Civilinė byla Nr. e3K-3-187-469/2024

        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12616-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiami teisės klausimai dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9 straipsnio 5 dalies ir 6.263 straipsnio santykio ir šių įstatymo nuostatų taikymo solidariųjų skolininkų tarpusavio reikalavimams, kai solidarioji prievolė kyla viešosios Europos Sąjungos teisės – Sąjungos muitinės kodekso (2013 m. spalio 9 d. Europos ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013) normų pagrindu.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 12 915 Eur žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė nurodė, kad teikia paslaugas, susijusias su muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu, ir turi leidimą naudoti bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūroms vykdyti, t. y. tokią garantiją, kuri skirta daugeliui muitinio tranzito procedūrų ir kuria užtikrinamas atsiradusių ar galinčių atsirasti mokestinių prievolių, susijusių su muitinės administruojamais mokesčiais, įvykdymas. Kai ieškovė suteikia teisę savo klientams naudotis savo turima bendrąja garantija tranzitui, pagal muitinės tranzito deklaracijas ieškovė yra įrašoma kaip muitinės procedūros vykdytoja. Anot ieškovės, 2019 m. lapkričio 13 d. buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, o ieškovė šioje tranzito deklaracijoje buvo nurodyta kaip tranzito procedūros vykdytoja. Sąjungos tranzito procedūra buvo įforminta pagal CMR važtaraštį, kuriame atsakovė nurodyta kaip vežėja, o krovinys buvo nukreiptas į Bulgarijos muitinės postą, tačiau vėliau Bulgarijos muitinė informavo Lietuvos Respublikos muitinę, kad tranzito deklaracijoje nurodytos prekės nebuvo pateiktos muitinės kontrolei paskirties muitinės įstaigoje ir kad šias prekes gabenusi transporto priemonė nekirto Bulgarijos sienos. Įvertinusi surinktą informaciją, Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. birželio 9 d. sprendimu pripažino, kad už neįvykdytą Sąjungos tranzito procedūrą atsirado mokestinė prievolė muitinei, o ieškovė, kaip tranzito procedūros vykdytoja, ir atsakovė, kaip faktinė krovinio vežėja, pripažintos solidariosiomis skolininkėmis. Ieškovė nurodė, kad ji padengė muitinės mokestinį reikalavimą ir sumokėjo 12 915 Eur. Kadangi už muitinės tranzito procedūros pažeidimą tiesiogiai atsakinga tik atsakovė, kuri, kaip faktinė vežėja, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių atsirado mokestinė prievolė muitinei, tai nurodytos žalos atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovės. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės padaryti pažeidimai ir atsakomybė jau nustatyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, be to, atsakovės padarytas deliktas buvo tyčinis, nes, atsižvelgiant į suplanuotą maršrutą, net nebuvo ketinimo vežti krovinį į nurodytą vietą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 12 915 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos 12 915 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. gegužės 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.       Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2020 m. birželio 9 d. sprendimu pripažino, jog už tinkamai neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal deklaraciją T1 Nr. 19LTVR500016EA65D2, atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis – 2970 Eur muito, 10 220 Eur PVM; solidariosios skolininkės – ieškovė ir atsakovė; nusprendė skirti solidariosioms skolininkėms 1319 Eur baudą. Šiame muitinės sprendime nurodyta, kad 2019 m. lapkričio 13 d. muitinės sandėlyje buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją T1 Nr. 19LTVR500016EA65D2, kurioje deklaruotos prekės – cheminiai preparatai pramonės įrenginiams (freonas), prekių siuntėja – UAB „Armo“, prekių gavėja – Serbijos įmonė „Tron Tex D.O.O. Novi Sad“; tranzito terminas – 2019 m. lapkričio 20 d. Sąjungos tranzito procedūra buvo įforminta pagal tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį CMR Nr. FRR-121119 (2019 m. lapkričio 12 d.), kuriame vežėja nurodyta atsakovė; tranzito procedūros vykdytoja – ieškovė. Krovinys buvo nukreiptas į Bulgarijos muitinės postą ir išleistas į paskirties muitinės įstaigą plombuotoje transporto priemonėje, tačiau Sąjungos tranzito procedūra pagal nurodytą deklaraciją buvo užbaigta Bulgarijos muitinės poste neteisėtai (per klaidą). Muitinės sprendime pažymėta, kad atlikto tyrimo metu nei tranzito procedūros vykdytoja (ieškovė), nei vežėja (atsakovė) nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad deklaruotos prekės buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai muitinės formalumams atlikti. Muitinė konstatavo, kad tranzito procedūros vykdytojos ir vežėjos prievolių nevykdymas susijęs su neteisėtu prekių paėmimu iš muitinės priežiūros neužbaigus tranzito procedūros, taip pat su tuo, kad atsirado importo skola muitinei. Muitinė pažymėjo, kad prekių vežėja (atsakovė), priėmusi prekes, žinojo, jog prekėms yra įforminta muitinio tranzito procedūra, kuri turi būti užbaigta paskirties muitinės įstaigoje, todėl krovinio nepateikusi paskirties muitinės įstaigai vežėja (atsakovė) taip pat laikoma skolininke.

6.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 19 d. ir 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimais, priimtais administracinėse bylose Nr. eI3-1301-535/2021 ir Nr. eI3-3676-983/2022, atmetė ieškovės ir atsakovės skundus, kuriais buvo ginčijamas, be kita ko, ir nurodytas Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. birželio 9 d. sprendimas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendime nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1301-535/2021 yra nustatyta, kad pagal deklaracija T1 Nr. 119LTVR500016EA65D2 įformintą Sąjungos tranzito procedūrą atsakovė gabentos prekės nebuvo pristatytos į paskirties muitinę Bulgarijoje, taip pat prekės nebuvo pateiktos Latvijos muitinei, o šios prekės buvo pašalintos iš muitinės priežiūros ir dėl to buvo pažeista Sąjungos tranzito procedūra, tai lėmė skolos muitinei atsiradimą; kad atsakovė žinojo apie muitinės teisės reikalavimus, t. y. pareigą tinkamai įvykdyti Sąjungos tranzito procedūrą, ir juos pažeidė; kad atsakovė tiesiogiai dalyvavo, atliekant veiksmus, dėl kurių prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, ir Sąjungos tranzito procedūra nebuvo įvykdyta. Teismas nurodė, kad šiose administracinėse bylose teismų nustatytas aplinkybes ir konstatuotus juridinius faktus vertina kaip iš naujo neįrodinėtinas aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

7.       Teismas nurodė, kad šioje byloje šalys nesutaria dėl šalių atsakomybės masto, t. y. ieškovė laikosi pozicijos, kad jai atsakovė turi atlyginti visą žalą, o atsakovės nuomone, šalių tarpusavio atsakomybės dalys yra lygios.

8.       Teismas pažymėjo, kad nei šios civilinės bylos duomenys, nei Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas, nei nurodytose administracinėse bylose priimti teismų procesiniai sprendimai neteikia pagrindo konstatuoti kokių nors ieškovės neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų, dėl kurių atsakovė nepristatė krovinio į paskirties muitinę Bulgarijoje, o nugabeno krovinį į Latviją, jo nepateikdama Latvijos muitinei ir taip pažeisdama Sąjungos tranzito procedūrą. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad būtent atsakovės, kaip krovinio faktinės vežėjos, tiesioginiai veiksmai nulėmė nagrinėjamo pažeidimo ir atitinkamai ginčo šalių solidariosios prievolės muitinei atsiradimą. Kadangi tokiems neteisėtiems atsakovės faktiniams veiksmams ieškovė (juolab ieškovės kokie nors neteisėti veiksmai) neturėjo jokios įtakos, tai teismas nusprendė, kad ginčo šalių, kaip solidariųjų bendraskolių, tarpusavio atgręžtiniams santykiams taikytinos CK 6.9 straipsnio 5 dalies normos, nustatančios, kad jeigu prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą ir ieškinys tenkintinas.

9.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. sausio 23 d. nutartimi

10.       Kolegija nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl solidariųjų skolininkų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų, t. y. ar atsakovei kyla pareiga grąžinti ieškovei visą sumą, sumokėtą vykdant Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. birželio 9 d. sprendimą.

11.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį reiškė prašydama priteisti žalos atlyginimą iš atsakovės CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovė ieškinio reikalavimą grindė tuo, kad prievolė sumokėti skolą kilo dėl atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų.

12.       Pagal CK 6.9 straipsnį reglamentuoti bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai. Pagal šio straipsnio 1 dalį, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Šiuo atveju ieškovė prašė taikyti CK 6.9 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą.

13.       Kolegija pažymėjo, kad bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tik jeigu neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. tik tokiu atveju gali būti taikoma skolininkų lygių dalių prezumpcija.

14.       Kolegija nurodė, kad įsiteisėjusiais Vilniaus teritorinės muitinės, Muitinės departamento, Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais konstatuota, jog mokestinę prievolę privalo atlyginti solidariai ieškovė ir atsakovė ir nėra pagrindų, kurie atleistų nuo solidariosios prievolės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visą ieškovės sumokėtą skolą priteisė iš atsakovės, tokiu būdu paneigdamas įsiteisėjusius nurodytus procesinius sprendimus ir nustatytą aplinkybę, kad dėl mokestinės prievolės solidariai atsakingos abi šalys. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir nepagrįstai priteisė regreso tvarka visą sumokėtą ieškovės mokestinę prievolę iš atsakovės ieškovei. Kolegija pažymėjo, kad  ieškovė ieškinį pareiškė CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindu, tai reiškia, jog ieškovei kilo pareiga įrodyti šios normos taikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės kaltės ir neteisėtų veiksmų vertino netinkamai, kadangi šiuo atveju ieškovė į bylą nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog tik atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ar išimtinai atsakovės naudai. Kolegija pabrėžė, kad įsiteisėję teismų sprendimai vienareikšmiškai patvirtina, jog mokestinė prievolė kilo tiek dėl atsakovės, tiek dėl ieškovės kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą mokestinės prievolės sumokėjimo pareigą perkėlė atsakovei.

15.       Kolegijos nuomone, atlikti ieškovės ir atsakovės konkrečių veiksmų, vykdant tranzito muitinės procedūrą, detalaus vertinimo nebuvo pagrindo, kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovės veiksmai ir neveikimas įvertinti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir nustatyta, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė savo veiksmais nulėmė mokestinės prievolės atsiradimą.

16.       Kolegija nurodė, kad ieškovei, kuri teigia, jog atsakovė privalo grąžinti ieškovei visą sumokėtą mokestinę prievolę ir pareiga grąžinti sumokėtas lėšas kyla CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindu, kilo pareiga įrodyti, jog prievolė išimtinai kilo tik dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar jos naudai. Kolegijos vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog šioje situacijoje išimtinai neteisėtus veiksmus atliko tik atsakovė. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – ieškovė nuotoliniu būdu deklaravo tranzito procedūros įvykdymą, o atsakovė nenuvežė prekių į paskirties vietą. Būtent šių dviejų veiksmų visuma nulėmė mokestinės prievolės atsiradimą. Kaip teisingai nurodo ieškovė, šalių solidarioji prievolė galiojo iki ieškovės visiško prievolės įvykdymo, o po prievolės įvykdymo kilo civiliniai deliktiniai santykiai. Nustatant, kokią dalį įvykdytos prievolės atsakovė turi teisę regreso tvarka grąžinti, reikšminga aplinkybė, dėl kurio subjekto veiksmų kilo šalims solidarioji prievolė. Kaip minėta, teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatyta, kad prievolę nulėmė tiek ieškovės, tiek atsakovės neteisėti veiksmai, todėl darytina išvada, jog pagrindo išvadai, jog mokestinės prievolės kilimą nulėmė tik atsakovės veiksmai, nėra. Kolegija, nustačius, jog ieškovė neįrodė, kad prievolė atsirado išimtinai dėl atsakovės kaltės arba jos naudai, nusprendė, kad pagrindo taikyti CK 6.9 straipsnio 5 dalį nėra.

17.       Kolegija konstatavo, kad, nenustačius CK 6.9 straipsnio 5 dalies taikymo sąlygų, taikytina CK 6.9 straipsnio 1 dalis – solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Kolegija nurodė, kad prievolės dydis – 15 226 Eur, todėl kiekvienai iš šalių tenkanti prievolės dalis sudarė po 7613 Eur. Kolegija nustatė, kad iš atsakovės banko sąskaitos buvo nurašyta 2970 Eur, o likusią 12 915 Eur prievolės dalį sumokėjo ieškovė. Nagrinėjamu atveju ieškovei tenkanti prievolės dalis sudarė 7613 Eur (15 226 Eur/2), todėl, iš ieškovės sumokėtos 12 915 Eur sumos atskaičiavus ieškovei tenkančią dalį 7613 Eur, konstatuojama, jog buvo teisinis pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovės 5302 Eur (12 915 Eur – 7613 Eur).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 13 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1.        Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir klaidingai nustatė ieškovės reikalavimo atsakovei teisinį pagrindą. Tarp šalių ginčas kilo ne dėl solidariųjų skolininkų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų, o dėl atsakovės savarankiškos deliktinės atsakomybės ieškovei. Nors ieškovė reikalavimą grindė generalinio delikto doktrina, t. y. siekė įrodyti, kad atsakovei ieškovės atžvilgiu taikytina savarankiška deliktinė atsakomybė, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių ginčą perkvalifikavo kaip kilusį tarp bendraskolių dėl tarpusavio atgręžtinių reikalavimų pagal CK 6.9 straipsnį. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliacinės instancijos teismas, ieškovė niekada nereiškė reikalavimo atsakovei dėl žalos atlyginimo CK 6.9 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovės nuomone, vienam iš solidariųjų skolininkų įvykdžius mokestinę prievolę muitinei, jo reikalavimas kitam bendraskoliui, atsakingam už atsiradusią žalą, negali būti vertinamas pagal CK 6.9 straipsnyje nustatytas taisykles, o yra kvalifikuotinas kaip pareikštas dėl deliktinės atsakomybės taikymo generalinio delikto pagrindu (CK 6.263 straipsnis). CK 6.9 straipsnis, reglamentuojantis bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus prievolinių santykių kontekste, šiam tarp šalių kilusiam ginčui negali būti taikomas, nes pradinis teisinis santykis, kuriame konstatuota ieškovės ir atsakovės solidarioji atsakomybė, nėra prievolinis civiline teisine prasme: jis yra reguliuojamas viešosios (muitinės) teisės normų, todėl ir šalių atsakomybė negali būti kvalifikuojama kaip solidarioji deliktinė. Nesant solidariosios prievolės privatinės teisės prasme, negali būti sprendžiama ir dėl solidariųjų bendraskolių tarpusavio atgręžtinių reikalavimų pagal CK 6.9 straipsnį.

18.2.        Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino solidariąją atsakomybę, kuri kilo viešosios (muitinės) teisės pagrindu, su solidariąja atsakomybe civilinės teisės prasme, todėl taikė netinkamas teisės normas. Šiam ginčui solidariosios atsakomybės klausimas buvo reikšmingas tik tada, kai Vilniaus teritorinė muitinė, remdamasi muitinės teisės aktais, be kita ko, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, priėmė sprendimą, pagal kurį buvo nustatytos dvi solidariosios muitinės skolininkės (ieškovė, kaip muitinio tranzito procedūros vykdytoja, ir atsakovė, kaip faktinė krovinio vežėja). Tai – solidarioji atsakomybė mokestinės prievolės prasme, o ne solidarioji atsakomybė, kilusi iš delikto teisinių santykių, kaip nurodė teismas. Šie santykiai, reguliuojami viešosios teisės normų, pasibaigė, kai ieškovė padengė muitinės mokestinį reikalavimą, t. y. kaip viena iš bendraskolių įvykdė mokestinę prievolę muitinei. Tai padariusi ieškovė atsakovei, kaip subjektui, dėl kurio neteisėtų ir kaltų veiksmų tranzito procedūra nebuvo užbaigta, pareiškė reikalavimą dėl žalos, atsiradusios įvykdžius mokestinę prievolę muitinei, atlyginimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad tai, jog valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja iš vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui (ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje C-154/16, 90 punktas). Šią teisę ieškovė įgyvendino pareikšdama atsakovei ieškinį dėl deliktinės atsakomybės taikymo generalinio delikto pagrindu. Krovinys buvo perėjęs atsakovės dispozicijon ir būtent ji yra atsakinga už krovinio nepristatymą į nurodytą muitinės postą Bulgarijoje. Dėl to, kad Bulgarijoje neteisėtai (per klaidą) buvo užbaigta tranzito procedūra, yra išimtinai atsakinga krovinio vežėja (atsakovė). Jeigu atsakovė būtų pristačiusi krovinį, kuris buvo jos dispozicijoje, į paskirties muitinę, mokestinė prievolė muitinei nebūtų atsiradusi ir ieškovė nebūtų turėjusi pareigos sumokėti muitinės reikalaujamos sumos – 12 915 Eur. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ieškovės reikalavimą būtų kvalifikavęs ne kaip solidariojo skolininko atgręžtinį reikalavimą, o kaip reikalavimą atsakovei taikyti deliktinę atsakomybę generalinio delikto pagrindu, visas ieškovės ieškinys būtų buvęs patenkintas, kaip ir nusprendė pirmosios instancijos teismas.

18.3.        Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkintinas tik 50 proc., neatsižvelgė į tai, kokiu pagrindu kiekvienai iš šalių kilo atsakomybė muitinei, kas turi esminę įtaką sprendžiant dėl atsakovės deliktinės atsakomybės ieškovei po to, kai ji įvykdė muitinės mokestinį reikalavimą. Atsakovei mokestinė atsakomybė buvo nustatyta dėl to, kad ji nepristatė savo dispozicijoje buvusio krovinio į muitinės nurodytą paskirties vietą, dėl to tranzito procedūra nebuvo baigta. Ieškovė šio krovinio nevaldė ir niekaip kitaip nebuvo susijusi su faktiniu jo gabenimu, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Ieškovės mokestinė atsakomybė kilo tik dėl to, kad ji tranzito deklaracijoje formaliai buvo nurodyta kaip tranzito procedūros vykdytoja. Kitaip tariant, ieškovės atsakomybė muitinės teisės prasme atsirado ne dėl jos neteisėtų ir kaltų veiksmų, o dėl to, kad ieškovė prisiėmė muitinės (tranzito) procedūrų vykdytojo (garanto) įsipareigojimus. Ieškovė tinkamai atliko savo pareigas muitinės procedūrų vykdymo metu, o viešoji atsakomybė dėl mokesčių (muitų) jai buvo pritaikyta dėl to, kad muitinės procedūra buvo netinkamai užbaigta, nes ginčo prekės išvis nebuvo vežamos į nurodytą paskirties vietą (Serbijoje) per nurodytą muitinės postą Bulgarijoje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo, rėmėsi vien tik faktu, kad ieškovei kilo mokestinė prievolė. Ieškovės mokestinė prievolė savaime negali būti vertinama kaip įrodanti jos kaltę ir neteisėtus veiksmus nei viešosios atsakomybės kontekste, nei juolab sprendžiant dėl atsakovės deliktinės atsakomybės ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai įvardijo ieškovės neteisėtus veiksmus, be jokio paaiškinimo nurodydamas, kad ieškovė „nuotoliniu būdu“ deklaravo tranzito procedūros vykdymą. Pažymėtina, kad ne tik teisės aktai nenustato tokio nuotolinio deklaravimo galimybių, nei objektyviai tai yra įmanoma padaryti. Ieškovės ir atsakovės neteisėtus veiksmus bei kaltę apeliacinės instancijos teismas vertino taikydamas CK 6.9 straipsnį, kuris, kaip minėta, šalių ginčui neturėtų būti taikomas. Tai, kad muitinės tranzito procedūrų vykdytojui buvo nustatyta mokestinė prievolė, savaime nereiškia, kad jis atliko kokius nors neteisėtus ir kaltus veiksmus, kai sprendžiama dėl kito bendraskolio, atsakingo už atsiradusią žalą, deliktinės atsakomybės taikymo, – garantinio pobūdžio įsipareigojimų muitinei prisiėmusio subjekto neteisėti veiksmai bei kaltė turi būti konkrečiai įrodyti ne pagal CK 6.9 straipsnį, o remiantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi. Kaip minėta, ieškovės mokestinė atsakomybė kilo tik dėl to, kad ji tranzito deklaracijoje formaliai buvo nurodyta kaip tranzito procedūros vykdytoja, t. y. dėl prisiimtų garantinio pobūdžio įsipareigojimų, o ne dėl jos neteisėtų ar kaltų veiksmų. Būtent atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su tuo, kad prekės nepasiekė paskirties vietos, t. y. tik dėl atsakovės kaltės tranzito procedūra nebuvo užbaigta. 

19.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

19.1.        Atsakovė neginčija ieškovės teisės reikšti jai atgręžtinius reikalavimus, bet tik dėl 50 proc. sumos. ESTT praktika patvirtina tranzito procedūros vykdytojo teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui, bet nepateikia jokio išaiškinimo, kokia apimtimi tranzito procedūros vykdytojas turi teisę pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui, ir nėra pateikta jokių argumentų, kad visais atvejais vežėjas privalo tranzito procedūros vykdytojui 100 proc. kompensuoti jo sumokėtas importo mokesčių skolos sumas (ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje C-230/06; 2017 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje C-154/16, 90 punktas).

19.2.        Ieškovė nepagrįstai teigia, kad tranzito muitinės procedūros pažeidimas įvyko tik dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nugabenant ginčo prekes į Latvijos Respubliką, kur jos buvo pristatytos ne į muitinės sandėlį, kaip to reikalaujama tranzito muitinės procedūros. Atsakovei tik buvo perduotas pervežti krovinys, apie kurį muitinei jau buvo pateikta informacija, kad su juo susiję tranzito formalumai užbaigti, ir tai buvo pažymėta muitinės informacinėse sistemose, o tai reiškia, kad atsakovė turėjo pakankamą teisinį pagrindą manyti, jog jokių draudimų ar ribojimų gabenti šias prekes nėra. Būtent atsakovė buvo suklaidinta trečiųjų asmenų veiksmų bei Europos Komisijos oficialios duomenų bazės duomenų dėl tranzito muitinės procedūros užbaigimo, todėl negalima konstatuoti jokio esminio jos nerūpestingumo ar nesąžiningumo ar daryti išvados, kad skola muitinei dėl muitinės procedūros pažeidimo atsirado išimtinai tik dėl atsakovės kaltės ir išimtinai tik dėl jos neteisėtų veiksmų.

19.3.        Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismų įsiteisėjusiais sprendimais nustatyta, jog prievolę nulėmė tiek ieškovės, tiek atsakovės neteisėti veiksmai, todėl darytina išvada, kad pagrindo išvadai, jog mokestinės prievolės kilimą nulėmė tik atsakovės veiksmai, nėra (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-3676-983/2022, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-662/2023). Atsakovė ne kartą paaiškino šioje byloje, kad ji yra vežėja ir nevykdė jokių ginčo prekių deklaravimo ar išmuitinimo (nei nuotolinio, nei nenuotolinio, nei kokia nors kita forma), nes neturi jokio atstovo muitinėje teisinio statuso, leidžiančio tą daryti (Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 24 straipsnis). Būtent ieškovė, tą ir pati nurodė savo ieškinyje, teikia deklaravimo muitinėje bei atstovo muitinėje paslaugas, o tai reiškia, kad ji ir turi prisiimti atsakomybę už tokių paslaugų teikimo teisines ir faktines pasekmes bei atsakyti už su tuo susijusius pažeidimus, jei buvo pažeista prekių deklaravimo ar išmuitinimo tvarka (Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 ir 3 dalys, Komisijos deleguotojo reglamento 2015/2446 B-01 Priedo 11 antraštinės dalies 3 skyriaus 7 pastraipa). Teisė į muitinės informacines sistemas pateikti duomenis, be kita ko, apie tranzito muitinės procedūros vykdymą (nepateikiant prekių muitinei) yra suteikta specialiai asmenų kategorijai, būtent tranzito muitinės procedūros vykdytojams ar prekių gavėjams, turintiems su muitine atitinkamą sutartį, bet ne tranzitu gabenamų prekių vežėjai, šiuo atveju atsakovei, kuri tokios sutarties neturi ir niekada neturėjo.

19.4.        Pažymėtina, kad priežastinio ryšio sąlyga taikoma ir generalinio delikto atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017). Nagrinėjamu atveju vien atsakovės veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su visa skola muitinei, net jei būtų taikoma CK 6.248 straipsnio 3 dalis (generalinis deliktas). Taip pat nėra ir teisinio pagrindo laikyti, jog prievolės muitinei buvo neįvykdytos tik dėl vienos iš skolininkės, t. y. atsakovės, kaip bendraskolės, kaltės, ir taikyti CK 6.9 straipsnio 5 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nagrinėjamos bylos kasacijos dalyko

20.       Nagrinėjamoje byloje keliami teisės klausimai dėl CK 6.9 straipsnio 5 dalies ir 6.263 straipsnio santykio ir šių įstatymo nuostatų taikymo solidariųjų skolininkų tarpusavio reikalavimams, kai solidarioji prievolė kyla viešosios Europos Sąjungos teisės – Sąjungos muitinės kodekso (2013 m. spalio 9 d. Europos ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013) normų pagrindu: 1) ar CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatos gali būti taikomos, kai solidarioji bendraskolių prievolė kyla viešosios teisės pagrindu; 2) koks yra muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės pagal Sąjungos muitinės kodeksą ir civilinės atsakomybės santykis, kai sprendžiami solidariųjų skolininkų tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai.

Dėl CK 6.9 straipsnio 5 dalies ir 6.263 straipsnių santykio ir taikymo solidariųjų skolininkų tarpusavio reikalavimams

21.       Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad bylą nagrinėję teismai, ginčo santykiams taikydami CK 6.9 straipsnio 5 dalį, padarė materialiosios teisės taikymo klaidą ir be pagrindo pakeitė jos nurodytą ieškinio teisinį pagrindą.

22.       Dėl šio kasacinio skundo argumento visų pirma pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos procesinių dokumentų turinio, pati ieškovė teisiniu ieškinio reikalavimų pagrindu nurodė dvi teisės normas: CK 6.9 straipsnio 5 dalį ir 6.263 straipsnį; pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, taikė CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatas ir ieškinį tenkino visiškai; apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.9 straipsnio 1 ir 5 dalimis, sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies.

23.       Nors argumentas dėl ieškovės nurodyto teisinio pagrindo pakeitimo be jos valios atmestinas, atsižvelgiant į teismų praktikoje vienareikšmiškai pripažįstamą bylą nagrinėjančio teismo prerogatyvą tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir pritaikyti teisingą reglamentavimą ginčui spręsti, kasacinės bylos nagrinėjimo dalyku išlieka teisės klausimas, koks yra CK 6.9 straipsnio 5 dalies ir 6.263 straipsnio santykis sprendžiant dėl solidariųjų skolininkų tarpusavio atgręžtinių reikalavimų; ar bylą nagrinėję teismai, šalių ginčą spręsdami pagal solidariųjų skolininkų tarpusavio reikalavimus reglamentuojančias CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepadarė materialiosios teisės normų taikymo klaidos.

24.       Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-701/2022, 33 punktas). Taigi ieškovui nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinio pagrindo, nes teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017 36 punktą).

25.       Nors ieškovui neuždrausta ieškinio pareiškime nurodyti, jo nuomone, taikytinų įstatymų, kvalifikuoti faktinių aplinkybių pagal tas normas, kurias jis pageidauja taikyti, pateikti su tų normų taikymu susijusių teisinių argumentų, tačiau teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 61 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).  

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl CK 6.9 straipsnio 5 dalies ir 6.263 straipsnio santykio, aktuali bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklė. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama, kad materialiosios teisės bendrųjų ir specialiųjų normų prieštaravimas sprendžiamas vadovaujantis principu lex specialis derogat legi generali (specialioji norma turi viršenybę prieš bendrąją), todėl tais atvejais, kai tą patį santykį reguliuoja dvi teisės normos, kurių viena yra bendresnio pobūdžio, o kita – specialioji, atsižvelgiama į teisėje galiojantį principą, kad prioritetą turi specialioji teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 21 punktą). 

27.       Bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisykle kasacinio teismo praktikoje remiamasi ir sprendžiant dėl civilinių teisių gynimo būdų taikymo. CK 1.137 straipsnyje  įtvirtinta asmens teisė į pažeistų civilinių teisių gynybą reiškia ir teisę pasirinkti gynybos būdą, vis dėlto ši asmens teisės nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo. Tais atvejais, kai įstatyme yra įtvirtinti specialieji teisių gynimo būdai, teismas turi šiuos specialiuosius gynybos būdus taikyti, nepaisydamas to, kad ieškovas ieškinį grindžia bendrosiomis civilinės atsakomybės instituto nuostatomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 18–22 punktus).

28.       CK 6.263 straipsnyje suformuluotos pagrindinės deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina – bendroji, universali kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

29.       CK 6.9 straipsnio nuostatomis reglamentuojama atskira civilinių santykių grupė – solidariųjų bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai. CK 6.9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais.

30.       Kasacinio teismo praktikoje aktualiu nagrinėjamam ginčui aspektu išaiškinta, kad bendraskolių prievolės kreditoriui solidarumas nereiškia, jog bendraskolius sieja tarpusavio solidarioji prievolė. Solidarumas sieja tik kreditorių ir skolininką, o įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigia, todėl buvusius solidariuosius skolininkus sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė. Bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai reglamentuojami CK 6.9 straipsnyje. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Šioje CK 6.9 straipsnio normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad solidariųjų skolininkų tarpusavio santykiai grindžiami dalinės, o ne solidariosios prievolės principais. Be to, minėtoje normoje yra įtvirtinta prezumpcija, kad visų bendraskolių dalys yra lygios, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytas išimtis. Tai reiškia, kad minėta prezumpcija gali būti nuginčijama. Tokios prezumpcijos netaikymo atvejus pagal minėtą normą gali nustatyti ir įstatymas. Pavyzdžiui, to paties CK 6.9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta minėtos taisyklės išimtis, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-611/2021, 23, 24 punktai). 

31.       Minėta, ieškovė teigia, kad CK 6.9 straipsnio 5 dalis šalių ginčui netaikytina, kadangi solidarioji bendraskolių prievolė kilo viešosios teisės pagrindu. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Solidariųjų skolininkų prievolė kreditoriui pasibaigia, kai yra įvykdoma; pasibaigus solidariajai bendraskolių prievolei, pasibaigia ir jų santykiai su kreditoriumi, tarp solidariųjų bendraskolių susiklosto privatiniai teisiniai santykiai dėl tarpusavio atgręžtinių reikalavimų, kurie reglamentuojami civilinės teisės normomis.

32.       Aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatos yra specialiosios CK 6.263 straipsnio atžvilgiu, todėl pagal bendrąsias teisės normų konkurencijos taisykles taikytinos solidariųjų skolininkų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams. Šios taisyklės nepaneigia tai, kad solidarioji skolininkų prievolė kreditoriui kilo viešosios teisės pagrindu. 

33.       Remiantis nurodytais argumentais kasacinio skundo argumentai dėl neteisingo CK 6.9 straipsnio 5 dalies taikymo atmetami kaip nepagrįsti.

 Dėl muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės Sąjungos muitinės kodekso (2013 m. spalio 9 d. Europos ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013) normų pagrindu

34.       Kasaciniame skunde ieškovė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino viešąją ir civilinę atsakomybę ir paneigė jos teisę reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu.

35.       Muitų santykiai – Europos Sąjungos viešosios teisės reglamentuojama sritis. Ieškovės skola muitinei nustatyta dėl jos, kaip muitinės tranzito procedūros vykdytojos, pareigų pagal Sąjungos muitinės kodeksą ir lydinčiuosius teisės aktus pažeidimo. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovė teikia muitinės tarpininko paslaugas, susijusias su muitinės sankcionuotų veiksmų atlikimu, ir turi leidimą naudoti bendrąją garantiją muitinio tranzito procedūroms vykdyti, šia garantija užtikrinamas atsiradusių ar galinčių atsirasti mokestinių prievolių, susijusių su muitinės administruojamais mokesčiais, įvykdymas; ginčo santykiuose ieškovė veikė kaip muitinės tranzito procedūros vykdytoja.

36.       Pagrindinės muitinės tranzito procedūros vykdytojo atsakomybę apibrėžiančios taisyklės įtvirtintos Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, tranzito procedūros vykdytojas atsako: a) už visų ir nepakeisto pavidalo prekių ir būtinos informacijos pateikimą paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir nepažeidus muitinės taikomų prekių identifikavimo užtikrinimo priemonių; b) už muitų teisės aktų nuostatų, susijusių su šia procedūra, laikymąsi; c) jeigu muitų teisės aktuose nenustatyta kitaip, už tai, kad būtų pateikta garantija, užtikrinanti galinčios atsirasti pareigos sumokėti importo ar eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, arba kitus privalomuosius mokėjimus, nustatytus kitose atitinkamose galiojančių teisės aktų nuostatose, įvykdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, procedūros vykdytojo pareiga įvykdoma ir tranzito procedūra baigiama, kai prekės, kurioms ši procedūra įforminta, ir būtina informacija yra prieinamos paskirties muitinės įstaigai.

37.       Europos Sąjungos teisė – autonominė šalių valstybių teisės sistemų atžvilgiu, jos aiškinimo prerogatyva priklauso Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. ESTT jurisprudencijoje pateikti esminiai išaiškinimai dėl muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės turinio, aktualūs nagrinėjamo ginčo kontekste: 

37.1.        Muitinės kodekse įtvirtinta tranzito procedūros vykdytojo atsakomybė yra objektyvioji, ja nustatomas pagrindinis teisinis mechanizmas, palengvinantis tinkamą tranzito operacijų eigą, kad būtų apsaugoti Sąjungos ir jos valstybių narių finansiniai interesai (žr. ESTT 2010 m. liepos 15 d. sprendimo byloje C-234/09 30 punktą; 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo byloje C-154/16 87 punktą).

37.2.        Muitinės procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe už skolą muitinei, atsirandančią dėl muitinės procedūros nuostatų nesilaikymo, siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Todėl proporcingumo principą (pagal kurį Bendrijos teisės nuostata įtvirtintos priemonės būtų tinkamos tikslui įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jį pasiekti) atitinka tai, kad procedūros vykdytojas yra įpareigotas sumokėti skolą muitinei, nepaisant šios skolos dydžio, palyginti su atlyginimu, jo gaunamu už muitinės tarpininko veiklą, taip pat nepaisant to, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir nedalyvavo atliekant sukčiavimo veiksmus, kuriais pažeista tranzito procedūra (žr. ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimo byloje C-230/06 48–49 punktus).

37.3.        Muitinės kodekso 213 straipsnyje patvirtintas solidarumo principas reiškia, kad skolininkas atsako už visą skolos sumą ir iš principo kreditorius gali savo pasirinkimu reikalauti vieno ar kelių skolininkų sumokėti tą skolą; tranzito procedūros vykdytojas turi sumokėti skolą muitinei, atsiradusią dėl prekių, kurioms įforminta išorinio Bendrijos tranzito procedūra, net jeigu vežėjas nesilaikė pareigų pagal to kodekso 96 straipsnio 2 dalį ir muitinė nereikalauja skolos iš vežėjo; tai, kad valstybės narės muitinė, remdamasi solidariąja atsakomybe, nereikalauja iš vežėjo sumokėti skolą muitinei, niekaip nepažeidžia tranzito procedūros vykdytojo teisės pateikti atgręžtinį reikalavimą vežėjui (žr. ESTT 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo byloje C-154/16 84–86, 90 punktus).

38.       Taigi, pagal ES muitų teisę muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės dėl skolos muitinei pagrindas yra objektyvus, procedūros vykdytojo atsakomybė kyla dėl muitinės procedūros pažeidimo fakto ir nesiejama su jo paties veiksmų neteisėtumu ar kalte; muitinės procedūros vykdytojas atsako visais atvejais, kai pažeidžiama muitinės procedūra, kurią jis vykdo ir dėl to atsiranda skola muitinei.

39.       Tuo tarpu civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtina nustatyti sąlygų visetą, be kita ko, civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), ir tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

40.       Aptartų teisės nuostatų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog muitinės procedūros vykdytojas pripažintas atsakingu skolininku muitinei pagal ES muitų teisės normas, savaime nereiškia, kad yra konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė civilinės atsakomybės prasme; ES muitų teisės pagrindu konstatuota mokestinė prievolė savaime nereiškia civilinės atsakomybės prievolės. Todėl ta aplinkybė, kad muitinės tranzito procedūros vykdytojas pripažintas solidariai atsakingu už skolą muitinei, nepaneigia jo teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį.

Dėl aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo nagrinėjamoje byloje

41.       Pagal civiliniame procese taikomus dispozityvumo ir rungimosi principus kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12-13 straipsniai, 178 straipsnis). 

42.       Prejudicinę reikšmę turinčiais administracinių teismų sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-1301-535/2021 ir 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3676-983/2022) konstatuota, kad atsakovė – prekių vežėja, žinodama, jog pagal muitinės teisės reikalavimus privalo tiksliai įvykdyti muitinės tranzito procedūrą, pagal kurią prekės turi būti pristatytos į paskirties muitinę Bulgarijoje, prekių ten nenugabeno ir muitinei nepateikė, o nugabeno prekes į Latviją, nepateikdama jų ir Latvijos muitinei, taip prekės buvo pašalintos iš muitinės priežiūros; dėl šių veiksmų muitinės tranzito procedūra nebuvo užbaigta ir tai lėmė skolos muitinei atsiradimą. Civilinės atsakomybės požiūriu tai reiškia, kad byloje nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai ir kaltė, dėl kurių ieškovė, sumokėdama skolą muitinei, patyrė žalą.

43.       Kartu pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog ieškovė, kaip muitinės procedūros vykdytoja, savo neteisėtais ir nesąžiningais veiksmais prisidėjo prie to, kad muitinės tranzito procedūra buvo pažeista ir atsirado solidarioji ginčo šalių prievolė muitinei. Bylos medžiaga nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, neva įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog ieškovė nuotoliniu būdu deklaravo tranzito procedūros įvykdymą ir taip atliko neteisėtus veiksmus. Priešingai negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-3676-983/2022, konstatuota, kad Sąjungos tranzito procedūros pabaigimo teisinis reglamentavimas ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės kategoriškai paneigia UAB „Dagana“ iškeltą versiją apie galimą prekių išmuitinimą ir tranzitu gabenamų prekių muitinės procedūros užbaigimą nuotoliniu būdu.

44.       Taikant CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatas, be kita ko, įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių aspektu, turi būti atsižvelgiama į santykių, kurių pagrindu kilo solidarioji prievolė, ypatumus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo teisiniuose santykiuose tai, jog nėra nustatyti kokie nors ieškovės, kaip muitinės procedūros vykdytojos, neteisėti veiksmai, pasireiškę jos pareigų pagal viešąją muitų teisę pažeidimu, prisidėję prie to, kad muitinės tranzito procedūra nebuvo įvykdyta, ir priešingai – yra nustatyti neteisėti atsakovės, faktinės vežėjos, veiksmai, dėl kurių prekės nebuvo nugabentos į paskirties mutinę ir pateiktos tranzito procedūrai užbaigti, laikytina pakankama pripažinti, kad nustatytos CK 6.9 straipsnio 5 dalies sąlygos ir ieškovė turi teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei dėl visos skolos muitinei sumos.

45.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo padarė išvadą, jog viešosios ES muitų teisės pagrindu kylanti muitinės procedūros vykdytojo atsakomybė savaime reiškia, kad konstatuoti jo neteisėti veiksmai ir kaltė civilinės atsakomybės prasme, ir paneigė CK 6.9 straipsnio 5 dalies taikymo galimybę bei nepripažino įrodytomis šios teisės normos taikymo sąlygų. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46.       Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, paskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis).

47.       Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 2178 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktu, ieškovei iš atsakovės priteistina 2178 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

48.       Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 171 Eur žyminio mokesčio. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis, ieškovei iš atsakovės priteistina 171 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kasaciniame teisme ieškovė taip pat patyrė 3000 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 8.13 punktu, ieškovei iš atsakovės priteistina 3000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 3171 Eur (3000 Eur + 171 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. 

49.       Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 23 d.  nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 13 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Morigana“ (j. a. k.  300909603) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dagana“ (j. a. k. 302305014) 2178 (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Morigana“ (j. a. k. 300909603) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dagana“ (j. a. k. 302305014) 3171 (tris tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

 Sigita Rudėnaitė