Civilinė byla Nr. e2A-71-638/2025

       Teisminio proceso Nr. 2-52-3-01654-2024-6

       Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.1; 2.6.10.5.1  

 (S)

Kauno apygardos teismas

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Žibutės Budžienės, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Linos Žemaitienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LT Technologies“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 20 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litika“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LT Technologies“ dėl skolos priteisimo.  

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Litika“ (toliau – ir ieškovė) dokumentinio proceso tvarka pateikė ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „LT Technologies“ (toliau – ir atsakovė) ieškovės naudai 9 948,02 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (9 948,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 112 Eur žyminį mokestį ir 363 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2023 m. spalio 6 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta paslaugų atlikimo sutartis (toliau – ir Sutartis), kuria ieškovė kaip paslaugų tiekėja įsipareigojo teikti atsakovei kaip užsakovei įvairaus metalo suvirinimo, valymo ir paruošimo cinkavimui paslaugas, o atsakovė įsipareigojo už šias ieškovės suteiktas paslaugas atsiskaityti. Vykdydama atsakovės užsakymus, ieškovė po Sutarties sudarymo suteikė atsakovei įvairaus metalo suvirinimo paslaugas bei pateikė atsakovei apmokėti už tai išrašytą 51 PVM sąskaitą faktūrą bendrai 85 490,14 Eur sumai. Iš visų šių PVM sąskaitų faktūrų atsakovė 45 PVM sąskaitas faktūras apmokėjo, o 6 PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo. Atsakovės neapmokėtų 6 PVM sąskaitų faktūrų bendra suma – 9 948,02 Eur, o apmokėjimo terminas – nuo 2024 m. sausio 26 d. iki 2024 m. kovo 4 d. Kiekviena iš šių PVM sąskaitų faktūrų buvo išrašyta remiantis važtaraščiais, kurie buvo pasirašomi metalo gaminių perdavimo atsakovei metu.

3.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 9 948,02 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (9 948,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 112 Eur žyminio mokesčio ir 363 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

4.       Teismas, priimdamas preliminarų sprendimą iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pagal šalių sudarytą Sutartį ieškovė iš atsakovės pateiktų medžiagų suteikė atsakovei Sutartyje numatytas paslaugas ir perdavė atsakovei pagal šios užsakymą pagamintus gaminius, o atsakovė šiuos gaminius priėmė ir įsipareigojo atsiskaityti su ieškove pagal šios kartu su pagamintais gaminiais pateiktas PVM sąskaitas faktūras per 10 dienų po PVM sąskaitos faktūros išrašymo datos. Teismas nurodė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinę prievolę pagal Sutartį, kadangi laiku su ieškove neatsiskaitė už šios suteiktas paslaugas ir pagamintus gaminius, dėl ko susidarė 9 948,02 Eur įsiskolinimas, ir tai neabejotinai laikytina atsakovei pagal Sutartį tenkančios prievolės atsiskaityti su ieškove už atliktus darbus pažeidimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas)). Ieškovė savo reikalavimą dėl 9 948,02 Eur įsiskolinimo priteisimo pagrindė tinkamais įrodymais, byloje įrodymų apie tai, kad atsakovė sumokėjo ieškovei susidariusį įsiskolinimą, nėra. Atsakovė skolos ieškovei fakto ir dydžio neginčija, pretenzijų dėl atliktų paslaugų/perduotų gaminių kokybės ar ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų ieškovei neteikė.

5.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį teismas laikė prieštaravimais, kuriame prašė ieškinį atmesti.

6.       Atsakovė nurodė, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra perteklinės ir yra didesnės už suteiktų paslaugų apimtis. Ieškovė atsisakė suderinti suteiktų paslaugų apimtis, rasti priežastis, lėmusias neatitikimus, ir suderinti mokėjimų balansą. Ieškovė negalėjo suteikti daugiau paslaugų, nei buvo užsakyta ir pateikta paruošų. Atsakovė paruoštus pusgaminius pasiimdavo iš paslaugų teikimo vietos savo kaštais. Paruošti pusgaminiai toliau buvo naudojami atsakovės gamybiniame procese – milteliniame dažyme ir galutinio gaminio komplektavime papildomais komponentais, surinkime ir pakavime pagal galutinio kliento reikalavimus. Ieškovė už atliktas paslaugas išrašydavo PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė, siekdama greičiau gauti mokėjimą už suteiktas paslaugas, dažnai išrašydavo sąskaitas anksčiau, nei pusgaminiai būdavo pagaminti ir paruošti atsiėmimui. Dažnai sąskaitose nurodyti skaičiai nesutapdavo su pateiktų paruošų kiekiais. Apie tai ieškovė buvo informuojama telefonu ir prekių pasiėmimo metu ir pažadėdavo sutvarkyti neatitikimus. Ieškovė PVM sąskaitas faktūras pateikdavo elektroniniu paštu. Nutrūkus galutinio užsakovo užsakymų srautui, atsakovė nebeteikė užsakymų ieškovei ir mokėjimų srautas nutrūko. Tuomet ieškovė informavo apie dar esamas 6 neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras. Kadangi papildomos PVM sąskaitos faktūros sudarė ženklų skirtumą tarp pateiktų užsakymų ir išrašytų sąskaitų, ieškovei buvo pasiūlyta pasidaryti užsakymų, krovinių važtaraščių ir PVM sąskaitų faktūrų suderinimą. Šių dokumentų suderinimo metu ieškovė nustojo bendradarbiauti su atsakove. Pagal gautus iš ieškovės duomenis, kol buvo bendradarbiaujama, atsakovė nustatė, kad ieškovė PVM sąskaitose faktūrose nurodė pagaminusi: 4267 vnt. gaminio B.0050.065.110.00-00 867 vnt. daugiau, nei atsakovė iš viso pardavė galutiniam užsakovui ir 3199 vnt. gaminio B.0050.065.210.00-00, kas yra 101 vnt. mažiau, nei buvo sukomplektuota ir parduota galutiniam atsakovės užsakovui. Ieškovės pateiktuose dokumentuose buvo trūkumų – kiekiai neatitiko pakavimo specifikacijos, dubliavosi skaičiai, trūko krovinio važtaraščių, bet ieškovė jau nebendradarbiavo. Ieškovės buvo elektroniniu paštu paprašyta įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus pagal Sutarties 5.3 punktą, t. y. pateikti PVM sąskaitas faktūras atitinkančias nuotraukas, tačiau atsakymo į tai negauta.

7.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės prieštaravimus, kuriame prašė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. 

8.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė dėl nepaaiškintų priežasčių neapmokėjo būtent 6 su ieškiniu į bylą pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, nors tarp jų ir apmokėtų PVM sąskaitų faktūrų nėra skirtumo. Atsakovė nei vienos iš šių PVM sąskaitų faktūrų ieškovei negrąžino bei nekėlė klausimų dėl jose nurodomų kiekių ar kainų. Atsakovė klausimų dėl neapmokamų PVM sąskaitų faktūrų nekėlė ir tuomet, kai ieškovė atsiųsdavo atsakovei priminimus dėl apmokėjimo, į kuriuos atsakovė neatsakė. Apie tariamus netikslumus ieškovės PVM sąskaitose faktūrose atsakovė pirmą kartą pranešė ieškovei 2024 m. balandžio 18 d. el. laišku, kuriuo atsakovė tik informavo ieškovę, kad jos atsakingi asmenys dirba prie duomenų sutikrinimo. Atsakovei informavus ieškovę, kad jos vykdomi sutikrinimai neturi jokios įtakos prašomai sumokėti skolai, atsakovė nieko daugiau nedetalizavo ir toliau vilkino atsiskaitymą pagal į bylą pateiktas 6 PVM sąskaitas faktūras. Apie tai, kad tariamai buvo nustatyti ženklūs duomenų neatitikimai, atsakovė ieškovę informavo 2024 m. gegužės 8 d. el. laišku, tačiau ieškovė atsisakė vadovautis atsakovės atsiųsta lentele bei priminė atsakovei, kad gaminius ieškovė skaičiuodavo du kartus: pirmą kartą po pagaminimo ir antrą – prieš atkrovimą. Ieškovė gaminius gamindavo ne iš savo žaliavos, o iš pačios atsakovės pateiktų paruošų, dėl ko ieškovė pagamino bei galėjo pagaminti būtent tiek gaminių, kiek jai ieškovė buvo pateikusi paruošų. PVM sąskaitos faktūros atsakovei buvo išrašomos tik po gaminių pagaminimo ir paruošimo atkrovimui. Šalių atsiskaitymas nuo Sutarties sudarymo buvo vykdomas ne pagal atsakovės vienašališkai paruoštas lenteles, o pagal PVM sąskaitas faktūras ir važtaraščius.

       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 20 d. galutiniu sprendimu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas priteisė iš atsakovės UAB „LT Technologies“ ieškovės UAB „Litika“ naudai 1 633,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų po preliminaraus sprendimo priėmimo.

10.       Teismas

11.       Teismas nurodė, kad aplinkybę, kad PVM sąskaitos faktūros yra perteklinės ir atitinkamai jose nurodytas gaminių kiekis nebuvo reikalingas užsakymui įvykdyti, atsakovė grindžia duomenimis iš atsakovės buhalterinės apskaitos programos. Tačiau teismas vertino, kad šie atsakovės pateikti duomenys nepaneigia ieškovės PVM sąskaitose faktūrose nurodyto kiekio, nes, visų pirma, jie negali būti vertinami kaip objektyvus įrodymas, pagrindžiantis prieš užsakymą suderintą gaminių kiekį, visų antra, šis dokumentas yra pateiktas paaiškinimų forma, nėra pasirašytas už tokio pobūdžio paskaičiavimus atsakingo atsakovės asmens. Teismas pažymėjo, kad šie išsamūs atsakovės pateikti paskaičiavimai buvo pateikti teismui prieš pat teismo posėdį. Tokių duomenų atsakovė per PVM sąskaitų apmokėjimo terminą neteikė ieškovei pretenzijų forma. Bylos duomenimis, tik 2024 m. gegužės 8 d. atsakovės direktorius el. paštu pateikė ieškovei kelių stulpelių apimties lentelę, su, atsakovės vadovo teigimu, atsiradusiu kiekio skirtumu.

12.       Teismas nurodė, kad atmestinas atsakovės argumentas, jog važtaraščių nėra įmanoma susieti su konkrečiomis ieškovės išrašytomis sąskaitomis bei nustatyti, kokie gaminiai ir kokie kiekiai buvo vežami; važtaraščiuose nurodytas palečių kiekis nekoreliuoja su sąskaitose nurodytais gaminių vienetais (kiekiais). Iš pateiktų ginčo bei kitų to paties užsakymo krovinių važtaraščių matyti ir iš liudytojo P. B. paaiškinimų nustatyta, kad gaminiai iš esmės buvo kraunami į paletes (padėklus). Apmokėtose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas gaminių kiekis vienetais. Kaip paaiškino liudytojas, paletės buvo įvairaus dydžio, todėl į paletes tilpdavo skirtingas gaminių kiekis. Be to, liudytojas P. B. paaiškino, kad gaminių nuotraukos kartu su gaminiais perdavimo metu nebuvo pateikiamos. Šios aplinkybės neneigė ir atsakovės direktorius. Teismas nurodė, kad atsakovės direktorius teismo posėdyje nurodė, kad nuotraukas darė atsakovė ir tik tuo atveju, jei pagaminti gaminiai neatitiko kokybės reikalavimų. Gaminių kiekis nuotraukomis nebuvo fiksuojamas. Teismas vertino, kad bylos duomenys, šalių praktika ir elgesys po Sutarties sudarymo patvirtina, kad atsiskaitymas nuo Sutarties sudarymo buvo vykdomas pagal PVM sąskaitas faktūras ir važtaraščius.

13.       Teismas nurodė, kad atsakovė, nepareikalaudama gaminių nuotraukų, neperskaičiuodama gaminių kiekio bei raštu nereikšdama pretenzijų dėl kiekio per PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimo terminą, veikė savo rizika. Toks atsakovės neveikimas vertinamas atsakovės nenaudai. Šios išvados nepaneigia ir atsakovės argumentai dėl didelės užsakymo apimties, dėl ko patikrinimas, atsakovės teigimu, reikalavo daugiau laiko. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos 2024 m. sausio ir vasario mėnesiais, pretenzijos raštu, t. y. el. paštu, iš atsakovės pusės ieškovei dėl galimų neatitikimų buvo pareikštos tik balandžio mėnesį atsakant į ieškovės el. paštu reiškiamus priminimus/pretenzijas. Teismas pažymėjo ir tai, kad ginčo važtaraščiai buvo atsakovės žinioje. Šią aplinkybę patvirtino atsakovės direktoriaus 2024 m. gegužės 8 d. elektroninis laiškas P. B., kuriame jis nurodė, kad yra surinkti duomenys pagal sąskaitas ir važtaraščius. Iš šalių atstovų el. susirašinėjimo teismas nenustatė, kad buvo keliamas klausimas dėl važtaraščių trūkumo pagal išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras, taip pat konkrečiai juose nurodytų duomenų (parašų, antspaudų ir pan.) pakankamumo ir matavimo vieneto (galimai nepagrįstai atliktų pataisymų) aspektu.

     III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išspręsti iš esmės – panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.  Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                       Pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius pripažindamas juos rangos tiesiniais santykiais. Apeliantės manymu, ginčo situacijoje susiklostė paslaugų teisiniai santykiai (CK 6.716 str. – 6.724 str.), nes tą indikuoja ir 2023 m. spalio 10 d. šalių pasirašyta sutartis, kuri pavadinta „Paslaugų atlikimo sutartimi“ (toliau – „Sutartis“), ir nors rangos teisinis reguliavimas gali būti taikytinas subsidiariai (CK 6.724 str.), vis tik jis taikytinas tik tais atvejais, kai reglamentavimo nepateikia atlygintinų paslaugų teisės normos. Šiuo atveju, neteisingai kvalifikavęs teisinius santykius kaip rangos, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims ir padarė klaidingas išvadas dėl paslaugų perdavimo momento.

14.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad paslaugas, už kurias reikalauja priteisti skolą, ieškovė perdavė atsakovei. Nei važtaraščiai, nei į bylą pateiktos ieškovės sąskaitos, nepatvirtina nei paslaugų (nei gaminių) perdavimo atsakovei fakto – jie nėra pasirašyti atsakovės ar jos atstovo. Sąskaitose įvardinti gaminiai atsakovei nebuvo perduoti, todėl atsakovė neturi jokios pareigos apmokėti sąskaitų. Ieškovei kyla pareiga įrodyti, jog paslaugas, už kurias reikalauja priteisti atlyginimą pagal sąskaitas, realiai (faktiškai) atsakovei suteikė. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios taisyklės nepaisė ir paslaugų suteikimo įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovei.

14.3.                      Ieškovės į bylą pateiktos sąskaitos jokia apimtimi neįrodo aplinkybės, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti šių apmokėjimo, taigi, pirmosios instancijos teismas negalėjo jomis remtis. Atsakovės pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas sukuria ne pati sąskaita, kaip tokia, o paslaugų suteikimo faktas, kuris sąskaitomis nėra įrodomas.

14.4.                      Ieškovės į bylą pateikti važtaraščiai yra abejotini ir neįrodo paslaugų pagal sąskaitas suteikimo fakto. Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva, pažeisdamas šalių rungtyniškumo principą ir galimai teismo nešališkumo reikalavimą, iš ieškovės išsireikalavo į bylą visus kitus važtaraščius ir pamatęs, kad ir juose nėra atsakovės parašo, padarė išvadą, kad jeigu pagal kitus važtaraščius gaminiai atsakovei buvo pristatyti, tai ir pagal ginčo važtaraščius gaminiai tikėtinai buvo pristatyti. Tačiau apeliantės vertinimu, netiesioginiai įrodymai, t. y. su ginču nesusiję važtaraščiai nepatvirtina fakto, kad paslaugos buvo suteiktos pagal ginčo važtaraščius. Važtaraščiuose nurodytas gaminių kiekis (paletėmis) yra absoliučiai nesusijęs su sąskaitose nurodytais gaminių kiekiais ir iš važtaraščių (dėl pirmiau aptartų loginių neatitikimų ir šių abstraktumo) nėra įmanoma nustatyti, kiek vienetų kokio gaminio buvo tariamai atvežta.

14.5.                      Pirmosios instancijos teismas nesuteikė galimybės atsakovei pakviesti ir apklausti į bylą kitą liudininką (atsakovės darbuotoją G. L.), kuris taip pat, kaip ir ieškovės darbuotojas P. B., betarpiškai dalyvavo šalims vykdant šį užsakymą ir būtų galėjęs arba patvirtinti P. B. teiginius dėl padėklų dydžio skirtingumo arba juos paneigti. Tokios galimybės teismas atsakovės pusei nesuteikė, taip dar kartą pademonstruodamas savo šališkumą ieškovės naudai.

14.6.                      Byloje yra nustatyti akivaizdūs atvejai ne tik dėl prekių duomenų tarp sąskaitų ir važtaraščių neatitikimo, bet ir dėl datų tarp sąskaitų ir važtaraščių neatitikimo. Nei posėdžio metu, nei procesiniuose dokumentuose ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl išrašant 2024 m. vasario 23 d. sąskaitą serija LTK Nr. 000970 (suma: 1 234,2 Eur), ji išrašyta trimis dienomis anksčiau, nei pats važtaraštis, kurio data yra 2024 m. vasario 26 d. Tai rodo tik vieną dalyką, kad ieškovė pirma išrašė PVM sąskaitą faktūrą pagal savo įsivaizduojamus skaičius, neatsižvelgdama į atsakovei pateiktinus gaminius, o tik paskui galimai ėmėsi komplektuoti gaminius (jei apskritai tą darė). Tačiau pirmosios instancijos teismui tai nesukėlė abejonių.

14.7.                      Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atmetė kitą labai svarbų atsakovės argumentą, kad ieškovė privalėjo pateikinėti atsakovei gaminių nuotraukas pagal savo pačios pasiūlytos sutarties nuostatas, tačiau to niekada nedarė, net ir esant atsakovės vadovo prašymui.

14.8.                      Atsakovė į bylą pateikė svarius rašytinius įrodymus (PVM sąskaitas faktūras) bei duomenis iš savo gamybinės apskaitos programos „Monitor“, kurių teismas nepagrįstai nevertino remdamasis vien formaliais ir nepagrįstais motyvais. Teismas visiškai ignoravo faktą, kad buvo teikiamos ir į bylą priimtos ir galutinio produkto pardavimo PVM sąskaitos faktūros (2024-07-12 rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 4), o taip pat tos pačios paslaugos pirkimo sąskaitos iš kito tiekėjo (A. B.) (2024-07-12 rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 7), kurios neturi būti dar kažkaip atskirai pasirašinėjamos ir iš kurių akivaizdžiai matyti, kad galutinio gaminio užsakovui parduota mažiau, nei kad paslaugų tariamai atsakovei suteikė ieškovė ir dalį paslaugų atsakovei suteikė ne ieškovė, o trečiasis asmuo A. B.. To pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino.

14.9.                      Skirtumas tarp atsakovės gaminių poreikio ir gaminių skaičiaus, kuris buvo aiškiai įvardintas pirmosios instancijos teismui, patvirtino, jog sąskaitose nurodyti gaminiai atsakovei perduoti nebuvo. Atsakovė pažymi, jog nors nurodytas ir pagrįstas skirtumas tarp ieškovės išrašytose sąskaitose nurodytų gaminių kiekių ir realiai atsakovės galutiniam užsakovui parduotų sukomplektuotų gaminių kiekio nėra tiesioginis sąskaitose nurodytų gaminių neperdavimo atsakovei įrodymas, tačiau pastarasis neabejotinai laikytinas netiesioginiu to įrodymu, kuriuo pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis arba bent jau dėl jo pasisakyti iš esmės, o ne formaliai, nurodant, neva šie dokumentai nepasirašyti ar nepateikti kitai šaliai anksčiau.

15.       Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, galutinį teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Nors pirmosios instancijos teismas šalių santykių aiškiai nekvalifikavo nei kaip rangos, nei kaip atlygintinų paslaugų teikimo, nagrinėjamu atveju tai neturi didesnės reikšmės, kadangi atsakovė šioje byloje ginčą kelia būtent dėl gaminių jai perdavimo, o paslaugų priėmimo-perdavimo santykių CK 6.716 – 6.724 straipsnių normos apskritai nereglamentuoja. Tas faktas, kad ieškovė iš atsakovės pristatytų detalių iš esmės sukurdavo naują savarankišką vertę turintį materialų objektą, kuris būdavo perduodamas atsakovei kaip asmeniui, suformulavusiam užduotį būtent tokiam rezultatui pasiekti, leidžia spręsti, kad šalių santykiai iš tikrųjų turėjo rangos teisinių santykių požymių, kas tik dar labiau sustiprina poreikį ginčo situacijoje vadovautis aukščiau nurodytomis rangos darbų priėmimą-perdavimą reglamentuojančiomis CK 6.662 straipsnio 2-4 dalies nuostatomis.

15.2.                      Visos PVM sąskaitos faktūros atsakovei buvo išrašytos ir išsiųstos el. būdu, jų nepasirašant nei ieškovei, nei juo labiau atsakovei ir tai nebuvo jokia kliūtimi atsakovei 45 sąskaitas iš 51 apmokėti. Važtaraščių nepasirašymo klausimą atsakovė iškėlė tik šios bylos nagrinėjimo metu, tuo tarpu iki šios bylos iškėlimo atsakovė šiuo pagrindu neatsisakė vykdyti savo prievolių.

15.3.                      Paslaugų suteikimo faktą patvirtina ne tik PVM sąskaitos faktūros ir važtaraščiai, bet ir pačios atsakovės veiksmai, pasireiškiantys PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimu bei jokių pretenzijų ieškovei neturėjimu ir nereiškimu tiek gaminių perdavimo momentu, tiek PVM sąskaitų faktūrų gavimo momentu, tiek tuomet, kai ieškovė siuntė atsakovei priminimus apie praleistas apmokėti ginčo PVM sąskaitas faktūras.

15.4.                      Pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą šioje byloje paskirstė remdamasis išaiškinimais, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, be to, būtent šis teismas formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant teisės normas.

15.5.                      Pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma, o ne kažkuriuo konkrečiu įrodymu. Tuo tarpu atsakovė elgiasi priešingai – atskirose apeliacinio skundo dalyse selektyviai aptaria atskirus bylos duomenis ir juos ginčija, tačiau nepaaiškina, kodėl duomenų ginčijimą pradėjo tik po to, kai savo prievoles pagal 45 PVM sąskaitas faktūras įvykdė ir kai šalių bendradarbiavimas jau buvo apskritai pasibaigęs.

15.6.                      Važtaraščius gaminių perdavimo metu pasirašydavo atsakovės samdytas vežėjas (arba pagal atsakovės iškeltą jokiais įrodymais nepagrįstą versiją – atsakovės samdyto ekspeditoriaus pasamdytas vežėjas), tuo tarpu pačios atsakovės pasirašymas šiuose dokumentuose priklausė tik nuo jos pačios valios ir noro. Atsakovė laikėsi praktikos tokių dokumentų iš viso nepasirašyti, tačiau tai nebuvo kliūtimi jai nei toliau tęsti bendradarbiavimą su ieškove, nei apmokėti didžiąją dalį ieškovės PVM sąskaitų-faktūrų. Iš to akivaizdu, jog pati atsakovė savo prievolės apmokėti tam tikrą ieškovės PVM sąskaitą-faktūrą nesiejo su važtaraščio pasirašymu, todėl šiuo pagrindu išvengti likusių prievolių įvykdymo siekia nesąžiningai ir nepagrįstai.

15.7.                      Tai, kad PVM sąskaitose faktūrose gaminių kiekis buvo nurodomas vienetais, o važtaraščiuose – paletėmis, nesuponuoja išvados, kad pastarieji dokumentai turi trūkumų. Byloje liudytoju apklaustas P. B. nurodė, kad gaminiai buvo kraunami ant skirtingų dydžių nestandartinių palečių, kas paaiškina atsakovės keliamas abejones dėl to, kodėl pervežamų palečių kiekiai nebuvo vienodi, o taip pat, kodėl nebuvo vienodi gaminių kiekiai sukraunami ant tam tikros paletės. Atsakovės darbuotojas G. L., priešingai nei ieškovės darbuotojas P. B., nepasirašinėjo nei važtaraščiuose, nei vykdė susirašinėjimą atsakovės vardu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio asmens apklausą pripažino netikslinga.

15.8.                      Gaminių nuotraukos nebuvo daromos ir teikiamos visais atvejais ir atsakovė šiuo pagrindu neatsisakė apmokėti 45 ieškovės PVM sąskaitų faktūrų. Kaip matyti iš bylos duomenų, prašymą dėl gaminių nuotraukų pateikimo atsakovė pareiškė tik 2024 m. gegužės mėn., tačiau šalių santykiai tuo metu jau buvo pasibaigę ir atsakovė tokį prašymą pareiškė tik po ieškovės el. paštu siųstų priminimų/raginimų apmokėti likusias neapmokėtas 6 PVM sąskaitas faktūras.

15.9.                      Atsakovės vidaus apskaitos duomenys apskritai nėra pirminis duomenų šaltinis, o jų teisingumas priklauso nuo to, ar kažkas iš viso atitinkamus duomenis įvedė, o jei įvedė, – ar įvedė juos visus, tinkamai ir savalaikiai. Įvertinant atsakovės vadovo teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, kad atsakovė po kelis mėnesius netikrindavo ir neskaičiuodavo vežėjų iš ieškovės pristatytų gaminių, ieškovė neturi jokio pagrindo tikėti atsakovės vienašališkai nurodomų apskaitos duomenų teisingumu.

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

        IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys).

17.       Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, dėl šalių pareigos įrodinėti ir dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis).

18.       Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad šalys 2023 m. spalio 6 d. sudarė sutartį Nr. 2023/04-03, pavadintą paslaugų atlikimo sutartimi. Pagal sutarties 2, 4.6 ir 4.7 punktus galima spręsti, kad sutarties dalykas buvo ne paslaugos, o naujų gaminių pagaminimas iš užsakovo pateiktų metalo ruošinių. Apeliantė (atsakovė) šioje byloje ginčija teismo atliktą šalių teisinių santykių kvalifikavimą kaip rangos teisinių santykių,  teigdama, kad tai buvo paslaugų atlikimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikta šalių teisinių santykių kvalifikacija, kad tai buvo rangos teisiniai santykiai. Paslaugų teikimo santykiai pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį būtų tokiu atveju, jeigu viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigotų pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą). Šiuo atveju ieškovė, gavusi kliento medžiagą, gamino tam tikrus metalo gaminius (materialius daiktus), kuriuos pristatydavo klientui. Tai atitinka CK 6.644 straipsnio 1 dalyje nurodytą rangos sutarties apibrėžimą.

19.       Kita vertus, teisinė šalių sutarties kvalifikacija esminės reikšmės neturi, kaip pripažįsta ir apeliantė, bet kuriuo atveju rangovas (paslaugų/ gaminių teikėjas) turi įrodyti, kad įvykdė sutartį (pagamino gaminį, suteikė paslaugą).

20.       Byloje apie šalių sudarytos sutarties vykdymą pateikti įrodymai neleidžia susidaryti detalaus vaizdo, kaip buvo vykdoma sutartis. Duomenų, kiek metalo ruošinių užsakovas pateikė rangovui, nepateikta. Rangovo pagamintų detalių (Standart base ir Standart top) išvežimą klientui rodo pateikti važtaraščiai, tačiau jie visi nėra pasirašyti gavėjo, važtaraščiuose yra tik detales atidavusio ieškovo darbuotojo parašai ir transporto įmonės darbuotojo parašai. Be to, važtaraščiuose kažkodėl nurodomas ne detalių skaičius vienetais, o palečių skaičius. Koks yra paletės santykis su detalių skaičiumi, įrodymų nepateikta. Ieškovo atstovų ir liudytojo P. B. abstraktūs paaiškinimai, kad paletės yra skirtingo dydžio, jose telpa skirtingas detalių skaičius, neatsako į klausimą, kiek konkrečiai detalių buvo pristatyta užsakovui kiekvieno važtaraščio atveju. PVM sąskaitos faktūros buvo siunčiamos klientui elektroniniu paštu, vadinasi, atskirai nuo važtaraščių, be to, sąskaitose jau nurodomas konkretus gaminių skaičius vienetais, o ne paletėmis. Nors sutarties 5.3 punktas numatė, kad PVM sąskaita faktūra išrašoma pagamintiems ir paruoštiems atkrovimui gaminiams ir su gaminių nuotraukomis yra pateikiama Užsakovui, tačiau tiekėjas nei vienos iš gaminių partijų (palečių) nefotografavo, nuotraukų neteikė. Tai lemia, kad sąskaitos nėra susijusios su važtaraščiais, jų sąsajumas grindžiamas vien tik ieškovės subjektyviais paaiškinimais.  

21.       Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą 2024 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje ieškovės atstovas argumentavo, kad šiuo atveju taikytinas vidutiniškai protingo verslininko standartas. Atstovo teigimu, ieškovės elgesys buvo protingas, o atsakovės - neprotingas, nes gavę detales, jų neskaičiuodavo, nereiškė jokių pretenzijų, todėl turi apmokėti visas pateiktas sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų vertinimu, šioje sutartyje abi šalys elgėsi neatsakingai ir aplaidžiai: nefiksavo, kiek yra gauta ruošinių, kiek pagaminta detalių, kiek jų kiekvienu važtaraščiu pakraunama klientui, savo ruožtu klientas (atsakovė) taip pat neskaičiuodavo gautų detalių, nereiškė jokių pretenzijų dėl sąskaitoje nurodytų kiekių neatitikimo važtaraščiams. Tačiau bendroji įrodymų vertinimo teisminė doktrina ir praktika, nustatanti, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kuris neigia, nulemia, kam tenka neigiamos tokio elgesio pasekmės.

22.       Pirmosios instancijos teismas, išvardinęs byloje surinktus įrodymus ir konstatavęs jų nepakankamą kiekį ir tarpusavio prieštaravimus, padarė išvadą, kad atsakovė turi apmokėti šešias ginčo sąskaitas, nes ir kitas 45 sąskaitas, parašytas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, atsakovė apmokėjo nereikšdama jokių pretenzijų dėl netinkamų važtaraščių, esą tokia buvo šalių bendravimo praktika šioje sutartyje. Kitaip tariant, teismas priėmė sprendimą ne dėl to, kad iš pateiktų įrodymų jam susiformavo pagrįstas įsitikimas dėl bylos aplinkybių, o dėl to, kad atsakovė jau yra apmokėjusi kitas panašiomis aplinkybėmis išrašytas sąskaitas. Teismas, pavyzdžiui,  nurodė, kad nuotraukų nebuvimas negali būti priežastis atsisakyti apmokėti PVM sąskaitas faktūras, įvertinus tai, jog kitos pagal užsakymą pateiktos 45 PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos nereikalaujant pateikti gaminių nuotraukų.

23.       Teismas nesvarstė atsakovės pateiktų duomenų iš jos gamybinės apskaitos programos „Monitor“, iš kurių matyti, kad atsakovė pardavė savo galutiniam užsakovui 4000 vienetų gaminių. Kaip paaiškino šalių atstovai, kiekvienas gaminys susideda iš dviejų detalių (vadinamųjų Standart base ir Standart top). Tuo tarpu pagal ieškovės pateiktų PVM sąskaitų duomenis išeina, kad ieškovė pagamino detalių daugiau, negu kad atsakovė pardavė savo galutiniam užsakovui. Šių įrodymų neįtraukus į bendrą vertinimą, teismas pats sau apribojo įrodinėjimo apimtis, neišklausyta šalių nuomonė apie pateiktų įrodymų tikrumą, apie juose fiksuotas aplinkybes. Jeigu atsakovės pateikti „Monitor“ programos duomenys tikri (o priešingų įrodymų nepateikta), lieka neatsakytas  klausimas, kodėl ieškovės esą pagamintas kiekis yra didesnis, negu kad atsakovė įtraukė į savo programos duomenis ir pardavė galutiniam užsakovui.

24.       Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš byloje surinktų įrodymų visumos nesusidaro  pagrįstas įsitikinimas, kad ieškovė pagamino ir perdavė atsakovei detales, už kurias išrašė ginčo sąskaitas. Aplinkybė, kad atsakovė yra apmokėjusi kitas panašiomis aplinkybėmis išrašytas sąskaitas, savo esme nėra įrodymas, kad buvo pagamintos ir perduotos kitose sąskaitose nurodytos detalės.  Kitaip tariant, pagal ieškovės darbo su šia sutartimi kultūrą (netiksliai rašomi važtaraščiai, nefiksuojami gaminiai nuotraukomis, negaunamas detalių gavėjo parašas), atsakovė galėjo atsisakyti apmokėti visas jai pateiktas sąskaitas. 

25.       Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė  materialinės ir proceso teisės normas. Nors pagrįstai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip rangos, tačiau nenustatė aplinkybių, ar darbo rezultatai (metalo gaminiai) buvo perduoti užsakovui (CK 6.644 straipsnio 1 dalis), netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ( CPK 185 straipsnis), netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes, pavyzdžiui, atsakovei perkėlė pareigą įrodyti, kad  paletėse buvo kitoks gaminių kiekis, nei nurodyta ginčo PVM sąskaitose faktūrose (sprendimo 36 pastraipa), nukrypo nuo teismų praktikos įrodinėjimo, įrodymų vertinimo klausimais. Bylos duomenys sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti.

26.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas atliekamas iš naujo pagal CPK 93 straipsnio taisykles ( šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies). Ieškovės išlaidos neatlyginamos. Atsakovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (2 347, 40 Eur) ir apeliacinės instancijos teisme (112 Eur žyminis mokestis ir 1210 Eur už advokato pagalbą), iš viso 3 669, 40 Eur.   

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

n u t a r i a :        

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 15 d. preliminarų sprendimą, 2024 m. rugpjūčio 20 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovės ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „LT Technologies“, juridinio asmens kodas 123019473, iš ieškovės UAB „Litika“, juridinio asmens kodas 303256456, 3669,40 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus šešiasdešimt devynis eurus ir 40 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Žibutė Budžienė                                        

Diana Labokaitė

Lina Žemaitienė