Civilinė byla Nr. 3K-3-102-695/2015 (S)

                            Teisminio proceso Nr. 2-02-3-01664-2012-9

                              Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 40.2; 114.8.2; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Orfis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Orfis“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Stimeksa“ (šiuo metu pasibaigusi likvidavimo būdu ir išregistruota), uždarajai akcinei bendrovei „AV investicija“, L. P. dėl varžytynių akto, reikalavimo perleidimo sutarties ir įskaitymo pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais 2012 m. sausio 27 d. varžytynių aktą, kuriuo atsakovas BUAB „Stimeksa“ perleido atsakovui L. P. 35 513,28 Lt           (10 293,70 Eur) reikalavimą į ieškovą; 2012 m. vasario 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią atsakovas L. P. perleido UAB „AV investicija“ 35 513,28 Lt (10 293,70 Eur) reikalavimą į ieškovą; atsakovo UAB „AV investicija“ 2012 m. vasario 14 d. pranešimą ieškovui dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo. Ieškovas nurodė, kad BUAB „Stimeksa“ perleistas L. P. reikalavimas į ieškovą yra negaliojantis, nes ieškovas neturėjo įsiskolinimo bankrutuojančiai įmonei. Tai patvirtina 2008 m. sausio 28 d. skolų suderinimo aktas, 2009 m. sausio mėn. skolų suderinimo aktas, 2009 m. gegužės 27 d. mokėjimo pervedimas ir buhalterinės apskaitos programos išrašas, kuriame užfiksuoti visi ieškovo ir atsakovo BUAB „Stimeksa“ mokėjimai bei šalių viena kitai išrašytos sąskaitos faktūros. Be to, pagal ginčijamą varžytynių aktą reikalavimas įsigytas už vieną procentą, t. y. nepadidinus pradinės varžytynių kainos, reikalavimas parduotas dalyvaujant tik vienam varžytynių dalyviui, o tai yra absoliutus pagrindas varžytynes laikyti neįvykusiomis ir jų aktą pripažinti negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės    20 d. nutartimi, kuria tarp šalių kilęs ginčas grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatė šias faktines aplinkybes: 1) 2008 m. gruodžio 4 d. tik ieškovas buvo skolingas atsakovui BUAB „Stimeksa“; 2) po 2008 m. gruodžio 8 d. ieškovas įgijo kreditoriaus reikalavimą atsakovui BUAB „Stimeksa“ į 35 513,28 Lt (10 293,70 Eur) sumą; 3) ieškovas ir atsakovas     BUAB „Stimeksa“ laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 8 d. iki 2009 m. kovo 10 d., kai atsakovui BUAB „Stimeksa“ buvo iškelta bankroto byla, neatliko priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Teismas, byloje kaip liudytojus apklausęs V. Ž., V. Š. (V. Š.), sprendė, kad šių asmenų parodymai turinio požiūriu nėra kokybiškai kitokie nei kiti byloje esantys įrodymai bei nepatvirtina, kad nuo 2008 m. gruodžio 8 d. iki 2009 m. kovo 10 d. šalys aiškiai, suprantamai ir nedviprasmiškai būtų raštu išreiškusios valią atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Dėl to teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atsakovo BUAB „Stimeksa“ bankroto administratorius neturėjo teisės iš varžytynių parduoti atsakovui Liudui Puodžiūnui įmonės reikalavimo teisę į ieškovą, nes byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovo prievolė atsakovui BUAB „Stimeksa“ iki bankroto bylos šiam iškėlimo būtų pasibaigusi įskaitymo būdu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis; CPK 185 straipsnis).

Teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2012 m. sausio 27 d. varžytynių aktą, kuriuo atsakovas BUAB „Stimeksa“ perleido atsakovui L. P. 35 513,28 Lt           (10 293,70 Eur) reikalavimą į ieškovą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 831 „Dėl valstybės institucijų įgaliotų asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos, bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos patvirtinimo“ patvirtintu Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašu (toliau – Aprašas). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo varžytynėse dalyvavo vienas pirkėjas, pasiūlęs lygią pardavimo kainai sumą, sprendė, kad UAB „Stimeksa“ bankroto administratorius, remdamasis Aprašo 28.1, 28.2 punktais, neturėjo teisinio pagrindo pripažinti varžytynes neįvykusiomis. Teismas pažymėjo, kad procedūrinių pažeidimų organizuojant, vykdant ir užbaigiant reikalavimo teisių į ieškovą pardavimą iš varžytynių nenustatyta. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad atsakovai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismo nuomone, atsakovų veiksmai atitinka sąžiningos ūkinės praktikos standartus, o ieškovui kylančios neigiamos turtinio pobūdžio pasekmės yra tiesiogiai susijusios su jo paties netinkamu veikimu siekiant atlikti atsakovo BUAB „Stimeksa“ priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą bei tikėtinai netiksliai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi nutraukė civilinės bylos dalį dėl atsakovo likviduotos UAB „Stimeksa“ ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad faktinė aplinkybė, jog ieškovo 35 513,28 Lt (10 293,70 Eur) piniginė prievolė atsakovui UAB „Stimeksa“ nepasibaigė įskaitymu, yra nustatyta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi, kuria tarp šalių kilęs ginčas buvo grąžintas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir jų iš naujo įrodinėti nereikia. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo iš naujo vertinti aplinkybių dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, nes, kaip jau minėta, šios aplinkybės buvo nustatytos, įvertintos ir jų pagrindu padarytos išvados šioje byloje priimta apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas vėlgi grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, įrodinėjant, jog ieškovo prievolė atsakovui BUAB „Stimeksa“ buvo pasibaigusi įskaitymu ir dėl to varžytynių būdu buvo perleidžiamas esą neegzistuojantis reikalavimas į ieškovą, o tokios aplinkybės, kaip nurodyta, yra nustatytos įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ieškovo skundo argumentų, susijusių su įrodinėjamu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu. Taip pat teisėjų kolegija nurodė neturinti pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl varžytynių ir varžytynių akto galiojimo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Orfis“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų netinkamo aiškinimo ir taikymo

Kasatorius nurodo, kad CK 6.131 straipsnyje nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t. y. joje nurodytos tik principinės įskaitymo nuostatos. Priešpriešinio reikalavimo įskaitymo atlikimas gali būti konstatuotas ir tais atvejais, kai iš visumos byloje surinktų įrodymų bei šalių atliktų veiksmų matyti, kad šalys buvo sutarusios dėl prievolės pabaigos įskaitymu ir tokį susitarimą įgyvendino. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, įskaitymo nebuvimą siedamas išimtinai su rašytinio pranešimo nebuvimu ir paneigdamas įskaitymo atlikimo kitokia forma galimybę, nukrypo nuo CK 6.131 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos bei pažeidė priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą reglamentuojančias teisės normas. Kasatorius nurodo, kad 2008 m. gruodžio 4 d. pranešimas „galėtume paimti iš jūsų užskaitai...“ vertintinas kaip oferta/raštiškas pasiūlymas sukurti naujus pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir atsiradusių priešpriešinių reikalavimų pagrindu įskaityti ieškovo įsiskolinimą. Ieškovas akceptuodamas atsakovo pasiūlymą pateikti prekes užskaitai ir pateikdamas užsakytas prekes įvykdė šalių susitarimą dėl priešpriešinės prievolės sukūrimo ir savo turimo prievolės pasibaigimo įskaitymo būdu. Priešingai teismų padarytoms išvadoms, ieškovas šią dieną turėjo vienarūšę priešpriešinę reikalavimo teisę, kuri buvo vykdytina. Kasatoriaus teigimu, tai, kad prekės buvo užsakomos „užskaitai“, leidžia identifikuoti tikruosius šalių ketinimus sukuriant naujus pirkimo–pardavimo teisinius santykius – sumažinant ieškovo skolą įskaitymo būdu. Susitarimo dėl prievolės pabaigos įskaitymo būdu buvimą ir įvykdymą patvirtina ir ta aplinkybė, kad UAB „Stimeksa“ po prekių gavimo už jas nemokėjo (jokios dalies), o ieškovas nereikalavo apmokėjimo netgi į bankroto bylą neteikdamas savo finansinio reikalavimo, be to, ir ankstesniais metais tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Stimeksa“ buvo tokių įsiskolinimų užskaitymo praktika.    

2. Dėl prejudicinių faktų

              Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi toje pačioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip įrodytomis, nepaisant to, kad šia nutartimi byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo visa, o ne jos dalis dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Kadangi apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė apeliacinio skundo argumentų dėl vienarūšio reikalavimo įskaitymo, tai konstatuotina, kad teismas pažeidė CK 185 straipsnio įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei CPK 320 straipsnio nuostatas dėl bylos peržiūrėjimo apeliacine tvarka ribų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „AV investicija“ prašo kasacinį skundą atmesti, palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsakovo teigimu, kasaciniame skunde keliami ne teisės, o fakto klausimai, todėl yra atmestinas. Kasatorius nurodo, kad įskaitymas buvo padarytas 2008 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitos faktūros už prekes UAB „Stimeksa“ išrašymo dieną, tačiau minėtoje PVM sąskaitoje–faktūroje yra nurodytas sąskaitos apmokėjimo terminas, t. y. „apmokėti iki 2009 m. sausio 7 d.“. Kadangi šiuo atveju reikalavimo terminas paties kasatoriaus buvo nurodytas sąskaitoje, jis buvo apibrėžtas konkrečiu terminu, o ne apibūdintas pagal pareikalavimo momentą, tai reiškia, kad    2008 m. gruodžio 8 d. dieną įskaitymas nebuvo galimas. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi pateiktais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad įskaitymo metu UAB „Orfis“ ir UAB „Stimeksa“ neturėjo viena kitai galiojančių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų. Atsakovas taip pat nurodo, kad ir anksčiau sąskaitos nebuvo apmokamos jų išrašymo dieną, kas leidžia daryti išvadą, kad šalys bendra valia sutarė reikalavimo teisės atsiradimo dieną laikyti sąskaitos apmokėjimo termino pabaigos dieną. Dažnai nebuvo laikomasi ir sąskaitoje nustatytų mokėjimo terminų, o apmokėjimai vykdyti vėluojant, pervedimai daromi ne pagal konkrečias sąskaitas, bet sumokant tam tikrą dalį bendro įsiskolinimo. Taigi darytina išvada, kad reikalavimo teisę UAB „Orfis“ įgijo tik 2009 m. sausio 7 d., todėl 2008 m. gruodžio 8 d. įskaitymas nebuvo galimas. Atsakovas nurodo, kad kasatorius bylos nagrinėjimo metu turėjo įrodyti, kad šalys dėl įskaitymo susitarė. Byloje nustatyta, kad V. Š. bylos nagrinėjimo metu patvirtino siuntęs elektroninį laišką prekėms užsakyti, tačiau apie susitarimą dėl įskaitymo jis nepatvirtino. Pažymėtina, kad PVM sąskaita faktūra nėra įskaitymą įrodantis dokumentas. Iš byloje surinktų įrodymų nematyti aiškaus šalių susitarimo įskaityti reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu išsiskyrė šalių nuomonės dėl reikalavimų dydžio, taip pat iš pateiktų dokumentų nėra aiški įskaitymo data. Taip pat nėra aiški ir šalių valia įskaityti reikalavimus, nes kasatoriaus nurodomi įrodymai patvirtina tik jo paties valią įskaityti, tačiau vien kasatoriaus valios nepakanka, nes, kaip jis teigia, įskaitymas buvo dvišalis, o UAB „Stimeksa“ neišreiškė valios įskaityti reikalavimus, nes perleidus reikalavimo teisę elgėsi taip, lyg įskaitymas nebūtų buvęs atliktas.    

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi tenkino kasatoriaus UAB „Orfis“ ieškinį, darydamas išvadą, jog atsakovas BUAB „Stimeksa“, užsakydamas prekes „užskaitai“ ir už jas nesumokėdamas, o ieškovas UAB „Orfis“ būdamas skolingas atsakovui ir skolą grąžindamas prekėmis, vėliau nereiškė atsakovui reikalavimo teisės pagal 2008 m. gruodžio 4 d. užsakymą, iš esmės susitarė dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Lietuvos apeliacinis teismas su tokia teismo išvada nesutiko ir 2013  m. gegužės 20 d. nutartimi grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad nėra pagrindo spręsti, jog prekių užsakymo 2008 m. gruodžio 4 d. elektroninio laiško išsiuntimo metu ieškovas UAB „Orfis“ turėjo galiojančią reikalavimo teisę į BUAB „Stimeksa“, o BUAB „Stimeksa“ piniginę prievolę ieškovui, taip pat byloje nėra objektyvių įrodymų, kad šalys būtų suderinusios valią dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartimi ieškinį atmetė, pažymėdamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas nustatė faktines aplinkybes, jog įskaitymo tarp šalių nebuvo. Tokios pat pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas, kuris, pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nurodė, jog byloje nustatyti prejudiciniai faktai dėl įskaitymo nebuvimo negali būti pervertinami iš naujo.

Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. 3K-3-134/2011).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. gegužės 20 d. nutartys buvo priimtos toje pačioje byloje, 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi klausimas nebuvo iš esmės išspręstas, nes byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai neatitinka vieno esminių prejudicialumo nustatymo kriterijų – kad aplinkybės turi būti nustatytos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodyta, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme). Taigi apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis galėjo daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, jei teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, turi pagrindo spręsti priešingai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalių tarpusavio susitarimo sąlygų turinys ir jų prasmė yra faktinio pobūdžio aplinkybė, galinti kisti priklausomai nuo byloje naujai pateiktų duomenų, šalių paaiškinimų ir pan., todėl kol ji nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ji negali būti laikoma prejudiciniu faktu.

Dėl ginčo teisinio santykio kvalifikavimo

Kaip pažymėta pirmiau, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kaip vertinti BUAB „Stimeksa“, kurios atžvilgiu byla yra nutraukta, nes įmonė likviduota, ir kasatoriaus UAB „Orfis“ 2008 m. gruodžio 4 d. prekių užsakymą ir atsiskaitymo arba neatsiskaitymo už prekes aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad ginčijamas santykis neatitinka pagrindinių įskaitymo sąlygų, t. y. prievolės šalys užsakymo metu neturėjo viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas, šiuo atveju kasatorius, nebuvo kartu ir savo kreditoriaus, šiuo atveju BUAB „Stimeksa“, kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas, nes nebuvo suėjęs atsiskaitymo už pristatytas prekes terminas, todėl nebuvo dviejų galiojančių priešpriešinių vykdytinų reikalavimų.

Nepaisant to, byloje neginčijama, kad kasatorius buvo skolingas BUAB „Stimeksa“, kuri 2008 m. gruodžio 4 d. prekių užsakyme nurodė, jog nori įsigyti prekių „užskaitai“. Tarpusavio finansinių santykių rezultatams nusakyti vartojamas žodis užskaita reiškia tarpusavio įsiskolinimų užskaitas (žr. „Kanceliarinės kalbos patarimai“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998 m. Vilnius). Byloje nustatyta, kad BUAB ‚Stimeksa“ prieš iškeliant jai bankroto bylą, iš kasatoriaus užsakė maždaug 35 000 Lt (10 144, 92 Eur) vertės prekių, jas gavo ir už jas neatsiskaitė, kasatorius, turėdamas reikalavimo teisę į BUAB „Stimeksa“ dėl parduotų prekių, finansinio reikalavimo bankroto byloje nepareiškė. CK 6.123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė gali pasibaigti, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. Teisėjų kolegijos manymu, 2008 m. gruodžio 4 d. atlikta finansinė operacija, kurios pagrindu kasatorius, vykdydamas prievolę kreditoriui (BUAB „Stimeksa“), perdavė jam prekes, galimai atitinka CK 6.436 straipsnyje reglamentuojamą skolos padengimo teisinę situaciją, kuriai taikomos pirkimo–pardavimo sutarčių taisyklės (CK 6.436 straipsnis 2 dalis). Pažymėtina, kad 2008 m. gruodžio 4 d. sandoris yra galiojantis, jo teisėtumas nebuvo ginčijamas. Vis dėlto tam, kad būtų galima teisiškai įvertinti šalis siejančius santykius, reikia išsiaiškinti faktines bylos aplinkybes, t. y. nustatyti, kokius teisiškai reikšmingus veiksmus šalys atliko, kokia buvo jų valia ir kaip ji įforminta. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kaip pažymėta pirmiau, nagrinėjamoje byloje teismai, remdamiesi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, neteisingai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punktą, ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, todėl nesant tinkama procesine tvarka nustatytų bylos faktinių aplinkybių teisėjų kolegija negali spręsti dėl bylos esmės ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 5,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Gražina Davidonienė

                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                      Algis Norkūnas