Administracinė byla Nr. AS-282-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00546-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. V. ir K. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. V. ir K. V. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai G. V. ir K. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Administracija) 2017 m. kovo 13 d. raštą Nr. VS-680 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Administraciją spręsti dėl pareiškėjų nepilnamečių vaikų K. V. ir M. V. įstatymuose nustatytų teisių užtikrinimo vaikų gyvenamojo būsto pardavimo varžytinėse atveju, suteikiant vaikams kitą ne blogesnį negu esamas gyvenamąjį būstą, vaikams gyvenant kartu su abiem tėvais (pareiškėjais), iš naujo išaiškinant ir nustatant esamas pareiškėjų nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygas.

Pareiškėjai 2018 m. vasario 1 d. teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 2 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjų G. V. ir K. V. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Administracijos atsakymo į pareiškėjų prašymą, kuriuo pareiškėjai prašė spręsti jų nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų į sveiką bei saugią gyvenamą aplinką užtikrinimo klausimą pagal galiojančių norminių aktų ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo reikalavimus.

Teismas pažymėjo, kad 2017 m. spalio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nutarta pašalinti iš trečiųjų suinteresuotų asmenų sąrašo antstolį Raimundą Stanislauską ir AB „Swedbank“, nes bylos išsprendimas neturės įtakos jų teisėms arba pareigoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra susijęs su nagrinėjama administracine byla ir išeina už ginčo ribų.

Teismo vertinimu, pareiškėjų argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra abstraktūs, grindžiami prielaidomis ir nepagrįsti faktiniais duomenimis. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 625 straipsnio 1 dalimi, 510, 585, 593, 594, 617, 771 straipsnių nuostatomis, pažymėjo, kad esant pradėtam vykdymo procesui, sustabdyti vykdomąją bylą ar atidėti vykdymo veiksmus, gali vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis, o vykdymo proceso teisminę kontrolę atlieka ir vykdymo santykiuose iškylančius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas.

Teismas sprendė, kad nėra realios grėsmės, jog pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju, sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, jeigu nebūtų taikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė.

III.

Pareiškėjai G. V. ir K. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjai nurodo, kad teismas, priimdamas ginčo nutartį, neįvertino jų pateikto antstolio Raimundo Stanislausko 2018 m. sausio 17 d. patvarkymo Nr. S-18-70-514 dėl vykdomosios bylos atnaujinimo, kurioje galimai bus pradėtas išieškojimas iš pareiškėjų ir jų nepilnamečių vaikų paskutinio gyvenamojo būsto.

Pareiškėjų teigimu, nesant išspręstam klausimui dėl jų nepilnamečiams vaikams suteiktinos kitos ne blogesnės nei gyvenamas būstas gyvenamosios vietos, o antstoliui vykdomojoje byloje realizavus pareiškėjų nekilnojamąjį turtą, būtų pažeista nepilnamečių vaikų teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką.

Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog vykdomosios bylos sustabdymas galimas tik pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, kadangi ir ABTĮ reglamentuoja reikalavimo užtikrinimo priemonę – vykdomojo dokumento sustabdymą.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu nesutiko su pareiškėjų G. V. ir K. V. atskiruoju skundo ir prašė jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjų G. V. ir K. V. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjų skundą, kuriuo prašoma panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. kovo 13 d. atsakymą į pareiškėjų prašymą Nr. VS-680 bei reikalaujama įpareigoti atsakovą spręsti pareiškėjų nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų į sveiką bei saugią gyvenamą aplinką užtikrinimo klausimą pagal galiojančių norminių aktų ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjų atskirojo skundo argumentus, dėl kurių turėjo būti tenkintas jų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir atsakovo atsikirtimus į atskirąjį skundą, pirmiausia akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai įrodinėja, kad laikinai nesustabdžius antstolio Raimundo Stanislausko išieškojimo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0070/14/00879, neatitaisoma žala bus padaryta pareiškėjų nepilnamečiams vaikams, kadangi varžytynių metu gali būti realizuotas jų vienintelis gyvenamasis būstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų argumentus, nesutinka su pareiškėjų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą iš esmės grindžia prielaida, jog pareiškėjų vienintelis nekilnojamasis turtas galbūt bus parduotas iš varžytynių, dėl ko bus padaryta neatitaisoma žala. Pažymėtina, kad ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte reglamentuotas išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas administracinio teismo gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu prašomas sustabdyti vykdomasis dokumentas būtų nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų pateikti įrodymai, kuriais jie grindžia prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. antstolio Raimundo Stanislausko 2018 m. sausio 17 d. patvarkymas Nr. S-18-70-514 dėl vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) atnaujinimo, nesusijęs su šios nagrinėjamos bylos dalyku. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad prasidėjus vykdymo procesui, sustabdyti vykdomąją bylą ar atidėti vykdymo veiksmus gali vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis, o vykdymo proceso teisminę kontrolę atlieka ir vykdymo santykiuose iškylančius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas, vadovaudamas CPK normomis. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja reali galimybė pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams netekti gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, dėl tam tikrų antstolio priimtų procesinių sprendimų vykdymo procese. Be to, prielaida, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jiems, jų nepilnamečiams vaikams ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjų pareikštus reikalavimus. Nurodyta aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog viena iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, t. y. tikėtinas prašymo panaikinti atsakovo 2017 m. kovo 13 d. raštą Nr. VS-680 bei įpareigoti atlikti veiksmu – neegzistuoja. Nors minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis neįsiteisėjusi ir pareiškėjų apskųsta atskiruoju skundu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia abejonių dėl pareiškėjų skundo reikalavimų pagrįstumo ir galbūt jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo nagrinėjamoje byloje, o tai laikoma pakankamu pagrindu atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1081-943/2017).

Įvertinusi pareiškėjų nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimus, taip pat pirmosios instancijos teismui pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. V. ir K. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė