Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-175/2010
Teisėjas Raimundas Klimaitis (Proceso Nr. 98-1-00261-2008)
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
1.11.8.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.;
1.1.10.1.; 1.1.10.2.; 2.1.7.4.; 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjai advokatei Aušrai Ručienei, nukentėjusiajai J. Š.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu šešeriems metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje. Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 1 p., 3 d., 68 str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) trejiems metams.
Iš A. Š. priteista 19309,38 Lt neturtinei žalai atlyginti V. Z., 599 Lt turtinei žalai atlyginti D. K..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
A. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 1 d. apie 18.00 val. kelyje Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, (duomenys neskelbtini) km. nuo Kauno m., važiuojant nuo Klaipėdos pusės Jurbarko miesto kryptimi, (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį automobilį Peugeot, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių 59, 172, 174, 180.3, 180.4 punktų reikalavimus, t.y. neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, važiuodamas gyvenvietėje ne mažesniu kaip 105 km/val. greičiu, viršijo leistiną 50 km/val. greitį, lenkė ta pačia kryptimi važiavusį nenustatytos markės automobilį, neįsitikinęs, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, kad baigdamas lenkti galės grįžti į savo eismo juostą nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei, nesuvaldė automobilio, dėl ko įvykus eismo įvykiui partrenkė kairiu kelkraščiu, priešinga kryptimi, tuo pačiu dviračiu važiavusias E. K., padarydamas jai dešinio žąsto ir dilbio plėštines žaizdas, poodines kraujosruvas akių vokuose, pogleivinę kraujosruvą kairės akies obuolyje, odos nubrozdijimą nosyje, kūne, skeveldrinius dešiniojo viršutinio žandikaulio sinuso sienelės ir dešinės akiduobės apatinės sienos, skeveldrinį nosies kaulų lūžimus, atvirą dešinio žastikaulio lūžimą, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, bei I. Š., padarydamas jai odos nubrozdijimus antakiuose, kairiajame skruoste, žande, sprande, kaktoje su poodine kraujosruva, poodines kraujosruvas dešiniame žande, smakre, kakle, gilius nubrozdijimus ir žaizdas kakle, kraujosruvas veide, pakaušio minkštuose audiniuose, kaukolės pamato kaulų lūžimą užpakalinėse duobėse, kraujo išsiliejimą po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais į skilvelius, pailgųjų smegenų sumušimą, odos nubrozdijimą krūtinėje, rankose, kojose, juosmenyje, poodines kraujosruvas šlaunyse, dešinėje blauzdoje, pėdoje, plaštakoje, klubo sąnaryje, plėštinę žaizdą dešiniajame žąste, abiejų pusių pirmų šonkaulių, dešinio raktikaulio lūžimus, blužnies plyšimą, kur nuo kūno sumušimo, lydimo kaukolės pamato kaulų lūžimo su kraujo išsiliejimu po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais į skilvelius, pailgųjų smegenų sumušimo, šonkaulių, dešinio raktikaulio lūžimų, blužnies plyšimo I. Š. mirė.
Nuteistasis A. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2009-11-19 Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendį, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, priimtą netinkamai pritaikius įstatymą, paskyrus aiškiai per griežtą bausmę. Anot apelianto, pirmos instancijos teismas iš esmės netyrė tos aplinkybės, jog jis serga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios turi būti atleistas nuo bausmės LR BK 76 str. pagrindu. Apeliantas tvirtina, kad bylą atidavus į teismą, jo sveikatos būklė pablogėjo, jis buvo gydomas stacionariai, visos bylos nagrinėjimo metu buvo gydomas ambulatoriškai, pastoviai vartojo vaistus, jam buvo nustatytas neįgalumas. Šios aplinkybės teismui buvo žinomos. Be to, teismo posėdžio metu ekspertė R. Drazdauskienė patvirtino faktą, kad negali nurodyti, kokia jo būsena šiuo metu, todėl reikia skirti ekspertizę, tačiau teismas jo prašymą atmetė. Apeliantas tvirtina, kad Utenos ekspertiniame skyriuje atlikta ekspertizė yra šališka, pati sau prieštaraujanti. Išvados duotos ekspertams neišsamiai susipažinus su byla, iš esmės prieštarauja faktams, nustatytiems Kauno II teismo psichiatrijos komisijos. Nors Utenoje konstatuota, kad jo liga yra remisijos stadijoje, tačiau jam buvo skiriami vaistai. Visiškai liko neįvertinta ta aplinkybė, kad po įvykio jis ilgą laiką gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Nors ekspertų išvadoje konstatuota, kad jo liga įvykio metu buvo remisijos būsenoje, tačiau tai pagrindžia tik tuo, kad jis ilgą laiką nebuvo gydomas ligoninėje, nors visą tą laiką jis gydėsi ir vartojo vaistus. Tas faktas, kad jis pareigūnams sakė, jog vairavo automobilį tuoj po avarijos, dar neleidžia daryti išvados, kad tuo metu jis suvokė savo veiksmus ir galėjo juos valdyti. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pakartotinai buvo tiriamas jo kraujas, pakartotinai tikrinama ar įvykio metu jis buvo blaivus, nes pareigūnams, mačiusiems jį po įvykio, jo elgesys pasirodė nepriimtinas. Teismui nerūpėjo ir ta aplinkybė, kad jis po įvykio norėjo nusižudyti ir pan.
Anot nuteistojo, teismas buvo šališkas, nes kaltinamasis buvo ignoruojamas, jo prašymai buvo atmetami, po to kituose teismo posėdžiuose tie patys prašymai buvo tenkinami. Nors jis tvirtino, kad jam sunku duoti parodymus, jis negali blaiviai mąstyti dėl vaistų ,,zeldox" bei „alventa" vartojimo, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio ir toliau jį apklausinėjo. Teismas visiškai netyrė būsenos, ar jis šiuo metu gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, ar nereikia jo atžvilgiu taikyti medicininio poveikio priemonių - LR BPK 392 str.
Teismas visiškai be pagrindo netikėjo jo parodymais, kad avarinę situaciją sukėlė automobilis, kurį jis lenkė, nes pastarasis atliko manevrą į kairę, ko pasėkoje ir įvyko autoįvykis. Baudžiamojoje byloje buvo būtina atlikti autotechninę ekspertizę ir įvertinti nukentėjusiųjų veiksmus, nustatyti, kurioje vietoje įvyko susidūrimas su nukentėjusiaisiais, nustatyti ar įvykio kilimui neturėjo įtakos rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, ar jie nepažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimų.
Apelianto įsitikinimu, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų bei neteisingai juos įvertino, pažeidė LR BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d., 44 str. 6 d., LR Konstitucijos 31 str. Nuosprendis priimtas vadovaujantis tik prielaidomis, nesant jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.
Apelianto nuomone, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo būti pripažinta tai, kad jis labai gailisi dėl įvykio, pergyvena dėl jo pasekmių, iš dalies atlygino žalą. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad įvykio metu jis labai blogai jautėsi, bijojo mirti, todėl skubiai važiavo pagalbos. Jo nuomone, šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai V. V. ir J. P..
Teismas, būdamas šališkas, paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę ir be jokio pagrindo jį suėmė teismo salėje. Anot nuteistojo, skiriant jam bausmę, iš esmės pažeisti LR BK 54 str., 61 str. reikalavimai (kadangi yra tik atsakomybę lengvinančios aplinkybės), todėl jam turėjo būti skirta bausmė žymiai mažesnė nei ketveri metai laisvės atėmimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra neteistas, teigiamai charakterizuojamas, sunkus ligonis, įvykdė neatsargų nusikaltimą, nors po nusikaltimo praėjo nemažas laiko tarpas, jokių kitų nusikalstamų veikų neįvykdė. Teismas pažeidė LR BK 55 str. nuostatas, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą paprastai skiriamos bausmės, nesusiję su laisvės atėmimu. Teismas visiškai neaptarė galimybės taikyti jo atžvilgiu LR BK 75 str. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio ir į tai, kad jis rūpinasi ir išlaiko mažametį vaiką A. Š., rūpinasi ir slaugo neįgalią močiutę A. K..
Nuteistasis nurodo, kad šiuo metu jo sveikatos būklė yra kritinė, todėl prašo jam pakeisti kardomąją priemonę į kitą, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teismas be jokio pagrindo priteisė nerealiai didelius ieškinius dėl neturtinės žalos, ieškiniai nepagrįsti jokiais įrodymais, nebuvo atsižvelgta į tai, kad jo turtinė padėtis yra bloga. Todėl, apelianto nuomone, pateikti ieškiniai turėjo būti palikti nenagrinėtais, suteikiant teisę kreiptis civilinio proceso tvarka, nes į bylą neįtrauktos draudimo bendrovės.
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegijos nuomone, Jurbarko rajono apylinkės teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl A. Š. padarytos nusikalstamos veikos, byloje esančius įrodymus patikrino ir įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. Todėl nuteistojo teiginiai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai vertinami įrodymai, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, atmestini.
Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas savo išvadas grindė ne pavieniais įrodymais, o teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Todėl apelianto teiginys, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 20 str. 1 d., 3 d., 5 d. reikalavimus yra nepagrįstas.
A. Š. kaltė padarius LR BK 281 str. 5 d. numatytą nusikaltimą įrodyta įvykio vietoje buvusių nukentėjusiosios E. K., liudytojų A. Š., I. Š., N. R., J. R., E. O., eksperto V. Venckaus išsamiais ir nuosekliais parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais įrodymais. Remdamasis šių įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. Š. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d.
Nuteistojo teiginius apie tai, kad avarinę situaciją sukėlė jo lenkiamas automobilis, atlikdamas manevrą į kairę, paneigia liudytojų A. Š., N. R., J. R., E. O. parodymai. Visi šie liudytojai parodė, kad A. Š. vairuojamas automobilis gyvenvietėje važiavo labai dideliu greičiu ir lenkė kitus automobilius. Belenkiant, A. Š. vairuojamą automobilį sumėtė ir jis pradėjo slysti bei trenkėsi į medį ir į kelkraščiu dviračiu važiavusius vaikus. Visi paminėti liudytojai kategoriškai patvirtino, kad lenkiamas automobilis, kuris anot nuteistojo pasuko į kairę, jokių manevrų kelyje neatlikinėjo, važiavo tiesiai, tvarkingai.
Nuteistasis tvirtina, kad byla nebuvo visapusiškai ir pilnai išnagrinėta, kadangi byloje nebuvo atlikta autotechninė ekspertizė, kurios metu būtų buvę įvertinti nukentėjusiųjų veiksmai, nenustatyta, kurioje vietoje įvyko susidūrimas su nukentėjusiaisiais. Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas dėl autotechninės ekspertizės skyrimo buvo svarstytas ir nutarta autotechninės ekspertizės neskirti, kadangi byloje yra pateikta specialisto išvada, apklaustas ekspertas V. Venckus. Įvertinus specialisto išvadą bei eksperto parodymus, matyti, kad į visus nuteistojo klausimus buvo atsakyta. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008-10-30 specialisto išvadoje Nr. 11-1765 (08) konstatuota, kad automobilio „Peugeot 806“ ir dviračiu važiavusių mergaičių E. K. ir I. Š. susidūrimas įvyko kelio dešinėje pusėje, žiūrint Jurbarko link (t. 1, b. l. 46). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas V. Venckus paaiškino, kad tyrimo metu nenustatė, kur tiksliai buvo mergaitės, šalikelėje ar ant važiuojamosios kelio dalies, nes pačioje byloje minėta, kad mergaitės važiavo kelkraščiu. Be to, jis parodė, kad automobilio „Peugeot 806“ greitis buvo toks didelis ir slydimas toks stiprus, kad mergaičių buvimas tiek šalikelėje, tiek ant važiuojamosios kelio dangos krašto nebūtų nieko pakeitęs. Bet kuriuo atveju jis būtų numušęs mergaites. (t. 3, b. l . 24, 25). Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad buvusiomis eismo įvykio aplinkybėmis automobilio „Peugeot 806“ vairuotojo A. Š. veiksmai – važiuodamas Jurbarko miesto ribose ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, viršijo leistiną važiavimo greitį, dėl to, lenkdamas priekyje važiuojantį automobilį, nesuvaldė vairuojamo automobilio ir partrenkė dešiniu kelkraščiu, žiūrint miesto link, kryptimi Klaipėdos link dviračiu važiavusias E. K. ir I. Š. – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą ir buvo pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui. E. K. ir I. Š. privalėjo važiuoti kelkraščiu pagal eismo kryptį. Jeigu kelkraštis buvo netinkamas važiuoti, privalėjo važiuoti kelio važiuojamosios dalies dešine puse, kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Specialisto išvadoje nurodyta, kad E. K. ir I. Š. kelkraščiu važiavo prieš eismo kryptį, tačiau toks važiavimas kitiems eismo dalyviams nekėlė grėsmės eismo saugumui. Nėra objektyvių duomenų, kad dviračiu važiavusių E. K. ir I. Š. veiksmai techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (t. 1 , b. l. 46, 47). Iš viso to seka, kad avarijos kilimą sąlygojo būtent automobilio „Peugeot 806“ vairuotojo A. Š. veiksmai, kadangi jis gyvenvietėje važiavo viršydamas leistiną greitį (ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu) ir nesuvaldė automobilio, dėl ko slydo ir atsitrenkė į medį bei dviračiu važiavusius mergaites, dėl ko viena iš mergaičių mirė, kitai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Būtent A. Š. veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 5 d.
Tai, kad A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, t.y. buvo pakaltinamas, patvirtina specialistų išvados, ekspertės R. Drazdauskienės parodymai. A. Š. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių (LR BPK 392 str.) ar atleisti nuo bausmės dėl ligos (LR BK 76 str.).
Iš VšĮ Jurbarko ligoninė medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 25 (t. 1, b. l. 19) matyti, kad A. Š. tirtas 2008-06-01 19.40 val., t.y. neužilgo po autoįvykio. Jokių ūmių sveikatos sutrikimų neužfiksuota, nusiskundimų dėl sveikatos nepareikšta. Nurodytame akte užfiksuota, kad A. Š. mąstymas nuoseklus, skaičiuoja, kalba tyliai, rišliai, artikuliuoja gerai, negestikuliuoja. Orientuotas vietoje ir laike, įvykį prisimena. Nuotaika prislėgta.
Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-107 konstatuota, kad A. Š. 1999 m. diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – šizoafektinis sutrikimas. Nusikalstamos veikos padarymo metu A. Š. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, bet, esant šio sutrikimo remisijai, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Objektyvių duomenų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. Š. būtų buvęs laikino pobūdžio psichikos sutrikimo būsenoje, nėra. Ekspertizės atlikimo metu nustatyta, kad šiuo metu A. Š. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – šizoafektiniu sutrikimu, remisija. Priverstinio pobūdžio gydymas nereikalingas. Ekspertai nustatė, kad asmens sveikatos istorijoje nuo 2007-06-21 iki įvykdytos nusikalstamos veikos 2008-06-001 įrašų apie tiriamojo apsilankymą Jurbarko PSPC ir naudotą ambulatorinį gydymą nėra. Iš liudininkų parodymų žinoma, kad iš karto po įvykio A. Š. adekvačiai įvertino situaciją, jo elgesys buvo teisingas – padėjo ištraukti mergaitę iš po automobilio, prašė gelbėti vaikus. Atvykus policijos pareigūnams, bendravo adekvačiai. Tolesnė jo reakcija į įvykį irgi buvo adekvati – jis labai pergyveno, jautėsi kaltas ir, ryškiai pablogėjus psichikos būsenai, buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas. Jokių psichozės simptomų nenustatyta. A. Š. apie įvykio aplinkybes kiekvieną kartą pasakoja skirtingai, nesugeba motyvuotai paaiškinti, kodėl važiavo tokiu dideliu greičiu. Manoma, kad tai yra jo gynybinis elgesys, rodantis pakankamą jo kritiką ir orientavimąsi juridinėje situacijoje. (t. 2, b. l. 41-45).
Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes, liečiančias A. Š. psichinę būklę, buvo apklausta ekspertė R. Drazdauskienė, kuri patvirtino, kad A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo remisijos būsenoje. Tokią išvadą ji padarė todėl, kad iki baudžiamosios bylos iškėlimo ir iki pačios avarijos padarymo A. Š. negulėjo ligoninėje ir nesigydė dėl psichinių sutrikimų. Iš pateiktų medicininių dokumentų sprendžia, kad nevartojo vaistų ir gyveno pilnavertį gyvenimą. Tyrimo metu A. Š. elgėsi adekvačiai pagal situaciją. Įvykus avarijai pats kaltinamasis prašė gelbėti vaikus, prisipažino policijos pareigūnams, kad jis vairavo automobilį. Po avarijos jo būklė pablogėjo ir tai yra normalu, žmogus pergyveno, dėl to kas nutiko, tai natūrali mąstančio žmogaus reakcija. Po avarijos jis gulėjo ligoninėje, buvo gydomas nuo depresijos, iš ligoninės jį išleido pasveikusį. Ekspertė nurodė, kad šizoafektinis sutrikimas nepagydomas, tačiau tai nereiškia, kad A. Š. negali gyventi normalaus gyvenimo. Kai žmogus yra remisijos laikotarpyje, jis gyvena normalų pilnavertį gyvenimą, o tam tikri sukrėtimai gali iššaukti ligą, kuria jis serga. Specialių vaistų A. Š. pastoviai vartoti nereikia, tik būtina reguliariai lankytis pas gydytoją.
Ekspertė teisiamojo posėdžio metu, susipažinusi su A. Š. medicininiais dokumentais, bei įvertinusi kaltinamojo A. Š. elgesį teisiamojo posėdžio metu, padarė išvadą, kad A. Š. būklė nepasikeitė nuo tos, kurią nustatė komisija. Iš kaltinamojo reakcijos į aplinką matyti, kad jis supranta, kur yra ir kas vyksta, nes sugeba komentuoti susidariusią situaciją. Jei žmogus sėdi teismo salėje ir sugeba komentuoti, tai yra patvirtinti arba paneigti pasakytus teiginius, tai jis remisijos būsenoje, jei jam būtų blogai, jis gulėtų ligoninėje. Ekspertė paaiškino, kad skirti A. Š. ambulatorinę ekspertizę nėra būtina. Be to, ekspertė parodė, kad A. Š. paskirti vaistai netrukdo gyventi normalaus gyvenimo. Jie pagerina gyvenimo kokybę, veikia raminančiai ir žmogaus mąstymui ar suvokimui nesukelia jokių pasekmių, o ypač neigiamų, kaip kad bando įteigti gynėja. Vaistai „Aliventas“ ir „Zeldaksas“ nepavojingi, jie pagerina kaltinamojo būklę.
Liudytojai V. V. ir J. P. galėjo nurodyti tik tą aplinkybę, kad A. Š. prieš įvykį buvo prastai su sveikata, tačiau kas konkrečiai - nenurodė. V. Venckus parodė, kad jam A. Š. tėvas sakė, kad A. Š. negerai su galva, apie širdies sutrikimus nieko nekalbėjo. Šių liudytojų parodymai nepaneigia ekspertų išvadų ir jais remiantis negalima daryti išvados, kad A. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.
Įvertinusi visas šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė A. Š. atžvilgiu priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių, kadangi A. Š. tiek nusikalstamos veikos padarymo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat nėra pagrindo A. Š. atleisti nuo bausmės, kadangi jam nustatytas šizoafektinis sutrikimas, remisija. Ekspertė patvirtino, kad remisijos metu žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą. Pažymima, kad ne kiekvienas psichikos sutrikimas yra pagrindas atleisti nuteistąjį nuo bausmės atlikimo, o tik toks, dėl kurio jis negali suvokti veiksmų esmės ar jų valdyti (LR BK 76 str. 3 d.).
Apeliantas taip pat tvirtina, kad jis turėtų būti atleistas nuo bausmės, nes serga sunkia nepagydoma liga. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo bausmės dėl sunkios nepagydomos ligos nėra teismo pareiga. Teismas gali atleisti nuteistąjį nuo bausmės dėl ligos tik įvertinęs nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, taip pat sunkios nepagydomos ligos įtaką bausmės atlikimui, tokios ligos gydymo galimybes įkalinimo įstaigoje ir pan. Didelę reikšmę turi ir tai, kada paaiškėjo sunkios nepagydomos ligos požymiai, nes jeigu tokia liga nuteistasis jau sirgo nusikalstamos veikos darymo metu ir tai nesutrukdė jam tokią veiką padaryti, tokia liga negali būti pripažinta pagrindu atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo daryti išvadą, kad A. Š. dėl savo ligos (psichinio sutrikimo) negalėtų atlikti bausmės, ar kad jam būtina medicininė pagalba negalėtų būti suteikta įkalinimo įstaigoje. A. Š. nėra būtinas nuolatinis gydymas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nors A. Š. gailisi dėl įvykio, pergyvena dėl jo pasekmių, tačiau LR BK 59 str. 1 d. 2 p. įtvirtintai kaltininko atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos prisipažino tik iš dalies, nepripažino esminių baudžiamojoje byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių – teigė, kad autoįvykis įvyko dėl to, kad automobilis, kurį jis lenkė, atliko manevrą į kairę, nors faktiniais bylos duomenimis ši apelianto versija kategoriškai paneigta. Todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti LR BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytos aplinkybės – kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – A. Š. atsakomybę lengvinančia.
Apeliantas nurodo, kad jis atlygino dalį žalos, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta LR BK 59 str. 1 d. 3 p. Skundžiamu nuosprendžiu iš A. Š. priteista 19309,38 Lt neturtinei žalai atlyginti V. Z., 599 Lt turtinei žalai atlyginti D. K.. Nukentėjusiesiems A. Š. ir J. Š. pripažinta teisė į civilinį ieškinį. Nuteistasis atlygino 600 Lt tik nukentėjusiosios I. K. įstatyminei atstovei V. Z.. Atlygintos žalos dalis yra labai maža ir tik vienai iš nukentėjusiųjų, tuo tarpu LR BK 59 str. 1 d. 3 p. įpareigoja atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą. Visa tai įvertinus, daroma išvada, kad nėra pagrindo pripažinti LR BK 59 str. 1 d. 3 p. numatytos aplinkybės nuteistojo A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Skirdamas bausmę, teismas, priešingai nei kad nurodo apeliantas, nepažeidė LR BK 54 str., 61 str. reikalavimų. Teisėjų kolegija laiko, kad teismas paskyrė A. Š. bausmę laikydamasis LR BK 41 str. nuostatų, ši bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (54 str. 2 d.). Nepagrįsta apelianto nuoroda į LR BK 55 str., kadangi šis straipsnis numato, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. A. Š. nuteistas už neatsargaus nusikaltimo padarymą. Be to, LR BK 281 str. 5 d. sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. A. Š. padarė neatsargų nusikaltimą, tačiau jo pasekmės labai sunkios ir net negrįžtamos. Eismo įvykio metu žuvo mažametė I. Š., nepilnametei I. K. sunkiai sutrikdyta sveikata. A. Š. anksčiau teistas už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Nors teistumas išnykęs, tačiau tai yra A. Š. charakterizuojanti aplinkybė, kuri pagrįstai įvertinta skiriant bausmę. Be to, A. Š. iki nusikalstamos veikos padarymo per vienerius metus administracine tvarka baustas 3 kartus, taip pat ir už kelių eismo taisyklių pažeidimą – vairavimą esant vidutiniam girtumo laipsniui. Už tai jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tačiau A. Š. šio draudimo nepaisė ir vairuodavo transporto priemonę, neturėdamas tam teisės. Tą aplinkybę jis pats pripažino teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 131). Eismo įvykio metu jis taip pat neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę. Be to, jis vairavo transporto priemonę gyvenvietėje daugiau nei du kartus viršydamas leistiną greitį – važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, t.y., šiurkštus kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs neatitaisomas pasekmes. Atsižvelgus į šias aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo A. Š. paskirta sankcijoje numatytą vidurkį viršijanti laisvės atėmimo bausmė, atitinka įstatymo reikalavimus, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliantas tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis rūpinasi savo sūnumi ir slaugo neįgalią močiutę. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra tos aplinkybės, dėl kurių būtų galima nuteistajam skirti mažesnę bausmę. Viešojo intereso apsauga šiuo atveju svarbiau nei šios nuteistojo nurodytos aplinkybės, juolab, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo A. Š. sūnus gyvena su motina, duomenų, kad be jo nebūtų kam pasirūpinta neįgalia A. K. nėra.
Apylinkės teismas pagrįstai A. Š. atžvilgiu netaikė LR BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymo neatidėjo. Teismų praktikoje tokie atvejai, kai asmuo, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, kas nustatyta nagrinėjamu atveju, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis šiais atvejais bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau anksčiau minėta, A. Š. neatsargų nusikaltimą padarė šiukščiai pažeisdamas kelių eismo taisykles. Be to, jis vairavo neturėdamas tam teisės, kai ši teisė jam buvo atimta už tai, kad vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, ir anksčiau yra teistas už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Nusikalstamos veikos pasekmės labai sunkios. Todėl atidėjus bausmės vykdymą, LR BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį – tampa sunkiai įgyvendinama, nes bausmė tokiu atveju iš tikrųjų nevykdoma. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas šiuo atveju tik labai ribotai galėtų leisti pasiekti bausmės paskirtį – apriboti nuteistam asmeniui galimybę padaryti naujas nusikalstamas veikas ir, atsižvelgiant į veikos pavojingumą, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Apeliantas nesutinka tik su iš jo priteistais civiliniais ieškiniais dėl neturtinės žalos atlyginimo, turtinės žalos priteisimo neginčija. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu priteistas tik vienas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, t.y., nukentėjusiosios I. K. atstovei pagal įstatymą V. Z. priteista 19309,38 Lt neturtinei žalai atlyginti, tuo tarpu nukentėjusiesiems A. Š. ir J. Š. pripažinta teisė į civilinį ieškinį, jo dydžio klausimą sprendžiant civilinio proceso tvarka. V. Z. buvo pareiškusi 20000 Lt civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau atskaičius draudimo bendrovės išmokėtą sumą, jis sumažintas atitinkamai draudimo bendrovės sumokėtai sumai. Teisėjų kolegija nemano, kad tokio dydžio civilinis ieškinys yra pernelyg didelis, kadangi eismo įvykio metu I. K. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, ji buvo ilgai gydoma, patyrė didelį skausmą, dvasinius išgyvenimus. Be to, ji matė, kaip eismo įvykio metu žuvo jos draugė, kas taip pat sukėlė didelį sukrėtimą. Todėl civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos nelaikomas per dideliu, jis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei formuojamą teismų praktiką.
Vienas iš materialiai atsakingų asmenų, išvardytų LR BPK 109 str., 111 str. 1 d., gali būti draudimo įmonė (draudikas), su atsakingu už žalos padarymą asmeniu (pavyzdžiui, transporto priemonės valdytoju) trečiojo asmens interesais sudariusi civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui (draudėjui). Šių asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis skirtingi. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 str.). Bendroji taisyklė yra ta, kad, esant draudiminiam įvykiui, draudikas atlygina žalą neperžengdamas sutartyje nustatytos draudimo sumos ribų. Tuo tarpu žalą padariusio asmens (draudėjo) pareiga atlyginti žalą kyla delikto pagrindu, t. y. jį su nukentėjusiuoju (civiliniu ieškovu) sieja deliktinė prievolė ir taikomas visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.251 str. 1 d., 6.263 str. 2 d., 3 d.). Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam (ieškovui) visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo arba už kitas jo veikas materialiai atsakingas asmuo. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajai V. Z. išmokėjo 690,62 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. 2, b. l. 151). Todėl teismas pagrįstai likusią dalį neturtinės žalos priteisė iš nuteistojo. Šiuo atveju, nors ir draudimo bendrovė nebuvo įtraukta į bylą civiliniu atsakovu, tačiau draudimo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ atlygino E. K. įstatyminei atstovei už žalą, kilusią dėl A. Š. padarytos nusikalstamos veikos. Todėl nėra pagrindo V. Z. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalo atlyginimo perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nors apeliantas tvirtina, kad teismas buvo šališkas, tačiau LR BPK 58 str. numatytų pagrindų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, nėra. Bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui nebuvo pareikštas nušalinimas. Bylos nagrinėjimo teisme dalyvių nepagrįstų prašymų, susijusių su įrodymų tyrimu ir vertinimu, netenkinimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip norėtų proceso dalyviai, nėra pakankamas pagrindas spręsti apie teismo šališkumą. Todėl nuteistojo teiginiai apie teismo šališkumą atmestini.
Įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas Algerdas Urbšys
Teisėjai Algirdas Jaliniauskas
Jurgis Kiškis