Civilinė byla Nr. 2A-731-370/2016

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00276-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.1.; 3.4.2.8.;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutavusios A. Č. individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Verslo nota“, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-258-425/2016, pagal A. Č. ĮĮ bankroto administratorės UAB „Verslo nota“ ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo A. Č.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu ir dubliku prašė priteisti 50 161,06 Eur (173 196,11 Lt) žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš bankrutavusios A. Č. IĮ vadovo A. Č.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovės bankrutavusios A. Č. IĮ bankroto administratorės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.

3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d.  nutartimi A. Č. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore           paskirta – UAB „Verslo nota“. Įmonės vadovas įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorei turtą pagal finansinę atskaitomybę. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2015 m. sausio 8 d. Įmonės vadovas A. Č. 2015 m. sausio 30 d. bankroto administratorei perdavė tik lizinguojamą automobilį. Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovui A. Č. paskirta 200 Eur bauda už teismo sprendimo nevykdymą ir A. Č. pakartotinai įpareigotas perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. 2014-12-05 Perduodamų dokumentų aprašu Nr. 20141205-01 bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo iš MB „Rovera LT“ ir 2015-04-30 A. Č. IĮ Dokumentų perdavimo-priėmimo aktu iš Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato priėmė A. Č. įmonės dokumentus ir antspaudą. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 245 straipsnį (už teismo sprendimo nevykdymą) ir jam paskirta 18 MGL dydžio bauda. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios A. Č. IĮ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį vėlesnėmis nutartimis tikslino. 2015 m. spalio 27 d. nutartimi patikslintame kreditorių ir jų reikalavimų sąraše A. Č. IĮ įsipareigojimai kreditoriams sudaro 26 123,97 Eur.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad A. Č. IĮ bankroto administratorius, perėmęs bankrutavusios individualios įmonės dokumentus, nustatė, kad 2013-12-31 grynųjų pinigų likutis įmonės kasoje buvo 173 196,11 Lt. Nutartis iškelti bankroto bylą A. Č. IĮ įsiteisėjo 2015-01-06, tačiau dokumentų apie 2014 m. atliktas įmonės kasos operacijos bankroto administratorei perduota nebuvo, 2013 m. pabaigos grynųjų pinigų likutis taip pat nebuvo perduotas. Bankroto administratorė prašė priteisti žalą remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio, 2.87 straipsnio, 2.50 straipsnio nuostatomis. Prašomą priteisti žalos dydį sudaro neperduotas A. Č. IĮ pinigų suma (kasos likutis) buvęs įmonėje bankroto bylos iškėlimo dienos metu, kurios neperdavė įmonės vadovas. Įmonės vadovo ir savininko civilinei atsakomybei taikyti, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nustatytos pareigos arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.). Bankroto administratorė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytų pareigų pažeidimu, t. y. viso įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turimo turto neperdavimu bankroto administratorei, įmonės turto neišsaugojimu, turto pasisavinimu. Atsakovas nurodė, kad kasos duomenys yra parengti 2013 m. pabaigos duomenimis, o A. Č. IĮ veiklą vykdė visus 2014 m., dengė įsiskolinimus, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, todėl įmonės kasoje grynųjų pinigų nėra likę. Buvęs A. Č. IĮ vadovas A. Č. iš esmės pripažino nerūpestingai vykdęs savo, kaip individualios įmonės savininko, pareigas ir netinkamai tvarkęs ir organizavęs dokumentų apskaitą ir saugojimą, t. y. nurodo, kad jo neteisėti veiksmai pasireiškė ne turto pasisavinimu ir neperdavimu, tačiau netinkamu kasos dokumentų apskaitos organizavimu.

5. Iš byloje pateikto A. Č. IĮ balanso, sudaryto 2013 m. gruodžio 31 d., nustatyta, kad 2013 m. pabaigoje įmonės įsipareigojimai kreditoriams sudarė 244 722,85 Lt (70 876,64 Eur), pinigų ekvivalentai – 175 236,19 Lt (50 751,91 Eur), iš kurių 173 196,11 Lt (50 161,06 Eur) – pinigų likutis kasoje. Taip pat įmonė turėjo 181 843,19 Lt (52 665,43 Eur) debitinių skolų. Bankroto administratorė, patikrinusi jai perduotus dokumentus, nustatė, kad A. Č. IĮ 2014 m. atliko pirkimus už 158 714,89 Lt (45 967,01 Eur) su PVM, gavo 87 229,78 Lt (25 263,49 Eur) pajamų, debitorių skolos įmonei per 2014 m. padidėjo iki 195 710,7 Lt (56 681,74 Eur). A. Č. IĮ bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai sudaro 26 123,97 Eur, t. y. 44 752,67 Eur mažiau nei įmonės 2013 m. turėti įsipareigojimai kreditoriams. Bankroto administratorės paruoštoje A. Č. IĮ 2014 m. mokėjimų apžvalgoje nurodyta, kad tikėtina, jog 2014 m. buvo atliekami atsiskaitymai su ryšio paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, mokama už draudimo paslaugas, derinamos skolos su antstoliais (b. l. 29–31). Minėti duomenys patvirtina, kad A. Č. IĮ 2014 m. vykdė ūkinę-finansinę veiklą, buvo dengiami turimi įsiskolinimai, įgyjami nauji debitiniai įsipareigojimai, todėl darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog įmonė veiklos vykdymui naudojo kasoje buvusias pinigines lėšas, tačiau netvarkė apskaitos ir neperdavė kasos likučio panaudojimą patvirtinančių dokumentų. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad pagal įmonės kasos knygas  2013 m. kas mėnesį būdavo atliekamos vidutiniškai apie 9 pinigines operacijos (b. l. 109–118). 2014 m. kasos operacijas patvirtinančių dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei nebuvo perduota visiškai (b. l. 122). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo A. Č. neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu A. Č. IĮ kasos dokumentų tvarkymu.

6. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad nustačius neteisėtus veiksmus, nagrinėjamos kitos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė. Kadangi atsakovas pats pripažino, jog apskaitos tinkamai netvarkė, pirmosios instancijos teismas konstatavo atsakovo kaltę, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, nustatyta. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl vadovo įmonei padarytos žalos, atsiradusios jam netinkamai tvarkant kasos apskaitos dokumentus, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės bankroto administratorė žalos faktą ir dydį įrodinėjo įmonės 2013 m. pabaigos balanso duomenimis, tačiau vertinant balanse esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansinius rodiklius teismas vertina kartu su kitais įrodymais bei jau aptartomis aplinkybėmis ir iš jų visumos sprendė, kad pasirašytame balanse esantys duomenys nepatvirtina įmonei padarytos žalos fakto ir jos dydžio (CPK 185 straipsnis). Balansas sudarytas 2013 m., jis neatspindi vėlesnių pokyčių, kurių, kaip skundžiamame sprendime nustatyta, 2014 m. buvo, kadangi buvo vykdoma įmonės veikla, atliekamos finansinės operacijos. Bankroto administratorė nepateikė kitų dokumentų, kurie patvirtintų žalos faktą ir dydį, o atsakovas nurodo, kad kasoje grynųjų pinigų 2014 m. pabaigoje iš viso nebuvo, todėl žala neatsirado, tačiau tam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Byloje nesant pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų 2014 m. kasoje buvusių pinigų faktą ir likutį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žalos padarymo fakto konstatuoti nėra pagrindo. Nesant įrodyto žalos fakto ir nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo patenkinti ieškinį.

7. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog ir tuo atveju, jei žalos faktas būtų pripažintas buvęs, žalos dydis glaudžiai būtų susijęs su individualios įmonės kreditorių reikalavimų dydžiu:           A. Č. IĮ bankroto byloje patvirtinta bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 26 123,97 Eur. Bankroto administratorė nurodė, kad individuali įmonė šiuo metu realiai turi turto už 38 376,52 Eur (13 258,75 Eur pinigų banko sąskaitoje, 18 372,17 Eur ir 6 745,60 Eur debitinius reikalavimus). Be to, bankroto administratorės pateiktoje ataskaitoje nurodyta daugiau debitinių įsipareigojimų, todėl, tikėtina, kad įmonės turto apimtis ateityje gali dar išaugti. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės realaus turto (pinigų) bendra vertė yra 12 252,55 Eur didesnė už bendrą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, todėl ir šis finansinis rodiklis iš dalies paneigia ieškinio motyvą dėl įmonei padarytos realios žalos fakto.

8. Ieškovo parengtoje A. Č. IĮ sandorių, finansinių duomenų įvertinimo ataskaitoje už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 nurodyta 50 debitorių, kurių bendra įsipareigojimų A. Č. IĮ suma sudaro 56 681,73 Eur (195 710,70 Lt), nurodant, kad dalis debitorių reikalavimų yra mažai tikėtini, kitos dalies debitorių skolos tikrumą ir dydį reikėtų tikrinti. Ieškovė negalėjo teismui pateikti tikslios informacijos, kokio dydžio yra realūs, tikri debitiniai reikalavimai iš ataskaitoje nurodytos 56 681,73 EUR (195 710,70 Lt) sumos, o kokio dydžio ir dėl kokių priežasčių kiti ataskaitoje nurodyti debitiniai reikalavimai yra nepagrįstai apskaityti. Ieškovei A. Č. IĮ bankroto byla iškelta 2014-12-18, todėl teismas darė išvadą, kad daugiau nei metų laikotarpis buvo pakankamas bankroto administratorei patikrinti ir nustatyti A. Č. IĮ sandorių, finansinių duomenų įvertinimo ataskaitoje už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 nurodytų 50 debitorių, kurių bendra įsipareigojimų A. Č. IĮ suma sudaro 56 681,73 EUR (195 710,70 Lt), realų ir pagrįstą debitinių įsipareigojimų dydį, tuo labiau, kad dalis šių sandorių gali būti sietini su įmonės veikla 2014 metais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniu skundu bankrutavusios A. Č. ĮĮ bankroto administratorė UAB „Verslo nota“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą civilinėje byloje                   Nr. 2-258-425/2016 ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį.

2. Teismui iškėlus A. Č. IĮ bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Bankrutuojančios įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems lieka pareiga įstatymų nustatyta tvarka atlyginti už įmonei padarytą žalą.  Ieškovė žalą ir atsakovo atsakomybę kildina dėl bankroto administratorei neperduoto įmonės turto ir dokumentų, įmonei iškėlus bankroto bylą.

3. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas, ar A. Č., būdamas individualios įmonės direktorius, tinkamai laikėsi įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, ar veikė įmonės naudai bei nepažeidė bendrovės kreditorių interesų. A. Č. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad iškėlus bendrovei bankroto bylą buvęs įmonės administracijos vadovas (atsakovas) bankroto administratorei neperdavė įmonei priklausančio turto ir dokumentų. Šias aplinkybes patvirtina bankroto administratorės į bylą pateikti įrodymai ir procesiniuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės apie A. Č. veiksmus (neveikimą). Iškėlus įmonei bankroto bylą buhalterines paslaugas teikusi MB „Rovera“ 2015 m. sausio mėnesio aktu perdavė bankroto administratoriui tik 6 segtuvus A. Č. IĮ dokumentų už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu atliko kratą ir pas atsakovą A. Č. rado dalį bendrovės dokumentų, juos iš A. Č. paėmė ir 2015-05-29 dokumentų  priėmimo-perdavimo aktu šiuos rastus dokumentus perdavė bankroto administratorei. Bankroto administratorė, atlikusi perduotų dokumentų įvertinimą nustatė, kad įmonės kasos knygos dokumentai buvo perduoti tik už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31. Iš perduotų kasos knygos dokumentų matyti, kad 2013-12-31 grynųjų pinigų likutis A. Č. ĮĮ kasoje buvo 173 196,11 Lt (50 161,06 Eur). Toks pats pinigų likutis atsispindėjo ir 2013-12-31 įmonės balanse. Pinigų kasos likučio atsakovas bankroto administratorei neperdavė, į pretenzijas dėl šios kasos likučio perdavimo nereagavo, jokių paaiškinimų nepateikė.

4. Atsakovas atsiliepime į ieškinį dėl žalos atlyginimo nurodė, kad A. Č. IĮ vykdė veiklą iki 2014-12-18, kol Panevėžio apygardos teismo nutartimi įmonei buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratorės reikalaujamas kasos likutis tariamai buvo panaudotas įmonės veikloje, įmonės 2014 m. sausio-gruodžio mėnesių eigoje įsigytų prekių ir suteiktų paslaugų apmokėjimu, buvusių įsipareigojimų, skolų, darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimui. Atsakovas šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų nei bankroto administratorei, nei teismui nepateikė (įmonės dokumentų už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki bankroto bylos iškėlimo bankroto administratorei neperdavė, šiuo laikotarpiu įsigytų prekių (turto) taip pat neperdavė). Atsakovas, teigdamas, kad 2014 metais bendrovė vykdė veiklą ir bankroto administratorės reikalaujamas kasos likutis 2013-12-31 buvo išleistas būtent įmonės reikmėms privalo pateikti šiuos dokumentus bankroto administratorei.  2013-12-31 įmonės balanse buvo 173 196,11 Lt (50 161,06 Eur) suma, bet atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tokio kasos likučio nebuvo ir / ar atsakovas jo negalėjo perduoti bankroto administratorei. Kadangi A. Č. nuo 2009-08-17 iki 2015-01-08 buvo bendrovės savininku ir vadovu, todėl būtent jis yra atsakingas už šių lėšų trūkumą įmonėje.

5. Atsakovui A. Č., neišsaugojus bendrovės dokumentų ir / ar turto (kasos likučio) kilo žala bendrovei, kadangi atsakovas be teisinio pagrindo neperduoda įmonei priklausančio turto (kasos likučio) / dokumentų ir 173 196,11 Lt (50 161,06 Eur) suma laikytina įmonei padaryta žala (nuostoliais).

6. Kaip matyti iš A. Č. teismui 2015-12-02 pateikto perduodamų dokumentų aprašo Nr. 20151202-2, MB „Rovera LT“ direktorė L. B. perdavė A. Č. segtuvą su A. Č. IĮ dokumentais (2014 m. įsakymai, 2014 m. Sodros dokumentai, 2014 m. duomenys apie darbo užmokestį, 2014 m. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dokumentai, 2014 m. banko išrašai, kasa (dokumentų nėra), 2014 m. pardavimo dokumentai, 2014 m. pirkimo dokumentai (pirminių dokumentų nėra), 2014 m. gaunamų sąskaitų registras, 2014 m. išrašomų sąskaitų registras). Nors teismo posėdžio metu buvo  aiškinamasi, kokius dokumentus atsakovas vis dar turi (jais disponuoja), tačiau teismas šių dokumentų iš A. Č. nereikalavo, į bankroto administratorės reikalavimus juos perduoti nei A. Č. nei pirmosios instancijos teismas nereagavo. 2015-12-02 A. Č. įgaliojimų neturėjo (jie pasibaigė įmonei iškėlus bankroto bylą), tačiau atsakovas net neturėdamas įgaliojimų perėmė dokumentus iš MB „Rovera LT“.

7. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad žalos dydis glaudžiai siejasi su individualios įmonės kreditorių reikalavimų dydžiu. Šioje byloje teismas neteisingai sutapatina žalos padarymą kreditoriams ir žalos padarymą pačiai įmonei.

8. Visi realūs bendrovės debitoriai (UAB „Panevėžio statybos trestas“, UAB „Verkių projektai“) su bankrutuojančia A. Č. IĮ jau atsiskaitė, o patikrinus kitus ataskaitoje nurodytus debitorius, paaiškėjo, kad jų skolos nėra realios (t. y. skolų nėra).    

9. Šioje byloje ieškovė, reikalavusi atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad buvęs įmonės vadovas neišsaugojo įmonės turto ir jo neperdavė bankroto administratorei, pateikė tai patvirtinančius įrodymus (įmonės balansus, kitus buhalterinius dokumentus, atliktą sandorių, finansinių duomenų įvertinimo ataskaitą, bankroto administratoriaus teiktus reikalavimus atsakovui, pareiškimus ikiteisminio tyrimo institucijoms, dokumentų perdavimo aktus  ir kt.). Atsakovas laikėsi priešingos pozicijos, kad šias lėšas jis išleido įmonės reikmėms, todėl už jų neperdavimą bankroto administratorei nėra atsakingas. Įrodyti aplinkybę, esančią jo atsikirtimų faktinių pagrindu, turėjo atsakovas. Atsakovas jokių šias aplinkybes  ir teiginius pagrindžiančių dokumentų į bylą nepateikė, savo teiginių įrodymais nepagrindė, o teismas viso bylos nagrinėjimo metu iš atsakovo jų pateikti nereikalavo, nors konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, pasireiškusius  netinkamu A. Č. ĮĮ kasos dokumentų tvarkymu.

10. Keičiantis įmonės administracijos vadovui, pareiga tinkamai pasirengti dokumentus turto perdavimui, atlikti perdavimą tenka tam asmeniui, kuris tuo metu vykdo administracijos vadovo pareigas, nes priešinga situacija prieštarautų elementariai logikai. Asmuo, kuris nėra įmonės vadovas, negali parengti dokumentų bei turto perdavimui, nes valdingų įgaliojimų įmonėje jis tuo metu dar neturi. Neatlikus inventorizacijos bei įmonės turto perdavimo bankroto administratorei, kilus ginčui dėl aplinkybės, koks turtas realiai buvo įmonėje, pareiga įrodyti, jog tam tikrą turtą perdavė, tenka tam asmeniui, kuris atitinkamai turėjo organizuoti inventorizaciją ir turto perdavimą, t. y. atsakovui                   (CPK 178 str.), o ne tam asmeniui, kuris neigia, kad toks perdavimas buvo.  

11. Panevėžio apygardos teismas šioje byloje netinkamai (pasyviai) rinko įrodymus, todėl ši civilinė byla išnagrinėta netinkamai, byloje esantys įrodymai neįvertinti, o sprendimas atmesti ieškovės reikalavimą atsakovui A. Č. dėl žalos atlyginimo, kaip buvusiam A. Č. IĮ vadovui, priimtas nepagrįstai.

10. Atsakovas A. Č. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovas nurodė, kad būdamas A. Č. ĮĮ vadovas žalos įmonei nepadarė. Bankroto administratorius atsakovo civilinės atsakomybės klausimą nepagrįstai sieja su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų nuostatų taikymu, nes atsakovas savo pareigas atliko tinkamai. Pats nemokėdamas tvarkyti  buhalterinės apskaitos, šiam darbui pasitelkė specialistus, asmenis turinčius buhalterinį išsilavinimą.

2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovo A. Č. neteisėti veiksmai pasireiškė netinkamu A. Č. IĮ kasos dokumentų saugojimu ir tvarkymu, tačiau šia veikla nepadaryta žalos, nes balansas sudarytas 2013 m. nepatvirtina vėlesnių pokyčių, t. y. 2014 m. eigoje atliktų finansinių operacijų. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų 2014 m. kasoje buvusių pinigų faktą ir likutį, todėl žalos padarymo fakto konstatuoti nėra pagrindo.

3. Ieškovės pateiktoje A. Č. IĮ sandorių, finansinių duomenų įvertinimo ataskaitoje už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 nurodyti 50 debitorių, kurių bendra įsipareigojimų suma įmonei sudaro 56 681,73 Eur (195 710,70 Lt), nurodant, kad dalis debitorių reikalavimų yra mažai tikėtini, kitos dalies debitorių skolos tikrumą ir dydį reikėtų tikrinti. Ieškovės bankrutuojančios A. Č. IĮ bankroto administratorės įgaliotas asmuo negalėjo teismui pateikti informacijos, kokio dydžio yra realūs, tikri debitiniai reikalavimai iš ataskaitoje nurodytos 56 681,73 Eur (195 710,70 Lt) sumos, o kokio dydžio ir dėl kokių priežasčių kiti ataskaitoje nurodyti debitiniai reikalavimai yra nepagrįstai apskaityti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, kuris atliekamas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti bankroto administratorės prašymą dėl žalos atlyginimo iš A. Č. IĮ buvusio vadovo A. Č., teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi A. Č. IĮ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta – UAB „Verslo nota“. Įmonės vadovas A. Č. įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorei turtą pagal finansinę atskaitomybę  (b. l. 21–22). Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2015 m. sausio 8 d. (CPK 179 str. 3 d.). Įmonės vadovas A. Č. 2015 m. sausio 30 d. bankroto administratorei perdavė tik lizinguojamą automobilį. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovui A. Č. paskirta 200 Eur bauda už teismo sprendimo nevykdymą ir A. Č. pakartotinai įpareigotas perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis (b. l. 23). 2014-12-05 Perduodamų dokumentų aprašu Nr. 20141205-01 bankroto administratorės įgaliotas asmuo iš MB „Rovera LT“ ir 2015-04-30 A. Č. IĮ Dokumentų perdavimo-priėmimo aktu iš Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato priėmė A. Č. IĮ dokumentus ir antspaudą. Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso   245 straipsnį (už teismo sprendimo nevykdymą)  ir jam paskirta 18 MGL dydžio bauda (b. l. 24–27). Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi patvirtino bankrutuojančios A. Č. IĮ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kurį vėlesnėmis nutartimis tikslino. 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartimi patikslintame kreditorių ir jų reikalavimų sąraše A. Č. IĮ įsipareigojimai kreditoriams sudaro 25 872,69 Eur (b. l. 69–70). Duomenų apie bankrotui administruoti skirtas lėšas byloje nėra.

14. Sutiktina su apeliantės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teismui iškėlus įmonei bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Nors iškėlus įmonei bankroto bylą jos valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau jiems lieka pareiga atsakyti įstatymų nustatyta tvarka už įmonei padarytą žalą. Teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimas sukelia ĮBĮ numatytus padarinius, be kita ko, bendrovės valdymo organai privalo perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis            (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Jei bendrovės finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad joje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma, ir nėra dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, tai būtent šį turtą natūra ir privalo juridinio asmens valdymo organai perduoti administratoriui. Atitinkamai nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – šiuo atveju buvusio vadovo – kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo), šis turi atlyginti bendrovei dėl to atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose (CK 2.87 str., 6.245 str. – 6.249 str., 6.263 str.). Tam, kad būtų galima taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę. Nustačius, kad bendrovės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama  (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją pareiga tenka įmonės vadovui.

15. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas taip pat suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad įmonės bankroto administratorė žalos faktą ir dydį įrodinėjo įmonės 2013 m. pabaigos balanso duomenimis, tačiau vertinant balanse esančius duomenis, teismas vadovavosi įrodymų visumos                   taisykle – patvirtinto balanso finansinius rodiklius teismas vertino kartu su kitais įrodymais esančiais byloje ir iš jų visumos sprendė, kad pasirašytame balanse esantys duomenys nepatvirtina įmonei padarytos žalos fakto ir jos dydžio (CPK 185 straipsnis). Nurodė, kad              A. Č. IĮ balansas sudarytas 2013 m., nepatvirtina vėlesnių įmonės pokyčių, kurie 2014 m. įmonėje buvo, kadangi įmonė vykdė veiklą, atliko finansines operacijos. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad bankroto administratorė nepateikė kitų dokumentų, kurie patvirtintų žalos faktą ir dydį, o atsakovas nurodo, kad kasoje grynųjų pinigų 2014 m. pabaigoje nebuvo išvis, todėl žala neatsirado, tačiau tam pagrįsti nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Byloje nesant pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų 2014 m. kasoje buvusių pinigų faktą ir likutį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad žalos padarymo fakto konstatuoti nėra pagrindo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, o pagal šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu. Taigi, tinkamas buhalterinės apskaitos vedimas numatytas įstatymuose, ir atsakovas, kaip įmonės vadovas, atsako už tinkamą buhalterijos tvarkymą. Byloje pateikta A. Č. IĮ sandorių, finansinių duomenų įvertinimo ataskaita laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2014-12-31 patvirtina, kad 2013 m. įmonės pinigų likutis A. Č. IĮ kasoje buvo 173 196,11 Lt (50 161,06 Eur) (b. l. 28–36). Šios aplinkybės neginčija ir pats atsakovas, tačiau nurodo, kad A. Č. IĮ 2014 m. veiklą vis dar vykdė, todėl piniginės lėšos, buvusios 2013 m. įmonės kasoje, išleistos mokėti darbo užmokesčiui darbuotojams, prekių įsigijimui ir tolesnei įmonės veiklai vystyti, tačiau, kaip teisingai nurodė apeliantė, nepateikė šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas duomenis, kad A. Č. IĮ kasoje 2013 m. pinigų likutis sudarė 173 196,11 Lt (50 161,06 Eur) bei žinodamas, kad atsakovas šios bankrutuojančios įmonės turto nepateikė bankroto administratorei privalėjo išsiaiškinti faktines aplinkybes, kur konkrečiai atsakovas, kaip buvęs A. Č. IĮ vadovas, panaudojo įmonės pinigus laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2014 metų, kurie nurodyti 2013 įmonės balanse. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, kad teismas atsakovo parodymus suabsoliutino, jiems suteikė viršenybę prieš kitus byloje surinktus įrodymus, o ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų nevertino. Pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai vertinti atsakovo paaiškinimus, nes pastarieji, atsakovui nepateikus įrodymų, negali turėti įrodomosios reikšmės byloje. Be to, esant prieštaravimams tarp ieškovės ir atsakovo paaiškinimų, teismas šių prieštaravimų nepašalino, neįpareigojo atsakovo pateikti teismui duomenis, kad A. Č. IĮ pinigai 2013 m. buvę įmonės kasoje buvo panaudoti įmonės veiklai, t. y. nerinko papildomų įrodymų, kad nustatytų bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai išnagrinėtų bylą (CPK 179 str. 1 d.).

17. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime daug dėmesio skyrė A. Č. IĮ debitorių analizei, tačiau, apeliacinės instancijos vertinimu, skolų atgavimas iš debitorių ir žalos atlyginimo klausimas iš įmonės vadovo neturi tarpusavio ryšio.                          A. Č. IĮ debitorių skolos, nepriklausomai nuo jų dydžio, neeliminuoja atsakovo pareigos, kaip buvusio A. Č. IĮ vadovo, perduoti bankroto administratorei bendrovės turtą pagal įmonės balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Tokio fakto skundžiamame sprendime nėra konstatuota. Neatkreiptas dėmesys ir į tai, kad atsakovas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti apie A. Č. IĮ piniginių lėšų judėjimą įmonės kasoje (2015-12-04 garso įrašas 10 val. 31 min. 42 sek.), nors pirmosios instancijos teismas turėjo MB „Rovera“ 2015-12-02 perduodamų dokumentų aprašą Nr. 201512-02-02, kurio 1.6. punkte nurodyta, kad dokumentų apie A. Č. IĮ kasą nėra (b. l. 122).

18. Apeliacinėje instancijoje nustatyti tokie procesinės teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą konstatuoti, kad dėl šių pažeidimų, susijusių su netinkamu įrodinėjimo naštos šalims paskirstymu, faktinių aplinkybių netinkamu ištyrimu, galėjo būti neteisingai išspręstas žalos atlyginimo klausimas iš bankrutuojančios A. Č. IĮ buvusio vadovo A. Č.. Neatskleista bylos esmė, o apeliacinėje instancijoje tokie nustatyti pažeidimai negali būti ištaisyti nesant jokios įrodomosios ginčo objekto medžiagos (duomenų apie bankrutuojančios     A. Č. IĮ vadovo turto neperdavimo priežastis bankroto administratorei), todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 str.  1d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK            325-331 str.

n u t a r i a :

                              Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti  pirmosios instancijos teismui iš naujo.