1.1.4.4.; 1.2.3.2.6.; 1.2.3.2.8.; 1.2.26.2.1.; 2.2.4.3. (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro
Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
sekretoriaujant Ingai
Žukovaitei,
dalyvaujant prokurorui
Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui advokatui Valdui
Falkauskui,
teismo posėdyje kasacine žodinio
proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. ir jo gynėjo
advokato Valdo Falkausko kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo
D. P. nuteistas pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 6 metams ir pagal BK 187
straipsnio 3 dalį laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio
1, 2 ir 5 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6
metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Iš nuteistojo
D. P., o jam neturint uždarbio ir pajamų – iš jo globėjų V. Z. ir P. Z.,
priteista 1245 Lt turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai M. B. ir 2273,52 Lt
gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai, taip pat solidariai su nuteistaisiais
A. N. ir L. K. priteista 45000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai
M. B.
Tuo pačiu
Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu nuteisti ir A. N.
bei L. K., o E. S. – K. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, tačiau dėl jų
kasaciniai skundai nepaduoti.
Taip pat
skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendis,
kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pakeistas: D.
P. nusikalstama veika iš BK 129 straispnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuota į
BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.
VIII-1968 redakcija) ir paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė, nusikalstama
veika iš BK 187 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 284 straipsnio 1 dalį
ir paskirta 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2
punktu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams, bausmę
atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Iš D. P. solidariai su
nuteistaisiais A. N. ir L. K. priteista 4976,10 Lt turtinės žalos atlyginimo
nukentėjusiajai M. B. ir 6820,56 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei
ligonių kasai.
Pakeista Šiaulių apygardos
teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio dalis ir dėl nuteistųjų A. N. bei L.
K.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio
kasacinį skundą atmesti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti,
paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Pirmosios instancijos
teismo D. P. nuteistas už nedidelės vertės svetimo turto sugadinimą ir už
nužudymą dėl chuliganiškų paskatų.
Jis kartu su
L. K. ir A. N., būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2006 m. spalio 14 d., apie 22-23
val., Joniškio r., Bučiūnų k., prie parduotuvės sulaužė nukentėjusiajam Z. V.
priklausantį dviratį, kuriuo buvo atvykęs A. B.
Tą pačią
dieną, apie 23 val., tame pačiame kaime prie pieninės ir prie A. B. namų, D. P.,
veikdamas bendrininkų grupe kartu su L. K. ir A. N., dėl chuliganiškų paskatų nužudė
A. B.. D. P. A. B. spyrė kojomis ne
mažiau kaip 1 kartą į galvą, ne mažiau kaip po 3 kartus į šonus ir į lytinius
organus, ne mažiau kaip 2 kartus sudavė nukentėjusiajam kumščiu į galvą ir ne
mažiau kaip 3 kartus koja trypė jam ant čiurnos. L. K. sudavė A. B. ne mažiau
kaip 12 smūgių kumščiais į galvą ir apie 7 kartus spyrė jam į galvą kojomis, A.
N. sudavė A. B. ne mažiau kaip 2 smūgius kumščiais į galvą, taip pat spyrė jam
kojomis ne mažiau kaip 5 kartus į šonus, ne mažiau kaip 2 kartus į galvą ir ne mažiau
kaip 8 kartus į kojas, krūtinę, petį ir nugarą, be to, apie 5 kartus griūdamas
sudavė alkūne smūgius A. B. į pilvą ir krūtinę, o E. K. ne mažiau kaip 4 kartus
sudavė A. B. lazda į kairį šoną ir petį,
taip pat ne mažiau kaip 1 kartą koja spyrė jam į lytinius organus. Šiais
bendrais veiksmais nukentėjusiajam A. B. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata,
pasireiškusi įvairiais kūno sužalojimais bei galvos smegenų sumušimu, dėl
kurio, išsivysčius komai ir šokui, nukentėjusysis 2006 m. lapkričio 3 d. mirė.
Apeliacinės
instancijos teismas pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. K.,
A. N. ir D. P. veiksmus- tyčinį nukentėjusiajam Z. V. priklausančio dviračio
sulaužymą kvalifikavo kaip viešosios tvarkos pažeidimą, nes šie asmenys tyčia
sulaužydami dviratį, veikdami viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir vandališkais
veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Pakeisdamas
pirmosios instancijos teismo kvalifikuotą D. P., L. K. ir A. N. veiką kaip nužudymą
iš chuliganiškų paskatų, A. B. nužudymą kvalifikavo dar ir kaip nužudymą itin
žiauriai.
Kasaciniu
skundu nuteistasis D. P. ir jo gynėjas prašo
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti ir jo nusikalstamas
veikas perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktų į BK 132
straipsnio 1 dalį bei iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 187 straipsnio 3 dalį,
taip pat pakeisti nuosprendžio dalį dėl neturinės žalos dydžio nustatymo ir
priteisimo.
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad kaltinimo formulavimas sutrukdė nuteistajam
D. P. suvokti kaltinimo esmę ir tokiu būdu suvaržė jo teisę į gynybą. Pranešime apie įtarimą nebuvo nurodyti
konkretūs jo, kasatoriaus,
veiksmais padaryti kūno sužalojimai
nukentėjusiajam, be to, jam inkriminuoti ir kitų asmenų atlikti veiksmai, todėl
šis procesinis dokumentas neatitiko įstatymo reikalavimų.
Tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai neįvertino nuteistojo D. P.
dalyvavimo nužudyme laipsnio, todėl jo veikos kvalifikavimas pagal BK 129
straipsnį neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kasatorių teigimu, nukentėjusiojo galvos smegenų sumušimas, nulėmęs
jo mirtį, galėjo būti padarytas jau pirmajame smurtavimo epizode, kuriame D. P. nedalyvavo. Nebuvo įvertinti ir jo, D. P., parodymai apie tai, kad jis smūgius nukentėjusiajam
tik imitavo. Teismas be pagrindo rėmėsi nenuosekliais ir
tendencingais kitų nuteistųjų - L. K.
ir A. N. parodymais, nes jie tamsoje
negalėjo įsidėmėti kiek smūgių nukentėjusiajam sudavė kasatorius. Kaltinamajame
akte D. P. buvo inkriminuotas vienas spyris
nukentėjusiajam A. B. į galvą, tačiau nenustatyta, kad jis sukėlė mirtinas
pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas kasatoriui daugiau ir sunkesnių kūno sužalojimų nei yra
nurodyta kaltinamajame akte ir pripažindamas
jį kaltu dėl šiais veiksmais sukeltų pasekmių, peržengė kaltinimo ribas ( BPK 255 straipsnio 2 dalis).
Nei
ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo
metu nebuvo nustatytas nuteistųjų susitarimas nužudyti A. B., todėl nepagrįsta
teismų išvada, kad D. P. suvokė kitų bendrininkų tikslus, galimas sunkias pasekmės
ir, nors tų pasekmių nenorėjo, tačiau
sąmoningai leido joms kilti. Spręsdami kasatoriaus kaltės klausimą teismai netyrė jo asmenybės
brandumo laipsnio, nebuvo paskirta psichologinė ekspertizė.
Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu dėl nužudymo itin žiauriai
nenurodė konkrečių jo smūgių, kurie parodytų tokį nužudymo būdą. Šio teismo
išvados, kad tokio būdo panaudojimą įrodo jo,
D. P., koja suduoti smūgiai gulinčiam
nukentėjusiajam į lytinius organus nepagrįstos, nes lytiniuose organuose
sužalojimų nerasta. Taip pat nebuvo
nustatyta, ar kasatoriaus suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo būdą.
Kvalifikuojant
nuteistojo D. P. veiką kaip nužudymą iš
chuliganiškų paskatų nebuvo įvertintos jo paskatos ir veiksmų tikslai. Nei
viename neteisėtų veiksmų epizode jis nerodė jokios iniciatyvos ar didelio aktyvumo, jo veiksmai nebuvo įžūlūs, todėl negalėjo sutrikdyti
visuomenės rimties. Smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu kasatorius tik siekė
kitų nuteistųjų akyse suformuoti tam tikrą savo įvaizdį, todėl šis
kvalifikuojantis požymis jam inkriminuotas nepagrįstai.
Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, už
tyčinį nukentėjusiajam Ž. V. priklausančio dviračio sulaužymą kasatorius taip
pat nuteistas nepagrįstai. Paspirdamas
sulaužytą dviratį, jis nesiekė nei savo
veiksmais, nei pasekmėmis sukelti visuomenės pasipiktinimo ir sutrikdyti viešąją
tvarką.
Kasacinis
skundas atmestinas.
Dėl pranešimo apie įtarimą ir kaltinamojo
akto turinio
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad nuteistasis D. P. negalėjo realizuoti savo teisės į
gynybą, teisės žinoti, kuo yra įtariamas, kaltinamas ir nuteistas dėl
netinkamai surašytų pranešimų apie įtarimą ir kaltinamojo akto.
Asmens teisės žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK
22 straipsnio 3 dalis) ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis)
sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos
faktinės aplinkybės ir jų teisinis įvertinimas (veikos kvalifikavimas). Iš
baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame
skunde, pranešimai apie įtarimus ir kaltinamasis aktas surašyti išsamiai ir
tiksliai.
Pranešimuose
apie įtarimus D. P. buvo nuodugniai pranešta apie įtarimų pobūdį ir pagrindą. Iš
paskutinio pranešimo apie įtarimą (T. 3, b. l. 36) ir kaltinamojo akto (T. 4,
b. l. 4,5) turinio matosi, kad jame nurodytos visos būtinos nusikalstamų veikų,
kuriomis jis buvo įtariamas ir kaltinamas aplinkybės. Nors šiuose procesiniuose
dokumentuose nurodyti ir bendrai su D. P. veikusių kitų nuteistųjų L. K., A. N.
bei E. K. (kuriai byla nutraukta) veiksmai, jų suduoti smūgiai, tačiau D. P.
veiksmai aprašyti aiškiai ir suprantamai. Nurodytas kiekvieno bendrininko
suduotų smūgių skaičius, tų smūgių sudavimo būdai, išvardinti visi
nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, taip pat nurodyta, kad A. B. mirė nuo
galvos sumušimo, kuris jam buvo padarytas bendrais D. P., L. K. ir A. N.
suduotais smūgiais į galvą. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu
D. P. buvo išaiškintos jo procesinės teisės. Jų įgyvendinimą užtikrino ir
gynėjo bei įstatyminės atstovės dalyvavimas viso proceso metu. Iš teisiamojo
posėdžio protokolo matyti, kad į teisėjų kolegijos pirmininko klausimą pats
kaltinamasis D. P. atsakė, kad suprato kuo yra kaltinamas, kaltu prisipažįsta
iš dalies, neprisipažįsta dėl nužudymo, o prisipažįsta, kad sudavė smūgius ir
padarė chuliganizmą (T. 4, b. l. 116).
Kasacinio
skundo argumentai, kad pranešime apie įtarimą ir kaltinamajame akte turėjo būti
nurodyti tik paties nuteistojo D. P. veiksmai, jo suduoti smūgiai
nukentėjusiajam A. B. ir dėl jų kilę padariniai, nepagrįsti. Pagal teismų
praktiką, tais atvejais, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys, jų veika
procesiniuose dokumentuose aprašoma bendrai, nurodant kaip kiekvienas iš jų
dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką. D. P. nuteistas už bendrininkavimą atimant
nukentėjusiajam gyvybę. Esant bendrininkavimui, kiekvienas bendrininkas atsako ne
už savo padarytus veiksmus, bet už bendrą nusikalstamą rezultatą, pasiektą visų
bendrininkų veiksmais. Konstatavus, kad nukentėjusysis buvo nužudytas bendrais
kelių asmenų smurtiniais veiksmais, visi šių asmenų padaryti sužalojimai
apibūdina kiekvieno iš bendrininkų padarytą nusikalstamą veiką ir jos
padarinius. Todėl jų aprašymas buvo būtinas formuluojant kaltinimą kiekvienam
iš bendrininkų, tame tarpe ir D. P. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nurodė, kad toks įtarimo ir kaltinimo formulavimas ne tik neprieštarauja, bet
ir atitinka BPK 187, 219 straipsnių reikalavimus ir užtikrina asmens teisę
žinoti kuo jis įtariamas ar kaltinamas. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuoti,
kad nuteistasis D. P. nesuprato kuo yra įtariamas ar kaltinamas ir kad dėl to
buvo suvaržyta jo teisė į gynybą nėra teisinio pagrindo.
Nepagrįsti
ir kasacinio skundo teiginiai, kad inkriminuodamas nuteistajam
D. P. daugiau
ir sunkesnių kūno sužalojimų nei yra nurodyta kaltinamajame akte apeliacinės
instancijos teismas peržengė kaltinimo ribas.
Kaltinamajame akte nurodyta, kad kasatorius yra kaltinamas tuo, kad ne mažiau
kaip 1 kartą spyrė nukentėjusiajam A. B. koja į galvą, ne mažiau 3 kartų įspyrė
į lytinius organus, ne mažiau 3 kartų į šonus, ne mažiau 2 kartų kumščiu sudavė
į galvą, ne mažiau 3 kartų trypė ant nukentėjusiojo čiurnos (T. 4, b. l. 4). Iš
pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad šie
teismai papildomų D. P. nukentėjusiajam suduotų smūgių, kurie būtų siejami su
jo mirties priežastimi, nenustatė ir nuteistajam jų neinkriminavo.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129
straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktus
Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai nustatė, kad smurtą nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu naudojo visi
nuteistieji. D. P. suduotų smūgių skaičius ir pobūdis nustatytas jo paties, nuteistųjų
L. K., A. N. bei E. K. parodymais, kitais bylos duomenimis. Vertindami šiuos
duomenis, juos pripažindami įrodymais, tiek pirmosios, tiek apeliacinės
instancijos teismai BPK reikalavimų nepažeidė. Nustatyta, kad D. P.
nukentėjusiajam spyrė kojomis ne mažiau kaip 1 kartą į galvą, ne mažiau kaip po
3 kartus į šonus ir į lytinius organus, ne mažiau kaip 2 kartus sudavė
nukentėjusiajam kumščiu į galvą ir ne mažiau kaip 3 kartus koja trypė jam ant
čiurnos. D. P. parodymai, kad jis smūgius nukentėjusiajam tik imitavo teismo
buvo motyvuotai paneigti. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas
patikslinti nukentėjusiojo mirties priežastį, paskyrė papildomą komisijinę
teismo medicinos ekspertizę. Jos išvadose (T. 5, b. l. 165-177) nurodyta, kad A.
B. mirties priežastimi buvo galvos smegenų sumušimas, padarytas ne mažiau 10 smūgių
pasekoje. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nenustatyta, jog
kasatoriui inkriminuotas vienintelis spyris į galvą sukėlė nukentėjusiojo
mirtį. Iš minėto ekspertizės akto matyti, kad visi nukentėjusiajam suduoti
smūgiai į galvą yra sietini su mirties priežastimi, t. y. jis mirė nuo tokių
smūgių visumos. Kiekvienas į galvą jam suduotas papildomas smūgis sustiprino
kilusias pasekmes.
Sprendžiant nuteistojo D. P. kaltės
klausimą svarbi ne vien tik aplinkybė, kiek smūgių ir į kurias konkrečias kūno
vietas jis sudavė nukentėjusiajam A. B. Tais atvejais,
kai smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne
tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas
ar keli padaryti sužalojimai, bet ir kiekvieno bendrininko kaltės turinį.
Nukentėjusiajam mirus nuo padarytų sužalojimų visumos, už nužudymą atsako visi asmenys,
tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, jeigu jie apibrėžta ar neapibrėžta
tyčia numatė nukentėjusiojo mirties galimybę.
Nors kasatoriai
teigia, kad nebuvo susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, D. P. nesiekė jo mirties
ir tokių padarinių nenumatė, tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų
teismai padarė pagrįstą išvadą, kad jis veikė kaip bendrininkas. Susitarimas
nužudyti kitą žmogų gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki
bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma
– tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi
galimybę koreguoti susitarimo ribas. Spręsdamas susitarimo ribų ir bendrininkų atsakomybės klausimą, teismas
turi įvertinti, ar asmuo suduodamas smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias
kūno vietas ir matydamas, kad kiti bendrininkai atlieka panašius veiksmus suvokia,
kad bendrais veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.
Šioje byloje
nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekis (sužalojimai padaryti mažiausiai 16
trauminių poveikių pasekoje), suduotų smūgių lokalizacija (smūgiai buvo
suduodami į įvairias kūno vietas, tame tarpe ir į gyvybiškai svarbias - galvą),
naudoto smurto intensyvumas (nukentėjusysis buvo mušamas dviem etapais, ilgą
laiko tarpą) leidžia daryti išvadą, kad
nuteistasis D. P., tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kiti
bendrininkai taip pat suduoda smūgius A. B. į gyvybiškai svarbias kūno vietas
suvokė, kad šiais bendrais veiksmais gali ne tik sutrikdyti nukentėjusiajam
sveikatą, bet ir kėsinasi į jo gyvybę. Jis pritarė tokiems veiksmams, nors
konkrečių padarinių nedetalizavo. Nepaisant to, kad D. P. prie kitų nuteistųjų
prisidėjo praėjus daugiau nei valandai po pirmojo nukentėjusiojo sumušimo,
tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad daugiau smūgių nukentėjusiajam į
galvą, kurie siejami su jo mirtimi, buvo suduota būtent antrojo sumušimo metu. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad
teismai pagrįstai D. P. pripažino nužudymo bendravykdytoju, todėl kasatorių
prašymas kvalifikuoti jo veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, atmestinas.
Nagrinėjant
bylą jokie D. P. psichikos sutrikimai nebuvo nustatyti, o prie bylos pridėtos
mokyklų charakteristikos patvirtina, kad jo socialinė branda atitinka amžių,
todėl nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad dėl pastarųjų aplinkybių jis
galėjo nesuvokti daromos veikos pavojingumo.
D. P.
nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis, veikdamas
bendrininkų grupe kartu su kitais nuteistaisiais, nukentėjusįjį A. B. nužudė be
jokios svarbios dingsties, demonstratyviai ignoruodamas elementaraus elgesio
taisykles ir moralės normas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistieji
pažinojo tame pačiame kaime gyvenantį A. B., su juo iki šio įvykio nebuvo
susipykę, todėl jokių asmeninių paskatų smurtauti jo atžvilgiu neturėjo.
Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų prašymas, kad A. B. jiems
nupirktų alaus, ir A. B. atsisakymas tai padaryti, buvo tik dingstis tolesniems
nuteistųjų neteisėtiems veiksmams. Tai patvirtina teisme duoti D. P. parodymai
apie tai, kad iš pradžių L. K. su A. N. pradėjo kalbėti apie muštynes, L. K.
pasakė, kad „bus ką mušti šiandien“. Nuteistųjų elgesiui šio įvykio metu įtakos
turėjo apsvaigimas nuo alkoholio. Apsvaigęs buvo ir nuteistasis D. P.. Šios
aplinkybės leido teismams daryti išvadą, kad jie veikė dėl aiškaus žmogaus ir
visuomenės negerbimo, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams ir
pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, t. y. nužudymą padarė dėl
chuliganiškų paskatų. Kasaciniame skunde nurodoma, kad D. P. mušė nukentėjusįjį
siekdamas pritapti prie kompanijos, tačiau ši aplinkybė jo chuliganiškų paskatų
buvimo nepaneigia.
Kasaciniame
skunde ginčijamas ir veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6
punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai)
motyvuojant tuo, kad nuteistasis D. P. nesuvokė tokio gyvybės atėmimo būdo. Itin
žiaurų nukentėjusiojo A. B. gyvybės atėmimo būdą rodo jam
suduotų smūgių skaičius, padarytų sužalojimų
pobūdis, taip pat mušimo trukmė. Nukentėjusysis buvo mušamas ilgą laiką,
dviem etapais, be galvos
sumušimo, sukėlusio mirtį, jam nustatyti ir kiti sužalojimai - kairio
inksto plyšimas, 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžiai, muštinės žaizdos kairės akies
apatiniame voke, apatinėje lūpoje, be to, nurodyta, kad kai kurie nuteistųjų
smūgiai galėjo ir nepalikti pėdsakų nukentėjusiojo kūne. Tai neabejotinai
parodo, kad nukentėjusysis jautė didelį skausmą. Itin žiauraus nužudymo požymis
nuteistiesiems inkriminuotas įvertinus visumą nukentėjusiajam padarytų sužalojimų,
o ne atskirus jam suduotus smūgius, todėl nepagrįstas kasacinio skundo
teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas,
pripažindamas D. P. kaltu dėl nužudymo itin žiauriai nenurodė konkrečių jo
smūgių, kurie parodytų tokį nužudymo būdą. Nepaisant to, kad apžiūrint
A. B. lavoną jo lytiniuose organuose sužalojimų nerasta, tačiau pačių
nuteistųjų parodymais buvo nustatyta, kad D. P. gulinčiam nukentėjusiajam
keletą kartų koja spyrė į lytinius organus. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad
smūgių sudavimas į šią kūno dalį sukelia didelį skausmą.
Be nurodytų aplinkybių, veikos
kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą lėmė ir tai, kad D. P. bei
kitų nuteistųjų elgesyje šio nusikaltimo darymo metu nustatyta tyčiojimosi
elementų. Palikę sumuštą A. B. gulėti žolėje, nuteistieji rūkė, aptarinėjo, ar
nukentėjusysis pats atsikels, vedė sumuštą ir kruviną, patį jau eiti negalintį
nukentėjusįjį iki jo namų. Matydamas, kad A. B. jau negali pasipriešinti ir
girdėdamas jo prašymą pasigailėti, D. P. tęsė smurtinius veiksmus. Šios
aplinkybės parodo, kad kasatorius neabejotinai suvokė itin žiaurų
nukentėjusiojo gyvybės atėmimo būdą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio
2 dalies 6 punktą.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniame skunde ginčijamas
D. P. veikos kvalifikavimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį motyvuojant tuo, kad
paspirdamas nukentėjusiajam Z. V. priklausantį dviratį jis nesiekė sutrikdyti
viešosios tvarkos.
Apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas D. P. vaidmenį dviračio sulaužymo epizode
rėmėsi L. K., A. N. ir E. K. parodymais, kurie patvirtino, kad D. P. irgi laužė
dviratį šokinėdamas ant jo kojomis. Papildomai apklaustas apeliacinės
instancijos teismo posėdyje pats D. P. nurodė, kad galėjo būti, jog ir jis laužė
dviratį kartu su kitais nuteistaisiais. Įvertinęs šiuos parodymus apeliacinės
instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius ne tik paspyrė
sulaužytą dviratį, bet ir kartu su kitais nuteistaisiais dalyvavo jį sulaužant.
Pripažindamas,
kad D. P., veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais pažeidė viešąją tvarką,
apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dviratis buvo laužomas viešoje
vietoje - prie parduotuvės-baro, kuris yra viena iš pagrindinių ir labiausiai kaimo
gyventojų lankomų vietų. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai
nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu,
kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali
atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Nustatyta,
kad tuo metu parduotuvėje-bare grupė žmonių linksminosi savo kolektyvo
šventėje. Dviratis buvo sulaužytas nepilnametės E. K. akivaizdoje, kuri prie
nuteistųjų veiksmų prisidėjo vėliau. Nuteistųjų nusikalstamos veikos liudytoju
buvo ir pats A. B., kuris, išėjęs iš baro ir neradęs palikto dviračio, netrukus
buvo sumuštas ir nužudytas. Atsižvelgiant į tai, toks nuteistųjų elgesys teismų
pagrįstai pripažintas įžūliu ir vandališku.
Kasatoriaus argumentai, kad paspirdamas sulaužytą dviratį
jis nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos atmestini. BK 284 straipsnio 1
dalyje numatytų padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta,
tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, jis gali veikti
nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai
(aptariamu atveju – svetimo turto sugadinimas), tačiau bendrais bruožais
numatyti, kad dėl pasirinkto veikimo būdo visuomenės rimtis ar tvarka bus
sutrikdyta. Šiuo atveju D. P. kartu su kitais nuteistaisiais savo vandališkiems
veiksmams įgyvendinti pasirinko būtent
viešąją vietą ir būdą, kuriuo sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą
aplinkiniams ir aplinkai, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK
284 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo D. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti
Teisėjai Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas
Vytautas
Greičius