Civilinė byla Nr. e2A-495-370/2024

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00028-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.9.1; 2.9.2; 2.9.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 5 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Latvijos Respublikoje registruoto juridinio asmens „AS BluOr Bank“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo ir atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Latvijos Respublikoje registruoto juridinio asmens „AS BluOr“ Bank“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Dognus“, Rusijos Federacijoje registruotam juridiniam asmeniui „OOO Nevskoe“ dėl reikalavimo perleidimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – Latvijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo „SIA AOC Invest“, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Latvijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo „AS BluOr Bank“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens „OOO Nevskoe“ (toliau – ir Nevskoe) ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dognus“ (toliau – ir Dognus) 2022 m. kovo 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo susitarimą (toliau – ir Susitarimas); 2) taikyti restituciją – įpareigoti Dognus grąžinti Nevskoe visas pagal Susitarimą gautas lėšas; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Nevskoe, atstovaujama direktoriaus A. D. (A. D.), ir UAB „Alfagra“ (aktualus įmonės pavadinimas – UAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“) (toliau – ir trečiasis asmuo1), atstovaujama direktoriaus V. S., 2020 m. lapkričio 24 d. sudarė sutartį Nr. 24112020 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu UAB „Alfagra“ pirko birius maistinius kviečius iš Nevskoe už 7 575 836,10 Eur. Nevskoe 2021 m. gegužės 24 d. pateikė ieškinį Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismui, kuris 2022 m. vasario 21 d. sprendimu arbitražo byloje Nr. 18-437A tenkino ieškinį ir priteisė Nevskoe iš trečiojo asmens1 5 477 934,70 Eur skolą. Dognus, atstovaujama direktoriaus A. V., ir pradinis kreditorius Nevskoe, atstovaujamas direktoriaus A. D., 2022 m. kovo 15 d. sudarė Susitarimą, kurio pagrindu Nevskoe perleido Dognus reikalavimo teises į trečiąjį asmenį1, kylančias iš Sutarties, kurios pagrindu trečiasis asmuo1 yra skolingas Nevskoe 5 477 934,70 Eur už parduotus maistinius kviečius. Nurodė, kad Dognus 2022 m. gegužės 9 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį1 apie atliktą reikalavimo teisių perleidimą. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartimi (aktualus civilinės bylos Nr. eB2-262-653/2024) trečiajam asmeniui1 buvo iškelta bankroto byla. 2022 m. gegužės 12 d. Dognus pareiškė actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais trečiojo asmens1 ir trečiojo asmens „SIA AOC Invest“ (toliau – ir trečiasis asmuo2) ir ieškovės sudarytus sandorius ir taikyti restituciją natūra, grąžinant trečiajam asmeniui1 6 420 274,76 Eur.

3.       Nurodė, kad Dognus iki šiol yra valdoma tikrojo ir galutinio naudos gavėjo Rusijos Federacijos piliečio A. D., kuris yra ir Nevskoe direktorius, o Dognus dalyviais ir vadovais viešai skelbiami asmenys yra statytiniai, kurie Dognus valdymo klausimais vykdo galutinio naudos gavėjo A. D. sprendimus. Nevskoe neturi galimybių gauti susijusioje byloje pareikštu actio Pauliana ieškiniu reikalaujamų lėšų iš Lietuvoje ar Latvijoje registruotų subjektų, todėl dirbtinai, suklastojant Susitarimą, sukūrė schemą, kaip apeiti bankiniam sektoriui taikomas tarptautines sankcijas, užtikrinant galimybę Nevskoe per kontroliuojamą Lietuvoje registruotą juridinį asmenį reikšti reikalavimus ir (ar) ateityje galbūt vykdyti išieškojimą. Dognus 2021 m. pabaigoje balanse apskaitė daugiau nei šešių su puse milijono vertės turtą, nors faktiškai atsakovė tokio turto neturėjo, t. y. visas apskaitomas turtas priklausė ne Dognus ir buvo skirtas perparduoti. Grąžinus skolas tiekėjams, Dognus turto vertė būtų padidėjusi nežymiai, tai reiškia, kad Dognus neturėjo finansinės galimybės įsigyti iš Nevskoe 5 477 934,70 Eur vertės finansinio reikalavimo į trečiąjį asmenį1 ir už tokį reikalavimą sumokėti kainą.

4.       Nurodė, kad sudarydami Susitarimą nei Dognus, nei Nevskoe Sutarties 10.6 papunktyje nustatyta tvarka neinformavo trečiojo asmens1 apie ketinimą perleisti reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio l dalis, Sutarties 10.6 papunktis). Imperatyvių įstatymo ir Sutarties nuostatų pažeidimai sudaro pagrindą pripažinti Susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad Nevskoe neturėjo tikslo perleisti reikalavimo teisę Dognus, nes Dognus yra laikinas reikalavimo teisės turėtojas tol, kol dėl taikomų Europos Sąjungos sankcijų Nevskoe neturi galimybės savo vardu vesti teisminių procesų ar išieškojimų Lietuvoje ar Latvijoje. Įvertinus tai, kad Susitarimu iš tikrųjų siekiama apeinant Europos Sąjungos tarptautines sankcijas įgalinti Nevskoe tęsti skolos išieškojimo iš trečiojo asmens1 veiksmus, mano, jog Susitarimu siekiama paslėpti tikrąjį pavedimo sandorį, t. y. sandorį, kuriuo Nevskoe įgaliojo Dognus už pradinį kreditorių (Nevskoe) atlikti teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnio l dalis).

5.       Pažymėjo, kad Susitarimo 1.2 papunkčiu Nevskoe perdavė savo reikalavimo teisę Dognus, tačiau Nevskoe pasiliko sau teises veikti tiesiogiai, tačiau tariamai Dognus naudai. Tokia sąlyga yra nepagrįsta ir nelogiška, nes reikalavimą perleidęs asmuo įprastai nebesirūpina perleisto reikalavimo išieškojimu, o jį perimantis asmuo pats prisiima reikalavimo išieškojimo riziką, todėl ši sąlyga patvirtina Susitarimo apsimestinumą. Ieškovo įsitikinimu, tokia Susitarimo sąlyga aiškiai parodo susitarimo, kaip sandorio, apsimestinumą. Atskirai pažymėjo, kad Susitarimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis Europos Sąjungos tarptautinėmis sankcijomis, pripažintinas negaliojančiu ir pagal CK 1.81 straipsnį kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ar gerai moralei.

6.       Dognus su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė neturi suinteresuotumo ginčo teisiniais santykiais, todėl neturi teisės ginčyti Susitarimo. Ieškovė, teigdama, kad Susitarimas sudarytas turint tikslą išvengti ikiteisminio tyrimo nustatytų apribojimų, turėjo pareigą įrodyti, kokie teisėti interesai, egzistavę ginčijamo sandorio sudarymo metu, buvo pažeisti. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad Susitarimu buvo pažeisti ar galėjo būti pažeisti būtent ieškovės teisės ir teisėti interesai. Pažymėjo, kad Susitarimo pripažinimas niekiniu prieštarautų teisminio suinteresuotų asmenų civilinių teisių gynimo tikslui. Dėl to, vadovaujantis suformuota teismų praktika, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnio pagrindu.

7.       Nurodė, kad trečiasis asmuo1 ir nemokumo administratorius neginčijo ir neginčija Susitarimo nei dėl jo tariamo prieštaravimo Sutarties 10.6 papunkčiui, nei kitu pagrindu. Trečiajam asmeniui, kaip Sutarties šaliai, kurios valia įtvirtinta Sutarties 10.6. papunktyje, neginčijant ir neturint pretenzijų dėl Susitarimo sudarymo teisėtumo, teismas neturi pagrindo konstatuoti Sutarties nuostatų pažeidimo pagal ieškinio reikalavimą, nes ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo. Pažymėjo, kad nei Nevskoe, nei Dognus atžvilgiu Europos Sąjungos sankcijos nėra taikomos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Susitarimas yra apsimestinis sandoris (CK 1.87 straipsnis).

8.       Trečiasis asmuo „SIA AOC Invest“ prašo ieškinį tenkinti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad Dognus yra kontroliuojama Nevskoe, kuri sudarydama Susitarimą siekia apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pažymėjo, kad reikalavimo teisės perleidimui turėjo būti gautas trečiojo asmens1 sutikimas, todėl Susitarimas dėl šios priežasties yra neteisėtas ir naikintinas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė

9.       Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė Dognus iš ieškovės 23 842,90 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei iš ieškovės priteisė 58,14 Eur procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidas.

10.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, savo teisinį suinteresuotumą grindžia Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama civiline byla Nr. e2-781-653/2023, kurią ji laiko susijusia byla ir kurioje Dognus, Susitarimo pagrindu perėmusi iš Nevskoe reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį1, pareiškė actio Pauliana ieškinį dėl trečiojo asmens1 vienašalių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismo vertinimu, ieškovės nurodoma susijusi byla, kuri yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, nesudaro ir negali sudaryti pakankamo pagrindo konstatuoti ieškovės teisinį suinteresuotumą ginčyti Susitarimą kaip negaliojantį, kadangi Susitarimas teisių ir pareigų ieškovei nesukūrė ir nepakeitė. Ieškovė nėra Susitarimo šalis, Susitarimas nepažeidžia ieškovės teisių ar teisėtų interesų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nėra subjektas, turintis specialią, įstatyme numatytą teisę reikšti ieškinį, siekiant apginti viešąjį interesą. Teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja sąlygos, suteikiančios ieškovei teisę į teisminę gynybą (CPK 5 straipsnis), todėl yra pagrindas ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

11.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Sutarties 10.6 papunktį, pareigą gauti trečiojo asmens1 raštišką sutikimą dėl teisių ir pareigų pagal Sutartį perleidimo turi Nevskoe, o ne Dognus, dėl to Dognus negali pasisakyti dėl trečiojo asmens1 teisių ir pareigų apimties, taip pat byloje nėra duomenų, jog Nevskoe ar trečiasis asmuo1 ginčytų šios sutartinės pareigos įvykdymą (CPK 178, 185 straipsniai). Nors Susitarimas sudarytas 2022 m. kovo 15 d., o trečiasis asmuo1 apie tai informuotas 2022 m. gegužės 9 d., trečiojo asmens1 nemokumo administratorius neginčijo ir neginčija Susitarimo nei dėl jo tariamo prieštaravimo Sutarties 10.6 papunkčio nuostatai, nei kitu pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti Susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Susitarimo tikslas buvo Nevskoe atlygintinai perleisti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį1 Lietuvos Respublikoje veikiančiam juridiniam asmeniui, kuris vykdo tokią pačią ūkinę–komercinę veiklą. Taip pat nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovės būtų ketinusios sudaryti pavedimo sutartį. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl pavedimo sutarties sudarymo yra deklaratyvūs, todėl pripažinti Susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.87 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

13.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Susitarimą sudarė Rusijos Federacijoje registruota įmonė, nėra pagrindas išvadai, kad sutartis bet kuriuo atveju yra negaliojanti. Nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovams ar jos vadovams būtų taikomos ES sankcijos. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai, kad Dognus akcininku ir direktoriumi nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. buvo A. D., akcininkų tarpusavio ryšiai, dividendų paskirstymas, įrodymai apie susijusias įmones, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė konkrečios Europos Sąjungos ribojamosios priemonės (sankcijos), kuri ribotų Nevskoe, kaip Rusijos Federacijos bendrovės, galimybes dalyvauti išieškojimo procesuose Lietuvos teismuose arba į savo sąskaitą gauti reikalavimo patenkinimą (CPK 178, 185 straipsniai).

14.       Ieškovė 2024 m. birželio 12 d. pateikė prašymą grąžinti už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio dalį (permoką) – 16 005 Eur; teismui nusprendus, kad yra būtina priimti sprendimą dėl ginčo kvalifikavimo, prašė priimti papildomą sprendimą, kuriuo ginčas būtų pripažintas neturtiniu arba nustatyta galutinė ieškinio suma ir priimtas sprendimas dėl žyminio mokesčio dalies (16 005 Eur) grąžinimo.

15.       Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 21 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl dalies žyminio mokesčio grąžinimo arba papildomo sprendimo priėmimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Susitarimą; 2) taikyti restituciją, t. y. įpareigoti Nevskoe grąžinti Dognus visas pagal Susitarimą gautas lėšas. Teismo vertinimu, Susitarimą pripažinus negaliojančiu, Dognus netektų teisės reikalauti ir gauti 5 477 934,70 Eur iš trečiojo asmens1, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Susitarimą yra turtinis, nes pagal jį Dognus buvo perleista turtinė teisė ir žyminis mokestis už šį reikalavimą turėjo būti sumokėtas kaip už turtinį reikalavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

III.                      Apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

16.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat prašo pripažinti ginčą neturtiniu ir grąžinti ieškovei žyminio mokesčio už šį apeliacinį skundą permoką, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

16.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepateikė vertinimo bei nepasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų ir surinktų įrodymų. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nėra atskleista ginčo esmės, teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakant dėl ginčo esmės ir neatsakant į ieškovės keliamus klausimus dėl byloje nustatytų aplinkybių teisinio įvertinimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai yra pakankami padaryti išvadai, kad Dognus ir Nevskoe sudarytas Susitarimas yra apsimestinis sandoris, nes Nevskoe neturėjo tikslo perleisti reikalavimo teisę Dognus, todėl Dognus yra laikinas formalus reikalavimo teisės turėtojas ir Nevskoe teisinis atstovas teisminiuose procesuose tol, kol dėl taikomų Europos Sąjungos sankcijų yra apsunkintos Nevskoe, kurios galutinis naudos gavėjas yra A. D., galimybės savo vardu vesti teisminius procesus ar vykdyti išieškojimą Lietuvoje ar Latvijoje.

16.2.                      Susitarimo apsimestinumą patvirtina ir jo sudarymo momentas. Nagrinėjant ieškovės reikalavimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu svarbu įvertinti ir Susitarimo sudarymo laiką. Susitarimas sudarytas 2022 m. kovo 15 d., t. y. praėjus porai savaičių po Rusijos Federacijos sukelto karo Ukrainoje pradžios, nedelsiant po to, kai Europos Sąjunga pradėjo taikyti Rusijos Federacijos subjektams tarptautines ekonomines sankcijas, ribojančias Rusijos Federacijoje registruotų bendrovių laisvę veikti Lietuvos Respublikoje, įskaitant ir Nevskoe laisvę teisiniais procesais siekti trečiojo asmens1 įsiskolinimo išieškojimo. 2022 m. vasario mėn. pradžioje, prieš pat Rusijos Federacijos sukelto karo Ukrainoje pradžią, Nevskoe sėkmingai dalyvavo teisminiuose procesuose Lietuvos teismuose, siekė savo teisių gynybos.

16.3.                      Dognus nebuvo finansiškai pajėgi įsigyti beveik 6 mln. eurų dydžio reikalavimą iš Nevskoe, o atsiskaitymo pagal Susitarimą sąlygos yra ekonomiškai nelogiškos nei vienai šaliai. Vertinant viešai prieinamus duomenis apie Dognus finansinę padėtį, kyla abejonių, ar Dognus galėtų laisvos rinkos sąlygomis įsigyti tokios didelės vertės reikalavimo teisę. Įvertinus Susitarimo priedo, kuriame nustatytos atsiskaitymo sąlygos, turinį, galima teigti, kad Susitarimas buvo sudarytas ne laisvoje rinkoje, o tarp susijusių asmenų.

16.4.                      Susitarimo turinys patvirtina sandorio apsimestinumą. Pagal Susitarimą, reikalavimą perleidęs asmuo reikalavimo perėmėjui įsipareigoja teikti finansinę pagalbą (investuoti) siekiant atgauti arbitražo sprendimu Nevskoe naudai priteistą sumą, o pagal Susitarimo 1.2 papunktį, nepaisant reikalavimo perleidimo Dognus, Nevskoe lieka teisė reikalauti arbitražo teismo sprendimo įvykdymo, o Susitarimo preambulės (M) punktas nustato, kad perėmėjas (Dognus) veiks pagal perleidėjo (Nevskoe) nurodymus (įskaitant teisinius nurodymus). Šiuo konkrečiu atveju Dognus neturi savarankiškumo, nes vykdo (turi vykdyti) Nevskoe nurodymus.

16.5.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai toleravo atsakovų sąmoningą ir tikslingą tiesioginių įrodymų slėpimą. Dognus turėjo galimybę teikti į bylą duomenis (prekybinius sandorius, parodančius, jog prekiaujama ne su A. D. grupės įmonėmis, duomenis, iš kur bendrovėje staiga atsirado daugiamilijoninis turtas ir kt.) ir paneigti ieškovės įrodinėjamas aplinkybes. Tačiau Dognus į bylą nepateikė nė vieno rašytinio įrodymo, kuris būtų susijęs su bylos dalyku, su ieškovės įrodinėjamomis aplinkybėmis, taip pat Dognus duomenų apie Susitarimo sudarymo aplinkybes, apie ieškovės įrodinėjamus ryšius su A. D. įmonių grupės bendrovėmis neteikė tik dėl to, kad tokie duomenys būtent patvirtintų ieškovės įrodinėjamus teiginius.

16.6.                      Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti Susitarimo atitiktį įstatymo imperatyvams, tačiau to nepagrįstai nepadarė. Atlikus šį vertinimą konstatuotina, kad Susitarimas prieštarauja CK 6.101 straipsnio 1 daliai, todėl Susitarimas yra niekinis ir pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu.

16.7.                      Pirmosios instancijos teismas objektyviai neįvertino byloje surinktų duomenų ir nepagrįstai nusprendė, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų pažeidimo tikslu sudarytas Susitarimas nepripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – TSĮ) 7 straipsnio ir (ar) CK 1.81 straipsnio pagrindu. Priešingai, Susitarimas, kurio vienintelis sudarymo tikslas yra apeiti tarptautines sankcijas bankiniam sektoriui ir per Lietuvoje įsteigtą įmonė vykdyti prekybą rusiškais grūdais, vykdyti bei priimti mokėjimus per nuo SWIFT sistemos neatjungtus bankus, prieštarauja viešajai tvarkai, ir sudarė pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį.

16.8.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą dėl tariamo ieškovės procesinio teisinio suinteresuotumo nebuvimo. Teismo argumentai, kad Susitarimo pripažinimas negaliojančiu ieškovės teisių nepakeistų, nes susijusioje byloje, pagal Dognus actio Pauliana ieškinį atsakovėms BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“, „AS BluOr Bank“, „SIA AOC Invest“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, vietoje Dognus ieškove įstotų Nevskoe, negali būti pagrindu konstatuoti, neva Susitarimas neturi įtakos ieškovės teisėms ar pareigoms. Teismas negali savo išvadų dėl asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą nebuvimo grįsti prielaidomis ar spekuliacijomis apie hipotetines situacijas ir asmens pasirinkimą kaip, kokiu būdu bei kokia apimtimi naudotis savo procesinėmis teisėmis.

16.9.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimą, kadangi: 1) kompensavo didesnes išlaidas, nei nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio; 2) nevertino ieškovės pateiktuose dokumentuose, kuriuose detalizuotos išlaidos, nurodytų dydžių, nepasisakė dėl šių išlaidų faktinio pagrįstumo ir nenurodė, už kokių konkrečių procesinių dokumentų parengimą ar kitų procesinių veiksmų atlikimą ir kokio dydžio išlaidos priteisiamos; 3) nevertino aplinkybės, kad Dognus pirmosios instancijos teisme atstovavo du advokatai, o šalies nepagrįstas išlaidavimas negali tekti antrajai šaliai.

16.10.                      Pirmosios instancijos teismas ginčą turėjo pripažinti neturtiniu ir grąžinti ieškovei žyminio mokesčio už šį apeliacinį skundą permoką (16 005 Eur), nes teismui patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, toks sprendimas nepakeistų ne tik ieškovės turtinės padėties, bet ir nei vieno iš atsakovų turtinės padėties.

17.       

17.1.       Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti Susitarimo negaliojimą apsimestinio sandorio pagrindu, formaliai rėmėsi išimtinai tik Susitarimo tekstu, kai ginčijamo Susitarimo išorinė išraiška yra ginčo byloje dalykas. Teismas neatsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, t. y. nevertino ieškovės pateiktų įrodymų ir kitų duomenų, kurie rodo Dognus ir Nevskoe netiesioginį sąsajumą: 1) faktą, kad nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. A. D. buvo Dognus vadovas, o laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2016 m. spalio 5 d. ir akcininkas; 2) vis dar dideliais mastais tarp Dognus ir Nevskoe (arba kitomis A. D. valdomomis įmonėmis) vykdoma prekyba, kuri dešimtimis kartų paintensyvėjo, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą; 3) Dognus oficialiuose internetiniuose puslapiuose prisistato naudodama tą pačią vaizdinę informaciją kaip ir A. D. valdoma „Dolgov Group“; 4) Dognus bylos nagrinėjimo teismo posėdžių metu negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl Dognus įmonę valdančių lietuvių akcininkų ir įmonės vadovo (ne)gaunamos naudos. Pagal ieškovės į bylą pateiktus įrodymus ir kitus duomenis, turi būti vertinama, kad tarp Dognus ir Nevskoe vadovo A. D. yra susiklostę labai artimi, abipusiu pasitikėjimu pagrįsti ryšiai, todėl tokios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ginčo sandorį apsimestiniu.

17.2.       Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Sutartimi susitarus dėl aukštesnių kriterijų taikymo reikalavimo perleidimo sandoriams nei numatyta įstatyme, ši nuostata šalims tapo privaloma, t. y. Nevskoe ir trečiajam asmeniui1 įtvirtinus tokį reikalavimą Sutartyje, Dognus ir Nevskoe negalėjo sudaryti Susitarimo, nes reikalavimo perleidimo sandorį šalys galėjo sudaryti tik esant privalomam skolininko (trečiojo asmens1) sutikimui. Šiam sutikimui neegzistuojant, Susitarimas negali būti laikomas sudarytu.

17.3.       Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad Susitarimu yra siekiama sukurti galimybę Rusijos Federacijos kapitalo bendrovei Nevskoe įgyti ir nevaržomai disponuoti tarptautinėje erdvėje piniginėmis lėšomis, kurios būtų tariamai valdomos Lietuvoje veikiančios Dognus.

18.       Dognus atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visus pateiktus įrodymus ir teisiškai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pripažinti Susitarimą negaliojančiu vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi nėra pagrindo. Susitarimu Nevskoe neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido Dognus reikalavimo teisę į skolininko skolą.

18.2.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pripažinti Susitarimą negaliojančiu vadovaujantis CK 1.81 straipsnio 1 dalimi nėra pagrindo. Ieškovė nepateikė duomenų, kad Dognus, Nevskoe, jų vadovams ar galutiniams naudos gavėjams yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, kurias atitinkamas Susitarimas pažeidžia. Atsakovių atžvilgiu nėra taikomos jokios Europos Sąjungos ribojamosios priemonės (sankcijos), todėl Susitarimas šių sankcijų objektyviai negali pažeisti.

18.3.                      Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pripažinti Susitarimą negaliojančiu vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalis nėra pagrindo. Šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja jokia imperatyvi norma, kurią pažeistų reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo. Tik trečiasis asmuo1, o ne ieškovė, turi teisę teigti, jog šalys neinformavo ar netinkamai informavo trečiąjį asmenį1 apie reikalavimo perleidimą.

18.4.                      Byloje nėra duomenų, kad Dognus sąmoningai nepateikė visų duomenų, susijusių su įmonės valdymu. Nenustačius aplinkybių, kad Dognus nepateikė įrodymų, kurie realiai egzistuoja ir kuriuos pateikti galimybę turi tik Dognus, nėra pagrindo taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją.

18.5.                      Teismas sprendime nurodė esminius motyvus, todėl vien tai, kad ieškovė nesutinka su procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog priimtas sprendimas yra nemotyvuotas.

18.6.                      Apeliaciniame skunde pateiktas ieškovės teisinio suinteresuotumo (CPK 5 straipsnis) išplečiamasis aiškinimas įgalintų absoliučiai visus asmenis kreiptis į teismą dėl neegzistuojančių jų teisių gynimo, taip pažeidžiant sutarties uždarumo principą.

18.7.                      Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, Dognus patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti atitinka ir neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Dognus bylinėjimosi išlaidos mažesnės nei ieškovės).

18.8.                      Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčas yra turtinis, nes reikalavimo perleidimo susitarimu perleista turtinė teisė ir reikalavimo perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia Dognus netektų teisės reikalauti ir gauti 5 477 934,70 Eur iš trečiojo asmens1. Taigi, pripažinti byloje nagrinėjamą ginčą neturtiniu ir grąžinti ieškovei ir už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio permoką nėra pagrindo.

18.9.                      Ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę pateikti Latvijos Respublikos Vidžemės apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C33466521. Nuo pat civilinės bylos pradžios buvo nagrinėjamas ieškovės teisinio suinteresuotumo klausimas, tačiau ieškovė nusprendė naujus įrodymus teikti tik apeliacinės instancijos teisme, nors naujai teiktų įrodymų įrodomoji vertė apeliaciniame skunde nebuvo pagrįsta.

2.                      Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – grąžinti ieškovei žyminio mokesčio dalį (16 005 Eur). Teismui nusprendus priimti sprendimą dėl ginčo kvalifikavimo, prašo priimti papildomą sprendimą, kuriuo ginčas būtų pripažintas neturtiniu arba nustatyta galutinė ieškinio suma ir priimtas sprendimas dėl žyminio mokesčio dalies (16 005 Eur) grąžinimo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

19.1.                      Pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų dėl ieškovės prašymo priimti papildomą sprendimą dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo, kartu pripažįstant ginčą neturtiniu ar nustatant santykį atitinkančią ginčo sumą. Skundžiama nutartis grindžiama deklaratyviu teiginiu, kad ginčas yra turtinis, nes pagal susitarimą dėl reikalavimo perleidimo buvo perleista turtinė teisė.

19.2.                      Nors pirmosios instancijos teismas sprendė ieškovės pateikto prašymo dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo ar papildomo sprendimo priėmimo (ne)tenkinimo klausimą, tačiau nutarties didžiąją dalį sudaro tarp šalių kilusio ginčo, išnagrinėto 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu aprašymas. Nepaisant to, kad ginčo pripažinimas neturtiniu ir ginčo sumos nustatymo klausimas yra siejamas būtent su restitucijos taikymo byloje apimtimi, teismas nevertino restitucijos taikymo apimties, jeigu susitarimas dėl reikalavimo perleidimo būtų pripažintas negaliojančiu.

19.3.                      Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškovės prašymo (ne)tenkinimui esminio klausimo – ginčijamo sandorio įvykdymo dalies ir kartu restitucijos taikymo klausimo. Ieškovei ginčijant sandorius, ieškinio suma nustatoma ne pagal susijusio sandorio vertę, bet pagal ginčijamo sandorio vertę ir restitucijos metu grąžintinas sumas. Todėl siekdamas tinkamai nustatyti ginčo pobūdį teismas turėjo: 1) nustatyti, ar šiuo atveju gali būti taikoma restitucija. Nustačius, kad restitucija nėra galima, nes sandoris nėra net iš dalies įvykdytas, ginčas turėjo būti pripažintas neturtiniu; 2) nustačius, kad restitucija yra galima, įvertinti restitucijos taikymo apimtį.

19.4.                      Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs restitucijos įgyvendinimo galimumo ir jos įgyvendinimo apimties, negalėjo ginčo kvalifikuoti kaip turtinio ir nustatyti, kad ieškinio suma yra 5 477 934,70 Eur, nes ši suma atitinka tik Dognus turimos reikalavimo teisės dydį, tačiau nebūtinai yra lygi ginčijamo sandorio dydžiui. Todėl teismas turėjo nustatyti restitucijos, sandorio pripažinimo negaliojančiu (ne)taikymo galimybę ir jos apimtį. Nustačius, kad realiai įvykdyta ginčijamo sandorio dalis yra mažesnė už šiuo sandoriu įgytos reikalavimo teisės dalį, teismas turėjo nustatyti ginčo sumos ir žyminio mokesčio dydį (CPK 86 straipsnis). Ieškovei sumokėjus didesnį žyminį mokestį negu numato įstatymas, ši žyminio mokesčio permoka privalėjo būti grąžinta ieškovei (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19.5.                      Pirmosios instancijos teismui tinkamai neišnagrinėjus bylinėjimosi išlaidų klausimo, nenustačius restitucijos taikymo galimybės, jos apimties ir tinkamai nekvalifikavus ginčo bei nenustačius ginčo sumos, ieškovė įgijo teisę reikšti prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo.

3.                      Trečiasis asmuo2 atsiliepimu į atskirąjį skundą teismo prašo tenkinti ieškovės skundą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Ieškovė teisingai nurodo, kad nutartis yra nemotyvuota, kadangi joje nepateikiami motyvai dėl ieškovės prašymo priimti papildomą sprendimą dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo, kartu pripažįstant ginčą neturtiniu ar nustatant santykį atitinkančią ginčo sumą. Nutartyje nurodyti motyvai yra abstraktūs bei deklaratyvūs, neatsakantys į ieškovės prašyme nurodytus ginčo klausimus, kurie turėjo būti išnagrinėti sprendžiant tokio pobūdžio procesinį prašymą.

20.2.                      Pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti papildomą sprendimą, kadangi 2023 m. vasario 2 d. ieškinio pateikimo metu ieškovė suformulavo prašymą dėl ginčo sumos nustatymo, tačiau teismas šio prašymo neišsprendė, bei atitinkamai jo neišsprendė nutartimi, t. y. ieškinio sumos nepagrindė pagal taikomos restitucijos dydį. Ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo alternatyvius žyminius mokesčius, todėl teismo išvada, kad ieškovė žyminį mokestį apskaičiavo ir laikė ieškinio suma 5 477 34,70 Eur, yra nepagrįsta.

4.                      Dognus atsiliepimu į atskirąjį skundą teismo prašo atmesti ieškovės skundą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.                      Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog reikalavimo perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia, Dognus netektų teisės reikalauti ir gauti 5 477 934,70 Eur  iš trečiojo asmens1, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu Susitarimą yra turtinis, nes Susitarimo pagrindu Dognus buvo perleista turtinė teisė, todėl žyminis mokestis už šį reikalavimą turėjo būti sumokėtas kaip už turtinį reikalavimą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21.2.                      Ieškovė ieškinyje reiškiamu reikalavimu nesiekė materialaus teisinio efekto užtikrinant ieškovės nurodomos teisės gynybą. Ieškovė, kuri nuo pat pradžių neturėjo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, šioje byloje neįgijo teisės reikalauti ginti jos interesą, kartu susigrąžinti didžiąją dalį žyminio mokesčio arba visą žyminį mokestį, taikomą už turtinį ginčą (16 005 Eur), bei prašyti perkvalifikuoti civilinį ginčą.

21.3.                      Ieškovė klaidingai, siekdama sau materialinės naudos, teigia, kad teismas sprendimu neišnagrinėjo ieškovės prašymų, kurie neva yra ieškinyje, t. y. taikyti CPK 86 straipsnio 1 dalį ir nustatyti preliminarų žyminio mokesčio dydį bei nustatyti ieškinio sumą. Ieškovė ieškinyje tik išdėstė seką savo procesinių veiksmų, kurių galėtų imtis, jei įvyktų konkreti sąlygą, t. y. bylos nagrinėjimo eigoje būtų nustatyta kitokia ieškinio suma nei 5 477 934,70 Eur.

21.4.                      Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė ieškovės turtinį reikalavimą, neturtinio reikalavimo teismas šioje byloje nesprendė. Teismui tenkinus atskirąjį skundą ir grąžinus žyminį mokestį už turtinį ginčą (16 005 Eur), susidarytų situacija, kuomet ieškovės turtinis reikalavimas teisme būtų išnagrinėtas netaikant žyminio mokesčio.

21.5.                      Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai pasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t. y. sprendimo dalyje, kurioje nusprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nėra trūkumų, kurie turėtų būti taisomi papildomu sprendimu, todėl nėra pagrindo tenkinti atskirąjį skundą.

5.                      Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. rugpjūčio 22 d. gautas ieškovės prašymas priimti naują įrodymą – Latvijos Respublikos Vidžemės apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C33466521 su vertimu į lietuvių kalbą. Nurodo, kad naujas įrodymas turi tiesioginę įtaką teisingam bylos išsprendimui ir papildomai pagrindžia ieškovės teisinį suinteresuotumą reikšti ieškinį.

6.                      Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. rugsėjo 12 d. gautas Dognus pranešimas dėl naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių. Nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-63-881/2024 nutarė tenkinti Dognus prašymą – pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 18-437A.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.                      CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atskirojo skundo ribas.

8.                      Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys, taip pat pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl dalies žyminio mokesčio grąžinimo arba papildomo sprendimo priėmimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

9.                      Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – Latvijos Respublikos Vidžemės apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C33466521 su vertimu į lietuvių kalbą. CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

10.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnio nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, taip pat negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018). Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-943/2021).

11.                      Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovės naujai pateikiamo įrodymo turiniu, konstatuoja, kad ieškovė nenurodo, kodėl minėtų dokumentų pateikimo būtinybė kilo teikiant apeliacinį skundą, nors šį įrodymą galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija pateikto į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą naujo įrodymo nepriima ir grąžina jį padavusiam asmeniui.

12.                      Lietuvos apeliaciniame teisme 2024 m. rugsėjo 12 d. gautas Dognus pranešimas dėl naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių (rašytiniai paaiškinimai), kuriuose nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-63-881/2024 tenkino Dognus prašymą – pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 18-437A. Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį, teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai nėra įrodinėjimo priemonės, todėl pranešimas apie jų priėmimą nėra aktualus, nes teismas gali pats patikrinti ir įvertinti ar tam tikri duomenys yra aktualūs nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismui Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-63-881/2024 pasiekiama naudojantis Lietuvos teismų informacine sistema (LITEKO), teisėjų kolegija atsisako priimti Dognus pateiktus rašytinius paaiškinimus ir grąžina juos padavusiam asmeniui.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

13.                      Nevskoe, atstovaujama direktoriaus A. D., ir trečiasis asmuo1, atstovaujamas direktoriaus V. S., 2020 m. lapkričio 24 d. sudarė Sutartį, kurios pagrindu trečiasis asmuo1 pirko birius maistinius kviečius iš Nevskoe už 7 575 836,10 Eur.

14.                      Nevskoe 2021 m. gegužės 24 d. pateikė ieškinį Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismui, kuris 2022 m. vasario 21 d. sprendimu arbitražo byloje Nr. 18-437A (Arbitražo sprendimas) tenkino ieškinį ir priteisė Nevskoe iš trečiojo asmens1 5 477 934,70 Eur skolą. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-63-881/2024 tenkino Dognus prašymą – pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 18-437A (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

15.                      Dognus, atstovaujama direktoriaus A. V., ir pradinis kreditorius Nevskoe, atstovaujamas direktoriaus A. D., 2022 m. kovo 15 d. sudarė Susitarimą (po Arbitražo sprendimo), kurio pagrindu Nevskoe perleido Dognus reikalavimo teises į trečiąjį asmenį1, kylančias iš Sutarties, kurios pagrindu trečiasis asmuo1 yra skolingas Nevskoe 5 477 934,70 Eur už parduotus maistinius kviečius.

16.                      Dognus 2022 m. gegužės 9 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį1 apie atliktą reikalavimo teisių perleidimą, nurodant, kad sutarties pagrindu pradinis kreditorius nebeturi reikalavimo teisių į skolininką ir reikalaujama visą skolą apmokėti Dognus.

17.                      Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-262-653/2024 trečiajam asmeniui1 buvo iškelta bankroto byla.

18.                      2022 m. gegužės 12 d. Dognus pareiškė actio Pauliana ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais trečiojo asmens1 ir trečiojo asmens2 ir ieškovės sudarytus sandorius ir taikyti restituciją natūra, grąžinant trečiajam asmeniui1 6 420 274,76 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-335-653/2024 Dognus ieškinį paliko nenagrinėtą (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl sprendimo (ne)motyvavimo

19.                      CPK yra įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus teismo sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje.

20.                      Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai motyvuoti teismo sprendimo dalį, t. y. teismas nepateikė vertinimo bei nepasisakė dėl ieškovės nurodytų argumentų ir surinktų įrodymų, todėl nebuvo atskleista ginčo esmė, byla išnagrinėta paviršutiniškai, neatsakant į ieškovės keliamus klausimus dėl byloje nustatytų aplinkybių teisinio įvertinimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Iš nurodytų ieškovės teiginių darytina išvada, kad ieškovė kelia skundžiamos teismo sprendimo dalies absoliutaus negaliojimo klausimą.

21.                      CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama procesinė situacija, kai sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų).

22.                      Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl, jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019).

23.                      Kasacinio teismo praktikoje taip pat atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-684/2021). Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio esmingumo spręstina pagal galimą šio pažeidimo įtaką bylos rezultatui, vertintina atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022).

24.                      Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nedarant poveikio jų reikšmės vertinimui; teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2020 m. kovo 19 d. sprendimas byloje T. prieš Armėniją, peticijos Nr. 42588/10). EŽTT praktikoje taip pat nurodoma, kad motyvuotas sprendimas suteikia šalims apskundimo ir sprendimo peržiūrėjimo aukštesnės instancijos teisme galimybę, o žemesnės instancijos teismui nepateikiant konkrečių savo sprendimo motyvų, asmeniui atimama galimybė veiksmingai jį ginčyti (2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje P. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34085/09).

25.                      Kita vertus, EŽTT laikosi pozicijos, kad nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, tokia pareiga negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90). Iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92).

26.                      Pasisakant dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvykdė pareigą motyvuoti skundžiamą sprendimą, svarbu nustatyti byloje kilusio ginčo ribas. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Asmuo, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, tik pats nusprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas (CPK 13 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-381/2023). Taigi, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas, o taip pat atsakovo pateiktų atsikirtimų į ieškinį dalykas ir faktinis pagrindas. Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-381/2023).

27.                      Nagrinėjamu atveju ieškovė bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė ieškinyje, prašydama pripažinti Susitarimą negaliojančiu CK 1.80, 1.81, 1.87 straipsnių pagrindais ir taikyti restituciją. Vadinasi, klausimas dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, atsižvelgiant į ieškovės poziciją, pateko į sprendimu išspręstinų klausimų visumą.

28.                      Iš apskųsto teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad savo sprendimą atmesti ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas motyvavo, t. y. pirmiausia išsprendė klausimą, ar ieškovė turi teisinį materialinį suinteresuotumą ginčyti Susitarimą, po to nurodė motyvus dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 1.81, 1.87 straipsnių pagrindais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad, skirtingai nei teigia ieškovė, pirmosios instancijos teismas nors ir glaustai, tačiau motyvavo sprendimo motyvuojamąją dalį, pateikdamas argumentus, kodėl, teismo vertinimu, atmetamas ieškovės ieškinys. Vien ieškovės įsitikinimas, kad šie teismo sprendimo motyvai nepakankami ar ieškovės nesutikimas su teismo pozicija, nesuponuoja vertinimo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo ir padarė esminį proceso teisės pažeidimą. Teisėjų kolegija pagrindo konstatuoti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą ir vien dėl šios priežasties panaikinti teismo sprendimą neįžvelgia.

Dėl ieškovės teisinio suinteresuotumo

29.                      Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė savo teisinį suinteresuotumą grindžia Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama civiline byla Nr. e2-781-653/2023, kurią ji laiko susijusia byla ir kurioje Dognus, Susitarimo pagrindu perėmusi iš Nevskoe reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį1, pareiškė actio Pauliana ieškinį dėl trečiojo asmens1 vienašalių sandorių pripažinimo negaliojančiais, padarė išvadą, kad ieškovės nurodoma susijusi byla, kuri yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės teisinį suinteresuotumą ginčyti Susitarimą kaip negaliojantį, kadangi Susitarimas teisių ir pareigų ieškovei nesukūrė ir nepakeitė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nėra Susitarimo šalis, Susitarimas nepažeidžia ieškovės teisių ar teisėtų interesų.

30.                      Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismo argumentai, jog Susitarimo pripažinimas negaliojančiu ieškovės teisių nepakeistų, nes susijusioje byloje, pagal Dognus actio Pauliana ieškinį atsakovams BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“, „AS BluOr Bank“, „SIA AOC Invest“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, vietoje Dognus ieškove įstotų Nevskoe, negali būti pagrindu konstatuoti, neva Susitarimas neturi įtakos ieškovės teisėms ar pareigoms. Pažymi, kad teismas negali savo išvadų dėl asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą nebuvimo grįsti prielaidomis ar spekuliacijomis apie hipotetines situacijas ir asmens pasirinkimą kaip, kokiu būdu bei kokia apimtimi naudotis savo procesinėmis teisėmis. Dognus su ieškovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nurodo, kad pateiktas ieškovės teisinio suinteresuotumo išplečiamasis aiškinimas suteiktų teisę visiems asmenims kreiptis į teismą dėl neegzistuojančių jų teisių gynimo, taip pažeidžiant sutarties uždarumo principą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais dėl jos teisinio suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

31.                      CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą (CPK 5 straipsnio 3 dalis).

32.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau, jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006).

33.                      Kasacinio teismo praktikoje taipogi pažymėta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą, pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014).

34.                      Nagrinėjamu atveju pareikštas ieškinys dėl Susitarimo negaliojimo grindžiamas CK 1.80, 1.81, 1.87 straipsniuose įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Niekiniams sandoriams taikoma CK 1.78 straipsnio 5 dalis ir ją atkartojanti CK 6.227 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties (sandorio) negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė.

35.                      Sutiktina, kad ieškovė nėra ginčo sandorio šalis, tačiau savo materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti Susitarimą ir savo teisių pažeidimą grindė tuo, kad Susitarimo galiojimas turi ieškovei tiesioginę teisinę reikšmę, lemia teisminių ginčų ieškovės atžvilgiu inicijavimą, nes, jei Dognus ir Nevskoe nebūtų sudariusios Susitarimo, Dognus galbūt nebūtų pareiškusi actio Pauliana ieškinio Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje  Nr. e2-781-653/2023 (aktualus civilinės bylos Nr. e2-335-653/2024). Tokio pobūdžio ieškovės materialinis teisinis suinteresuotumas, įvertinus ir Susitarimo ginčijimo šioje byloje teisinius pagrindus, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas kreiptis į teismą dėl galbūt ieškovės pažeistų teisių.

36.                      Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-335-653/2024 pagal Dognus ieškinį ieškovei, trečiajam asmeniui1 ir trečiajam asmeniui2 dėl sandorių, kuriuos sudarė ieškovė ir tretieji asmenys, pripažinimo negaliojančiais (Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 30 d. nutartimi Dognus ieškinį paliko nenagrinėtą CPK 782 straipsnio pagrindu). Dognus pateiktame ieškinyje nurodė, kad teisė pareikšti ieškinį jai atsirado Susitarimo pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nėra pagrindo objektyviai nuspręsti, jog Nevskoe, pripažinus Susitarimą negaliojančiu, inicijuotų actio Pauliana ieškinį ieškovės atžvilgiu, todėl darytina išvada, kad Susitarimo galiojimas turi tiesioginę reikšmę Dognus pareiškiant ieškinius ieškovės atžvilgiu. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neturi materialinio teisinio suinteresuotumo šios civilinės bylos baigtimi, priešingai, ieškovė, siekdama apsiginti nuo kitoje byloje pareikšto actio Pauliana ieškinio, turėjo teisėtą lūkestį kreiptis į teismą su ieškiniu dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškinys šiuo pagrindu buvo atmestas nepagrįstai.

Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

37.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Sutarties 10.6 papunktį, pareigą gauti trečiojo asmens1 raštišką sutikimą dėl teisių ir pareigų pagal Sutartį perleidimo, turi Nevskoe, o ne Dognus, dėl to Dognus negali pasisakyti dėl trečiojo asmens1 teisių ir pareigų apimties, taip pat byloje nėra duomenų, jog Nevskoe ar trečiasis asmuo1 ginčytų šios sutartinės pareigos įvykdymą (CPK 178, 185 straipsniai). Taip pat nustatė, kad Susitarimas sudarytas 2022 m. kovo 15 d., o trečiasis asmuo1 apie jį buvo informuotas 2022 m. gegužės 9 d., trečiojo asmens1 nemokumo administratorius neginčijo Susitarimo nei dėl jo tariamo prieštaravimo Sutarties 10.6 papunkčio nuostatai, nei kitu pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti Susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

38.                      Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas turėjo įvertinti Susitarimo atitiktį įstatymo imperatyvioms nuostatoms, tačiau to nepadarė. Atlikus šį vertinimą konstatuotina, kad Susitarimas prieštarauja CK 6.101 straipsnio 1 daliai, todėl Susitarimas yra niekinis ir pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Dognus su tokia ieškovės pozicija nesutinka, nurodo, kad šiuo atveju neegzistuoja imperatyvi norma, kurią pažeistų reikalavimo perleidimas be skolininko sutikimo.

39.                      Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės (CK 6.101 straipsnio 2 dalis).

40.                      CK 6.102 straipsnyje imperatyviai nustatyti atvejai, kuriais draudžiama perleisti reikalavimą: 1) draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, 2) draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas, 3) draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.).

41.                      Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018).

42.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad Nevskoe ir trečiasis asmuo1 Sutarties 10.6 papunkčiu susitarė, jog „Nei viena iš Šalių neturi teisės pagal šią Sutartį perduoti savo teisių ir įsipareigojimą kokiai nors trečiajai šaliai be raštiško kitos Šalies sutikimo, tačiau teisių perdavimas tokių leidžiamas“. Dognus, atstovaujama direktoriaus A. V., 2022 m. gegužės 9 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį1, kad pradinis kreditorius (Nevskoe) Susitarimo pagrindu perleido reikalavimo teises, kylančias iš Sutarties dėl 5 477 934,70 Eur skolos, skolininko (trečiojo asmens1) atžvilgiu naujajam kreditoriui (Dognus).

43.                      Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2T-63-881/2024 pagal Dognus prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Londono Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos arbitražo teismo (toliau – Arbitražo teismas) 2022 m. vasario 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 18-437A (suinteresuotas asmuo BUAB „Baltijos šalių industrinio perdirbimo centras“ (trečiasis asmuo1)). Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. rugsėjo 10 d. Dognus prašymą tenkino – pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo teismo 2022 m. vasario 21 d. sprendimą arbitražo byloje Nr. 18-437A, kurio pagrindu buvo patenkintas pradinio kreditoriaus Nevskoe, kurio reikalavimo teisę perėmė Dognus, ieškinys trečiojo asmens1 atžvilgiu (Arbitražo teismas iš trečiojo asmens1 priteisė 5 477 934,70 Eur skolą ir 3,5 procentų dydžio metines palūkanas).

44.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 32–33, 59–60 punktuose nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad ieškovės argumentai, kuriais ji kvestionuoja Nevskoe teisę perleisti Dognus reikalavimo teisę, kylančią iš Sutarties, neturint trečiojo asmens1 sutikimo bei tarp Nevskoe ir Dognus sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties (Susitarimo) neteisėtumą, teigdama, jog šis sandoris niekinis, yra paneigti Lietuvos apeliaciniam teismui 2024 m. rugsėjo 10 d. priėmus nutartį, kuria nenustatyta, kad sudarant Susitarimą buvo pažeistas Sutarties 10.6 papunktis, todėl apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo pripažinti Susitarimą negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atskirai pažymėtina, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog trečiasis asmuo1, ar jam atstovaujantis nemokumo administratorius ginčijo Susitarimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl darytina išvada, jog trečiasis asmuo1 neprieštaravo, kad Nevskoe ir Dognus sudarytų Susitarimą.

Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.87 straipsnio pagrindu

45.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Susitarimo tikslas buvo Nevskoe atlygintinai perleisti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį1 Lietuvos Respublikoje veikiančiam juridiniam asmeniui, kuris vykdo tokią pačią ūkinę–komercinę veiklą ir byloje nėra duomenų, jog susitarimo šalys būtų ketinusios sudaryti pavedimo sutartį. Teismo vertinimu, ieškovės argumentai dėl pavedimo sutarties sudarymo yra deklaratyvūs, todėl pripažinti Susitarimą negaliojančiu pagal CK 1.87 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

46.                      Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės, surinkti įrodymai yra pakankami padaryti išvadai, jog Dognus ir Nevskoe sudarytas Susitarimas yra apsimestinis sandoris CK 1.87 straipsnio pagrindu, nes Nevskoe neturėjo tikslo perleisti reikalavimo teisę Dognus, todėl Dognus yra laikina formali reikalavimo teisės turėtoja ir Nevskoe atstovė teisminiuose procesuose tol, kol dėl taikomų Europos Sąjungos sankcijų yra apsunkintos Nevskoe, kurios galutinis naudos gavėjas yra A. D., galimybės savo vardu vesti teisminius procesus ar vykdyti išieškojimą Lietuvoje ar Latvijoje. Dognus su tokia ieškovės pozicija nesutinka, nurodo, kad teismas, išnagrinėjęs visus pateiktus įrodymus ir teisiškai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog pripažinti Susitarimą negaliojančiu vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalimi nėra pagrindo, nes Susitarimo pagrindu Nevskoe neatšaukiamai ir besąlygiškai perleido Dognus reikalavimo teisę į skolininko skolą.

47.                      Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).

48.                      CK 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Aplinkybę, kad sandoris yra sudarytas ne to asmens, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi įrodyti asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-687/2016).

49.                      Taigi, remiantis kasacinio teismo praktika, ieškovės argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir niekaip nevertino ieškovės pateiktų duomenų, jog Dognus galutinis naudos gavėjas yra Rusijos Federacijoje gyvenantis A. D., kuris, siekdamas apeiti Europos Sąjungos sankcijas dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje, sudarė Susitarimą, t. y. paslėpti tikrąją sandorio šalį, yra nepagrįsti.

50.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė faktinių ar teisinių argumentų, kodėl Susitarimas negalėjo būti sudarytas tarp Dognus ir Nevskoe bei dėl kokios priežasties reikėjo pridengiančio (t. y. apsimestinio) sandorio, nenurodė, jo apsimestinumą iš esmės įrodinėjo vien teiginiais apie Europos Sąjungos taikomas sankcijas Nevskoe, kurios galutinis naudos gavėjas yra Rusijos pilietis A. D., tačiau duomenų (pavyzdžiui, duomenų iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) apie Nevskoe ar A. D. atžvilgiu taikytas ar taikomas Europos Sąjungos sankcijas ieškovė nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog Susitarimas, dėl jį sudariusių šalių, yra teisiškai ydingas, t. y., kad Nevskoe negalėjo perleisti Dognus reikalavimo teisės, kylančios iš Sutarties, į trečiąjį asmenį1. Todėl nenustačius objektyviai egzistavusių kliūčių sudaryti Susitarimą tarp Dognus ir Nevskoe, nėra pagrindo kitaip vertinti šalių tikrąją valią, nei ji yra išreikšta ginčo sandoryje ir pranešime skolininkui apie Susitarimo sudarymą.

Dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu

51.                      Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad Susitarimą sudarė Rusijos Federacijoje registruota įmonė (Nevskoe), nėra pagrindas išvadai, jog ginčo sandoris bet kuriuo atveju yra negaliojantis. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovėms ar jų vadovams būtų taikomos Europos Sąjungos sankcijos, o ieškovės argumentai, kad Nevskoe akcininku ir direktoriumi nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. buvo A. D., akcininkų tarpusavio ryšiai, dividendų paskirstymas, įrodymai apie susijusias įmones, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu.

52.                      Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas objektyviai neįvertino byloje surinktų duomenų ir nepagrįstai nusprendė, jog Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų pažeidimo tikslu sudarytas Susitarimas nepripažintinas negaliojančiu TSĮ 7 straipsnio ir (ar) CK 1.81 straipsnio pagrindu. Priešingai, Susitarimas, kurio vienintelis sudarymo tikslas yra apeiti tarptautines sankcijas bankiniam sektoriui ir per Lietuvoje įsteigtą įmonę vykdyti prekybą rusiškais grūdais, vykdyti bei priimti mokėjimus per nuo SWIFT sistemos neatjungtus bankus, prieštarauja viešajai tvarkai, ir sudarė pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį. Dognus su tokiais ieškovės apeliacinio skundo argumentais nesutinka, nurodo, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog Dognus ir Nevskoe, jų vadovams ar galutiniams naudos gavėjams yra taikomos Europos Sąjungos sankcijos, kurias pažeidžia Susitarimo sąlygos, priešingai, atsakovių atžvilgiu nėra taikomos Europos Sąjungos ribojamosios priemonės (sankcijos), todėl Susitarimas šių sankcijų objektyviai negali pažeisti.

53.                      Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį pažymėta, kad įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys. Jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Viešoji tvarka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, o principai įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017). Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020).

54.                      Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi tiek bylos duomenis, tiek šalių argumentus, nusprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog Susitarimą sudariusių atsakovių tikslas buvo priešingas viešajai tvarkai ar gerai moralei ar kad atsakovės, sudarydamos ginčo sandorį, siekė veikti prieš ieškovę, pažeidžiant jos teises. Kaip minėta, reikalavimą pripažinti atsakovių sudarytą Susitarimą negaliojančiu ieškovė iš esmės įrodinėjo tuo, kad Susitarimas buvo sudarytas siekiant apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, ginčydama ginčo sandorį dėl jo prieštaravimo gerai moralei pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį, neįrodė, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Nevskoe atžvilgiu buvo taikomos Europos Sąjungos sankcijos.

55.                      Europos Sąjungos tarptautinių sankcijų įgyvendinimui Rusijos Federacijos subjektams taikomas 2014 m. kovo 17 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi bei 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos taikomos tarptautinės sankcijos neriboja bendrovių galimybės sudaryti sandorius ar reikšti reikalavimus teisme. Tačiau į tarptautinių sankcijų, kurios turi būti įgyvendinamos pagal TSĮ, taikymo sritį patektų teismo sprendimų, kuriais būtų priteistos sumos, vykdymas. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas Susitarimo teisėtumo klausimas CK 1.80, 1.81, 1.87 straipsnių pagrindais, o ne piniginio reikalavimo (skolos, žalos) priteisimo ir vykdymo ar užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo klausimas, kuris buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-63-881/2024. Todėl vien tai, kad viena iš Susitarimą pasirašiusių šalių Nevskoe yra registruota Rusijos Federacijoje, savaime nereiškia, jog yra pagrindas ginčijamą reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

56.                      Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, paskirstė bylinėjimosi išlaidas – Dognus iš ieškovės priteisė 23 842,90 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

57.                      Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimą, kadangi: 1) kompensavo didesnes išlaidas, nei nurodyta Rekomendacijose ir nevertino ieškovės pateiktuose dokumentuose, kuriuose detalizuotos išlaidos, nurodytų dydžių, nepasisakė dėl šių išlaidų faktinio pagrįstumo ir nenurodė, už kokių konkrečių procesinių dokumentų parengimą ar kitų procesinių veiksmų atlikimą ir kokio dydžio išlaidos priteisiamos, taip pat nevertino aplinkybės, kad Dognus pirmosios instancijos teisme atstovavo du advokatai, o šalies nepagrįstas išlaidavimas negali tekti antrajai (pralaimėjusiai) šaliai.

58.                      CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas ir taikomas taip, kad būtų paneigta asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisė gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą. Priešingu atveju būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus.

59.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad Dognus patirtas 23 824,90 Eur bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme sudarė: 1) nuomonės dėl ieškovės ieškinio parengimas; 2) papildomų paaiškinimų parengimas; 3) prašymo parengimas; 4) atsiliepimo į ieškinį parengimas; 5) prašymo patikslinti rezoliuciją parengimas; 6) nuomonės dėl ieškovės pateikto atsiliepimo į prašymą dėl teisėjo rezoliucijos patikslinimo parengimas; 7) nuomonės dėl pasirengimo nagrinėti civilinę bylą parengimas; 8) prašymo dėl papildomų dokumentų pateikimo parengimas; 9) atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo parengimas; 10) prašymo dėl bylų sujungimo parengimas; 11) prašymo dėl bylos sustabdymo parengimas; 12) atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl papildomų įrodymų parengimas; 13) atstovavimas 2023 m. lapkričio 17 d. parengiamajame teismo posėdyje ir 2024 m. sausio 17 d. parengiamajame teismo posėdyje (2 advokatai); 14) atsiliepimo į ieškovės prašymą dėl dokumentų pripažinimo įteiktais parengimas; 15) atstovavimas 2024 m. kovo 5 d. teismo posėdyje (2 advokatai); 16) atstovavimas 2024 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje (2 advokatai); 17) prašymo dėl papildomų, naujai gautų įrodymų prijungimo parengimas; 18) atstovavimas 2024 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje (2 advokatai).

60.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi išnagrinėtą bylą, jos aplinkybes, Dognus atstovų teiktų teisinių paslaugų pobūdį, byloje išspręstus klausimus jų sudėtingumo, naujumo požiūriu, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad ši byla nepriskirtina išimtinei situacijai, su kuria siejama didesnių, nei yra nustatyta Rekomendacijose, atstovavimo išlaidų atlyginimo galimybė. Nors nagrinėjama byla vertintina kaip pakankamai sudėtinga, didelės apimties, be to, Dognus atstovas parengė ir pateikė teismui daug ir didelės apimties procesinių dokumentų, tai neabejotinai lėmė atstovo darbo laiko sąnaudas, atitinkamai ir išlaidų dydį, tačiau bylos sudėtingumas nevertintinas kaip išimtinis, byloje nebuvo keliama naujų teisės taikymo ar aiškinimo klausimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos įvertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad yra išimtinė situacija, kurioje Dognus turi būti atlygintos maksimalios bylinėjimosi išlaidos pagal Rekomendacijas. Teisėjų kolegija, Dognus pirmosios instancijos teisme patirtas teisinės pagalbos išlaidas vertina kaip neproporcingai dideles, kurios negali būti pripažintos atlygintinomis visa apimtimi. Teisėjų kolegija, mano, kad šiuo atveju protinga ir teisinga bei pagrįsta pripažintina 18 000 Eur dydžio Dognus patirtų bylinėjimosi išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, suma (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų 2 punktas).

Dėl ginčo pripažinimo neturtiniu ir žyminio mokesčio permokos grąžinimo

61.                      Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. birželio 21 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl dalies žyminio mokesčio (16 005 Eur) grąžinimo arba papildomo sprendimo priėmimo. Teismas nustatė, kad ieškovė ieškiniu pareiškė turtinį reikalavimą, nes ieškinio tenkinimo atveju (Susitarimą pripažinus negaliojančiu), Dognus netektų teisės reikalauti ir gauti 5 477 934,70 Eur skolą iš trečiojo asmens1.

62.                      Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, apeliaciniame skunde ir atskirajame skunde nurodo, kad ieškovei ginčijant Susitarimą, ieškinio suma nustatoma ne pagal susijusio sandorio vertę, bet pagal ginčijamo sandorio vertę ir restitucijos metu grąžintinas sumas. Todėl siekdamas tinkamai nustatyti ginčo pobūdį teismas turėjo: 1) nustatyti, ar šiuo atveju gali būti taikoma restitucija. Nustačius, kad restitucija nėra galima, nes sandoris nėra net iš dalies įvykdytas, ginčas turėjo būti pripažintas neturtiniu; 2) nustačius, kad restitucija yra galima, įvertinti restitucijos taikymo apimtį. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs restitucijos įgyvendinimo galimumo ir jos įgyvendinimo apimties, negalėjo ginčo kvalifikuoti kaip turtinio ir nustatyti, kad ieškinio suma yra 5 477 934,70 Eur, nes ši suma atitinka tik Dognus turimos reikalavimo teisės dydį, tačiau nebūtinai yra lygi ginčijamo sandorio dydžiui. Todėl teismas turėjo nustatyti restitucijos, sandorio pripažinimo negaliojančiu (ne)taikymo galimybę ir jos apimtį. Nustačius, kad realiai įvykdyta ginčijamo sandorio dalis yra mažesnė už šiuo sandoriu įgytos reikalavimo teisės dalį, teismas turėjo nustatyti ginčo sumos ir žyminio mokesčio dydį (CPK 86 straipsnis). Dognus su ieškovės pozicija nesutinka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog reikalavimo perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia, Dognus netektų teisės reikalauti ir gauti 5 477 934,70 Eur sumą iš trečiojo asmens1, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu Susitarimą yra turtinis.

63.                      Teisėjų kolegija sutinka su Dognus atsiliepimo į apeliacinį skundą ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra turtinis ginčas, o jo įkainojimo klausimas sprendžiamas priklausomai nuo ieškiniu siekiamų ir ginčo sprendimu sukuriamų teisinių padarinių. Šiuo konkrečiu atveju, ieškovė prašo pripažinti Susitarimą negaliojančiu ir taikyti restituciją – įpareigoti Dognus grąžinti Nevskoe atitinkamo dydžio reikalavimo teisę. Jeigu ieškinys būtų patenkintas ir teismas pripažintų Susitarimą negaliojančiu, jis taip pat turėtų taikyti restituciją. Patenkinus ieškinį, reikalavimo teisė į iš trečiojo asmens1 išieškomą skolą būtų grąžinta Nevskoe. Tai reiškia, kad, trečiojo asmens1 prievolė pagal Sutartį nepasibaigtų ir jis įsiskolinimą turėtų sumokėti Nevskoe. Taigi, ieškovės pareikštas ieškinys yra turtinis įkainojamas ir jo suma apskaičiuotina pagal ieškovės siekiamos nuginčyti Susitarime nurodytos perleidžiamos reikalavimo teisės dydį (5 477 934,70 Eur). Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškinio reikalavimas pripažinti Susitarimą negaliojančiu – turtinis, ieškinio suma nustatoma pagal iš trečiojo asmens1 grąžintinos prievolės vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64.                      Dėl kitų apeliacinio skundo, atskirojo skundo ir atsiliepimų į juos argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės apskųsto teismo sprendimo ir nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

65.                      Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir neteisingai nusprendė dėl ieškovės teisinio materialinio suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, taip pat dėl Dognus atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, t. y. teisingai nustatė šalių ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, vadovavosi civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio iš esmės panaikinti ar pakeisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, tačiau patikslinant sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalį dėl Dognus patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžio (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 330 straipsnis). Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir pagrįstai pripažino ieškovės ieškinį kaip turtinį ir pagrįstai atsisakė priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo, o ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamos nutarties pakeisti ar panaikinti, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

66.                      Kadangi ieškovės apeliacinis skundas ir atskirasis skundas atmesti, jos apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, taip pat neatlygintinos ir trečiojo asmens2 patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes trečiasis asmuo2 prašė tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir atskirąjį skundą. Ieškovės apeliacinį skundą ir atskirąjį skundą atmetus, Dognus turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (98 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme Dognus patyrė 5 808 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą, atskirąjį skundą, pranešimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą.

67.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo priteisti Dognus bylinėjimosi išlaidų, susijusių su pranešimo ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimu, kurios nėra susijusios su teisingu bylos išnagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, todėl Dognus atlygintinos tik išlaidos susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą ir atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Rekomendacijose nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,5 Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 punktas). Apskaičiavus maksimalų aukščiau nurodytų teisinių paslaugų dydį pagal tuo metu aktualius Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2024 m. I ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, nustatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 3 241,50 Eur (2 161 Eur x 1,5). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.16 papunkčiu, už atsiliepimą į atskirąjį skundą taikytinas 0,4 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 864,40 Eur (0,4 x 2 161 Eur). Kadangi Dognus prašomos priteisti 5 808 Eur advokato pagalbos išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, taip pat įvertinus bylos sudėtingumą, Dognus iš ieškovės priteisiama 4 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti ieškovės AS BluOr Bank“ kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą (Latvijos Respublikos Vidžemės apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C33466521 su vertimu į lietuvių kalbą) ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Atsisakyti priimti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dognus“ pateiktą pranešimą dėl naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dognus“, juridinio asmens kodas 302877645, iš ieškovės „AS BluOr Bank“, juridinio asmens kodas 40003551060, 18 000 Eur (aštuoniolika tūkstančių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dognus“, juridinio asmens kodas 302877645, iš ieškovės „AS BluOr Bank“, juridinio asmens kodas 40003551060, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                        Danguolė Martinavičienė

                                        Gintaras Pečiulis

                                        Žilvinas Terebeiza