Administracinė byla Nr. A552-1615/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01756-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. Š., jo atstovui advokatui Tomui Bagdanskiui,

atsakovo atstovui D. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Valstybinei kelių transporto inspekcijai dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 3B-146 1.1. punktą (toliau – ir Įsakymas) dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su jam paskirta tarnybine nuobauda – pastaba už tai, kad apklausdamas I. J. įmonės mokymo kursus baigusius lankytojus, skatino asmenis, laikiusius kelių transporto priemonių vairuotojų, vežančių pavojingus krovinius pagal Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinių vežimų keliais (ADR) reikalavimus, bei pavojingų krovinių vežimų automobilių transportu saugos specialistų egzaminą, rašyti skundą dėl netinkamo mokymo I. J. įmonėje, tuo pažeidžiant Inspekcijos viršininko 2005 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 2B-330 patvirtinto Valstybės tarnautojų ir darbuotojų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 8.1.2 punktą, įpareigojantį valstybės tarnautojus elgtis taip, kad didėtų visuomenės pasitikėjimas Inspekcijos vykdoma veikla, 8.6.1 punktą, kuris įpareigoja priimant sprendimus valstybės tarnautojus būti objektyviais ir nešališkais bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 5 punktą, įpareigojantį valstybės tarnautoją būti objektyviu. Jo nuomone, Tarnybinio patikrinimo išvadoje (toliau – ir Išvada) nebuvo pagrįstai bei vienareikšmiškai nustatytas kaltės jo veikoje buvimas, todėl Išvada negali būti laikoma išsamia, visapusiška bei objektyvia. Nurodė, jog visus pareigybės aprašyme numatytus veiksmus atliko siekdamas įsigilinti į įmonės mokymo proceso esmę, nes neplaninis patikrinimas buvo organizuojamas pagal T. M. skunde nurodytas aplinkybes dėl prastos mokymo kokybės. Todėl mano, kad savo veiksmais nepažeidė Įstatymo ir Etikos kodekso nuostatų. Atkreipė dėmesį, kad į jo pateiktą 2011 m. birželio 17 d. paaiškinimą personalo skyriaus vedėja G. M. tarnybinio tyrimo metu neatsižvelgė ir įvertino paviršutiniškai. Tyrimo metu taip pat nebuvo atsižvelgta į faktą, kad 2011 m. gegužės 26 d. V. B. paaiškinime pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, t. y., tai, kad V. B. Šiaulių regiono departamente egzaminą laikė 2011 m. balandžio 21 d. ir jį išlaikė, o paaiškinime teigė, kad egzaminą laikė 2011 m. balandžio 22 d. ir jo neišlaikė, todėl jo paaiškinimas turėjo būti vertinamas kritiškai. Pažymėjo, kad kadangi Inspekcijoje nėra įmonių, ruošiančių vairuotojus, vežančius pavojingus krovinius kelių transportu, tikrinimo metodikos bei nėra reglamentuotas pats mokymo proceso patikrinimas, todėl ir tarnybinė atsakomybė už netinkamą įmonės patikrinimo organizavimą negali kilti. Taip pat Tarnybinio tyrimo išvadoje konkrečiai nenurodyta, kokios Valstybės tarnybos įstatyme ir pareigybės aprašyme numatytos funkcijos buvo įvykdytos netinkamai.

Atsakovas Valstybinės kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos atsiliepimu (b. l. 14-16) prašė pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog Įsakyme, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda, yra konkrečiai įvardyta, kokie teisės aktai yra pažeisti ir už kokius veiksmus skiriama tarnybinė nuobauda. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės. Pats pareiškėjas patvirtino, kad būtent jis apklausė asmenis dėl mokymo kokybės I. J. įmonėje, būtent jis savarankiškai pasirinko papildomos informacijos surinkimo būdus ir metodus bei po pokalbių su kursų lankytojais paprašė, kad jie savo nuomonę (o ne skundą) apie mokymo procesą, jeigu gali, išdėstytų raštu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu V. B. nurodė, kad Inspekcijos pareigūnas liepė rašyti skundą dėl prasto mokymo I. J. mokykloje, o E. B. teigė, kad neišlaikius egzamino, jam pasiūlyta pareikšti pretenzijas dėl mokymo įstaigos. Todėl atsižvelgiant į gautus paaiškinimus bei įvertinus visą tyrimo medžiagą ir buvo pripažinta, kad toks pareiškėjo elgesys yra sąmoningas vertimas rašyti skundus nukreiptus prieš I. J. įmonę. Pažymėjo, jog kadangi dėl I. J. įmonės veiklos turėjo būti atliekamas neplaninis patikrinimas (pagal skundą), todėl toks raginimas kitus asmenis rašyti papildomus skundus nėra suderinamas su valstybės tarnautojo pareiga būti objektyviam ir nešališkam.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu (b. l. 76-81) pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog valstybės tarnautojo atsakomybė už netinkamą pareigų vykdymą kyla tik tuo atveju, kai pareiga veikti tinkamu būdu konkrečiai suformuluota valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose, šiuo atveju pareiškėjo pareigybės aprašyme, Inspekcijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų etikos kodekse. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo paskirta funkcija organizuoti neplaninį įmonės patikrinimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui jo pareigybės veiklos sritis apibrėžiančiuose dokumentuose būtų suteiktas įpareigojimas apklausinėti įmonėje besimokančius mokinius būtent prieš atliekant įmonės neplaninį patikrinimą. Tuo labiau, kad minėti mokiniai buvo apklausti 2011 m. balandžio 22 d., o oficialus neplaninis patikrinimas I. J. įmonėje oficialiai turėjo būti pradėtas tik 2011 m. balandžio 28 d. (b. l. 65). Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog pastarasis E. B. ir V. B. apklausė siekdamas įsigilinti į įmonės mokymo proceso esmę negali būti teisingi, kadangi buvo pasirinktinai apklausti tik neišlaikę egzamino mokiniai, jiems nebuvo suformuluoti konkretūs – vienodi klausimai. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, būdamas Inspekcijos profesionalus valstybės tarnautojas, veikdamas vidaus teisės aktuose nustatytose ribose pasirinko netinkamą būdą organizuojant neplaninį įmonės patikrinimą. Dėl pareiškėjo išsakytų teiginių, jog tokį įmonės tikrinimo būdą (apklausti mokinius) pasirinko todėl, kad nėra reglamentuotos įmonių tikrinimo metodikos, teismas nurodė, kad net ir pasirinkus vieną iš tikrinimo būdų – apklausą, pareiškėjas tą turėjo atlikti nuosekliai, apgalvotai ir nesukeliant priešpriešos. Pažymėjo, kad iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumos: Komisijos 2011 m. birželio 13 d. Teikimo, Inspekcijos Personalo skyriaus vadovės G. M. 2010 m. liepos 15 d. Išvados, V. B. ir E. B. paaiškinimų ir kitų dokumentų galima daryti išvadą, jog Inspekcija tinkamai atliko tarnybinio nusižengimo patikrinimą, nepažeisdama procedūrinių taisyklių. Todėl teismas padarė išvadą, jog Įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-06-25 nutarimu Nr. 977 patvirtintų Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimai tarnybinio nusižengimo tyrimo eigoje nepažeisti. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad skundžiamas atsakovo 2011 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. 3B-146 yra pagrįstas ir neprieštaraujantis ginčo išsprendimą reguliuojantiems teisės aktams.

III.

Pareiškėjas A. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 86-88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas tinkamai atliko 2011 m. balandžio 11 d. Inspekcijos viršininko pavaduotojo R. V. pavedimą Nr. 15-619.1. Inspekcijoje nėra įmonių, ruošiančių vairuotojus, vežančius pavojingus krovinius kelių transportu, tikrinimo metodikos bei nėra galimybės patikrinti patį mokymo procesą. Mano, kad remiantis Pareigybės aprašymo 8.3 punktu, numatančiu teisę gauti iš fizinių asmenų departamento funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir dokumentus, informacijos rinkimo būdas paliktas valstybės tarnautojo diskrecijai. Todėl po pokalbių su kursų lankytojais pareiškėjas ir paprašė, kad šie raštu pateiktų savo nuomonę apie mokymo procesą I. J. mokykloje, o ne skundą.
2. Teismas nepasisakė dėl įrodymų leistinumo (pvz., ar teisėtai buvo gauti vairuotojų paaiškinimai), nenustatė visų tarnybinio nusižengimo elementų (pareigūno kaltę konstatavo be jokios motyvacijos). Teismas taip pat klaidingai konstatavo, kad pokalbiai vyko pasirinktinai tik su vairuotojais, baigusiais kursus I. J. įmonėje, kurie neišlaikė egzaminų, kadangi apie tai, kad minėti vairuotojai neišlaikė egzaminų, pareiškėjas nežinojo.
3. Tarnybinio tyrimo išvadoje nenurodyta, kokias Pareigybės aprašyme numatytas konkrečias funkcijas pareiškėjas vykdė netinkamai. Tampa neaišku, ar pareiškėjas nubaustas už skatinimą rašyti skundus, ar už netinkamą neplaninio įmonės patikrinimo organizavimą.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93-95) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nesutikimą su pareiškėjo apeliaciniu skundu grindė tuo, kad pareiškėjo kaltė dėl jo veiksmų yra įrodyta tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga. Skundžiamame įsakyme konkrečiai įvardyta, kokie teisės aktai yra pažeisti ir už kokius veiksmus skiriama tarnybinė nuobauda. Būdamas valstybės tarnautoju, vykdančiu kontrolės funkcijas ir pasirinkdamas bendravimo su asmenimis bei informacijos rinkimo būdus ir metodus, kurie nėra patvirtinti Inspekcijos teisės aktais ir nėra joje visuotinai taikomi, pareiškėjas privalėjo įvertinti tokių savo veiksmų galimas neigiamas pasekmes, taip pat jų neatitikimą pagrindiniams valstybės tarnybos principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamo ginčo dalykas yra Inspekcijos viršininko 2011 m. liepos 19 d. įsakymo Nr. 3B-146 dalies, kuria pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas.

Šis Įsakymas priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgiant į 2011 m. liepos 15 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą (b. l. 31-33), kuri pripažįstama neatskiriama skundžiamo Įsakymo dalimi. Pažymėtina, kad tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012).

Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008, Administracinių teismų praktika, Nr. 6(16), 2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; kt.)

Minėti tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, nes pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (A. Š. tarnybinio nusižengimo tyrimo metu galiojusi redakcija) 13 punktą, ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas raštu pateikia valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusiam asmeniui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus ne vėliau kaip 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios. Jeigu motyvuotoje išvadoje teigiama, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo diena, jeigu ją įmanoma nustatyti, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.  

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje panašiose bylose pabrėžiama, kad tyrimą atliekantis asmuo  turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, kaltę, patikrinti jo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje išvadoje. Tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo tarnautojo veikos įvertinimas. Konstatavus, kad padarytas tarnybinis nusižengimas, išvadoje turi būti nurodyta, koks tarnybinis nusižengimas padarytas (nurodomas atitinkamas teisės akto straipsnis), jo padarymo laikas, aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai, kaltės forma, nusižengimo padariniai.

Nagrinėjamu atveju Įsakyme ir Išvadoje suformuluota A. Š. tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė apibūdinta taip – apklausdamas I. J. įmonės ADR mokymo kursus baigusius lankytojus, skatino asmenis rašyti skundą dėl netinkamo mokymo šioje įmonėje. Šiuose aktuose nenurodytas nei tarnybinio nusižengimo padarymo laikas, nei vieta, nei konkretūs asmenys, kuriuos pareiškėjas skatino rašyti skundą.

Pažymėtina, kad įrodyti valstybės tarnautojo kaltę ir konkrečios veikos buvimą turi įstaigos administracija, kaip stipresnioji tarnybinio ginčo pusė. Šiuo atveju tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai dėl pareiškėjo padarytos veikos ir jos vertinimo yra prieštaringi.

Pats A. Š. tiek 2011 m. birželio 17 d. paaiškinime, tiek skunde teismui neigia skatinęs kursų lankytojus rašyti skundą, pripažįsta tik per du kartus kalbėjęs su trimis I. J. įmonės kursų lankytojais apie mokymo procesą, turėdamas tikslą gauti papildomų žinių prieš numatytą neplaninį patikrinimą. Asmenys, kuriuos pasak Įsakymo , pareiškėjas skatino rašyti skundą, nei tarnybinio patikrinimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nebuvo apklausti. Jų rašytiniai paaiškinimai (b.l.36-37), duoti Inspekcijos administracinės procedūros atlikimo komisijai 2011 m. gegužės 26 d. yra prieštaringi, nes juose nurodyta pokalbių su kažkuriuo Inspekcijos pareigūnu data yra balandžio 22 d., E. B. paaiškinime iš viso neigia, kad jam buvo liepiama rašyti skundą, V. B. paaiškinime apibūdintas asmuo, liepęs rašyti skundą, neatitinka pareiškėjo kūno sudėjimo; V. B. tvirtina, kad buvo kviečiami visi mokęsi I. J. įmonėje ir laikę egzaminus, o E. B. nurodo buvus tik jo asmeninį pokalbį su pareigūnu. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekančio asmens telefoninių pokalbių su šiais lankytojais metu. I. J. įmonės 2011 m. balandžio 20 d. protokole (b.l.56) nurodoma lankytojų apklausų data – balandžio 14 d., kad mokiniai buvo kviečiami po vieną į kabinetus pas Inspekcijos pareigūnus. Pažymėtina, kad I. J. pats nedalyvavo pokalbiuose, be to, jis tuo metu buvo negatyviai nusiteikęs Inspekcijos pareigūnų atliekamo patikrinimo atžvilgiu, todėl jo surašytame protokole nurodyti duomenys negali būti laikomi patikimu ir objektyviu tarnybinio nusižengimo įrodymu. Visi šie prieštaravimai pirmosios instancijos teismo nebuvo pašalinti. Darytina išvada, kad Išvadoje nurodyti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima nustatyti tarnybinio nusižengimo sudėties buvimą pareiškėjo veiksmuose, yra su trūkumais, neleidžiančiais jų vertinti ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies prasme.

Norint pašalinti šiuos trūkumus, būtina apklausti Išvadoje minimus pokalbių dalyvius apie pokalbių turinį ir bendravimo pobūdį, išreikalauti duomenis apie tai, kada ir kokie asmenys laikė egzaminus Inspekcijos Šiaulių regiono departamente, taip nustatant galimo tarnybinio nusižengimo laiką ir pačios veikos realų buvimą.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad A. Š. tarnybinį nusižengimą tyrusi institucija nei Įsakyme, nei Išvadoje nepasisakė dėl pareiškėjo kaltės formos bei nusižengimo padarinių. Ar šie tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros pažeidimai yra esminiai, galima spręsti, tik surinkus papildomus įrodymus ir pašalinus anksčiau minėtus įrodymų trūkumus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai išaiškino ir nustatė faktines aplinkybes. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino netinkamai, dalį išvadų pagrindė prielaidomis, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o administracinė byla gražintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo LR ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.