Civilinė byla Nr. e3K-3-196-916/2025
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02841-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.4; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11; 3.2.4.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui E. A. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, susijusias su prejudiciniais faktais, įrodinėjimo naštos paskirstymu ir contra spoliatorem (pažeidėjui nepalanki) prezumpcijos taikymu, aiškinimo ir taikymo.
2. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi (nutartis įsiteisėjo 2017 m. birželio 21 d.) patvirtinta taikos sutartis, sudaryta tarp ieškovės I. S. ir E. A. (toliau – Taikos sutartis).
3. 2024 m. balandžio 24 d. ieškovė pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo vaikams indeksavimo ir išieškojimo už paskutinius penkerius metus iki vykdomojo rašto pateikimo vykdyti dienos. 2024 m. gegužės 15 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismas pareiškėjos prašymo netenkino. Šiaulių apygardos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. spalio 17 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. sausio 23 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
4. Ieškovė nurodė, kad atsakovas iš pradžių išlaikymą mokėjo, bet vėliau nustojo mokėti. Iš atsakovo gautos įvairios buitinės paskirties lėšos, skirtos ir atsakovo asmeniniams poreikiams, ir šeimos poreikiams tenkinti, namo statybai, buitiniams daiktams įsigyti, bet periodinių išmokų vaikų išlaikymui skirta nebuvo. Atsakovo per penkerius metus pervestas lėšas ieškovė panaudojo namo statybai, šeimos poreikiams tenkinti, kelionėms, tačiau tai nėra lėšos, kurios yra skirtos pagal Taikos sutartį. Ieškovė nemato paskirties, kam tos lėšos buvo pervestos, bet tų lėšų, kurios turėjo būti tikslingai skirtos, ji negavo. Kitokių susitarimų nei Taikos sutartis su atsakovu sudaryta nebuvo, atsakovas savo nuožiūra mokėdavo vaikams kišenpinigius, tačiau tokio susitarimo, kad vaikams perves kišenpinigius, nebuvo.
5. Atsakovas atsiliepime į ieškovės prašymą prašė atmesti pareiškimą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Nurodė, kad jis vykdo teismo patvirtintos Taikos sutarties sąlygas, teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, pervesdamas lėšų ieškovei ir draudimo bendrovei, taip pat teikia išlaikymą kitomis formomis (perka drabužius, maistą, teikia būstą, perveda kišenpinigius, apmoka telefonų sąskaitas, paslaugas, kt.). Ieškovė nereiškė atsakovui reikalavimų ir pretenzijų nuo Taikos sutarties patvirtinimo, nesikreipė į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir priverstinio vykdymo. Nuo 2021 m. vasario mėn. šalys kartu su nepilnamečiais vaikais gyveno kaip šeima gyvenamajame name iki 2024 m. balandžio 27 d., kai ieškovė išsikraustė su nepilnamečiais vaikais. Aptariamu laikotarpiu šalių susitarimu atsakovas visiškai išlaikė šeimą, šalys, turėdamos bendro gyvenimo su vaikais išlaidų, nebeskirstė šių išlaidų tarpusavyje.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. vasario 28 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą ir išdavė jai vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintos šalių Taikos sutarties 2 ir 4 punktų nevykdymo.
7. Teismas nustatė, kad Taikos sutarties 2 punktu šalys yra susitarusios, jog atsakovas teiks išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams G. A. ir G. D. A. po 250 Eur kiekvienam vaikui nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės, be to, be šiame punkte nurodytų išlaikymų išmokų, atsakovas ieškovei perves Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus skirtą ir mokamą tėvystės pašalpą per 3 dienas nuo jos gavimo, ši pašalpa yra laikoma nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšomis. Taikos sutarties 3 punktu šalys sutarė, kad nepilnamečių vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskiriama ieškovė, išskyrus šios sutarties 4 punkte nustatytą išimtį. Taikos sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad atsakovas moka dalį nepilnamečių vaikų išlaikymui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų draudimo bendrovei pagal nepilnamečių vaikų gyvybės draudimo sutartis, t. y. po 50 Eur per mėnesį pagal kiekvieno iš vaikų gyvybės draudimo sutartį.
8. Teismas, įvertinęs ieškovės paaiškinimuose pateiktą išlaikymo sumos apskaičiavimą nepilnamečiams vaikams už penkerius metus, pritaikius indeksavimą, iš kurio matyti, kad išlaikymo suma apskaičiuojama išskaičius draudimo įmokų mokėjimą draudimo bendrovei, ir įvertinęs Taikos sutarties 4 punktą lingvistiškai, padarė išvadą, kad Taikos sutarties 4 punkte aiškiai nustatyta, jog atsakovas dalį nepilnamečių vaikų išlaikymui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų moka ne ieškovei, o draudimo bendrovei.
9. Pasisakydamas dėl Taikos sutarties vykdymo laikotarpiu, kai šalys vedė bendrą ūkį, teismas, atsižvelgdamas į skirtingą šalių šio laikotarpio vertinimą, nurodė, kad minėtu laikotarpiu teismo patvirtinta Taikos sutartis privalėjo būti vykdoma, kadangi nenustatyta, jog šalys būtų sudariusios kitą susitarimą, keičiantį ar panaikinantį byloje patvirtintos Taikos sutarties nuostatas.
10. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus skaičiavimus apie ieškovei pervestas pinigų sumas, nurodė, kad 2019 m., 2020 m., 2024 m. atsakovas pervedė ieškovei mažiau, nei reikėjo pagal apskaičiuotas indeksuoto išlaikymo sumas. Pasak teismo, atsakovas liko skolingas ieškovei, o 2021–2023 m. pervedė ieškovei daugiau, nei reikalauja prievolė. Teismas nurodė, kad iš atsakovo sąskaitos išrašų matyti, jog pervedant lėšas ieškovei atsakovo pavedimų mokėjimo paskirtyje nenurodyta, kad lėšos tikslingai pervedamos vaikų išlaikymui; kad posėdžio metu atsakovas negalėjo paaiškinti, iš ko būtų galima nustatyti, jog pervestos lėšos yra vaikų išlaikymui, o ne atsakovo skolos grąžinimas ieškovei, „Sodros“ išmoka, pinigai, skirti ieškovei namo įsirengimo išlaidoms dengti ir pan.; kad atsakovas negalėjo įvardinti, kiek kiekvienam vaikui buvo pervesta išlaikymo ir kuriais pavedimais tai padaryta; kad atsakovas pripažino savo klaidą, jog pavedimų paskirtyje nerašė, jog tai pavedimai vaikams, ir kad atlikdamas pavedimus nenurodė, kuriems vaikams skirtas išlaikymas. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas teigia, jog 2023 m. jis išlaikė keturis asmenis (tarp jų – ir ieškovę), bet pervestą sumą kaip išlaikymą skaičiuoja tik dviem vyresniesiems vaikams. Pasak teismo, iš atsakovo paaiškinimų neaišku, kaip jis skaičiuoja teiktą išlaikymą savo sugyventinei ir jauniausiajai dukteriai. Teismas konstatavo, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar atsakovo pervestos lėšos buvo skirtos Taikos sutarčiai vykdyti, ar kitiems bendriems pirkiniams, ar sugyventinės, ar šalių, ar bendrai šalių ir jų vaikų poreikiams tenkinti.
11. Teismas nusprendė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2024 m. kovo 31 d. į ieškovės sąskaitą buvo pervedamos lėšos būtent vaikų išlaikymui pagal Taikos sutartį. Teismas, įvertinęs mokėjimo pavedimų periodiškumą, konstatavo, kad į ieškovės sąskaitą atsakovo atlikti mokėjimai, nenurodant mokėjimo paskirtyje, kad tai būtent nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtos įmokos, vertintini kaip kitos paskirties mokėjimai. Teismas teigė, kad pervestas sumas galima laikyti papildomomis lėšomis šalių bendriems šeimos ir šalių poreikiams tenkinti, skirtomis geresniam šeimos materialiniam aprūpinimui.
12. Teismas taip pat nurodė, kad, byloje nesant rašytinio šalių susitarimo ar ieškovės sutikimo keisti Taikos sutartimi patvirtintą nepilnamečių vaikų išlaikymo tvarką, atsakovas, pervesdamas papildomas sumas ieškovei ir kitaip prisidėdamas prie šeimos išlaikymo, nekeisdamas Taikos sutarties nuostatų, veikė savo rizika. Teismo teigimu, Taikos sutarties nuostatos privalėjo būti vykdomos taip, kaip nurodyta sutartyje, o atsakovas turėjo įrodyti Taikos sutarties vykdymą. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šalys kurį laiką gyveno kartu, neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti nepilnamečiams vaikams išlaikymą Taikos sutartyje nustatyta tvarka. Todėl aplinkybė, kad šalys gyveno kartu kurį laiką, nesudaro pagrindo išvadai, jog vykdomasis raštas neturi būti išduodamas, atsakovui neįrodžius išlaikymo vaikams pagal Taikos sutartį teikimo fakto.
13. Teismas, įvertinęs Taikos sutarties 2 ir 4 punkto nuostatas ir nustatęs, jog jos koreliuoja tarpusavyje (iš nustatytos mokėtinos išlaikymo sumos kas mėnesį turi būti atimtos draudimo įmokos draudimo bendrovei), nutarė išduoti vykdomąjį raštą dėl Taikos sutarties 2, 4 punktų vykdymo, mokėtino išlaikymo dydį skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 1 d.
14. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo atskirąjį skundą, 2025 m. balandžio 30 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo nutartį ir ieškovės prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tenkino iš dalies: išdavė ieškovei vykdomąjį raštą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi patvirtintos Taikos sutarties 2 punkto nevykdymo, t. y. dėl nepilnamečių vaikų 5308 Eur išlaikymo prievolės už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d., taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
15. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad iš atsakovo į bylą pateiktų jo banko sąskaitų išrašų iš AB SEB banko ir UAB „Revolut Bank“ matyti, jog laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio iki 2024 m. balandžio jis periodiškai pervesdavo ieškovei mokėjimo pavedimais pinigų sumas: 2017 m. atsakovas pervedė ieškovei bendrą 4849 Eur sumą; 2018 m. – 5880 Eur; 2019 m. – 4610 Eur; 2020 m. – 9003 Eur; 2021 m. – 13 780 Eur; 2022 m. – 18 521 Eur; 2023 m. – 11 437 Eur, 2024 m. iki balandžio mėn. – 100 Eur. Iš jų laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės mėn. iki 2024 m. balandžio mėn. atsakovas pervedė ieškovei 2496 Eur, mokėjimo nurodymuose nurodydamas „sodra“ ar „sodros išmoka“, taip pat pervedė 2315 Eur, nenurodydamas mokėjimo paskirties arba nurodydamas „papildymas“.
16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir tai, kad, patvirtinus Taikos sutartį, iš esmės pasikeitė šalių gyvenimo aplinkybės. Abiejų šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme nagrinėjant prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, nustatyta, kad šalys vedė bendrą ūkį nuo 2021 m. vasario mėn. iki 2023 m. gegužės mėn. Pati ieškovė patvirtino, kad atsakovas prisidėjo prie vaikų poreikių tenkinimo iki 2023 m. gegužės mėn., todėl vienu momentu ieškovė prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo, nemokėto nuo 2023 m. gegužės mėn., išieškojimo. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo išlaikymo prievolės vykdymą, atsižvelgdamas į atskirais laikotarpiais Taikos sutartį pasirašiusių šalių tarpusavio santykius.
17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad po Taikos sutarties patvirtinimo iki 2021 m. vasario mėn. šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Nuo 2021 m. vasario iki 2023 m. gegužės mėn. šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o nuo 2023 m. gegužės mėn. nevedė bendro ūkio, nors ir gyveno kartu iki 2024 m balandžio 27 d. Nors ieškovė nurodo, kad ji nereikalavo iš atsakovo išlaikymo pagal Taikos sutartį mokėjimo nuo 2018 m. balandžio, nes šalys nusprendė atnaujinti savo santykius, tai nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas pervesdavo į ieškovės sąskaitą lėšas 2018 m. Atsakovui pateikus į bylą įrodymus, kad jis pervesdavo į ieškovės sąskaitą lėšas 2018–2021 m., ir teigiant, kad ši suma buvo skirta vaikų išlaikymui, ieškovei teko pareiga paneigti šiuos įrodymus ir atsakovo nurodomas aplinkybes dėl šių lėšų skyrimo vaikų išlaikymui. Kolegijos vertinimu, ieškovė turėjo pateikti į bylą įrodymus, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas vykdė kitą, t. y. ne vaikų išlaikymo pagal Taikos sutartį, prievolę.
18. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Šiaulių apylinkės teisme 2025 m. sausio 20 d. sprendimu (sprendimas įsiteisėjo 2025 m. balandžio 15 d.) civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025 išnagrinėtas ieškovės ieškinys atsakovui dėl nesusituokusių asmenų turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatavo, kad 2020–2021 m. atsakovas pervedė ieškovei iš viso 15 683 Eur daugiau, nei ji jam, todėl vertino, jog atsakovas grąžino ieškovei jos paskolintas lėšas namo statyboms. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė kitų (ne išlaikymo pareigos) teisinių pagrindų, dėl kurių atsakovas galėjo (turėjo) pervesti jai lėšas atskiro ir bendro gyvenimo metu.
19. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas kada nors, vesdamas į ieškovės sąskaitą lėšas, skirtas vaikų išlaikymui iki 2019 m. balandžio mėn., būtų nurodęs mokėjimo paskirtyje, jog tai yra pavedimai būtent vaikų išlaikymui. Tačiau ieškovė neneigė to, kad kurį laiką atsakovas tinkamai vykdė vaikų išlaikymo pareigą pagal Taikos sutartį.
20. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovas pervesdavo į ieškovės sąskaitą lėšas, nenurodydamas jų paskirties, bet konstatavęs, jog tie pavedimai nebuvo skirti vaikų išlaikymui, nepasisakė dėl to, kokiu kitu pagrindu atsakovas galėjo pervesti šias lėšas. Be to, net jei atsakovas ir pervesdavo į ieškovės sąskaitas minėtas lėšas kaip papildomus pinigus, skirtus šeimai geriau aprūpinti, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, buvo ir pagrindinės išmokos, skirtos nepilnamečių vaikų būtiniesiems poreikiams patenkinti. Priešingu atveju pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja logikai, kai tvirtinama, jog atsakovas skiria vaikų išlaikymui šalių bendro gyvenimo metu papildomas išlaidas, neskirdamas pagrindinių. Apeliacinės instancijos teismui nustačius šias aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad šalių bendro gyvenimo laikotarpiu atsakovo pervestos į ieškovės sąskaitą lėšos turėjo būti vertinamos kaip pagrindinis vaikams mokamas išlaikymas, o jį viršijusios sumos galėjo būti vertinamos kaip papildomos lėšos, skiriamos geresnėms šeimos gyvenimo sąlygoms.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė 2017–2021 m. (negyvendama su atsakovu) bei bendro gyvenimo su atsakovu laikotarpiu (nuo 2021 m. vasario iki 2024 m. balandžio) neprašė išduoti vykdomojo rašto, padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai vykdė vaikų išlaikymo pareigą pagal Taikos sutartį iki 2023 m. gegužės mėn., todėl nebuvo pagrindo išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo skolos už šį laikotarpį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas turėjo pareigą pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad nuo 2023 m. gegužės mėn. (kai šalys nustojo vesti bendrą ūkį) jis tinkamai vykdė Taikos sutartį. Atsakovui neįrodžius, jog jis tinkamai vykdė išlaikymo prievolę laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. balandžio 30 d., apeliacinės instancijos teismas, atlikęs skaičiavimus, laikė, jog atsakovas yra skolingas 5308 Eur išlaikymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priteisti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. 1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes padarė išvadą, kad atsakovo ieškovei atlikti banko pavedimai, nenurodant pavedimų paskirties, laikytini išlaikymo vaikams teikimu. Apeliacinės instancijos teismas nepaisė kitoje Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartyje (kuri Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1438-871/2025) nustatytų prejudicinių faktų, reikšmingų nagrinėjamai bylai, todėl neteisingai vertino atsakovo atliekamų mokėjimų ieškovei paskirtį. Šiuo metu susiklostė tokia teisinė situacija, kai vienas ir tas pats faktas (tie patys mokėjimai) teismų yra vertinamas skirtingai, t. y. šioje civilinėje byloje atsakovo mokėjimai ieškovei vertinami kaip išlaikymo vaikams teikimas, o kitoje civilinėje byloje atsakovo mokėjimai ieškovei įvertinti kaip paskolos ieškovei grąžinimas.
22.2. 2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, atsakovo atžvilgiu privalėjo taikyti contra spoliatorem (pažeidėjui nepalanki) prezumpciją, kadangi atsakovas tuos pačius mokėjimus ieškovei skirtingai traktuoja, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, tokiu būdu piktnaudžiaudamas teise. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo laikytis pozicijos, kad atsakovas neįrodė išlaikymo teikimo nepilnamečiams vaikams fakto.
23. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025, kurį apeliacinės instancijos teismas 2025 m. balandžio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, įvertindamas atsakovo išlaikymo prievolės vykdymą skirtingais laikotarpiais, nustatė faktinę aplinkybę (prejudicinį faktą) dėl laikotarpio, kuriuo šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, atsižvelgė į prejudicinį faktą, kad, patvirtinus Taikos sutartį, iki 2021 m. vasario mėn. šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, o nuo 2021 m. vasario iki 2023 m. gegužės mėn. šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o nuo 2023 m. gegužės mėn. nevedė bendro ūkio, nors ir gyveno kartu iki 2024 m. balandžio 27 d.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai vadovavosi kitoje civilinėje byloje konstatuota aplinkybe, kad 2020–2021 m. atsakovas pervedė ieškovei iš viso 15 683 Eur daugiau, nei ji jam, todėl vertino, kad atsakovas grąžino ieškovės paskolintas lėšas namo statyboms. Kasaciniame skunde nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada apie atsakovo pervestų lėšų paskirtį ir vertinimą neprieštarauja kitoje civilinėje byloje nustatytam prejudiciniam faktui ir yra pagrįsta.
23.3. Atsakovo pateikti mokėjimų pavedimai 2018–2021 m., tarp jų ieškovės pervestos lėšos atsakovui (paskola ir jos grąžinimas), buvo pagrįstai ir motyvuotai įvertinti apeliacinės instancijos teismo nutartimi, nes apeliacinės instancijos teismas, atskirdamas atsakovo mokėjimo pavedimus – paskolos ieškovei grąžinimo sumą, jų nevertino kaip atsakovo išlaikymo vaikams 2020–2021 m. teikimo šia suma. Atsakovas 2021 m. yra pervedęs ieškovei daugiau, nei reikalauja nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolė. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados tiek įrodymų vertinimo, tiek prejudicinio fakto taikymo aspektu yra teisėtos ir pagrįstos.
23.4. Atsakovas šioje civilinėje byloje teikė įrodymus (mokėjimo pavedimus, suvestines lenteles) ir įrodinėjo, kad vykdė Taikos sutartį, mokėjo išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir ginčo laikotarpiu 2019–2024 m. Tuo tarpu kitoje civilinėje byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės dėl turto įgijimo, šalių dalyvavimo savo lėšomis sukuriant turtą, tačiau nebuvo nustatomos aplinkybės, susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymo skola. Atsakovas šiuos įrodymus (mokėjimo pavedimus, suvestines lenteles) teikė atsiliepime į ieškinį ir nurodė, kad „iš 2017–2020 m. laikotarpiu atliktų tarpusavio atsiskaitymų matyti, kad atsakovas mokėjo į ieškovės banko sąskaitą tik sumas skirtas vaikų išlaikymui, atlygino ieškovės išlaidas <...>“. Taigi, atsakovas sąžiningai, pagal proceso teisės taisykles ir įrodinėjamas aplinkybes pateikė įrodymus, turinčius įrodomąją reikšmę abiejose civilinėse bylose, šiuos įrodymus teismai tinkamai ištyrė ir įvertino. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovas skirtingai aiškino mokėjimo pavedimų paskirtį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų vertinimo, kai tais pačiais dokumentais, pateikiamais skirtingose civilinėse bylose, įrodinėjamos skirtingos aplinkybės
24. Kasaciniu skundu keliamas klausimas dėl tinkamo įrodymų vertinimo, kai dviejose skirtingose civilinėse bylose, kilusiose tarp tų pačių šalių, viena šalis, teikdama tuos pačius įrodymus, grindė jais skirtingų juridinių faktų egzistavimą. Vienoje civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025 atsakovas, teismui pateikdamas savo banko sąskaitų išrašus, įrodinėjo visiško atsiskaitymo su ieškove faktą. Toje civilinėje byloje Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. sausio 20 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavo, kad pateikti atsakovo banko sąskaitų išrašai pagrindžia, be kita ko, ir aplinkybę, jog atsakovas ne tik yra atsiskaitęs su ieškove už jam pervestas lėšas, bet ir sumokėjęs daugiau. Šioje civilinėje byloje atsakovas tais pačiais įrodymais, t. y. banko sąskaitų išrašais, grindė, kad yra tinkamai įvykdęs nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolę, t. y. iš esmės įrodinėjo, jog ta suma, kurią jis pervedė ieškovei ir kuri viršijo civilinėje byloje Nr. e2-88-841/2025 grąžintiną ginčo dalyką sudariusią lėšų sumą, buvo skirta jų nepilnamečių vaikų išlaikymui.
25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuoja CPK 176–185 straipsniai. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
26. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
27. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
28. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą; 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28–30 punktus).
29. Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi dėl vykdomojo rašto išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad po Taikos sutarties patvirtinimo 2017 m. birželio 13 d. iki 2021 m. vasario mėn. ginčo šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio. Vėliau, nuo 2021 m. vasario iki 2023 m. gegužės mėn., šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, o nuo 2023 m. gegužės mėn. nustojo vesti bendrą ūkį, nors ir gyveno viename name. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovui pateikus į bylą įrodymus, jog jis pervesdavo į ieškovės sąskaitą lėšas 2018–2021 m., ir teigiant, kad šių pavedimų suma buvo skirta vaikų išlaikymui, ieškovei teko pareiga paneigti šiuos įrodymus ir atsakovo teigiamas aplinkybes dėl šių lėšų skyrimo vaikų išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė turėjo pateikti į bylą įrodymus, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas vykdė kitą, t. y. ne vaikų išlaikymo pagal Taikos sutartį, prievolę. Šalių ginčus nagrinėję teismai nustatė, kad 2020–2021 m. atsakovas pervedė ieškovei iš viso 15 683 Eur daugiau nei ji jam, todėl vertino, jog atsakovas ne tik grąžino ieškovei jos paskolintas lėšas namo statyboms, bet ir mokėjo išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Tai, kad atsakovas, atlikdamas mokėjimo pavedimus, nenurodydavo jų paskirties – išlaikymo nepilnamečiams vaikams, nesudaro pagrindo išvadai, kad išlaikymas vaikams apskritai nebuvo mokamas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad, patvirtinus Taikos sutartį, šalių bendro gyvenimo ir gyvenimo atskirai laikotarpiais atsakovo pervestos į ieškovės sąskaitą lėšos vertinamos kaip nepilnamečiams vaikams mokamas išlaikymas. Toks teisės taikymas atitinka kasacinio teismo išaiškinimą, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 36 punktas).
30. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog visos lėšos, kurios buvo pervestos ieškovei po 2017 m. birželio 13 d. pasirašytos Taikos sutarties ir kurių egzistavimas grindžiamas į abi šias civilines bylas atsakovo pateiktais banko sąskaitų išrašais, turėtų būti vertinamos tiek kaip patvirtinančios ieškovei perduotų (paskolintų) lėšų grąžinimą, tiek kaip lėšos, skirtos nepilnamečių vaikų išlaikymo mokėjimui. Teisėjų kolegija pažymi, kad kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota aplinkybė, jog dalis atsakovo pervestų lėšų sumos pagrindžia atsakovo grąžintas ieškovei lėšas, nevertintina kaip užkertanti kelią įrodinėti, kad kita suma, viršijanti atsakovo įvykdytą prievolę ieškovei, yra atsakovo vykdyta prievolė mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
31. Taip pat pagrįsta pripažintina ir apeliacinės instancijos teismo išvada apie tai, kad aplinkybė, jog mokėjimo pavedimuose nėra tiksliai nurodyta mokėjimo paskirtis, nepaneigia šių įrodymų leistinumo ir (ar) patikimumo teismams vertinant, ar šiais banko sąskaitų išrašais gali būti pagrindžiamas lėšų grąžinimo ieškovei ir nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolės tinkamas įvykdymas. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka ir kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad mokėjimo pavedimai, net kai jie yra be mokėjimo paskirties įvardijimo, yra tiesioginis rašytinis įrodymas, patvirtinantis faktą, kad kita šalis pinigus gavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-1120/2023, 62 punktas). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, be šių tiesioginių įrodymų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir kitais, netiesioginiais, įrodymais, kurių visuma sudarė pagrindą išvadai pripažinti, jog dalį išlaikymo nepilnamečiams vaikams prievolės atsakovas yra įvykdęs. Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog išlaikymo prievolę atsakovas vykdė tinkamai iki 2023 metų gegužės mėnesio. Tai yra kad, patvirtinus Taikos sutartį, iki 2021 m. vasario mėn. šalys negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio, nuo 2021 m. vasario iki 2023 m. gegužės mėn. šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, nuo 2023 m. gegužės mėn. nevedė bendro ūkio, nors ir gyveno kartu iki 2024 m balandžio 27 d. Teismų nustatyta, kad ieškovė patvirtino, jog atsakovas prisidėjo prie vaikų poreikių tenkinimo iki 2023 metų gegužės mėnesio, todėl vienu metu ieškovė prašė išduoti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo, nemokėto nuo 2023 metų gegužės mėnesio, išieškojimo.
32. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, pagrįstai konstatavo, kad dalį nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolės atsakovas yra įvykdęs, todėl iš dalies patenkino ieškovės prašymą išduoti vykdomąjį raštą. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
35. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės I. S. pateiktas kasacinis skundas nebuvo patenkintas, atsakovas E. A. įgijo teisę, kad būtų atlygintos jo kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.
36. Pagal kasacinio teismo praktiką, užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 26 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, taikydama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 Redakcija) koeficientus, vadovaujasi Valstybės duomenų agentūros skelbiamu užpraėjusio ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių), skaičiuojamu nuo paslaugų apmokėjimo datos.
37. Atsakovas prašo priteisti jam iš ieškovės 850 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Nurodytas išlaidas atsakovas grindžia 2025 m. rugsėjo 18 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas Nr. 09-11/2025 ir 2025 m. rugsėjo 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1758178999251. Atsakovo prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos apskaičiuotos didžiausios už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistinos išlaidų atlyginimo sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl nurodytos sumos priteisiamos iš ieškovės I. S.
38. Kasaciniame teisme nepatirta su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 850 (aštuonis šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė