(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 21 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,
dalyvaujant ieškovui A. P., jo atstovei J. P.,
atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Ads Liberum“ atstovams advokatui Arvydui Martinkevičiui, atstovui pagal įgaliojimą D. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei MB „Ads Liberum“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos už neteisėtą atleidimą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
A. P. (toliau – ir ieškovas, darbuotojas) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. DGKS-7099 darbo byloje Nr. APS-131-22983/2023 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atmestas kaip nepagrįstas A. P. prašymas dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neturtinės žalos bei su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei MB „Ads Liberum“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė, darbdavys), prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnį neteisėtu, įpareigoti atsakovę išmokėti jam priklausančias DK 218 straipsnyje numatytas išmokas, išieškoti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Ieškovas nurodo, kad dirbo pas atsakovę 2022 m. lapkričio 15 d. darbo sutarties Nr. 2022-11-15 (toliau – darbo sutartis) pagrindu foto ir video turinio kūrėju ir montuotoju. Darbo sutartis buvo sudaryta su Užimtumo tarnyba pasirašytos įdarbinimo subsidijuojant sutarties pagrindu. Santykiai su darbdaviu buvo geri, dirbti sekėsi. 2023 m. rugsėjo 29 d. atsakovė žodžiu įspėjo, kad jis bus atleistas iš darbo, nes dėl sumažėjusių užsakymų naikinama jo pareigybė. Mano, kad nebuvo aplinkybių, numatytų DK 57 straipsnyje jo atleidimui, darbdavys turėjo apsvarstyti darbo sutarties pakeitimą esant sumažėjusioms darbo apimtims, sumažinti darbo valandų skaičių, o ne atleisti. Be to, jo atžvilgiu atsakovė taikė spaudimą – paskutinius mėnesius uoliai tikrino jo darbus ir labai jį kontroliavo. Elgėsi jo atžvilgiu neteisėtai, nes prieš atleidimą siūlė jam dirbti laisvai samdomu darbuotoju, o vėliau atleido. Nuo spalio 23 d. buvo paskelbta prastova. Gavęs informaciją apie ieškovo kreipimąsi į Darbo ginčų komisiją dėl prastovos teisėtumo, darbdavys vėl pradėjo taikyti spaudimą dėl dirbto darbo laiko rugsėjo mėn., už kurį sumokėta, grasino, kad pats kreipsis į Darbo ginčų komisiją, reikalavo informuoti, jeigu ieškovas ginčys ir atleidimą, kėlė abejonių dėl ieškovo sveikatos, turimo neįgalumo, kuris, ieškovo teigimu, jam nustatytas dėl I tipo cukrinio diabeto. Psichologinį spaudimą darbdavys taikė ir prastovos metu, nuolat prašydavo paaiškinti, kokie darbai yra atliekami, tikrino susirašinėjimus ir pan. Dėl to ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina prašoma priteisti suma. Ieškovas patvirtino, kad visos jam priklausančios sumos atleidimo metu buvo išmokėtos, taip pat ir DK 57 straipsnio 8 dalyje numatyta kompensacija.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovės nuomone, ieškinys nepagrįstas, neteisėtas, ieškinio teiginiai ir ieškovo jame išreikšta pozicija neatitinka tikrovės ir iškreipia faktiškai buvusią situaciją ir yra neteisinga. Atsakovės teigimu, ieškovas buvo atleistas dėl darbo organizavimo bendrovėje pokyčių dėl sumažėjusių užsakymų: ieškovo tokia darbo sutartimi sulygta pozicija buvo viena, ženkliai sumažėjus užsakymų ir nematant tolimesnės perspektyvos dėl klientų stokos ir naujų klientų nebuvimo, atsakovė priėmė sprendimą panaikinti ieškovo poziciją. Informavo jį žodžiu apie tai, ieškovui tai nebuvo netikėta, jis situaciją suprato. Atsakovė pripažino, kad kontroliavo ieškovo darbą, tai darė visuomet, o rugsėjo – spalio mėn. labiau, nes turėjo pagrindo manyti, kad jis prisirašo dirbtų valandų skaičių. Teisę kontroliuoti atsakovė turi. Atleidimo pagrindu nebuvo ieškovo darbo funkcijų atlikimas. Jokio spaudimo ieškovui atsakovė nedarė, negrasino ir nespaudė, taip pat nežadėjo dirbti su juo kaip laisvai samdomu darbuotoju. Atsakovės įvardinta galimybė ieškovui dirbti tokiu būdu po darbo sutarties nutraukimo buvo elementarus pastebėjimas į esamą praktiką, bet ne pažadas ar siūlymas su juo dirbti tokiu būdu toliau. Jokio teisėto lūkesčio ir niekam atsakovė ieškovui nesukėlė. Jokios neturtinės žalos niekuo jam nepadarė.
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė (sesuo, turinti aukštąjį teisinį išsilavinimą) ieškinį palaikė, prašė jį patenkinti visiškai. Atsakovės atstovai pasiliko prie savo ieškinio atmetimo pozicijos.
Ieškinys atmestinas.
Byloje kyla ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, su tuo susijusių teisinių padarinių taikymo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Revizuodamas darbdavio atliktą darbuotojo atleidimą iš darbo, teismas turi patikrinti, buvo ar ne tam teisinis ir faktinis pagrindas, o taip pat tai, ar darbuotojo atleidimas buvo padarytas procedūriškai tvarkingai.
Teismas, susipažinęs su byloje esančia medžiaga, išklausęs ginčo šalių ir jo atstovų paaiškinimų, vertindamas juos įrodymų vertinimo viseto taisyklės aspektu, remdamasis byloje esančia rašytine informacija bei bylos nagrinėjimo metu susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, laiko, jog ieškovo atleidimui buvo teisinis ir faktinis pagrindas, jokių procedūrinių ieškovo atleidimo aspektų nebuvo padaryta. Susipažinus su bylos turiniu, vertinant joje esančius rašytinius įrodymus, ginčo šalių tiek DGK, tiek nagrinėjant bylą teisme po pastarosios priimto sprendimo išsakytus argumentus ir pastebėjimus, darytina išvada, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais dėl darbo sutarties su juo nutraukimo neteisėtumo ir pakankamo pagrindo tam nebuvimu bei kitais jo teismui pareikštais reikalavimais.
Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, su tuo susijusių išmokų ir neturtinės žalos išieškojimo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas dirbo pas atsakovę 2022 m. lapkričio 15 d. darbo sutarties Nr. 2022-11-15 (toliau – darbo sutartis) pagrindu foto ir video turinio kūrėju ir montuotoju. Darbo sutartis buvo sudaryta su Užimtumo tarnyba pasirašytos įdarbinimo subsidijuojant sutarties pagrindu. Atsakovės teisinė forma – mažoji bendrija, t. y. ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio visi nariai yra fiziniai asmenys, jų mažojoje bendrijoje gali būti ne daugiau kaip 10. Skirtingai nuo uždarųjų akcinių bendrovių mažajai bendrijai įsteigti nereikia pradinio kapitalo (tame tarpe ir įstatinio), mažoji bendrija valdoma steigėjo, ji gali ir neturėti samdomų darbuotojų. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2023 m. lapkričio 10 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą (darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla).
Byloje nekilo ginčo dėl to, kad atsakovė turėjo (įskaitant ir ieškovą bei direktorę) tik 4 darbuotojus, kad ieškovo darbinė pozicija atsakovės bendrijoje buvo tik viena, kad po ieškovo atleidimo liko tik trys darbuotojai, naujų darbuotojų atsakovė nepriėmė.
Byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad 2023 m. vasarą-rudenį sumažėjo užsakymų, kuriuos atsakovė deleguodavo ieškovui, kaip foto ir video turinio kūrėjui ir montuotojui. Šią aplinkybę pripažino ir pats ieškovas teisminio nagrinėjimo metu. Tą besąlygiškai rodo šalių į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas su trečiaisiais asmenimis, kiti dokumentai (bendrovės pelno dinamikos duomenys už 2023 metus), taip pat darbdavio priimti motyvuoti prastovos paskelbimo įsakymai, kuriuos ieškovas įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijo, nors mėgino tai daryti teikdamas prašymą DGK, o pastarosios priimto jam nepalankaus sprendimo teisme neužginčijo.
2023 m. rugsėjo 27 d. pranešimu atsakovė įspėjo ieškovą dėl būsimo – nuo 2023 m. lapkričio 10 d. – atleidimo pagal DK 57 straipsnį. Nors pranešime nedetalizuotas minėto DK straipsnio normatyvas, imant domėn paties ieškovo teismui duotus paaiškinimus bei tiek DGK prašyme, tiek ir ieškinyje nurodytą, nėra pagrindo manyti, kad jis nesuprato to priežasčių. Tokiomis aplinkybėmis, inicijuodamas bylą dėl atleidimo teisėtumo, darbuotojas nesirėmė. Konkretūs darbo organizavimo pakeitimai, nulėmę ieškovo pareigybės (vienintelės buvusios) panaikinimą, nurodyti atsakovės elektroniniuose laiškuose ieškovui. Minėta, ieškovas pripažino, kad žodžiu rugsėjo 29 d. buvo informuotas apie pareigybės panaikinimą. Todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovo teisė į atleidimo iš darbo konkrečių priežasčių žinojimą buvo pažeista.
DK įspėjimo formą ir turinį sieja su darbdavio pareiga užtikrinti, kad darbuotojas būtų tinkamai informuojamas dėl faktinių ir teisinių atleidimo pagrindų, taip pat tai, nuo kada jis yra atleidžiamas (DK 64 straipsnio 2 dalis). Įspėjimas darbuotojui turi būti raštiškas ir įteiktas nedelsiant (DK 64 straipsnio 1 ir 3 dalys). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė nesilaikė šių reikalavimų. Minėtos nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad minėta darbdaviui tenkanti pareiga pateikti darbuotojui rašytinės formos įspėjimą buvo įgyvendinta tinkamai, įspėjimo turinys aiškus bei suprantamas.
Šio įspėjimo gavimo ir žodinio informavimo apie tai darbuotojas neginčijo. Pranešime nurodytas įspėjimo terminas atitinka DK 57 straipsnio 7 dalyje numatytą 6 savaičių terminą, kuris taikomas ieškovui kaip neįgaliojo statusą turinčiam asmeniui.
Įrašas VSDFV duomenų bazėje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) rodo ir ginčo dėl to byloje nekilo, kad 2023 m. lapkričio 10 d. darbo santykiai su ieškovu nutrūko. Informavimas VSDFV prilygsta darbo sutarties nutraukimui.
Ginčydamas darbo sutarties nutraukimą ieškovas faktiškai jokių objektyvių duomenų nesutikimui su darbdavio realizuotu atleidimo pagrindu nenurodė. Nesutikimą ieškovas iš esmės grindė ta aplinkybe, kad darbdavys neieškojo būdų ir galimybių tęsti darbo santykius su ieškovu nepaisant to, kad yra sumažėję užsakymų, o tuo pačiu ir pardavimų bei pajamų, skaičiai. Įstatymai neįpareigoja darbdavio elgtis darbuotojo nuožiūra, todėl atsakovė neturėjo pareigos ieškovo nurodytu būdu jį išlaikyti, juolab, kad pats darbuotojas tokio savo lūkesčio ir galimo darbo sutarties keitimo dėl to darbdaviui nebuvo įgarsinęs, nors ir pripažino žinojęs, kad pardavimai ir pajamos dėl sumažėjusių užsakymų smunka.
Pasisakytina dėl kitų procesinių momentų, svarbių sprendžiant klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio pagrindu.
Dėl laisvų darbo vietų (ne)siūlymo.
Sutinkamai su DK 57 straipsnio 2 dalimi darbo sutartis šio straipsnio pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė dėl virš minėtos specifinio teisinio statuso neturėjo laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, todėl ir jokio individualaus, aiškiai išreikšto ir tik ieškovui skirto siūlymo užimti kitą galimą pareiginę poziciją atsakovė pateikti negalėjo.
Dėl atrankos reikalavimų nustatymo.
DK 57 straipsnio 3 dalis reglamentuoja situaciją, kuomet darbdavys turi patvirtinti darbuotojų atrankos kriterijus, ji susijusi su aplinkybe, kuomet perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų.
Nustatyta, ir pats ieškovas posėdžio metu pripažino, kad įvardinta ieškovo pareigybė atsakovės bendrovėje buvo viena, ši pozicija buvo patikėta tik ieškovui, nebuvo kitų asmenų ją atliekančių ir kuriems ji buvo patikėta, todėl nustatyti atrankos kriterijus tokio darbuotojo atleidimo momentu darbdavys neprivalėjo. Šiuo požiūriu jokio procedūrinio pažeidimo taip pat nenustatyta.
Dėl organizacinių pokyčių realumo.
Pagal DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatą darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastimi nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Ši įstatymo nuostata lemia, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu teisėtumo, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su sprendimo nutraukti darbo sutartį priėmimu. Visų pirma, tai susiję su priežasties, dėl kurios darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė, realumo įvertinimu. Antra, teismas turi įvertinti, ar ši priežastis tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su tuo, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė. Esant ginčui, pareiga įrodyti šių DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų su sprendimo nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu priėmimu susijusių aplinkybių buvimą tenka darbdaviui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje struktūrinių pertvarkymų realumas nustatomas pagal tai, ar dėl jų atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti darbo sutartimi jam priskirtų darbo funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų; struktūriniai pertvarkymai turi būti įforminti atitinkamo darbdavio valdymo organo sprendimu ir jis turi būti realiai vykdomas. Struktūrinių pertvarkymų faktui konstatuoti, be kita ko, aktualu nustatyti, 1) kokia iki jų buvo darbdavio struktūra (sandara) ir 2) kaip ji pakito; taip pat būtina nustatyti, ar 3) struktūriniai pertvarkymai nėra fiktyvūs, t. y. tokie, kuriais remiantis tik siekiama pagrįsti darbo sutarties su konkrečiu darbuotoju nutraukimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06- 30 nutarties c. b. Nr. 3K-3-336-248/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-12-27 nutartis c. b. Nr. e3K-3-477-1075/2017).
Pabrėžtina, kad darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).
DK neapibrėžia privalomo darbo organizavimo pakeitimo būdo ir jo įforminimo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme. Darbo organizavimo pakeitimai yra fakto klausimas, esant ginčui, šį faktą privalo įrodyti darbdavys.
Minėta, ir DK 57 straipsnio 2 dalis apibrėžia, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Taigi, darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, turi būti: a) realūs; b) lemti konkretaus darbuotojo darbo funkcijų nereikalingumą.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad sprendžiant klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, teismas neturi įgaliojimų vertinti darbuotojų skaičiaus mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo ar kitų priežasčių, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija; ūkinius ir organizacinius sprendimus savo veikloje priima pats darbdavys, bet ne teismas, todėl būtent jis (darbdavys) sprendžia, kuri pareigybė yra reikalinga, o kuri – ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2011; 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2012; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-248/2016, 13 punktas; 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017, 37 punktas).
Taigi, ūkinių ir organizacinių sprendimų priėmimas yra darbdavio prerogatyva. Ūkio subjektai turi teisę optimizuoti įmonės darbo resursus ir didinti efektyvumą, tokiu būdu mažindami kaštus, nuspręsti, kad esamas funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų arba panaikinti turimas pareigybes. Įgyvendindama šią prerogatyvą, įmonė turi teisę inicijuoti darbuotojų atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Susipažinus su byloje esančiais rašytiniais dokumentais, įvertinus atsakovės specifinį teisinį statusą, aplinkybę, kad dėl to jokie individualūs aktai (dėl etatų patvirtinimo, sprendimai dėl galimų struktūrinių pertvarkymų priėmimo ir pan.) atsakovės bendrovėje nebuvo priimami, teismas laiko, kad vistik yra pagrindo išvadai, jog atsakovės bendrovėje dėl sumažėjusių užsakymų atsirado poreikis atlikti tam tikrus struktūrinius pertvarkymus, padaryti tam tikrus pokyčius, jie yra realūs ir tikėtinai pagrįsti.
Teismas, išnagrinėjęs bylą, mano, kad ieškovo atleidimui iš darbo priežastys buvo, t. y. tam buvo faktinis ir teisinis pagrindas, susijęs su darbdavio atliekamais organizaciniais savo veiklos pokyčiais juos labiau optimizuojant, jie buvo realūs ir teismo šioje byloje nekvestionuojami. Dėl jų bendrovėje neliko ieškovo pareigybės, nes atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti darbo sutartimi jam priskirtų darbo funkcijų, nes tokios funkcijos darbovietėje nebeatliekamos, jų buvo atsisakyta. Nėra pagrindo pritarti ieškovo teiginiams, kad jos buvo pavestos kitiems darbuotojams, arba laisvai samdomiems asmenims. Tokių duomenų byloje nėra.
Dėl to ieškovo teiginių apie jo pareiginių funkcijų kontrolę, kaip neteisėtą ir nepagrįstą galimo spaudimo priemonę, neišnaudotą pažadėtą galimybę jam dirbti laisvai samdomu darbuotoju su tais pačiais klientais.
DK 32 str. 1 ir 2 d. numatyta, kad darbo sutartis - darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai.
Teismas neturi pagrindo manyti, kad tokia kontrolė buvo padidinta ar besaikė ieškovo atžvilgiu ir gali būti vertinama kaip spaudimo ar taikomo mobingo priemonė. Darbdaviui tenka pareiga kontroliuoti samdomą darbuotoją. Pagrindo manyti, kad šiuo konkrečiu atveju darbdavys ją vykdė netinkami, nėra.
Byloje esantis susirašinėjimas rodo, kad darbdaviui kilo abejonių dėl ieškovo dirbtų valandų skaičiaus, tai pagrįstai lėmė didesnį jo norą kontroliuoti darbuotoją, juolab pats darbuotojas, teikdamas tokį susirašinėjimą darbdavio neteisėtam, anot jo, elgesiui pademonstruoti, jokių savo atsakymų į priekaištus nepateikė, o tai, teismo manymu, rodo, kad prieštaravimų darbdavio išsakytoms pastaboms dėl nedirbtų darbo valandų žymėjimo darbuotojas nereiškė, o taip pat tai, kad darbuotojas neįrodė nei jo atžvilgiu daromo spaudimo, nei mobingo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie ieškovo abstrakčiai ir deklaratyviai nurodytus grasinimus.
Kalbant apie laisvai samdomų darbuotojų aspektą, kurį ne kartą akcentavo ieškovas, pastebėtina, kad verslo subjekto valia pasirinkti savo turimo verslo valdymą samdant laisvai dirbančius asmenis ar įdarbinant asmenis darbo sutarties būdu. Joks įstatymas nenumato išimčių ir pačiam ieškovui dirbti tokiu būdu. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė po darbo sutarties nutraukimo garantavo ar kažkaip užtikrino ieškovui bendradarbiavimo tęstinumą. Elektroniniame susirašinėjime esantis atsakovės pastebėjimas ieškovui dėl galimybės dirbti tokiu būdu nereiškia pažadą bendradarbiauti su juo. Šis ieškovo bylos nagrinėjimo eigoje dažnai akcentuotas momentas nebuvo nei darbo sutarties nutraukimo priežastimi, nei atsakovės veiksmų neteisėtumo išraiška. Todėl dėl jo, o taip pat kitų ieškovo ir jo atstovės išsakytų argumentų teismas plačiau nepasisako, laikydamas juos neesminiais ir nereikšmingais nagrinėjamo ginčo kontekste.
Dėl virš išdėstyto laikytina, kad ieškovo atleidimas iš darbo realizuotas turint tam teisinį ir faktinį pagrindą, tinkamai, nepadarius procedūrinių pažeidimų. Todėl nėra jokio pagrindo jį laikyti neteisėtu.
Dėl kitų ieškovo reikalavimų.
Teismui atsisakius pripažinti ieškovo atleidimą neteisėtu, nėra teisinio pagrindo tenkinti kitus ieškovo DK 218 straipsnio pagrindu reiškiamus reikalavimus, kurie laikytini išvestiniais. Taip pat neįžvelgus atsakovės veiksmuose jokio neteisėtumo atleidžiant darbuotoją iš darbo, nėra pagrindo svarstyti ir tenkinti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Procesiniai klausimai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismas atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus, todėl atsakovė įgijo teisę į byloje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnis), o tokių byloje pagal atsakovės pateiktus dokumentus yra 1 452 Eur.
Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina pilnai, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati ir protinga nagrinėjamai bylai.
Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.
Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 417 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti.
Išieškoti iš ieškovo A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 452 Eur (vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt du eurai) advokato pagalbos išlaidų atsakovės mažosios bendrijos „Ads Liberum“, j. a. k. 305943513, naudai.
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. DGKS-7099 darbo byloje Nr. APS-131-22983/2023 netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė