Civilinė byla Nr. e2A-349-1012/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-13284-2021-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1., 2.6.10.1., 2.6.10.2.4.1., 2.6.10.5.2.17., 2.6.10.9.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir
Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Morigana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Morigana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dagana“ dėl žalos atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teismas
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Morigana“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Dagana“, prašydama priteisti iš atsakovės 15 529 Eur dydžio žalą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinyje nurodė, kad:
1.1. Ieškovė yra bendrovė, teikianti paslaugas, susijusias su prekių deklaravimu muitinei, jų pateikimu muitiniam įforminimui, muitinės procedūrų įforminimu ar kitų muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu. Ieškovė turi leidimą naudoti bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui, t. y. tokia garantija, kuri skirta daugeliui muitinio tranzito procedūrų ir ja yra užtikrinamas atsiradusių arba galinčių atsirasti mokestinių prievolių, susijusių su muitinės administruojamais mokesčiais, įvykdymas. Ieškovė suteikia teisę savo klientams naudotis jos turima bendrąja garantija tranzitui, kas reiškia, jog pagal muitinės tranzito deklaracijas muitinės procedūros vykdytoju yra įrašoma ieškovė.
1.2. 2019 m. spalio 30 d. krovinių poste „Paneriai“ buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal T1 Nr. 119LTVR500016E4F3C8. Šioje tranzito deklaracijoje kaip tranzito procedūros vykdytojas buvo nurodyta ieškovė. Sąjungos tranzito procedūra buvo įforminta pagal pateiktą CMR važtaraštį Nr. RGC-1030/01, kuriame vežėju nurodyta atsakovė UAB „Dagana“. Krovinys buvo nukreiptas į Bulgarijos muitinės postą „MP Kalotina“ ir išleistas į paskirties muitinės įstaigą plombuotoje transporto priemonėje, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Bulgarijos Respublikos muitinė informavo Lietuvos Respublikos muitinę, kad prekės, kurios buvo deklaruotos nurodytoje tranzito deklaracijoje, nebuvo pateiktos muitinės kontrolei paskirties muitinės įstaigoje Bulgarijoje, kad transporto priemonė, gabenusi šias prekes, nekirto Bulgarijos sienų. Vilniaus teritorinė muitinė, gavusi iš Bulgarijos Respublikos muitinės administracijos informaciją, kad Bulgarijoje neteisėtai (per klaidą) buvo užbaigta tranzito procedūra pagal deklaraciją T1 Nr. 19LTVR500016E4F3C8, pradėjo tyrimą. Jo metu buvo nustatyta, kad krovinio vežimui atlikti 2019 m. spalio 30 d. buvo įformintas CMR važtaraštis Nr. RGC-1030/01, kuris yra krovinio vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, taip pat yra įrodymas, kad krovinys yra perėjęs vežėjo dispozicijon iki tol, kol bus įrodyta priešingai. UAB „Dagana“, kaip vežėjas, priėmęs krovinį pervežimui, patvirtino tai įmonės antspaudu ir parašu. Atsakovė pagal minėtą CMR važtaraštį turėjo vykdyti prekių pervežimą iš Lietuvos Respublikos į Serbijos Respubliką. Atsakovė Vilniaus teritorinei muitinei pateikė atsakymą, kuriame pranešė, kad krovinys, deklaruotas T1 Nr. 19LTVR500016E4F3C8, buvo nugabentas į Latviją ir iškrautas adresu (duomenys neskelbtini). Latvijos muitinė informavo, kad prekės, deklaruotos tranzito procedūrai pagal minėtą deklaraciją, nebuvo pateiktos Latvijos muitinei. Latvijos muitinė taip pat neturi informacijos, kad prekės būtų importuotos Latvijos teritorijoje.
1.3. Vilniaus teritorinė muitinė, įvertinusi tyrimo dėl nebaigtos tranzito procedūros metu surinktą informaciją, 2020 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 18KP-16-380, kuriame pripažino, kad už neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR500016E4F3C8, atsirado mokestinė prievolė muitinei, o tranzito procedūros vykdytoja UAB ,,Morigana“ kartu su UAB ,,Dagana“ pripažinta solidaria skolininke muitinei. Dėl šio sprendimo ieškovė pateikė skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, o vėliau ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pastarasis 2021 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1302-811/2021 ieškovės skundą atmetė ir pripažino, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai nustatė ieškovės , kaip solidaraus bendraskolio, mokestinę prievolę muitinei. Įsiteisėjus šiam Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui, ieškovė padengė muitinės mokestinį reikalavimą ir apmokėjo muitinės reikalaujamą sumą – 15 529 Eur.
1.4. Ieškovei įvykdžius 15 529 Eur dydžio mokestinę prievolę muitinei, ši suma laikytini ieškovės nuostoliais, už kuriuos yra atsakinga išimtinai tik atsakovė. Atsižvelgiant į tai, kad už muitinio tranzito procedūros pažeidimą tiesiogiai yra atsakinga tik atsakovė, kuri, kaip faktinis krovinio vežėjas, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado mokestinė prievolė muitinei, ieškovė prašo priteisti 15 529 Eur dydžio žalą.
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Ginčo prekių muitinės procedūrų įforminimą ir tranzito procedūros užbaigimą („išmuitinimą“) atliko ne prekių vežėja UAB „Dagana“, bet muitinės procedūrų vykdytoja UAB „Morigana“, todėl tik ji ir gali būti laikoma teisiškai atsakinga už visas su šios procedūros netinkamu užbaigimu ir/ar įforminimu susijusias mokestines teisines pasekmes.
2.2. UAB „Dagana“, kaip ginčo prekių vežėja, tik nugabeno į kitą ES valstybę narę (Latviją) prekes, kurių atžvilgiu tranzito procedūra buvo užbaigta, t. y. atliko prekių pervežimą tik po to, kai oficialiose muitinės elektroninėse duomenų bazėse atsirado įrašai ir patvirtinimai apie tranzito muitinės procedūros užbaigimą. UAB „ Dagana“ gabeno jau išmuitintas ir Sąjungos prekių statusą įgijusias bei muitinės priežiūroje (pagal Sąjungos muitinės kodekso 134 straipsnio nuostatas) nebesančias prekes iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką. Atlikto prekių gabenimo (pervežimo) metu jokia muitinės tranzito procedūra ginčo prekėms apskritai net nebebuvo įforminta. UAB „Dagana“ ginčo atveju atliko Sąjungos (ES) prekių statusą turinčių prekių pervežimą ES viduje, kuris nėra ir negali būti importo mokesčių (muitų, importo PVM) objektas).
2.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje mokestinių ginčų bylose vežėjas yra laikomas atsakingu už tranzito procedūros netinkamo užbaigimo teisines pasekmes tuomet, kai jis pasiimdamas krovinį pervežimui žinojo apie egzistuojančią tranzito procedūrą ir nepristatė prekių per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei neužtikrino jų deramos priežiūros, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės.
2.4. Vežėja UAB „Dagana“, pervežė krovinį (atliko ginčo prekių gabenimą), po to, kai įsitikino ir pasitikrino ES Komisijos tinklapyje apie užbaigtą muitinės procedūrą ginčo prekėms ir sužinojo, kad visos muitinės procedūros prekėms (tranzito procedūra) jau yra užbaigtos. Žinodama šią aplinkybę atsakovė nebeturėjo gabenti ginčo prekių muitinės įstaigoms, todėl ir jokių teisinių sąlygų jos atsakomybei nėra.
2.5. Ieškovės įvykdytą mokestinės prievolės muitinei padengimą sąlygojo ne neteisėti atsakovės veiksmai bet ieškovės savo diskrecija ir nuožiūra atlikti veiksmai pagal jai (o ne atsakovei) taikomus muitinės sprendimus.
2.6. Ginčo šalių, kaip abiejų solidarių skolininkų, atsakomybės dalys yra lygios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovei 5 984 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą nuo 2021 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 134,64 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1302-811/2021 konstatuota, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai nustatė ieškovės mokestinę prievolę muitinei. Įsiteisėjus šio teismo sprendimui ieškovė padengė muitinės mokestinį reikalavimą ir apmokėjo muitinės reikalaujamą sumą – 15 529 Eur. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad UAB „Morigana“ yra tranzito procedūros vykdytoja, todėl, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktais, ji atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių, taip pat už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-935-662/2023, kurioje buvo vertinama ir ginčo šalių solidari prievolė dėl tų pačių mokestinių prievolių muitinei, taip pat konstatuota, kad UAB „Dagana“ žinojo, kad priima gabenti prekes, kurioms taikoma Sąjungos tranzito procedūra (tą aplinkybę pripažino savo skunduose), todėl ji atsakinga už visų prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad UAB „Dagana“ neįvykdė pareigos pristatyti tranzitu gabenamų prekių paskirties muitinės įstaigai, todėl vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 84 straipsniu (jeigu importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią vieną skolą muitinei, privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tos sumos sumokėjimą) pagrįstai pripažinta solidaria skolininke muitinei.
5. Teismas iš byloje esamo Tranzito MRN paieškos išrašo (atnaujinimo data – 2020 m. vasario 17 d.) nustatė, kad tranzitinė procedūra pagal ginčo deklaraciją ( T1 Nr. 19LTVR500016E4F3C8 ) buvo fiksuota kaip užbaigta, nurodant, jog krovinys 2019 m. spalio 30 d. išvyko iš Lietuvos, o 2019 m. lapkričio 5 d. atvyko į Bulgariją (paskirties vietą) ir tą pačią dieną tikrinimo rezultatai išsiųsti iš paskirties įstaigos. Apie šiuos tikrovę neatitinkančius duomenis galėjo ir turėjo žinoti ginčo šalys. Tačiau nei ieškovė, nei atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kokiu kitu pagrindu buvo pateikti tikrovę neatitinkantys duomenys, kokių veiksmų ėmėsi ginčo šalys, kad ši tarptautinė tranzito procedūra būtų tinkamai užbaigta arba savalaikiai pateikta tinkama informacija kompetentingoms institucijoms. Kadangi ieškovė ir atsakovė nepateikė teismui pakankamai ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančius civilinės atsakomybės sąlygų netaikymą ar mažinimą jų atžvilgiu, tokiu atveju ieškovės reikalavimas priteisti žalą regreso tvarka yra pagrįstas iš dalies, nes abi šalys atliko neteisėtus veiksmus, kurie yra priežastiniame ryšyje su padaryta žala, todėl protinga ir teisinga, apskaičiuotą solidarią mokestinę prievolę muitinei paskirstyti lygiomis dalimis (taikant regreso tvarką). Kadangi ši prievolė sudarė 19 090 Eur, tai, šalims lygiomis dalimis paskirst ant atsakomybę ir atsižvelgiant į atsakovės apmokėtą 561 Eur sumą , iš atsakovės priteistina ieškovei 5 984 Eur (19 090 Eur / 2 – 3 561 Eur ).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Visiškai nepagrįstos vertintinos teismo išvados, apie tai, kad apeliantas, kuris realiai tik garantavo už tranzito procedūros tinkamą įvykdymą, galėjo ir turėjo žinoti apie tikrovę neatitinkančių duomenų patekimą į Europos Komisijos interneto tinklapį. Priešingai, atsakovė vietoje posto Kalotina, nuvežusi prekes į Rygą ir ten jas pašalinusi iš muitinės priežiūros, tikrai žinojo apie suklastotų duomenų pateikimą į muitinės informacinę sistemą.
6.2. Muitinės informacinėje sistemoje daryti įrašus ar patvirtinti kitų asmenų įkeltas deklaracijas yra įgalioti tik muitinės pareigūnai, tad visiškai netinkama teismo išvada, kad nei ieškovė, nei atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kokiu kitu pagrindu buvo pateikti tikrovę neatitinkantys duomenys. Pagal muitinės teisinį reguliavimą vienintelė sąlyga Sąjungos tranzito procedūrai pabaigti yra fizinis prekių, MRN (deklaracijos) ir kitos informacijos, kurios reikalauja muitinė, pristatymas į paskirties muitinę. Atsakovei prekes Rygoje pašalinus iš muitinės priežiūros, po to objektyviai nėra galimi jokie veiksmai, kurie galėtų būti atlikti tikslu užbaigti tranzito procedūrą.
6.3. Atsakovės neteisėti ir žalą apeliantei sukeliantys veiksmai buvo padaryti muitinės teisės reguliavimo sferoje, o ieškinys atsakovei buvo pareikštas remiantis generalinio delikto doktrina, todėl nepagrįstai atrodo ginčo šalių santykiams, kuomet jie nebuvo sutartiniai partneriai, teismo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 ir 6.200 straipsniai, o žinant, kad prievoles muitinei reglamentuoja Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – SMK) ir Komisijos įgyvendinimo Reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas SMK, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ĮR), netinkamai buvo taikytas ir CK 1.5 straipsnis.
6.4. Šioje byloje prejudicinių faktų reikšmę turi ne administracinių teismų išvados padarytos taikant SMK ir ĮR, o šių teismų nustatyti šie prejudiciniai faktai: i) dėl importo skolos muitinei, ii) Sąjungos tranzito procedūros pažeidimo fakto ir mechanizmo, iii) Europos Komisijos interneto tinklapio duomenys apie tranzito procedūras pagal SMK ir ĮR, negali būti laikomi užbaigtos tranzito procedūros įrodymu, kadangi jie akivaizdžiai neatitinka teisės aktų nuostatų; iv) atsakovė žinojo, kad gabena prekes pagal Sąjungos tranzito procedūrą ir privalėjo prekes pristatyti į paskirties muitinę Bulgarijoje, postą Kalotina.
6.5. Teismas iš esmės mokestinių teisinių santykių sferoje priimtų administracinių teismų sprendimų išvadas, kurios buvo padarytos taikant SMK ir ĮR, nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė į civilinių teisinių santykių sferą, o muitinės skolininkų solidarumą vertino per prievolių ir sutarties vykdymo taisykles (CK 6.38, 6.200 straipsniai) ir jau civilinėje byloje plėtojo administracinėse bylose pateiktų teismų procesinių sprendimų aiškinimą, kuris iš esmės nėra galimas.
6.6. 2019 m. spalio 30 d. į muitinės sistemą buvo įkelta deklaracija T1 MRN Nr. 19LTV500016E 4F3C8, kur įrašius apeliantės kodą ir muitinei patvirtinus šią deklaraciją, apeliantė net nematydama ir neturėdama savo žinioje prekių, tapo tranzito procedūros vykdytoja, tačiau prekes išvežti iš ES muitų teritorijos per Kalotiną, Bulgarijos muitinės postą, galėjo ir privalėjo tik fiziškai prekes gabenusi atsakovė. Tačiau to padaryta nebuvo, prekės buvo nuvežtos ir iškrautos apeinant muitinę Rygoje, kitaip tariant, atsakovė sąmoningai pašalino prekes iš muitinės priežiūros, kas ir tapo importo skolos atsiradimo priežastimi.
6.7. Skolos muitinei atsiradimo juridinis faktas yra ne kokių nors dokumentų įforminimas ar „apgaulingi“ duomenys Europos muitinės sistemoje apie neva įvykdytas procedūras, o fizinis prekių pašalinimas iš muitinės priežiūros ir prekių patekimas į ES muitų teritoriją, kas įvyko šios bylos atveju.
6.8. Atsakovė, realiai vykdžiusi prekių, kurioms buvo nustatyta Sąjungos tranzito procedūra, vežimą, besąlygiškai žinojo, kad ji prekių į Kalotina muitinę nepristatė ir atitinkamai jas apeinant muitinės kontrolę iškrovė Rygoje. Kai tuo tarpu apeliantė, kaip galimą skolą muitinei užtikrinantis asmuo, realiai prekių nevaldė, nevežė ir net jų nematė, todėl apeliantė neturėjo ir negalėjo žinoti apie neteisėtus ir žalą sukeliančius atsakovės veiksmus.
6.9. Sąjungos tranzito procedūra, pašalinant prekes iš muitinės priežiūros, buvo pažeista išimtinai tik dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės. Tuo tarpu apeliantės, kaip Sąjungos tranzito procedūros vykdytojos statusas yra susijęs su galimos muitinės skolos sumokėjimo užtikrinimu, o ne su fiziniu prekių vežimu ir pristatymu į paskirties muitinę.
6.10. Pirmos instancijos teismas solidarumo ir solidarių skolininkų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų nesvarstė, o bylą sprendė pagal SMK taikymo pasėkoje pasiektą teisinį rezultatą, t. y. muitinės teisės normų taikymo rezultatą tiesiogiai perkeliant į privatinių teisinių santykių sferą. Toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į ESTT praktiką yra nepagrįstas.
6.11. SMK taikymo sferoje buvo nustatytas muitinės skolininkų solidarumas ir jis lietė ne tarpusavio skolininkų reikalavimus vienas kitam, o solidarią skolininkų pareigą sumokėti muitus ir PVM. Sumokėjus skolą muitinei ir pasibaigus mokestiniams ginčams, tuo pačiu momentu pasibaigė SMK taikymas, nes įvykdymu (muitų sumokėjimu) pasibaigė SMK reguliuojami teisiniais santykiai. Tuo tarpu šios bylos ginčo šalių tarpusavio atgręžtiniams teisiniams santykiams turi būti taikomos CK normos.
6.12. Atsakovė savo neteisėtais veiksmais pašalindama jos realiai gabentą krovinį iš muitinės priežiūros sukėlė turtinę žalą apeliantei, kuri užtikrindama mokestinių prievolių padengimą privalėjo sumokėti mokesčius ir dėl to patyrė turtinę žalą, o visa tai atitinka deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas, kuomet privalo būti taikomos CK 6.263 straipsnio 1 d. ir 6.246 straipsnio 1 d. įtvirtintos generalinio delikto taisykles.
6.13. Visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados apie šio ginčo šalių abipusiai atliktus neteisėtus veiksmus, nes apeliantės taip vadinami neteisėti veiksmai sprendime nėra net įvardinti. Prekių neteisėtą patekimą į ES muitų teritoriją sąlygojo išimtinai tik atsakovės veiksmai, šių veiksmų neįtakojo apeliantė ir net šiems veiksmams apeliantė negalėjo užkirsti kelio.
7. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pati kompetentinga muitines įstaiga buvo tiesiogiai nurodžiusi, jog ginčo prekių muitines procedūros Bulgarijos muitinės įstaigose pradžioje buvo užbaigtos, o tyrimas dėl jų rezultatų pradėtas vėliau, siekiant išsiaiškinti, ar tai neįvyko per klaidą arba dėl apgaulės, kas ir paaiškėjo, gavus atsakymus iš užsienio valstybių. Vadinasi, faktas, kad atsakovei vežti buvo perduotos prekės, kurioms jų perdavimo metu tranzito muitinės procedūros užbaigimo faktas buvo pažymėtas kaip įvykęs (ir Europos Komisijos tinklapyje ir pačios muitinės informacinėse sistemose), civilinėje byloje yra akivaizdus bei akivaizdžiai nustatytas, jam patvirtinti visiškai nėra būtina remtis išimtinai tik Europos Komisijos tinklapio informacija, kuri tėra tik papildomas įrodymas visų kitų įrodymų kontekste.
7.2. Atsakovė nėra ir nebuvo nei muitinės deklarantas, nei ginčo tranzito muitinės procedūros vykdytojas. Atitinkamas teises turėjo ir paslaugas teikė ieškovė, kuri pati tai pripažino. Todėl teisinės pasekmės už netinkamą deklaracijos pateikimą ir pagal ją įformintos muitinės procedūros netinkamą užbaigimą Bulgarijoje ir turi prisiimti pati ieškovė.
7.3. Tranzito muitinės procedūros pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 119LTVR500016E4F3C8 veiksmus sudaro kompleksas veiksmų ir paslaugų, kuris nėra susijęs vien tik su faktiniu prekių pašalinimu iš muitinės priežiūros. Šį veiksmų ir paslaugų kompleksą sudarė: i) prekių deklaravimo paslaugos (kurias atliko ieškovė) ir ii) prekių gabenimo (pervežimo paslaugos), kurias atliko atsakovė.
7.4. Teigiant, kad tariamai visą žalos (nesumokėtų importo mokesčių forma) atsiradimą sąlygojo tik vežėjo (atsakovės) veiksmai, yra nesuprantama bei nepaaiškinama kokiu būdu, pagrindu ir kam apskritai kompetentinga Vilniaus teritorinė muitinė tikrino ieškovės veiklą ir ją taip pat įtraukė į vykdytą patikrinimą bei galiausiai dar ir pripažino solidariai atsakinga už skolos muitinei susidarymą.
7.5. Ginčo teisiniams santykiams aktualus SMK aiškiai nurodo, kad už tranzito muitinės procedūros eigą bei su ja susijusias prievoles atsako ne vien tik vežėjas (atsakovė), bet ir pats procedūros vykdytojas (ieškovė).
7.6. Muitinės procedūros vykdytojas (ieškovė) turėjo pateikti išvykimo muitinei teisingus dokumentus apie tinkamą procedūros užbaigimą. Atsakovė, kaip vežėjas, apskritai nežinojo ir negalėjo žinoti bei iki šiol nežino kokius tiksliai dokumentus ieškovė pateikė muitinės įstaigai. Nagrinėjamu atveju tranzito muitinės procedūra buvo pirmiausiai pripažinta tinkamai užbaigta ir ginčui aktualios tranzito muitinės deklaracijos statusas buvo nurodomas kaip tinkamai užbaigtas iki 2020 m. sausio 21 d. Tai parodo, kad ieškovė, kaip muitinės procedūros vykdytojas, kontroliavusi jos eigą, buvusi atsakinga už informacijos muitinei teikimą turi prisiimti bent jau solidarią atsakomybę už netinkamai (per klaidą, neteisėtai) užbaigtos tranzito muitinės procedūros pasekmes.
7.7. Sprendžiant šį civilinį ginčą turi būti remiamasi ir CK normomis, ir viešosios teisės normomis jų tarpusavyje niekaip nesupriešinant (kaip pageidauja ieškovė). Kadangi SMK nereguliuoja solidariosios atsakomybės, šiuo klausimu turėtų būti taikomas CK.
7.8. Administracinių teismų sprendimais aiškiai pasisakyta dėl šalių atsakomybės už susidariusią importo mokesčio skolą, t. y. jos abi pripažintos atsakingomis už skolos muitinei susidarymą. Atitinkamai, tokia atsakomybė niekaip negali būti perkelta išimtinai tik atsakovei.
7.9. Muitinės procedūros vykdytojas yra muitinei priimtinu garantu, tačiau tai nereiškia, kad dėl šios priežasties jis tik formaliai privalo (kaip garantas) padengti galinčią susidaryti skolą muitinei ir yra iš viso atleidžiamas nuo bet kokių kitų su tranzito muitinės procedūra susijusių pareigų (dėl procedūros eigos, jos baigtumo įrodinėjimo ir t.t.).
7.10. Atsakovė atliko ginčo prekių pervežimą jau po to, kai muitinės informacinėse sistemose buvo atlikti ginčo prekių tranzito muitinės procedūros deklaravimo veiksmai ir ši procedūra buvo pažymėta kaip užbaigta, t. y. buvo įrašai apie tai, kad jos tranzito statusas ginčo prekėms netaikomas, kad tranzitas yra baigtas. Tokiu būdu, atsakovė priėmė vežti ginčo prekes pagrįstai tikėdamasi ir turėdama teisėtą lūkestį, kad už jas importo mokesčiai jau yra sumokėti, o prekėms nebetaikoma muitinės priežiūra, nes tą ir liudijo muitinės informacinės sistemos. Taigi ne atsakovė yra vienintelis ar išimtinis teisinės atsakomybės subjektas ar skolininkas muitinei, kadangi ji pati buvo suklaidinta kitų asmenų, tame tarpe ir pačios ieškovės veiksmų, kuomet pirmiausiai ginčo prekės buvo uždeklaruotos muitinei pažymint apie deklaravimo baigtumą.
7.11. Ieškovei buvo ir turėjo bei galėjo būti žinoma, kad dar prieš atsakovės atliktą ginčo prekių pervežimą į Latviją ginčo tranzito muitinės procedūra jau buvo muitinės informacinėse sistemose pažymėta kaip užbaigta/įvykdyta (nors ginčo prekės ir nebuvo fiziškai nusiųstos į paskirties muitinės įstaigą Bulgarijoje). Tačiau ieškovė jokių veiksmų nutraukti pradėtos tranzito procedūros, anuliuoti pateiktos jos tranzito deklaracijos nesiėmė. Taip pat ji nepateikė atsakovei jokios informacijos ar nurodymų, jog ginčo prekės nėra tinkamai „išmuitintos“ ir ginčo prekės negali būti toliau niekur gabenamos ir jos turi likti muitinės priežiūroje.
7.12. Nesuprantama kaip ieškovė „negalėjo užkirsti kelio“ netinkamam muitinės procedūros vykdymui, jeigu ji pati davė leidimą vykdyti muitinės procedūrą, suteikė leidimą į muitinės deklaraciją įrašyti jos kodą, teikė deklaravimo muitinėje paslaugas, kaip tokias paslaugas teikiantis asmuo turėjo prieigą prie muitinės informacinių sistemų, privalėjo matyti jų rezultatus ir galėjo bet kuriuo momentu arba imtis atitinkamų veiksmų. Toks ieškovės neveikimas sąlygojo papildomos mokestinės prievolės muitinei atsiradimą ir kartu skolos muitinei padidėjimą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
8. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo, kuriuo buvo ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).
10. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl ginčo faktinių aplinkybių
11. Nagrinėjamoje byloje surinktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatytos šios faktinės aplinkybės:
11.1. 2019 m. spalio 30 d. krovinių poste „Paneriai“ buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal T1 Nr. 119LTVR500016E4F3C8 (ieškinio priedas Nr. 3). Šioje tranzito deklaracijoje kaip tranzito procedūros vykdytojas buvo nurodyta ieškovė. Sąjungos tranzito procedūra buvo įforminta pagal pateiktą CMR važtaraštį Nr. RGC-1030/01, kuriame vežėju nurodyta atsakovė UAB „Dagana“ (ieškinio priedas Nr. 4). Krovinys (freonas) buvo nukreiptas į Bulgarijos muitinės postą „MP Kalotina“ ir išleistas į paskirties muitinės įstaigą plombuotoje transporto priemonėje, kurios valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Tranzito procedūros vykdytoja, t. y. ieškovė, nurodyta kaip turinti leidimą naudoti Bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūrų vykdymui.
11.2. Bulgarijos Respublikos muitinė informavo Lietuvos Respublikos muitinę, kad prekės, kurios buvo deklaruotos nurodytoje tranzito deklaracijoje, nebuvo pateiktos muitinės kontrolei paskirties muitinės įstaigoje Bulgarijoje, kad transporto priemonė, gabenusi šias prekes, nekirto Bulgarijos sienų (ieškinio priedas Nr. 5). Sąjungos tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją Nr. 19LTVR500016E4F3C8 buvo užbaigta Bulgarijos muitinės poste (BG005804) neteisėtai (per klaidą).
11.3. Vilniaus teritorinė muitinė nustatė, kad atsakovė UAB „Dagana“, priėmusi krovinį pagal CMR važtaraštį Nr. RGC-1030/01, patvirtino tai įmonės antspaudu ir parašu CMR 23-iajame langelyje. Be to, atsakovė UAB „Dagana“ turėjo vykdyti prekių pervežimą iš UAB „Armo“ muitinės sandėlio į paskirties muitinės įstaigą, kurios pavadinimas MP „Kalotina“ ir kodas BG005804 nurodyti CMR 13-iajame langelyje. Todėl Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. sausio 24 d. raštu Nr. (8.1/16)-2V-1561 kreipėsi į UAB „Dagana“, prašydama pateikti informaciją, kas pateikė užsakymą krovinio pervežimui, kur ir kada buvo pristatytas bei iškrautas minėtas krovinys, pateikiant tai patvirtinančius dokumentus, bei pateikti visą turimą informaciją, susijusią su minėtų prekių gabenimu, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad prekės buvo pristatytos į muitinės įstaigą (ieškinio priedas Nr. 6).
11.4. Atsakovė UAB „Dagana“ 2020 m. kovo 9 d. pateikė atsakymą Vilniaus teritorinei muitinei, kuriame nurodė, kad krovinys, deklaruotas T1 deklaracijoje Nr. 19LTVR500016E4F3C8, nugabentas ne į Serbiją, o į Latviją, ir iškrautas adresu: (duomenys neskelbtini). Taip pat paaiškino, kad nurodymą pakeisti maršrutą ir nuvežti prekes į Latviją ji gavo iš įmonės, užsakiusios prekių gabenimą – „Steelway OU“, kuri nurodė pervežti krovinį nauju maršrutu, t. y. į bendrovę SIA „Auto 5000“ (ieškinio priedas Nr. 7).
11.5. Vilniaus teritorinė muitinė gavo informaciją iš Latvijos muitinės administracijos, kad prekės pagal T1 deklaraciją Nr. 19LTVR500016E4F3C8 nebuvo pateiktos Latvijos muitinei. Be to, informavo, kad neturi duomenų, jog prekės būtų importuotos Latvijos teritorijoje. Papildomai pažymėjo, kad bendrovės SIA „Auto 5000“ veikla nutraukta 2018 metais, o 2020 m. vasario 4 d. įmonė apskritai likviduota.
11.6. Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. birželio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 18KP-16-380, kuriuo pripažino, kad už neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR500016E4F3C8, atsirado mokestinė prievolė muitinei, o tranzito procedūros vykdytoja UAB ,,Morigana“ kartu su UAB ,,Dagana“ pripažinta solidaria skolininke muitinei. Vilniaus teritorinė muitinė ginčo šalių vardu įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 3 561 Eur muito, 12 253 Eur PVM, 41 Eur muito delspinigių, 768 Eur PVM delspinigių ir 1 581 Eur baudos; 2021 m. kovo 1 d. Vilniaus teritorinės muitinės informaciniu pranešimu papildomai priskaičiuoti 886 Eur dydžio delspinigiai; visa prievolė sudarė 19 090 Eur. Vilniaus teritorinė muitinė tiesiogiai nurašė iš UAB „Dagana“ sąskaitos 3 561 Eur dydžio muito sumą (ieškinio priedas Nr. 8, 15).
11.7. Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1302-811/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03839-2020-0) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2899-442/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03839-2020-0), kuriais išspręstas mokestinis ginčas, konstatuota, jog Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai nustatė ieškovės mokestinę prievolę muitinei. Įsiteisėjus šio teismo sprendimui ieškovė padengė muitinės mokestinį reikalavimą ir apmokėjo muitinės reikalaujamą sumą – 15 529 Eur.
Dėl administraciniuose teismuose nustatytų faktinių aplinkybių
12. Tarp Vilniaus teritorinės muitinės, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir ieškovės (apeliantės) UAB „Morigana“ išnagrinėtas mokestinis ginčas dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 1A-190 „Dėl UAB „Morigana“ skundo“ ir Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 18KP-16-380 dalies, kuria skolininke muitinei pripažinta UAB „Morigana“ ir jai įregistruota mokestinė prievolė muitinei.
13. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1302-811/2021 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03839-2020-0), be kita ko, nustatyta, kad:
13.1. UAB „Morigana“ ir UAB „Dagana“ nei Vilniaus teritorinei muitinei, nei Muitinės departamentui, nei teisminio nagrinėjimo metu nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad prekės, deklaruotos tranzito procedūrai pagal tranzito T1 deklaraciją Nr. MRN19LTVR500016E4F3C8, iš tiesų buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai muitinės formalumams atlikti ir pasiekė gavėją;
13.2. Iš rašytinių bylos duomenų matyti, kad Latvijos muitinės administracija 2020 m. balandžio 17 d. informavo Vilniaus teritorinę muitinę, jog prekės, deklaruotos tranzito T1 deklaracijoje Nr. 19LTVR500016E4F3C8, nebuvo pateiktos Latvijos muitinės kontrolei, taip pat ji neturi duomenų, kad prekės apskritai buvo importuotos Latvijos Respublikos teritorijoje. Taip pat, kaip nustatyta, Bulgarijos muitinė 2020 m. sausio 9 d. raštu informavo Vilniaus teritorinę muitinę, jog transporto priemonė, kurios valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini), nekirto Bulgarijos Respublikos sienų, o taip pat ir Serbijos muitinės administracija 2020 m. birželio 12 d. informavo Vilniaus teritorinę muitinę, kad Serbijos įmonė ,,Tron Tex D.O.O. Novi Sad“ yra aiškiai nurodžiusi, jog niekada negavo prekių pagal tranzito T1 deklaraciją Nr. 19LTVR500016E4F3C8.
14. 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 patvirtinto Sąjungos muitinės kodekso, nustatančio bendrąsias taisykles ir procedūras, taikomo į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms, 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo yra muitinės prižiūrimos ir gali būti jos tikrinamos; kad ne Sąjungos prekės muitinės prižiūrimos tol, kol pasikeičia jų muitinis statusas arba kol jos išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinamos. Pagal Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalį Sąjungos tranzito procedūros vykdytojas atsako: a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi; c) jeigu muitų teisės aktuose nenumatyta kitaip, už tai, kad būtų pateikta garantija, užtikrinanti galinčios atsirasti pareigos sumokėti importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, arba kitus privalomuosius mokėjimus, numatytus kitose atitinkamose galiojančių teisės aktų nuostatose, įvykdymą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai. Taip pat minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prekių vežėjas arba gavėjas, kuris priima prekes žinodamas, kad jos gabenamos taikant Sąjungos tranzito procedūrą, taip pat atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1302-811/2021 padarė išvadą, kad ieškovė UAB „Morigana“ yra tranzito procedūros vykdytoja, todėl, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktais, ji atsako už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių, taip pat už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi.
16. Komisijos įgyvendinimo Reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau - Įgyvendinimo taisyklės ir/arba ĮR) 312 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Sąjungos tranzito procedūra laikoma tinkamai užbaigta, jei jos vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Taigi, minėto straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Įgyvendinimo taisyklių taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą.
17. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės apie neteisingai užbaigtas Sąjungos tranzito procedūras, įskaitant ir pagal T1 deklaraciją Nr. 19LTVR500016E4F3C8, įrodo, jog Vilniaus teritorinė muitinė turėjo pagrindą paskirti ieškovei mokestinę prievolę muitinei, t. y. 3 561 Eur muito, 12 253 Eur PVM, 41 Eur muito delspinigių, 768 Eur PVM delspinigių ir 1 581 Eur baudą, kad UAB „Morigana“, kaip procedūros vykdytoja, turėjusi įvykdyti prievoles, susijusias su tinkamai įformintomis muitinės procedūromis ir tinkamu tranzito procedūrų taikymu, teisėtai laikoma skolininke.
18. Nagrinėjamu atveju mokestiniame ginče, kuris išnagrinėtas administraciniuose teismuose, dalyvavo ne tik ieškovė (apeliantė), bet ir atsakovė trečiojo asmens statusu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiais teismų sprendimais nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su tranzito procedūros, iš kurios nagrinėjamoje byloje kildinama žala (nuostoliai), vykdymu šioje civilinėje byloje neturi būti iš naujo įrodinėjamos, bet laikomos nustatytomis administracinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Dėl ginčo esmės
19. Nagrinėjamu atveju apeliantė neginčija administraciniuose teismuose nustatytų faktinių aplinkybių ir prieitų išvadų dėl apeliantės atsakomybės viešosios teisės srityje už atsakovės vykdyto vežimo metu atsiradusių muitų, mokesčių ir sankcijų sumokėjimo. Apeliantė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad vežėja (atsakovė) atliko neteisėtus veiksmus, kai pažeidė Sąjungos tranzito procedūrą, fiziškai pašalindama iš muitinės priežiūros prekes, ir šie atsakovės veiksmai sukėlė žalą apeliantei, remiantis generalinio delikto doktrina. Atsakovės turtinės prievolės atsiradimo pagrindas yra turtinės žalos apeliantei padarymas, atsakovei pažeidus SMK 233 straipsnio 3 dalies ir ĮR 306 straipsnio reikalavimus. Apeliantė nurodo, kad atsakovė nuo Sąjungos tranzito deklaracijos priėmimo muitinėje ir muitinės leidimo vykdyti Sąjungos tranzito procedūrą momento, valdydama ir realiai veždama prekes, pagal SMK ir ĮR teisinį reguliavimą privalėjo prekes pristatyti į muitinę Bulgarijoje, Kalotina, tačiau padarė priešingai, prekes be muitinės leidimo iškrovė Rygoje, Latvijoje. Šie iš esmės neteisėti veiksmai sąlygojo ne žalą valstybės biudžetui, o importo skolos muitinei atsiradimą, kurį užtikrino apeliantė.
20. Apeliantė nurodo skundžiamo sprendimo ydingumą tuo aspektu, kad teismas iš esmės mokestinių teisinių santykių sferoje priimtų administracinių teismų sprendimų išvadas, kurios buvo padarytos taikant SMK ir ĮR, nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė į civilinių teisinių santykių sferą, o muitinės skolininkų atsakomybės solidarumą vertino per prievolių ir sutarties vykdymo taisykles (CK 6.38 ir 6.200 straipsniai) ir jau civilinėje byloje plėtojo administracinėse bylose pateiktų teismų procesinių sprendimų aiškinimą, kuris iš esmės nėra galimas.
21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliantės teiginiais, kad muitinės teisės reguliavimo dalykas yra visuomeniniai santykiai susiklostantys dėl muitų, PVM ir akcizų mokėjimo prievolių Europos Sąjungai, kiek tai susiję su muitais ir Lietuvai, kiek tai susiję su PVM ir akcizais. Vadinasi, muitinės teisė reguliuoja teisinius santykius tarp Europos Sąjungą ar valstybę narę atstovaujančio mokesčių administratoriaus ir asmenų, privalančių muitų ar mokesčių sferoje atlikti tam tikrus veiksmus, skolos muitinei atsiradimą, skolininko nustatymą ir mokestinės skolos išieškojimą. Šio reguliavimo tikslas užtikrinti Europos Sąjungos ir valstybių narių fiskalinius interesus, o reguliavimo metodas giežtai imperatyvus, tai yra subjektas gali veikti tik tiek ir tik taip, kaip yra nustatyta teisiniame reguliavime. Mokestiniai santykiai pasibaigia išieškojus skolą muitinei. Tuo tarpu privatinės teisės reguliavimo dalykas yra turtiniai ir neturtiniai vienas kitam nepavaldžių ir lygiateisių asmenų teisiniai santykiai, o reguliavimo metodas dispozityvus, tai yra leidžiama tai, kas nėra uždrausta įstatymu. Šio reguliavimo tikslas užtikrinti civilinės apyvartos patikimumą, kuomet kylantys tarp asmenų konfliktai turtinių santykių sferoje yra išsprendžiami dispozityviu teisniu reguliavimu ir šio reguliavimo taisyklėmis.
22. Šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl to, ar atsakovė, kuri faktiškai vežė krovinį, o ieškovė garantavo už jos mokestines prievoles, privalo atsakyti visa mokestinių prievolių apimtimi ieškovei pagal privatinės teisės taisykles. Kitaip tariant, tarp šalių kilo ginčas dėl solidariųjų skolininkų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų, t. y. ar atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovei visą sumą, sumokėtą vykdant Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 18KP-16-380. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju pareikštas ieškinys civilinio proceso tvarka, nurodant teisinį pagrindą CK 6.9 straipsnio 5 dalį, t. y. prašant taikyti atsakovei deliktinę atsakomybę, kas reiškia, jog šiuo atveju ginčas kilęs iš civilinių teisinių santykių. Nors žalos dydis kilęs iš mokestinės prievolės sumokėjimo, tačiau tai nekeičia kilusio teisinio ginčo pobūdžio ir taikytino teisinio reglamentavimo, nes sprendžiamas klausimas ne dėl mokestinės prievolės teisėtumo ir pagrįstumo, o dėl deliktinės civilinės atsakomybės.
Dėl atgręžtinio reikalavimo atsakovei
23. Pagal CK 6.9 straipsnį reglamentuoti bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai. Pagal šio straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju ieškovė (apeliantė) prašė taikyti CK 6.9 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią, jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiame straipsnyje nurodyti pasyviojo solidarumo teisiniai padariniai bendraskolių tarpusavio santykiams, jo 1 dalyje įtvirtintas bendrasis principas, kad bendraskolių tarpusavio santykiai yra grindžiami dalinės, bet ne solidariosios prievolės principais. Vieno solidariojo skolininko įvykdyta visa prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis). Kartu toks bendraskolis perima kreditoriaus teises ir įgyja teisę pareikšti regresinį, t. y. atgręžtinį, reikalavimą kitiems bendraskoliams. Bendraskolis regreso teisę įgyja pagal įstatymą (CK 6.114 straipsnio 3 punktas), todėl nereikalingi papildomi bendraskolių susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-403/2022).
24. Nagrinėjamos bylos kontekste, pabrėžtina, kad solidarumas siejo tik kreditorę (plačiąją prasme – valstybę, mokestinės prievolės kreditorę) ir skolininką (asmenų daugetas skolininko pusėje – apeliantę ir atsakovę), o įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigė apeliantei sumokėjus mokesčius (muitus), todėl buvusias solidariąsias skolininkes (apeliantę ir atsakovę) sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai reglamentuojami CK 6.9 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad skolininkams solidarioji atsakomybė iš delikto teisinių santykių taikoma pagal CK 6.6 ir 6.279 straipsnių normas, bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tik jeigu neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. tik tokiu atveju gali būti taikoma skolininkų lygių dalių prezumpcija.
26. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais Vilniaus teritorinės muitinės, Muitinės departamento, Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais konstatuota, jog mokestinę prievolę privalo įvykdyti solidariai ieškovė (apeliantė) ir atsakovė ir nėra pagrindų, kurie atleistų nuo solidariosios prievolės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu vadovavosi šiomis išvadomis mokestiniame ginče ir todėl tik dalį ieškovės sumokėtos mokestinės prievolės priteisė iš atsakovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sutapatino apeliantės ir atsakovės solidariąją atsakomybę mokestiniame teisiniame santykyje su apeliantės ir atsakovės teisiniu santykiu dėl civilinės atsakomybės taikymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės (apeliantės) nurodytas aplinkybes dėl atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų vertino netinkamai, nes šiuo atveju nenustatė kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko apeliantė kaip muitinės tranzito procedūrų vykdytojas (garantas).
27. Mokestiniame ginče ieškovė (apeliantė) UAB „Morigana“ teismų sprendimais pripažinta tranzito procedūros vykdytoja SMK prasme, todėl, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktais, apeliantė atsako prieš valstybę už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių, taip pat už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi. Sąjungos tranzito procedūra laikoma tinkamai užbaigta, jei jos vykdytojas išvykimo valstybės narės muitinei priimtinu būdu pateikia vieną iš šių dokumentų, kuriuose identifikuojamos prekės: a) paskirties valstybės narės patvirtintą dokumentą, kuriame identifikuojamos prekės ir kuriuo patvirtinama, kad jos buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai arba pristatytos įgaliotajam gavėjui, kaip nurodyta SMK 233 straipsnio 4 dalies b punkte; b) valstybės narės muitinės patvirtintą dokumentą arba muitinės dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės fiziškai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos; c) muitinės dokumentą, išduotą trečiojoje šalyje, kurioje prekėms įforminta muitinės procedūra; d) trečiojoje šalyje išduotą antspauduotą arba kitaip tos šalies muitinės patvirtintą dokumentą, kuriuo įrodoma, kad prekės laikomos išleistomis į laisvą apyvartą toje šalyje. Taigi, minėto straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Įgyvendinimo taisyklių taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Sąjungos tranzito procedūros užbaigimą.
28. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad tranzito procedūros vykdytojas, kaip išorinio Bendrijos tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado nesilaikius su šia procedūra susijusių nuostatų. Tokia tranzito procedūros vykdytojui priskirta atsakomybe siekiama užtikrinti tikslų ir vienodą su šia procedūra susijusių nuostatų taikymą ir tinkamą tranzito operacijų eigą, kad būtų apsaugoti Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Įtvirtinant šią objektyvią tranzito procedūros vykdytojo atsakomybę, Muitinės kodekse nustatomas pagrindinis teisinis mechanizmas, be kita ko, palengvinantis tinkamą tranzito operacijų eigą, kad būtų apsaugoti Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai (ESTT 2010 m. liepos 15 d. sprendimas byloje DSV Road, C‑234/09, 30 punktas ir nurodyta jurisprudencija). Numatytas solidarumo mechanizmas yra nacionalinėms valdžios institucijoms suteikta papildoma teisinė priemonė siekiant padidinti jų veiksmų išieškant skolą muitinei ir apsaugant Sąjungos nuosavus išteklius efektyvumą (2011 m. vasario 17 d. sprendimas byloje Berel ir kt., C‑78/10, 48 punktas). Ši atsakomybė taip pat nepriklauso nuo tranzito procedūros vykdytojo sąžiningumo ir nuo to, kad išorinio Bendrijos tranzito procedūros pažeidimą lemia su juo nesusijęs veiksmas (šiuo klausimu žr. ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje Militzer & Münch, C‑230/06, 49 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Tai, kad valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui (ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje C-154/16 „Latvijas Dzelzceļš“ VAS prieš Valsts ieņēmumu dienes, 90 punktas).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika patvirtina apeliantės teiginius, kad viešosios teisinės atsakomybės dėl nesumokėtų mokesčių (muitų) taikymo prasme apeliantė ir atsakovė laikytinos solidariosiomis skolininkėmis ne dėl to, kad jas sieja jų veiksmų bendrumas, bet iš esmės dėl to, kad valstybei būtų lengviau išieškoti mokestines skolas, net ir tais atvejais kai tranzito procedūros pažeidimą lemia ne procedūros vykdytojo veiksmai. Nagrinėjamu atveju yra svarbu pažymėti, kad ieškovė (apeliantė) nebuvo faktinė prekių vežėja, vežėja buvo atsakovė; iš bylos duomenų nustatyta, kad muitinės deklaracijas apeliantė pildė pagal atsakovės (vežėjos) pateiktus duomenis; apeliantės ir prekių siuntėjo/gavėjo nesiejo jokie sutartiniai santykiai; ne apeliantė, bet būtent atsakovė kaip faktinė vežėja, fiziškai valdė krovinį, vykdė siuntėjo/gavėjo nurodymus dėl pakeisto maršruto, tačiau apeliantės apie tai neinformavo. Pritartina apeliantės argumentams, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti jokie apeliantės kaip muitinės (tranzito) procedūrų vykdytojo (garanto) neteisėti veiksmai ir kaltė, pvz. kad netinkamai buvo užpildytos muitinės deklaracijos, netinkamai pateikta informacija kompetentingoms institucijoms ir pan. Apeliantė tinkamai atliko savo pareigas muitinės procedūrų vykdymo metu, o viešoji atsakomybė dėl mokesčių (muitų) buvo pritaikyta dėl to, kad muitinės procedūra buvo netinkamai užbaigta, nes ginčo prekės išvis nebuvo vežamos į nurodytą paskirties vietą (Serbijoje) per nurodytą muitinės postą Bulgarijoje. Dar daugiau, atsakovės teigimu, pakeitus prekių pristatymo maršrutą siuntėjo/gavėjo nurodymu, prekės nebuvo tinkamai išmuitintos ir naujoje paskirties vietoje – Latvijoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokestinė prievolė sumokėti mokesčius (muitus) kilo išimtinai dėl atsakovės neteisėtų ir kaltų veiksmų, o apeliantė savo elgesiu niekaip neprisidėjo prie to, kad kiltų viešoji teisinė atsakomybė.
30. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai vertino nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, todėl netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias bendruosius deliktinės atsakomybės taikymo atvejus ir solidariųjų bendraskolių atgręžtinių reikalavimų tenkinimo taisykles ir dėl to priėmė iš dalies nepagrįstą skundžiamą sprendimą nepagrįstai nepatenkinęs ieškovės ieškinio visa apimtimi, kas sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą keisti ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
32. Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
33. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
34. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamą sprendimą, ieškovės ieškinys tenkinamas visiškai, todėl jai iš atsakovės priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 2400,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus, bei sumokėjo 349,00 Eur žyminio mokesčio už ieškinį.
35. Apeliantė (ieškovė) bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2178,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus, bei sumokėjo 215,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkintas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).
36. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
37. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas apeliantei iš atsakovės, iš viso 2749,00 Eur pirmosios instancijos teisme ir 2393,00 Eur apeliacinės instancijos teisme.
38. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Morigana“ apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Patenkinti ieškinį visiškai.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Morigana“, juridinio asmens kodas 300909603, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dagana“, juridinio asmens kodas 302305014, 15 529,00 Eur (penkiolika tūkstančių penkis šimtus dvidešimt devynis eurus) žalos atlyginimo ir 6 (šešių) proc. metines palūkanas už priteistą (15 529,00 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m gegužės 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2749,00 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt devynis eurus ir 0 ct) bylinėjimosi išlaidų.“
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Morigana“, juridinio asmens kodas 300909603, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dagana“, juridinio asmens kodas 302305014, 2393,00 Eur (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 0 ct.) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Asta Jakutytė-Sungailienė
Rūta Latvelė
Ieva Navickaitė-Sakalauskienė