytiems reikalavimams įvertinimas, eismo ar kito įvykio metu sugadintų motorinių transporto priemonių ar jų priekabų atkuriamojo remonto įvertinimas“ (2 str. 77 d.); „Transporto priemonės ir priekabos atitikties įvertinimas – procedūra, kai tiesiogiai ar netiesiogiai nustatoma, ar transporto priemonė ir jos dalys atitinka nustatytus reikalavimus“ (2 str. 85 d.); „Užtikrindama eismo saugumą, Susisiekimo ministerija arba jos įgaliotos institucijos: <...> nustato motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros ir techninės ekspertizės atlikimo tvarką; nustato reikalavimus įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, taip pat įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę; suteikia įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, taip pat įmonių, atliekančių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę, darbuotojams teisę atlikti privalomąją techninę apžiūrą, motorinių transporto priemonių ir priekabų technines ekspertizes, šią teisę sustabdo, atnaujina, panaikina; suteikia teisės aktų reikalavimus atitinkančioms įmonėms teisę atlikti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomąją techninę apžiūrą, taip pat motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę ir šią teisę sustabdo, atnaujina, panaikina; <...> nustato motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką“ (10 str. 1 d. 4–7, 18 p.); „Motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, sugadintoms eismo ar kitokio įvykio metu, kai motorinės transporto priemonės neatitinka techninių reikalavimų (deformuotas statramstis ar lonžeronas, ar rėmas, vairo ar stabdžių sistemos, ar pakaba ir (ar) kai suveikė oro pagalvių sistema), o priekabos negali būti velkamos, nustatyta tvarka panaikinamas privalomosios techninės apžiūros dokumentų galiojimas. Po atkuriamojo motorinės transporto priemonės ir (ar) priekabos remonto patvirtinus, kad transporto priemonė yra tinkamai suremontuota ir yra žmonių sveikatai bei saugumui nepavojinga, ji vėl gali dalyvauti viešajame eisme tik nustatyta tvarka panaikinus draudimą dalyvauti viešajame eisme“ (25 str. 6 d.); „Tipo patvirtinimas ir atitikties įvertinimas Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atliekami motorinėms transporto priemonėms ir jų priekaboms bei šių transporto priemonių sudedamosioms dalims“ (28 str. 1 d.); „Lietuvos Respublikoje registruotų motorinių transporto priemonių ir priekabų valdytojai privalo šias transporto priemones pateikti periodinei privalomajai techninei apžiūrai“ (29 str. 1 d.); „Šio įstatymo 25 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytais atvejais motorinių transporto priemonių, priekabų valdytojai privalo pateikti jas privalomajai neeilinei techninei apžiūrai“ (29 str. 2 d.); „Privalomąsias technines apžiūras ir technines ekspertizes atlieka įmonės, kurioms suteikta teisė verstis šia veikla“ (29 str. 4 d.); „Motorinių transporto priemonių ir priekabų techninė ekspertizė atliekama Susisiekimo ministerijos arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka“ (29 str. 5 d.).

28.       Ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. kovo 24 d.) atliktais SEAKĮ pakeitimais ir papildymais šio teismo sprendimo 27.1 ir 27.2 papunkčiuose aptartas su motorinių transporto priemonių technine ekspertize ir jos tvarkos nustatymu susijęs teisinis reguliavimas iš esmės nebuvo keičiamas.

29.       Vadovaudamasis SEAKĮ 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras 2008 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ (įsigaliojo nuo 2008 m. kovo 5 d.) įgaliojo Valstybinę kelių transporto inspekciją prie Susisiekimo ministerijos „nustatyti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo reikalavimus; <...> nustatyti motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką“ (2.2.3 ir 2.2.7 p.). Analogiški įgaliojimai Inspekcijai nustatyti paminėto Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo 2009 m. birželio 19 d. redakcijos Nr. 3-283, įsigaliojusios nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., 1.2.3 ir 1.2.7 papunkčiuose. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2013 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 3-606 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2014 m. liepos 1 d.) minėtas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymas buvo išdėstytas nauja redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad Inspekcija įgaliojama „nustatyti motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką; <...> nustatyti reikalavimus įmonėms, atliekančioms motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninę ekspertizę; nustatyti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų techninės ekspertizės atlikimo tvarką“ (2.7, 2.9, 2.10 p.).

30.       Vadovaudamasis SEAKĮ 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 18 punktu ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 21 d. įsakymo Nr. 3-13 „Dėl Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo įgyvendinimo“ 2.2.3 ir 2.2.7 papunkčiais, Inspekcijos viršininkas 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 patvirtino Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką (įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d.).

30.1.                      Ekspertizės tvarkos originalioje redakcijoje nustatyta, kad: „Šios nuostatos taikomos visiems Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įregistruotiems ūkio subjektams, kuriems steigimo dokumentais įteisinta transporto priemonių techninių ekspertizių atlikimo veikla ir siekiantiems gauti leidimą atlikti transporto priemonių technines ekspertizes“ (5 p.); „Transporto priemonių ekspertas (toliau – Ekspertas) – asmuo, turintis atitinkamą kvalifikaciją ir dirbantis techninės ekspertizės įmonėje. Užsakovas – juridinis ar fizinis asmuo, sudaręs su techninės ekspertizės įmone sutartį atlikti techninę ekspertizę“ (7 p.); „Ekspertai turi atitikti šiuos Reikalavimus, būti įgiję eksperto kvalifikaciją ir būti sudarę darbo sutartį su techninės ekspertizės įmone“ (80 p.); „Asmeniui, išlaikiusiam egzaminą, Inspekcija išduoda eksperto pažymėjimą, suteikiantį teisę atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę. Eksperto pažymėjimo galiojimo laikas – treji metai. Pasibaigus pažymėjimo galiojimo laikui jis turi būti grąžintas Inspekcijai ne vėliau kaip per 10 dienų“ (83 p.).

30.2.                      Inspekcijos viršininko 2011 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 2B-216 „Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 „Dėl Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) pakeistas Ekspertizės tvarkos 83 punktas, išdėstant jį taip „Asmeniui, išlaikiusiam egzaminą, Inspekcija išduoda eksperto pažymėjimą, suteikiantį teisę atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę. Eksperto pažymėjimo galiojimo laikas neterminuotas. Eksperto pažymėjimas, kuriame nustatytas galiojimo terminas, tačiau jis dar nėra pasibaigęs, keičiamas į neterminuotą eksperto pažymėjimą. Norint pakeisti eksperto pažymėjimą, būtina pateikti kvalifikacijos kursų baigimo pažymėjimą, išduotą ne anksčiau negu išduotas terminuotas eksperto pažymėjimas, kurį išdavė mokymo įstaiga, įtraukta į valstybės tarnautojų kvalifikacijos tobulinimo įstaigų registrą. Su techninės ekspertizės įmone nutraukus darbo sutartį, pažymėjimas Inspekcijai turi būti grąžintas ne vėliau kaip per 10 dienų“.

30.3.                      Inspekcijos viršininko 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 2B-195 „Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 „Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 „Dėl Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d.) Ekspertizės tvarka išdėstyta nauja redakcija, be kita ko, pakeičiant teisės akto pavadinimą į Motorinių transporto priemonių, jų priekabų gamybos ir perdirbimo ir techninės ekspertizės atlikimo tvarkos aprašą (Inspekcijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 bei Inspekcijos viršininko 2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. 2B-195 patvirtintų redakcijų teisės aktai toliau tekste vadinami taip pat – Ekspertizės tvarka). Naujos redakcijos Ekspertizės tvarkoje nustatyta, kad jos nuostatos taikomos „ūkio subjektams, ketinantiems atlikti ar atliekantiems transporto priemonių techninę ekspertizę“ (2.9 p.). Taip pat nustatyta, kad: „Užsakovas – juridinis ar fizinis asmuo, sudaręs su techninės ekspertizės įmone sutartį atlikti techninę ekspertizę“ (5.9 p.); „Ekspertui teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę sustabdoma, jeigu ekspertas <...> kartą per kiekvienus 3 kalendorinius metus nuo teisės atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę suteikimo dienos neišklauso kvalifikacijos tobulinimo kurso“ (119.4 p.); „Ekspertui teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę atnaujinama <...> Inspekcijos viršininko įsakymu, kai ekspertas, kuriam teisė atlikti transporto priemonių techninę ekspertizę sustabdyta remiantis Tvarkos aprašo 119.4 punktu, išklauso kvalifikacijos tobulinimo kursą ir Inspekcijai pateikia tai įrodančius dokumentus“ (122.3 p.).

31.       Aptartą teisinį reguliavimą įvertinus nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. kovo 24 d.): (i) motorinių transporto priemonių privalomosios techninės apžiūros bei techninės ekspertizės santykius reguliavusiame specialiajame teisės akte – SEAKĮ – Ministerijai ar jos įgaliotoms institucijoms aiškiai ir nedviprasmiškai buvo suteikti įgaliojimai tvirtinti privalomosios techninės apžiūros tvarką bei nustatyti kvalifikacinius reikalavimus tokią apžiūrą atliekančioms įmonėms (jose dirbantiems darbuotojams); (ii) iki 2014 m. birželio 30 d. sąvoka „privalomoji techninė apžiūra“ apėmė ir transporto priemonių techninę ekspertizę, o teisės teikti privalomosios techninės apžiūros paslaugas subjektais SEAKĮ buvo tik ūkio subjektai – įmonės, atitikusios nustatytus reikalavimus ir gavusios leidimą verstis šia veikla; (iii) nuo 2014 m. liepos 1 d. įtvirtinus transporto priemonių techninės ekspertizės sąvoką, buvo atskirai apibrėžtas jau anksčiau, kaip privalomosios techninės apžiūros dalis, SEAKĮ reglamentuotas pagamintų ar perdirbtų motorinių transporto priemonių ar jų priekabų konstrukcijos atitikties įvertinimas bei eismo ar kito įvykio metu sugadintų motorinių transporto priemonių ar jų priekabų atkuriamojo remonto įvertinimas, taip pat, kaip ir ankstesniu teisiniu reguliavimu, minėtų transporto priemonių techninės ekspertizės tvarką bei reikalavimus tokias ekspertizes atliekančioms įmonėms įstatymu pavesta nustatyti būtent Ministerijai ar jos įgaliotoms institucijoms, o teisės teikti motorinių techninės ekspertizės paslaugas subjektais išliko ūkio subjektai – įmonės, kurioms suteikta teisė verstis šia veikla. 

32.       Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį SEAKĮ įtvirtintą reglamentavimą teisė atlikti motorinių transporto priemonių technines ekspertizes buvo suteikta įmonėms, kurios, siekdamos įgyvendinti aptariamą teisę (t. y. vykdyti techninės ekspertizės veiklą), turėjo ne tik atitikti joms keliamus reikalavimus, bet ir atlikti tam tikras procedūras, be kita ko – nustatyta tvarka įdarbinti transporto priemonių ekspertus. Kaip matyti, visos šios procedūros, taip pat transporto priemonių ekspertizės įmonėse dirbusių ekspertų teisinis statusas (išsilavinimo, kvalifikaciniai ir kiti reikalavimai) detalizuoti įstatymą įgyvendinančiame teisės akte – Ekspertizės tvarkoje, patvirtintoje Inspekcijos viršininko, kuriam Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras buvo suteikęs įgaliojimus nustatyti techninės ekspertizės reikalavimus ir atlikimo tvarką.

33.       Vadinasi, ginčo laikotarpiu ūkio subjektams, t. y. įmonėms, SEAKĮ buvo įtvirtinta teisė teikti techninės ekspertizės paslaugas (t. y. vykdyti ūkinę veiklą), o SEAKĮ bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Inspekcijai deleguota kompetencija nustatyti techninės ekspertizės atlikimo tvarką. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ši kompetencija savo turiniu yra neatsiejama nuo paminėtose įmonėse įdarbinamų darbuotojų – asmenų, atliekančių technines ekspertizes, taigi ir jiems keliamų reikalavimų reglamentavimo. Aptartą teisinį reguliavimą vertinant kitaip, minėta SEAKĮ įtvirtinta teisė bei įpareigojimas nustatyti techninės ekspertizės atlikimo tvarką (t. y. Inspekcijai deleguoti įgaliojimai) būtų praktiškai neįgyvendinami ir netektų prasmės.

 

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

 

34.       Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimus). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimus); žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimus, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimus).

35.       Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimus); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimus). 

36.       Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą). Tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija. Tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimus).

37.       Aptardamas su ūkinės veiklos laisvės reglamentavimu susijusius aspektus, Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimus). Tačiau nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokių esminių ūkinės veiklos laisvės nuostatų kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. Pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimą). Nors tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios poįstatyminiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu; taigi tik įstatymu galima nustatyti ir esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nustatyti įpareigojimai yra nevykdomi arba netinkamai vykdomi (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 3 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimus).

38.       Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste paminėtina, kad vertindamas reikalavimų mokslininkams, siekiantiems eiti pareigas valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, nustatymą, Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutarime pabrėžė, jog pagal Konstituciją nedraudžiama valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatyti tam tikrų bendrųjų minimalių reikalavimų, kuriuos turi įvykdyti mokslininkai, siekiantys eiti tam tikras pareigas minėtose institucijose. Konstitucija nedraudžia pasirinkti ir teisės aktuose įtvirtinti ir tokio minimalių reikalavimų nustatymo būdo, kai valstybės (jos institucijų) teisės aktais nustatomi tik pagrindiniai (bendresni) reikalavimai, kuriuos savo (t. y. lokaliuose) teisės aktuose detalizuoja ir sukonkretina valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo įstaigos. Bendrųjų minimalių reikalavimų mokslininkams, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybinių universitetų mokslo institutuose, valstybės mokslo institutuose ir valstybės mokslo įstaigose, nustatymas – tai žmogaus konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo procedūros dalis. Iš Konstitucijos nekyla, kad tokie reikalavimai (ypač detalūs) būtų nustatomi būtent įstatymu, juolab kad tokia teisėkūra būtinai turi remtis specialiomis žiniomis ir specialia (profesine) kompetencija, todėl atitinkami santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais, kurie negali prieštarauti įstatymams. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, paminėtos oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), ypač atsižvelgiant į šio teismo sprendimo 32 punkte padarytas išvadas, taikytinos ir nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje.

39.       Apibendrinus tai, kas išdėstyta, matyti, kad ne visi visuomeniniai santykiai pagal Konstituciją turi būti reglamentuojami įstatymais. Tais atvejais, kai iš Konstitucijos tiesiogiai nekyla pareiga įstatymų leidėjui tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius reglamentuoti įstatymu ir kai toks reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, tokie visuomeniniai santykiai gali būti reguliuojami ir įstatymą įgyvendinančiais aktais inter alia detaliai sureguliuojant tam tikrų įstatyme nustatytų teisių įgyvendinimo tvarką ir reikalavimus. Tais atvejais, kai būtina remtis specialiosiomis žiniomis, kompetencija, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Visais atvejais Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtas teisinis reguliavimas turi atitikti Konstitucinius imperatyvus, taip pat jis negali prieštarauti ir (arba) konkuruoti su įstatyme tuo pačiu klausimu jau nustatytu teisiniu reguliavimu.

 

Dėl ginčo teisės nuostatų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai

 

40.       Minėta, kad, individualią bylą nagrinėjusios išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Ekspertizės tvarkos 83 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčiai (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) galbūt prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nes ginčijamu reglamentavimu buvo įtvirtintos esminės ūkinės veiklos sąlygos, draudimai ir ribojimai, darantys esminį poveikį ūkinei veiklai, kurie gali būti įtvirtinti tik įstatymo lygmens norminiu teisės aktu (Konstitucijos 46 str.).

41.       Taip pat minėta, kad Ekspertizės tvarkos 83 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos), 119.4 ir 122.3 papunkčiuose (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) įtvirtinti kvalifikaciniai reikalavimai fiziniams asmenims, siekiantiems įgyti teisę atlikti motorinių transporto priemonių technines ekspertizes, taip pat tam tikros su šią teisę patvirtinančio pažymėjimo išdavimu, galiojimu, keitimu, grąžinimu bei šios teisės sustabdymu ir atnaujinimu susijusios procedūros (žr. šio teismo sprendimo 30.1–30.3 p.).

42.       Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje nustatyta (žr. šio teismo sprendimo 32–33 punktus), kad ginčo laikotarpiu SEAKĮ ūkio subjektams buvo įtvirtinta teisė atlikti technines ekspertizes, Ministerijai ar jos įgaliotoms institucijoms tiesiogiai pavedant poįstatyminiu teisės aktu nustatyti techninės ekspertizės atlikimo, t. y. šios teisės įgyvendinimo, tvarką, be kita ko, apimančią, įmonėse, kurioms suteikta teisė verstis transporto priemonių techninės ekspertizės veikla, įdarbinamų ekspertų specialiuosius (kvalifikacinius, profesinius) reikalavimus, su jų įvertinimu, taip pat su minėtiems fiziniams asmenims (kaip techninės ekspertizės įmonių darbuotojams) suteiktos teisės vykdyti technines ekspertizes įgijimu, sustabdymu ir (arba) atnaujinimu susijusias procedūras. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks reguliavimas neabejotinai kyla iš viešojo intereso, kad viešajame eisme dalyvautų tik techniškai tvarkingos ir nustatytus reikalavimus atitinkančios motorinės transporto priemonės, nekeliančios grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, o tam būtina remtis specialiosiomis žiniomis bei kompetencija, reikalinga vertinant motorinių transporto priemonių objektyvią būklę (atitiktį tam tikriems techniniams reikalavimams).

43.       Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad iš Konstitucijos nekyla imperatyvus įpareigojimas teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintas Ekspertizės tvarkos 83 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos), 119.4 ir 122.3  papunkčiuose (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija), nustatyti įstatymo lygmens teisės akte. Ginčijamose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra susijęs su kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtine kompetencija. Minėta, kad teisė ūkio subjektams atlikti motorinių transporto priemonių technines ekspertizes įtvirtinta įstatyme, o šios teisės įgyvendinimo tvarka (Ekspertizės tvarka) priimta remiantis SEAKĮ, t. y. jame expressis verbis (kartu su Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu) Inspekcijai deleguota kompetencija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Inspekcijos viršininkas turėjo teisinį pagrindą patvirtinti poįstatyminį teisės aktą – Ekspertizės tvarką – ir joje nustatyti įmonėse, kurioms suteikta teisė verstis transporto priemonių techninės ekspertizės veikla, įdarbinamų ekspertų specialiuosius (kvalifikacinius, profesinius) reikalavimus, taip pat su šių reikalavimų įvertinimu bei suteiktos teisės įmonėje vykdyti technines ekspertizes įgijimu, sustabdymu ir (arba) atnaujinimu susijusias procedūras (įskaitant teisės įmonėje atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindus). 

44.       Nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad, kaip minėta, teisė atlikti technines ekspertizes ginčo laikotarpiu SEAKĮ buvo suteikta ūkio subjektams – įmonėms, kurioms suteikta teisė verstis šia veikla. Ekspertas (fizinis asmuo) yra apibrėžiamas kaip tokios įmonės darbuotojas. Taigi bendrųjų reikalavimų fiziniams asmenims, siekiantiems eiti eksperto pareigas transporto priemonių techninės ekspertizės paslaugas teikiančiose įmonėse, nustatymas yra susijęs su tokių asmenų konstitucine teise laisvai pasirinkti darbą, o ne su ūkine veikla, kuria šiuo atveju užsiima techninės ekspertizės paslaugas teikiančios įmonės. Pastarosiose įdarbinamiems asmenims (ekspertams) keliami kvalifikaciniai ir kiti reikalavimai, įtvirtinti ginčijamose Ekspertizės tvarkos nuostatose, niekaip nėra susiję su tokių įmonių ūkinės veiklos laisvės apribojimu. Todėl konstatuotina, kad, skirtingai nei teigiama šią norminę administracinę bylą inicijavusios išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, Ekspertizės tvarkos 83 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos), 119.4 ir 122.3 papunkčiuose (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) įtvirtintas teisinių santykių, susijusių su fizinių asmenų (techninės ekspertizės įmonėse dirbančių ekspertų) teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindų nustatymu, reglamentavimas savo turiniu nelaikytinas esminių ūkinės veiklos sąlygų, draudimų ir ribojimų, darančių esminį poveikį techninės ekspertizės paslaugas teikiančių įmonių ūkinei veiklai, nustatymu.

45.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad patvirtindamas Ekspertizės tvarkos 83 punktą (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos), taip pat 119.4 ir 122.3 papunkčius (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti fizinių asmenų (ekspertų) teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, Inspekcijos viršininkas tinkamai įgyvendino savo diskreciją vadovaudamasis SEAKĮ nuostatomis bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro jam suteiktais įgaliojimais motorinių transporto priemonių techninės ekspertizės srityje, todėl minėtos Ekspertizės tvarkos nuostatos ginčijama apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Nutraukti norminės administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 348 patvirtintų Reikalavimų kelių transporto priemonių ekspertams 5 punkto (1999 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 98 redakcija) ir 6.4 papunkčio (2006 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 3-267 redakcija) nuostatų teisėtumo.

Pripažinti, kad Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 2B-515 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų gamybos ir perdirbimo bei motorinių transporto priemonių, priekabų, kurioms uždrausta dalyvauti viešajame eisme, remonto ir techninės ekspertizės reikalavimų ir atlikimo tvarkos 83 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 2B-515 ir 2011 m. gegužės 27 d. įsakymo Nr. 2B-216 redakcijos) bei 119.4 ir 122.3 papunkčiai (2014 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. 2B-195 redakcija) ta apimtimi, kuria juose nustatyti asmenų teisės atlikti transporto priemonių technines ekspertizes įgijimo ir išlaikymo pagrindai, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. 

Sprendimas neskundžiamas.

 

 

Teisėjai                Laimutis Alechnavičius

 

 

Ramūnas Gadliauskas

 

 

Rytis Krasauskas

 

 

Ernestas Spruogis

 

 

Skirgailė Žalimienė