Baudžiamoji byla Nr. 2K-169-976/2022

Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00226-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.1.9.8; 1.1.1.5.3; 1.1.12.1; 2.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

nuteistajam M. U. (buvusi pavardė – U.),

R. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta,

gynėjams advokatams Kęstučiui Jonaičiui, Vytautui Sirvydžiui, Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. U. (buvusi pavardė – U.) ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, R. R., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, N. S., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, R. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžiu:

M. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

R. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

N. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

Civilinių ieškovų AB SEB bankas, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, VSDFV Kauno skyriaus ir UAB ,,Asmundi“ civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio dalis, kuria R. R., N. S., M. U. ir R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių panaikinti ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

pripažinta, kad R. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla R. R. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

pripažinta, kad N. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla N. S. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

pripažinta, kad R. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla R. K. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;

M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7, 8 punktais, M. U. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 71 straipsniu, M. U. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją įpareigota sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, iš nuteistojo M. U. kaip nusikalstamos veikos rezultatas konfiskuota 1 680 325 Lt (486 655,75 Eur).

Pašalinta iš R. R., N. S., R. K., M. U. ir N. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo nurodyta aplinkybė, kad jie veikė bendrininkų grupe, ir nustatyta, kad jie veikė bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu taip pat pripažinta, kad N. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje požymių, ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamoji byla N. S. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo M. U., R. K., kuriai byla nutraukta, advokatų K. Jonaičio, V. Sirvydžio, D. Svirinavičiaus, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokuroro G. Eidukevičiaus prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       M. U. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 23 d. iki 2007 m. lapkričio 26 d., būdamas UAB „B“ direktorius, turėdamas teisę jai atstovauti, priimti sprendimus šios įmonės vardu ir kontroliuoti jos veiklą, turėdamas einamų pareigų pagrindu jam patikėtą UAB „B“ turtą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, jog „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, UAB „B“ įstatų 2.1 punktą, kuriame nurodyta, kad „Bendrovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, savo pasirinkimu vykdant ir plėtojant bet kurią įstatymais nedraudžiamą ūkinę komercinę, finansinę ar pramoninę veiklą“, veikė bendra tyčia ir turėjo bendrą nusikalstamą tikslą – pasisavinti jam patikėtą didelės vertės UAB „B“ turtą (lėšas), veikė bendrininkų grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei N. S., formaliai įsiforminusiu realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „A“ akcininku ir direktoriumi, pasinaudodamas šia įmone, siekdamas pridengti nusikalstamos veikos schemą ir paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, bendrininkams susitarus ir N. S. sutikus kaip UAB „A“ direktoriui pačiam pasirašyti bendrininkų pateikiamuose, nusikalstamai veikai vykdyti ir pridengti reikalinguose dokumentuose, nusikalstamos veikos bendrininkai už 400 000 Lt (116 686,11 Eur) UAB „A“ vardu 2007 m. lapkričio 23 d. nupirko žemės sklypą ir jau po trijų dienų, t. y. 2007 m. lapkričio 26 d., įformino šio žemės sklypo pardavimą jau neva už 3 760 650 Lt (1 089 159,52 Eur) M. U. vadovaujamai ir atstovaujamai UAB „B“, tačiau tikrovėje M. U. įmonės lėšų (grynųjų pinigų) nusikalstamos veikos bendrininkų kontroliuojamai UAB „A“ nesumokėjo ir 3 360 650 Lt (973 311,51 Eur) pasisavino. Taip M. U. pasisavino einamų pareigų pagrindu jam patikėtą didelės 3 360 650 Lt (973 311,51 Eur) vertės svetimą UAB „B“ turtą (lėšas), taip UAB „B“ padarė didelę 3 360 650 Lt (973 311,51 Eur) turtinę žalą.

2.       R. R. buvo kaltinama tuo, kad nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d., būdama UAB „K“ direktorė bei vienintelė akcininkė, turėdama teisę jai atstovauti, priimti sprendimus šios įmonės vardu ir kontroliuoti jos veiklą, turėdama einamų pareigų pagrindu jai patikėtą UAB „K“ turtą, pažeisdama Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, jog „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, UAB ,,K“ 2004 m. liepos 1 d. įstatų 8 punktą, kuriame nurodyta, kad „Bendrovės veiklos tikslai – gauti pelną iš bendrovės vykdomos veiklos; užtikrinti akcininkų bendrovei perduoto bei bendrovės veiklos metu sukaupto turto efektyvų panaudojimą“, 20 punktą, kuriame nurodyta, kad „Bendrovės organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai“, veikė bendra tyčia ir turėjo bendrą nusikalstamą tikslą – pasisavinti jai patikėtą didelės vertės UAB „K“ turtą (lėšas), veikė bendrininkų grupe kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei N. S., formaliai įsiforminusiu realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „A“ akcininku ir direktoriumi, pasinaudodama šia įmone, siekdama pridengti nusikalstamos veikos schemą ir paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, bendrininkams iš anksto susitarus ir N. S. sutikus kaip UAB „A“ direktoriui pačiam pasirašyti arba pažadėjus surasti kitą asmenį, kuris už atlygį sutiktų pasirašyti visuose bendrininkų pateikiamuose, nusikalstamai veikai vykdyti ir pridengti reikalinguose dokumentuose, nusikalstamos veikos bendrininkai už 450 000 Lt (130 329 Eur) UAB „A“ vardu 2007 m. rugpjūčio 22 d. nupirko žemės sklypą ir po 9 dienų, t. y. 2007 m. rugpjūčio 31 d. įformino šio žemės sklypo pardavimą jau neva už 700 000 Lt (202 734 Eur) R. R. vadovaujamai ir atstovaujamai UAB „K“, tačiau tikrovėje R. R. įmonės lėšų (grynųjų pinigų) nusikalstamos veikos bendrininkų kontroliuojamai UAB „A“ nesumokėjo bei 250 000 Lt (72 405 Eur) pasisavino. Taip R. R. pasisavino einamų pareigų pagrindu jai patikėtą didelės 250 000 Lt (72 405 Eur) vertės svetimą UAB „K“ turtą (lėšas), taip UAB „K“ padarė didelę – 250 000 Lt (72 405 Eur) turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiuose R. R. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai, tačiau byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

3.       N. S. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 9 d. iki 2008 m. gegužės 6 d., būdama UAB „S“ direktorė, turėdama teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „S“ vardu ir kontroliuoti jos veiklą, turėdama jai einamų pareigų pagrindu patikėtą didelės vertės UAB „S“ turtą, pažeisdama Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, jog „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, UAB „S“ 2007 m. birželio 7 d. įstatų 2.1 punktą, kuriame nurodyta, kad „Bendrovės veiklos tikslas – vykdyti pelno siekiančią ūkinę komercinę veiklą“, 7.2 punktą, kuriame nurodyta, kad „Direktorius savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, šiais įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais bei pareiginiais nuostatais“, veikė bendra tyčia ir turėjo bendrą nusikalstamą tikslą – pasisavinti jai patikėtą didelės vertės UAB „S“ turtą (lėšas), veikė bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei N. S., formaliai įsiforminusiu realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „A“ akcininku ir direktoriumi, pasinaudodama šia įmone, siekdama pridengti nusikalstamos veikos schemą bei paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, N. S. sutikus kaip UAB „A“ direktoriui pačiam pasirašyti arba pažadėjus surasti kitą asmenį, kuris už atlygį sutiktų pasirašyti visuose N. S. ir bendrininkų pateikiamuose, nusikalstamai veikai vykdyti ir pridengti reikalinguose dokumentuose, nusikalstamos veikos bendrininkai už 25 000 Lt (7 240,50 Eur) UAB „A“ vardu 2007 m. rugsėjo 17 d. nupirko žemės sklypus bei kitą dieną, t. y. 2007 m. rugsėjo 18 d. įformino šių žemės sklypų pardavimą jau neva už 2 180 800 Lt (631 603,33 Eur) N. S. vadovaujamai ir atstovaujamai UAB „S“, tačiau tikrovėje N. S. įmonės lėšų (grynųjų pinigų) nusikalstamos veikos bendrininkų kontroliuojamai UAB „A“ nesumokėjo ir 2 155 800 Lt (624 362,83 Eur) pasisavino. Taip N. S. pasisavino einamų pareigų pagrindu jai patikėtą didelės 2 155 800 Lt (624 362,83 Eur) vertės svetimą UAB „S“ turtą (lėšas), taip UAB „S“ padarė didelę 2 155 800 Lt (624 362,83 Eur) turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiuose N. S. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai, tačiau byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

4.       R. K. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 20 d. iki 2008 m. rugsėjo 2 d., būdama UAB „Au“ vienintelė akcininkė bei direktorė, turėdama teisę atstovauti įmonę, priimti sprendimus įmonės vardu ir kontroliuoti jos veiklą, turėdama einamų pareigų pagrindu jai patikėtą UAB „Au“ turtą, pažeisdama Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, jog „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, UAB ,,Au“ 2006 m. sausio 17 d. įstatų 2.1 punktą, kuriame nurodyta, kad „Bendrovės veiklos tikslas – vykdyti pelno siekiančią ūkinę komercinę veiklą“, 7.2 punktą, kuriame nurodyta, kad „Direktorius savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, šiais įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais bei pareiginiais nuostatais“, veikė bendra tyčia ir turėjo bendrą nusikalstamą tikslą – pasisavinti jai patikėtą didelės vertės UAB „Au“ turtą (lėšas), veikė bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bei N. S., formaliai įsiforminusiu realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „A“ akcininku ir direktoriumi, tam, kad šia įmone būtų galima pasinaudoti, siekiant pridengti nusikalstamos veikos bendrininkus, jos padarymo schemą ir paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus, bendrininkams iš anksto susitarus ir N. S. sutikus kaip UAB „A“ direktoriui pačiam pasirašyti arba pažadėjus surasti kitą asmenį, kuris už atlygį sutiktų pasirašyti visuose bendrininkų pateikiamuose, nusikalstamai veikai vykdyti ir pridengti reikalinguose dokumentuose, nusikalstamos veikos bendrininkai už 150 000 Lt (43 443 Eur) UAB „A“ vardu 2007 m. gruodžio 13 d. nupirko žemės sklypą ir jau kitą dieną, t. y. 2007 m. gruodžio 14 d. įformino šio žemės sklypo pardavimą jau neva už 1 712 500 Lt (495 974,28 Eur) R. K. vadovaujamai ir atstovaujamai UAB „Au“, tačiau tikrovėje R. K. įmonės lėšų (grynųjų pinigų) nusikalstamos veikos bendrininkų kontroliuojamai UAB „A“ nesumokėjo bei 1 562 500 Lt (452 531,27 Eur) pasisavino. Taip R. K. pasisavino einamų pareigų pagrindu jai patikėtą didelės – 1 562 500 Lt (452 531,27 Eur) vertės svetimą UAB „Au“ turtą (lėšas), taip UAB „Au“ padarė didelę 1 562 500 Lt (452 531,27 Eur) turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, kad šiuose R. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai, tačiau byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, taip apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai padarė esminę įtaką išvadoms dėl M. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, taip pat R. R., N. S., R. K. inkriminuotos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir N. S. inkriminuotos BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo jų veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad R. R., N. S., R. K. ir M. U. veiksmai atitiko visus veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, o N. S. BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius.

6.       Nustačiusi, kad R. R., N. S., R. K. ir N. S. veiksmuose yra visi BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertino tai, kad viena iš BPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. R. R., N. S., R. K. ir N. S. buvo kaltinami 2007–2008 m. padarę sunkų nusikaltimą ir nagrinėjamoje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos veikos R. R. suėjo 2017 m. rugpjūčio 31 d., N. S., R. K. ir N. S. 2018 m. rugsėjo 2 d. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria R. R., N. S., R. K. buvo išteisintos dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o N. S. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį naikinama ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunkčiu, baudžiamoji byla R. R. dėl UAB „K“ turto pasisavinimo, N. S. dėl UAB „S“ turto pasisavinimo, R. K. dėl UAB „Au“ turto pasisavinimo ir N. S. dėl padėjimo pasisavinti minėtų įmonių turtą nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

7.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad M. U. savo veiksmais padarė BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką, tačiau jam negali būti taikomos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir BK 95 straipsnio 2 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad po nagrinėjamoje byloje tiriamos nusikalstamos veikos, M. U. net kelis kartus buvo teistas ir dėl to nuosprendžio priėmimo senaties terminas jam skaičiuojamas nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo pabaigos, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 30 d.

III. Kasacinių skundų argumentai

8.       Kasaciniu skundu nuteistasis M. U. ir jo gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria M. U. išteisintas. Kasatoriai skunde nurodo:

8.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo nešališkumo principą ir kartu padarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BK 22 straipsnio 3 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 57 straipsnio 1 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto pažeidimus. Bylą nagrinėjanti teisėja R. Pocienė po jai pareikšto nušalinimo nenusišalino, nors egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis tokio nusišalinimo pagrindas. Pažymėtina, kad teisėjos R. Pocienės viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje yra nurodytas sandoris su AB SEB banko lizingu – 2017 m. birželio 7 d. 17 290 Eur sumos finansinės nuomos (lizingo) sandoris dėl automobilio „Nissan X-Trail“. O visas AB SEB banko lizingo prievoles yra perėmęs AB SEB bankas, kuris šioje byloje yra proceso dalyvis ir kurio apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Kartu pažymėtina, kad nors nurodytas sandoris buvo registruotas teisėjos sutuoktinio vardu, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio, 3.109 straipsnio 1–2 dalių nuostatas toks turtas, lygiai kaip ir prievolės, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (prievole, vykdoma iš bendrojo sutuoktinių turto). Pati teisėja, deklaruodama ryšį su apeliantu – AB SEB banku, manė esant pagrindą, taip pat ir pareigą pagal įstatymą tokį ryšį deklaruoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija Nr. VII1-371 su vėlesniais pakeitimais) 6 straipsnio 2 dalies pagrindus ir 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį pareigą nusišalinti, taip pat kasacinę ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (kasacinio skundo 1.5–1.6 punktai). Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjos R. Pocienės nušalinimo klausimą pakartotinai sprendė tas pats teisėjas A. Bielskis po to, kai buvo sudaryta naujos sudėties teisėjų kolegija ir apeliaciniai skundai pradėti nagrinėti iš naujo. Teisėjui A. Bielskiui taip pat buvo pareikštas nušalinimas būtent dėl šio klausimo (t. y. teisėjos R. Pocienės šališkumo) sprendimo, tačiau teisėjas ne tik kad nenusišalino, bet ir apskritai nesprendė šio klausimo.

8.2.                      Taip pat buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo, kuo vadovaudamasis atmetė ir kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus, neatnaujino įrodymų tyrimo, nors turėjo tai padaryti ex officio (savo iniciatyva), nesidomėjo naujai gautais ir tiriamais duomenimis (kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo tirti), taip pat veikos subjektyviaisiais požymiais, nesiėmė tinkamai nustatyti specialiųjų subjekto požymių ir nenustatytų bendrininkų veiksmų, dėl to priėmė kasatoriui neteisingą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys į skundžiamo apeliacinės instancijos teismo motyvus (nuosprendžio 89 punktas), kuriais iš esmės buvo preziumuota kasatoriaus kaltė ir kartu kitų asmenų panašiu laikotarpiu atlikti veiksmai perkelti kasatoriui. 

8.3.                      Be kita ko, netinkamai aiškintas bendrininkavimo su nenustatytais asmenimis požymis. Apeliacinės instancijos teismas iš kaltinamiesiems inkriminuotų aplinkybių pašalino kaltinimą veikus bendrininkų grupe, o N. S. (kuris esą veikė bendrai tiek su M. U., tiek ir su kitais kaltinamaisiais, kuriems baudžiamoji byla yra nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai) paliko kvalifikaciją pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, kuri įmanoma tik esant bendrininkavimui (BK 24 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pažymėtina ir tai, kad pagal kaltinamajame akte ir teisminio bylos nagrinėjimo metu M. U. palaikomą kaltinimą jis kaltinamas veikęs bendrininkų grupe kartu su nenustatytais asmenimis ir N. S., o apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad su N. S. (ir kitais toje pačioje byloje kaltintais asmenimis) M. U. nebendrininkavo. Jeigu jau kasatorius, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, neveikė kartu su kitais kartu kaltintais asmenimis, įskaitant N. S., tačiau esą veikė bendrai kartu su nenustatytais asmenimis (sunkinanti aplinkybė dėl veikos padarymo bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) neinkriminuota), tuomet kaltinimas tampa visiškai neaiškus ir nesuprantama, nuo ko reikėtų gintis, tai kasatorius prašo pripažinti esminiu garantijos žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas, pažeidimu (BK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis). Pagal kaltinimo versiją, N. S. susitarė su nenustatytais asmenimis, o M. U. ir kitiems toje pačioje baudžiamojoje byloje kaltintiems asmenims buvo inkriminuotas bendrininkavimas su N. S., ir ši aplinkybė skundžiamu nuosprendžiu yra pašalinta. Taigi, nesant jokio aiškaus turinio, kokiu būdu ir su kuo iš nenustatytų asmenų kasatorius esą susitarė daryti nusikalstamą veiką, toks kaltinimas tampa tiek nebeaiškus, kad jo negalima laikyti atitinkančiu BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, ypač vertinant, kad kaltinimas apeliacinės instancijos teisme keičiamas nebuvo. Manytina, kad toks esminis kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme negalėjo būti atliktas kitaip, kaip tik pagal BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi gynyba nuo tokio faktiškai pakeisto kaltinimo galėjo būti kitokia. Nors faktiškai pakeistas kaltinimas tik papildomai sujaukė ir iki tol buvusį neaiškų kaltinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nepakeitęs kaltinimo pagal BPK 256 straipsnio 1 dalies reikalavimus, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Neįmanoma tokia situacija, pagal kurią kaltinamasis gali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, įtvirtinantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu teisiamajame posėdyje jam iš anksto apie tai nepranešama. Su tuo susijęs ir netinkamas BK 72 straipsnio 5 dalies taikymas, nurodant, kad, nenustačius bendrininkų skaičiaus, nėra pagrindo taikyti turto konfiskavimą tik nustatytiems byloje bendrininkams.

8.4.                      Be to, šioje byloje buvo parinkta netinkama veikos kvalifikacija, o civiliniai teisiniai santykiai be jokio pagrindo kvalifikuoti kaip baudžiamieji, taip galimai siekiant pateisinti netinkamą pernelyg ilgai trunkantį baudžiamąjį procesą. Kaltinamasis aktas buvo surašytas taip, kad jame buvo nutylėta esminė aplinkybė – t. y. faktas, kad UAB „B“, kuriai atitinkamu laikotarpiu vadovavo kasatorius, lėšas žemės sklypams pirkti gavo kaip kreditą būtent iš AB SEB banko (kuris šioje baudžiamojoje byloje veikė kaip civilinis ieškovas). Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad net ir pradiniame banko pareiškime veikos teisinė kvalifikacija (nors, kasatoriaus teigimu, jokia nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta) nurodyta teisinga – BK 207 straipsnio 1 dalis, ir būtent pagal tokią kvalifikaciją ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi pagal kaltinimo versiją kasatorius užvaldė arba UAB „B“ lėšas, kurios esą jam buvo svetimos, arba UAB „A“ lėšas, nes, pagal kaltinimo versiją, esą tokių lėšų UAB „B“ bendrovei „A“ nesumokėjo. Bet tik jau ne SEB banko lėšas, kurios buvo tinkamai perduotos UAB „B“ ir tinkamai panaudotos tokiai veiklai, kaip ir buvo nurodyta kredito sutartyje, – žemės sklypams įsigyti, už tokią kainą, kuri bankui, kaip kredituojančiam subjektui, tiko. Pirmosios instancijos teismas, nors ir neįžvelgęs netinkamo veikos kvalifikavimo, fakto aplinkybes teisei taikyti nustatė teisingai. Pažymėtina, kad kredito suteikimas banke yra sudėtingas procesas, kurio metu vertinamos kreditą gaunančio fizinio ar juridinio asmens galimybės grąžinti kreditą, taip pat tuo atveju, kai taikomos sandorio užtikrinimo priemonės (tokios kaip hipoteka, įkeitimas, garantija ar pan.), yra vertinama ir keičiamo turto vertė, be to, tokį vertinimą turi atlikti ne bet kas, o bankui priimtinas turto vertintojas, kaip ir buvo šiuo atveju. Nei nekilnojamojo turto vertintojams, nei notarams, forminusiems žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius, nei patiems banko darbuotojams, jeigu jau kreditas buvo išduotas be pagrindo, kaltinimas jokių pretenzijų nereiškė. Pagal tokią parinktą fabulą AB SEB bankas niekaip negalėjo būti pripažintas civiliniu ieškovu, nes tokiu atveju pats bankas jokios žalos nepatyrė ir negalėjo patirti, o jeigu kas ir patyrė, tai nebent UAB „B“ arba UAB „A“, ir nė vienas šis juridinis asmuo kasatorei šioje baudžiamojoje byloje pretenzijų nepareiškė. Taigi, žemesniųjų instancijų teismai neatribojo BK 183 straipsnyje nustatytos veikos nuo BK 207 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos, tai, kasatorių manymu, padaryta siekiant pateisinti netinkamą, pernelyg ilgą baudžiamąjį procesą, tačiau kartu tai yra ir netinkamas baudžiamojo įstatymo aiškinimas ir taikymas. Visas ikiteisminis tyrimas ir tolesnis baudžiamasis persekiojimas, jeigu net tam būtų buvę pagrindo, galėjo būti atliekamas tik pagal kreditinio sukčiavimo požymius, t. y. tik pagal BK 207 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytą veiką.

8.5.                      Šiame kontekste pasisakytina ir dėl ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo pažeidimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad, privatiems juridiniams asmenims (įskaitant banką), valstybės institucijoms ar netgi prokurorui manant, jog kokie nors žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai yra neteisėti, tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais civilinio proceso tvarka tiek pagal sandorių šalių, tiek pagal bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus, tiek ir pagal prokuroro Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 49 straipsnio 1 dalies pagrindais) pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka. Taip pat ir dėl juridinio asmens dalyvių, pvz., banko kredito (paskolų) komiteto susirinkimo metu priimtų sprendimų, kadangi ir tokie sprendimai, kurie yra priimti balso teisę turintiems nariams balsuojant (tais atvejais, kai toks balsavimas turėjo kokias nors teisiškai reikšmingas pasekmes), gali būti panaikinti pareiškus ieškinį teisme civilinio proceso tvarka. Tokie sandoriai, jų ekonominė nauda yra išimtinai pačių sandorio šalių, šiuo atveju juridinių asmenų – UAB „B“ ir kt. sandoriuose dalyvaujančių asmenų, susitarimo dalykas. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad vienas ar kitas sandoris dėl CK IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ pagrindų yra ginčytinas, tai tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Nesant didelės žalos valstybei ar tretiesiems asmenims, sandoriai, netgi tiesiogiai ir neturėję didelės naudos bendrovei (o kai kuriais atvejais, pasikeitus rinkos konjunktūrai, ištikus ekonominei krizei, – ir žalingi), jokiu būdu negali būti traktuojami kaip bendrovės lėšų iššvaistymas ar juo labiau pasisavinimas. Dalyvavimas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriuose, kai juridiniai asmenys turėjo teisę tokius sandorius sudaryti, taip pat turi būti vertinamas kaip pateisinama profesinė ar (ir) ūkinė rizika, tai šalina baudžiamąją atsakomybę BK 34 straipsnio 1 dalies pagrindu.

9.       Kasaciniu skundu R. R., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus senaties terminui, ir jos gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. R. išteisinta. Kasatoriai skunde nurodo:

9.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo nešališkumo principą ir kartu padarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BK 22 straipsnio 3 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 57 straipsnio 1 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto pažeidimus. Bylą nagrinėjanti teisėja R. Pocienė po jai pareikšto nušalinimo nenusišalino, nors egzistavo tiek faktinis, tiek teisinis tokio nusišalinimo pagrindas. Pažymėtina, kad teisėjos R. Pocienės viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje yra nurodytas sandoris su UAB SEB banko lizingu – 2017 m. birželio 7 d. 17 290 Eur sumos finansinės nuomos (lizingo) sandoris dėl automobilio „Nissan X-Trail“. O visas UAB SEB banko lizingas prievoles yra perėmęs AB SEB bankas, kuris šioje byloje yra proceso dalyvis ir kurio apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Kartu pažymėtina, kad nors nurodytas sandoris buvo registruotas teisėjos sutuoktinio vardu, tačiau pagal CK 3.88 straipsnio, 3.109 straipsnio 1–2 dalių nuostatas toks turtas, lygiai kaip ir prievolės, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (prievole, vykdoma iš bendrojo sutuoktinių turto). O pati teisėja, deklaruodama ryšį su apeliantu – AB SEB banku, manė esant pagrindą, taip pat ir pareigą pagal įstatymą tokį ryšį deklaruoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija Nr. VII1-371 su vėlesniais pakeitimais) 6 straipsnio 2 dalies pagrindus bei 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį pareigą nusišalinti, taip pat kasacinę ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (kasacinio skundo 1.5–1.6 punktai). Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjos R. Pocienės nušalinimo klausimą pakartotinai sprendė tas pats teisėjas A. Bielskis po to, kai buvo sudaryta naujos sudėties teisėjų kolegija ir apeliaciniai skundai pradėti nagrinėti iš naujo. Teisėjui A. Bielskiui taip pat buvo pareikštas nušalinimas būtent dėl šio klausimo (t. y. teisėjos R. Pocienės šališkumo) sprendimo, tačiau teisėjas ne tik kad nenusišalino, bet ir apskritai nesprendė šio klausimo.

9.2.                      Manytina, kad šioje byloje buvo parinkta netinkama veikos kvalifikacija, o civiliniai teisiniai santykiai be jokio pagrindo kvalifikuoti kaip baudžiamieji, taip galimai siekiant pateisinti netinkamą pernelyg ilgai trunkantį baudžiamąjį procesą. UAB „K“ lėšas žemės sklypams pirkti gavo iš pačios kasatorės – dalį lėšų kasatorė turėjo pardavusi savo anksčiau turėtą nekilnojamąjį turtą (butą, sklypą, garažą), dalį pasiskolino iš kitų fizinių asmenų, todėl AB SEB banko suinteresuotumas bent jau dėl tos baudžiamosios bylos dalies, kurioje kasatorės veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, yra nenustatytas. Šiuo požiūriu kasatorės situacija yra bent jau iš dalies skirtinga nei kitų toje pačioje baudžiamojoje byloje persekiotų ir pripažintų kaltais asmenų ar asmenų, kurių veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos požymiai. Būtent kasatorės tikėjimas, kad galima bus uždirbti, perpardavus žemės sklypus, ir savų lėšų investavimas į tokią veiklą eliminuoja bet kokią tyčią BK 182 straipsnio 2 dalies požiūriu. Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad net ir pradiniame banko pareiškime veikos teisinė kvalifikacija (nepaisant to, kad, kasatoriaus teigimu, jokia nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta) nurodyta teisinga – BK 207 straipsnio 1 dalis, ir būtent pagal tokią kvalifikaciją ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pagal tokią kvalifikaciją pradėjus ikiteisminį tyrimą, banko pripažinimas civiliniu ieškovu buvo pateisinamas, tačiau kai kvalifikacija buvo pakeista, jokio materialaus suinteresuotumo bankas jau negalėjo turėti, nes kasatorė esą apgaule savinosi UAB „K“, o ne banko lėšas. Pirmosios instancijos teismas, nors ir neįžvelgęs netinkamo veikos kvalifikavimo, fakto aplinkybes teisei taikyti nustatė teisingai. Pažymėtina, kad bankas veikia didesnės finansinės rizikos aplinkybėmis, todėl bankui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Suprantama, AB SEB bankas, kredituodamas nekilnojamojo turto įsigijimą, tinkamai patikrino perkamo žemės sklypo kainą, parinkdamas bankui tinkamus turto vertintojus, buvo patikrintas bendrovės kreditingumas ir kitos aplinkybės, reikšmingos būtent BK 207 straipsnio 1 dalies požymių prasme. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusiam notarui jokių abejonių dėl sandorio teisėtumo nekilo, tai juo labiau tokių abejonių negalėjo kilti kasatorei. Aktualu ir tai, kad notarui kaltinimas jokių pretenzijų nereiškė.

9.3.                      Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo motyvu dėl kasatorės veiksmais UAB „K“ padarytos žalos, kadangi teismas eliminavo iš įrodymų viseto tą aplinkybę, jog būtent kasatorė ir investavo į nekilnojamojo turto pirkimą savo asmenines lėšas, taigi, ir tegalėjo pasisavinti lėšas, kurios jai pačiai priklausė iki to momento, kol buvo paskolintos UAB „K“. Be to, toks motyvas yra prieštaringas, nes apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sandoris tarp UAB „A“ ir UAB „K“ esą buvo apsimestinis, bet kasatorė vis tiek privalėjo perduoti kitai apsimestinio sandorio šaliai lėšas, kurių suma, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, taip pat neatitiko tikrovės. Toks aiškinimas yra labai tolimas nuo CK 1.87 straipsnio ir teismų praktikos aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes. Jeigu jau apeliacinės instancijos teismas sandorį tarp UAB „K“ ir UAB „A“ pripažįsta apsimestiniu, tai tokiu atveju šis teismas taip ir neatsako, kokį gi iš tikrųjų sandorį šalys turėjo galvoje (kaip jau nurodyta pirmiau, kasatorės nuosavų lėšų investavimas tokiam sandoriui sudaryti šiuo atveju yra esminis dalykas, kurį apeliacinės instancijos teismas ignoravo). Manytina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas sandorį apsimestiniu, išėjo iš civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimo ribų ir taip dar ir užkirto kasatorei kelią į tinkamą apeliaciją, nes kasacinės instancijos teisme fakto klausimai, t. y. ir fakto aplinkybės, sudarančios sandorio apsimestinumo ar realumo (neapsimestinumo) klausimą, nebėra nagrinėjami. Taigi taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių ir 331 straipsnio 1–3 dalių reikalavimus, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą.

9.4.                      Taip pat pasisakytina ir dėl ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo pažeidimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad, privatiems juridiniams asmenims (įskaitant banką), valstybės institucijoms ar netgi prokurorui manant, jog kokie nors žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai yra neteisėti, tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais civilinio proceso tvarka tiek pagal sandorių šalių, tiek pagal bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus, tiek ir pagal prokuroro CPK 49 straipsnio 1 dalies pagrindais pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka. Taip pat ir dėl juridinio asmens dalyvių, pvz., banko kredito (paskolų) komiteto susirinkimo metu priimtų sprendimų, kadangi ir tokie sprendimai, kurie yra priimti balso teisę turintiems nariams balsuojant (tais atvejais, kai toks balsavimas turėjo kokias nors teisiškai reikšmingas pasekmes), gali būti panaikinti pareiškus ieškinį teisme civilinio proceso tvarka. Tokie sandoriai, jų ekonominė nauda yra išimtinai pačių sandorio šalių, šiuo atveju juridinių asmenų – UAB „K“ ir kt. sandoriuose dalyvaujančių asmenų, susitarimo dalykas. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad vienas ar kitas sandoris dėl CK IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ pagrindų yra ginčytinas, tai tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Nesant didelės žalos valstybei ar tretiesiems asmenims, sandoriai, netgi tiesiogiai ir neturėję didelės naudos bendrovei (o kai kuriais atvejais, pasikeitus rinkos konjunktūrai, ištikus ekonominei krizei, – ir žalingi), jokiu būdu negali būti traktuojami kaip bendrovės lėšų iššvaistymas ar juo labiau pasisavinimas. Dalyvavimas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriuose, kai juridiniai asmenys turėjo teisę tokius sandorius sudaryti, taip pat turi būti vertinamas kaip pateisinama profesinė ar (ir) ūkinė rizika, tai šalina baudžiamąją atsakomybę BK 34 straipsnio 1 dalies pagrindu.

9.5.                      Be to, pažeista kasatorės nekaltumo prezumpcija, kadangi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotės akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas nurodo, esą kasatorės veikoje yra visi nusikalstamos veikos požymiai, t. y. de facto (faktiškai) pripažįsta kasatorę kalta, nors to paties skundžiamo nuosprendžio 22–22 punktuose cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir konstitucinę jurisprudenciją. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bet kokiame teismo baigiamajame akte, kuriuo nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti formuluočių, iš kurių būtų galima spręsti (netgi susidaryti įspūdį), kad teismas laiko kaltinamąjį kaltu, kadangi tai pažeidžia ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančios formuluotės yra neleistinos, o skundžiama apeliacinės instancijos teismo dalis naikintina. Kartu pasisakytina ir dėl to, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotė apie tai, jog kaltinamieji veikė bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, negalėjo atsirasti apeliacinės instancijos teismui bent jau nepranešus apie tokią galimybę, nes šios formuluotės atsiradimas siejamas ir su BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta fakto aplinkybe, ir su teisiniu požymiu, nurodytu BPK 256 straipsnio 2 dalyje bei BK 24 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Kasatorei visiškai nesuprantama, kaip galima veikti bendrai su nenustatytais asmenimis, tačiau nebendrininkaujant. Tokiu atveju lieka neaiški ir kasatorės, kaip bendrininkės, rūšis, o toks neaiškus kaltinimas ne tik pažeidžia teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 44 straipsnio 7 dalis, 22 straipsnio 3 dalis), bet ir BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalis, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu.

10.       Kasaciniu skundu N. S., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus senaties terminui, formuluoja kelis alternatyvius prašymus: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, susijusią su N. S., ir baudžiamąją bylą jai nutraukti dėl dvigubo (pakartotinio) persekiojimo; arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria kasatorė išteisinta, be pakeitimų; arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, pašalinant iš skundžiamo nuosprendžio skirsnį „Dėl N. S. ir N. S. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų požymių“ ir rezoliucinės nuosprendžio dalies formuluotes, pažeidžiančias kasatorės nekaltumo prezumpciją. Kasatorė skunde nurodo:

10.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė nešališkumo reikalavimą ir taip padarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, 109 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BK 22 straipsnio 3 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 57 straipsnio 1 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto pažeidimus. Pažymėtina, kad teisėja R. Pocienė po jai raštu pareikšto nušalinimo nenusišalino, nors jos viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje buvo nurodytas sandoris su UAB SEB banko lizingas – 2017 m. birželio 7 d. 17 290 Eur sumos finansinės nuomos (lizingo) sandoris dėl automobilio „Nissan X-Trail“. O visas UAB SEB banko lizingas prievoles yra perėmęs AB SEB bankas, kuris šioje byloje yra proceso dalyvis ir kurio apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Kartu pažymėtina, kad nors nurodytas sandoris buvo registruotas teisėjos sutuoktinio vardu, tačiau pagal CK 3.88 straipsnio, 3.109 straipsnio 1–2 dalių nuostatas toks turtas, lygiai kaip ir prievolės, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (prievole, vykdoma iš bendrojo sutuoktinių turto). O pati teisėja, deklaruodama ryšį su apeliantu – AB SEB banku, manė esant pagrindą, taip pat ir pareigą pagal įstatymą tokį ryšį deklaruoti. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija Nr. VII1-371 su vėlesniais pakeitimais) 6 straipsnio 2 dalies pagrindus bei 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį pareigą nusišalinti, taip pat kasacinę ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (kasacinio skundo 1.5–1.6 punktai). Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisėjos R. Pocienės nušalinimo klausimą pakartotinai sprendė tas pats teisėjas A. Bielskis po to, kai buvo sudaryta naujos sudėties teisėjų kolegija ir apeliaciniai skundai pradėti nagrinėti iš naujo. Teisėjui A. Bielskiui taip pat buvo pareikštas nušalinimas būtent dėl šio klausimo (t. y. teisėjos R. Pocienės šališkumo) sprendimo, tačiau teisėjas ne tik kad nenusišalino, bet ir apskritai nesprendė šio klausimo.

10.2.                      Byloje taip pat buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, susijęs su pakartotiniu kasatorės baudžiamuoju persekiojimu ir teisimu, t. y. non bis in idem (lot. draudimas antrą kartą persekioti už tą pačią nusikalstamą veiką) principo pažeidimas. Pažymėtina, kad kasatorė buvo antrą kartą persekiojama dėl tų pačių veikų, dėl kurių jau yra priimtas įsiteisėjęs Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje Nr. 1-1860-478/2011 (28 t., b. l. 106–109). Minėtu Kauno miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu kasatorė yra pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Kasatorė pagal šį baudžiamąjį įsakymą yra sumokėjusi baudą, o teistumas išnykęs. Šiame kontekste aktualu tai, kad kaltinimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo grindžiamas lygiai tais pačiais duomenimis, taip pat ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos I patikrinimų skyriaus 2009 m. gegužės 14 d. išvada „Dėl UAB „S“, FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2012 m. balandžio 23 d. specialisto išvada Nr. 5-2/64 „Dėl UAB „S“ ūkinės finansinės veiklos rezultatų“, kuriose minimi sandoriai tarp UAB „A“ ir UAB „S“, taip pat jame minimi ir asmenys (pvz., N. S.), kurie taip pat buvo teisiami šioje baudžiamojoje byloje, kasatorės veiksmai net ir išvadose vertinami pagal BK 223 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius (9 t., b. l. 54–197; 10 t., b. l. 1–48). Taigi kaltinamajame akte N. S. inkriminuoti identiški arba iš esmės tie patys teisiškai reikšmingi faktai, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su kasatore ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu: padarymo vieta, laikas, kasatorės pareigos tame pačiame juridiniame asmenyje, kitos aplinkybės abiem atvejais kyla iš tų pačių faktų.

10.3.                      Be to, buvo parinkta netinkama veikos kvalifikacija, o civiliniai teisiniai santykiai be jokio pagrindo kvalifikuoti kaip baudžiamieji, taip galimai siekiant pateisinti netinkamą pernelyg ilgai trunkantį baudžiamąjį procesą. Kaltinamasis aktas buvo surašytas taip, kad jame buvo nutylėta esminė aplinkybė – faktas, kad UAB „S“, kuriai atitinkamu laikotarpiu vadovavo kasatorė, lėšas žemės sklypams pirkti gavo kaip kreditą būtent iš AB SEB banko (kuris šioje baudžiamojoje byloje veikė kaip civilinis ieškovas). Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad net ir pradiniame banko pareiškime veikos teisinė kvalifikacija (nepaisant to, kad, kasatorės teigimu, jokia nusikalstama veika iš viso nebuvo padaryta) nurodyta teisinga – BK 207 straipsnio 1 dalis, ir būtent pagal tokią kvalifikaciją ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi pagal kaltinimo versiją kasatorė N. S. užvaldė arba UAB „S“ lėšas, kurios esą jai buvo svetimos, arba UAB „A“ lėšas, nes, pagal kaltinimo versiją, esą tokių lėšų UAB „S“ bendrovei „A“ nesumokėjo. Bet tik jau ne AB SEB banko lėšas, kurios buvo tinkamai perduotos UAB „S“ ir tinkamai panaudotos tokiai veiklai, kaip ir buvo nurodyta kredito sutartyje, – žemės sklypams įsigyti, už tokią kainą, kuri bankui, kaip kredituojančiam subjektui, tiko. Pirmosios instancijos teismas, nors ir neįžvelgęs netinkamo veikos kvalifikavimo, fakto aplinkybes teisei taikyti nustatė teisingai. Pažymėtina, kad kredito suteikimas banke yra sudėtingas procesas, kurio metu vertinamos kreditą gaunančio fizinio ar juridinio asmens galimybės grąžinti kreditą, taip pat tuo atveju, kai taikomos sandorio užtikrinimo priemonės (tokios kaip hipoteka, įkeitimas, garantija ar pan.), yra vertinama ir keičiamo turto vertė, be to, tokį vertinimą turi atlikti ne bet kas, o bankui priimtinas turto vertintojas, kaip ir buvo šiuo atveju. Nei nekilnojamojo turto vertintojams, nei notarams, forminusiems žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius, nei patiems banko darbuotojams, jeigu jau kreditas buvo išduotas be pagrindo, kaltinimas jokių pretenzijų nereiškė. Pagal tokią parinktą fabulą AB SEB bankas niekaip negalėjo būti pripažintas civiliniu ieškovu, nes tokiu atveju pats bankas jokios žalos nepatyrė ir negalėjo patirti, o jeigu kas ir patyrė, tai nebent UAB „S“ arba UAB „A“, ir nė vienas šis juridinis asmuo kasatorei šioje baudžiamojoje byloje pretenzijų nepareiškė. Taigi, žemesniųjų instancijų teismai neatribojo BK 183 straipsnyje nustatytos veikos nuo BK 207 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos, tai, kasatorės manymu, padaryta siekiant pateisinti netinkamą, pernelyg ilgą baudžiamąjį procesą, tačiau kartu tai yra ir netinkamas baudžiamojo įstatymo aiškinimas ir taikymas. Visas ikiteisminis tyrimas ir tolesnis baudžiamasis persekiojimas, jeigu net tam būtų buvę pagrindo, galėjo būti atliekami tik pagal kreditinio sukčiavimo požymius, t. y. tik pagal BK 207 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nustatytą veiką.

10.4.                      Šiame kontekste pasisakytina ir dėl ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo pažeidimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad, privatiems juridiniams asmenims (įskaitant banką), valstybės institucijoms ar netgi prokurorui manant, jog kokie nors žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai yra neteisėti, tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais civilinio proceso tvarka tiek pagal sandorių šalių, tiek pagal bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriaus, tiek ir pagal prokuroro (CPK 49 straipsnio 1 dalies pagrindais) pareikštą ieškinį civilinio proceso tvarka. Taip pat ir dėl juridinio asmens dalyvių, pvz., banko kredito (paskolų) komiteto susirinkimo metu priimtų sprendimų, kadangi ir tokie sprendimai, kurie yra priimti balso teisę turintiems nariams balsuojant (tais atvejais, kai toks balsavimas turėjo kokias nors teisiškai reikšmingas pasekmes), gali būti panaikinti pareiškus ieškinį teisme civilinio proceso tvarka. Tokie sandoriai, jų ekonominė nauda yra išimtinai pačių sandorio šalių, šiuo atveju juridinių asmenų – UAB „S“ ir kt. sandoriuose dalyvaujančių asmenų, susitarimo dalykas. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad vienas ar kitas sandoris dėl CK IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ pagrindų yra ginčytinas, tai tokie ginčai turėtų būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka. Nesant didelės žalos valstybei ar tretiesiems asmenims, sandoriai, netgi tiesiogiai ir neturėję didelės naudos bendrovei (o kai kuriais atvejais, pasikeitus rinkos konjunktūrai, ištikus ekonominei krizei, – ir žalingi), jokiu būdu negali būti traktuojami kaip bendrovės lėšų iššvaistymas ar juo labiau pasisavinimas. Dalyvavimas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriuose, kai juridiniai asmenys turėjo teisę tokius sandorius sudaryti, taip pat turi būti vertinamas kaip pateisinama profesinė ar (ir) ūkinė rizika, tai šalina baudžiamąją atsakomybę BK 34 straipsnio 1 dalies pagrindu.

10.5.                      Be to, pažeista kasatorės nekaltumo prezumpcija, kadangi iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotės akivaizdu, jog apeliacinės instancijos teismas nurodo, esą kasatorės veikoje yra visi nusikalstamos veikos požymiai, t. y. de facto (faktiškai) pripažįsta kasatorę kalta, nors to paties skundžiamo nuosprendžio 22–22 punktuose cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir konstitucinę jurisprudenciją. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bet kokiame teismo baigiamajame akte, kuriuo nekonstatuojamas asmens kaltumas, negali būti formuluočių, iš kurių būtų galima spręsti (netgi susidaryti įspūdį), kad teismas laiko kaltinamąjį kaltu, kadangi tai pažeidžia ir Konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje esančios formuluotės yra neleistinos, o skundžiama apeliacinės instancijos teismo dalis naikintina.

11.       Kasaciniu skundu R. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta suėjus senaties terminui, gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. K. išteisinta; arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

11.1.                      Apeliacinės instancijos teisme baudžiamąją bylą nagrinėjo šališka teisėja, kurios sutuoktinis (kartu ir ji pati) buvo susijęs su apeliantu – civiliniu ieškovu AB SEB banku. Nepaisant viešame registre tinkamai nurodyto privataus intereso šio banko atžvilgiu, teisėja R. Pocienė nenusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo net ir po to, kuomet skirtingos sudėties teisėjų kolegijose jai buvo pakartotinai reiškiamas nušalinimas. Lietuvos apeliaciniame teisme teisėjos R. Pocienės nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas netinkamai, skirtingų teisėjų kolegijų likę nariai nenušalino teisėjos nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, taip padarydami esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, kuris užkirto kelią nešališkai ir teisingai išnagrinėti prokuroro ir civilinio ieškovo apeliacinius skundus. Be to, nušalinimo klausimą pakartotinai sprendė ir teisėjas A. Bielskis, kuris jau anksčiau buvo sprendęs tą patį klausimą, išreiškęs išankstinę nuomonę ir nenušalinęs teisėjos R. Pocienės nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka. Taip buvo esmingai pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų, 59 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto reikalavimai.

11.2.                      Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų R. K. gynėjo pateiktų argumentų, dalį atmetė remdamasis deklaratyvaus pobūdžio argumentais bei esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies normas. Pažymėtina, kad R. K. buvo įteiktas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, o tai apsunkino R. K. teisių į gynybą realizavimą. Iš kaltinamajame akte išdėstyto kaltinimo neaišku, kaip galima pasisavinti UAB „Au“ pinigines lėšas, kurias ta bendrovė esą turėjo gauti pagal žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau, kaip nurodo prokuroras, tas sandoris buvo apsimestinis, o tų pinigų pagal minėtąją apsimestinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį UAB „Au“ dar ir pati negavo. 

11.3.                      Byloje nėra įrodyta R. K. tyčia. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad iš tiesų R. K. nepasisavino jokių piniginių lėšų. Nors ji buvo kaltinama esą pagrobusi tikrai didelę sumą piniginių lėšų, tačiau byloje nesurinkta jokių duomenų apie tai, kad ji po inkriminuojamos jai nusikalstamos veikos tariamo padarymo bent kiek būtų praturtėjusi ar būtų kaip nors išlaidavusi. R. K. viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai neigė padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodydama kad ja pasinaudojo kiti asmenys. Gavusi pasiūlymą dirbti UAB “Au” iš pradžių suprato, kad jai reikės dirbti techninį darbą – ieškoti supirkimui žemės sklypų, vėliau pasiūlė ją įforminti direktore, aiškino, jog reikės tik pasirašyti dokumentus, o viską dirbs su ta bendrove susiję asmenys. Vėliau kilus įtarimui, kad su ta bendrove daroma kažkas neteisinga, iš darbo išėjo, kas buvo jau po kaltinime nurodyto laikotarpio. Kaltinamoji parodė, jog tuo metu (epizodas dėl sutarties tarp UAB “A” ir UAB ,,Au”) nesuprato, kad būtų daroma kokia nors nusikalstama veika. Jeigu ir pasirašė kokius nors dokumentus, tai neturėdama jokios piktos valios, pilnai pasitikėjusi asmenimis, apie kuriuos išsamiau parodymus davusi ikiteisminiame tyrime. Manytina, kad už tokį savo nerūpestingumą ir pasitikėjimą R. K. neturėtų atsakyti baudžiamąja tvarka. Pažymėtina, kad skunde nurodyti R. K. parodymai nebuvo ir nėra iki galo paneigti kitais bylos duomenimis ar byloje surinktais įrodymais, niekas iš kitų kaltinamųjų šios bylos procese niekada nedavė kaltinančių R. K. parodymų. Byloje surinkti rašytiniai duomenys, t. y. atskiri dokumentai apie paskolas, žemės sklypo pirkimą, pardavimą, įmonių buhalteriniai dokumentai, sudarė pagrindą tik prielaidai apie tariamą R. K. kaltę. Be to, byloje nepagrįstai nebuvo paskirta rašysenos ekspertizė, kad būtų nustatyta, ar kaltinime nurodytuose UAB „A“ vardu išrašytuose pinigų priėmimo kvituose pasirašė R. K. ar už ją tai padarė kitas asmuo. Ir nors ikiteisminio tyrimo stadijoje buvo duota užduotis rašysenos specialistams dėl įrašų ir parašų minėtuose pinigų priėmimo kvituose ištyrimo, tačiau buvo tiriami ne pristatomi, kaip R. K. padaryti įrašai bei parašai, o tik tuose kvituose pristatomi D. B. rankraštiniai įrašai ir atitinkami parašai.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12.       Nuteistojo M. U. ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, N. S., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, R. R., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, R. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

13.       Kasacinės instancijos teismas baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. iš naujo įrodymų netiria ir nevertina. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-71-677/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).

14.       Taigi kasacinių skundų teiginiai, nepagrįsti teisiniais argumentais, tokie kaip dėl kaltinamojo akto neaiškumo, aplinkybių, susijusių su kredito panaudojimo ne pagal paskirtį ir su tuo susijusių argumentų dėl AB SEB banko netinkamo pripažinimo civiliniu ieškovu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir kasacijos pagrindais (BPK 369 straipsnis). Taip pat paliekami nenagrinėti R. K. gynėjo D. Svirinavičiaus kasacinio skundo argumentai dėl jo ginamosios veikų neįrodytumo.

Dėl teismo nešališkumo

15.       Visuose kasaciniuose skunduose nurodoma, kad bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas, taip pažeisdamas asmenų, kuriems byla nutraukta, ir nuteistojo teisę į nešališką teismą. Skunduose skirtingais pagrindais nurodomi argumentai dėl dviejų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narių šališkumo. Šie kasatorių argumentai nepagrįsti.

16.       Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas tai suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y.  turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (pvz.,  kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017, 2K-45-303/2018, 2K-269-303/2020, 2K-185-976/2021). EŽTT praktikoje dėl teismo nešališkumo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pasisakant dėl objektyviojo nešališkumo reikalavimo, be kita ko, pabrėžiama, kad netgi tai, kaip situacija atrodo, gali turėti tam tikros svarbos, arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, 73–78 punktai).

17.       BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas leidžia grįsti nušalinimą ir kitomis nei BPK 58 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose išvardytomis aplinkybėmis, jei jos kelia pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios aplinkybės gali būti susijusios, be kita ko, su bylą nagrinėjančio teisėjo ar jo šeimos nario (artimojo giminaičio) ir vienos iš proceso šalių arba su šalimi susijusio asmens (asmenų) esančiais ar buvusiais ryšiais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-396/2014, 2K-132/2015, 2K-253-693/2017, 2K-179-303/2020). Tačiau vien tokių ryšių fakto savaime nepakanka išvadai, kad abejonės dėl teisėjo nešališkumo yra objektyviai pagrįstos, padaryti. Kiekvienoje konkrečioje byloje turi būti nuspręsta, ar svarstomi santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad rodo teismo nešališkumo trūkumą.

18.       Labai reikšminga aplinkybė vertinant teisėjo nešališkumą yra paties teisėjo pripažintos ir atitinkamoje byloje aktualios aplinkybės, pagrindžiančios abejones jo nešališkumu dėl konkretaus asmens (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-689/2021; EŽTT sprendimas byloje Kaminskienė prieš Lietuvą). 

19.       Nagrinėjamoje byloje kasatorių abejonės teisėjos R. Pocienės, dalyvavusios nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nešališkumu grindžiamos viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje nurodyta aplinkybe, kad jos sutuoktinis yra sudaręs automobilio finansinės nuomos (lizingo) sutartį su AB SEB banko lizingu. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas yra AB SEB bankas, kuris yra perėmęs pirmiau minėtos bendrovės prievoles. Kasatorių teigimu, tokia pačios teisėjos išviešinta (nurodžius viešųjų privačiųjų interesų deklaracijoje) aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti objektyvųjį teisėjos šališkumą.

19.1.                      Byloje neginčijama, kad tokia sutartis keli metai iki šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, buvo sudaryta, ir kad šis sandoris buvo deklaruotas teisėjos R. Pocienės viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nariai, spręsdami klausimą dėl teisėjos nušalinimo, priėmė sprendimą netenkinti nušalinimo prašymo. Nutartyje buvo nurodyta, kad tai, jog teisėjos sutuoktinis su AB SEB banko lizingu sudarė tipinę transporto priemonės lizingo sutartį, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teisėja bus šališka subjektyviuoju ir/ar objektyviuoju aspektu.

19.2.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad yra netiesioginis, nutolęs, vartojimo santykiais grįstas teisėjos sutuoktinio ir rinkos sąlygomis veikiančios bendrovės ryšys, t. y., tipinės, nesuteikiant jokių išskirtinių sąlygų (tokių duomenų neteikia ir kasatoriai) transporto priemonės finansinės nuomos (lizingo) sutarties sudarymas, be kita ko – sutartis sudaryta keli metai iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti teismo (teisėjos) šališkumo. Todėl tiek pati teisėja, kuri nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, tiek kiti du teisėjų kolegijos nariai, priėmę sprendimą netenkinti prašymo ją nušalinti, nepažeidė reikalavimų, keliamų nešališkam teismui.

19.3.                      Atkreiptinas kasatorių dėmesys ir į tai, kad, skirtingai negu jų nurodomose EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose, kuriose teisės į nešališką teismą pažeidimai buvo nustatyti tais atvejais, kai teisėjai dalyvavo nagrinėjant bylas, susijusias būtent su tais asmenimis, su kuriais patys teisėjai pripažino esant ryšių, galimai lemiančių interesų konfliktą, šioje baudžiamojoje byloje teisėja savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijoje deklaravo ne savo sutuoktinio ryšį su civiliniu ieškovu, kuris lemtų interesų konfliktą, o šeimos sandorį, t. y., transporto priemonės pirkimą išsimokėtinai iš tokias paslaugas teikiančios bendrovės. Taigi įprastinio civilinio vartojimo sandorio sudarymas su juridiniu asmeniu, rinkoje teikiančiu šias paslaugas neapibrėžtam skaičiui vartotojų, nereiškia tokio ryšio su juridiniu asmeniu, kuris suteiktų pagrindą kilti pagrįstoms abejonėms teisėjos nešališkumu. Tai, kad teisėja deklaravo savo ir savo sutuoktinio sudarytus sandorius su juridiniu asmeniu, priešingai nei teigia kasatoriai, neįpareigoja teisėjos, nesant nei subjektyviųjų, nei objektyviųjų šališkumo pagrindų, nusišalinti nuo bet kokios bylos, kurioje bet kokiu statusu dalyvautų tas juridinis asmuo arba to juridinio asmens dalyviai, vadovai, darbuotojai etc.

20.       Kasatoriai taip pat nurodo, kad šališkas buvo ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narys teisėjas A. Bielskis, nes kelis kartus sprendė tą patį klausimą – prašymą nušalinti teisėją R. Pocienę.

20.1.                      Byloje prašymas nušalinti teisėją R. Pocienę tuo pačiu pagrindu, aptartu pirmiau šioje nutartyje, buvo teiktas kelis kartus. Pasikeitus bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos sudėčiai, nušalinimas teisėjai R. Pocienei buvo pareikštas dar kartą. Teikdamas šį prašymą, gynėjas V. Sirvydis nurodė, kad teisėjas A. Bielskis turėtų nusišalinti nuo šio klausimo sprendimo, nes jis jau yra išreiškęs savo poziciją, t. y. sprendęs, kad nėra teisėjos R. Pocienės nušalinimo pagrindų.

20.2.                      Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, teisėjų kolegija sprendė dėl nušalinimo, pareikšto teisėjai R. Pocienei, nagrinėjimo procedūros. Konstatavus, kad iš esmės yra reiškiamas pakartotinis prašymas, nes nurodomas identiškas teisėjos nušalinimo pagrindas, šį klausimą sprendė likę du kolegijos nariai, tarp kurių buvo ir teisėjas A. Bielskis.

20.3.                      BPK 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokiais atvejais teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tos pačios bylos. Teismų praktikoje, aiškinant BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte įvirtintą reikalavimą, yra nurodyta, kad būtina užtikrinti, jog bylą nagrinėtų teisėjas, dėl kaltinamojo nepriėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl įtarimų pagrįstumo, duomenų (įrodymų) vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-124-648/2015).

20.4.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išaiškintą teisėjo (teismo) nešališkumo principo turinį ir remdamasi BPK 58 straipsnio 2 dalimi, 59 straipsnio 2 dalimi, daro išvadą, jog teisėjas A. Bielskis, antrą kartą spręsdamas analogiškais pagrindais pareikštą prašymą dėl kolegijos narės galimo šališkumo, nepažeidė BPK reikalavimų, taip pat neparodė šališkumo proceso dalyvių atžvilgiu.

Dėl kaltinamojo akto ir kaltinimo keitimo

21.       Kasaciniame R. K. gynėjo D. Svirinavičiaus skunde nurodoma, kad kaltinimai R. K. buvo suformuluoti nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų.

22.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šis argumentas nepagrįstas. Jis buvo teikiamas viso proceso metu, nurodant, kad R. K. pareikštas kaltinimas nėra aiškus ir suprantamas. Pirmosios instancijos teisme gynėjo keliamas klausimas 2017 m. vasario 7 d. vykusiame teisiamajame posėdyje buvo išspręstas protokoline nutartimi, kur buvo nurodyta, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus: jame nurodyta R. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Tai, kad nusikalstamos veikos aprašyme nenurodyti visi tiriamos nusikalstamos veikos bendrininkai, netrukdo nagrinėti bylos. Kasaciniame skunde nenurodoma jokių kitų kaltinamojo akto trūkumų, dėl kurių nebūtų pasisakę abiejų instancijų teismai. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde neva neaiškūs kaltinimai interpretuojami atsietai nuo kaltinimų, pareikštų byloje: R. K. buvo kaltinama tuo, kad pasisavino jos atstovaujamos įmonės lėšas, nes pagal pirkimo–pardavimo sandorį neva sumokėjo UAB ,,A“ atstovui grynuosius pinigus, nors byloje nustatyta, kad šie UAB ,,Au“ priklausantys pinigai buvo pasisavinti. Tuo tarpu kasaciniame skunde teigiama, kad R. K. kaltinama tuo, jog pasisavino UAB „Au“ lėšas, kurias ta bendrovė esą turėjo gauti pagal žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį. Tokie kaltinimai byloje nebuvo reiškiami.

23.       Kasaciniuose M. U. ir jo gynėjo K. Jonaičio, R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio, R. K. gynėjo D. Svirinavičiaus skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 256 straipsnio reikalavimus ir atitinkamai teisę į gynybą.

24.       Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė nuosprendį, kuriuo M. U. buvo nuteistas, o R. R., N. S., R. K. baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Todėl teismas privalėjo išdėstyti teismo nustatytas aplinkybes ir tai padarė atskirai kiekvieno iš minėtų asmenų atžvilgiu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 49, 67, 87, 103 punktai). Aplinkybių patikslinimas atliktas nepažeidžiant kaltinimo keitimo taisyklių ir teisės į gynybą.

24.1.                      Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytų,  pripažintų įrodytomis ir iš dalies patikslintų visų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas teismo nuosprendžio aprašomojoje, o ne rezoliucinėje dalyje atitinka įstatymo ir teismų praktikos reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-149/2013, 2K-293-222/2017).

24.2.                      Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad veikų aplinkybių patikslinimas, šalinant iš inkriminuotų veikų aprašymo aplinkybę, kad asmenys veikė bendrininkų grupe, nepripažintinas kaltinimo keitimu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio 45, 64, 84, 100 punktų, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atitinkamai R. R., N. S., R. K., M. U. jiems inkriminuotus veiksmus atliko (realizavo) ne vieni, t. y. kiekvienas iš jų veikė su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, taip pat ir padedant N. S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje, inkriminuojant atskiriems asmenims konkrečią veiką, nebuvo nustatyti bent du vykdytojai. Taigi, remdamasis BK 25 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog R. R., N. S., R. K., M. U. veikė bendrininkų grupe. Kasatoriai nenurodė argumentų, kodėl toks teisinės aplinkybės šalinimas laikytinas kaltinimo keitimu ir kaip šios aplinkybės pašalinimas iš atitinkamų veikų aprašymo galėjo lemti teisės į gynybą pažeidimą. Kaip matyti iš kaltinimų, visiems asmenims buvo inkriminuotas veikimas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir padedant N. S.. Gynyba šioje byloje paremta tuo, kad R. R., N. S., R. K., M. U. veikė teisėtai, t. y. kaip įmonių direktoriai vykdė civilinius sandorius, ir bet koks nusikalstamas bendrininkavimas tiek su nenustatytais ikiteisminio tyrimo metu asmenimis (nesvarbu, ar jie būtų pripažinti vykdytojais ar kitos rūšies bendrininkais), tiek su padėjėju N. S. yra nepripažįstamas (neigiamas). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pašalindamas aplinkybę, kad atitinkami asmenys, dėl kurių nagrinėjami kasaciniai skundai, veikė ,,bendrininkų grupe su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis“, ir veikų aprašyme nurodydamas patikslintą aplinkybę, kad R. R., N. S., R. K., M. U. atitinkamai veikė ,,bendrai kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis“, neturėjo vykdyti BPK 256 straipsnyje nurodytų reikalavimų ir minėtų asmenų teisės į gynybą nepažeidė.

25.       Taip pat atkreipiamas kasatorių dėmesys į tai, kad aptartos aplinkybės – ,,veikimo bendrininkų grupe“ pašalinimas reiškia, kad byloje nustatytas bendras veikimas su padėjėju N. S. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis (BK 24 straipsnis). Todėl kasatorių teiginiai, kad pašalinus asmenims inkriminuotą veikimą ,,bendrininkų grupe“, jiems tampa neaišku, ką nustatė apeliacinės instancijos teismas, atmetami.

Dėl nekaltumo prezumpcijos 

26.       R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio, N. S. kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas bylą dėl senaties, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų.

27.       Pagal Konstitucinio Teismo ir kasacinės instancijos teismo praktiką, jei nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, baudžiamoji byla nutraukiama tik tuo atveju, kai yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas, BK 95 straipsnis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Tačiau pabrėžtina, kad, nutraukiant bylą aptariamu pagrindu, kartu būtina laikytis iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančių reikalavimų sprendimams, kuriais asmuo nepripažįstamas kaltu. Tokiais atvejais baigiamajame teismo akte neturi būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, ir nusikalstamos veikos turi būti aprašytos neperžengiant įtarimo (kaltinimo) būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-31-746/2016, 2K-7-304-976/2016 ir kitos). ???

28.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas kad R. R., N. S., R. K. pagrįstai buvo kaltinamos padariusios atitinkamas nusikalstamas veikas, vartojo tokias formuluotes: atitinkami R. R., N. S., R. K. veiksmai ,,atitiko visus veikos, nurodytos BK 183 straipsnio 2 dalyje objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 49, 66???, 86 punktai) arba ,,nustačius, kad veiksmuose yra visi BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymiai, teisėjų kolegija įvertina tai, kad viena iš BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimas“ (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 51, 72, 88 punktai).

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas formuluotes, kuriomis teismas daro išvadas dėl kaltinimų pagrįstumo, kartu priima sprendimą nutraukti bylas dėl to, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, nusprendžia, kad nekaltumo principo reikalavimai yra išlaikyti. Iš šių – konkrečių formuluočių, taip pat iš viso nuosprendžio turinio, yra visiškai aišku, kad nors R. R., N. S., R. K. pagrįstai buvo kaltinamos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų nėra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, joms nekyla jokie teisiniai padariniai, kurie kiltų priėmus tokį nuosprendį.

Dėl įrodymų vertinimo

30.       Kasaciniuose M. U. ir jo gynėjo K. Jonaičio, R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nesilaikė in dubio pro reo principo. Šie kasatoriai, taip pat R. K. gynėjas D. Svirinavičius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą.

31.       Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Šiam teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę iš naujo vertinti bylos įrodymus, taip pat, atlikus įrodymų tyrimą, nuosprendį grįsti naujais įrodymais ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtus nuosprendžius ar nutartis.

32.       Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nuosprendžio aprašomoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tai sudaro prielaidas nustatyti bylos faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017, 2K-323-699/2018, 2K-5-628/2019).

33.       Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Pagal teismų praktiką, aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo???.? Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284-648/2016, 2K-173-648/2017, 2K-141-303/2020, 2K-178-976/2021, 2K-92-511/2022). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra skirtingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113-303/2015, 2K-324-976/2018, 2K-141-303/2020, 2K-133-942/2020, 2K-178-976/2021).

34.       Kasaciniuose skunduose nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau nenurodoma, kokie esminiai BPK 20 straipsnio ar kitų BPK nuostatų reikalavimų pažeidimai buvo padaryti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriai nurodo, kad turėjo būti laikomasi principo, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nepažeidė nei šio, nei kitų įrodinėjimo principų ir normų reikalavimų.

34.1.                      Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė padaręs išvadą, kad žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai su UAB „A“ įvyko pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytomis sąlygomis, žemės sklypo kainą nustatant šalių susitarimu, ir sutartyse nurodytos pinigų sumos UAB „A“ buvo sumokėtos. Taip pat kad išteisintųjų teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai nepaneigti kitais įrodymais. 

34.2.                      Kaip matyti iš bylos, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro ir civilinio ieškovo skunduose nurodytus argumentus, laikėsi BPK nuostatų, reguliuojančių apeliacinį procesą, taip pat ir savo iniciatyva, neprašant proceso dalyviams, atliko dalinį įrodymų tyrimą, t. y. prokurorui buvo pavesta išsiaiškinti svarbias bylai aplinkybes, susijusias su UAB nupirktais sklypais, dėl to buvo atliktas visų UAB ūkinės finansinės veiklos tyrimas ir surašyta specialisto išvada. Įvertinęs byloje esančius ir naujai gautus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas ir labai plačiai motyvuotas išvadas, kad tiriami sandoriai įvyko ne juose nurodytomis sąlygomis ir sutartyse nurodytos sumos nebuvo sumokėtos UAB ,,A“, o buvo pasisavintos. Apeliacinės instancijos teismas nuodugniai ištyrė išteisintųjų poziciją, pateiktą rašytiniuose parodymuose, specialistų išvadose, taip pat ir gautose paskyrus specialiųjų žinių tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nustatytas aplinkybes, liudytojų D. B. parodymus ir liudytojo R. Ž. BPK 276 straipsnio pagrindu perskaitytus parodymus, kitus faktinius duomenis byloje. Įvertinęs įrodymus atskirai ir kaip visumą, taip pat duomenis, kuriais galima tikrinti įrodymus, apeliacinės instancijos teismas detaliai išdėstė, kurias faktines aplinkybes ir kuo remdamasis laiko įrodytomis.

34.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas, kodėl pirmosios instancijos teismo faktinės situacijos vertinimą laiko nepagrįstu. Pagal teismų praktiką, sandorio patvirtinimas notarine tvarka pats savaime neįrodo sandorio realumo, o šį veiksmą būtina vertinti su kitais bylos duomenimis kaip visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šia praktika ir byloje esančiais duomenimis, pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių notarinis patvirtinimas pats savaime neįrodo, jog sutartyje nurodyta parduodamo turto kaina atitiko realią žemės rinkos kainą ir jose nurodyta grynųjų pinigų suma tikrai buvo sumokėta, todėl būtina tirti ir vertinti ne tik sutartis ir išteisintųjų parodymus apie sutarčių sudarymo aplinkybes, bet ir byloje surinktų duomenų visumą: sutarties sudarymo šalis, tikruosius sandorio šalių ketinimus, šalių tarpusavio santykius, tikslus, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes. Įvertinęs įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas nustatė faktinį ir teisinį pagrindą padaryti priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas dėl sudarytų sandorių tikrumo. Kartu pažymėtina, kad kasaciniame R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio skunde ginčijama baudžiamąsias bylas nagrinėjančio teismo diskrecija vertinti sandorių tikrumą, jei jie nenuginčyti civiline tvarka. Teismų praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad teismas, nagrinėdamas kaltinimus, pagal kuriuos civiliniais sandoriais yra pridengiama nusikalstama veika, privalo nustatyti tikrąsias tokio sandorio sudarymo aplinkybes ir spręsti dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo kaltinamojo veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-19-942/2017, 2K-185-976/2021).

35.       Kasaciniame R. K. gynėjo D. Svirinavičiaus skunde nurodoma, kad byloje turėjo būti paskirta rašysenos ekspertizė, siekiant nustatyti, ar atitinkamuose dokumentuose pasirašė R. K.. Specialiųjų tyrimų bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti skyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, prašymą dėl tokių tyrimų atlikimo taip pat gali teikti ir proceso dalyviai, nurodę, kokioms reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti yra būtini specialūs tyrimai. Kaip jau minėta, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gynyba neteikė prašymų atlikti įrodymų tyrimą, toks būtinumas teismo nebuvo nustatytas. Kartu pažymėtina, kad R. K. iš esmės pripažįsta, jog ji vykdė UAB ,,Au“ direktoriaus pareigas, tačiau nurodo, kad ja buvo pasinaudota. Taigi toks kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl BK 183 straipsnio taikymo

36.       Kasaciniuose M. U. ir jo gynėjo K. Jonaičio, R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio, N. S. skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 183 straipsnio 2 dalį.

37.       Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. BK 183 straipsnio 2 dalyje, be kitų kvalifikuojamųjų požymių, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

37.1.                      Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas, tyčinis kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-19-697/2015, 2K-89-303/2017, 2K-300-697/2019, 2K-254-895/2020).

37.2.                      Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žinion. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pvz., esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Jei turto pasisavinimas yra padarytas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant) ir iš jų ne visiems turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jų žinion, tokių asmenų veika kvalifikuotina taikant BK 24 straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-699/2015, 2K-269-648/2017, 2K-117-697/2021).

37.3.                      Kvalifikuojant veiką pagal BK 183 straipsnį, svarbu nustatyti tiesioginę tyčią, kuri tokios nusikalstamos veikos padarymo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-314-693/2018, 2K-254-895/2020). Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar jo žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai, ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.).

37.4.                      Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-138/2014 ir kt.). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

38.       Kasatoriai visų pirma nurodo, kad šioje byloje yra susiklostę civiliniai teisiniai, o ne baudžiamieji santykiai. Kasatorių M. U. ir jo gynėjo K. Jonaičio, R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio, N. S. skunde nurodoma, jog šiuo atveju turėjo būti taikomas ultima ratio principas, t. y. ginčai dėl UAB direktorių šių bendrovių vardu sudarytų kreditavimo, pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų tarp privačių subjektų, turėtų būti sprendžiami civilinėmis priemonėmis.

39.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad sudarant sandorius tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, be kita ko, dėl tokios aplinkybės, kaip akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančių, ekonomiškai nepagrįstų sandorių sudarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-7-388/2007, 2K-85/2007 ir kt.). Bendrovės vadovo veiksmai šiame kontekste, t. y. sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Tačiau nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai bendrovės vadovas sudaro akivaizdžiai su jos interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013).

40.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą ir skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, jog šioje byloje susiklosčiusi faktinė situacija tinkamai ir pagrįstai vertinta naudojantis baudžiamosiomis, o ne civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

41.       Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad R. R., N. S., R. K., M. U. veiksmai kartu su padėjėju N. S., kuris buvo UAB ,,A“ vadovas, ir nenustatytais ikiteisminio tyrimo metu asmenimis, negali būti vertinami kaip civiliniai teisiniai santykiai, susiklostę tarp bendrovių direktorių ir jų atstovaujamų įmonių, padarė nustatęs tokias (pasikartojančias kiekvienos nagrinėjamoje byloje inkriminuotos atskiros veikos atveju) aplinkybes (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 42, 61, 81, 97 punktai):

41.1.                      realiai ūkinės finansinės veiklos nevykdanti UAB „A“ iš fizinio asmens (fizinių asmenų) už tuo metu buvusią realią rinkos kainą įsigydavo žemės sklypą (sklypus) ir už jį atsiskaitydavo grynaisiais pinigais;

41.2.                      šio žemės sklypo (sklypų) pardavimas UAB, kurių vadovais buvo R. R., N. S., R. K., M. U., įvykdavo atitinkamai per 9, 1, 1, 3 dienas po UAB „A“ žemės sklypo įsigijimo už realią žemės sklypo kainą. UAB „A“ ir atitinkamos UAB žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo kaina buvo nurodoma atitinkamai dvigubai, 86 kartus, 11 kartų, 8 kartus didesnė nei sudarytoje prieš kelias dienas sutartyje; be to, taip pat buvo atitinkamai šešis, keliasdešimt, kelis, keliolika kartų didesnė nei VĮ Registrų centro pažymoje nustatyta vidutinė šio žemės sklypo rinkos vertė. Iš šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog vadovai, savo atstovaujamų įmonių vardu pirkdami žemės sklypus, negalėjo nežinoti tuo metu buvusios tikrosios perkamos žemės sklypų rinkos kainos;

41.3.                      liudytojas R. Ž., kuris žemės pirkimo–pardavimo dokumentus pasirašydavo kaip UAB ,,A“ įgaliotas atstovas, dokumentus pasirašydavo už atlygį (apie 100 Lt), sumokėtą UAB ,,A“ direktoriaus N. S., daugiau jokių pinigų pagal pirkimo – pardavimo sutartis negavo; liudytojas D. B., kurio pavardė ir netikras parašas buvo kaip UAB ,,A“ atstovo grynųjų pinigų priėmimą patvirtinančiuose dokumentuose (kasos pajamų orderiuose), įvykių metu gyveno užsienyje, surašant dokumentus buvo pasinaudota jo dingusiais iki išvykimo į užsienį asmens dokumentais, jis pats jokių dokumentų nepasirašė ir atitinkamai – grynieji pinigai pagal tuos dokumentus jam nebuvo perduoti; toks asmuo kaip L. B., kurios asmens duomenys, kaip UAB ,,A“ vyr. buhalterės, buvo nurodyti kai kuriuose kasos pajamų orderiuose, Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo registruotas.

41.4.                      N. S. atstovaujamos UAB ,,S“ ir R. K. atstovaujamos UAB ,,Au“ atveju pagal pinigų priėmimo kvituose nurodytas datas pinigai neva buvo sumokėti ne žemės pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytomis sąlygomis, t. y. ne iki jos pasirašymo, o gerokai vėliau po jos pasirašymo;

41.5.                      R. R., atstovaudama UAB „K“, N. S., atstovaudama UAB „S“, R. K., atstovaudama UAB „Au“, M. U., atstovaudamas UAB „B“, dalyvavo žemės sklypų pirkimo–pardavimo grandinėje, t. y. iš esmės tuo pačiu laikotarpiu tarp šių asmenų atstovaujamų įmonių buvo sudarinėjamos žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys, ne tik juos įsigyjant iš UAB „A“ (kuri tiriamu laikotarpiu neturėjo nė vieno darbuotojo ir iš esmės jokios ūkinės finansinės veiklos nevykdė, bet už pakankamai dideles pinigų sumas sudarinėjo žemės pirkimo–pardavimo sandorius, už kuriuos atsiskaitydavo grynaisiais pinigais), tačiau vėliau juos per trumpą laiką parduodant tarpusavyje, iš esmės visus sandorius tvirtinant toje pačioje notarų kontoroje; o R. K., atstovaudama UAB „Au“ ir M. U., atstovaudamas UAB „B“, taip pat teikė paraiškas ir UAB vardu gavo kreditus iš AB SEB banko.

41.6.                      2009 m. UAB ,,K“, UAB ,,S“ pripažintos bankrutavusiomis ir likviduojamomis, patvirtinti šių UAB kreditorių, tarp kurių yra ir AB SEB bankas, ir finansinių reikalavimų sąrašai. 2009 m. UAB „Au“ iškelta bankroto byla, patvirtinti bankrutuojančios UAB kreditorių, tarp kurių yra ir AB SEB bankas, finansiniai reikalavimai, UAB „Au“ iš Juridinių asmenų registro išregistruota nuo 2010 m. gruodžio 16 d.. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog, R. R., N. S., R. K., įmonių vardu sudarant žemės pirkimo–pardavimo sutartis už joje nurodytą kainą, bendrovės negavo ir negalėjo gauti jokios ekonominės naudos. Dėl M. U. veikimo apeliacinės instancijos teismas padarė tą pačią išvadą.

42.       Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

43.       Kasatoriai taip pat nurodo alternatyvią jų veikų vertinimo galimybę – pripažinti šalinančią baudžiamąją atsakomybę aplinkybę (BK 34 straipsnio 1 dalis) ir bylą nutraukti. Prašymas taikyti BK 34 straipsnio 1 dalį iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir teiginiai, kad nustatytos veikos turi būti vertinamos civilinės teisės kontekste. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau nutartyje pateiktų argumentų, daro išvadą, kad byloje nenustatytas pagrindas taikyti BK 34 straipsnio 1 dalį, kasatoriai taip pat nenurodo savarankiškų, nesusijusių su baudžiamosios teisės ir civilinės teisės atribojimu vertinant šias veikas, argumentų.

44.       Kasaciniame R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio skunde taip pat nurodoma, kad  R. R. negalėjo būti kaltinama pasisavinusi UAB ,,K“ turtą, nes pati yra kreditavusi bendrovės veiklą. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šis argumentas nepagrindžia kasatorių manymo, kad bendrovės turtas tokiu atveju nėra svetimas direktorei. Teismų praktikoje nuosekliai nurodoma, kad turtas laikomas svetimu, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014). Taigi, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Nagrinėjamu atveju pasisavintos buvo būtent UAB ,,K“ lėšos, o ne direktorės R. R. asmeninės lėšos.

45.       Kasaciniame R. K. gynėjo D. Svirinavičiaus skunde teigiama, kad R. K. nebuvo tikroji UAB ,,Au“ vadovė, o tik vykdė faktinio vadovo nurodymus, todėl byloje negalėjo būti nustatyta jos tyčia.

45.1.                      Teismų praktikoje pripažįstama, kad vadovaujamų pareigų juridiniame asmenyje nustatymas priklauso nuo juridinio asmens valdymo struktūros, valdymo organų kompetencijos, valdymo ypatumų ir pan. Tokios pareigos gali būti konstatuojamos ne tik pagal asmens teisinį statusą juridiniame asmenyje (de jure), bet ir pagal jo faktiškai atliekamas funkcijas (de facto). Pažymėtina, kad galimos ir tokios teisinės situacijos, kai pagal juridinio asmens steigimo dokumentus juridinio asmens vadovas yra vienas asmuo, nors tokiam juridiniam asmeniui faktiškai vadovauja kitas asmuo. Tokiu atveju, priklausomai nuo bylos faktinių aplinkybių, pagal atitinkamą straipsnį atsakomybėn gali būti traukiami abu vadovai kaip bendrininkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298-222/2015, 2K-137-697/2019, 2K-118-489/2022).

45.2.                      Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šiai R. K. pozicijai buvo skirta nemažai dėmesio. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad R. K. sutiko būti įmonės direktore, pasirašė įmonės finansinius dokumentus banke, pas notarą ir kitais atvejais, gavo už tai atlyginimą, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog ji neabejotinai suprato ir suvokė, kad jai yra patikėtas įmonės turtas, ji yra atsakinga už sudaromus sandorius ir gautų lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms. Be to, byloje nėra duomenų, kad R. K. būtų ėmusis kažkokių veiksmų, kad, kaip teigiama kasaciniame skunde, ja nebūtų pasinaudota nusikalstamiems tikslams.

45.3.                      Įvertinusi skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. K., būdama UAB ,,Au“ direktorė, suvokė savo kaip direktorės pareigas ir atsakomybę, taip pat ir pareigą tinkamai disponuoti jai patikėtu bendrovės turtu. Skunde nurodomos faktinės aplinkybės apie dabartinę R. K. turtinę padėtį ar jos profesinę veiklą neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl jai pareikštų kaltinimų pagrįstumo.

46.       Kasaciniuose M. U. ir jo gynėjo K. Jonaičio, R. R. ir jos gynėjo K. Jonaičio, N. S. skunduose nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai reiškiami kaltinimai pagal BK 183 straipsnį, nors ikiteisminis tyrimas buvo inicijuotas dėl galimai padarytos BK 207 straipsnyje nurodytos veikos. Kartu teikiamas argumentas dėl netinkamo šioje byloje civilinio ieškovo – AB SEB banko. Kasatorių teigimu, šioje byloje inkriminuota, kad turtas buvo pasisavintas iš bendrovių, kurių vadovais buvo R. R., N. S., R. K. ir M. U., o ne iš AB SEB banko.

46.1.                      Kaip matyti iš bylos, R. R., N. S., R. K. ir M. U. buvo pareikšti kaltinimai, kad jie pasisavino savo atstovaujamų bendrovių turtą kaltinamajame akte aprašytomis aplinkybėmis. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo teiktas prašymas keisti kaltinimą, to nedarė ir patys teismai savo iniciatyva. Tai, kad tam tikrose tyrimo stadijose tyrimas pradedamas, įtarimai yra reiškiami pagal tam tikrus BK straipsnius, niekaip nekeičia kaltinimų, pagal kuriuos byla yra nagrinėjama teisme (BPK 255 straipsnis), pagrįstumo ir teisėtumo.

46.2.                      Kaip matyti iš civilinio ieškovo pozicijos, išdėstytos civiliniuose ieškiniuose, patikslintame civiliniame ieškinyje ir civilinio ieškovo apeliaciniame skunde, ji šiek tiek kito tuo aspektu, kokiais argumentais buvo grindžiama civiliniam ieškovui padaryta turtinė žala. Pirmame bylos tyrimo etape civilinis ieškovas reiškė reikalavimą atlyginti jam padarytą žalą, nurodydamas, kad bendrovės, gavusios kreditus iš banko žemės sklypams pirkti, galimai bankrutavo dėl to, kad nevykdė realios ūkinės-komercinės veiklos, o atsakingi asmenys, kreditinio sukčiavimo būdu pasisavino bendrovėms suteiktus banko kreditus, būtent taip bankui buvo padaryta žala, t. y. bendrovės dėl to negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Kaip matyti iš bylos, tyrimas buvo pradėtas ir vykdomas dėl BK 183 straipsnyje, 207 straipsnyje ir 228 straipsnyje nurodytų veikų, tačiau kaltinimai bendrovių direktoriams pareikšti ir byla teismui perduota tik dėl bendrovių turto pasisavinimo. Taigi, kaip matyti iš patikslinto ieškinio ir iš apeliacinio skundo, civilinis ieškovas nagrinėjamoje byloje reiškia civilinį ieškinį dėl žalos, nesiejamos su kreditiniu sukčiavimu, ir tai aiškiai pagrindžia. Kaip nurodo civilinis ieškovas apeliaciniame skunde, R. R., N. S., R. K. neteisėtai pasisavinus jų atstovaujamų įmonių turtą, minėtos įmonės neteko galimybės tinkamai atsiskaityti su AB SEB banku pagal atitinkamas kredito sutartis. Bendrovių UAB „K“, UAB „Au“, UAB „S“ bankroto procese AB SEB banko reikalavimai nebuvo patenkinti, todėl civilinis ieškovas reiškė ieškinį baudžiamojoje byloje likviduotų įmonių UAB „K“, UAB „Au“, UAB „S“ buvusiems vadovams. Taigi, civilinio ieškovo reiškiamas ieškinys siejamas ne su reikalavimu atlyginti žalą, kildinamą iš nusikalstamos veikos, nurodytos BK 207 straipsnyje.

46.3.                      Taip pat svarbu pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į panašius argumentus dėl N. S. veikos kvalifikavimo, nustatė, kad N. S., atstovaudama UAB „S“, iš AB SEB banko 2007 m. birželio 27 d. gavo 4 000 000 Lt kreditą, kurį naudojo įsigydama žemės sklypus iš UAB „P“ už 430 000 Lt ir UAB „V“ už 3 568 000 Lt, t. y., sudarė kitus sandorius nei tiriami šioje byloje. Kredito UAB „S“ bankui negrąžino, o pripažinus ją bankrutavusia ir nutarus likviduoti, patvirtintas kreditorių, tarp kurių yra ir AB SEB bankas, sąrašas (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 68 punktas). Taigi, kaip matyti iš bylos, bendrovių direktoriai kaltinimuose nurodytus sklypus pirkdavo nebūtinai naudodami lėšas, gautas kaip kreditą iš civilinio ieškovo.

46.4.                      Tai, kad UAB ar bankroto administratoriai nereiškė civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje dėl bendrovėms padarytos žalos, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, netrukdo, nustačius visus būtinus veikų požymius, byloje konstatuoti bendrovių turto pasisavinimą.

46.5.                      Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog byloje nustatytoms aplinkybėms vertinti tinkamai taikyta BK 183 straipsnio 2 dalis, o ne BK 207 straipsnis.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

47.       Kasaciniame nuteistojo M. U. ir jo gynėjo K. Jonaičio skunde nurodoma, kad byloje netinkamai taikytas BK 72 straipsnis.

48.       Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 1-3 dalys).

49.       Byloje nustatyta, kad M. U., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir N. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui), pasisavino UAB „B“ didelės vertės – 973 311,51 Eur turtą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog būtų galima neginčytinai spręsti, kokiomis proporcijomis minėti asmenys pasidalijo šiuos pasisavintus pinigus, padarė išvadą, kad UAB „B“ pasisavinto turto vertė – 973 311,51 Eur - turėtų būti išieškoma lygiomis dalimis iš M. U. ir N. S.. Tačiau įvertinęs tai, kad prokuroras apeliaciniu skundu neprašo konfiskuoti turto (nei jo dalies) iš N. S., apeliacinės instancijos teismas jam netaikė turto konfiskavimo, o iš M. U. nusprendė išieškoti pusę (50 proc.) konfiskuotino turto atitinkančią pinigų sumą.

50.       Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas. Teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad jei turtą iš nusikalstamos veikos gavo keli asmenys, tačiau šio turto pas juos nerandama ir nenustatyta kiekvienam iš asmenų atitekusi turto dalis, teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, tokio turto vertę atitinkančią pinigų sumą iš bendrininkų gali išieškoti lygiomis dalimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-527/2014, 2K-497-511/2015, 2K-144-693/2019, 2K-65-648/2021). Nagrinėjamu atveju, tai, kad kiti bendrininkai yra nenustatyti, nereiškia, kad nusikalstamos veikos rezultatas – pasisavinti pinigai – turi būti palikti asmenims, pripažintiems kaltais dėl nusikalstamos veikos.

51.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, ir įvertinus tai, kad kasacinį skundą yra padavęs nuteistasis ir jo gynėjas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam M. U. tinkamai taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – nusikalstamos veikos rezultato (šiuo atveju jo dalies) konfiskavimas (BK 72 straipsnis).

Dėl non bis in idem principo laikymosi

52.       Draudimas antrą kartą bausti už tą pačią nusikalstamą veiką įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad „niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą“. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad, sprendžiant non bis in idem problemą ir vertinant veikos tapatumą, neprivaloma atsižvelgti į jos teisinį kvalifikavimą, nes reikšmės turi tik idem factum (pati faktinė veika), o ne idem crimen (veikos kvalifikavimo arba teisinio vertinimo tapatumas) (2015 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Kiiveri prieš Suomiją, peticijos Nr. 53753/12; 2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Sismanidis ir Sitaridis prieš Graikiją, peticijos Nr. 6602/09 ir 71879/12; Didžiosios kolegijos 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje A ir B prieš Norvegiją, peticijos Nr. 24130/11 ir 29758/11; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012/10, ir kt.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514-942/2015, 2K-245-788/2019, 2K-127-689/2020, 2K-7-32-719/2021, 2K-171-976/2021, 2K-172-719/2022).

53.       Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 25 d. baudžiamuoju įsakymu N. S. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. rugsėjo 5 d. būdama UAB „S“ direktorė ir būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 6 straipsnių, 12 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „S“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (12 t., b. l. 145–148). Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje N. S. baudžiamoji byla, kurioje ji buvo kaltinama dėl UAB „S“ turto pasisavinimo, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl šio principo pažeidimo, teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad priimant teismo baudžiamąjį įsakymą, kuriuo N. S. pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, klausimai dėl UAB „S“ sudarytų žemės pirkimo sandorių ir įmonės lėšų panaudojimo (pasisavinimo), direktorės pasirašytų finansinių dokumentų įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą nebuvo nagrinėjami, o tie patys įrodymai kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (pvz., specialisto išvada ir pan.) buvo naudojami tam, kad būtų atskleistas UAB „S“ tiriamas buhalterinės apskaitos organizavimas ir tvarkymas.

54.       Teisėjų kolegija, įvertinusi atskiras bylas nagrinėjusių teismų sprendimų, priimtų N. S., turinį, daro išvadą, jog byla, kurioje N. S. buvo nuteista baudžiamuoju įsakymu dėl aplaidžios apskaitos, ir nagrinėjama byla, kurioje buvo nustatytas kaltinimų dėl lėšų pasisavinimo iš jos atstovaujamos bendrovės pagrįstumas, vyko dėl labai susijusių, tačiau ne dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, todėl non bis in idem (draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką) principas nebuvo pažeistas.

55.       Kaip matyti iš aplinkybių, kurios yra nustatytos teismo baudžiamuoju įsakymu, ir aplinkybių, kurios yra nustatytos skundžiamu nuosprendžiu, jos neatitinka idem factum kriterijaus. Teismo baudžiamuoju įsakymu yra konstatuota, jog N. S., būdama UAB ,,S“ direktorė, atsakinga už apskaitos organizavimą, dokumentų išsaugojimą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, o būtent, pateikė ne visus 2007-2008 metų buhalterinės apskaitos registrus; nepateikė nustatytos formos avansinės apyskaitos su pirminiais dokumentais, nepateikė pirminių dokumentų, pagrindžiančių, kodėl padidėjo kasos likutis; nepateikė dokumentų, patvirtinančių lėšų skolinimo faktą, – ir dėl to laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB ,,S“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

56.       Pažymėtina, kad šios aplinkybės buvo įrodinėjamos, be kita ko, ir specialisto išvadoje nustatytais rezultatais, kuriais buvo remtasi ir nagrinėjamoje byloje. Tačiau tai, kad abiejose bylose buvo remtasi to paties įrodymų šaltinio duomenimis, grindžiant skirtingas faktines aplinkybes, nereiškia idem factum skirtingose bylose.

57.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad non bis in idem (draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką) principas nebuvo pažeistas.

58.       Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. U. (buvusi pavardė – U.) ir jo gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, R. R., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, ir jos gynėjo advokato Kęstučio Jonaičio, N. S., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, R. K., kuriai baudžiamoji byla nutraukta, gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                Audronė Kartanienė

Artūras Ridikas

                                                                Rima Ažubalytė