Civilinė byla Nr. 3K-3-249/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.4; 114.8.2

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. balandžio 29 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei G. D. dėl iškeldinimo; trečiasis asmuo V. D. (V. D.).

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovui nuosavybės teise priklauso gamybinės paskirties pastatas–siurblinė (duomenys neskelbtini). Šiame pastate yra 23,23 kv. m patalpos, kuriose gyvena atsakovė. Ji nurodytose patalpose apsigyveno 1984 metais sudariusi santuoką su trečiuoju asmeniu, kaip jo šeimos narė. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu konstatuota, kad patalpų (duomenys neskelbtini), pažymėtų plane 1H2p, 2-1 plotas – 14,73 kv. m, 2-2 – plotas 1,27 kv. m, 2-3 plotas – 7,23 kv. m, terminuota nuomos sutartis pasibaigė, suėjus nuomos terminui, todėl nuomotojos AB „Lietuvos geležinkeliai“ reikalavimu nuomininkas V. D. iškeldintinas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Priverstinai vykdant šį teismo sprendimą iš ginčijamų patalpų iškeldintas atsakovės sutuoktinis, o ji ir toliau liko gyventi, nes buvo neįtraukta į bylą. Nei atsakovė, nei jos sutuoktinis niekada nedirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Dėl to ieškovas, remdamasis CK 6.613, 6.618, 6.620 straipsniais, prašė teismo iškeldinti atsakovę iš ginčijamų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovės sutuoktinio tėvai buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojai. Šiuo metu jie yra mirę.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: iškeldino atsakovę iš 23,23 kv. m patalpų, esančių pastate–siurblinėje (duomenys neskelbtini), plane pažymėtų indeksu 1H2p, priklausančių nuosavybės teise ieškovui, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; priteisė ieškovui iš atsakovės 100 Lt žyminio mokesčio; priteisė valstybei iš atsakovės 9,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas sprendime nurodė, kad pagal CK 6.613 straipsnį, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas ir jo šeimos nariai turi išsikelti iš patalpos, o neišsikėlusieji yra iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Remdamasis šia nuostata ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nebuvo įtraukta į bylą, kurioje jos sutuoktinis iškeldintas iš ginčijamų patalpų, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje ieškovo reikalavimas atsakovei išsikeldinti yra pagrįstas, todėl jį patenkino.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi atmetė atsakovės apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ginčo patalpos yra gamybinės, jos neturi gyvenamųjų patalpų statuso ir jomis gali naudotis tik darbuotojai, aptarnaujantys siurblinę. Vis dėlto su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta terminuota šių patalpų nuomos sutartis. Kadangi jos galiojimo terminas pasibaigė, tai nuomininkas ir jo šeimos nariai turi išsikelti, kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama (CK 6.613 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nebūdama sutarties šalis, kasatorė neturi teisės ginčyti jos vyro ir ieškovo sudarytos nuomos sutarties bei reikalauti ją pripažinti niekine. Be to, teismo nuomone, nėra pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti niekine ir negaliojančia, nes nėra įrodymų, kad ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, jos pagrindu yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kitoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nėra pagrindo remtis Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir suteikti atsakovei kitas gyvenamąsias patalpas, nes iki 2002 metų nuomos sutarties dėl ginčijamų patalpų sudarymo atsakovė ir trečiasis asmuo šiomis patalpomis naudojosi be teisinio pagrindo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Teismai neanalizavo to, ar sandoris, kurio pagrindu priimtas teismo sprendimas, atitinka įstatymų reikalavimus, ar jis teisėtas ir ar nėra pagrindų pripažinti jį niekiniu.

2.     Teismai neteisingai nustatė aplinkybę, kad ginčijamos patalpos yra gamybinės. Kasatorė teigia, jog jos yra ne gamybinės, bet gyvenamosios, nes yra pritaikytos tokiai paskirčiai, jose iki mirties gyveno kasatorės sutuoktinio tėvai, po to ir kasatorė su sutuoktiniu. Be to, kasatorė pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie tai, kad šios patalpos yra gamybinės.

3.     Teismai tiksliai nenustatė, kokiu pagrindu ieškovas buvo suteikęs ginčijamas patalpas, ar nuomininkai ginčijamose patalpose gyvena teisėtai (ar neįsikėlė savavališkai), kokiu pagrindu jie turėtų išsikelti iš nuomojamų patalpų. Kasatorė nurodo, kad teismų išvada, jog kasatorė ir sutuoktinis ginčo patalpose gyvena be teisinio pagrindo, yra nepagrįsta. Kasatorė mano, kad ji ir sutuoktinis teisėtai gyvena ginčo patalpose nuo 1982 m. birželio 9 d., kai ieškovas 1982 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 411 leido nuomos santykius performinti sutuoktinio V. D. vardu, nes mirė jo motina – pagrindinė buto nuomininkė. Kasatorė tvirtina, kad nuo šios datos nuoma tapo ilgalaikė, neterminuota, nesusieta su darbo santykiais. Dėl šios priežasties kasatorė įsitikinusi, kad pagal Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 10 punktą nei ji, nei trečiasis asmuo negali būti iškeldinti iš ginčo patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Kasatorė teigia, kad nors Butų kodeksas dabar negalioja, bet nuomininkų teisės į gyvenamąją patalpą nepasikeitė ir nenustojo galios.

4.     Kasatorė taip pat nurodo, kad 2002 metų sutartis Nr. 32 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos, eksploatacinių išlaidų bei komunalinių paslaugų apmokėjimo“  yra niekinė (CK 1.80 straipsnis), nes prieštarauja CK 6.618, 6.619 straipsniams. Kasatorė ir sutuoktinis niekada nebuvo ieškovo darbuotojai, patalpos buvo nuomojamos dar iki šios sutarties sudarymo. Kasatorė mano, kad 2002 metų sutartyje nustatyti išlaidų, susijusių su buto išlaikymu, apmokėjimo terminai, bet ne nuomos terminas.

Trečiasis asmuo pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamų patalpų paskirtis yra tarnybinės mašinisto patalpos, nors jose ir gyveno kasatorė su sutuoktiniu. Ieškovas mano, kad su kasatorės sutuoktiniu buvo sudaryta terminuota patalpų nuomos sutartis, kurios galiojimo terminas pasibaigė, todėl nuomininkas ir jos šeimos nariai privalo išsikraustyti, o kitos gyvenamosios patalpos jiems neturi būti suteiktos. Ieškovas nurodė, kad ginčijamos patalpos, kaip tarnybinės, buvo suteiktos kasatorės sutuoktinio tėvui, nes jis dirbo siurblinės mašinistu, bet, 1955 m. liepos 11 d. įsakymu atleidus jį iš darbo, jis prarado teisę naudotis tarnybinėmis patalpomis. Dėl to ieškovas mano, kad teismai teisingai taikė CK 6.613 straipsnį.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai  kasacinio skundo argumentai yra susiję su CK 6.613 straipsnio bei teisės normų, reglamentuojančių iškeldinimą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, taikymu ir aiškinimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo (...) būsto neliečiamybė (...). To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), tiek ją aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą akcentavęs būtent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2000; 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-298/2004; 2006 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2006). Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamų asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė pareiškėjo gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias  asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996?IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45).

Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ nuosavybės teise priklauso pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra ieškovo gamybinės patalpos, įvardytos kaip pastatas–siurblinė. Šiame pastate yra 23,23 kv. m patalpos, kurios, ieškovo teigimu, priskiriamos siurblinės mašinisto tarnybinėms patalpoms. Ginčo patalpos buvo skirtos trečiojo asmens V. D. tėvui N. D., kuris nuo 1945 iki 1955 metų dirbo pas ieškovą vandentiekio mašinistu. Trečiojo asmens motina L. D. nuo 1956 iki 1979 metų (iki mirties) dirbo pas ieškovą virtuvės darbininke. Šiose patalpose kaip šeimos narys nuo savo gimimo gyveno N. ir L. D. sūnus V. D. Jam sudarius santuoką, ginčo patalpoje apsigyveno kasatorė G. D. V. D. ginčo patalpoje gyvenamąją vietą deklaravo (buvo registruotas) 1973 metais, o kasatorė – 1993 metais (b. l. 26). Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad po motinos, kaip pagrindinės buto nuomininkės, mirties ieškovas leido įforminti asmeninę sąskaitą sūnaus N. D. vardu. Dėl to negalima sutikti su ieškovo teiginiais, kad ginčo bute V. ir G. D. šeima apsigyveno be teisinio pagrindo. Be to, ne be ieškovo sutikimo kasatorė buvo priregistruota ginčo bute. Ieškovo teigimu, V. D. ir G. D. niekada pas ieškovą nedirbo, todėl iš tarnybinių patalpų turi būti iškeldinti, bet, taip teigdamas, ieškovas neatsižvelgia į tai, kad ginčo patalpose V. D. apsigyveno kaip mirusiojo darbuotojo šeimos narys, o atsakovė – vėliau, sudariusi su juo santuoką. Teismai, nagrinėdami bylą, nesiaiškino ir netyrė faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovės ir trečiojo asmens apsigyvenimu tarnybinėse patalpose bei kasatorės priregistravimu ginčo patalpose, nevertino šių asmenų teisės į būsto neliečiamumo gerbimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą šios teisės normos  taikymo ir aiškinimo praktiką, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose. Dėl to neatskleista ginčo esmė. Šių aplinkybių nustatymas yra svarbus tinkamam materialinės teisės normų taikymui, nes tuo metu, kai trečiasis asmuo, vėliau ir kasatorė apsigyveno ginčo patalpoje, galiojo Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 9 punktas, pagal kurį neleidžiama iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, mirusiojo darbuotojo, kuriam suteikta gyvenamoji patalpa, šeimos narių.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad kasatorė neturi teisės reikalauti pripažinti 2002 metų tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį niekine ir negaliojančia. Kolegijos nuomone, kasatorė yra pagrindinio nuomininko šeimos narė, todėl ji turi tokias pat teises kaip ir nuomininkas, taip pat ir teisę reikalauti nuomos sutartį pripažinti niekine bei negaliojančia (CK 6.589 straipsnio 1 dalis). Be to, šioje byloje kita byla, kurioje iškeldintas kasatorės sutuoktinis, neturi prejudicijos, nes G. D. į ją nebuvo įtraukta byloje dalyvaujančiu asmeniu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pateikta sutartis Nr. 32 dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos, eksploatacinių išlaidų bei komunalinių paslaugų apmokėjimo yra be datos: joje įrašyti tik metai, nurodyta, kad galioja iki 2002 m. gruodžio 31 d. Iš jos turinio matyti, kad tai sutartis dėl nuomos mokesčio, eksploatacinių išlaidų ir komunalinių paslaugų apmokėjimo, bet ne dėl gyvenamosios patalpos nuomos. Dėl to šiuo atveju tam, kad būtų galima tinkamai taikyti teisės normas, teismui būtina išsiaiškinti, kokios sutarties pagrindu iki 2002 metų sutarties sudarymo ginčo patalpose gyveno trečiasis asmuo ir kasatorė.

Teismai nevertino pirmiau nurodytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tiek spręsdami iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų klausimą, tiek vertindami aplinkybes, susijusias su gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimu, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, suformuluotas CPK 176–185 straipsniuose, todėl liko neatskleista bylos esmė pirmosios instancijos teisme, o pagal pateiktus įrodymus negalima bylos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikintini pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimas ir nutartis bei byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnio).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK  360 ir 362 straipsniais,

 

nutaria:

 

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Česlovas Jokūbauskas
	Egidijus Laužikas
	Algis Norkūnas