Baudžiamoji byla Nr. 1A-288-354/2018

                Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55996-2017-7

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

                                                                                1.1.8.1.1; 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.5.1  

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 18 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Irenai Skaringienei,  

dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,

nuteistojo D. K. gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. spalio 27 d. veika) laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. lapkričio 26 d. veika) laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir D. K. paskirta subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi ir 721 straipsniu D. K. paskirtas įpareigojimas 6 mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. K. ir prie jos nesiartinti arčiau nei 100 metrų atstumu.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi bei 722 straipsniu D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 4 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi į nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaitytas D. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2017 m. spalio 28 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 28 d., laikant, jog jis yra atlikęs 8 dienas laisvės apribojimo bausmės.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       D. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui: 2017 m. spalio 27 d., tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, gyvenamajame bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, suėmęs savo žmonai E. K. už rankų ją stumdė ir tąsė už plaukų.

2.       Be to, D. K. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui: 2017 m. lapkričio 26 d., apie 23 valandą, adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,13 promilių girtumas), kilus žodiniam konfliktui su žmona E. K., tyčia, delnu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai E. K. į veidą, koja spyrė vieną smūgį į kairį šoną bei smaugė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.       Apeliaciniu skundu nuteistojo D. K. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1.                      Skunde dėl 2017 m. spalio 27 d. nusikalstamos veikos gynėjas nurodo, jog kaltinimas dėl šio epizodo pagrįstas tuo, kad nukentėjusioji buvo tempiama už plaukų, neaptariant kitų kaltinančių momentų. Pažymi, kad teismas neanalizavo D. K. ir nepilnamečių vaikų pozicijos, jog barnio metu jis (D. K.) siekė nukentėjusiąją išvesti iš kambario, o ne kelti jai skausmą, tokio tikslo, t. y. tyčios, byloje nebuvo nustatyta, nėra to aptariamo nuosprendžio motyvacinėje dalyje. Teigia, kad teismas nevertino kritiškai pačios nukentėjusiosios parodymų, kuomet ji teigė, kad jai buvo užsėsta ant galvos, spaudžiama galva į pagalvę, kas liudija pačių argumentų nepagrįstumą, tuo tarpu U. K., kurios parodymais teismas besąlygiškai tiki, šio fakto nepatvirtino, kaip ir tampymo už plaukų ar užsėdimo ant galvos. Tai, kad U. K. nenuosekli ir galėjo painioti esmines aplinkybes, įrodo ir tai, jog buvo minimas smūgis, apie kurį net nekalbėjo pati nukentėjusioji, ir priešingai, nepatvirtina jos mamos parodymų, kad buvo užsėsta ant galvos. Atkreipia dėmesį, jog dar didesnis nesutapimas tarp parodymų yra tas, kad nukentėjusioji teigė, jog įvykio niekas nematė, nes vaikai miegojo, tuo tarpu išaiškėja priešinga aplinkybė, jog vaikai nemiegojo ir galimai įvykį matė, dėl šio fakto nukentėjusioji klysti negalėjo, ir tai laikytina esmine aplinkybe, kurios negalėjo nežinoti nukentėjusioji. Gynėjo nuomone, minėti faktai patvirtina, kad nukentėjusioji, galimai pasinaudojant ir vaikais, apkalbėjo D. K..

3.2.                      Gynėjas pažymi, kad U. K. neminėjo tąsymo už plaukų fakto, priešingai, patvirtino tik mamos išvedimo iš kambario faktą, patvirtino, kad D. K. ranka buvo iš nugaros pusės, o ne šono ar priekio, todėl vaikas galėjo matyti apelianto ranką ant nukentėjusios plaukų srities, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad buvo tyčia keliamas skausmas, kadangi nukentėjusioji buvo vedama iš kambario. Be to, U. K. nurodė, kad buvo tik jos mamos liepimas paleisti ją (mamą), bet nebuvo pasakyta: „Paleisk, nes man skauda“. Apeliantas teigia, jog teismas nevertino pačios nukentėjusiosios veikimo, kuomet reikalaujant D. K. nelįsti į kambarį, ji vis tiek elgėsi provokuojančiai ir piktybiškai. Advokato manymu, vaiko ir mamos parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir jie negali būti laikomi patikimais. Be to, skunde teigiama, jog teismas išsamiai neanalizavo ir pačios nukentėjusiosios parodymų, kuomet, anot pastarosios, ji buvo apstumdyta, nurodant, kad neis į kambarį, dėl to ėjo į vonią ir verkė – ne iš skausmo, o dėl nervų, nes tyčiojosi, o užsėdimą pati nukentėjusioji įvardijo kaip nemalonų veiksmą, o ne skausmą, tačiau įvertinus, kad nepilnametė dukra U., kuria teismas besąlygiškai tiki ir pasitiki, to nepatvirtino, įrodo, kad nukentėjusioji dėl šio fakto melavo. Gynėjas pažymi, kad pati nukentėjusioji tampymo už plaukų fakto nesureikšmino, todėl nesuprantama, kodėl tai sureikšmina teismas ir kaltintoja.

3.3.                      Be to, skunde dėl 2017 m. lapkričio 26 d. nusikalstamos veikos apeliantas nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis išimtinai nukentėjusiosios parodymais ir dalinai mažamečių U. K. ir G. K. parodymais. Pažymi, kad vaikai nei vienas tyčinio smurto nepatvirtino, tik konflikto faktą, tiesiogiai suduoti smūgiai nebuvo patvirtinti. Teigia, kad teismas savaip interpretuoja vaikų parodymus, kadangi abi mergaitės nurodė mačiusios tam tikrą veiksmą ranka iš apelianto pusės, tačiau jų pozicijos skiriasi tuo, jog viena nurodo, kad nestipriai užgauta buvo mama (U. teigimu), o G. teigimu, nurodoma, kad D. K. išvis nepataikė. Mano, jog tokiu būdu yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Pažymi, jog teismas nevertino, kad jeigu skausmas būtų buvęs esminis ar itin trikdantis nukentėjusiąją, kodėl ji nesikreipė medicinos pagalbos, be to, ji jau kitą dieną galėjo vykdyti savo darbo funkcijas, todėl tai įrodo, kad, nors tarp šalių ir galėjo būti konfliktas, tačiau pats nuteistasis negalėjo ir neturėjo tiesioginio tikslo smurtauti prieš nukentėjusiąją.?

3.4.                      Dėl liudytojos S. J. apeliantas nurodo, jog pastaroji patvirtino turėjusi priešiškų nuostatų D. K. atžvilgiu, todėl tai galėjo lemti jos norą padėti dukrai ir apkalbėti D. K. ar minėti tik nukentėjusiajai palankius faktus, neminant esminių aplinkybių, taip pat nevertinant savo provokuojančio elgesio. Atkreipiamas dėmesys, kad abiejų epizodų atveju nukentėjusioji telefonu nesiskundė mamai smurto panaudojimo prieš ją faktu, tik minėtas konfliktas, nors akivaizdu, kad smurto atveju tai nukentėjusioji iškart būtų paminėjusi. Skunde teigiama, jog teismas nevertino ir tokių liudytojos parodymų, kad, šios teigimu, D. K. nereikėjo tyčiotis iš nukentėjusiosios ir nebūtų buvę policijos, apie tai, kad būtų iš esmės smurtauta minima nebuvo, pati liudininkė nurodė, kad klausė laiptinėje, kas buvo, į ką nukentėjusioji atsakė, kad jai neleido kambaryje miegoti, vėl neakcentuojant inkriminuotų smurtinių veiksmų D. K..

3.5.                      Dėl nepilnamečių vaikų liudijimo gynėjas nurodo, kad po apklausos U. ir G. K. patvirtino D. K., kad jas mokė kalbėti ir nuteikinėjo nukentėjusioji, bei tai, kad G. sulaukė pretenzijų, kodėl po apklausos nenurodė visko, kaip ji buvo prašiusi. Pažymi, jog nukentėjusiajai visą laiką būnant su vaikais, juos auklėjant, atsiranda prielaidų daryti jiems poveikį, nurodant, kokias aplinkybes jie turi papasakoti. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas teigia, jog vaikų parodymai yra neteisingi, todėl jais negalima vadovautis.

4.       Apygardos teismo posėdyje nuteistojo D. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5.       Nuteistojo D. K. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (2017 m. spalio 27 d. veika)

6.       Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014).

6.1.                      Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo D. K. nuteistas dėl 2017 m. spalio 27 d. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą D. K. kaltės klausimu. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl D. K. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017 m. spalio 27 d. padarytos nusikalstamos veikos naikinama kaip neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ir D. K. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

6.2.                      BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017). Nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013).

6.3.                      Apeliaciniame skunde D. K. gynėjas, pasisakydamas dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio, nurodo, kad D. K. neturėjo tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai, o tik siekė pastarąją išvesti iš kambario, be to, nukentėjusiosios ir nepilnametės U. K. parodymai dėl šio įvykio yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl nepatikimi. Pažymėtina, kad D. K. ir pirmosios instancijos teisme nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes, pripažino atlikęs fizinius veiksmus, t. y. nukentėjusiąją E. K. pastūmęs, ją vedęs iš kambario, tačiau neturėjęs tyčios sukelti nukentėjusiajai fizinio skausmo, be to, nurodė, jog įvykį matė dukra U. K.. Pažymėtina, kad D. K. buvo nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 27 d. sukėlė fizinį skausmą E. K. padarydamas tokius veiksmus: suimdamas E. K. už rankų ir ją stumdydamas, tąsydamas ją už plaukų. Kitokių veiksmų atlikimas D. K. nebuvo inkriminuotas.

6.4.                      Pirmosios instancijos teismas, paneigdamas aukščiau nurodytą nuteistojo versiją ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį D. K. dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio, jo kaltę iš esmės grindė vien nukentėjusiosios ir nepilnametės U. K. parodymais bei tuo, kad kaltinamojo pozicija viso proceso metu buvo nenuosekli, taip pat, pirmosios instancijos teismo vertinimu, D. K. kaltę patvirtino ir S. J. bei S. V. parodymai, bendra pranešimo informacija ir tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiomis apylinkės teismo išvadomis ir pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad būtent nukentėjusiosios parodymai dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio yra prieštaringi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš bylos duomenų matyti, jog E. K. apylinkės teismo posėdžio metu nurodė, jog D. K. ją buvo prispaudęs ant lovos ne ranka, o buvo visas ant jos (E. K.) galvos atsisėdęs, ir tai truko ne tris sekundes, patąsė už plaukų, tąsė už pakaušio, o kai ji kluptelėjo, tada patąsė už plaukų į šonus, kai D. K. buvo atsisėdęs ant galvos, jai (E. K.) skaudėjo veidą, kaklą, o kai tąsė už plaukų, skaudėjo galvos odą, pažymėjo, kad D. K. elgesį lemia, ar jis būna blaivus ar ne, nurodė, kad jai (E. K.) stūmimas skausmo nesukėlė, teigė, kad įvykį matė dukra U. K. (1 t., b. l. 141 – 145). Teisme apklausta U. K. dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio nurodė, jog tėtis (D. K.) mamai (E. K.) paėmė už kasos ir nutempė į vaikų kambarį, mamai sudavė į veidą, kai tėtis vedė mamą už plaukų, mama atrodė pikta, ji sakė, kad tėtis ją paleistų (2 t., b. l. 14–15). Taigi, U. K. parodymai yra prieštaraujantys E. K. parodymams, nes U. K. nurodė, kad D. K. trenkė E. K., nors pastaroji tokios aplinkybės viso proceso metu nebuvo nurodžiusi, be to, U. K. nepatvirtino nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių, kad D. K. ją tampė už rankų ar kad buvo atsisėdęs ant galvos, taip pat skiriasi E. K. ir U. K. parodymai dėl tąsymo už plaukų, nes U. K. nurodė, kad tėvas mamą tik išvedė iš kambario paėmęs už plaukų, o E. K. apskritai šių aplinkybių nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši parodymų analizė neleidžia sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog D. K. kaltę patvirtina nukentėjusiosios ir U. K. parodymai, nes minėtų asmenų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesutampa, vieni kitiems prieštarauja, kitų duomenų, kurie patvirtintų E. K. nurodomas aplinkybes, byloje nėra. Liudytojų S. J. ir S. V. parodymai taip pat neatskleidžia 2017 m. spalio 27 d. įvykio aplinkybių, tik patvirtina buvus konfliktą, o ne tai, kokie konkretūs veiksmai buvo atlikti konflikto metu. Teisėjų kolegija pažymi, jog D. K. nurodė, kad stumdymas jai nesukėlė skausmo, todėl ši aplinkybė D. K. buvo inkriminuota nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys neatskleidė 2017 m. spalio 27 d. įvykio mechanizmo, nes liko nepašalintos abejonės, kaip konkrečiai D. K. buvo suėmęs E. K. už plaukų, kaip pasireiškė kaltinime nurodomas tąsymas už plaukų. Tokiu atveju iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-492/2013, 2K-232/2014). Šiuo atveju buvo apklausti visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę, matę įvykį, tačiau esantys prieštaravimai tarp U. K. ir E. K. parodymų, išnaudojus visas protingas galimybes, nebuvo pašalinti, todėl apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi prieštaringais E. K. ir U. K. parodymais ir pripažino D. K. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio. 

6.5.                      Priešingai nei nurodo apylinkės teismas, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų D. K. turėjus tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) savo veiksmais sukelti E. K. fizinį skausmą. Byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigta D. K. versija, jog jis E. K. tik siekė išvesti iš vieno kambario į kitą, o ne sukelti fizinį skausmą. Vien tai, kad šiuo atveju D. K., siekdamas išvesti iš kambario E. K. jai buvo suėmęs ir už plaukų, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog E. K. buvo sukeltas skausmas ir kad D. K. norėjo E. K. sukelti fizinį skausmą, nesant byloje kitų šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Minėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nukentėjusiosios išsakytą teiginį, jog jai skaudėjo dėl D. K. veiksmų, nepatvirtina kiti byloje esantys objektyvūs duomenys ir verčia abejoti E. K. duotų parodymų patikimumu dėl tariamo jai sukelto fizinio skausmo, nes E. K. dėl D. K. veiksmų į medikus nesikreipė, U. K. nurodė, kad mama (E. K.) jai nesakiusi, jog jai skaudėjo dėl D. K. veiksmų 2017 m. spalio 27 d., pati nukentėjusioji pirmiausia po įvykio skambino savo mamai, o ne į Bendrąjį pagalbos centrą, be to, E. K. pripažino, kad dėl stumdymo jai neskaudėjo, o skaudėjo tik dėl tampymo už plaukų, tačiau ir ši aplinkybė byloje nebuvo įrodyta patikimais įrodymais (nenustatyta kaip pasireiškė tąsymas už plaukų). Atsižvelgtina ir į tai, kad tarp E. K. ir D. K. vyksta skyrybų procesas, kitų duomenų, patvirtinančių, jog E. K. buvo tyčia sukeltas fizinis skausmas, nėra. Nesutiktina ir su apylinkės teismo argumentais, kad E. K. sukeltą fizinį skausmą patvirtina S. J. ir S. V. parodymai, nes minėtos liudytojos tiesiogiai įvykyje nedalyvavo ir tik atpasakojo tai, ką joms buvo sakiusi E. K., todėl jų parodymai patvirtina tik 2017 m. spalio 27 d. buvus konfliktui tarp E. K. ir D. K., o ne paties įvykio detales ir tuo labiau fizinio skausmo sukėlimo faktą. Bendra pranešimo registracijos informacija ir policijos pareigūnų tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje taip pat nepatvirtina, jog E. K. atžvilgiu 2017 m. spalio 27 d. buvo smurtaujama jai sukeliant fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog egzistuojant priešiškiems tarpusavio santykiams, tai šioje byloje buvo nustatyta (vykstantis skyrybų procesas, nuolatiniai konfliktai), remtis išimtinai vien tik nukentėjusiosios parodymais dėl neva jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, sukėlusio jai fizinį skausmą, nuteistajam D. K. kategoriškai neigiant, jos jis tyčia atliko smurtinius veiksmus, pačiai nukentėjusiajai kviečiant ne policijos pareigūnus, o savo mamą, atvykusiems policijos pareigūnams nemačius agresyvaus D. K. elgesio ir jokio nukentėjusios sužalojimo (1 t., b. l. 43–46), nukentėjusiajai nesikreipus į medikus ir medikams neapžiūrėjus bei objektyviai nenustačius jokių jos sužeidimų, negalima daryti neginčytinos išvados, jog 2017 m. spalio 27 d. D. K. tyčia E. K. atžvilgiu atliko fizinius veiksmus, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

6.6.                      Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog nuteistojo D. K. veiksmai 2017 m. spalio 27 d. konflikto su E. K. metu sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtį, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai duomenų, neginčijamai pagrindžiančių nuteistojo kaltę inkriminuoto nusikaltimo padaryme, taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai tiek kiekvienas atskirai, tiek visumoje nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina D. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Remiantis išdėstytu, apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl D. K. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2017 m. spalio 27 d. įvykio turi būti panaikinta ir D. K. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinamas, kaip nepadaręs veikos, turinčius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo (2017 m. lapkričio 26 d. veika)

7.       D. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui: 2017 m. lapkričio 26 d., apie 23 valandą, adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,13 promilių girtumas), kilus žodiniam konfliktui su žmona E. K., tyčia delnu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai E. K. į veidą, koja spyrė vieną smūgį į kairį šoną bei smaugė. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad D. K. kaltė padarius šią BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais.

7.1.                      Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo D. K. išteisinti, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje pakanka duomenų, jog D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą E. K., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad visi mažamečių liudytojų parodymai yra neteisingi, kadangi mažametės liudytojos buvo nuteikinėjamos prieš D. K., tai D. K. po apklausos patvirtino pačios liudytojos. Pažymėtina, jog mažametės buvo apklaustos pirmosios instancijos teisme dalyvaujant psichologei, apklausą stebėjo iš kitos patalpos pats D. K., jo gynėjas advokatas ir nukentėjusioji, papildomų klausimų mažametėms liudytojoms neturėjo nė vienas iš proceso dalyvių (2 t., b. l. 14–19), todėl D. K. teisės procese buvo užtikrintos, be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teisme nukentėjusioji išreiškė pretenziją, jog pats D. K. galėjo nuteikti vaikus prieš ją (E. K.). Taigi, byloje nesant objektyvių duomenų, kad mažametės liudytojos buvo nuteikinėjamas prieš vieną iš proceso dalyvių duoti neteisingus parodymus, šių liudytojų parodymai laikytini tinkamu duomenų šaltiniu, kuriuo galima pagrįsti teismo sprendimą, tačiau mažamečių mergaičių parodymai, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl 2017 m. lapkričio 26 d. įvykio, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius D. K. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusios E. K., mažamečių liudytojų U. ir G. K. parodymais bei kitais byloje esančiai įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad D. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. sukėlė fizinį skausmą E. K..

7.2.                      Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

7.3.                       Iš bylos medžiagos matyti, kad D. K. pripažino, jog 2017 m. lapkričio 26 d. įvykio metu buvo neblaivus, konfliktavo su E. K., tačiau dėl buvusio girtumo (tyrimo metu nustatytas 2,13 promilių girtumas (1 t., b. l. 48)) jis nepamena visų įvykio aplinkybių (1 t., b. l. 141–142). E. K. apylinkės teisme nurodė, jog D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. buvo neblaivus, jai iš delno trenkė į veidą, įspyrė į šoną, paskui stvėrė už gerklės ją smaugti, dėl šių veiksmų jai skaudėjo (1 t., b. l. 143–145). Šiuos nukentėjusiosios parodymus iš dalies patvirtina mažametės U. K. parodymai, duoti apylinkės teise, kai ji nurodė, jog D. K. buvo neblaivus, jis E. K. trenkė į žandą ir į šoną, E. K. pasakiusi, kad jai skaudėjo  (2 t., b. l. 14–15). Nors paties įvykio nematė, nes tuo metu maudėsi, aplinkybę, jog 2017 m. lapkričio 26 d. įvyko konfliktas tarp D. K. ir E. K., patvirtina ir mažametės G. K. parodymai teisme (2 t., b. l. 16). Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių D. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Vis dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad byloje liko neįrodyta, jog D. K. smaugė E. K., nes jos parodymų dėl smaugimo nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Aplinkybės, jog E. K. buvo smaugiama, nepatvirtino teisme apklausiama U. K., taip pat E. K. šios aplinkybės nebuvo nurodžiusi pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką (1 t., b. l. 10–13), kitų duomenų, kurie patirtintų smaugimo faktą, nėra. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas daro išvadą, kad byloje nenustatyta, jog D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. smaugė E. K., todėl ši aplinkybė šalintina iš įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių ir skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 3 punktas), tačiau tai nekeičia D. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos.

8.       Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad D. K. dėl vienos nusikalstamos veikos yra išteisinamas, o dėl kitos nusikalstamos veikos sumažėjo kaltinimo apimtis, nes iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama neįrodyta aplinkybė, teismas iš naujo turi spręsti dėl D. K. skiriamos bausmės. Taigi, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.

9.       Nagrinėjamuoju atveju sprendžiant bausmės skyrimo klausimą atsižvelgtina į tai, kad iš kaltinimo šalinama viena inkriminuota nusikalstamos veikos aplinkybė, todėl bausmė nuteistajam D. K. turi būti švelninama. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl D. K. skirtinos bausmės ir jos dydžio, atsižvelgia į tai, kad byloje nėra D. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), D. K. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), nusikaltimas baigtas. D. K. asmenybė vertinama teigiamai, nes jis yra neteistas, vieną kartą baustas administracine tvarka, yra dirbantis, turi dvi mažametes dukras (1 t., b. l. 66, 67, 68, 69), be to, atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nebuvo pareikšto civilinio ieškinio. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu D. K. paskirti laisvės apribojimo bausmę, tačiau sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. K. švelninant tiek paskirtos bausmės dydį, tiek ir BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punkte numatyto įpareigojimo dydį ir jo įvykdymo terminą. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis D. K. nusikalsta pirmą kartą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra būtinybės jam skirti BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BPK 328 straipsnio 2 punktas), o BK 721 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl D. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. spalio 27 d. veika) panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2017 m. spalio 27 d. veika), nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl 2017 m. lapkričio 26 d. veikos pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje D. K. suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad D. K. 2017 m. lapkričio 26 d. smaugė E. K.;

D. K. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2017 m. lapkričio 26 d. veika), padarymą paskirtą bausmę sušvelninti ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant jį per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nesenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, 3 dalimi ir 721 straipsniu D. K. paskirti 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios E. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens, E. K., gim. (duomenys neskelbtini), arčiau nei 100 (vieno šimto) metrų atstumu;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 4 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną

Teisėjai                                                                                                                Nijolė Matuzevičienė

                                                                                                                              Gražvydas Poškus

                                                                                                                              Virginija Žindulienė