Civilinė byla Nr. 2-694/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 106.3; 99.4(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

                                                                               

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 24 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo I. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuria nustatytas terminas  pašalinti ieškinio trūkumus – pateikti įrodymus apie nurodyto žyminio mokesčio sumokėjimą, civilinėje byloje Nr. 2-1304-368/2010 pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vevira“ ir V. P. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine. Trečiasis asmuo byloje D. R..

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas I. R. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp V. P. ir UAB „Vevira“, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Reikalavimo perleidimo sutarties suma nurodyta 20 931,74 Lt. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla UAB „Vevira“.

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nusprendė ieškovo I. R. ieškinį priimti, išskirti jį iš UAB „Vevira“ bankroto bylos į atskirą bylą ir nagrinėti ieškinine teisena. Teismas pažymėjo, kad posėdžio metu UAB „Vevira“ bankroto byloje buvo nustatyta, jog ieškovas nėra pateikęs įrodymų dėl savo reikalaujamų kreditorinių reikalavimų pripažinimo bankroto byloje, todėl jo pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas bankroto byloje, ieškovas nėra BUAB „Vevira“ nei kreditorius, nei debitorius, todėl tikslinga ieškovo ieškinį išskirti iš bankroto bylos į atskirą bylą ir nagrinėti ieškinine teisena. 

 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

 

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi nustatė ieškovui I. R. terminą pašalinti ieškinio trūkumus iki 2010 m. gruodžio 8 d. - pateikti įrodymus apie 628 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą. Teismas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi išskyrė ieškovo I. R. ieškinį į atskirą bylą ir nutarė jį nagrinėti ieškinine teisena. Ieškinys neatitinka įstatymo reikalavimų, nes nesumokėtas žyminis mokestis ir prie jo nėra pridėta dokumentų, patvirtinančių, kad žyminis mokestis sumokėtas. Ieškinio suma - 20 931,74 Lt, o mokėtino žyminio mokesčio dydis – 628 Lt.

 

III. Atskirojo skundo argumentai

 

Ieškovas I. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.      Ieškinio reikalavimas spręstinas tame pačiame teisme, kuriame nagrinėjama UAB „Vevira“ bankroto byla. Ginčas tiesiogiai susijęs su bankroto procesu ir bankroto bylos nagrinėjimu.

2.      Teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti žyminį mokestį, nes esą ieškinys išskirtas į atskirą ir nagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka. Bylos išskyrimas nesudaro pagrindo apmokestinti ieškinį. Teismas be pagrindo iš naujo sprendė ieškinio priėmimo klausimą.

3.      Ieškinys nėra turtinio pobūdžio, todėl neturi būti apmokestinamas žyminių mokesčiu kitais pagrindais. Ieškovo reikalavimas apskritai neapmokestinamas, nes pareikštas bankroto byloje, be to, yra neturtinio pobūdžio.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką. Šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar ieškovas I. R. už 2010 m. rugpjūčio 20 d. ieškiniu pareikštus reikalavimus turi mokėti žyminį mokestį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas I. R. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. kovo 31 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp V. P. ir BUAB „Vevira“. Šia sutartimi UAB „Vevira“ (pradinis kreditorius) savo reikalavimo teisę į I. R. ir D. R. dėl 20 931,74 Lt dydžio skolos perleido V. P. (naujasis kreditorius) (b. l. 11-13). Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi UAB „Vevira” iškelta bankroto byla. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nutarta priimti ieškovo I. R. ieškinį, išskirti jį į atskirą bylą ir nagrinėti ieškinine teisena, nes posėdžio metu UAB „Vevira“ bankroto byloje buvo nustatyta, kad ieškovas nėra pateikęs įrodymų dėl savo reikalaujamų kreditorinių reikalavimų pripažinimo bankroto byloje, todėl jo pareikštas ieškinys negali būti nagrinėjamas bankroto byloje, ieškovas nėra BUAB „Vevira“ nei kreditorius, nei debitorius, todėl tikslinga ieškovo ieškinį išskirti iš bankroto bylos į atskirą bylą ir nagrinėti ieškinine teisena (b. l. 27). Šiaulių apygardos teismas skundžiama 2010 m. lapkričio 24 d. nutartimi nustatė ieškovui I. R. terminą pašalinti ieškinio trūkumus - iki 2010 m. gruodžio 8 d. pateikti įrodymus apie 628 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą (b. l. 69).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagal ieškovo pareikšto reikalavimo pobūdį netinkamai vertino bylos aplinkybes bei neteisingai aiškino CPK nuostatas, kurios reglamentuoja atleidimą nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti žyminį mokestį. Kiekviena CPK nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis CPK nuostatomis. CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo tvarką, 1 dalies 9 punktas nustato, jog ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Įstatymų leidėjas tokiu reguliavimu siekė, kad šie asmenys patirtų kuo mažiau papildomų išlaidų, susijusių su reikalavimais dėl bankrutuojančių įmonių skolinių įsipareigojimų. Nurodytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas nustatytas atsižvelgiant į tai, kad bankrutuojanti ar restruktūrizuojama įmonė gali neturėti pakankamai lėšų ar turto, iš kurio ieškovui arba turtinius reikalavimus pareiškiančiam asmeniui būtų atlygintas jo sumokėtas žyminis mokestis. Be to, ši norma taip pat realizuoja lygiateisiškumo principą, kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojančios bei restruktūrizuojamos įmonės nuo žyminio mokesčio atleidžiamos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartį byloje Nr. 2-200/2006). Atkreiptinas dėmesys ir į CPK 87 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, pagal kurią sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami sustabdžius bylos nagrinėjimą, kai yra įsiteisėjusi nutartis iškelti atsakovui bankroto ar restruktūrizavimo bylą (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartį byloje Nr. 2-559/2011).

ĮBĮ 15 straipsnio nuostatos numato, kad visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui (2 dalis). Ieškovo pareikštas reikalavimas pripažinti nurodytą reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp V. P. ir UAB „Vevira“, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, pagal savo pobūdį laikytinas turtinio pobūdžio reikalavimu. Turtinio reikalavimo nagrinėjimas bankroto byloje reiškia, kad bankrutuojanti įmonė ar jos kreditoriai, išnagrinėjus klausimą dėl reiškiamo turtinio reikalavimo, įgis teisių ar pareigų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 15 d. nutartis byloje Nr. 2-546/2008). Minėtas reikalavimas pareikštas bankrutuojančiai įmonei. Taigi atskirojo skundo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys nelaikytinas turtinio pobūdžio ieškiniu, laikytini neteisingais.

Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad teismas ieškovo ieškinį išskyrė iš bankroto bylos, nors jis pagal ĮBĮ 15 straipsnio nuostatas turėjo būti nagrinėjamas bankroto byloje, nesudaro pagrindo įpareigoti ieškovą sumokėti žyminį mokestį už pareikštą ieškinį. Šiuo atveju pagal ieškovo pareikštą ieškinį susiklosčiusi faktinė situacija atitiko CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto normos turinį, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pernelyg susiaurino jos taikymą. Teisėjų kolegija išdėstytų aplinkybių pagrindu sutinka su skundo teiginiais, kad teismas nepagrįstai įpareigojo ieškovą sumokėti žyminį mokestį, nes esą byla išskirta į atskirą ir nagrinėtina ieškininės teisenos tvarka. Ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atleistinas nuo žyminio mokesčio už pareikštą ieškinį mokėjimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, neteisingai aiškino teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo žyminio mokesčio, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovas įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už pareikštą ieškinį, naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – byla pagal ieškovo I. R. ieškinį dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine perduotina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,

 

                      n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – perduoti šiam teismui toliau nagrinėti bylą pagal ieškovo I. R. ieškinį atsakovams BUAB „Vevira“ ir V. P. dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

 

 

Teisėjai                                                                                                                       Vytas Milius

 

Marytė Mitkuvienė

 

Gintaras Pečiulis