Civilinė byla Nr. 2-896/2010

              Procesinio sprendimo kategorija:

              110.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. Č. ir E. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-5330-232/2010 pagal ieškovų V. P. ir E. P. ieškinį atsakovams A. Č. ir E. Č. dėl skolos ir netesybų priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

              Ieškovai V. P. ir E. P. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų A. Č. ir E. Č. 90 000 Lt sumokėto avanso, 90 000 Lt netesybų (baudos), 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. 180 000 Lt sumai areštuoti atsakovams priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti pinigines lėšas bankuose ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad skola yra didelė, atsakovai ilgą laiką vengia vykdyti prievolę.

              Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 2 d. nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino, 180 000 Lt sumai areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, tik nesant (trūkstant) tokio turto, areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų darbo užmokestis.

              Atskiruoju skundu atsakovai prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik po ieškinio priėmimo klausimo. Ieškovai neteisingai nurodė atsakovų adresą, nes atsakovai yra išvykę gyventi į Didžiąją Britaniją. Kadangi ieškinys neteismingas Vilniaus apygardos teismui, jis negalėjo būti priimtas.

              2. Teismas nemotyvavo, kodėl apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nepranešė atsakovams, kai šių priemonių taikymas nepranešus atsakovams galimas tik išimtiniais atvejais.

              3. Ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstas jokiais įrodymais, nemotyvuotas, neteisėtas, paremtas vien prielaidomis, neproporcingai suvaržantis atsakovų teises ir suteikiantis galimybes ieškovams piktnaudžiauti procesine padėtimi. Vienintelis ieškovų motyvas yra didelė ieškinio suma, tačiau šis motyvas nėra pakankamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovai nepateikė įrodymų apie atsakovų turtinę padėtį bei apie tai, kad jie iki ieškinio būtų kreipęsi dėl skolos grąžinimo, o atsakovai būtų vengę pateikti atsakymą ar bandę paslėpti (perleisti) turtą.

              4. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovų veiksmų ar neveikimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismas nesiaiškino, ar būtina nagrinėjamoje byloje taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:

              1. Ieškinys atsakovams buvo pareikštas pagal atsakovų paskutinę žinomą gyvenamąją vietą. Atsakovams adresuotus procesinius dokumentus priėmė atsakovų motina ir juos perdavė atsakovams. Ieškovams nebuvo žinoma, kad atsakovai gyventų kitu adresu, todėl ieškinys buvo pareikštas pagal CPK 30 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad nei pridėtas vokas, nei atsakovų vairuotojų pažymėjimų kopijos nėra tinkami įrodymai, pagrindžiantys atsakovų gyvenamąją vietą Didžiojoje Britanijoje.

              2. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, taip pat nevertina ir kitų su ieškinio reikalavimu susijusių įrodymų. Ar ieškovui materialiosios teisės prasme priklauso teisė į ieškinio patenkinimą, teismas sprendžia išnagrinėjęs bylą iš esmės.

              3. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką didelė ieškinio suma yra pakankamas pagrindas preziumuoti CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes ir ieškovo prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovai atskirajame skunde nurodo, kad didelė ieškinio suma nėra absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad atsakovai, paduodami atskirąjį skundą, galėjo pateikti teismui įrodymus ir paneigti objektyviosios grėsmės būsimajam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, tačiau tokių įrodymų kartu su atskiruoju skundu atsakovai nepateikė.

              4. Būtina pažymėti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka tiek ekonomiškumo, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei yra proporcingos siekiamiems tikslams. Teismas arešto taikymą pirmiausiai nukreipė į atsakovų nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, tokiu būdu palikdamas atsakovams galimybę disponuoti piniginėmis lėšomis. Be to, teismas nurodė, kad nesant pakankamai minėto turto, areštuotinos piniginės lėšos, išskyrus lėšas, gaunamas kaip atsakovų darbo užmokestis.

              Atskirasis skundas netenkintinas.

              Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tuomet, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba atsisakyti jas taikyti teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo kolegija ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį, kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui, kadangi atsakovai šiuo metu gyvena Didžiojoje Britanijoje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais. Pagal CPK 30 straipsnio 1 dalį ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Be to, ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CPK 30 str. 2 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad šalis sieja sutartiniai santykiai. Tai patvirtina pradinio kreditoriaus UAB „Medicinos tyrimų centras“ ir atsakovų 2007 m. rugpjūčio 24 d. sudaryta preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, UAB „Medicinos tyrimų centras“ ir ieškovų 2007 m. lapkričio 12 d. sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis bei UAB „Medicinos tyrimų centras“ 2007 m. lapkričio 12 d. pranešimas atsakovams apie sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurį atsakovai pasirašė, nurodydami, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai neprieštarauja (b. l. 6-8, 10-11, 12). Pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Atsakovų išvykimo į Didžiąją Britaniją metu ieškovai buvo jų kreditoriai sutartinėje prievolėje, todėl atsakovai privalėjo pranešti ieškovams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Byloje nustatyta, kad ieškovams paskutinė žinoma atsakovų gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), ir jiems nebuvo žinoma pasikeitusi atsakovų gyvenamoji vieta, nes atsakovai neįvykdė CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010). Be to, bylos duomenimis, atsakovams nurodytu adresu išsiųsti procesiniai dokumentai pasiekė atsakovus per atsakovo A. Č. motiną, kuri gyvena nurodytu adresu. Šios aplinkybės neginčija ir patys atsakovai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė, kad egzistuoja pagrįstos abejonės dėl pradėto proceso teisėtumo.

              CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

              Nepagrįstas apeliantų atskirojo skundo argumentas, kad vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad 180 000 Lt reikalavimas pareikštas fiziniams asmenims, sudaro pagrindą teigi, jog nuodyta ieškinio suma yra didelė atsakovams. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovai gali motyvuotai paneigti, pateikę teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Atsakovai duomenų apie savo turtinę padėtį teismui kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Teisėjos kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tokia reikalavimo suma atsakovams laikytina didele ir padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

              CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, kad pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas, esant pakankamam pagrindui, galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepranešęs atsakovams. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovams apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą, nepranešęs atsakovams, kadangi atsakovai galėjo imtis veiksmų, kuriais būtų pabloginę savo finansinę padėtį. Nors teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovams apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

              Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju, jų taikymą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.